tekstai.lt

Saulius Šaltenis. Jasonas (1978)

b_250_323_16777215_0___images_stories_file_jasonas.jpgVeikėjaI

JASONAS

PRANAS ŽARĖNAS, Jasono vaikystės draugas, Jasonėlių restorano direktorius

RŪTA ŽARĖNIENĖ

MAMYTĖ

NAVICKAS, tikras kelintos eilės Žarėno pusbrolis

MATULIONIS, buvęs vaikų prieglaudos direktorius

Vaikų namų DIREKTORĖ

Budinti AUKLĖTOJA su raudonu raiščiu

Storas ŽMOGUS IŠ VAJASIŠKIO

Plikai kirpti vaikų namų auklėtiniai, Jasonėlių restorano nuolatiniai lankytojai, Vajasiškio senelių namų gyventojai ir kiti...

 

1

 

Scenoj mielas Jasonėlių peizažas: restoranas-valgykla su keturiom kolonom, restorano direktoriaus Prano Žarėno namas, vaikų namai, balti kaip kreida buvusio „Žadeikio ir Glauberzono“ muilo fabrikėlio griuvėsiai, bulvių laukas, Matulionio namelio stiklinė veranda ir t. t.

Aukštai, galima sakyt, pačiuose debesyse – Ukmergė su gražia Marijos Melnikaitės gatve. Scenos gilumoj – kelias į Vajasiškį

Vidurdienis, nes visi – Žarėno, vaikų namų, Matulionio – laikrodžiai be­veik vienu metu muša dvyliktą. Iš Vajasiskio pusės pasirodo Mamytė, senyva moteriškė su rudai gelsva skrybėlaite pradrėkstu tinkleliu, skylėtom pirštinėm ir dulkėtu žieminiu paltu, atsiduodančiu negrįžtamai praėjusiu laiku ir naftalinu, įžengia į Jasonėlių restoraną, įsitaiso vidury tuščios salės ir, už­metusi koją ant kojos, spokso į visai dar jauną restorano direktorių Praną Žarėną, žaidžiantį šaškėm su savo vos ne dvigubai vyresniu pusbroliu Na­vicku

 

ŽARĖNAS. Restoranas uždarytas.

MAMYTĖ (išsitraukia iš kišenės į laikraštį suvyniotą sumuštinį). Būkit ma­lonus... labai norėčiau karštos arbatos.

ŽARĖNAS. Eikit apačion... į valgyklą. Mes dabar uždaryti... Suprantat?

MAMYTĖ. Negi sunku žilai moteriškei arbatos atnešt?

NAVICKAS. Tegu... Atnešk, Pranai, jai tos arbatos... Vis tiek mano ėji­mas... aš tuo tarpu pagalvosiu.

MAMYTĖ (Žarėnui, kai tas pastato arbatą priešais ją). Jūs labai mielas... Matot, pasirodo, ne taip jau sunku atnešt arbatos žilai moteriškei.

ŽARĖNAS (dviem pirštais lyg varlę nukeldamos nuo stalo Mamytės skrybė­laitę). Klausykit!.. Klausykit!..

NAVICKAS. Ponia, o degtinės kartais nenorit?

MAMYTĖ. Tiktai nedaug... kokį šimtą gramų.

ŽARĖNAS. Klausykit... klausykit!

NAVICKAS (šlubčiodamas kaire dirbtine koja, su visom šaškėm persikrausto prie Mamytės staliuko). Atnešk... Tyčia imk ir atnešk!

ŽARĖNAS. Atnešt, sakai?.. Na, gerai... gerai, atnešiu! (Pripila pusę stiklinės, vėl nukelia į šalį skrybėlaitę ir su trenksmu stato degtinę šalia buterbrodo ir arba­tos) Prašom, ponia... prašom! (Navickas trina ir pučia rankas, Mamytė palengva išsiurbia degtinę iki dugno ir nusijuokia vyrams į akis) Užteks!.. Užsimokėkit, ir prašom keliaut...

NAVICKAS. O gal ji pinigų neturi... Užbaikim šaškėm kapotis.

 

Navickas rikiuoja ant lentos šaškes, mandagiai stumtelėdamas į šalį apkramtytą duoną ir tą pačią skrybėlaitę, Mamytė nusisuka, iš palto gel­mių ištraukia kapeikas ir supila pinigus į Žarėno delną, užgniauždama jo pirštus

 

MAMYTĖ. Prašom, ponai... Dar už vargą dešimt kapeikų pridėjau...

ŽARĖNAS (net neskaičiavęs susipila kapeikas į kišenę). Mažai. Pas mus ant­kainis... Čia ne šiaip kokia arklidė, o restoranas... Keliaukit, ponia, keliaukit, kad nė kvapo jūsų daugiau čia nebūtų!

MAMYTĖ. O, be reikalo aš jums daviau tiek pinigų! (Užsideda skrybėlaitę, Žarėnas kelia ją už alkūnės) Netampykit manęs už rankų! Netampykit, nes paskui gailėsitės!

ŽARĖNAS (velka ją už apykaklės). Aš ir netampau... Pasigėrėt, ponia, laikas namo... Eikit... eikit, ponia, ir nedaužykit durų, eikit geruoju!

MAMYTĖ (žvangindama stiklines duris). Prašom, galiu ir išeit. Gerai, aš išeisiu, bet ateis tau dar Jasonas!.. Ateis mano Jasonas, žinosit, kaip skriaust vargšę žilą nelaimingą moteriškę!.. Cha cha!.. Štai ateis Jasonas ir paklaus: o kur parašyta, kad galima skriaust?.. Ir išsitrauks jis jums iš kišenės įstatymus... pakiš po nosim ir sugėdins jus, vagis ir nepraustaburnius!

 

Mamytės balsas aidi lyg bažnyčioj – tarytum vėjas, įsiveržęs pro stiklinių durų plyšį, pašiaušia restorano direktoriaus Prano Žarėno ir jo pusbrolio Na­vicko plaukus, nušluoja šaškes ir suplevena rožinėmis cigarečių nuorūkom pra­degintomis užuolaidomis

 

2

 

Scenoj tik nepaprastai žvaigždėtas dangus, nykiai ūžianti benzininė lita­vimo lempa ir didžiulė pilvu į viršų kiaulė, apie kurią tupinėja šlubčiodamas Navickas, Žarėnas, blizgančiais melsvais nuo lempos lyg neregio akiniais. Abu su baltais chalatais. Rūta Žarėnienė stovi šone

 

ŽARĖNAS. Svarbiausia – higiena... higiena ir dar kartą higiena... Tam aš ir paėmiau iš restorano tau, Navickai, chalatą... Negi negali žmoniškai užsivilkt.

