Motin mano! Ar tai tavo rankos,

                         baltos ir švelnutės, mane glamonėja?
                                                  Šatrijos Ragana

Ji tai padarė, taip. Mama trenkė man per veidą. Kaip gyva nepamiršiu tos dienos.
Atmintyje iškyla ryški vidudienio šviesa ir saldus oras. Šiluma, gaivinančiai glostanti mano nuogas blauzdas, liepų šlamėjimas ir vėjas – birželis, bet jau pati tikriausia vasara. Balti ir rausvai violetiniai bijūnai svarina savo sunkias galvas. Po mūsų langais kerojo du didžiuliai jų krūmai. Rytais žiedlapiai būdavo gaiviai rasoti ir stebuklingai švelnūs, ir aš nekantraudavau tik atsikėlusi išbėgti į kiemą jais pasidžiaugti. Glostydavau žiedlapius ir kaip į didelius ir kvapnius delnus glausdavau savo skruostus, įkvėpdama aromatingo jų dvelksmo. Svaigdavau nuo to jausmo. Taip, aš dievinau bijūnus, jų dosnų ir taurų žydėjimą, jų tylą ir kvapą, jų tobulumą.
Mūsų namų durys anuomet būdavo atviros kiaurą dieną, nuo pat ryto iki vakaro, kad į vidų patektų kuo daugiau šilumos, ir dar dėl to, kad būtų galima išvėdinti aitrų per metų metus į sienas įsismelkusio pelėsio kvapą. Senelė iš karto pakabino ant durų baltą dieninę užuolaidą, kad į vidų nepriskristų musių. Gaivus vėjas išpūsdavo ją kaip burę ir pro duris galėjai įeiti kaip pasakoje į rūmus.
Tiktai namuose visai nebuvo pasaka. Kai dviejuose mažuose kambariuose tenka gyventi keturiems žmonėms, tai nieko nuostabaus, kad įėjęs vos galėjai apsisukti, nes visur vietos ieškojo įvairiausi daiktai, ant palangių sukrautos stovėjo lėkštės, puodeliai ir dubenys, čia pat po ranka painiojosi atidarytos smeigtukų ir siūlų dėžutės, ant kėdžių kėpsojo nešvarūs kūdikio drabužėliai, o prie sienos krepšiuose rūgo panaudotos sauskelnės. Senelė be paliovos šnirpštė, kad baisu apsikęsti tokią netvarką, kad visas jos gyvenimas esąs toks, ir kam jis šitoks suverstas reikalingas, kuriame niekas niekada negali padaryti tvarkos. Bet ji pati nedarė nieko, kad tas gyvenimas pasikeistų. Tik šnirpštė nosimi, piktai dėbčiojo į mamą ir liepdavo man kasryt apauti, o vakare nuauti jai vilnones dvokiančias šlepetes, nes pati jau nebesusilenkianti. O gal aš nė to negalinti? Nė dukters, nė anūkės, ot gyvenimas!
– Užsičiaupk! – vieną kartą neiškentusi ant jos užriko mama. – Į save pasižiūrėk, į savo gyvenimą!
Koks buvo senelės gyvenimas, aš nežinojau, nes nei ji pati, nei mama niekad apie jį nesikalbėdavo, nieko nepasakojo. Nebuvo jokių prisiminimų, įvykių, nutikimų ir žmonių, apie ką jos būtų galėjusios kalbėtis. Praeitis tarsi iš viso neegzistavo, gyvenimas dingo kaip nuskendęs laivas. Galėjau spėti, jame irgi ne viskas buvo taip, kaip turėjo būti. Man atrodė keista, kad nieko ničnieko nežinau apie savo senelį, jeigu apskritai tokį kada nors turėjau. Kur ten senelis, nesu mačiusi net savo tėvo, net jo nuotraukos. Neįsivaizduoju, kaip jis atrodo ir ar dar gyvas. Nežinau net jo vardo. Kas nors pasakytų, jog taip nebūna. Būna.
