– Na, frau Šneider, ar ruošiatės į maudynes? – virptelėjo ir profesoriaus balsas, ir pirštai, vos vos prisilietę prie jos alkūnės (o gal tai jos oda šiurptelėjo, paliesta per bliuzelės šilką?). Gerda grįžtelėjo į Algimantą – šiandien pradėjo pratintis tarti savo buvusio dėstytojo vardą, juk elektroniniuose laiškeliuose kreipinys „mielas Algimantai“ nebūtinai reiškė familiarumą; šiaip ar taip, kreiptis „profesoriau“ neturėjo kada įprast, – jos laikais Algimantas Opulskis buvo docentas.
Jubiliatas profesorius – kažin ar džiaugsmingai švenčiąs: sulaukęs 65-erių vakar, penktadienį, buvo iškilmingai pagerbtas universitete, kartu ir išleistas į pensiją – jos atsakymo, regis, laukė kiek nerimastingai. Visai draugijai jis ką tik buvo apskelbęs, kad patiki juos dviejų sportiškų vyrukų, dar studentiško amžiaus sūnų globai, pats liksiąs jų laukti čia. Vakar vakare, per šventinę – „švedišką“ – vakarienę universiteto kavinėje, priėjęs prie jų trijulės – Gerda šnekučiavo su savo bendrakurse, dabar profesoriaus Opulskio kolege Vilma bei jos vyru, – entuziastingai, nors ir prislopinęs balsą (matyt, ne kiekvieno ausis tą žinią turėjo išgirsti) užkvietė rytojui į savo namus netoli Žaliųjų ežerų – ten piknikausiąs artimiausių draugų, giminaičių, o ir buvusių studentų (viliūkiškai šyptelta) būrelis; pribūti reikia iki vienuoliktos, tam metui jis pats prikeps vaflių, na, tų širdelių tikroje ketaus vaflinėje ant tikros ugnies, „lančui“ tiek ir tegaus, gi svečiai neturi apsunkti – kadangi gegužės pabaiga tokia kaitri ir šeštadienis žadamas saulėtas, visi kiek paturistaus – patrauksią trejetą kilometrų gražiu miško taku iki nuošalios ir jaukios ežero įlomėlės, ten – kas norės pliuškensis, kas nenorės – pasiirstys, viena valtis priklauso jiems, kita kaimynai leidžia naudotis... O jau ketvirtą prasidėsiąs tikrasis piknikas – ant žarijų kepti viščiukai ir dar kažkas, čia jau jo žmonos Vandos karalija... Vilma apgailestaudama atsisakė – pažadėję savaitgalį praleisti pas Vyto, jos vyro, mamą, profesorius visai pritariamai linktelėjo, bet Gerdai prisakė: būtinai! Tarsi pajuokavo: išbrauksiąs iš draugų, jei tokia proga savo kursinių darbų – juk netgi diplominio! – vadovo neaplankysianti... Ji mielai sutiko, nebuvo joks nuostolis, kad teks atsisakyti sutartų pietų pusbrolio šeimoje. Profesorius atsitraukė nuo jų, duodamas ženklą, kad kalba nebaigta, tuoj grįžo su pagyvenusiu stotingu vyriškiu – svainis su žmona važiuosią tik dviese, galėtų ir ją, Gerdą, paimti, turbūt iš savojo Berlyno ne mašina atkakusi... Taip ir buvo sutarta, kad dešimtą ji lauks pilkos „Audi“ Kalvarijų turgaus stotelėje.

– Ne, matyt, neprisijungsiu prie iškylautojų, mielai padėsiu poniai Vandai pasiruošt... – Gerda atsiliepė kiek sutrikusi, išsižadėjusi pasiirstymo valtele paskutinę akimirką – susivokusi, kad Algimantas jos to prašo.
– Na, Vanda turi talkininkę, – profesorius džiaugsmingai subruzdo. – Aš kaip tik norėjau ištaikyt ramų pusvalanduką su tavim pasikalbėti – daugiau sužinoti apie darbus... (Ji nejučia pašaipiai šyptelėjo – iš savųjų darbų: ką savo studentiškų istorijos tyrimų vadovui galėtų įdomaus papasakoti apie darbą bibliotekoje? Jis, matyt, tuoj susivokė, kad pageidavimas šiek tiek absurdiškas.) Na, tiesiog apie tavo gyvenimą... Kaip tau ten, Vokietijoj... Tik išlydėsiu iškylautojus, Gerdut, gerai?
Ji linktelėjo, ir Algimantas nuskubėjo susakyti paskutiniųjų priesakų sūnums, šios iškylos vedliams, atsimojuoti su nemenku iškylautojų, jaunų ir jau gana solidžių, būreliu. Ten garsiai – vis šmaikštaudama pokštaudama, iš laimingos būties pilnatvės pasikrykštaudama, brukdama jaunesniesiems piknikautojams mineralinio butelius ir kraiteles su užkandžiais, – sukiojosi ir ponia Vanda, apvalios jos kūno formos tryško gaivalingu džiugesiu. „Seksbomba“, – galvoje ataidėjo Vilmos pašaipa, bet pati pajuto šiltą prielankumą: taip, senstantis profesorius turėtų namuose jaustis komfortiškai, šios fiziškai apčiuopiamos šilumos apgaubtas.
