tekstai.lt

Algirdas Landsbergis. Barzda (1966)

b_220_317_16777215_0___images_stories_file_Metmenys_Nr12.jpgVieno veiksmo farsas

 

Veikėjai:

KIEKVIENIS – Pirmo kurso studentas

TĖVAS – Kiekvienio tėvas

MOTINA – Kiekvienio motina

BARZDOTAS VADAS

PLIKAGALVIS VADAS

DVIŠAKBARZDIS VADAS

BARZDOTAS KAREIVIS

PLIKAGALVIS KAREIVIS

DVIŠAKBARZDIS KAREIVIS

ONYTĖ – Linksma mergina

(Visus tris vadus vaidina tas pat aktorius; taip pat visus tris kareivius.)

 

Veiksmas vyksta KIEKVIENIO gimtinėje ir už jos ribų; vakar, šiandien, rytoj.

 

Muzika: „Plaukia sau laivelis“, pianissimo. Lėtai kylanti uždanga atskleidžia dviejų pakopų platformą scenos viduryje. Ant aukštesniosios pakopos, veidu žemyn, guli KIEKVIENIS. Jo smakras prigludęs prie pakopos briaunos; jo lūpos liečia ONYTĖS, aukštielninkos ant žemesniosios pa­kopos, lūpas. Uždangai kylant, jiedu lėtai kelia po koją, vėl nuleidžia, vėl kelia, ir t. t., bučinio ritme. Už platformos ma­tosi kūdikinis gardelis. Dešinėje – kabykla, ant kurios kabo šešios kaukės; dvi iš jų, atsuktos į publiką, turi ilgas barzdas. KIEKVIENIS guli po dviejomis kėdėmis, ant kurių sėdi jo TĖVAS ir MOTINA, nugaromis į publiką. TĖVAS uoliai stumdo skaitliukų („abacus“) karoliukus, MOTINA laiko pakėlus kūdikio naktinį rūbelį (meškiuką) ir svajin­gai žiūri į jį.

Įeina du aktoriai, vienmarškiniai, uoliai skaitydami rank­raštį. Vienas jų pastebi publiką, susigriebia, kumšteli savo kaimyną. Jiedu skubiai stveria uniforminius švarkus iš už užkulisių, apsivelka. Tada jie paima nuo kabyklos ilgabarzdes kaukes, užsideda jas. VADAS apsijuosia kardą, KA­REIVIS pasiima šautuvą. Jiedu atsisuka į publiką visoje savo grožybėje. KAREIVIS atiduoda pagarbą VADUI. Švelniąją tyliąją muziką pertraukia himno garsai: ta pati melodija, bet dūdinga ir didinga. TĖVAS ir MOTINA pareigingai atsistoja. KIEKVIENIS ir ONYTĖ bučiuo­jasi kaip bučiavęsi. KAREIVIS ranka rodo publikai at­sistot. Himnas baigiasi; grįžta tylioji melodija.

VADAS atsisėda į žaislinį vežimėlį. KAREIVIS stumia jį, kol VADAS rankos mostu parodo jam sustoti scenos viduryje. VADAS parodo aukštyn. KAREIVIS atiduoda pagarbą, prisitaiko, šauna aukštyn. Iš viršaus nukrenta an­tis. KAREIVIS paduoda antį VADUI, kuris apžiūri ją, įdeda į vežimėlį ir pamoja KAREIVIUI važiuot tolyn. Po poros žingsnių VADAS vėl pamoja jam sustoti, parodo aukštyn. KAREIVIS šauna – pasigirsta sirenos spiegimas ir iš viršaus nusileidžia skeletas su parašiutu. Scena užtems­ta ir nušvinta. Išsigandęs KAREIVIS skubiai išstumia iš­sigandusį VADĄ. TĖVAS ir MOTINA apsižvalgo. KIEK­VIENIS ir ONYTĖ tebesibučiuoja. Scena vėl nušvinta.

 

MOTINA (TĖVUI). Erodas, Erodas!

TĖVAS. Nepažįstų. Ar lietuvis?

MOTINA. Tokios naktys ryja kūdikius, kaip Erodas.

TĖVAS. Erodas? Kažkur girdėtas. Žydas?

MOTINA. Mūsų mažylis – ką jis veikia tokią naktį?

TĖVAS. Ką jaunas, doras lietuvis pirmo kurso studentas tegali veikt? Jo ryšuliai jau supakuoti. Laikas poilsio prieš kelionę namopi. Bet jis vėl prisistumia prie kny­gos prieš miego srovę...

MOTINA. Kad jis, vaikelis, visad pasroviui...

TĖVAS. Dar dešimt puslapių! Jo galva pasvyra ant mokslo žodžių, ir žodžiai, kaip avys, grūdasi į jo smegenis.

MOTINA. Kiek jam, vargšeliui, tų smegenų – kad tik jie neplyštų. Juokdarys jisai...

TĖVAS. Darbas nutildo juokdarius. Dar septyneri su puse metų, ir jis bus daktaras. Žodis dabar – skatikas tada, lotyniškas žodis – penki skatikai.

MOTINA. Bet kodėl naktis tokia erodiška? Kas per ne­regėti šešėliai atslenka mūslink?

TĖVAS. Bobiški sapnai! – Jis bus daktaras!

MOTINA. Duokdie. Daktarų skruostai aksominiai, kaip kūdikių.

 

KIEKVIENIS atsuka galvą į publiką orui įkvėpti po ilgo, kvapą užimančio pasibučiavimo, ir tik dabar žiū­rovai pastebi jo vešlią barzdą, panašią į BARZDOTO VADO. ONYTĖ abiem rankom sugriebia barzdą ir atsuka ją į save.

 

ONYTĖ. Dar!! Daugiau! Ilgiau! Kokia vešlybė, koks tan­kumynas! Barzda! Vien tas žodis mane šiurpuliais nu­purto! O pati barzda! Aaaaaaaaaaaaaa!

KIEKVIENIS. O aš, Onyt? Kaip aš tau patinku?

ONYTĖ. Barzda! Alei vienas plaukas!

KIEKVIENIS. „Aš?!! Girdi? Aš!“

ONYTĖ. Tu? Kas tu? O, taip – tu. Tu būk prie barzdos – kitaip vėjas ją nupūstų. Maitink ją, laistyk, augink. Kasdien atnešk ją man, palenk ją prie manęs ...

KIEKVIENIS. Tai jau kaip ir laikas tau atsisveikint su ja, širduk. Mano skustuvėlis jau išgaląstas. Rytoj atostogų pas tėvelius, lygiais skruostais.

ONYTĖ. Nuskust mano barzdą?! Barzdažudystė! Ne! Aš uždraudžiu!

KIEKVIENIS. Tavo barzda?!..

ONYTĖ. Dėl ko barzdą užsiauginai? Ar ne dėl manęs?

