tekstai.lt

Juozas Grušas. Cirkas (1976)

b_250_334_16777215_0___images_stories_file_grusas_cirkas.jpgDviejų dalių paradoksinė tragikomedija

 

Veikėjai

PILYPAS KARALIUS, pramintas ŽIOGELIU – cirko klounas

JAKSAS, vadinamas IKSU – cirko direktorius

DŻENĖ – cirko jojikė

APOLONIJA – klouno žmona

GYDYTOJAS

Cirko artistai, keleiviai, milijonieriai, narkomanai, literatai, hipiai, mergaitės

 

Veiksmas vyksta mūsų dienomis vienoje kapitalistinėje šalyje

 

PIRMA DALIS

 

Cirko arena

 

JAKSAS. Visi? Šiandieną repetuosime klounados scenas.

PIRMAS AKTORIUS. Vakar repetavome klounados sce­nas, ser.

JAKSAS. Ir šiandien repetuosime.

ANTRAS AKTORIUS. O rytoj?

JAKSAS. Mūsų cirkas filosofinis. Mes vaidiname intelek­tualinę klounadą... Prašyčiau nekraipyti žiaunų į dešinę ir į kairę!

ANTRAS AKTORIUS. Aš tik susidėjau rankas ant krūti­nės, ser.

JAKSAS. Ak, taip... Bet atsiminkite, kad ne visada juokautojas yra juokdarys... Ar jūs tikite tuo, ką vaidi­nate?

TREČIAS AKTORIUS. Labiau negu mūsų jėgos leidžia!

JAKSAS. Tikėjimui jėgų nereikia. Tikėkite, ir viskas.

KETVIRTAS AKTORIUS. Mes tikime ir netikėdami. Mes artistai.

JAKSAS. Labai gerai. Žiūrovas iš jūsų reikalauja, kad pa­darytumėte visa, ką gali artistas.

PENKTAS AKTORIUS. Kartais padarome ir tai, ko artistas negali.

JAKSAS. Tai labai neaišku.

ŠEŠTAS AKTORIUS. Neaišku, ir ką gali artistas...

PIRMAS AKTORIUS. Neaišku ir visa tai, kas aišku.

JAKSAS. Tik atsiminkite: kas pirko bilietą, tas, po vel­niais, turi būti patenkintas. Ar dalykas aiškus, ar neaiš­kus – tai nesvarbu. Taip... Aš leidžiu improvizuoti, bet improvizuoti protingai ir taktiškai. Aišku?

SEPTINTAS AKTORIUS. O jeigu neprotingai ir netaktiš­kai?.. Jeigu kartais velnias sugundo?..

JAKSAS. Tada aš būsiu priverstas bausti pagal cirko tei­sę.

PIRMAS AKTORIUS. Nėra cirko teisės, ser!

JAKSAS. Aš sakau, kad yra – ir cirko teisė yra!

KELI AKTORIAI (kartu). Tegu pildosi jūsų šventa valia!

JAKSAS. Dar atsiminkite: mūsų cirkas – tai veidrodis su teigiamu užtaisu. Jame ir kreivas snukis turi atrodyti tiesus. Pradedam! Klounas!

 

Įbėga klounas

 

KLOUNAS. Aš esu žemiausias iš žemiausių, aukščiausias iš aukščiausių, elgeta, turtuolis, beprotis, išminčius. Aš nežinau, kas aš... Galbūt aš ir nesu aš...

PIRMAS AKTORIUS. Gėdingai jis sako teisybę!

KLOUNAS. Esu geriausias ir taikingiausias. Kas pakiša man koją, tam pabučiuoju į ranką. Išplūstas dešimt kartų, atsiprašau ir kalbu švelniausiu balsu švelniausius žodžius.

ANTRAS AKTORIUS. Ir visada kaltini kitus dėl to, ką pats padarai!

KLOUNAS. Matote! Jie viską verčia atbulai. Šapą galiu pakelti nuo tako, kur turi praeiti žmogus. Naktimis ne­miegu iš rūpesčio, kaip padėti kitiems. Darau gera vi­siems ir žūstu pats. Esu doriausias iš doriausių...

TREČIAS AKTORIUS. Žinai, kad doram būti – nusikal­timas!

KLOUNAS. Doram būti – nusikaltimas?! Argi tai tiesa? Ne! Ne! Ne! Melas! Melas! Doram būti ne nusikaltimas. Patarčiau visiems dažnai būti doriems! Juk nedorieji, kai nesigriebia savo nedorybių, yra visai dori žmonės. (Pauzė) Esu mažas žmogus ir savo gyvenimu noriu būti didelis. Aš klystu, painiojuos ir bijau. Su niekuo nesi­ginčiju, nieko nekritikuoju ir nenoriu suprasti tikrosios priežasties, kodėl galingieji ir jų vaikai daro pikta.

