2016 m. vasario 25–28 d. vyksiančioje Vilniaus knygų mugėje „Kitų knygų“ leidykla skaitytojus pasveikins 12 naujų knygų. Tai:

● Anetos Anros romanas „Paleistuvės, arba Meilė pagal Niurnbergo mergelę“,

● Dariaus Pocevičiaus urbanistikos istorijos tyrinėjimai „100 istorinių Vilniaus reliktų“,

● Žygimanto Kudirko interaktyvios poezijos rinkinys „XXI a. Kudirka“,

● Ankstyvosios Tomo Arūno Rudoko prozos rinktinė „Nors kelio nėra“,

● Redo Diržio studija „DADA ir DAilės eDukacijA“,

● Grafo Lautréamont’o „Maldororo giesmės“,

● Michelio Houellebecqo romanas „Pasidavimas“,

● Ernsto Jüngerio knyga „Plieno audrose“,

● László Krasznahorkai romanas „Priešinimosi melancholija“,

● Arkadijaus ir Boriso Strugackių romanas „Piknikas šalikelėje“,

● José Saramago romanas „Praregėjimas“,

● Naokio Higashidos knyga „Kodėl taip mėgstu šokinėti“.

Anetos Anros romanas „Paleistuvės, arba Meilė pagal Niurnbergo mergelę“

Retenybe šiandien tapęs puikus žodžio valdymas, grynas it krištolas stilius ir tarsi iš Šekspyro dramų persikėlę itin scenografiški vaizdiniai – šie trys bruožai aiškiai išskiria Anetą Anrą jaunųjų rašytojų plejadoje ir neleidžia su niekuo supainioti savitos jos manieros.

„Paleistuvės, arba Meilė pagal Niurnbergo mergelę“ – antroji A. Anros knyga. Blizgančiu žavingos kasdienybės paviršiumi joje kaip eiklūs vandens čiuožikai slydinėja du mūsų laikų herojai: į praeitį nueinančio pasipūtimo ir susireikšminimo pilnas Aktorius ir šiuolaikinių banalybių epicentrų komentatorius Žurnalistas.

„Tai knyga, kuri primena Lanos Del Rey dainas. Iki žvilgesio nugludinta forma, salsvas glamūro aromatas, kutenantis švelnumas, mito apie amžinąjį moteriškumą nuojauta, svaigus nerealumo pojūtis. Bet tas tobulas grožis ir juvelyriška pažeidžiamumo nuotaika kažkur giliai slepia mįslingą jėgą, gyvenimą, nepavaldų racionalumui, kažkokį šiurpų tikrumą.“ (Aira Niauronytė)

Vasario 27 d., šeštadienį, 18 val. „Litexpo“ konferencijų salėje 5.1 rengiamas spektaklis „Paleistuvės, arba Meilė pagal Niurnbergo mergelę“, sukurtas pagal A. Anros romaną. Specialiai apšviestoje scenoje, virtusioje iliuzine teatro scena, vaidins aktoriai Emilija Latėnaitė, Simonas Storpirštis, Eglė Špokaitė. Muziką spektakliui sukūrė kompozitorius Gintaras Sodeika.

Dariaus Pocevičiaus urbanistikos istorijos tyrinėjimai „100 istorinių Vilniaus reliktų“

Per pastaruosius 100 metų valdžia Vilniuje keitėsi net 14 kartų. Kiekviena trynė ankstesniųjų paliktus ženklus ir kūrė savuosius. Daug senienų sunaikino urbanizacija ir laikas. Vis dėlto mieste išliko daugybė istorinių reliktų, menančių LDK ir ATR epochas, Rusijos imperijos ir tarpukario laikotarpius.

Vilniaus tyrinėtojo Dariaus Pocevičiaus knyga kviečia atrasti gyvąją miesto istoriją, kurią pasakoja fundacinės lentelės, statinių likučiai, užrašai, monogramos, herbai, paminklai, dekoro elementai. Jų atskleista senojo Vilniaus istorija skiriasi nuo perdėm romantizuotos, mitologizuotos ir lituanizuotos versijos, dažnai sutinkamos istorinėse apybraižose ir turistinėse brošiūrose.