KIEKVIENIS. Dėl tavęs aš ragus užsiauginčiau. Dėl tavęs man visi vadovėlių žodžiai išgaravo. Bet mano barzda...

ONYTĖ vėl pritraukia jį prie savęs. Vėl ilgas bučinys. Jiedu vėl lėtai pakelia, nuleidžia po koją.

ONYTĖ. Pažadi neskųst?

KIEKVIENIS. Mane tėvai iš namų išvarys...

 

ONYTĖ vėl patraukia jį prie savęs. Vėl ilgas bučinys.

 

ONYTĖ. Pažadi?

 

KIEKVIENJS išsižioja atsakyt, bet ji užima jam ranka burną ir užriša ružavą kaspiną ant jo barzdos.

 

ONYTĖ. Kad nepamirštum.

 

ONYTĖ pasiražo, tingiai atsikelia, ir atsistoja platfor­mos krašte. KIEKVIENIS išlenda iš po kėdžių ir at­sistoja šalia jos. Atsisveikindamas jis pabraukia pirštu išilgai jos ranką; ji meilingai pabraukia delnu išilgai jo barzdą. Jiedu nusisuka vienas nuo kito, žengia po porą žingsnių. Tada ONYTĖ staigiai apsisuka, pribė­ga prie jo, sugriebia jo barzdą abiem rankom, įgrūda jon savo veidą, ekstatiškai suspygia, ir nubėga į užku­lisius. KIEKVIENIS pamoja jai, lėtai nuleidžia savo ranką, pakelia savo kaspinuotą barzdą ir smalsiai ap­žiūri ją.

 

KIEKVIENIS (staigiai prisimindamas). Onyt! O aš?!.. Tu dar neatsakei man!.. Aaaaš?!

 

Nesulaukdamas jos atsakymo, jis patraukia pečiais, nu­lipa nuo platformos scenos gilumon ir lėtai ima eiti ap­linkui ją ratu. TĖVAS ir MOTINA atsistoja ir pa­stato savo kėdes ant žemesniosios pakopos. TĖVAS užkelia ant aukštesniosios pakopos kūdikinį gardelį. MOTINA švelniai paglosto kūdikinį „meškiuką“ ir pakloja jį ant gardelio briaunos. Tada jiedu susėda ant kėdžių, veidais į publiką, ir pridėję rankas prie kaktų, akimis ieško savo sūnaus. Kai KIEKVIENIS, sykį apėjęs platformą, pasirodo scenos kairėje, TĖVAS ir MOTINA atsistoja ir ima moti jam nosinaitėmis. KIEKVIENIS stabteli, skubiai aptūloja savo galvą ir skruostus plačiu šaliku, ir tik tada žengia jų išskėstų rankų link.

 

TĖVAS. Kūdiki!

MOTINA. Kūdikėli!

TĖVAS. Kūdikėlyti!

MOTINA. Kūdikėliukėlyti!

 

Jiedu apkabina jį, bet bematant atsitraukia, stebėdamie­si jo aptūlota galva.

 

TĖVAS. Ar nuo didelio rašto?

MOTINA. Nuo tos baisios nakties, nuo šešėlių?

KIEKVIENIS. Ne... Dantis... Mmmm...

TĖVAS. Nuo minkšto gyvenimo. Mes kokiam varge užaugom, bet dantys buvo kaip vilkų.

MOTINA. Tikėk man, kūdikėli, vos tik tu paminėjai savo dantį, man dabar labiau skauda kaip tau.

 

MOTINA paduoda KIEKV1ENIUI lėkštę ir peilį su šakute. Jis pakrato galvą ir rodo savo „skaudantį“ dantį.

 

MOTINA. Penki mėnesiai be mamos virtuvės! Ne be rei­kalo tu visas ištinęs. Valgyk, kūdikėli, valgyk visais dantim – visos ligos pranyks!

 

KIEKVIENIS, nusisukęs į šalį, praryja porą kąsnių.

 

TĖVAS (stumdydamas skaitliukų karoliukus). Pusmetis pra­eitin. Trys su puse metų. Po septynių su puse metų daktarystė. Po vienuolikos – žmona; aš jau sutariau su kaimynu. Trys vaikai; du berniukai...

KIEKVIENIS. Dėl tos medicinos, tėti. Aš nežinau...

TĖVAS. Šiaudai! Lietuvis žino, ko nori. Tu lietuvis, tu žinai ko nori!

 

KIEKVIENIS padeda peilį ant lėkštės.

 

MOTINA. Kūdikėli, ar pamiršai? – peilis visad ant lėkš­tės krašto.

KIEKVIENIS pastumia peilį ant lėkštės krašto.

KIEKVIENIS. Tėti, o kad man taip kokį semestrą iškišus nosį iš medicinos. Gal atsiras koks dar nebūtas mokslas.

TĖVAS. Lietuvis paklusnus! – Medicina!

KIEKVIENIS. Tie lotyniški kaulų pavadinimai – maišosi, grūdasi...

MOTINA. Tai Paskutinis Teismas – lotyniškos giesmės, kaulai sugrūsti. Vakar naktį – vakar naktį ėmė žiotis Paskutinis Teismas.

TĖVAS. Poilsio abudu! Tu, motin, naktį akių nesudėjai. O tau, vaike, nuo danties ir valia patino, ir pareigin­gumas.

KIEKVIENIS. Aš...

TĖVAS. Ryt rytą, pailsėjęs, tu kalbėsi kaip jaunas blaivus lietuvis.

MOTINA. Taip, kūdikėli. Tu pervargęs, vargšeli. Eikš, aš tau paklojau gardelį.

 

Jiedu veda KIEKVIENĮ prie gardelio. MOTINA pa­ima jo naktinį „meškiuką“ nuo gardelio krašto.

 

KIEKVIENIS (juokais, MOTINAI). Manai, kad aš dar tilpsiu į jį?

MOTINA. Jei tikrai myli mane, jei nebūsi užsispyręs.

 

TĖVAS ir MOTINA paima KIEKVIENI už pažastų ir kelia jį į gardelį.

 

TĖVAS. Kvepalai?

KIEKVIENIS. Ne, ne... laboratorijos kvapas!

MOTINA (prikišdama nosį prie jo kaklo). „Šanel Penki“?!„ Nakties Karalienė“ ?!

KIEKVIENIS. Mes... mes tyrėm naktį... laboratorijoj.

MOTINA. Šią naktį?! Nemeluok, kūdiki! Ši naktis atsi­davė Erodu; Erodu ir Mėlynbarzdžiu, žuvėdais, juo­dašimčiais, kazokais...

 

Jiedu stengiasi patikrinti jo kvepalus ir įkiša nosis po jo šaliku. Šalikas nuslysta, ir barzda išnyra visoj gro­žybėj.

 

MOTINA IR TĖVAS (su pasibaisėjimu ir nuostaba). Aaaaaaaa!!!!

