tekstai.lt

Algirdas Landsbergis. Meilės mokykla (1963)

b_220_339_16777215_0___images_stories_file_metmenys_nr7.jpgIštrauka

 

LEVAS BANGŽUVĖNAS, buvęs pardavėjas „kolonijalinių prekių“ krautuvėje Garliavoje ir stambus spekuliantas pokarinėje Vokietijoje, įsteigia New Yorke Meilės Mokyk­lą. Netikėtas Mokyklos populiarumas pažadina jame politi­nes ambicijas. Ši scena vaizduoja jo susitikimą su amerikie­čių visuomenės atstovais. Jam padeda du amerikiečių kil­mės lietuviai: LIBIDSTONE, psichologas, ir OKEN, advo­katas.

 

Scenos kairėje iš viršaus nusileidžia didelė drobė, vaizduojanti laikraščio pirmąjį puslapį. Riebi antraštė: BANGŽUVĖNAS TARIASI SU VADAIS. Po antrašte, būdingos amerikiečių visuomenės atstovų grupės nuo­trauka, įskaitant indėną pilname apdare.

 

ŽMOGUS SU BURMISTRO CILINDERIU: Visų dele­gatų vardu, leiskit pareikšt Jums mūsų džiaugsmą, kad Jūs ir Jūsų vertinga istitucija išplaukėte iš tos nelemtos audros...

BANGŽUVĖNAS: Džiaukitės – man negaila.

OKEN: Ponas Bangžuvėnas labai vertina Jūsų dėmesį.

ŽMOGUS SU BURMISTRO CILINDERIU: Aš turiu prisipažint, kad pradžioje Jūsų Mokykla suteikė man rūpesčio. Moterims, norinčioms užkariaut vy­ro širdį, Jūs patardavot iškast jo pėdsakus...

BANGŽUVĖNAS: Taip, ir įdėt į vazoną ir pasodint astrą...

ŽMOGUS SU BURMISTRO CILINDERIU: Mano mies­tietės pradėjo draskyt šaligatvius su mylimųjų pėd­sakais – mieste nėra žemės, kaip Jūs žinot. Bet tada man dingtelėjo, kad mūsų šaligatviai buvo per­daug apgriuvę. Mes įstatėm naujus – ir šiandien mūsų šaligatviai garsūs visame pasaulyje.

OKEN: Nepaprasta pilietinė nuojauta – tai pono Bangžuvėno savybė.

LIBIDSTONE: Nuojauta organiškojo prado, palaidoto po mūsų civilizacijos asfaltu ir cementu.

ŽMOGUS SU DARBININKIJOS ATSTOVO IŠRAIŠKA: Organizuotoji darbininkija klausia...

OKEN: Tik pažvelkit aplinkui. Bedarbė smunka, smun­ka, smunka. Moterys nebeužkemša darbo rinkos ir vėl triūsia virtuvėse.

ŽMOGUS SU PLIKA GALVA: Akademiniuose sluoks­niuose klausiama – koksai yra pono Bangžuvėno dvasinis variklis? Kokia jo motyvacija? Kokią pa­jėgą jis atstovauja?

BANGŽUVĖNAS: Didelę pajėgą – atsiminkit...

LIBIDSTONE (skubiai perimdamas): Ponas Bangžuvėnas atstovauja pasąmonę jos kūrybingiausioje ap­raiškoje – pasąmonę, kuri siekia pagydyti visuo­menės suirimą, kurdama tvarkos ir prasmės ver­tybes.

 

Pagarbus šnabždesys nušiurena klausytojais.

 

ŽMOGUS KUNIGO APDARE: O kaip ponas Bangžuvėnas nusiteikęs religijos atžvilgiu?

OKEN: Ar Jūs skaitėt paskutiniąsias nekaltybės sta­tistikas? Ji plinta kaip miško gaisras. Kas sumaži­no skyrybų skaičių? Kas grąžino santuokinį pasto­vumą?

ŽMOGUS PLAČIU PUSIAUJU: Mes, konservatyvių pažiūrų amerikiečiai...

LIBIDSTONE: Atgal į senuosius, saugiuosius papro­čius, atgal į tradicijos versmę – štai jo esminės idėjos.

ŽMOGUS SU AKINIAIS: Kaip Jūs žiūrit į užuominas apie pono Bangžuvėno reakcinius polinkius? Mes, liberalūs radikalai ir nuosaikiai radikalūs libe­ralai...

OKEN: Tik pažvelkit aplinkui! Ką tik jo pirštai palie­čia – viskas pakinta. KAITA – tai jo esminė idė­ja. KAITA – jo dovana Amerikai!

MOTERIS ROŽINIAIS SKRUOSTAIS IR GĖLĖTA SKRYBĖLAITE: Visų džentelmenų klausimai buvo la­bai vietoje, bet, atrodo, kad moteriai, su jos mote­rišku jautrumu, lemta paklausti pagrindinj klausi­mą, kurį reikia klausti ir vėliakos klausti, idant mū­sų Jungtinės Amerikos Valstybės gyvuotų ir žy­dėtų. Ar ponas – man sunku ištarti jo pavardę – ar jis čiagimis? Mums labai palengvėtų širdis, jei mes išgirstumėme, kad jis bent anglosaksiškos kil­mės. Ar Jūs galėtumėt viešai paneigti gandus, kad jis kilęs iš Rytų Europos? Mano organizacija visad su nepaprastu rūpesčiu žiūrėjo į tokį galybės su­telkimą ne Amerikoje gimusiųjų rankose...

BANGŽUVĖNAS (grasinančiai): Aš tau parodysiu...