Istorinį detektyvą primenancios reliktų paieškos smarkiai išplečia turistinę miesto topografiją, paprastai apsiribojančia 10–15 lankytinų vietų, ir ragina pasidairyti toliau nuo centrinių gatvių. Tą padaryti padės leidinyje patalpinti 59 žemėlapiai, 72 dokumentų atvaizdai, 122 piešiniai, 195 brėžiniai, 272 fotografijos, 941 naudotos literatūros ir archyvinių dokumentų šaltinis. Pagal knygos gale pridėtą didįjį žemėlapį skaitytojams bus nesunku patiems susidaryti kelionių maršrutus.

Knyga bus pristatyta Vilniaus knygų mugės metu, vasario 28 d., sekmadienį, 11 val., „Litexpo“ konferencijų salėje 5.1. Pokalbyje „Vilnius, kurio nepastebime“ dalyvaus knygos autorius, dailėtyrininkė Laima Laučkaitė, filologas Pavelas Lavrinecas ir istorikas Karolis Kučiauskas.

Žygimanto Kudirko interaktyvios poezijos rinkinys „XXI a. Kudirka“

„XXI a. Kudirka“ – tai Žygimanto Kudirkos-Mesijaus, vieno jauniausių Kudirkų iš Vinco linijos, pirmoji knyga. Ją sudaro interaktyvūs eilėraščiai, literatūriniai remiksai, interneto poezija, neįprastų grafinių formų ir turinio tekstai. Skaitytojai ras įvairių nuorodų, kaip praturtinti, papildyti knygos patirtį: galės susirašinėti su literatūriniu personažu elektroniniu paštu, išklausyti balso pašto skaitomą eilėraštį paskambinus nurodytu numeriu ar gauti eilėraštį trumpąja žinute.

Vasario 26 d., penktadienį, 20 val., „Litexpo“ konferencijų salėje 5.1 rengiamas teatralizuotas Ž. Kudirkos poezijos rinkinio „XXI a. Kudirka“ pristatymas: maldos remiksai, pokalbis su dirbtiniu intelektu, interaktyvi poezija su fiziniu poveikiu, seksualiausi anglų kalbos žodžiai ir gyva muzika, sukurta vien iš autoriaus balso.

Ankstyvosios Tomo Arūno Rudoko prozos rinktinė „Nors kelio nėra“

„Tos mergaitės nebėra, Dinai. Ir nors šiąnakt žvaigždžių nebus, ir nors kelio nėra, aš vis dėlto einu. O kai man norisi verkti, žmogau, aš įsikandu leteną ir urzgiu“, – taip baigiasi 1999-aisiais Tomo Arūno Rudoko (1966–2012) parašytas apsakymas „Kelyje“, simboliškai užbaigiantis ir ankstyvąjį jo kūrybos laikotarpį.

Į šią rinktinę įtraukti geriausi rašytojo ankstyvosios prozos kūriniai. Tarp jų – ir debiutinė apysaka „Autodafė“, 1988-aisiais išleista šiais laikais nebeįsivaizduojamu 45 000 egz. tiražu, ir dar niekur nepublikuoti tekstai, po autoriaus mirties rasti tarp jo rankraščių.

Rinktinės tekstus, parašytus gatvės kalba, bet išlaikančius aukštosios prozos stilių, sieja skausmingos savojo kelio – gyvenimo prasmės – paieškos, pažįstamos iš J. Kerouaco romano „Kelyje“. Šią knygą autorius vadino savo kartos naujuoju testamentu.