MOTINA (dėdama ranką prie širdies). Mano kūdikis... nužudytas...

TĖVAS. Kūdikžuda!

MOTINA (besdama pirštu į kaspiną ant jo barzdos). Šil­kinis kaspinas?!

KIEKVIENIS. O, šitas? Čia... kad nepamirščiau formu­lės. Kaip mazgelis ant nosinės.

TĖVAS. Motin, uždaryk langus, kad kaimynai neišgirstų!

MOTINA. Lietuvaitė niekad neglaus kasų prie barzdos! Gal ji žydė?!

TĖVAS. Arabė?!

MOTINA. Negrė. Aaaaa!!!!

TĖVAS. Ji alpsta. Išpažink, prisipažink! Kada, kur, kaip, kodėl?!

 

KIEKVIENIS apsižvalgo. KAREIVIS skubiai pra­stumia BARZDOTĄ VADĄ vežimėlyje išilgai scenos.

 

KIEKVIENIS (pirštu rodydamas į VADĄ). Todėl! Aš norėjau būt kaip mūsų Vadas!

TĖVAS (viltingai). Motin, klausykis!

KIEKVIENIS. Taip, mamyt, per istorijos pamoką. Kaip varpas galvoj suskambėjo. Praeities žygiai uždegė ma­ne, barzdočiai su kuokom! Aš panorau įpiaut savo rėžį istorijon! Ir aš tariau sau – aš būsiu mūsų vado paveikslas...

MOTINA (su pasididžiavimu). Kūdikėli...

KIEKVIENIS. ...vaikščiojantis istorijos pavyzdys.

TĖVAS. Mano sūnus. Obuolys nukrito prie pat obels.

MOTINA. Kai tik jis perskaitė pirmą žodį elementoriuj – „aa aa aa“ – aš jau tada žinojau, kad jis skirtas dideliems dalykams.

KIEKVIENIS. Ar man valia pasilaikyt barzdą – bent savaitę ?

TĖVAS. Nedrįsk jos liest! Kaimynai, išgirdę, nagus kram­tys iš pavydo!

 

Pasigirsta himno motyvas. Įeina BARZDOTAS VA­DAS, nosine šluostydamasis prakaitą, baukščiai žval­gydamasis atgal. Jo kardas beveik velkasi žeme. VA­DĄ seka KAREIVIS su pintine kermošinių saldainių rankoje. TĖVAS ir MOTINA sukniumba ant kelių. Himno muzika nutyla.

 

BARZDOTAS VADAS (kišdamas ranką TĖVUI ir MO­TINAI bučiuoti). Nebučiuokit rankos.

 

TĖVAS ir MOTINA pabučiuoja VADO ranką. BARZDOTAS VADAS rankos mostu parodo visiems tylėti.

 

BARZDOTAS VADAS. Artojas aria. Artojo geras arklas. Bėris traukia arklą. Bėris bėga. Bėk, bėri. Aria. Geras. Bėris. Aa – ее – ėė.

 

Jis nutyla, pagalvoja, atsisuka į KAREIVĮ.

 

BARZDOTAS VADAS (pašnabždomis). Ko aš čia atėjau?

 

KAREIVIS parodo į savo barzdą ir pamoja galva į KIEKVIENĮ.

 

BARZDOTAS VADAS. A! Taip, taip... (TĖVUI ir MOTINAI). Tai judu išauginot sūnų kaip ąžuolą. Didžiuokitės!

KIEKVIENIS. Girdi, tėti, mama!

BARZDOTAS VADAS. Tautai reikia ąžuolų. Sunkūs lai­kai. Beržai linksta vėtroj. Ąžuolų reikia.

 

BARZDOTAS VADAS pamoja ranka KAREIVIUI, kuris duoda po kermošinį saldainį TĖVUI ir MOTI­NAI. Tada VADAS atsisuka į KIEKVIENĮ. Jo kar­das beveik užkliudo dar beklūpinčius TĖVĄ ir MO­TINĄ, kurie skubiai išsitiesia ant grindą. KIEKVIE­NIS ištiesia ranką saldainio, bet BARZDOTAS VA­DAS rankos mostu sustabdo KAREIVĮ.

 

BARZDOTAS VADAS. Kieno kalba seniausia?

KIEKVIENIS. Mūsų!

BARZDOTAS VADAS. Vyras! Kas Europoj turėjo ilgiau­sias barzdas?

KIEKVIENIS. Mūsų protėviai!

BARZDOTAS VADAS. Taip, nuo jūrų iki jūrų. Sek jų pėdom.

KIEKVIENIS. Atgal?

BARZDOTAS VADAS. Ne, pirmyn! Tik pirmyn!

KIEKVIENIS. Pirmyn? Į žilą senovę?

 

TĖVAS ir MOTIN A, pridėję pirštus prie lupų. per­spėja KIEKVIENI nesiginčyti su BARZDOTU VA­DU.

 

BARZDOTAS VADAS. Taip, pirmyn į žilą senovę.

KIEKVIENIS. Taip... pone vade.

 

KIEKVIENIS vėl ištiesia ranką saldainio, bet BARZ­DOTAS VADAS vėl sustabdo KAREIVĮ.

 

BARZDOTAS VADAS. Tai, tu, a? Pavojaus valandoj su­galvojai pagerbt savo vadą?

KIEKVIENIS (žvilgterėjęs į tėvus). Aš... norėjau įrėžt savo rėžį istorijon. Bet...

 

ONYTĖ pasirodo scenos kertėje su plakatu, kurį ji laiko atsukusi į save. Ji padaro reveransą publikai ir atsuka plakatą į žiūrovus – plakatas vaizduoja sprogs­tančią bombą. Tą pat akimirką visi žiūrovai susvyruo­ja, kaip nuo bombos sprogimo. BARZDOTAS VADAS ir KAREIVIS baukščiai apsižvalgo. TĖVAS ir MOTINA užsiima ausis. ONYTĖ vėl apsuka plakatą ir išeina. KIEKVIENIS seka ją akimis ir tik jai iš­ėjus prisimena savo neužbaigtą sakinį.

 

KIEKVIENIS. Bet kas aš istorijai – be patrankų, be ar­mijų, be bombonešių? Taip aš ir nusprendžiau: aš bū­siu jūsų gyvas paveikslas.

BARZDOTAS VADAS. Kad tie, kurie pamiršo mane ir mano nuopelnus, pamatę tave sustotų ir prisimintų.

KIEKVIENIS. Maždaug.

BARZDOTAS VADAS. Vyras!

 

VADAS pamoja ranka KAREIVIUI, kuris paduoda KIEKVIENIUI saldainį.

 

BARZDOTAS VADAS (KIEKVIENIUI). Eikš.

 

VADAS pasodina KIEKVIENĮ ant savo kelio.

 

BARZDOTAS VADAS. Aš tau duosiu dovaną – raktą į laimę ir pasitenkinimą.