Nei mūsų namuose, nei gyvenime niekada nebuvo vyrų. Gyvenome tik mes, trys moterys. Mano senelė, mama ir aš. Gyvendamos trise vienuose namuose mes lyg ir turėjome jaustis artimos, viena kitai reikalingos, dvi motinos ir dvi dukros. Bet nieko tokio nebuvo. Mama beveik nesikalbėdavo su senele, dėl nieko su ja nesitardavo. Senelė krenkšdavo ir šnypšdavo kažką neaiškiai apie netvarkingą gyvenimą. Aš nežinojau, apie ką galvoja mama kiauras dienas, jos mintys man būdavo neįspėjamos. Nieko jos neklausdavau. Tai nejaugi tą vakarą ji tikėjosi, kad aiškinsiuosi, kur einu, ką veikiu ir kada ketinu grįžti.
Grįžau jau sutemus. Buvo labai vėlu, gal net vidurnaktis. Vis dėlto durys iš vidaus nebuvo užkabintos kabliu. Senelė knarkė savo pasienyje. Blykstelėjo stalinė lempa. Susisupusi į nuskalbtą bespalvį chalatą mama akimirksniu atsirado šalia manęs. Žiūrėjo piktai, akys degė.
– Kur vėl valkiojaisi? Kiek dabar valandų?
– Kada norėsiu, tada ir grįšiu! Nepasakysi! – viauktelėjau.
Ir ji man trenkė. Staiga ir stipriai. Delnas buvo kietas ir šiurkštus, tiek tesuspėjau pajusti. Viskas nutiko taip greitai, tiesiog kosminiu greičiu, jos ranka išniro čia pat kaip erdvėlaivis, nematomos jėgos valdomas dronas, staigiai praskriejo man pro skruostą ir dingo. Kas tu esi, kas tu tokia, norėjau išrėkti jai tą akimirką iš didžiausio skausmo, įtūžio ir netikėtumo, kokia tu motina, koks tu žmogus, bet tylėjau. Ir neverkiau. Kažkas spinduliavo aplink mane, ėjo iš mamos tarytum stipri iškrova, jėga, veikianti kaip fantastiniuose filmuose, – pakelianti kūną kaip menką šapelį ir vienu mostu nusviedžianti už šimtų metrų. Jos negali sulaikyti ir jai pasipriešinti.
– Neleisiu tau elgtis kaip užsimanius, girdi? Man nusibodo, kad niekas nepaiso to, ką sakau... Kad elgiasi kaip su tuščia vieta...
– Che, che, che... – staiga nubudusi piktdžiugiškai kvarktelėjo senelė iš savo kampo. – Tuščia vieta! Ot gyvenimėlis!
Tą akimirką nesusigaudžiau, kas vyksta, jaučiau didžiulį pyktį ir mano akyse jau sūkuriavo ašaros, bet mama tik nusisuko ir daugiau net nepažvelgė į mane. Įsikniaubė tiktai į Poviliuko kaklą. Laikė jį ant rankų. Jis suknirkė ir panarino mažą galvytę jai ant peties. Jis nieko nejautė ir nieko nesuprato. Juk tebuvo kūdikis. O aš visa drebėjau. Ta akimirka buvo tokia ilga ir tokia trumpa, nepajėgiau jos suvokti. Kažkas stiprus įsuko mane, ir aš jaučiau, kaip beviltiškai tolstu, skrendu, skrendu ir jau esu labai toli nuo savo namų, nuo visos žemės.
Nuo to vakaro praėjo daug laiko, bet atsitiko kažkas svarbaus, kažkas pasikeitė. Aš ir toliau gyvenu tuose pačiuose namuose, turiu tą pačią mamą, lankau mokyklą, tvarkau kambarius, bet viskas yra nebe taip, kaip buvo. Aš pati esu nebe ta. Sunku tai paaiškinti.