NAVICKAS. Kad mano rankos... matai, kokios... sutepsiu.

ŽARĖNAS. Rūta, Viešpatie, na, ko tu stovi? Aš gi klausiu tavęs: ko tu šitaip stovi?

RŪTA (lyg atsibusdama paima dubenį). O ką man daryti?

ŽARĖNAS. Dieve, Dieve... Padėk tą dubenį ir pataisyk Navickui chalatą... Negi sunku?

RŪTA. Pataisysiu... Galėtum ir nešūkaut.

ŽARĖNAS. Kas, aš šūkauju?.. Cha cha! Kaip tau atrodo, Navickai, ar iš mūsų trijų kas nors šūkauja?

NAVICKAS. Ne kurti esam, ko mums šūkaut, bet galėtumėm ir ramiau... nesinervindami... Negi jums, Pranai, vis ta senė, kur restorane... taip užkrito?

ŽARĖNAS. Man niekas neužkrito, o jei užkrito, atleiskit, tai ir atkris... Dubenį, Rūtele, paduokit – labai prašau. (Rūta žengia kelis žingsnius prie kiau­lės, Žarėnas vos ne verkdamas irzliai sudejuoja) Laikyk, matai, kad slysta!

RŪTA (žiūri į savo rankas). Nespėjau... išsprūdo!

ŽARĖNAS. Ko jūs, Rūtele, šitaip raukotės? Už stalo tikriausiai nebūna taip šleikštu?

NAVICKAS. Ką pametėt?.. Kepenis? Nieko, tuoj surasiu...

RŪTA (žiūrėdama kažkur aukščiau, matyt, į dangų). Nežinau, gal širdį.

NAVICKAS (pritūpęs grabalioja rankom žemę, suranda kiaulės širdį ir kaip Rūta užverčia galvą į dangų ir čepsi lūpomis). Gražumas... Gražumas... neapsa­komas! Gal ir ten, sakau, ant kokios nors žvaigždės koks nors žmogelis pasker­dė kiauliuką ir mėsinėja dabar sau.

ŽARĖNAS. O gal atvirkščiai, gal kaip tik kokios nors išsivysčiusios, saky­kim, kiaulės tenai vartoja savo maistui jūsų, Navickai, žmogeliukus. Dangus, Navickai, tai tuščia, tai šaltis ir tuštuma.

NAVICKAS. Matyt, kad taip ir bus. Matyt, kad ten tuščia, ir be Dievo matyt. Ką padarysi, grįžtam geriau į žemę atgal prie savo kiaulės.

 

Už tvoros nejudėdamas stovi keistas sutvėrimas, žinoma, tai žmogus, ir ne šiaip, o Jasonas, tik jo kailiniai, iš tolo žvilgantys, atrodo nepaprastai gauruoti ir platūs ir užtveria vos ne visų gatvę. Rūta atsargiai prisiartina prie tvoros, pamirštisi, kad dubuo tebėra jos rankose

 

JASONAS (džiugiai ir laimingai, kaip vaikas šypsodamasis). Nebijokit, ne­bijokit.

RŪTA Aš visai nebijau. (Linksi galva ir traukiasi atgal apkabinusi dubenį su kiaulės širdim)

ŽARĖNAS (pašnibždom). Kas ten?

RŪTA Nežinau.

ŽARĖNAS. Tai su kuo taip ilgai kalbėjais?

RŪTA Bet aš visai nesikalbėjau.

 

Žarėnas atsiriša chalato raištelius, bet taip ir lieka su atsilapojusiu chalatu, nes skubiai ima pumpuoti litavimo lempą, suspaudžia ją rankom ir eina prie tvoros, o karštas oras, mušantis iš šitos lempos per kelis metrus į priekį, pašiau­šia ilgą ir švelnų auksinių kailinių plauką. Jasonas kažkodėl ima juoktis ir, tarytum palinkęs į priekį, maudosi šitoj melsvoj ugny

 

3

 

Buvusio prieglaudos direktoriaus Matulionio namai. Jasonas stengiasi su­sikurti štai šitokį įdomų Jasonėlių peizažą, kurio jis pats, be abejo, negali prisiminti: raudonas dangus, kruvinai purpuriniai debesys virš bulvių lau­ko, birbia danguj lėktuvas ir mėto ne bombas, o popieriaus lapelius su užra­šais „Mirtis fašistiniams okupantams“, nors čia pat, bulvių lauko pakrašty, dar tebesmilksta muilo fabrikėlis, tikriausiai lapelių sugriautas, ir šitose Ja­sonėlių vaikų namų prieglaudos bulvėse, gražiam patalėly, sukrautam iš „Mirtis fašistiniams okupantams“ lapelių, guli plikas kūdikėlis ir rėkia visu balsu. Vaikų prieglaudos direktorius Matulionis nusivalo akinius, nukelia skrybėlę nuo savo galvos ir pasilenkęs sako: „Kūdiki, tavo balsas labai sil­pnas, kūdiki, tu balsas, šaukiantis tyruose ketvirtais pasaulinio karo metais, bet aš vis tiek tave išgirdau. – Ir paima vaiką ant rankų. – Kūdiki... kūdi­ki, aš galiu nustatyti tik tavo lytį, bet ne tautybę ar gentį. Aš nežinau, kas tavo tėvai, tavo seneliai, kas proseneliai, todėl pavadinsiu tave Jasonu, kar­žyge Jasono ir mūsų Jasonėlių žemės garbei, ir todėl niekas nesijaus įžeistas. Aš galėčiau pavadint tave Sokratu, nes tavo kakta, matau, labai aukšta, bet prieglaudoj jau yra vienas Sokratas ir du Homerai“. Ir pakrikštytas Jaso­nas tuo metu prileidžia į šiltą ir platų prieglaudos direktoriaus delną... Pa­sikeičia šviesa į ramią, buitinę. Jasonas ir Matulionis sėdi verandoje odiniuose foteliuose

 

MATULIONIS (smagiai, net uždusdamas kikena). Gal ir panašiai, gal ir šitaip... Ak tamsta Jasonai, man gi jau aštuoniasdešimt penkti, ačiū Dievui, nebetoli, tai iš kur aš prisiminsiu, ar jūs mane, Jasonai, apšvirkštėt, ar kuris kitas vaikis.