 

KIEKVIENIS ištiesia savo ranką bet užuot įdėjęs raktą į jo delną, VADAS prikiša lūpas prie jo ausies.

 

BARZDOTAS VADAS. Būk paklusnus.

 

KIEKVIENIS apžiūri savo tuščią delną, apverčia jį.

 

BARZDOTAS VADAS. Dabar aš tau nubrėšiu tavo gy­venimo kelią – stenkis būt panašus į mane.

 

KIEKVIENIS skeptiškai pasižiūri į jį.

 

BARZDOTAS VADAS. Padarei gerą pradžią. Barzda kaip mano. Kai tik ji ims žilt, niekas nebeatskirs. Tapsi mano veidrodis – didžiausia garbė šioj žemėj.

 

KIEKVIENIS paima savo barzdą ir palygina ją su BARZDOTO VADO.

 

KIEKVIENIS. Bet mano barzda kitaip raitos.

BARZDOTAS VADAS. Psst, vaike! Anarchiją skelbi! Saugokis neužrūstint manęs. Tu būsi kaip aš, girdi?

KIEKVIENIS. O aš? Aš-aš?

BARZDOTAS VADAS. Visa tauta bus kaip aš. Turi būt. Tvirta. Galinga.

 

ONYTĖ įeina baleto šokėjos žingsniais, su „bombos“ plakatu rankoje. Šokdama, ji praneša plakatą pro vi­sus veikėjus. Jie visi pargriūna; pamažu keliasi, valydamiesi dulkes.

 

KIEKVIENIS. Kas bus dabar? Ką man daryt?!

BARZDOTAS VADAS (nervingai žvalgydamasis). Tu? Tu... kaip ąžuolas.

 

VADAS pamerkia KAREIVIUI, atsigręžia į KIEK­VIENĮ.

 

BARZDOTAS VADAS. Stovėk sargyboj. Kaip drūtas ąžuolas. Mano paveikslas.

 

BARZDOTAS VADAS ir KAREIVIS skubiai pa­stato KIEKVIENĮ sargybinio pozon.

 

KIEKVIENIS. Žingsniai tolybėj! Ką man daryt? Duokit man šautuvą.

 

KIEKVIENIS ištiesia ranką į KAREIVIO šautuvą. BARZDOTAS VADAS įspraudžia į KIEKVIENIO ranką antrą kermošinį saldainį.

 

BARZDOTAS VADAS. Šautuvai paprastiems kareiviams. Tu – mano veidrodis. Tau – maršalo lazdelė.

KIEKVIENIS. Ką aš su ja?

BARZDOTAS VADAS. Šauk.

KAREIVIS (KIEKVIENIO ausin). Šauk.

 

BARZDOTAS VADAS ir KAREIVIS ima atbuli žy­giuoti iš scenos.

 

KIEKVIENIS. Kur jūs?!

BARZDOTAS VADAS. Mes tuoj grįšim!

KIEKVIENIS. Kada?

BARZDOTAS VADAS. Nepraeis nei tūkstančio metų.

KIEKVIENIS. Tūkstančio! Kas beliks iš mano barzdos?!

BARZDOTAS VADAS. Vaikeli, ką reiškia tūkstantis me­tų tautos gyvenime? Akimirkos plaukas...

 

BARZDOTAS VADAS ir KAREIVIS prieina prie barzdų kabyklos, nusiima kaukes. Scena ima tamsėti. Jiedu užsideda kitas kaukes. KAREIVIS pakeičia porų detalių VADO uniformoje, prikabina daugiau medalių. TĖVAS IR MOTINA apsižvalgo, atsistoja, pribėga prie KIEKVIENIO ir ima tempti jį gardelio linkui. Jiedu įkelia jį į gardelį ir uždengia jį savo kūnais. Už scenos pasigirsta himnas, dar maršingesnis ir dūdingesnis.

 

PLIKAS VADAS ir KAREIVIS.

Barzdų miškai

Užstoja saulę,

Nukris plaukai –

Nušvis pasaulis!

 

Žąsies žingsniu įžygiuoja PLIKAS VADAS su žiū­ronais rankose ir KAREIVIS. Jie abu plikapakaušiai ir lygiaskruosčiai kaip kiaušiniai. Ant VADO kaklo kabo švilpukas. KAREIVIS laiko kišeninę lemputę.

 

PLIKAS VADAS ir KAREIVIS.

Mirtis barzdoms,

Tankioms mirtis,

Lygiuos žanduos –

Pasaulio ateitis.

 

PLIKAS VADAS paima iš KAREIVIO kišeninę lem­putę ir pašviečia scenos gilumon. Šviesos pirštas per­braukia šešis skeletus, išrikiuotus kaip anteles šaudy­mo galeńjoje. VADAS pamoja ranka. KAREIVIS nusiima šautuvą, prisitaiko, šauna į pirmą skeletą iš kairės, kuris sukniumba. PLIKAS VADAS apšviečia antrąjį skeletą, šūvis, ir t. t., kol visi šeši skeletai guli ant grindų. VADAS perduoda kišeninę lemputę KA­REIVIUI ir žvelgia aplink pro žiūronus. KAREIVIS šviečia žiūronų kelią lempute. Šviesos pirštas perbrau­kia gardelį apgulusius TĖVĄ ir MOTINĄ, staigiai sugrįžta atgal ir sugriebia išlindusį KIEKVIENIO barzdos galą. PLIKAS VADAS sušvilpia švilpuku ir scena vėl nušvinta. TĖVAS mėgina įgrūsti KIEKVIENIO barzdos galą atgal į gardelį, bet PLIKAS VA­DAS sulaiko jo ranką ir ištraukia barzdą. TĖVAS ir MOTINA puola ant kelių.

 

PLIKAS VADAS. A-aaa! Barzda!

KIEKVIENIS. A-uuu! Paleiski!!..

TĖVAS ir MOTINA. Atleiskit...

KIEKVIENIS. ...mano barzdą!

PLIKAS VADAS (TĖVUI ir MOTINAI). Judu išauginot dilgėlę, rasinį piktšašį! Kalėjiman jį!

 

KAREIVIS apverčia gardelį ant KIEKVIENIO, ku­ris parpuola ant keturių.

 

MOTINA. Bet jis tik kūdikis!

PLIKAS VADAS. Barzdotas kūdikis?!

TĖVAS. Jam užaugo netyčia, nežiniom.

PLIKAS VADAS (KIEKVIENIUI). Prisipažink, piktšaši!

KIEKVIENIS. Aš pasakysiu visą teisybę...

MOTINA. Teisybę?!

TĖVAS. Teisybę?! – mes prapuolę.

KIEKVIENIS. Aš dėl merginos. Be jokių politinių kėslų. Anei plauko!

PLIKAS VADAS. Piktšašis pūliuoja purvinu melu!

MOTINA. Visam pasauly nebuvo švaresnio kūdikio už jį – anei dėmelės, niekad...