Kai užaugsiu, kaip gyva neturėsiu vaikų. Jau apsisprendžiau. Suprantu, kad daug kas iš manęs pasijuoktų, bet aš kalbu rimtai. Aš net bijau vaikų. Jie tokie trapūs, suglebę ir nuolat nepatenkinti. Tai jiems šalta, tai nuobodu, tai nesimiega, tai šiaip jie net nežino, kas tokie yra ir ką jiems veikti. Tada jie ima inkšti ir zvykti, o suaugusiesiems tenka nertis iš kailio, kad juos patenkintų, kad jie būtų laimingi ir vėl krykštautų. Pamačius vaikus mane sukausto toks didžiulis siaubas, apima jausmas, kad pasaulis kabo ant plauko. Jei turėčiau vaiką, tikriausiai negalėčiau valgyti, nemiegočiau, nieko negalėčiau dirbti, nes man nuolat vaidentųsi, kad per vieną neatsargų judesį, atsitiktinę klaidą pražus pasaulis.
Pavyzdžiui, Poviliukas. Jis iš viso neturėjo atsirasti. Jo neturėjo būti.
– Tu mano bėda, tu mano varge... – dūsauja mama kaskart jam klykiant, ir aš matau, kokia ji išsekusi nuo nuovargio, nuo nuolatinio tąsymosi naktimis, o jos veidas liesas ir papilkėjęs, akys prigesusios ir ji ne visada orientuojasi aplinkoje. Dažnai negirdi, ko aš jos klausiu ar ką jai sakau. Žinoma, kad Poviliukas bėda ir jos vienos bėda, mat Saulius paliko ją, tiksliau, mus visus, o juk kurį laiką gyvenome visi kartu, buvome kaip ir šeima ar bent jau kažkas panašaus.
Nepasakyčiau, kad jis, tas Saulius, man patiko. Buvo kažkoks perdėtai lipšnus, šypsojosi man ir murkė kaip katinas glaustydamasis apie mamos šonus. Be to, jis neturėjo vieno priekinio danties ir dviejų viršutinių kairiajame šone, nežinau, kuo jis galėjo mamai patikti ir kodėl jį išsirinko. Kasdien kaip uniformą dėvėjo stambiai languotus flanelinius marškinius, rūkė pigias cigaretes, o nuo kojų taip dvokė, kad būdavo baisu jam dar nenusiavus batų. Tačiau jeigu mama jį rado ir jo taip reikėjo, aš nebuvau prieš, tegu gyvena sau kartu. Vis dėlto senelė buvo teisi, kai nuo pirmos dienos ūdijo mamą, kad štai parsivedė dar vieną skėstaklynį, kuris užtaisys jai benkartą ir paliks likimo valiai. Su vienu vaiku dar neprapulsi, sakė ji, o du jau krūva. Tada mama atšovė, kad nemokytų gyventi. Čia jos gyvenimas. Ji nori šeimos. Saulius ir bus jos šeima. Senelė taip lengvai nepasidavė.
– Nedraskyk man akių, – atrėžė. – Manai, nežinau aš tokių istorijų? Dar pabliausi. Bliausi kaip palikta karvė.
Ji piktai krenkštė ir spjaudėsi, bet vis dėlto jos lova buvo pernešta į mano kambarėlį, pastatyta prie gretimos sienos, o mama apsigyveno su Sauliumi dviese antrame kambaryje. Daugiau lovų mes neturėjome, tad Sauliui teko glaustis vienoje lovoje su mama ant siauro čiužinio. Lova buvo sena, o čiužinys spyruoklinis, tikriausiai dėl to jis kiauras naktis be paliovos girgždėdavo nuo dvigubo svorio. Kai, nepraėjus nė metams, vieną dieną mūsų namuose atsirado Poviliukas, apvilktas mėlynai dryžuotais flaneliniais marškinėliais, aš jį pamačiusi pirmiausia pagalvojau, kad jis atsirado iš to čiužinio, lygiai tokio pat mėlynai dryžuoto.