Gerdai nebuvo gaila likti, juk ir pačiai norėjosi to pokalbio – su mylimu dėstytoju; po studijų su juo ir nebuvo susiėjusi va taip, privačiai – per tą ketvirtį amžiaus, būdama Lietuvoje, ji porąkart nuėjo į profesoriaus organizuotas konferencijas – specialiai, pasilabint, bet tie kelių minučių jųdviejų pasikalbėjimai, per kavos pertraukėlę atsitraukus nuo šurmulio, tebuvo tarsi aklių bandymas pirštais užčiuopti kadaise matytą veidą... Malonaus ir įsakmaus kvietimo dalyvauti jo penkiasdešimtmečio šventėje – tuokart oficialiojoje dalyje buvo pristatyta neseniai į profesorius įšventinto Algimanto Opulskio monografija, o neoficialioji dalis turėjo įvykti čia, privačioje, neseniai įsitaisytoje užmiesčio valdoje, – ji turėjo atsisakyti dėl Giunteriui tuo metu paskirtos operacijos, nelabai sudėtingos – iš tulžies pūslės šalinti akmenys, bet vis dėlto... Kaip tik po to penkiasdešimtmečio jų – buvusios studentės ir buvusio jos darbų vadovo, – ryšys, galima sakyti, atsinaujino ir sustiprėjo: elektroniniai laiškeliai, kartkartėmis telefoniniai pasikalbėjimai... Toji virtuali draugystė rutuliojosi jau susiklosčiusioje jų „socialinėje konstantoje“: Algimantas buvo dviejų berniukų tėvas, dailios, ekspresyvios, kūningos (matyt, ir seksualios) gerokai jaunesnės žmonos vyras, jau profesorius, katedros vedėjas, taigi – daug pasiekęs ir laimingas. O Gerda jam irgi tik savo „pozityviąsias“ nuostatas ištransliuodavo: tikrai smagiai jautėsi Berlyne, vyras buvo ne tik puikus draugas, jos kultūrinio azarto partneris, bet ir stiprus finansinis užnugaris: iš solidžios bankininko algos Giunteris ir atsargai galėjo atsidėti, ir erdvų jų butą išlaikyti, o ir jai „nenumatytoms išlaidoms“ vis išskirdavo sumelę; o tų nenumatytų, jai visai smagių išlaidų nutikdavo dažnokai – gi vis ką nors apnakvindindavo iš Lietuvos, ne tik giminaičius, draugus, bet ir – dažniausiai bičiulei nuo studijų laikų, irgi į docentes jau iškopusiai Vilmai rekomendavus – kokį studenčioką, doktorantą ar šiaip jauną žmogų... Giunteris, entuziastingai palaikantis jai kompaniją į klasikos koncertus, operas ar parodas, nuo tų lietuviškųjų svečių linkdavo atsiriboti neatidėliotinais darbais, bankui ruošiamomis ataskaitomis ir taip toliau, bet jos globėjiškumui išsakoma pašaipėlė būdavo šilta ir prielanki. Vyras visai nebuvo į kampą įsispraudęs užsidarėlis – juk ir šeimyninių švenčių, ir susiėjimų su bičiuliais buvo į valias: nesyk prie didžiojo šventinio stalo jiedu sėsdavo kartu su jo sesers Johanos šeima, bent porąkart metuose iš Miuncheno atkakdavo jo dukra Marion su saviškiais, abi Giunterio artimiausiosios vis nepamiršdavo ir jų pakviesti; juk aplankydavo ir jo kolegos, vienas kitas jaunystės moksladraugis, o dar naminio muzikavimo fanai!.. Gerda tikrai neketino Algimantui dūsauti dėl savo „gedulo metų“, juk tie jau praeitis: ji pastojo ir persileido antraisiais santuokos (ir gyvenimo Berlyne) metais, ir – pati save tuo guodė – po to ją ištikusi depresija buvo natūrali reakcija į dukrytės, to kelių mėnesių embrionėlio, netektį ir žinią – daugiau niekada... Bet juk ji atsitiesė, tikrai net metams nepraėjus atsitiesė, netgi dar džiaugsmingiau, godžiau ėmė mėgautis kiekviena gyvenimo Berlyne akimirka. Tarsi savaime atkrito grįžimo į mokslinius istorijos barus planai – kaip beprasmė tuštybė dabar regėjosi svajos apie aspirantūrą, disertaciją, apie įsitvirtinimą universitete – tame pačiame, kur, Johanai patarpininkavus, gavo vietelę bibliotekoje... O juk ji iškilo, tikrai iškilo – iš požemio fondų iškilo į šviesią ir erdvią studentų skaityklą, ir jai tas labai tiko: judrus, socialus darbas.