PLIKAS VADAS. Barzda įrodo jo kaltę. Jo barzdos plau­kai – slaptas siūlas – veda į pačių žemiausių genčių palėpes. Ten jie – kaukėti, barzdoti – rezgia raupuo­tą sąmokslą prieš grynąją rasę. Prieš mane!

MOTINA. Ką jūs darysit su mano kūdikiu?!

PLIKAS VADAS. Barzdoms tėra vienas sprendimas. Su­degint!

TĖVAS. Taip, pone vade. Aišku – sudegint. Jis tuoj nusiskus į lėkštę.

PLIKAS VADAS. Barzdos deginamos kartu su jų savi­ninkais!

MOTINA. Mano kūdikis?! Ant laužo?!

 

MOTINA ima alpti.

 

TĖVAS. Pone vade, mūsų giminėj niekad nebuvo barzdo­čių. Anei vieno!

PLIKAS VADAS. Negaišint laiko! Įrodymas?! Šeimos medis?!

TĖVAS. Miške! Bematant!

PLIKAS VADAS. Dvi minutės!

TĖVAS. Klausau, pone vade! (KIEKVIENIUI, vilkdamas paskui save MOTINĄ). Sakyk jam „ taip!“ Tik – „taip!“ Visad – „ taip!“

 

TĖVAS ir MOTINA išbėga. KAREIVIS atneša glėbį skiedrų ir padeda jas prie gardelio po KIEKVIENIO kojomis.

 

KIEKVIENIS. Aš nekaltas!

PLIKAS VADAS. Tu gimei, tu turi barzdą – tu kaltas!

 

KIEKVIENIS muša kumščiu į gardelio stogą.

 

KIEKVIENIS. Kur mano teisėjai?! Kas mane išklausys?!

 

KAREIVIS suriša KIEKVIENIO rankas.

 

PLIKAS VADAS. Ugnis!

KIEKVIENIS. Atriškit man rankas.

PLIKAS VADAS. Kodėl ?

KIEKVIENIS. Aš noriu dar sykį paliest savo barzdą.

 

KAREIVIS įžiebia degtuką.

 

PLIKAS VADAS. Ugnis nušluos barzdų miškus ir ant švarių veidų...

TĖVAS. Įrodymas! Įrodymas!

 

TĖVAS ir MOTINA įstumia geneologinį medį. Ant jo šakų kabo pilnaskruosčių moterų ir švariai nusiskutusių vyrų paveiksliukai, katilokai, korsetai, vualiai. PLIKAS VADAS užpučia KAREIVIO degtuką.

 

PLIKAS VADAS. Hm... Septynios kartos?

TĖVAS. Septynios!

MOTINA. Septynios! O, kūdikėli!

 

PLIKAS VADAS išsiima iš kišenės padidinamąjį stik­lą ir apžiūri paveikslus.

 

PLIKAS VADAS. Hmmmmm ... O kas čia? Plaukas!

MOTINA. Ne, ne, voratinklis!

 

MOTINA skubiai nušluosto voratinklį nosine. PLIKAS VADAS toliau apžiūri paveikslus.

 

PLIKAS VADAS. Hmm... A-a! Plaukas ausy!

 

TĖVAS išsitraukia iš kišenės žnyples, skubiai ištrau­kia plauką iš paveiksliuko ausies.

 

TĖVAS. Tas plaukas užaugo paveiksle, jau po jo mirties.

PLIKAS VADAS. Gyvas neturėjo?

TĖVAS ir MOTINA. Ne, niekad!

 

PLIKAS VADAS prieina prie gardelio-kalėjimo, su padidinamuoju stiklu apžiūri KIEKVIENIO barzdą, pagalvoja, paspiria skiedras į šalį.

 

PLIKAS VADAS. Aš dovanoju tau gyvybę!

 

TĖVAS ir MOTINA puola ant kelių.

 

TĖVAS ir MOTINA. Ačiū, ačiū!

 

KAREIVIS atriša KIEKVIENIO rankas.

 

PLIKAS VADAS. Bučiuokit ranką!

 

TĖVAS ir MOTINA bučiuoja jo ranką. PLIKAS VADAS prikiša savo ranką prie gardelio ir KIEK­VIENIO lūpų. KIEKVIENIS susiraukia ir nusisuka.

 

PLIKAS VADAS. Džiaukis, nes aš jaunimo draugas. Aš tau duosiu savo uniformą, girdi? Mano vedamas, tu žy­giuosi naikint požmogius. Visi mano draugai pajus mano dosnumą.

 

PLIKAS VADAS pamoja ranka KAREIVIUI, kuris išsiima iš kišenės kermošinį saldainį ir atlaužia po ga­baliuką TĖVUI ir MOTINAI.

 

KIEKVIENIS. Išleiskit mane!

PLIKAS VADAS. Kai tik pasirašysi raštą. Tvarka – tai bamba mano rasės kūne.

 

KAREIVIS paduoda PLIKAM VADUI plunksna­kotį ir popieriaus lapą. PLIKAS VADAS skaito.

 

PLIKAS VADAS. Aš...

KIEKVIENIS. Aš?..

PLIKAS VADAS. Pareiškiu, kad man barzdą priklijavo...

KIEKVIENIS. Man? Barzdą? Priklijavo?

PLIKAS VADAS. Barzdoti požmogiai, penktadienio pa­vakarėj. Beklijuodami barzdą, jie paskerdė tris kūdi­kius ir išgėrė jų kraują ...

 

PLIKAS VADAS paduoda KIEKVIENIUI popie­riaus lapą, o KAREIVIS plunksnakotį.

 

KIEKVIENIS. Taip nebuvo ...

PLIKAS VADAS. Nebuvo?! Ha! Man teatsakoma – taip! Taip, taip, taip! Mano gyvybinėj erdvėj nėra nepaklus­nių pavaldinių. Visi nepaklusnieji vyksta negyvėliais ir taip supaklusnėja.

TĖVAS. Rašykis!

MOTINA. Gyvenk!

 

KIEKVIENIS paima plunksną, dvejoja.

 

KIEKVIENIS. Kai aš pasirašysiu. Ir pasakysiu „taip“. Kas tada?

PLIKAS VADAS. Tada nuskusim barzdą.

KIEKVIENIS. Mano barzdą?!

PLIKAS VADAS. Tau prievarta priklijuotą. Nepamiršk!

KIEKVIENIS. Mano išaugintą?

TĖVAS. Sūnau, ką mes galim padaryt prieš žemės drebėji­mą? Nieko!

KIEKVIENIS. Gal... ištausot barzdą?

MOTINA. Kūdiki!

KIEKVIENIS. Dabar ji mano dalis. Atiduot, išduot savo dalį?

PLIKAS VADAS. Dėl mergos barzdą užsiauginęs, jis kal­ba apie išdavystes! Kuo tu save laikai, juokdary?!