JASONAS. Aštuoniasdešimt penkeri... nieko sau! Ir vis dar gyvas. Ocho cho! Aštuoniasdešimt penkeri! Kad aš tiek išgyvenčiau.

MATULIONIS. Išgyvensit, tamsta Jasonai, būtinai išgyvensit. (Išsiima iš ausies klausos aparatą, stukteli jį į stalą, pašluosto nosine ir vėl įsikiša į ausį) Ne jūs vienas, visi mano rasti vaikai bulvėse ar patvory kokiam iki šimto išgyvens ir daugiau.

JASONAS (atsisagsto kailinius ir krinta į fotelį). Och ocho, vis tiek malonu, kai pagalvoji, kad tave surado gimtuosiuose Jasonėliuose, o ne kur nors, saky­kim, Šanchajuj ar Turkijoj.

MATULIONIS. Žinot ką, jūs, Jasonai, pasėdėkit, o aš eisiu ir persirengsiu. (Atidaro spintos duris, ir dabar matyti tik Matulionio kojų pėdos, vilnonės kojinės ir apatinių kelnių raišteliai)

JASONAS. Nesivarginkit, direktoriau, garbės žodis, jūs ir su šituo kostiu­mu puikiai atrodot.

MATULIONIS (iš už spintos dusulingai ir smagiai kikendamas). Gal ir bul­vėse... gal ir bulvėse. Iš tikrųjų, Jasonai, galima pagalvoti, kad aš visą gyvenimą nieko daugiau ir neveikiau, tik vaikščiojau nudūręs akis sau po kojom ir ran­kiojau palei prieglaudą pamestus vaikelius. O gal panašiai ir buvo? (Išlenda iš už durų spintos, pasitaiso kaklaraištį, užglosto žilais plaukeliais klausos aparatą ir sma­giai trina rankas) Tai nepamiršot, tai vis dėlto nepamiršot manęs, tamsta Jaso­nai, aš, galima sakyti, visai pamiršau, o jis, žiūrėk, nepamiršo.

JASONAS (pašoka ir ima traukti iš savo bedugnės kuprinės kažkokius šiugž­dančiu popierium suvyniotus daiktus). Čia jums. (Uždeda Matulioniui ant gal­vos prašmatnią skrybėlę) Jums, sakau, nupirkau... Šita skrybėlė jums, kaip inte­ligentui. (Matulionis linksi galvą, Jasonas paima jo rankas ir apmauna baltom kailinėm pirštinėm) Kad rankos nešaltų! (Pasodina Matulionį į fotelį, išdrasko trečią paketą ir apmauna jo kojas tokios pat spalvos, kaip pirštinės, kailiniais ba­tais) Kad kojų nešaltumėt! Dabar aš ramus dėl jūsų kojų!

MATULIONIS. O, Jasonai, o, Jasonai!

JASONAS (vėl nerdamas į kuprinę). Vos nepamiršau! Klausykit, direkto­riau, ar jūs per šventes teberūkot cigarus?

MATULIONIS. Aaa... cigarus... supratau... Žinoma, brangus Jasonai, rū­kau, o kaipgi, jei tik būna švenčių ir turim kokį cigarą. Ačiū, Jasonai, labai ačiū už viską... Mielas Jasonai, tokia šventė... tokia šventė... tai gal nesupyksit, jei pavaišinsiu jus kava.

JASONAS. Mielai... mielai išgerčiau puodelį... Matot, aš tiesiog dievinu kavą.

MATULIONIS. Aš taip ir žinojau... O jeigu dar paleisčiau ir muziką, štai šitą. (Parodo aptrintą plokštelę) „Pasaulio sutvėrimas“, brangus Jasonai, ne šiaip koks lengvabūdiškas lia lia.

JASONAS. O... „Pasaulio sutvėrimas“... Taip, taip būtinai paleiskit. Gar­bės žodis, mano ausys labai išsiilgusios muzikos. Štai šitokios, o ne lia lia lia.

 

Matulionis tekinas išplisto kavą, pasitaiso klausos aparatą, atidaro veran­dos duris ir paleidžia šitą „Pasaulio sutvėrimą“ visu garsumu, ir du seni api­brizgo garsiakalbiai, kratydamiesi ir drebėdami, išspjauna galingą garsą srau­tą ir smogia Jasonui per abi jo sveikas ausis ir Matulionio klausos aparatą

 

MATULIONIS. Ar užtenka garso?

JASONAS (iškeldamas nykštį aukštyn). Pats tas, geriau ir negali būti.

 

Matulionis nupjauna cigaro galiuką sau ir svečiui, pridega, Jasonas apžioja cigarą ir iš visų jėgą įtraukia į plaučius dūmą

 

O-o-o... svaigina... O jums kaip? Nieko?

MATULIONIS (prisimerkęs iš pasitenkinimo). Jasonai, tu buvai pats ge­riausias vaikas prieglaudoj, o paskui ir vaikų namuos, kai prieglaudą pakrikštijo vaikų namais.

JASONAS (laikydamas cigarą ištiestoje rankoje, per metrą nuo savęs). Ne, aš buvau pats bjauriausias vaikas. Tai jūs mane žmogum padarėt.

MATULIONIS. Ką aš, Jasonai, tau padariau?

JASONAS. Žmogum, sakau, žmogum... Pamenat, kaip aš jūsų paltą che­miniu rašalu apipyliau?

MATULIONIS. A... supratau... Kas čia tokio, mielas Jasonai, jei vaikas bežaisdamas apipila paltą cheminiu rašalu, o aš tą paltą išverčiau, užsidėjau nau­ją apykaklę ir po šiai dienai kaip ponas su tuo paltu vaikštinėju po Jasonėlius.

JASONAS. Ne... aš ne žaisdamas, o tyčia apipyliau... iš pykčio. O jūs tada, direktoriau, prisirišot mane štai taip prie rankos virvele, ir mes vaikščiojom kartu tris dienas, štai čia ir miegojom ant šitų dviejų sustumtų fotelių.