KETVIRTAS AKTORIUS. Tu pats vagi dorybes iš kitų ir dangstai jomis savo nusikaltimus.

KLOUNAS. Visiems mums taip atsitinka... Tikrai... Aš ne­žinau – meilės ar neapykantos aš vertas. Myli mane žmonės ar ne? Garbingas aš ar negarbingas? Viešpatie, juk aš negaliu būti negarbingas tuo pačiu metu, kai esu garbingas

 

Staiga ima ūžti mašinos, suspiegia stabdžiai, trenkia­si geležis į geležį. Suklinka moteris

 

BALSAS. Avarija! Avarija! Avarija!

KLOUNAS. Visiems mums taip atsitinka.

BALSAS. Greitoji pagalba! Greitoji pagalba!

BALSAS (kitoje pusėje). Avarija! Avarija! Avarija!

BALSAS (vėl kitoje pusėje). Greitoji pagalba! Greitoji pa­galba! Greitoji pagalba!

Daug žmonių garsiai ir piktai kalba. Jų balsai susi­lieja į vieną. Protarpiais pasigirsta atskiri žodžiai: „Į kairę! “ „Greitis!“, „Ženklai!“, „Aklas!“, „Pami­šęs!“, „Girtas!“ „Ant kojų nesilaiko!“

 

Sanitarai praneša kelis sužeistuosius

 

KLOUNAS. Dulkės grįžta į žemę.

BALSAI. Kelionė baigėsi!

– Kelias lūžo!

– Greitis sustojo!

– Judesys sustingo!

– Krito gyvenimas!

– Nuo amžių sena.

– Kas kartą nauja.

– Atėjo mirtis!

RAUDANČIOS MOTERS BALSAS. Visi, kurie važiuojate ir einate keliais ir takeliais, sustokite ir pažiūrėkite, ar yra kieno skausmas didesnis už mano. Aš verkiu, aš negaliu neverkti. Mano akys aptemo nuo ašarų. Apkar­tusią širdim šaukiu į miestą, pilną žmonių, šaukiu į gat­ves, važiuojančių užtvenktas: ar yra kieno skausmas, didesnis už mano skausmą, ir žaizdos, gilesnės už mano žaizdas?! O!.. Tarp manęs ir jūsų – dūmų debesys, ir neprasimuša mano šauksmas.

 

Tyla

 

VYRO BALSAS. Auto-stop! Auto-stop! Auto-stop! Auto­stop!

KLOUNAS. Žmogus įsipainiojo į mašinas. Mašinos ker­šija. Mašinos pakerta širdies stiprybę. (Staiga ima juok­tis) Kodėl aš juokiuos? Girdėjau apie tokį atsitikimą. Ke­liavo, keliavo du šaunūs vyrukai, išlipo iš mašinos, su­sėdo ant griovio krašto, išgėrė, ką turėjo, vienas ir sako: „Baisiai norisi mėsos.“ Antras atsako: „Aš iš mė­sos, tu iš mėsos, reikia tik garstyčių.“ Tiktai garstyčių! (Ilgai juokiasi) Tiktai garstyčių...

JAKSAS (greitai įėjęs). Niekše! Žmonės žūva, o tu juo­kies!

 

Muša klouną. Klounas virsta

 

KLOUNAS (sėdėdamas ant žemės). Visiems mums taip at­sitinka.

 

Scena pasisuka. Įbėga jojikė Dženė, apkabina ant žemės sėdintį klouną

 

DŽENĖ. Tau skauda, mielasis?

KLOUNAS. Jis muša smarkiau, negu reikia žiūrovams įtikinti. Iš tikrųjų nebežinau, kur baigiasi cirkas, kur prasideda gyvenimas.

DŽENĖ. Ar jis visą laiką taip muša tave?

KLOUNAS. Ne. Nuo to karto, kai pamatė mus bučiuojan­tis, ėmė muštis kaip pasiutęs. Neduok dieve įsimylėti žmoną to, kuris turi teisę cirke tave mušti.

DŽENĖ Mes esame tokie galingi ii tokie išmintingi, kad įstengsime jį sutramdyti.

KLOUNAS. Ir tu moki sakyti, kad yra tai, ko nėra ir ko negali būti.

DŽENĖ. Aš moku veikti. Esu cirko jojikė. Man užtenka vienos valandos per savaitę įtikinti visus, ką aš galiu.

KLOUNAS. Aš klounas. Juokiasi iš manęs arba muša ma­ne. Niekas netiki, ką aš sakau – net draugai, net žmo­na. Ir ne tik cirko arenoje, bet ir gyvenime.