Ir Algimantas nesidalijo su ja šeimyninio gyvenimo priešistore – tik vis dėkingu žodžiu įvertindavo savo Vandutės pasiaukojimą: ji atsisakė darbo, pasišventė vaikams, namams – ir šis namas užmiesty nebūtų iškilęs, jei žmona nebūtų ėmusis iniciatyvos, vadovavusi, organizavusi; taigi visi buities rūpesčiai ant jos pečių... Šiokią tokią Opulskių šeimyninės idilės uvertiūrą Gerda buvo išgirdusi iš Vilmos dar prieš jiedviem su Algimantu atnaujinant bendrystę. Gal prieš dvidešimt, o gal ir kiek daugiau metų viešėdama Vilniuje – o viena atvykusi ji apsistodavo pas Vilmą – ir išklausė dar šviežią pikantišką naujieną: senbernį jų dėstytoją, docentą Opulskį, suvystė tokia paukštytė Vanda, universiteto buhalteriukė, vos pradėjusi dirbti... Vilma buvusi pačios pradžių pradžios liudininke: kaip tik pietavusi su savo katedros vedėju universiteto valgykloje, kai staiga su padėklu prie jų stalo privairavusi juodaplaukė, iš rūbelio besiveržiančių formų gražuolė, visa švytinti – Vilma iškart nesumojusi, kas tokia, pamaniusi – artima Algimanto pažįstama... Bet tuoj paaiškėję, kad žaviosios, sirpia jaunatve trykštančios damos nepažįstąs ir jis, bet tai nesukliudę panelei Vandai džiugiai čiauškėti, priminti, kad jie tikrai finansų skyriuje buvo susidūrę, ji forminusi jo sąskaitas po komandiruotės Krokuvon... Algimantas, išmuštas iš vėžių, kone pamiršo ir valgyti, tad Vilma, pietus užbaigusi, paliko juodu toliau aiškintis pažinties – jai buvę akivaizdu, kad Algimantas sutrikęs, dar neapsisprendžiąs – vyti tą įkyruolę šalin, ar pasinerti į jos kerus... Vis dėlto, kaip paaiškėjo – pasirinkęs antrąjį variantą: Vilma vis pamatydavo juodu kokiame kampelyje atskirai tai pietaujant, tai kavą geriant... O netrukus visas katedros kolektyvas, ne vienas ir fakulteto bei administracijos, žinoma, ir buhalterijos, atstovas buvę pakviesti į Algimanto Opulskio ir jo žavios išrinktosios Vandos („jaunesnė net už mus“, kaip įvertino Vilma) sutuoktuves. Taip, ko gero, prieš dvidešimt vienus metus tai nutikę, kaip tik po jos „gedulo metų“.
– Vandule, ar judvi vienos susidorosit? – tolstant iškylautojų klegesiui ataidėjo Algimanto klausimas. – Norėčiau su Gerdute ramiai pasikalbėt – juk tiek metų nemačiau savo studentės... Gal Vokietijos mokslo naujienomis pasidalins...
Gerdos šįkart nenustebino tas „mokslo naujienų“ absurdas, juk reikėjo rimtesnio alibi nei tiesiog noras prisiminti būtuosius, seniai nugrimzdusius laikus.
Ponia Vanda ir jos, matyt, samdyta talkininkė pikniko parengimui laiko turėjo į valias, tad geraširdiškai mostelėjo – jubiliatui tikrai nėra ko darbais šiandien užsiimti, o ji tuoj atnešianti kavos ir sausainėlių (juk užteko akimirksnio, kad nepažįstamoji profesoriaus viešnia kibiu žvilgsniu būtų įvertinta, Gerda net išvydo savo atvaizdą šioje juodaplaukėje, visokiais tikrai moteriai privalomais triukais išryškintoje, nudailintoje galvutėje: bespalvė. Ar bent pilka – su savo pilko šilko kostiumėliu, blukiais, žilomis gijomis išmargintais plaukais ir net pamiršusi po gardžiųjų vaflių vėl pasidažyti lūpas).
Algimantas pakvietė viešnią kabinetan, jiedu susėdo į fotelius, spėjo tik tylomis šypsodamiesi vienas kitą įdėmiai nužvelgti, kai įbrazdėjo su padėklu ponia Vanda, Gerda mielai priėmė iš jos rankų, putlių, žieduotų, ryškiai raudonais nagais, puodelį kavos. Ir Algimantas dėkingai linksėjo čiauškančiai žmonai; netrukus jie liko vienudu. Vėl tylomis žvelgdami vienas į kitą, abu, matyt, jautė giliai virpčiojant tąjį jų bendros praeities mazgelį ar – opelę, gal jau senokai nustojusią mausti, bet va, vėl sukirbintą... Negalėjo taip, pradrėksdami nugyventų – kiekvieno sau – metų sluoksnius, iškart imtis skalpelio, reikėjo pamažu, apsukui.
– Ir kaip tu, Gerda, sugalvojai Vokietijoj įsikurt? Gal planavai ten doktorantūrą? Juk... juk studijų metais kalbėjai... kalbėjom?..
Ji linktelėjo, gurkštelėjo kavos. Algimantas tikrai galėjo nebeprisiminti, kaip po studijų – tuo sumaištingu laiku, jie juk baigė devyniasdešimt pirmaisiais – rutuliojosi jos profesiniai planai... Net kreivai šyptelėjo – savosioms jaunystės ambicijoms.
– Po studijų iškart gavau lektorės vietą Kaune... Tą patį rudenį kaip vizituojanti profesorė pusmečiui iš Humbolto universiteto atvyko Johana... Johana Baumbach... Mes artimai susidraugavome, nors ji buvo... ir tebėra, – susijuokė Gerda: tarsi būtų pamiršusi, kad anas gyvenimas tebesitęsia, – kone dvidešimčia metų už mane vyresnė. Na taip, pirmiausia aš ir pasiprašiau konsultacijos – kokios galimybės doktorantūrai Berlyno ar kokiame kitame Vokietijos universitete, aš juk vokiečiakalbė. Teorinių galimybių buvo, sutarėme bendromis jėgomis domėtis, o tada... Tada tapome tiesiog draugėmis, dažnai kartu leisdavome laisvalaikį, pasivažinėjome ir po Lietuvą... Ji vis bendras keliones funduodavo, mano krūvis universitete nebuvo didelis, algelė visai striuka... O... Kalėdoms pas ją atvyko šeima – vyras, sūnus ir dukra, tuomet gimnazistai, dar brolis... Giunteris... Su bene dešimties dukrele Marion... Žinojau, kad prieš porą metų Johanos brolis išsiskyrė, Marion gyveno su motina Bavarijoje, tėvas ją kasmet pasiimdavo į kokią kelionę... Lietuvoj jie tuokart praleido savaitę – Giunteris turėjo pristatyt Marion prieš pat Naujus, „zum Silvesterabend“, į Miuncheną, kur visai neseniai buvo, taip sakant, nutekėjusi jo buvusi žmona – gal metus pagyvenusi gimtajame miestely, tėvų namuos...