KIEKVIENIS. Kas liks iš manęs, jei aš pradėsiu save da­lint?

PLIKAS VADAS. Užteks! Laikas, tai mano priešų krau­jas. Mums begaištant jis sustojo tekėjęs. Skustuvą!

 

Įeina ONYTĖ, baltu chirurginiu chalatu, ir paduoda PLIKAM VADUI didžiulį skustuvą. PLIKAS VA­DAS prideda skustuvą prie gardelio. ONYTĖ apsi­suka – ant jos nugaros plakatas su bomba. ONYTĖ, nugara į publiką, šoka aplinkui veikėjus, kurie visi išgriūna... PLIKAS VADAS ir KAREIVIS, sėdomis ir gulomis, nusirita prie barzdų kabyklos. Jie nusiima savo kaukes ir užsideda kaukes su dvišakomis barzdo­mis. Triukšmingas himno motyvas. KAREIVIS pri­sega VADUI eilę medalių ant nugaros. DVIŠAKBARZDIS VADAS ir KAREIVIS įžygiuoja į scenos vidurį. KAREIVIS palydi jo žodžius, mosikuodamas rankiniu varpu.

 

DVIŠAKBARZDIS VADAS. Skambinkit varpais, gėles po kojom! Jūsų vargai baigėsi!

 

KAREIVIS duoda po kermošinį saldainį TĖVUI ir MOTINAI.

 

MOTINA. Mano kūdikiui! Jis mėgsta saldainius!

DVIŠAKBARZDIS VADAS. A-a! Jaunimas kalėjime! Aš jaunimo draugas! Aš išvaduoju jaunimą iš kalėjimų!

 

KAREIVIS paduoda kermošinį saldainį КІЕKVIENIUI „kalėjime“.

 

KIEKVIENIS. Valio! Dabar atverkit duris! Man tvanku!

DVIŠAKBARZDIS VADAS. Dabar visi minutei susikaupsim ir sukalbėsim maldelę taikai.

 

KAREIVIS paima saldainius iš TĖVO, MOTINOS ir KIEKVIENIO.

 

KIEKVIENIS. Ei, mano saldainis!

DVIŠAKBARZDIS VADAS. Mes mylim taiką. (Garsiai pabučiuoja nematomą „taiką“). Mes taip mylim taiką, kad mes sutriuškinsim bet ką, kas mėgins pakelt pirštą prieš taiką. Šiandien taika pavojuj! Kol pasauly tebėra bent vienas plikagalvis, taika mirtinam pavojuj! (KIEKVIENIUI.) Jaunime!

 

KAREIVIS paduoda KIEKVIENIUI saldainį.

 

KIEKVIENIS. Klausau!

DVIŠAKBARZDIS VADAS. Žygiuok naikint plikagalvių! Teskyla jų kaušų lygūs, blizgantys paviršiai – jų kal­tės įrodymas! Mirtis puodynėms, mirtis vaikščiojantiems biliardo kamuoliams!

TĖVAS ir MOTINA. Bravo, bravo!

DVIŠAKBARZDIS VADAS. Ateitis priklauso barzdoms!

KIEKVIENIS. Tegyvuoja barzdos! – Ar galiu išeit dabar?

DVIŠAKBARZDIS VADAS. Kam skubėt, jaunuoli? Tuoj mes panaikinsim visus kalėjimus. Kokia garbė tau – paskutinysis kalinys. Palauk. Pasismaguriauk didvy­riškumu!

MOTINA. Išleiskit jį.

DVIŠAKBARZDIS VADAS. Aš jaunimo draugas. Kai tau prasivers kalėjimo vartai, tu paskelbsi, kad tave įgrūdo kalėjiman dėl manęs. Mano pavyzdys įkvėpė tavo žygdarbį!

KIEKVIENIS. O mano barzda?

DVIŠAKBARZDIS VADAS. Barzda – gerai. Kai aš praskirsiu ją dvišakai.

KIEKVIENIS. Kodėl?

DVIŠAKBARZDIS VADAS. Nes taip šakojasi istorija. Nedvišakos barzdos reiškia savanaudiškumą, aklumą. Tu nenori būt aklas savanaudis. Tu nori bematant pato­bulint savo barzdą.

KIEKVIENIS. Bet mano bazda nesišakoja. Ji natūraliai...

DVIŠAKBARZDIS VADAS. Kas natūralu, nusprendžiu aš. Smakro operacija, pora savaičių gipse... Chalatą!

 

Įeina ONYTĖ su chirurgo chalatu rankose ir apvelka juo DVIŠAKBARZDĮ VADĄ.

 

DVIŠAKBARZDIS VADAS. Peiliuką.

 

ONYTĖ paduoda DVIŠAKBARZDŽIUI VADUI di­džiulį surūdijusį skustuvą, kaip PLIKOJO VADO.

 

KIEKVIENIS. Palaukit! Ačiū už jūsų rūpestį, dėkui labai! Bet aš pasilaikysiu savo barzdą.

DVIŠAKBARZDIS VADAS. Jaunystė – proto nabagybė. Tik pagalvok: su dvišaka barzda tu galėsi žygiuot man iš kairės ir iš dešinės. Kas vešliausia barzda, palyginus su tokia laime?

KIEKVIENIS. Laimė – be mano barzdos?

TĖVAS. Nebūk užsispyręs!

KIEKVIENIS. Aš ir mano barzda – mudu nebegalim skir­tis. Kitos tokios barzdos nėra visam pasauly, niekad ne­bus. Jei aš leisiu ją nuskust, mano skruostai prikaišios man visą gyvenimą. Kokią barzdą tu turėjai – jie sa­kys – vienatinę; kokia ji būtų dar išaugus; o tu išdavei ją... Kas man milijonai dvišakų barzdų, jei aš prarasiu savąją?

 

DVIŠAKBARZDIS VADAS iškelia skustuvą.

 

DVIŠAKBARZDIS VADAS. Paskutinį sykį!

KIEKVIENIS. Ne!

DVIŠAKBARZDIS VADAS. Kvaily! Dabar tu pajusi liau­dies rūstybę! Liaudis dabar rūsčiai žiūri į tave.

KIEKVIENIS. Liaudis? Kur?

DVIŠAKBARZDIS VADAS. Aš esu liaudis! Kur įsikūnija liaudies giliausi siekimai? Many! Kur glūdi liaudies ateitis? Many! Tavo barzda siekia uždusint liaudies lai­mę – liaudis sutriuškins tą barzdą!

MOTINA. Kūdiki!

DVIŠAKBARZDIS VADAS. Tylos!

 

KAREIVIS apverčia gardelį šonu ir už jo pastato KIEKVIENĮ, kaip kaltinamąjį teisme.

 

DVIŠAKBARZDIS VADAS. Mano viešpatijoj siaučia tei­singumas. Net ir ši pabaisa turės skrupulingai bešališką teismą.