MATULIONIS. Ak Jasonai, gal aš iš tikrųjų buvau blogas pedagogas, bet kad ir tu, Jasonai, buvai kaip velnio apsėstas. O ką man reikėjo daryt? Vaikų daug, visi pasiutę, o aš vienas, na gal dar kelios persenusios auklėtojos... Tai sakai, tris dienas aš tave prisirišęs vedžiojausi?

 

JASONAS (susijaudinęs). Tris dienas... tris dienas, bet užtat, garbės žodis, daugiau nieko nesu gyvenime apliejęs cheminiais rašalais. (Atsistoja, prieina prie durų ir pamato moterį su vaikišku vežimėliu ir su dviem mažais, į skvernus įsikibusiais vaikais – Rūtą Žarėnienę. Tada atsistoja ir Matulionis ir susijaudi­nęs rodo pirštu)

 

MATULIONIS. Matot, atvažiavo, matot, mano muzikos klausosi... Jos vardas Rūta, o pavardė Žarėnienė... Kaip gaila, kad negaliu padaryti garsiau.

JASONAS. Tai čia Rūta... Ak, kaip puiku, kad ji vadinasi Rūta. (Užsprings­ta dūmais, ir jo akys prisipildo ašarų)

MATULIONIS. Gal nesupyksit, aš užsidėsiu skrybėlę.

 

Ir tada abu vyrai paskubom sugrįžta prie stalo, Matulionis užsideda skry­bėlę, įlenkia jos kraštus ir šauniai, tikriausiai, kaip žalioj jaunystėj, truputį atsmauktąją ant pakaušio ir iš naujo, paskubom prisidega cigarą. Jasonas irgi mikliai įšoka į kailinius, atmeta kailio kraštus į šonus, lyg krūtinė būtų nepa­prastai plati, o šie platūs kailiniai siauroki, ir Rūta Žarėnienė mato jau abu vyrus su cigarais dantyse stiklinėj verandoj – vieną su auksiniais kailiniais, vienplaukį, kitą – su šauniai pakreipta skrybėle ir klausos aparatu ausy.

 

MATULIONIS. Matot, ji žiūri į mus... Aš žinau, kad jai patinka mano muzika. O, tai ne restorano direktoriaus draugo Žarėno akordeonas...

JASONAS (vis tiek nepaleisdamas cigaro iš dantų). Dieviška muzika... die­viška muzika...

MATULIONIS. Ir siela, jaučiate, Jasonai, kaip siela veržiasi ir nebetelpa krūtinėje?

JASONAS. Puikiai pasakyta... netelpa, kaip Dievą myliu, netelpa, ir no­risi paimt ir skrist.

 

4

 

Vaikų namų parkas. Jasonas nusiauna batus, dryžuotas kojines, pasiraitoja kelnes ir įsibrenda į tvenkinį. Mamytė, pasitiesusi laikraštį, sėdi ant kranto, valgo keptą viščiuką, o gal kokį kitą menkesnio sudėjimo su­tvėrimą ir mėto apčiulptus kaulelius į vandenį

 

MAMYTĖ. Jasonai, gal aš galėčiau išskalbt tau kojines. Žinoma, jeigu aš tavo mamytė, tai tiesiog mano pareiga yra skalbt visas tavo kojines ir visus tavo marškinius.

JASONAS. Peršalsit, brangioji. Mano kojinės – mano asmeninis reikalas. Ir kiek pamenu, aš ne tik kojines sau mazgodavau, bet, man atrodo, ir savo vystyklais pats pasirūpindavau. Cha cha. (Išsigręžia kojines, užsimauna ant basų kojų ir įsispiria į batus) Dabar tvarka.

MAMYTĖ. Jasonai, aš pagalvojau, gal tu nesupyksi...

JASONAS (atsidusdamas). Mamyte, brangioji mamyte, ar jūs matėt kada Jasoną supykusį? Sakykit, nupirksiu... Tai kokio dar jums daikto mirtinai reikia?

MAMYTĖ. Tokios krosnelės... nors nebūtinai... Tokios, kur duoną gali­ma paskrudint. Senelių namuose tokios nėra, bet aš pagalvojau, kad būtų labai gerai, Jasonai, gal nesupyksi...

JASONAS. Aš klausau. (Atsidaro karišką planšetę, prisegtą prie jo plataus kelnių diržo) Supratau, duonai skrudint...

MAMYTĖ. Aš iš tikrųjų norėjau prašyt... man labai nesinori grįžti į Vajasiškį, į senelių namus... Ačiū, tu man nupirkai labai gražų žalią rankinuką ir štai šituos iki blauzdų batus su kailiu, viską, žinau, nupirksi... Gal tokių krosnelių ir visai nebėra pasauly, bet vis tiek nupirksi, žinau, nupirksi. Labai ačiū, ačiū už viską.

JASONAS. Na, ir puiku... Brangioji mamyte, nesigraudinkim be reikalo, nes jūsų mylimas Jasonas ir taip čia, gimtuosiuose Jasonėliuose, yra per daug susig­raudinęs... Vieno dalyko, mamyte, norėčiau paprašyt... ateičiai: kai kitą kartą lankysitės Jasonėlių krautuvėse ir, neturėdama pakankamai pinigų, pasiimsite sau kokį mirtinai reikalingą daiktą, nekelkit triukšmo ir nešaukit visam miesteliui, kad jūs Jasono mamytė, kad Jasonas užmokės, nes jis, girdi, auksą Sibire kasa.

MAMYTĖ. Labai atsiprašau, bet argi aš ne tiesą jiems pasakiau?

JASONAS. Na tiek to, mamyte. Tiesą pasakėt. Tegu kasa Jasonas, kasa auksą, ir dar su kastuvu. (Pasižiūri į laikrodį, išsitraukia išplanšetės dar tepaluo­tas ir neišvyniotas reples, atsuktuvą, raktelius, blizgančias spyruokles ir ima valyti įrankius su lapų sauja)

MAMYTĖ. Aš nenoriu grįžti į senelių namus.

JASONAS. Tai ir negrįžkit, mamyte, negrįžkit. Matulionis labai mielas žmogus, tikriausiai sutiko pakentėt dar porą trejetą dienų ir neišvarys jūsų.

