Žodžių bus nedaug, ir žodžių nereikia daug. Kadangi gyvenu begalinėje tyloje, labai aštriai jaučiu žodžio vertę.
Kai išgirdau, kad kūrinys kaip visuma grąžinamas į mokyklos programą, atėjau jo paremti savo jau visiškai nestipriais pečiais. Paremti pavyzdžiais, tolimais nuo literatūros. Štai vienas pasakojimas, kurį išgirdau asmeniškai iš Juzefos Mačiokienės, aviacijos pulkininko Mykolo Mačioko žmonos, ištremtos į Igarką. Kalbėjomės jau nepriklausomybės metais. Ji pasakojo apie pirmas Kūčias Igarkoje. Visi buvo apgyvendinti palapinėse, niekas nebuvo pasiruošęs tokiam tremtinių skaičiui. Naktimis prišaldavo plaukai prie palapinės brezento. Kai atėjo Kūčios, kelios moterys pasiprašė, kad jas paliktų palapinėse, nevarytų į darbą, rytą nušveitė stalą, neobliuotų lentų, su plyta, klostė nosinėm, audeklo skiautėmis, kuo turėjo, ir iš burokų, iš duonos parengė Kūčių stalą žmonėms, kurie ateis iš darbo. Kartu gyveno ir vyrai, ir moterys, įvairių tautybių žmonės. Jiems parėjus moterys pasakė: šiandien pas mus didelė šventė – Kūčios. Visa šeima turi būti namie. Kitos šeimos mes šiandien neturime, jūs esate mūsų šeima. Mes kviečiame jus prie bendro stalo. Visų detalių, kas buvo papasakota, neatsimenu, jos išsitrina, tik atsimenu, kad musulmonas nubėgo užsidėti sau kepurės, kadangi iškilminga vakarienė. Jie visi pasėdėjo prie stalo, ir vienas gruzinas sako: šitos moterys šįvakar mums priminė, kad mes visi esame žmonės. Buvome tai pamiršę, mes tapome gyvuliais...
Žmogus tampa gyvuliu labai greitai, nežmoniškose situacijose jis neatsispiria tikrovei.
Tai yra vienas pasakojimas, o kitas pasakojimas – iš šių dienų. Koks jų ryšys, kokia šių pasakojimų kaip tekstų visuma – pasakysiu paskui.
Mano krikšto dukra mokosi Londone, muzikologijos magistrantūroje. Kad užsidirbtų pinigų studijoms, prieš metus dirbo Prancūzijoje. Ir tie įvykiai Paryžiuje, tie žmonės, kuriuos nužudė, kai kurie iš jų buvo asmeniškai pažįstami, kadangi jos draugas mokė muzikos vienoje šeimoje, kurioje buvo nušauta motina. Liko vyras ir septynerių metų dukrytė. Ir ta mergytė, šoko ištikta, septynerių metų vaikas, paklausė maždaug taip: ar bus kita mama? Ar bus kita mama tokia pat mama, kaip ta, kuri buvo?
Čia susiduriame su reiškiniu, kuris sukrečia, kai žmogus nežino, kas jis yra pačioje savo gelmėje, kokį gyvenimą jis gyvena, ir kas su juo yra. Kiekvienas žmogus, kovodamas už išlikimą, sužvėrėja – tai jokia naujiena, jokių psichologinių argumentų tam suvokti nereikia. Bet štai: „Šitos moterys mums priminė, kad mes esame žmonės.“ Jie buvo pamiršę. Ir šita mergytė iš Prancūzijos nežino, ir mes nežinome, kokioje kultūroje gyvename. Tas suvokimas prasiveržia skausminga vaiko aimana: ar kita mama bus tokia pat kaip šita, kur buvo? Gyvename vartotojiškoje visuomenėje, kur įjungus kompiuterį viską jame galima pakartoti, jame viskas prasideda iš pradžių. Technologijos dabar pasiekė tokį lygį, kad kompiuterio spausdintuvas gali atspausdinti kūno organus, kuriuos galima persodinti žmogui. Bet čia pat prasideda tokie dalykai, kurie neįsivaizduojami, kuriuos išsilavinę ir išsimokslinę žmonės ignoruoja, o mažas vaikas yra priverstas susidurti su tikrove, sužinoti tą siaubingą tiesą, kuri išstumta iš kultūros, kad kitos mamos nebūna...
Kad yra nepakeičiami žmonės, nepakeičiami dalykai, su kuriais mes susiję krauju...