OKEN (skubiai perimdamas, nutęsia atsakymą į jos klausimą, kol uždeda patefono plokštelę): Puikus klausimas. Ačiū! Ar jis čiagimis? (Pasigirsta plokš­telės muzika: „Going Home“). Taip, jis gimė. Ar Jūs žinot, kada jis pirmą sykį atvėrė akis? Jūs nie­kad neįspėsit. 1898 metų balandžio 21 dieną. Ką ši data byloja jums, amerikiečiai, patriotai? Vos tik jis atvėrė akis, jis turėjo sumirksėti nuo pirmojo ispanų-amerikiečių karo šūvio. Kas iš mūsų, ponios ir ponai – KAS – gali tą patį pasakyti?! Ir ką jo kūdikiškos akys išvydo vos tik prasivėrusios?! Akušėrės veidą – veidą moters, kurios brolis didžiąją savo gyvenimo dalį praleido Pi-Pi-Pittsburge...

 

Jis nusičiaudo. Plokštelė baigiasi.

 

LIBIDSTONE (pasinaudodamas pertrauka, perima iš OKEN’o): Ar neaišku, kad pasąmonės gilumoje jis buvo tikras amerikietis?!

BANGŽUVĖNAS (pašnabždomis, LIBIDSTONE’ui): Ne­pamiršk laikraščių – tų su fotografijom iš Ameri­kos, kur aš vyniojau silkes.

LIBIDSTONE: Taip! Kasdien jis skaitydavo amerikie­tiškus laikraščius, mokydavos juos atmintinai! Jis buvo maža Amerikos salelė svetur, geidžianti susi­jungti su žemynu, laukianti likimo sušnabždant: Žygiuok į Vakarus, Bangžuvėnai! Ir jis atžygiavo – ponios ir ponai – jis atėjo, kai Amerikos įsčios meldė jo. Jis atėjo, kai mes buvom benugrimstą vienodybėn, kai auto- automatizacija... (Nusi­čiaudo).

OKEN (pasinaudodamas LIBIDSTONE’o nusičiaudėjimu): Kai mes buvom benutunką, besustingstą...

LIBIDSTONE: (skubiai įsiterpdamas): Kai mes buvom beprarandą mūsų protėvių stiprybę bei dorybę, jis išniro prieš mus – su Amerikos istorija išgravi­ruota jo kūdikiškose akyse, su Amerikos laikraš­čių antraštėmis, mirgančiomis jo berniukiškose aky­se, su Amerikos likimu, įskiepytu jo širdies šerdy­je – vienintelis tikras amerikietis pionierius...

OKEN (įsiterpia, LIBIDSTONE’ui įkvepiant oro): Šim­taprocentinis amerikietis Bangžuvėnas!

 

Ovacijos nustelbia jo žodžius; didysis laikraščio puslapis nušvinta ir ima blykčioti įvairiausiomis spalvomis.

 

BANGŽUVĖNAS (pakelia ranką; ovacijos nuslūgsta): Ar dabar aišku, kas čia amerikietis?!

ŽMOGUS INDĖNO APDARE: Ir kas iš jūsų gali tvir­tinti esąs tikras amerikietis?

BANGŽUVĖNAS: Gerai pasakyta, brolyti.

ŽMOGUS SU AKINIAIS: Jis pavadino indėną „broliu“! Jis mano kandidatas! Valio Bangžuvėnas!

 

Vėl ovacijos. Laikraščio puslapis pakyla aukš­tyn ir išnyksta; nusileidžia kitas puslapis, su stam­bia antrašte: SĖKMINGAS PASITARIMAS. BANGŽUVĖNO KALIBRAS PREZIDENTINIS. Bangžuvė­nas ir jo bendrininkai skaito antraštę. Trumpa ty­la; jie visi jaučia akimirkos svarbą.

 

OKEN (drebančiu balsu, BANGŽUVĖNUI): Ponas di­rektoriau, jei Jūs dabar išeisite ant balkono, pa­žvelgsite į minią ir pakelsite pirštą – dievaži – jie puls ant kelių: jie išrinks Jus prezidentu!

BANGŽUVĖNAS: Prezidentu? Ne... ne prezidentu. Prezidentas per skystas žodis, vaikų košelė.

OKEN: Karaliumi?

BANGŽUVĖNAS: Karalius – Ka-ra-lius. Nejaugi nėra raumeningesnio žodžio?

LIBIDSTONE: Žynių žynys!

BANGŽUVĖNAS: Kunigas? Ne. Aš turiu labai nekunigiškų planų.

OKEN: Caras?

BANGŽUVĖNAS: Nutriušus barzdelė, kulkų skylės? Ačiū, ne.

OKEN: Imperatorius?

BANGŽUVĖNAS: IM-PE-RA-TO-RIUS? Taip. Taip! Aš būsiu IMPERATORIUS.

LIBIDSTONE: Jūsų šviesybe, Jūs ką tik padarėte save imperatorium. Jūs paėmėt karūną ir užsidėjot ją sau ant galvos. Kaip Napoleonas.

BANGŽUVĖNAS: Ar aš? Aš užsidėjau, a?

LIBIDSTONE: Bet Jūs čia nenustosit, Jūs kopsit aukš­čiau – vieną dieną Jūs tapsit žynių žyniu.

 

LIBIDSTONE priklaupia ant vieno kelio. Visi kiti paseka jo pavyzdžiu. BANGŽUVĖNAS išsitiesia.

 

Metmenys, nr. 7, 1963.

 

       b_550_835_16777215_0___images_stories_file_meiles_mokykla.jpg