– Taigi taip ir sutikai savo išrinktąjį... – Algimantas stengėsi, kad jo balsas nuskambėtų nerūpestingai.
Gerda linktelėjo, bet tuoj ir papurtė galvą.
– Ne, tuokart trumpai susitikom, nelabai ir pabendravom – buvau pakviesta pas Johaną Kalėdų pietums... Nors jau buvom susidraugavusios, bet jaučiausi kiek nejaukiai, tokia pašalinė, įsiveržusi į šeimos sueigą, tad neužtrukau, taip sakant – pavalgiau ir išėjau, – susijuokė Gerda (juk tikrai virptelėjo širdy ta šiek tiek gėdinga anų dienų bepinigė). – O jie visi kitądien išvažiavo į Vilnių... Be to... – ji sukrizeno. – Be to, Giunterį a priori nurašiau kaip neįdomų – finansininkas, kažkoks banko šulas... Juk ta sfera taip toli nuo mano interesų, nuo... pačios mano prigimties... Net neturėdama pinigų niekada nemokėjau skaičiuoti kapeikų, centų...
– Vis dėlto tas bankininkas, matyt, pasirodė ne toks sausuolis esąs... Hm, mudu abu likimas suvedė su finansininkais, – sukrizeno profesorius.
– Taigi... Kai Johana pavasarį – kovą ar balandį? – jau baiginėjo savo darbą Kaune, prisakė ilgai nelaukiant, gegužę, atvažiuoti pas ją nors kelioms dienoms – bus proga pačiai nueiti į universitetą, pasiteirauti dėl doktorantūros.
– O ji pati negalėjo imtis tau vadovauti?
– Na, ji XX amžiaus specialistė – Pirmasis pasaulinis, Versalio sutartis jos arkliukas... Iš XVI amžiaus man peršokti nelabai būtų pavykę, – šyptelėjo ji savųjų darbų apie kunigaikščius Radvilas vadovui.
Juodu patylėjo, tarsi pasiduodami svaigiam praeities rūkeliui, iš XVI amžiaus, Radvilų, lietuviškosios Reformacijos staiga dvelktelėjusiam... Žiūrėjo dabar vienas į kitą, prikandę graudžias, bet ir suokalbiškas šypsenėles – juk akyse atsispindėjo mirguliuojantis, virpantis jų buvimas kartu: dėstytojas, konsultuojantis kursinį pas jį rašančią studentę... Ji pirmoji nusipurtė tą miražą.
– Tikrai gegužės pabaigoje... va, kaip dabar, – susijuokė, – nuvažiavau savaitei pas Johaną į Berlyną, na, universitete man tiems mokslo metams nieko negalėjo pažadėt, siūlė megzt asmeninius kontaktus su tos srities profesoriais... Tąkart nespėjau, maniau, rudenį atvažiuosiu specialiai paieškoms... Bet... Regis, antrą mano viešnagės vakarą ėjom į operą, „Lohengriną“ – Johana su vyru, jos brolis Giunteris ir aš... Jau per pirmą pertrauką likau priblokšta – Giunteris gvildeno pastatymą, atlikimą, arijas nelyg koks profesionalas muzikologas... Aš žiopčiojau, linksėjau, man buvo tiesiog gražu, nieko daugiau neišmaniau, o še tau – bankininkas... Na, vėliau sužinojau, kad jis pats puikiai smuiku griežia, kartais su draugais muzikuoja namie. Susigėdau – ir dėl savo neišmanymo, ir puikybės, mat vaizdavausi, kad čia aš, na dar Johana, ta dvasingoji, kultūringoji, meną išmanančioji... Taigi – taip Giunteris mane ir nupirko, – šypsodamasi reziumavo Gerda, šypsojosi atvirai, džiugiai – juk vyras išties jos nė karto nenuvylė.
Algimantas myktelėjo, ne iškart pasiryžo paklausti, vis dėlto išpyškino:
– Bet jis gerokai už tave vyresnis, jei jau toji Johana...
– Na, jis ne dvidešimt metų vyresnis, – susijuokė ji. – Keturiolika.
– O... o tau dabar? – profesorius paklausė tarsi savęs, regis, mėgindamas suskaičiuoti.
– Man keturiasdešimt devyneri. Už jus aš jaunesnė šešiolika metų, – ši frazė išlėkė netikėtai, tarsi seniai spręstos ir išspręstos užduoties atsakymas.
Juodu smagiai susijuokė, bet iškart susidrovėję suko žvilgsnius šonan. Profesorius dar burbtelėjo irgi senos užduoties atsakymą:
– Vanda už mane beveik aštuoniolika jaunesnė.
Gerda paskubėjo smagiu čiauškėjimu išsiveržti iš stojusio nejaukumo.