MAMYTĖ. Ne, Jasonai... Matulionis labai geras tik tada, kai tu esi, o kai tavęs nėra, jis mane vadina... (Staiga apsiašaroja ir kažką kužda Jasonui į ausį) Šitaip mane vadina už tai, kad, girdi, aš tave burokuose pamečiau.

JASONAS. Bulvėse, mamyte. (Atsistoja, nes pasirodo vežimėlis, stumiamas Rūtos Žarėnienės, ir du vaikai eina šalia, įsikibę į skvernus) Taip. Ir nepainiokit kažkokių burokų su šventom bulvėm.

MAMYTĖ. Aš nepainioju... Bet gal tau geriau išsinuomot kokį nors kam­barį arba tu nupirktum visą į namą... Ką tau reiškia? Tai gal tu pasiimtum mane pas save?

 

Vežimėlis palengva artėja prie tvenkinio, atsidaro stiklinės Matulionio durys, ir trenkia muzika, nustelbdama net suklypusio vežimėlio ratų cypi­mą ir girgždesį

 

JASONAS (skubiai susikaišiodamas įrankius ir spyruokles į kelnių kišenes ir planšetę). Aš neturiu namų, pati gi matot, mano namai – muilo fabrikėlis ir šitas bulvių laukas, kurias jūs, brangioji mamyte, taip lengvabūdiškai sumaišėt su burokais. Be to, aš neturiu nė menkiausio noro ieškot kokio nors tvankaus ir suplėkusio urvo. Mamyte, supraskit, aš gi negaliu pasiimti jūsų. Kur? Į griuvėsius? Ten nėra stogo, ten nėra nei karšto vandens, nei krosnelės duo­nai svilint... Ten švilpia vėjai, ir žinot, apie ką jie švilpia? Apie ūminį plaučių uždegimą ir chronišką bronchitą. (Tapšnoja Mamytei per petį ir atsidūsta, įsmeigęs akis į vežimėlį) Ir išsivežt, Mamyte, niekur jūsų negaliu – į kuprinę ar kokį lagaminą neįsidėsi. Malonu, kad sugebėjot pabėgt iš senelių namų, ačiū, kad nepamiršot Jasono, tik šiek tiek bulves su burokais supainiojot, bet reikės grįžti atgal, reikės... nes tikriausiai jau seniai jūsų ieško ir šįkart, jaučiu, su milicija ir šunimis.

 

Neatsigręždamas, plačiai iš tolo šypsodamasis, Jasonas eina vaikų namų parko alėja, ir Matulionio muzika vis smarkiau gaudžia jo ausyse. Mamytė vejasi iš paskos

 

MAMYTĖ. Nelėk taip greitai, aš nesuspėju su šitais batais.

JASONAS. Mamyte, labai prašau – bent porą minučių pabūkit viena, pasėdėkit štai čia po alyvom, o aš tuo tarpu... Matot? Ji vadinasi ne šiaip sau, o Rūta...

MAMYTĖ. Žinau, iš tų pačių namų... O ką tu jai ruošies daryti? Gerai, galiu ir po alyvom pasėdėt... O, tu nori ir ją trupučiuką pagąsdint?

JASONAS. Mamyte, prasmekit skradžiai žemėn bent valandėlei, jei nesunku.

Mamytė ant pirštų galų eina naujais savo žieminiais batais į alyvų krūmą, o Jasonas suspaudžia reples rankoj ir liūdnai, lyg prieš mirtį, nužvelgia Rūtą nuo galvos ligi kojų

Jūsų vežimėlis labai girgžda. Be tepalo, taisyt reikia.

 

Jasonas nusimeta kailinius, atsitupia ir išdėlioja ant žemės visus savo įran­kius. Rūta nerimastingai apsidairo aplink ir dėl viso pikto pavažiuoja į priekį

 

RŪTA. Ne, aš jūsų nepažįstu.

JASONAS. Betgi paklausykit. Matot, kaip bjauriai cypia... Negaliu matyt cypiančių vežimėlių.

RŪTA. Man gerai ir toks.

JASONAS (beklūpėdamas ir rausdamas replėm žemę). Kai taip cypia, ir vai­kas gali pabust.

RŪTA. Ne. Jis nepabunda... Bet ko jums reikia?

JASONAS. Nieko įdomaus. Tik vežimėlį norėjau pataisyti. Pastebėjau, kad cypia, ir sakau, spyruoklės priekinės, žiūriu, nusėdusios... Vaiko galvytė, vadi­nasi, ne visai taip guli.

RŪTA. O kaip turi gulėt?

JASONAS. Aišku, kad aukštyn... Kraujas vaikui į galvą tada nesubėga. (Iš­ima išklerusią spyruoklę, dar mikliau ištempia naują. Vežimėlis, tiesa; šiek tiek krusteli, bet vaikas neatsibunda. Matulionio „Pasaulio sutvėrimas“ baigiasi, ir staigiai pasidaro tylu, tik girdėti Jasono šnopavimas)

 

5

 

Restorano direktoriaus Prano Žarėno namai. Lauke stovi Jasonas

 

ŽARĖNAS. Aš esu Pranas Žarėnas, atsimink, brangioji, kad aš Pranas Žarėnas, jauniausias mūsų sistemoj restorano direktorius. Ir užteks, ir užteks mums dairytis į gatvę pro plyšius. Atitraukit, atitraukit visas užuolaidas, pažiūrėkit, ką jis ten veikia.

NAVICKAS. Lyg ir nieko, lyg ir šnekasi su kažkokiu šunim.

ŽARĖNAS (nusiauna batus ir įstato kojas į tuščią dubenį). Svarbiausia ramy­bė... Prašom įpilt vandens. Ne per karšto. Praėjusį kartą, kai šnekėjosi ne su šunim, o su sene, jūs, Rūtele, įpylėt, galima sakyt, verdančio vandens, dar drus­kos prašom tris saujas... ir mes būsim visiškai ramūs.

RŪTA (beria druską ant savo vyro kojų). Aš nekalta, kad tas keistas žmogus vakarais stoviniuoja priešais mūsų namą. Aš nekaltai Ir kas čia blogo, kad jis įdėjo naujas spyruokles. Ir pagaliau ne aš, o tu pats kaltas, kad vanduo dubeny ima ir užverda.