„T. A. Rudokas, amžių sandūroje tapęs nepageidaujamu asmeniu ne tik Vilniaus kavinėse, bet ir literatūriniame pasaulyje, yra dar vienos prarastosios „lūzerių“ kartos atstovas. Šią kartą ir jos pralaimėjimo priežastis kada nors po kaulelį išnarstys kultūrologai, o mes šiandien nostalgiškai prisiminkime tuos laikus, kai Tomas dar ėjo keliu ir nežinojo, kad jo iš tikrųjų nėra.“ (Darius Pocevičius)

Redo Diržio studija „DADA ir DAilės eDukacijA“

Knygoje iš labai specifinių ir kontroversiškai vertinamų Alytaus dailės mokyklos bei Alytaus avangardizmo fenomenų pozicijos gvildenami meno (dailės), politikos, edukacijos, avangardo, akademizmo, istorifikacijos ir kitų specializacijų tarpusavio santykiai kapitalistinėje Lietuvoje bei pasaulyje. Joje, panašiai kaip juodame anarchizmo veidrodyje, DADA atpažino pati save, akademikai kreivame biurokratizmo veidrodyje pažins savo pačių karikatūrą, o menininkai juodame edukacijos veidrodyje – savo dvasinį skurdą, kurį nuolat dengianti iliuzijos skraistė šioje knygoje mėginama begėdiškai nuplėšti.

Studijos „DADA ir DAailės eDukacijA“ pristatymas vyks vasario 27 d., šeštadienį, 19 val., „Litexpo“ konferencijų salėje 5.5. Į diskusiją, skirtą DADA judėjimo 100 metų jubiliejui, bus natūraliai integruotos šokio figūros. Renginyje dalyvaus ir šoks Alytaus dailės mokyklos direktorius Redas Diržys, Vilniaus dailės akademijos dekanas Česlovas Lukenskas, meno kritikas Kęstutis Šapoka ir „Kitų knygų“ atstovas Darius Pocevičius.

Grafo Lautréamont’o „Maldororo giesmės“

Laikas leistis į svaiginančią blogio bedugnę, kur negalioja jokios moralės normos ir atsiveria gundanti laisvė nusikalsti. Ten mūsų laukia Maldororas – nuostabus pabaisa, kurio griausmingų giesmių kanonadoje Ch. Baudelaireʼo „Pykčio gėlės“ nugeibsta lyg mokinuko eilėraštukai.

„Maldororo giesmės“ (1869) – ilgai buvęs niekam nežinomas kūrinys, kurį tik po pusės amžiaus legendomis apipynė ir į plačiuosius kultūros vandenis išplukdė ribinių sąmonės būsenų ieškoję siurrealistai. Ši tamsi, daugiasluoksnė odė pykčiui ir blogiui negailestingai smūgiuoja į kaukėtą savimi patenkintos žmonijos kultūrą bei moralę. Šiuo tikslu grafas Lautréamont’as pasirinko laisvą ir maištingą gyvulio įvaizdį: geriau garsiai staugti tarp laukinių žvėrių nei tyliai kriuksėti tarp naminių kiaulių.

Į šį kūrinį skaitytojai turėtų žvelgti kaip į agresyvų ir desperatišką žmogaus, negalinčio kitaip pasipriešinti prievartinei sistemai, manifestą. Norint išvengti kultūrinio šoko, pirma vertėtų perskaityti kontekstą perteikiantį įvadą ir tik tada nerti į krauju besitaškančių giesmių bangas.

Vasario 27 d., šeštadienį, 20 val. „Litexpo“ konferencijų salėje 5.3 salėje rengiami teatralizuoti skaitymai „Svaiginanti Maldororo giesmių bedugnė“. Grafo Lautréamont’o kūrinio ištraukas skaitys Dainius Gintalas, gotikinę atmosferą kurs smuikininkės Lolita Petrašiūnaitė ir Daiva Vasiliauskienė.

Michelio Houellebecqo romanas „Pasidavimas“

Sorbonos universiteto dėstytojas Fransua, tyrinėjantis XIX a. rašytojo Hiuismanso kūrybą, gyvena išblėsusį gyvenimą, apatiškai stebėdamas savo paties ir visos šalies nuosmukį. Tačiau 2022-aisiais Prancūzijoje rinkimus laimi charizmatiško, išsimokslinusio Mohamedo Ben Abeso vedama Musulmonų brolija. Ji įteisina daugpatystę, moterys nebedirba ir privalo viešumoje dengtis galvą. Fransua priima sprendimą, iš esmės pakeisiantį jo gyvenimą.