Kai sulaukėme rudens, pro stogą pradėjo kapsėti lietus. Tiesiai ant mūsų lovų. Teko jas perstumdyti. Mama ne kartą sakė Sauliui, kad reikėtų užlipti ir pasižiūrėti, namas juk senas, nežinia, kiek jam metų, o stogą iš viso reikėtų pakeisti, bet Saulius tik tylėjo. Jis kažką niūniavo sau po nosimi, parpė lūpomis ir nieko nedarė. Stogas jam nerūpėjo, ir mama nuleido rankas.
Taip ir gyvenome iki pavasario. O paskui ėmė dėtis kažin kas keisto. Nei iš šio, nei iš to ėmė dingti Sauliaus daiktai. Po vieną, ne visi iš karto. Iš pradžių jo dryžuotas megztinis, vėliau ir kiti rūbai, pagaliau ir languoti marškiniai. Paskui skustuvas, putos. Rankšluosčiai, kuriuos jis atsinešė. Tada išgaravo dantų šepetukas ir galiausiai dingo pats Saulius. Tiesiog ėmė ir išėjo sau. Pasiėmęs viską, kas buvo jo. Tik Poviliuką paliko mums. Šito niekaip negalėjau suprasti.
– Ot ir turi, ir turi! – auste audė tada mamą senelė. – Ot ir turi! Ar nesakiau? Norėjai ir turi! Viešpatie, Viešpatie, Motina Švenčiausia...
Keistas tuomet buvo laikas. Mama vaikščiojo kaip apdujusi, tarytum apsvaigusi, negalėdama atsipeikėti. Buvo pikta ir nesukalbama. Jai kliuvo visi daiktai ir net mudvi su senele. Vieną dieną netgi išrėžė man, kam aš esanti reikalinga, jei nieko jai nepadedu. Tada neiškenčiau ir pasakiau, kad ji pati kaip kokia katė. Juk Poviliukas atsirado kaip kačiukas. Iš niekur. O juk jo nereikėjo. Baisiai pasakiau. Už tokius žodžius ji galėjo man trenkti. Ir to nebūtų buvę per daug. Bet netrenkė. Tik staigiai metė žvilgsnį į mane, veriantį ir skausmingą, mačiau, kaip nervingai virpčiojoja jos kietai sukąsti žandikauliai. Bet ne, tada ji man nesudavė, net nepakėlė rankos. O trenkė man dėl to, kad pavėlavau grįžti vakarienei.

Poviliukas paprastai nubunda apie šeštą. Jis tikras isterikas. Tik atsimerkęs pradeda rėkti. Jis nežiovauja, nesidairo, nežaidžia su savo rankų ir kojų pirštais, o rėkia. Man atrodo, kad jis nenormalus, kažkoks psichinis, tačiau mamai to nesakau. Tiek jau to. Ji ir taip nesikelia, neina prie lovelės, o guli susisupusi į antklodę, nusisukusi į sieną ir laukia, kol Poviliukas pavargs rėkęs ir gal vėl prisnūs nors valandėlei. Tačiau Povilas klykia, kiek jam leidžia plaučiai, o aš purtau galvą, norėdama to riksmo atsikratyti, ir man prieš akis ant sienos kaip švytuoklė juda Dievo Motinos atvaizdas pigiuose plastmasiniuose rėmeliuose. Tik tak, tik tak. Akimirką baisu, kad auksine ochra nupurkšta karūna nebeišsilaikys ant galvos, pasvirs ir nukris, o siaube, tik ne tai. Bet aš kliedžiu. Man tiesiog mirga ir liejasi vaizdas. Karūna nuo Švenčiausiosios Motinos galvos negali nulėkti. Tik ne ji. Atrodo, galėtų nukristi bet kas, viskas, ką tik sugalvotum, lempa, karnizas, galėtų ir pats pasaulis nukristi, kaip koks kamuolys nusiristi į prarają, tik ne toji maža auksinė karūnėlė. O Kūdikis? Jis taip pat turi karūnėlę. Šioji mažesnė, miniatiūrinė didžiosios kopija. Jie abu karūnuoti, ir kaip aš anksčiau to nepastebėjau? Švenčiausioji Motina ir jos Kūdikis. Ji laiko vaikutį ant rankų rūpestingai apglėbusi ir švelniai šypsosi. Šventoji Šeima.