– O kitąmet – ir man teks jubiliejų švęst. Na, metas nebus tinkamas piknikams – balandžio keturioliktoji, teks viduj būti, bet esam numatę tokią užmiesčio užeigą – su poilsio kambariais, kur ir pernakvot galima, ir šiaip prigult pailsus... Su Giunteriu sutariau – šįkart sukviesiu didesnį man brangių žmonių būrį... Šiaip per gimtadienius nenorėdavau jokių baliukų, smagiausia būdavo, jei tam vakarui vyras pakviesdavo į koncertą. Na, bus koncertėlis ir per tą jubiliejų – įsiterps tarp valgymų, gėrimų ir sveikinimų, – sukrizeno ji, bet tuoj surimtėjo ir, jau žvelgdama į vis dar sumišusį profesoriaus veidą, kone įsakmiai ištarė: – Algimantai, labai norėčiau, kad dalyvautumėt. Kviečiu abu su ponia Vanda. Tikrai nereikės atvažiuoti tik tam vienam vakarui – pabūtumėt Berlyne kokią savaitę. Jei pas mus norėtų ilgėliau pasilikti Marion su vaikais, o dar ir Vilmai su vyru esu pažadėjusi nakvynę, jus mielai priimtų Johana – esu tikra, jos butas irgi nemažas. Du istorikai profesoriai turėtumėt apie ką padiskutuot...
– Tai Giunterio dukra Miunchene gyvena? – tarsi nenugirdęs jau besijuokiant užbaigto kvietimo, Algimantas pasiteiravo kažkokiu prislopusiu balsu, matyt, griebdamasis pirmos po ranka pasitaikiusios temos, kad nereikėtų liesti skaudulio.
Gerda linktelėjo, patylėjo, ji klausimą priėmė rimtai, kaupėsi atsakymui.
– Taip. Dar prieš Giunteriui atvykstant toms Kalėdoms į Kauną iš Johanos išgirdau jos brolio skyrybų istoriją. Juodu su Christele buvę graži šeima – keletą metų. Bet netrukus... Kaip tik tada, taip sutapo – kai dukrytė pradėjo lankyt mokyklą, jo žmona ėmė be galo ilgėtis savo gimtosios Bavarijos... Berlynas jai niekad nepatikęs, bet, matyt, keletą metų dar veikė ta įsimylėjimo romantika, šeimyninio gyvenimo laimė. Bet... bet juk tos rožinės spalvos neišvengiamai išsisklaido, lieka – jei kitų prasmių gyvenimas neprisipildo – rutina... Aš taip įsivaizduoju anuometinę Christelės būseną, – paskubėjo paaiškinti. – Štai man Berlynas yra kone kasdienė šventė, net viena ten gyvendama, bent jau kol turiu jėgų lakstyt, nenuobodžiaučiau. Bet Giunterio žmonai tai buvo pilkas, svetimas miestas – ji ilgėjosi gimtosios Bavarijos spalvų, kalnų, savo artimųjų, net savosios šnektos, ne tos nususintos vokiečių (Giunteris yra sakęs, kad taip ji kartą su kartėliu išsitarusi)... Gal porą trejetą metų ji taip kankinosi, tada Giunteriui iškėlė ultimatumą – jie turi keltis į Bavariją. Nebūtinai į jos gimtą nedidelį miestelį, gali – dėl jo darbo – į Miuncheną, tai būsiąs jos kompromisas... Giunteris nesutiko. Aš jį suprantu. Žinau – Berlyną jis sutiktų iškeist tik į Šiaurės Vokietiją. Iškart po mudviejų vestuvių jam teko tarnybos reikalais važiuoti į Hamburgą, pasiėmė ir mane... O, kaip švytėjo jo veidas mums vaikštinėjant po miestą, jam aiškinant, va čia Rotušė, čia Švento Petro katedra... – didžiavosi, tarsi tai būtų jo valdos. Kartkartėm jam reikia ten nuvažiuoti, ir visada tai būna šventė. Giunteris, nors ir laisvamanis, bet – iš liuteroniškos šeimos, galima sakyt – grynas protestantas. Pareigingas, atsakingas, sausokas, mažakalbis – taip, gali labai logiškai ir išsamiai, net užsidegęs gvildent kokią temą, bet apie šį bei tą nepliurps, geriau nepravers burnos kone visą dieną – kartais savaitgaliais taip nutinka: įkniumba į knygą, ir tiek... – ji susijuokė. – Man tinka, aš irgi galiu būti tylomis ir jaustis laiminga – esam kartu. Nes žinau, kad ir tylėdamas Giunteris yra su manim. Bet gal Christelei taip netiko. – Gerda smagiai susijuokė, tarsi kokį gyvenimo pokštą išsakydama. – Ji visai ne vokiškai ekspresyvi, garsiai besijuokianti, garsiai kalbanti... Sportiškai stamboka – tokia kaulėta, bet labai daili, tikra Gretchen... Christelė neilgai užsibuvo tėvų namuose: persikvalifikavo į gides, persikėlė į Miuncheną, kartu su naujuoju vyru įkūrė turistinę firmelę, ir pati po pasaulį pasivažinėja, ir turčius iš viso svieto su Oktoberfestu ir kitom bavariškom tradicijom pažindina. Tik... jau keleri metai Christelės vyras – per savo aistrą slidinėjimui – sėdi ratukuos... Na, nuolatinės priežiūros nereikalauja, tad ji toliau energingai plėtoja šeimyninį verslą – dabar ir Marion įsitraukė...
– Bendraujat? Su ta buvusiąja? – profesorius, atrodo, rimtai susidomėjo.
Ji truktelėjo pečiais.
– Tikrai nei esam, nei vaidinam drauges. Bet susitikt juk tenka – vis susidurdavom, kol dar Marion buvo vaikas – tai pasiimdavom atostogėlėms, tai perduodavom po jų... Gal keletą metų Christelės nematėm, juk panelė Marion pati – norėdavo – atvažiuodavo pas tėvą, nenorėdavo – neatvažiuodavo, bet paskui, kai ištekėjo... Per tas vestuves Miunchene turėjau progos stebėtis ir žavėtis, kokia ta mano vyro buvusioji smagi, daininga, mokanti kitus uždegt... Na, o dabar irgi vis kartkartėm tenka sudalyvaut Marion šeimos šventėj – tai vaikų krikštynos, tai gimtadieniai...