2015-ųjų pradžioje Prancūzijoje išleistas Michelio Houellebecqo romanas „Pasidavimas“ („Soumission“) iškart sukėlė didžiulį skandalą, buvo apkaltintas islamofobijos kurstymu ir susietas su teroristine ataka prieš „Charlie Hebdo“ redakciją. Romane, kurio pavadinimą galima suprasti kaip islamo proteguojamą pasidavimą Dievo valiai, M. Houellebecqas savaip žiūri į pamatines demokratijos vertybes ir kelia fundamentalius klausimus apie skirtingų kultūrų sugyvenimo perspektyvas. Fikcija jame persipina su realybe, tarp personažų nesunkiai atpažįstami žymiausi Prancūzijos ir Europos politikai.

Romanas paskatino surengti diskusiją apie literatūrą, pranašaujančią Europos saulėlydį. Pokalbyje dalyvaus islamo tyrinėtojas Egdūnas Račius ir šiuolaikinės prancūzų literatūros ekspertas Vytautas Bikulčius. Renginys vyks vasario 28 d., sekmadienį, 15 val., „Litexpo“ rūmų LRT studijoje.

Ernsto Jüngerio knyga „Plieno audrose“

„Nesu karo korespondentas ir nesiūlysiu herojų plejados; mano siekis – ne pavaizduoti, kaip galėjo būti, o aprašyti, kaip buvo“, – rašė Ernstas Jüngeris pirmojo knygos leidimo pratarmėje.

1920-aisiais pasirodžiusi E. Jüngerio „Plieno audrose“ iki šiol yra viena meistriškiausių ir kontraversiškiausių knygų apie Pirmąjį pasaulinį karą. Savanoriu kariauti išėjęs 19-metis gimnazistas ketverius metus praleido Vakarų fronto apkasuose, buvo daug kartų sužeistas, už nuopelnus apdovanotas aukščiausiu Prūsijos ordinu „Pour le Mérite“. Kautynių romantiką dievinęs jaunuolis tapo ne tik patyrusiu kariu, bet ir mąstytoju, gebančiu įžvelgti šiuolaikinio karo esmę.

Pavojus grūdina charakterį ir valią, mirties artumas leidžia tikriau suvokti savo būtį, tačiau anoniminėse XX a. žudynėse tradicinė garbingo, už Tėvynę žūstančio kario-riterio samprata ima nykti. Pergalę lemia masinio naikinimo ginklus tiekiančios pramonės pajėgumas.

Vasario 28 d., sekmadienį, 12 val. Vilniaus knygų mugės Rašytojų kampe rengiamas šį romaną aptarsiantis pokalbis „Pirmojo pasaulinio karo šimtmetis: istorija kartojasi?“. Knygos aktualumą šiandieninėje politinėje situacijoje aptars filosofas Ervinas Koršunovas ir istorikas Vygantas Vareikis. Diskusiją moderuos knygos vertėjas Laurynas Katkus.

László Krasznahorkai romanas „Priešinimosi melancholija“

„Negailestinga, vizionieriška šiuolaikinės apokalipsės meistro knyga“, – sako Susan Sontag.

Tyrlaukiuose pasimetusio miestelio idilę nutraukia triukšminga cirko trupė, atsitempusi didžiulę padvėsusio banginio iškamšą. Prie tokių dalykų nepratę vietiniai gyventojai sukelia absurdišką maištą, kurio beprasmybė gali varžytis nebent su jo žiaurumu. Riaušes netrukus numalšina kariuomenė, į valdžią iškyla suirute pasinaudoję apsukruoliai, o keistoki miestelėnai ima svarstyti, kas pažeidžia bendro gyvenimo harmoniją. Gal visuomenė gyvena ne pagal masių psichologijos, o pagal muzikos dermės taisykles, kurioms artimi dangiškųjų sferų dėsniai?

Vengrų rašytojo, scenaristo László Krasznahorkai kūryba įvertinta daugeliu premijų, tarp jų tarptautine „Man Booker“ ir svarbiausiu Vengrijos literatūros apdovanojimu – Kossutho prizu. Autorius dažnai lyginamas su pačiais garsiausiais pasaulio rašytojais: Gogoliu, Melville’iu, Saramago, Bolaño. Pasak „The New Yorker“ apžvalgininko J. Woodo, iš visų jų L. Krasznahorkai turbūt pats keisčiausias.