 

TĖVAS, MOTINA ir ONYTĖ įsineša kėdes ir susėda nugaromis į publiką. VADAS suduoda plaktuku KIEK­VIENIUI per galvą.

 

DVIŠAKBARZDIS VADAS. Tylos. Teismas eina! – Mes neskaitysim viso kaltinamojo akto. Jis toksai baisus, kad liaudis suplėšytų kaltinamąjį į skutus teismo salėje. Už­teks, jei mes paminėsim, kad praėjusią savaitę jis nuga­labijo keturis mūsų pareigūnus.

KIEKVIENIS. Bet aš buvau kalėjime!

 

VADAS suduoda KIEKVIENIUI plaktuku per galvą.

 

DVIŠAKBARZDIS VADAS. Tik paprastiems nusikaltė­liams reikia būt nusikaltimo vietoj. Prieš mus stovi ne­paprastas nusikaltėlis! Kokia šėtoniška gudrybė – besė­dint kalėjime išgaišint mūsų galvijus!

MOTINA. Bet jis myli gyvulėlius!

 

MOTINA ištraukia kelias nuotraukas iš savo rankinuko.

 

MOTINA. Čia jis penkių metų su triušiu. Septynių su šu­nim. Dešimties...

DVIŠAKBARZDIS VADAS. Tylos! Mes turim įrodymus! Kelios bandos galvijų išdvėsė su jo vardu lūpose! Ar tokiam nusikaltimui gali būt pasigailėjimo?! Šviesa, pi­liečiai, šviesa negailestinga!

 

KAREIVIS garsiai ploja. TĖVAS ir MOTINA mal­daujančiai ištiesia rankas.

 

DVIŠAKBARZDIS VADAS. Gynėjo žodis.

 

KAREIVIS užlipa ant platformos ir pradeda savo nebylią kalbą. Jis judesiais parodo KIEKVIENIO muskulų minkštumą.

 

KIEKVIENIS. Bet jis nebylys!

DVIŠAKBARZDIS VADAS. Tavo nusikaltimams apgint nėra žodžių. Todėl jisai idealus gynėjas.

 

KAREIVIS tęsia savo pantomiminę „gynėjo“ kalbą. Jis rodo publikai KIEKVIENIO barzdos menkumą, pirštu parodo, kiek nedaug smegenų KIEKVIENIO kauše, ir, galiausiai, prašančiu žestu, padaro korimo mos­tą prie KIEKVIENIO kaklo.

 

DVIŠAKBARZDIS VADAS. Džiaukis, nusikaltėli! Pagal įstatymus tave reikėtų įmest į atominį reaktorių. Tavo gynėjas, minkštaširdis, siūlo juokingai švelnią bausmę – medines kartuves.

 

KAREIVIS mostu parodo, kad jis dosnus, bet ir kuklus.

 

MOTINA. Pasigailėjimo!

DVIŠAKBARZDIS VADAS. Kaltinamojo žodis!

 

Kai tik KIEKVIENIS atsistoja ir išsižioja, sugriaudžia himnas. Visi atsistoja. Himno muzika girdisi per visą jo kalbą. Vos tik jis nustoja kalbėjęs, himno muzika nutyla.

 

KIEKVIENIS (staigiai prisiminęs). Ir dar vienas dalykas!

 

Himnas vėl sugriaudžia. Visi vėl atsistoja. KIEKVIENIS nustoja kalbėjęs. Himnas nuščiūva. Visi atsisėda.

 

KIEKVIENIS pašoka.

KIEKVIENIS. Man barzda!..

DVIŠAKBARZDIS VADAS (pertraukdamas KIEKVIE­NĮ). Kaltinamojo žodis baigtas! Dabar liaudies eilė! Teisėjų pasitarimas!

 

KAREIVIS paduoda VADUI du veidrodžius. VADAS, laikydamas juos atokiai nuo savęs, „tariasi“ su savo pa­ties atspindžiais – rimtai linksi galva, kraipo pečius. „Pasitaręs“, jis sugrąžina veidrodžius KAREIVIUI.

 

DVIŠAKBARZDIS VADAS. Teismas eina! Teisėjai, iš­klausę liaudies balso, nusprendė, jog kaltinamasis yra: „Ug mr pum pum uk mip gra gra pasikikiškiakopūsteliausime mimb ug.“ Jam tegali būt vienintelė bausmė – sunaikint. Bet savo begaliniame gailestingume, kursai liejasi per kraštus...

 

KAREIVIS išsiima iš savo pintinės didelį rankšluostį ir juo apsausina VADĄ.

 

DVIŠAKBARZDIS VADAS. Per kraštus... Teismas nusprendžia perauklėt kaltinamąjį. Jis ištremiamas į šiaurę, visiškon vienatvėn, kol jis pasakys „taip“.

KIEKVIENIS. Ne...

DVIŠAKBARZDIS VADAS. Šiaurėn!

 

KAREIVIS užmaukšlina KIEKVIENIUI kailinę ke­purę ir paima jį už alkūnės. TĖVAS ir MOTINA ap­sikabina neviltyje. ONYTĖ lengvabūdiška eisena praei­na pro KIEKVIENĮ.

 

KIEKVIENIS. Onyte!

ONYTĖ sustoja.

KIEKVIENIS. Onyte... Eik su manim. Mano barzda šildys mus abu. Mudu pasistatysim namelį iš grubių rąstų, maitinsimės paukščių kiaušiniais, skriesim rogėm baltais laukais.

 

KIEKVIENIUI kalbant, ONYTĖ pamatuoja KIEKVIENIO ir šalia jo stovinčio KAREIVIO barzdas. Ji ima šlietis prie KAREIVIO, kurio barzda ilgesnė.

 

ONYTĖ. Aš niekad nemėgau paukščių kiaušinių.

KIEKVIENIS. Onyte, prisimink...

ONYTĖ (patraukdama pečiais). Atsiųsk man atvirutę.

ONYTĖ išeina ranka rankoje su KAREIVIU. Scena patamsėja. TĖVAS ir MOTINA, pilki siluetai, pasi­rodo scenos pakraštyje. TĖVAS tebelaiko rankoje skait­liukus.

TĖVAS. Sūnau...

MOTINA. Kūdiki...

KIEKVIENIS. Mama, tėti! Mes vėl gyvensim drauge!

MOTINA. Mes jau nebegalim.

TĖVAS. Mudu mirėm – nuo šalčio, nuo vienatvės.

 

KIEKVIENIS nusiima savo kailinę kepurę.

 

MOTINA. Kūdikėli, mūsų metai nebesulaukė...

TĖVAS. Toks užsispyrėlis buvai...

MOTINA. Aš tau viską atleidžiu, viską.

TĖVAS. „Taip“ – toks mažas žodelytis. Ar tau buvo sunku jam atsakyt „taip“. Mes dabar būtumėm gyvi, drauge.