Gerda patylėjo, tada, regis, nusprendė turinti galutinai išteisinti vyrą:
– Giunteris negalėjo, tikrai negalėjo apsigyvent Bavarijoj...
Ji nebegvildeno visų jo buvusiosios pasidygėjimo Berlynu peripetijų – išsakė tik Giunterio patvirtintąsias. Nors buvo girdėjusi ir Johanos versiją – profesinių ambicijų ar iliuzijų sudužimas buvusi pagrindinė Christelės nusivylimo priežastis: pasirinkusi žurnalistikos studijoms būtent Berlyną, ji – daili, energinga, komunikabili ir visas kitas elitinei žurnalistikai savybes turinti – vaizdavosi (taip bent įtarė Johana) save aristokratiško gyvenimo kronikininke, madų šou, kino ir kitokių festivalių apžvalgininke, gal net TV pokalbių vedėja, o tapo viso labo kažkokio profsąjungų laikraštėlio redaktore – tas darbo nykulys padarė ir gyvenimą nemielą, vienintelis ar bent lengviausias išsigelbėjimas buvo – grįžimas į gimtinę, į saviškių glėbį, kur profesines ambicijas galima kompensuoti pirmapradžiu gyvenimo džiaugsmu, gamtos spalvomis... Ir naujomis galimybėmis...
Ji turėjo laiko tylomis narplioti energingosios Christelės pogiunterinį laikotarpį – Algimantas sėdėjo paniręs į savo svajas, tuoj paaiškėjo: į anuos, jų bendrus laikus...
– Na, bet ir pavedžiojai tu mane už nosies, – staiga ištarė sausu, kone griežtu balsu, priekaištingą žvilgsnį įsmeigdamas.
– Jūs klystat, – Gerda ištarė tyliai.
– Na jau! – profesorius žaibiškai sureagavo įsižeidusiojo, vėl apgavystę įtariančiojo purkštelėjimu.
Po žvilgsnių dvikovos jis klojo senų laikų skeveldras, akivaizdžius jos nusikalstamos veiklos įrodymus.
– Gi ne šiaip kaip eilinė studentė, priversta pas kažką rašyt kursinius darbus, ateidavai konsultuotis – per tą valandą, dvi, kartais net tris bibliotekos kamputy – bibliotekoj dažniausiai susitikdavom, atsimeni? (ji linktelėjo) – ir rausdavai, ir baldavai, balsas virpėdavo, o akys... Gaila, negaliu tau dabar parodyt lyg veidrody tos naivios... žavios savo tyrumu... studenčiokės žvilgsnių... Juk – pastebeilijusi į grindis staiga pakeldavai galvą, įbesdavai į mane žvilgsnį, tokį...
– Paimk mane? – tarsi nusišaipė Gerda, bet balsas, matyt, ataidėjus aniems laikams, virptelėjo.
Algimantas truktelėjo pečiais, Gerda pajuto, kad jo susierzinimą ir pyktį gožia skausmas, pati susigėdo tos savo bravūros. Jau svajingo ilgesio traukiama niro į anas dienas.
– Bet ir jūs... dėstytojau... – negi man tik vaidenos? – visas lyg nutirpęs sėdėdavot per tas konsultacijas... Juk būdavo: po keletą minučių – ir jums jos turėjo atrodyt amžinybė, saldi amžinybė – prasėdėdavom žodžio nepratardami, tarsi užhipnotizuoti, vienas kito užhipnotizuoti... – nejučia ji perėjo – grįžo – prie „jūs“.
Profesorius linktelėjo, skausmingu, tarsi pralaimėjimą pripažįstančiu balsu pritarė:
– Taip, jau buvau įtikėjęs, kad tai tikras, abipusis jausmas... Kad galiausiai... Kad galiausiai sutikau žmogų, su kuriuo, taip sakant,– ir džiaugsme, ir varge, iki amžiaus galo. – Susijuokė, šaipydamasis iš savųjų iliuzijų. – Juk buvau išrankus, matyt, egoistiškai išrankus... Ne viena studentė ir iki tavęs akutėmis šaudė...
– Aš nešaudžiau, – dabar jau paniurusi atkirto Gerda.
– Ne ne, aš ir sakau, kad viskas buvo kitaip...
– Mane tas labai jaudino, traukė – na, taip, matyt, ir kitas studentes – kai skaitydavot paskaitas, vesdavot seminarus – tarsi nuo kokio bokšto ar kalno, ne ne, jokios puikybės, tik – buvimas už situacijos... Atsiskyrėlio išminčiaus žvilgsnis į nevalingai akiratin patekusią niekingą sumaištį...
– Taip, iš dalies taip... Juk atsilaikiau iki gilios senbernystės vien knygų ir istorinių vaizdinių pasaulyje, – profesorius vėl susijuokė, kartėlis tarsi išsivadėjo, dabar jis niro į praeities ūkanas. – O kai tu antrame – juk antrame? (ji linktelėjo) kurse pasiprašei pas mane rašyt kursinį, gal dar ne tuokart, kai aplink zujo, šurmuliavo kiti, bet jau per pirmąją konsultaciją, vos susėdom – tuokart juk auditorijoj, tuščioj? (ji linktelėjo) pajutau tarsi elektros išlydį tarp mūsų įvykus (ji linktelėjo)... Patikėjau, kuo toliau, tuo labiau tikėjau... – profesoriaus balsas virptelėjo, padūmavusios akys nežinia ką regėjo. Staiga įsmeigė į ją skausmingą klausiantį žvilgsnį: – Bet kodėl? Kodėl sumanei iš manęs pasityčiot? Iš bet kurios to galėjau tikėtis – tik ne iš tavęs...