Kokį tai turi ryšį su mokykla, su teksto analize? Prie jos juk esame pripratę, ir man tai buvo mėgstamiausias dalykas, kurį dėsčiau Vilniaus pedagoginiame universitete. Mes žinome, kokie baisūs yra teroristai su šautuvais, bet nežinome, kokį baisų teroristą turime kasdieną pamokoje. Atleiskite, jei ką ši mintis šokiruos. Tas teroristas pamokoje yra racionalus protas. Bet protas nekaltas. Norėdamas paaiškinti pasaulį, jis nori valdyti pasaulį. Jis suskaido, sutrupina jį į gabalus. Atsikerta gabalą, kad galėtų ištirti. Studentams mėgdavau sakyti: teksto analizė – nuostabus dalykas, paimi kraujo lašą ir iš to lašo pasakai, koks žmogus yra, kiek jis sveikas, kuo serga ir net kiek jis dar gyvens. Dalis pakeičia visumą. Jau dvejus metus gyvenu kaip tik tokioje tikrovėje, kur dalis pakeičia visumą. Niekas man nelinki blogo, nėra jokios blogos valios, bet niekaip negaliu tapti vientisu žmogumi. Esu organų ir kaulų rinkinys. Ir kalbu apie save ne kaip apie kūną, kalbu apie mąstymą. Man reikėjo dvejų metų suprasti šitai tiesai, kad niekas nebemato žmogaus kaip visumos. Mato žmogų kaip daug dalių, kurias galima pakeisti. Ir kūrinio visuma, kultūros visuma, pasaulio visuma, žmogiškų ryšių visuma – keičia iš esmės viską žmogaus gyvenime. Dėl to, kad išvažiavo į užsienius tiek daug studentų, tiek daug žmonių, mes kaltiname blogą politiką, blogą spaudą, daug ką kaltiname... Bet juk mūsų vaikai išvažiavo, jų niekas nevarė. Jie gyveno pakeičiamame pasaulyje...
Mane labai apstulbino štai tokia mintis. Pavasarį skaičiau paskaitą Nacionalinės akademijos vaikams, visokių konkursų laureatams, visokių olimpiadų nugalėtojams, ir klausiu: kodėl jūs išvažiuojate į užsienį? Kodėl jums ten geriau? Buvo pasakyta: ten didesnės galimybės. Tada klausiu: ką reiškia žodis „galimybės“? Viena mergaitė iš tų moksliukų elito sako: ten gyvena daug geresni žmonės, ir jie mums padės.
Stulbinantis atsakymas iš išsilavinusių vaikų. Ir tai buvo ištarta didelėje auditorijoje, apie šimtas studentų... Sakau: kodėl jūs manote, kad svetimi žmonės jums padės labiau negu artimieji?
Štai čia susiduriame su labai dideliais dalykais, kurie prasideda nuo labai mažų – nuo „sutrupinto“ teksto. Mums atrodo, kad patogu išsikirpti teksto gabaliuką ir jį išaiškinti, pasirodyti savo proto gebėjimais. Sakoma, kad interpretatorius tekstą kuria. Bet iš tikrųjų tekstą parašė rašytojas. Ir gal kiek kitokį, negu mes susikuriame jį interpretuodami. Gal mes ir geresnį tekstą susikuriame savo interpretacijomis, bet gal rašytojas norėjo pasakyti kažką kita? Paprasčiau ir žmogiškiau?
Porą metų dirbau mokykloje, turėjau ketvirtokus, paskui vienuoliktokus, bet visą gyvenimą atsimenu vieną įvykį. Tai buvo labai seniai, mes mokėmės skaityti „Brisiaus galą“, jis buvo to meto programoje, mokytojos Laimos Abraitytės ketvirtos klasės vadovėlyje. Aš jį perskaičiau, ir kaip šiandien matau: visų vaikų akys pilnos ašarų... Ir supratau: Vanda, liaukis analizavus, nustok, tylėk. Nes jeigu pradėsime analizuoti tą kūrinį, bus blogai. Ir neprisimenu, kad ką tada būčiau mokiusi, prisimenu tik tas ašaras vaikų akyse.
Yra tokia vokiečių filosofo Peterio Sloterdijko knyga „Ciniškojo proto kritika“ (lietuvių kalba – 1999 m.). Kodėl tas protas ciniškas? Labai paprasti dalykai: kai pradedi galvoti galva, protu, nebegali skaityti kūrinio kaip kūrinio. Analizės kelias lieptų eiti taip: na, vaikučiai, sakykite, kodėl jūsų akyse ašaros? Gal ką čia prisiminei – turėjai savo šuniuką, katytę? Ir mes susikurtume savo tekstą, pamiršdami autoriaus kūrinį. Ta racionali teksto analizė visiškai be piktos valios tampa ciniška, nes yra dalykų, kurie žmogui neišaiškinami. Yra dalykų, kurių žmogus pats apie save nežino, ir jis nežino, kaip pasielgtų vienoje ar kitoje situacijoje. Ir mes su studentais ne vieną kartą esame kalbėję: kol tu neatsidūrei valtyje vandenyne su keliais savo draugais, be duonos ir be vandens, ir nepradėjai galvoti po keleto dienų – kurį iš jų suvalgius, tol tu nieko apie save nežinai. Tai nėra tiesiog psichologiją, nėra psichoanalizė, kuri sukūrė narcisistinę asmenybę, įsivaizduojančią, kad viskas su ja gerai. Nenoriu nukrypti į psichologiją, reikia palikti vietos sugrįžimui, kaip sakė Viktorija [Daujotytė]. Raskime galimybę grįžti – iš proto teritorijos prie žmogaus, prie jo gyvenimo.