KIEKVIENIS. Aš negalėjau. Tėti, suprask!

TĖVAS. Ar tu patsai supranti?

KIEKVIENIS. Aš labai norėjau, kad jūs išgirstumėt mano „taip“. Bet aš neturėjau savo „taip“. Jei aš būčiau iš­taręs svetimą „taip“, aš būčiau save patį paneigęs. Gal aš būčiau su jumis, bet manęs nebebūtų. Prie savo „taip“ aš tegalėjau prieit sakydamas „ne“.

TĖVAS. Aš taip ir maniau, kad tu pats nesupranti.

MOTINA. Visad užsispyręs, bet vistik mano...

TĖVAS. Mums jau reikia eit. Sudiev...

MOTINA. Sudiev, kūdikėli...

KIEKVIENIS. Dar ne! Palaukit! Jūs dar nepasakėt, ar jūs suprantat mane! Dar bent pora žodžių...

TĖVAS. Paklusnumas...

MOTI N A. Peilis skersai lėkštutės, nepamiršk...

 

Bekalbėdami, TĖVAS ir MOTINA išeina – pilkuma į juodumą. Prieš pat jiedviem išnykstant iš scenos kailiniuotas DVIŠAKBARZDIS VADAS išnyra prie TĖVO ir mikliai ištraukia jam iš rankų skaitliukus.

 

DVIŠAKBARZDIS VADAS. Psst!

KIEKVIENIS. Kas ten?

DVIŠAKBARZDIS VADAS. Vadas. Dvišakbarzdis.

KIEKVIENIS. Kodėl jūs šnabždat? Ledo dykuma neturi ausų.

DVIŠAKBARZDIS VADAS. Ta pati naivybė... Mes, vadai, niekad nesam vieni. Po ledu, kaip žuvys, nardo mūsų priešų ausys, akys, nagai, siekiantys mūsų valdoviskų širdžių.

KIEKVIENIS. Tai toks tu – visagalis – vadas...

DVIŠAKBARZDIS VADAS. Vėl pašaipa... Ką tu su­pranti apie vadystę? Daug lengviau, tūkstantį sykių lengviau pasakyt „ne“ ir stovėt vienam, negu kantriai nešt valdymo naštą. Kas nors turi valdyt, supranti!

KIEKVIENIS. Kodėl jūs taip nekalbėjot mane teisdamas?

DVIŠAKBARZDIS VADAS. Atvert savo širdį miniai?! Pažadint chaosą, nuo kurio kas labiausiai nukentėtų? Minia!

KIEKVIENIS. Jūsų širdis? Kur ji?

DVIŠAKBARZDIS VADAS. Tu niekad nepagalvojai, kad po šiais kailiniais, uniforma, neperšaunama liemene, vilnoniais apatiniais su valstybės emblema, plazda, kenčia – širdis...

 

VADAS atsega kailinius, uniformą, rakteliu atrakina neperšaunamą liemenę ir prigrūda KIEKVIENIO ausį prie savo širdies.

 

DVIŠAKBARZDIS VADAS. Klausykis!

 

Pasigirsta trankus egzekucinių būgnų tarškėjimas.

 

DVIŠAKBARZDIS VADAS. Girdi, egzekuciniai būgnai! Mano istorinė našta! Tau bepigu! Net ir čia tavo širdis plaka, kaip... paprasta širdis.

KIEKVIENIS. Ko tu nori?

DVIŠAKBARZDIS VADAS. Sakyk „taip“.

KIEKVIENIS lėtai papurto galvą. DVIŠAKBARZDIS VADAS išsitraukia iš kailinių Sears-Roebuck katalogą, „Playboy“ žurnalą, verčia jų puslapius, kiša juos KIEKVIENIUI į veidą.

DVIŠAKBARZDIS VADAS. Žiūrėk! Šilta, blizga, skanu!

 

VADAS beda pirštu į nuogos merginos nuotrauką.

 

DVIŠAKBARZDIS VADAS. Aha, jau vien bežiūrint į ją sniegas ima tirpt tavo barzdoj. Man tereikia pajudint pirštą ir ji bus prie tavo kojų. „Taip“?

KIEKVIENIS. Kodėl jums taip svarbu?

DVIŠAKBARZDIS VADAS. Man nuobodu. Visoj mano viešpatijoj nebėra žmogaus, kuris būtų bet kada pa­sakęs „ne“. Kai jie choru šaukia „taip“, mano širdis žiovauja.

 

VADAS įspraudžia skaitliukus KIEKVIENIUI į rankas.

 

DVIŠAKBARZDIS VADAS. Skambink man arfa, dainuok mano garbei! Tada mano kraujas vėl užvirs!

 

VADAS suima KIEKVIENĮ už atlapų.

 

DVIŠAKBARZDIS VADAS. Kol tu čia, man nenusilen­kęs, mano galybė pavojuj. Kol tu nedainuoji mano garbei, mano galia beskonė. Sakyk „taip“, būk prie mano šalies, dainuok mano garbei!

KIEKVIENIS. Užsiauginęs barzdą merginos užgaidai; pastatytas sargybon tūkstančiui metų; regėjęs šaltį, ra­gavęs mirtį – kaip aš dabar begalėčiau glostyt arfą, dainuot tavo garbei ? Man beliko du žodžiai: „taip ir „ne“, svarbiausi žodžiai gyvenime. Tau – „ne“!

DVIŠAKBARZDIS VADAS. Prasmek!

 

VADAS ištraukia skaitliukus iš KIEKVIENIO ran­kų ir išeina. Scena truputį patamsėja. KIEKVIENIS apglėbia rankomis savo pečius, apsiginti nuo šalčio.

 

KIEKVIENIS. O jei aš klystu? Kas pasakys man, kad aš teisus ?! Dieve!

 

KIEKVIENIS žiūri aukštyn. Tyla.

 

KIEKVIENIS. Dieve, atsakyk!

 

Tyla. Scena vis tamsėja ir KIEKVIENIS lieka ap­gaubtas siauro šviesos rato.

 

KIEKVIENIS. Ne! Ne! Ne!

 

KIEKVIENIO balsas ima silpnėti. Jis lėtai nusisuka nuo publikos ir vėl lėtai atsisuka veidu į ją. Jo barzda žila, jisai pats sulinkęs senelis.

 

KIEKVIENIS. Ne. Ne. Ne... Ne... Ne...

Jo balsas išblėsta. Jis pamažu sukniumba ant kelių, jo galva nusvyra. Scena staigiai nušvinta akinančia šviesa. Didinga vargonų gaida. Iš viršaus, drauge su besilei­džiančia uždanga, parašiutais nusileidžia keturi angelai, po du iš jo kairės ir dešinės.

 

PABAIGA

 

Metmenys, Nr. 12, 1966.

 

      b_550_792_16777215_0___images_stories_file_Metmenys_Nr12.jpg