ŽARĖNAS (prispausdamas Rūtos galvą sau prie kelių). Nepyk, Rūta. Aš tave myliu. Nesiginčykim, gal ir užverda vanduo kartais netyčia... Ar tau ne keista, kad aš iš tikrųjų dar labai jaunas ir jau Pranas Žarėnas?

RŪTA. Paleisk. Nespausk. Aš neturiu kuo kvėpuoti.

ŽARĖNAS. Aš labai prašau, Rūta, aš labai noriu (atsistoja dubeny), tegu viskas pasilieka kaip buvo, nors mums bandytų pakeisti visas spyruokles ir vi­sus ratelius, nors mums po langais susirinktų ne vien tokie kailiais prisidengę veikėjai, o tikri vilkai.

 

Keistai iškilmingas ir sielvartingas jauniausias sistemos restorano direkto­rius išlipa iš dubenio, nukrato kojas, apsiauna batais ir užsiriša kaklaraištį, uždengia stalą balta, dar nė karto nenaudota staltiese, sustato krištolines tau­res ir išdėlioja sidabrinius peilius, šakutes ir visą kitokį dienos šviesos išsiilgusį stalo inventorių. Paskui pasitrina smilkinius ir sprandą odekolonu ir atidaro duris ne į kiemą, o į banketų salę

 

Prašom, Jasonai, pavakarieniausim... stalas kaip tik padengtas jums, Jasonai!

JASONAS. Man? O aš maniau, kad manęs jau niekas Jasonėliuose nebe­pažįsta.

ŽARĖNAS. Jeigu norit, galit ne vienas užeit... Labai mielas jūsų šunelis, daug džiaugsmo bus mano žmonai ir pusbroliui.

JASONAS. Bet kad aš negaliu jo pagaut. Nubėgo. Supratimo neturiu, iš kur šitas šuo atsirado... Nieko, jeigu aš be šuns, vienas užeisiu? (Peržengia Žarė­no namų slenkstį ir tik tada plačiai išskleidžia savo rankas) O! Čia gi Pruncė, gyvas, sveikas, mūsų auksinis Pruncė.

 

Pranas Žarėnas nesulaikomai linksta į plačiai atvertą Jasono glėbį, spėja nusiimt akinius, ir dabar girdėti tiktai užsmaugtas, į kailinius susigeriantis Žarėno murmėjimas

 

ŽARĖNAS. Jasonas... Jasonas... vadinasi, gyvas ir sveikas, koks aš laimin­gas, kad tu gyvas ir sveikas. (Pasimuisto ir suspėja dar stipriai, vyriškai įsisiurbt Jasonui į lūpas, o Jasonas delnu nusivalo jas ir, šluodamas kailiniais stalo kraštą, skrieja prie Navicko. Ir vėl plačiai išskečia rankas) Čia mano pusbrolis Navickas.

JASONAS. O, Navickas... kaipgi, kaipgi. Na, ir atmintį turiu.

NAVICKAS. Matot, aš čia po teisybei neseniai, kai man įtaisė Pranas naują koją, tai nuo tada.

ŽARĖNAS. Per mūsų sistemą! Šiaip ne taip padarėm žmoniškesnį protezą.

JASONAS. Parodykit, parodykit. Puiki koja. Visai kaip tikra. Ir lengvai tikriausiai lankstosi. Tai štai kodėl aš jūsų nepažinau iš karto... Anksčiau buvo paprasta, medinė.

ŽARĖNAS (apdairiai užšokdamas į priekį). Ne, ne. Rūta ne iš Jasonėlių. Ji iš Ukmergės.

JASONAS (jau priešais Rūtą, lyg prieš nuostabų Ukmergės miestą, kurio, ir labai norėdamas, neapglėbsi). O, Ukmergė! Kai buvau devynerių metų, Matu­lionis nuvežė mane į Ukmergę peršviest sulaužytos nosies... Ten daug varnų... O kaip dabar? Ten gydytojai, galima sakyt, be skausmo operuoja nosis ir po operacijos dalija karamelinius gaidžiukus ant pagaliukų. (Droviai uždeda savo rankas Rūtai ant menčių, kaip ir Žarėnui ar jo pusbroliui. Rūta kažkodėlpalinks­ta į priekį)

ŽARĖNAS (beviltiškai šaukdamas). Jasonas mano vaikystės draugas, Rūta, negalvokim nieko blogo. Prašom, Jasonai, prie stalo, labai prašom.

JASONAS. Nereikia man jokio stalo.

ŽARĖNAS. Ką gi, nepatinka – nereikia. Tai sakyk tiesiai, netampyk gyslų ko tau iš manęs reikia? Geriau žmoniškai pakalbėkim, kam visi šitie vaidinimai.

JASONAS. Kokie vaidinimai, Prunce?

ŽARĖNAS. Palauk, Jasonai, nesikarščiuok. Bet pats matai, kažkokios ne­aiškios senės nusigėrusius valkioja tavo vardą su kažkokiais įstatymais. Ar ne geriau žmoniškai? Tai kaip tu gyveni, Jasonai?

JASONAS. Štai šitaip ir gyvenu. Vaidinimus be bilietų ruošiu. Prašom, jeigu įdomu. Dešinėje kailinių kišenėje – baudžiamasis kodeksas, kairėje – kaip matote – meilės sonetai.

ŽARĖNAS. Eilėraščiai... A... gal ir skaitėm... skaitėm. (Susirūpinęs varto knygeles) Tai ką šitiek metų veikėte, Jasonai?

JASONAS. Auksą kasėm. (Prisipila visą taurę lietuviškos trauktinės ir nė nemirktelėjęs išgeria) O tu, Prunce, neaugini daugiau triušių?

ŽARĖNAS. Ne, ačiū Dievui. (Susiverčia visą taurę ir atsargai paliečia me­džioklinį Jasono peilį, tabaluojantį prie diržo) Peilis... Tai ko tau iš tikrųjų reikia?

JASONAS. Manų. (Numeta ant stalo margą maišelį) Manų kruopų. De­šimt saujų. Matai, ir maišelis tas pats.

ŽARĖNAS. Ir daugiau nieko?

JASONAS. Manų. Ir aš išeisiu. Nesijaudink, Prunce. (Ima glostyti restorano direktoriaus galvą) Tu ir taip prisikentėjai. Išeisiu, nebijok, visai išvažiuosiu. Ir niekados atgal nebegrįšiu. Tiktai grąžink man manus.