Pro durų plyšį matau, kaip mama pasilenkia prie Povilo lovelės, ima jį ant rankų ir glaudžia prie krūtinės. Jos veidas perkreiptas kančios ir nuovargio, nes Povilas vis tiek klykia kaip pašėlęs ir kriokia kaip nevisprotis. Ji švelniai ir kantriai plekšnoja delnu jam nugarą, kad nusiramintų. Jokių karūnų.
– Ša, ša, ša... – šnabžda mama.
Šiandien sekmadienis ir iš neturėjimo ką veikti senelė atsiverčia savo maldaknygę. Ji nėra pamaldi, visai ne, nevaikšto į bažnyčią ir kažin ar iš viso yra joje buvusi, tiesiog kartais jai pabosta ūdyti mamą, ji pavargsta kasdien žiūrėti į mus, o į lauką eiti nesinori, dėl to ir atsiverčia Šventąjį Raštą. Karūnos čia nė su žiburiu nerasi.
Mama nekreipia į ją dėmesio, guldo Poviliuką ant krosnelės ir keičia jam sauskelnes. Man paduoda apsunkusias nuo šlapimo naktines ir liepia atnešti švarias.
– „Tada pasirodė angelas, Šventoji Dvasia, ir nusileido prie jos. Kelkis, Marija, tarė dvasia, aš esu angelas Gabrielius ir atėjau pranešti Tau Dievo valią. Štai Tu pradėsi iš Šventosios Dvasios ir pagimdysi sūnų, ir jis bus Dievo sūnus ir Dievas Tavimi džiaugsis. Tada Šventoji Dvasia nusileido ant jos ir savo šešėliu apgaubė ją...“ – čaižiai kvarkia senelė.
Povilas jau švarus, su naujom sauskelnėm ir patenkintas tyli. Mama įduoda man jį į rankas, o pati eina virti košės ir šildyti pieno. Nespėju net paprieštarauti. Aš bijau, kad Povilas tuoj paleis dūdas, o tada jau bus amen, dėl to skubu rodyti jam ką nors įdomaus. Jis mažas, jam patinka viskas, kas blizga, todėl stveriu nuo lentynėlės Šventosios Šeimos paveikslėlį. Aukso ochra nupurkštas daiktelis blizga pigiai, bet Poviliukas tyli kybodamas ant mano rankų, o tai svarbiausia. Pamažu ištiesęs rankutę jis pirščiukais liečia aukso karūnėles, išpūtęs akutes žiūri į Šventąjį Kūdikį ir Mergelę Mariją. Jos karūna tikrai graži. Didelė ir auksinė.
– Ma... ma... – sučepsi jis atskirus skiemenis lyg ką atpažindamas.
– Ne, čia ne mama, – negailestingai sakau jam ir sodinu ant kėdės, bet jis supyksta, kam atėmiau gražų daiktą, ir rėkia visa gerkle. Aš raminu jį kaip išmanydama, bet jokios naudos, o atskubėjusi mama piktai murmėdama neapsikentusi šlepteli mums abiem šlapia mazgote.
– Kam tu jį rėkini?
– Aš jo nerėkinu, – stačiai sakau, – jis pats rėkia. Pati ir tvarkykis, kad taip moki.
– Amen, – girgžteli senelė.
Jokių karūnų. Amen.

Dažnai norisi pabėgti. Vis pagalvoju, kad šioje vietoje, šiuose namuose atsidūriau per klaidą. Žiūriu į vystančius bijūnų žiedus už lango, į suplyšusį mūsų kėdžių gobeleną, į mūsų grindis ir veidrodį – daiktus, kasdien sugeriančius mane, grąžinančius į nebūtį, į laiką, kurio nėra ir nebuvo.