Arkadijaus ir Boriso Strugackių romanas „Piknikas šalikelėje“

Zona – niekur plytinti mįslinga teritorija, kurioje neveikia jokie žmonijai žinomi dėsniai, tačiau pildosi slapčiausi žmonių troškimai. Įžengti į ją išdrįsta tik bebaimiai keistuoliai stalkeriai, ieškantys ateivių paliktų vertingų ir paslaptingų artefaktų...

Arkadijaus ir Boriso Strugackių filosofinę alegoriją (1971) neregėtai išpopuliarino kultinis XX a. režisierius Andrejus Tarkovskis, 1979-aisiais sukūręs paskutinį savo šedevrą „Stalkeris“.

Šiandien šį nemirtingą kūrinį galime skaityti tokį, koks jis buvo parašytas beveik prieš pusę amžiaus. Iš jo pašalinti gausūs sovietinių recenzentų, redaktorių ir korektorių pataisymai, kurie per aštuonerius metus buvo smarkiai sudarkę originalų stilių bei kalbą. Prie apysakos pridedama autorių užrašyta jos sukūrimo ir cenzūros istorija.

José Saramago romanas „Praregėjimas“

Kas būtų, jei visuotinių rinkimų dieną žmonės staiga neitų balsuoti arba atėję imtų masiškai gadinti biuletenius? Taip ir nutinka bevardžiame ateities mieste, kurio gyventojai tuščiais popiergaliais paverčia 83 proc. biuletenių. Valdžia pasibaisėja ir izoliuoja miestą paskelbdama jame karantiną, tačiau palengva sąmoningėja ir kiti šalies gyventojai...

Nobelio premijos laureatas José Saramago ne tik groteskiškai pašiepia pagrindinius demokratijos principus, bet ir įžvalgiai svarsto būsimas bendruomeninio žmonijos gyvenimo formas. Tai metaforiškas filosofinis romanas apie pokyčių baimės, tvarkos ilgesio ir inertiškos prigimties apakintą visuomenę, kuri staiga praregi, bet taip ir nepašalina aklumą sukėlusių priežasčių.

Prieš dešimtmetį pasirodęs „Praregėjimas“ tęsia ankstesniame J. Saramago romane „Aklumas“ paliestas temas.

„Romanas būtinai sukels skandalą, jei tik mūsų visuomenė nėra pernelyg kietai įmigusi“, – buvo įsitikinęs autorius 2004-aisiais, prieš pasirodant romanui. Tačiau didelių skandalų nekilo nė vienoje šalyje, kur ši knyga buvo išleista. Matyt, Vakarų visuomenė iš tikrųjų giliai miega.

Naokio Higashidos knyga „Kodėl taip mėgstu šokinėti“

Šią knygą parašė autizmą turintis trylikametis Naokis Higashida, išmokęs naudotis priemone, kurią pats vadina abėcėlės lentele. Berniukas paaiškina kartais keistoką savo elgesį, pasakoja, kaip supranta gyvenimą, laiką, grožį, gamtą. Perskaitę įsitikinsite, kokie empatiški ir jautrūs yra autizmą turintys žmonės, pamatysite, kokia laki jų vaizduotė ir koks subtilus humoro jausmas.

Knyga paneigia daugelį mitų apie autizmą. Įžangos autoriui Davidui Mitchellui ji tapo raktu pažinti ir suprasti savo sūnų. Kviesdama pažvelgti į pasaulį kitokiu žvilgsniu, knyga atveria akis ne tik šeimoms, auginančioms autizmą turinčius vaikus, bet ir visai visuomenei.

„Ši knyga buvo tarytum siųsta iš aukščiau, nes ją parašė vaikas su ta pačia negalia ir lemtimi kaip ir mūsų sūnus. Per jos puslapius ir mūsų sūnus pagaliau prašneko apie tai, kas dedasi jo galvoje“, – teigia D. Mitchellas.

       „Kitų knygų“ informacija