Mano draugė Asta Karaliūtė pasakojo, kaip dabar keičiasi vaikai. Jie dabar tokie teisingi, jie taip gerai viską daro, jie tokie mandagūs, ir viskas – be empatijos... Kai gyvenime ateini iki tokios fazės, kokioje dabar esu aš, kai man reikia padėti apsirengti, daug ką supranti. Iš kalėdinio pamokslo, arkivyskupo Liongino Virbalo žodžiai: atjauta ir gailestis papuošia žmogaus gyvenimą lygiai taip pat, kaip meno kūriniai... Sužinai, kad papuošia taip pat ir daug labiau. Tai, kad aš čia prieš jus sėdžiu, yra mano buvusių studentų – įvairiausių kartų – nuopelnas. Jie mane privertė atsistoti ant kojų. Na, tarkime, iš jų ir Mindaugas Nastaravičius – labai talentingas jaunas poetas... Poetų yra labai daug. Bet tik vienas tas jaunas žmogus supranta, kad reikia padėti įkelti kojas į mašiną, paimti tuos purvinus batus savo rankomis... Dėstytoja, sako, dabar šalta, pasnigo, dar mudu važinėsime iki Kalėdų... Negali paprašyti žmogaus, savo mokinio, kad tu, vaikeli, paimk mano kojas ir įkelk, nes aš negaliu. Bet jis pamato pats... Tada suvoki, kokie žmonės yra gražūs, kokie geri...
Į tai, kad negalia atveria tau akis, turi žiūrėti kaip į Dievo malonę. Nes niekada gyvenime tiek gerumo, tiek atjautos, tiek meilės nesu patyrusi...
Man atrodo, kad tai, ką kalbėjau, iššaukia didelį vėją. Modernybė ir racionalumas, protu sukonstruota visuomenė – atsilaikyti asmenybei prieš tą visumą bus be galo sunku. Nes viskas nukreipta prieš ją, prieš asmenybę, prieš jos mąstymą. Vienu metu labai daug galvodavau apie gydytojus: kodėl man ten negera, kodėl kažkas ne taip, kas jiems yra, tiems gydytojams? Tada susivokiau, kad mano artimieji ieško pažįstamų – visi ieško pažįstamų gydytojų, ir iš tikrųjų visi Lietuvoje ryšiai tokie ir yra, visi einame tik pas pažįstamus. Kas čia yra? Ir supratau, kad tai toks mąstymas. Kiekvienas gydytojas turi savo ligą, savo koncepciją, savo metodų taikymą. Tai toks mąstymas, kuris sukapoja tikrovę vien dėl to, kad ji neatrodytų baisi. Juk daug drąsiau paimti teksto gabaliuką ir jį sudoroti, kur ten tau jį suvokti ir išaiškinti visą. Paėmęs fragmentą ir jį aiškindamas esi visagalis. Štai čia priežastis, kodėl vaikai ėmė nurašinėti svetimas mintis, jas naudoti savo rašiniuose. Labai paprasta priežastis. Ir tas vaikas stengiasi išmokti mokslinės kalbos. Kodėl mokslininkai auditorijose ginčijasi, kieno metodas geresnis? Juk visi metodai geri. Modernybė siekia paaiškinti pasaulį iki galo, o menas ir žmogus yra neįmanoma paslaptis. Ir kaip susisiekti su ta paslaptimi, kaip grąžinti vaikus namo?
Manau, kad savo pamokslą baigiau. Visą naktį kamavo mintis: ką aš pasakysiu, ką pasakysiu?.. Ir sąmonėje iškilo frazė iš vienos tokios knygos, kurią dabar skaitinėju: Dievo akyse tavo pamokslas nėra daugiau vertas negu tavo suvalgyti pietūs. Ir dar pasakyta: tegul tavo pamokslas būna trumpas.
Dar vienas sakinys iš Martino Buberio, sakinys, kuris daug metų mane lydi, persekioja: kas myli gyvenimą – tikrą gyvenimą su visu jo siaubu, jo rankos neišvengiamai susilies su rankomis to, kuris šį pasaulį laiko.
O dabar jau galima ko nors paklausti. Labai pasiilgau auditorijos...
Parengė Regimantas Tamošaitis
Parengta pagal tradicinę metų paskaitą „Dalis ir visuma“, skaitytą Lietuvos lituanistams 2015 m. gruodžio 29 d. Vilniaus universitete.
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 2 (vasaris)