ŽARĖNAS. Rūta, prašom pripilti šitą maišelį manų kruopų mano draugui Jasonui.

JASONAS (vėl išgeria, linkteli Rūtai). O... Ukmergė! Ten nemokamai da­lija peršviečiamus gaidžiukus.

RŪTA (pašnibždom). Nėra manų.

ŽARĖNAS. Kaipgi namuose gali nebūti manų? Palaukit, nesijaudinkit, Ja­sonai. Rūta, labai prašau, arba geriau tu, Navickai, nueik į virtuvę ir pažiūrėk. Kaip gali nebūt?

NAVICKAS. Tai kad nėra. Nors užsimušk – nėra. Rytoj nueisiu į krautuvę ir nupirksiu. Vaikams paskutinius šiandien išviriau. Arba galiu pas kaimynus nueit pasiskolint, jei taip dega.

JASONAS. Man nereikia skolintų manų. (Vėl išgeria pilną krištolinę taurę) Nebūkit pastumdėlis, Navickai. Labai prašau. Jūsų amžiuje aš jau vaikščiočiau ramiai, iš lėto ir nesiduočiau, kad šitas Pruncė taip bjauriai išnaudotų.

ŽARĖNAS. Navickai, dėl Dievo meilės, nejaugi aš tave išnaudoju? Navic­kas man, galima sakyt, ir visai ne kaip pusbrolis, o kaip vyresnysis brolis. Kartu statėmės namą ir gyvename štai kartu, broliškai.

JASONAS. Apmaus tave Pruncė. Nė nemirktels. (Linkteli Rūtai ir vėl išge­ria) O, Ukmergė!.. Ten ne vaistais, o peršviečiamais gaidžiukais gydo... Štai pažiūrėkit, šitas Pruncė, vaikystės geriausias draugas, ar ne? Ką jis supranta apie gaidžiukus... Tik pasižiūrėkit į jį... Palieka žmogų vieną miške su ištinusia kaip trinka koja ir pabėga pasivogęs paskutinius manus ir paskui klausia, ko man reikia. Kodėl aš su peiliais už diržo? Manų man reikia, manų, kuriuos tu surijai tikriausiai net nevirtus.

RŪTA. Kur tu jį palikai?

ŽARĖNAS. Rūta, viskas labai kvaila. Tai buvo taip seniai, kad gal iš viso nebuvo, kai pagalvoji.

JASONAS. Štai čia (pasiseilinęs duria pirštu į stalą), štai čia, įsivaizduokim, Jasonėliai, čia, dėl aiškumo Paryžius, čia Maskva, o šita dešra, tarkim, Uralo kalnai... čia Sibiras... Tai va čia, maždaug šitoj vietoj, mane Pruncė ir paliko.

ŽARĖNAS. Viešpatie, Viešpatie... koks aš buvau kvailas... Aukso važiavom ieškot! Akordeoną norėjau nusipirkt! Jasonai, bet tu pats kaltas, tu mane suve­džiojai... Būkim žmonės, Jasonai, tai ko tau iš tikrųjų reikia?

JASONAS. Manų kruopų, aš jau sakiau... dešimt saujų ir nė gramo dau­giau... O, kokia nuostabi kelionė buvo! Prisipirkom surūgusio limonado, žu­vų konservų ir movėm per visą Rusiją... Pmncei, vargšeliui, vidurius paleido.

ŽARĖNAS (droviai juokiasi). Gal ir paleido, man rodos, ne aš vienas gėriau ir tą limonadą.

JASONAS. Štai šitaip ir važiavom nuo Jasonėlių – aš konservą, tu konser­vą, aš limonadą – tu limonadą. Ir žinot kodėl mūsų niekas negaudė ir nestabdė? Ogi todėl, kad negalėjo – visi stovėjo užsiėmę pirštais nosis... Labanakt, Prunce, sėkmės darbe ir daug laimės asmeniniame gyvenime.

ŽARĖNAS. Palauk, o kur tu eisi? Naktis. Mes tau čia paklosim.

JASONAS. Ačiū. Aš turiu kur. Gyvenu muilo fabrike. Prašom rytoj, vėlai vakare, apsilankyt su manais, dešimt saujų, ir nė gramo daugiau.

ŽARĖNAS. Gerai, Jasonai. Gerai, Jasonai. Rytoj aš tau atnešiu.

JASONAS. Ačiū tau, Prunce. (Spaudžia ranką) Ačiū, kad nelieki skolingas. Tiktai ne tu... man tavo kvapas nelabai patinka, jeigu jau taip. Prunce, geriau tegu tavo žmona rytoj man atneša tuos manus... O aš paragauju manų kruopyčių ir išgaruoju... Sudiev, ir galėsim galvot, kad Jasono iš viso nebuvo! Nieko nebuvo – nei tavo vargšų triušių, kuriuos paskerdei visus vieną dieną... cha cha, pamerki triušio kailiuką tenai, kur nors prie Jukono, pateliūskuoji upėj, kur ne nuo smėlio, o nuo aukso vanduo drumstas, gurkšnodamas limonadą, ir turi aukso vilną... ir gali tada, Prunce, nors šimtą akordeonų nupirkt ir kalt pinigą vestuvėse, gegužinėse, krikštynose, laidotuvėse...

ŽARĖNAS. Klausykit, po velnių, klausykit... Tai tu nori, kad Rūta?.. Kad mano žmona?.. Tai tau reikia?..

JASONAS (trenkia durim ir eina, vos pastebimai svyrinėdamas, į savo bulves ir muilo fabriką ūžtų bulvių). O... Ukmergė! O... Ukmergė!.. Ukmergė!

 

6

 

Muilo fabriko griuvėsiai, iš kurių laikas jau seniai išpūtė muilo kvapą. Ištrupėjęs ir išblukęs užrašas „Žadeikio ir Glauberzono muilo fabrikas“ dar bando gailiai prasimušti ant sienos, o pati siena pasvirusi lyg Pizos bokštas, ir pusė kamino, pasvirusio daug labiau negu pats Pizos bokštas, nežinia už ko ir kaip vis dar laikosi. Kamine auga berželis. Jasonas sėdi po kaminu, gena arbatą iš virdulio ir skaitinėja drėgmės ir laiko į kuprą suriestas savo knygeles

 

JASONAS (pakeldamas galvą). Žadeiki... Žadeiki ir išblukęs Glauberzonai... ar tai jūs šitaip suskaitėt mano vaikystės knygas?