– Jūs klystat, – tyliai pakartojo ji.
– Cha! – profesoriaus nuoskauda, regis, jau veržėsi teisumo triumfu. – Gal ir pamiršai, bet aš puikiai atsimenu: lyg vakar būtum stovėjus – kupina arogancijos, iš savo aukštybių žvelgianti į mane, apie pirštą apsuktą vargšą dėstytojėlį, savo kursinių, savo diplominio vadovą, taip... klūpantį prieš tave ant kelių...
Gerda šyptelėjo, tada atsiliepė tyliu, tarsi nuvargusiu balsu:
– Atsiprašau. Nupiešėt vaizdelį kaip iš kokio filmo. Bet... Aš atsimenu.
– Atsimeni, kaip atėjai pas mane literatūros... tarsi savo diplominiam?
Ji linktelėjo:
– Taip. Jūs pats pasiūlėt, kad kai kurias svarbias, iš užsienio parsisiųsdintas knygas galit man paskolint.
Dabar linktelėjo jis. Gerda kažko sutrikusi, vis pamykdama tęsė:
– Mes... na, bibliotekoj, tame savo kampely kalbėjomės savaitės vidury... gal trečiadienis, gal ketvirtadienis buvo... Jūs pasiūlėt – penktadienį, neturit tądien paskaitų, jokių užsiėmimų, žadat visą dieną dirbt namuose... – tad... galiu priešpiet atvažiuot, na... pasakėt ir savo adresą Žirmūnuose...
– Pasirodo, ir tu prisimeni... savo triumfo valandą, – su kartėliu nusišaipė profesorius, dabar jau smalsiai žvelgdamas į viešnią.
– Aš... aš paklausiau: ar negalima po savaitgalio – pirmadienį ar antradienį...
– Na? – paragino jis.
– Neatsimenat? – ji tarsi įsižeidė dėl tokio nedėmesingumo. – Jūs supykot, išpyškinot: jei man labiau rūpi savaitgalio linksmybės, tai diplomui kaip „popierėliui“ pakaksią tiek knygų, kiek čia, bibliotekoj, yra...
– Hm, – numykė jis, matyt, stebėdamasis, kad tas ryškus, ketvirtį amžiaus atmintyje išlaikytas vaizdas, pasirodo, kai kurių detalių yra netekęs. – Matai, buvau ir pamiršęs, kad jau tada nutarei tą įsimylėjusį senbernį pašokdint pagal savo dūdelę.
– Jūs klystat.
Profesorius žiojosi piktai šūktelt, kad nustotų tarsi papūga kartoti tą kvailą savo „jūs klystat“, bet skausminga, tarsi prasikaltusio, tarsi nuskriausto vaiko išraiška jos veide sutrikdė.
Gerda dabar žvelgė pro jį ir, matyt, pro sieną kažkur į tolį.
– Aš atėjau. Penktadienį... vienuoliktą valandą, kaip buvom sutarę (jis linktelėjo)... Jūsų kambary – vieno kambario butely – visa siena buvo knygų lentynos...
– Hmm... – tarsi pritarė, tarsi nusistebėjo tuo liudijimu jis.
– Jūs... jūs buvot padengęs stalelį... ant jo – pora puodelių ir lėkštė su pyragaičiais...
– Bet ir tavo atmintis... – vėl nusistebėjo profesorius.
– Jūs pasakėt: „Gal pirma pažiūrėkim, ar išrankiai Radvilos Juodojo gerbėjai kas nors tiks iš mano bibliotekos...“ Ir... ir, – ji staiga įsmeigė į jį kone kaltinantį žvilgsnį. – Jūs parodėt – iš pradžių tik mostelėjot ranka – į apatinę lentyną, visai prie žemės... Jūs visas man tinkamas knygas sudėjot į apatinę lentyną! Specialiai, prieš man ateinant! – rėžė ji.
Profesorius žioptelėjo, akimirksnį stebeilijo į Gerdą, tada linktelėjo, grįžo prie priekaištingos nuoskaudos.
– Taip, aš... Aš priėmiau tave kaip likimą. Bet... Matyt, senbernystė mano prigimty užkoduota... Nežinojau kaip, nedrįsau... Maniau: reikia situacijos... Taip, maniau, kad viskas bus paprasčiau – ne tik man paprasčiau, juk ir tave laikiau drovuole – jei netyčia susilies rankos... Juk taip nutikdavo, juk suvirpėdavai ir tu, ir aš, kai mūsų pirštai vos susiliesdavo... Tad vaizdavaus, – profesorius jau aiškiai šaipėsi iš būtojo savo naivumo, – kakta prisilies kaktos, veidas veido, sielos ir kūno virpulys blokš mus vieną kitam į glėbį... Tad ir atsiklaupiau prie tos lentynos, laukdamas – ir tu atsiklaupsi ar pritūpsi, gal pusiausvyrą prarasi, aš tave apglėbsiu...
– Ir tada pargriūsim mes viens kito glėbyje ant kilimo... – kone pasityčiodama ištarė ji.
– Nebūtinai ant kilimo turėjom pargriūt... – jis atsišaukė tyliai, tarsi sau, paskui garsiau, priekaištingiau, skausmingiau. – Svarbu, kad būtų ne tik pirštų galiukai susilietę – juk išsigandę tarsi atšokdavom viens nuo kito, kai taip nutikdavo per konsultacijas... Delnas turėjo sulipti su delnu ir nebepaleist...