DŽENĖ. Aš pirmoji nesijuokiau. Paskui ir kiti liovėsi juok­tis. Pirmoji patikėjau tavimi kaip menininku, kaip žmo­gumi. Ir kiti ėmė tikėti.

KLOUNAS. Žinau, Džene. Iš karto pajutau begalinį džiaugsmą. Tu gera. Tu graži.

DŽENĖ. Aš tiktai graži, bet ne gera. Jei būčiau gera, ne­galėčiau to bepročio sutramdyti.

KLOUNAS. Tu neapsakomai gera. Aš pamilau tave už tavo gerumą.

DŽENĖ. Girtuoklė motina mane mažą kasdien daužė kul­tuve kaip kokį žlugtą. Patėvis paaugusią tris kartus kė­sinosi išprievartauti. Susėskim ir verkim... Iš kur, iš kur aš galiu būti gera... jei blogyje maudžiaus kaip nešva­riam vandeny?!

KLOUNAS. Ar saulės spindulys maudosi purve?

DŽENĖ. Spindulys nesusmenga į purvą. O aš visa bu­vau purve.

KLOUNAS. Tą blogį kiti tau darė, Džene. Tu neapsakomai gera. Tu laimini gyvenimą.

DŽENĖ. Aš pikta. Moku ir staiga sudraskyti, ir iš lengvo kankinti. Tu pamatysi, kad aš pikta.

KLOUNAS. Aš jau nebegaliu pamatyti tavęs piktos. Tu gera. Tegu pasaulis griūva – tu neapsakomai gera.

DŽENĖ. Aš neklydau, tu apsigimęs klounas.

KLOUNAS. Deja, klounas.

DŽENĖ. Laimė, klounas!

KLOUNAS. Ir mano pavardė lyg tyčia pajuokos verta: Žiogelis! Aš visą laiką bijau, kad kas neištartų: „Žiogeli, renkame tave kredito korporacijos pirmininku!“

DŽENĖ. Žiogelis – tai tik pravardė. Tavo vardas platus ir didus: Pilypas! O pavardė nuostabi: Karalius.

KLOUNAS. Ne, Pilypas Žiogelis. Pravardė prilipo. Čia ir yra paslaptis, kodėl aš, kaip tu sakai, apsigimęs klounas.

DŽENĖ. Pilypai! Pili! Ar tu tiki, kad mūsų laukia tikra laimė, nesibaigiantis džiugesys, kurį gali duoti mylima moteris, mylimas vyras, žydras dangus...

KLOUNAS. Tikiu, Džene.

DŽENĖ. Amžinai žydintis sodas, kurio niekur niekur nerasi, tik savo širdy. Rojus, šimtus kartų rojus – cirko aktoriams, sutvertiems patyčioms.

KLOUNAS. Tikiu, Džene.

DŽENĖ. Ar tu tiki, kad niekada niekada neateis ta kan­čia, kai tenka ištarti: nebegalime mylėti.

KLOUNAS. Tikiu, Džene.

DŽENĖ. Dar vienas dalykas. Ar tu tiki, kad mūsų laimė nėra tai, ką visada turi po ranka?

KLOUNAS (pagalvojęs). Tikiu, Džene.

DŽENĖ. Man davei patį svarbiausią...

KLOUNAS. Ką?

DŽENĖ. Savo tikėjimą. Bet vis vien prisiek.

KLOUNAS. Dėl ko prisiekti?..

DŽENĖ. Kad tiki.

KLOUNAS. Iki šiol nereikalavai priesaikos... nors apie ti­kėjimą seniai kalbi. Kas dieną...

DŽENĖ. Iki šiol nereikalavau, dabar reikalauju. Tuo šian­diena ir skiriasi nuo vakardienos.

KLOUNAS. Prisiekiu!

DŽENĖ. Ir neklausysi, ką kalbės Apolonija.

KLOUNAS. Kodėl? Ji mano žmona.

DŽENĖ. O mano draugė. Jos paklausęs, žūsi ir mane pra­žudysi.

Greitai įeina Apolonija

APOLONIJA. Ak, jūs čia! Labai džiaugiuos. Aš tau dė­kinga, Džene, kad tu pagloboji tą mano Pilį, tą dievo kvailiuką.

DŽENĖ. Ar tu nebijai, Apolonija, kad galiu visai jį nugloboti?

APOLONIJA. Ką tu, Džene, aš gerai žinau, kad tu jį drau­giškai globoji, užtari, padedi.

DŽENĖ. Draugiškai padėsiu pabėgti nuo žmonos.

APOLONIJA. Žinau, kad taip nebus. Kai tave pamatau, visada užplūsta malonus jausmas. O tai yra tikra. Šitaip savo viduje viena moteris įvertina kitą moterį.