 

Vėjas suplevena žvakės liepsną, Jasonas įsitaiso ant dryžuoto čiužinio, už kurio lyg stogas viela parišti kabo inspekto rėmai, apkalti sudriskusio polietile­no plėvele, atriša vielą, ir jau guli apgaubtas inspekto ir kažką mykta sučiauptom lūpom. Pasirodo Rūta Žarėnienė sudraskytom kojinėm ir nudrėkstais iki kraujo keliais, klupinėdama per plytgalius. Sustoja prie ins­pekto ir padeda manų maišelį ant supelijusios knygos

 

RŪTA (pašnibždom). Aš atnešiau manus. (Jasonas tuo tarpu palengva atsike­lia iš po inspekto) Ant knygos padėjau. O jūs kartais neturit prožektoriaus? Į duobę kažkokią įkritau ir savo prožektorių pamečiau.

 

Jasonas papurto galvą, paima manų maišelį, įsipila kruopas sau į delną ir ima žiaumot pilna burna, įbedęs akis į Rūtą, – žiaumoja ilgai ir niūriai, ir ji ima vartyt kažkokią knygą, nors jai peršti kojas, nors nė velnio tokioj šviesoj ne tik raidžių, bet ir paveiksliukų neįžiūrėsi

 

JASONAS (išspjaudamas manus iš burnos) „Aukso vilną“ skaitot?.. Čia kaip tik apie Jasoną ir parašyta... Žinoma, ne apie mane – apie kitą... Matot, pačiam gale, kur nupaišytas prispaustas Jasonas?.. Nuosavas laivas jį ten prispaudė... Yra paaiškinta, kas ta aukso vilna... Tai, pasirodo, avies kailis, aplipęs aukso dulkėm... Bet aš pasakiau jūsų vyrui, kad triušių kailiukai šimtąkart geriau... Na, ir matot, kaip išėjo.

RŪTA Bet aš tikrai nieko nežinojau nei apie triušius, nei aukso vilnas... Garbės žodis, pirmąkart išgirdau...

JASONAS. Nereikia, man ir taip labai gėda. (Užsimoja ir sviedžia manų kruopas į sieną) Ir aš, garbės žodis, tikrai nepykstu ant Pruncės!.. Visiškai nepykstu... Ir nežinau kodėl. O jis mano, kad aš tyčia atvažiavau trenkt jam per galvą baudžiamuoju kodeksu ar net įvaryt peilio į pašonę. Viešpatie, ir jis jus atsiuntė čia?.. Nepykit, Rūta, aš gi atvažiavau šiaip sau, o jis pats mane privertė... Man nereikia jokių manų, man nieko nereikia... Aš visiškas idio­tas, suprantat? Šitie kailiniai ne mano – pasiskolinti, šitas peilis irgi velniai žino kam pirktas... Šitas baudžiamasis kodeksas traukiny rastas, eilėraščiai dovanoti vienos dispečerės gimimo dienos proga... Man gi dabar paprasčiau­sios atostogos! Aš neturiu namų, tai kodėl aš negaliu sugrįžt į Jasonėlius, kaip į savo gimtus namus? O aš atvažiuoju, ir visi mano, kad ne šiaip sau, kaip Jasonas per atostogas, ir patys priverčia būti tokiu teisuoliu, tokiu jau proku­roru, kad imi ne tik manų reikalauti, bet gali užsinorėt net cigaretę tyčia užgesint į prakaituotą savo vaikystės draugo kaktą. Nepykit, Rūta, nepykit... aš pasistengsiu rytoj, ...garbės žodis... kai tik išauš... aš pradingsiu iš Jasonė­lių. Tai laimingai jums, Rūta.

RŪTA. Ir jums, Jasonai, laimingai, bet negalvokit, kad aš... kad mane gali­ma siuntinėt su manais... Nežinau, kodėl aš čia... Man tik dvidešimt treji me­tai, ir jau trys vaikai... Kodėl?.. Kodėl aš gyvenu ne Ukmergėj, o kažkur Jasonėliuose... Kodėl? Gal todėl, kad man nupirko dviratį, kai man sukako septyniolika, todėl, kad aš važiavau laiminga Melnikaitės gatve ir netyčia par­trenkiau... partrenkiau žmogų su odiniu portfeliu.

JASONAS. Pruncę?.. Ak, visada jis sugeba vaikščioti ten, kur kitiems ir į galvą neateitų.

RŪTA Ne, tai aš šaligatviu važiavau...

JASONAS. Nesvarbu... Gatve galėjo eit su savo portfeliu... Žinau, Ukmer­gėj ne tiek daug mašinų.

RŪTA Tai labanakt, laimingai jums, Jasonai.

JASONAS. Laimingai, laimingai.

Rūta išeina. Nušvinta Marijos Melnikaitės gatvė Ukmergėje. Rūta va­žiuoja su dviračiu. Be abejo, jai dabar tik septyniolika metų, ji partrenkia Praną Žarėną, būsimą trijų jos vaikų tėvą

 

Žarėnas išsitraukia skaitliukus ir apskaičiuoja nuostolius – perplėštą išeigi­nį kostiumą, pervažiuotą skrybėlę, tinkamai nuo kojų ligi galvos įvertina išsi­gandusią Rūtą, išsitraukia iš portfelio antspaudą, papučia jį

 

ŽARĖNAS (švelniai). Tu pati kalta, brangioji, kad Ukmergėj, Marijos Melnikaitės gatvėj, partrenkei mane, o ne kokį nors Jasoną. Todėl nesiste­bėk, brangioji, kad tapai mano, o ne kurio nors kito žmona. Todėl belieka tik šie juridiškai neginčijami atžymėjimai. (Vėl papučia antspaudą ir prispau­džia ant Rūtos rankų) P. Žarėno nuosavybė. (Prispaudžia antspaudą ant Rū­tos krūtinės) P. Žarėno nuosavybė. (Ant kojos) P. Žarėno nuosavybė...

 

Saulius Šaltenis. Škac, mirtie, visados škac! Jasonas: pjesės. Vilnius: Vaga, 1978.

 

       b_550_711_16777215_0___images_stories_file_jasonas.jpg