Povilui jau išdygo du priekiniai dantys, jis jau ramiai miega naktimis, o dieną šliaužioja po visas namų kertes bandydamas įsikabinti sienos ir atsistoti. Gražu žiūrėti, kaip jis stengiasi, pūkščia ir klumpa, o atsistojęs net prasižioja iš nuostabos ir stengiasi nekvėpuoti. Bandau įsivaizduoti, koks jis bus užaugęs, – jo mažos ir putnios rankutės virs didelėmis, tvirtomis rankomis ir jis galės pataisyti mūsų sugriuvusio namo pamatus, perdengti stogą ar net pakeisti supuvusius sienojus. Daug kas bus kitaip.
Mama jau kuris laikas stebina. Pagaliau ji ryžtingai nusiteikusi namuose įvesti tvarką. Ji perrenka išaugtus Poviliuko drabužius, sukemša juos į du didelius maišus ir ketina pasiūlyti gyvenvietės moterims, kurios turi mažų vaikų. Negana to, ji išverčia visas spintas ir lentynas, virtuvines spinteles ir senąjį bufetuką, nusiteikusi iškuopti visa, kas metų metais gulėjo nejudinta. Vieną dieną senelė, Povilas ir aš nuo pat ryto iškraustomi į lauką, o mama pareiškia, kad vidun neįžengsime nė vienas, kol ji nepadarys tvarkos. Tik senelė kaip visada nepatenkinta purkšteli kaip sena katė:
– Tvarkos? Kokios tvarkos? Atrado mat norą tvarkytis! Ką čia sutvarkysi?
Mama nieko jai neatsako, senelė susiriečia ant suoliuko prie namo sienos ir užsimerkia. Aš turiu ganyti Povilą, kuris, atrodytų, šliaužioja kaip vėžlys, bet tik nusisuk – ir jo nebėra. Tačiau aš gudresnė: atsinešu pakelį sausainių ir Poviliukas atropoja pats, tiesia rankutes ir inkščia. Aš sulaužau sausainius, jis ima juos man iš delno, deda atgal ir vėl ima, siūlo ragauti man ir jam daugiau niekas neįdomu. Po kurio laiko mama pasirodo kieme su dviem kibirais nešvaraus muiluoto vandens, nužvelgia mudu ir šliūkšteli pamazgas į žolę. Siauri greiti upeliukai kaip gyvačiukai bematant išneria iš žolės ir atbėga prie mūsų kojų. Povilas pamiršta sausainius ir išpūtęs akis žiūri, kaip vanduo renkasi į balutę, sukrykščia patenkintas ir pasilenkęs bando sučiupti jį pirščiukais. Išsipurvina rankas, aš nutempiu jį prie šulinio ir leidžiu taškyti vandenį kibire. Jis patenkintas, akys švyti, o ilga seilė driekiasi iki pat kelių.
– Atnešk man vandens! – pasiekia mane mamos balsas iš vidaus.
Koja atidarau duris ir pastatau kibirą ant žemės. Prieangyje prieblanda, bet aš matau savo motiną. Susilenkusi prie aliumininio dubens, prikandusi apatinę lūpą ji kažką įnirtingai trina rankomis. Mano batai. Vanduo ir purvas šliaužia jai per rankas, tyška ant suknelės ir nuogų blauzdų, bet ji nesustoja, trina ir trina sudžiūvusį molį, o aš kažkodėl negaliu pajudėti iš vietos, stoviu ir žiūriu į jos rankas, į savo batus ir į tą purvą, susirinkusį ant jų per dienų dienas, vakar, šiandien ir kasdien, kur tik einu, kur beeičiau. Greta stovi jos pačios batai, ant jų kur kas daugiau žemių, bet jie palauks. Ji bet kokia kaina nori nugremžti visą purvą nuo mano batų, kad jie būtų švarūs. Ir jei tik galėtų, ji parodytų man pačius geriausius kelius.
Be karūnos, bet mane apakina švytėjimas.

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 2 (vasaris)