– Delnas sulipti su delnu galėjo ir knygas iš viršutinės lentynos imant...
Jis tarsi neišgirdo, vėl užsiplieskė pažeminimo nuoskauda.
– O tu! Stovėjai tokia – net dar labiau išsitiesusi, puikybės ir paniekos kupina, žvelgei iš aukšto, kaip aš, ant kelių šlitinėdamas, tau knygas vieną po kitos traukiu, tiesiu, toks pažemintas, gėdos prakaito išpiltas!..
– O kai atsistojot – jūs buvot kupinas arogancijos, kerštingos puikybės... Jūs man skolinat tas tris knygas, prašom nebraukyt... Konsultacija po savaitės bibliotekoj, turiu būt pasiruošus, nes man galėsit skirti tik pusvalandį... Nebepasiūlėt nei kavos, nei pyragaičių... Ir visos konsultacijos toliau taip ir vyko – striuką pusvalandį, dalykiškai, jums niekinamo tono ir didybės pozos neprarandant...
– Taigi, – atitarė jis, gi viską buvo pasakęs. Bet sutriko nuo jos desperatiško šūktelėjimo:
– Na, kodėl, kodėl jums reikėjo tas knygas perkelt!
Profesorius žvelgė į Gerdą tarsi žmogus, kuris staiga susivokia, kad dėlioja šachmatų partiją, o juk žaidžia šaškėmis...
Ji vyptelėjo – liūdnai, bet jau spėjusi susitaikyti su seniai suvokta netektimi. Liūdnai ir pasakė:
– Prašiau nukelt po savaitgalio... Žinojau, jaučiau, kad tai bus lemtingas mūsų susitikimas. Tikrai galįs – susipynus rankoms ir veidui prisilietus prie veido – ne vien platoniškai užsibaigt. Tik man... man buvo tos dienos... moteriškos... Ir kai pamačiau: jūs specialiai perkėlėt knygas į pažemę, kad ne tik mūsų rankos susiliestų, bet ir neišlaikę pusiausvyros pargriūtume ant kilimo...
Dar buvo kažką besakanti, bet žvilgtelėjo į profesorių – jo veidas buvo net nublyškęs – ir išgąstingai nutilo.
Algimantas patylėjo, skruostai vėl raustelėjo, bet visas lyg sustabarėjęs pakilo nuo fotelio, lukterėjo kaip mandagus džentelmenas, kol atsistos ir ji. Gerda suvokė vizitą pasibaigus, pasuko link durų, šeimininkas paslaugiai jas atidarė, išleido ją pirma, juodu tylomis nusileido laipteliais, tylomis pasuko link vejos, kur ir staleliai buvo sustatyti, ir ant žemės odinių pagalvėlių primėtyta, o visai pakrašty greta mamos, jau čirškinančios pirmąją porciją lauko krosnelėje, sukiojosi vyresnysis profesoriaus sūnus.
– Jau grįžai? – šaltu, kone smerkiančiu tokią savivalę tonu pasiteiravo Algimantas.
Už sūnų pasiaiškino Vanda, sučiauškėjo šiltai, burkuojančiai, tarsi globdama, tildydama ir ramindama tuos du savo pasišiaušėlius – gi ir vyrukui, regis, magėjo piktai atsikirsti.
– Edvardėlis juk turi į oro uostą važiuot to savo draugo iš Švedijos pasitikt – abu ir parvažiuos, tik jau bus vakaras. Tegu vaikas dabar užvalgo, va, baigiu jam viščiuką kept... O visus svečius Arvydas po valandos turi parvest, tai jau su Birute tuoj pradėsim baliui kepsnius ruošt. Alguti, kaip manai, ar tortą irgi lauke valgysim, ar į vidų eisim? Jei lauke, tai lėkšteles būtų gerai čia pat turėt...
Algimantas žvelgė prieš save, Gerda paskubėjo nemandagiai įsiterpti, pamaniusi, kad profesorius net nesiruošia atsakyti, gal net negirdėjo nei aiškinimo, nei klausimo.
– O, ar Edvardas jau ruošiasi važiuoti? Kaip būtų gerai, jei ir mane paimtų!
Po šeimininkės nuostabos ir protesto šūksnių apgailestaudama aiškino pasikeitusią situaciją: buvo seniai pasižadėjusi šiandien pietauti pusbrolio šeimoje, paskutiniu momentu atsisakiusi, tarėsi, kad ryt, sekmadienį, ateis, bet – gavusi žinutę, kad ryt pusbrolio žmona, gydytoja, turinti pavaduoti, šiaip jai turėjo būti laisva diena, bet kažkas nutiko kolegei, tai brolienės nebūsią visą dieną, o neišeina neaplankyti – ji yra ir jų dukrelės krikštamotė...
Gerda bėrė žodžius, kol susivokė, kad Vanda į ją žvelgia suapvalėjusiomis iš nuostabos akimis. Jai nutilus tepasakė: „Tai ir jūs užvalgykit“, bet Gerda atsidievagojo mėsos beveik nevalganti, o ir šiaip soti, pasisakė eisianti vidun pasiimti rankinės ir švarkelio – apsisukusi pamatė, kad profesorius dingęs, gal tortui lėkštelių nuėjęs...
Po kelių minučių ji įsėdo šalia jaunojo Opulskiuko – vargu ar bendrakeleive studenčiokas apsidžiaugė, bet mandagiai klausinėjo, kaip jai patinka Berlynas, ir pasakojos, kaip pagal „Erasmus“ programą pusmetį mokėsi Stokholme, o va dabar jį lankys tų dienų draugas.

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 3 (kovas)