DŽENĖ. Tu mane nori nuginkluoti.

APOLONIJA. Kaip nuginkluoti? Aš nenoriu nuginkluoti, nes nežinau, prieš ką nuginkluoti. Aš nieko pikto ne­galvoju.

DŽENĖ. Palauk. Ar tu tiki vyro ir moters draugyste?

APOLONIJA. Labai dažnai draugystė pavirsta meile. Bet klouno... aš manau, nė viena moteris negali pamilti... jeigu ji už jo neištekėjusi... Jeigu ji nepradeda jo gai­lėtis, nepaprastai gailėtis... jeigu jis nepasidaro jai bran­gesnis už jos pačios gyvenimą, taip, kad ji dėl jo gali mirti....

KLOUNAS. Pole!

APOLONIJA. Mirti!

KLOUNAS. Tu galvoji, kad kloune yra kažkas, su kuo negali susitaikyti jokia moteris?

APOLONIJA. Ne, ne, ne! Aš taip negalvoju. Gink dieve, negalvoju. Aš galvoju apie meilę.

DŽENĖ. Visos moterys myli klounus.

APOLONIJA. Kaip suprasti? Gal myli tik savo klounus?

DŽENĖ. Sakau, visos moterys myli klounus.

APOLONIJA. Gal jos verčia vyrus būti klounais?

DŽENĖ. Vargšė Polė... Tu nesupranti. (Pabučiuoja)

APOLONIJA. Tu pabučiavai, ir man ašaros... Mano ma­ma, būdavo, tėvas pasako švelnesnį žodį – ir pravirksta. O mušama sukąsdavo dantis ir neverkdavo.

DŽENĖ. Jis mušdavo ją?

APOLONIJA. Per galvą... Bet ji nerėkdavo. Atrodė, kaž­kas kitas rėkia. Už ją... Kažkur dangaus aukštybėse.

KLOUNAS. Mušti – labai negeras dalykas. Net šunį...

APOLONIJA. Kai matau arenoje mušant, man baisu. Taip baisu, kad nors klyk.

DŽENĖ. Niekai! Visai nebaisu.

APOLONIJA. Manęs niekas nėra net baręs... Neatsimenu. Iksas kiekvieną raštelį liepia perrašyti penkis kartus. Žinau, kad tai nereikalinga, bet aš perrašau net septy­nis. Jei Iksui patinka popieriai – tegu, man jų negaila. Jis tai daro dėl to, kad pritvinkęs neapykantos visam pasauliui. Bet kiek čia tos neapykantos parodysi po­pierizmu.

DŽENE. Mano vyras ne Iksas, o Jaksas.

APOLONIJA. Ak, taip, taip, taip. Atleisk... Visi taip va­dina direktorių, ir aš nejučiomis ištariau. Labai atsi­prašau. Žinau, kad judu gyvenate kaip balandėliai... Tu supykai... Tu nusįgręžei... Duok ranką, Džene. Kokia švelni, kokia maža, o suvaldo žirgus! Štai kuo galima žavėtis, Pili! Ir kokia ji graži! Ar tu matei kur gražesnę moterį už Dženę?..

DŽENĖ. Užtenka! Užtenka! (Paeina, sustoja, atsigręžia ir tekina nubėga)

APOLONIJA. Nesakyk, kad aš ją nugalėjau. Aš jos ne­nugalėjau. Nesakyk, kad aš ją nuginklavau. Aš jos ne­nuginklavau.

KLOUNAS. Aš ir nesakau.

APOLONIJA. Tu nesakai, bet tu taip galvoji. Ir gali pasa­kyti. Tai būtų klaida.

KLOUNAS. Tikrai beveik taip pagalvojau, kai ji pabėgo.

APOLONIJA. Bet ji grįš. Ji nuolat grįš pas tave. Ir tu gerai žinai, kad grįš. Tiesą sakant, nėra ko grįžti. Čia pat susitiksite. Gaudysite vienas kitą. Klaidžiosite ap­svaigę kaip kokiame labirinte. Tarpais išsigąsite kažko labai švento, kažką būsite sumynę, išgirsite kažką rau­dant po kojomis... Bet vėl susitiksite, ir vėl, ir vėl, kol mirtinai sužalosite vienas kitą – ir savo gyvenimą, ir savo ateitį...

KLOUNAS. Bet šitaip nebus,.Apolonija.

APOLONIJA. Žinoma, gali šitaip nebūti. Aš ne prana­šė. Bet gali ir būti. Tave gerai pažįstu, Pili. Tu – dru­gelis, iš tamsybių veržies į meilės šviesą. Ir nežinai, iš kurios pusės šviesa, iš kurios tamsybė. Toks jau esi, Pili. Veržies į grožį. Kalbi apie palaimintą gražumą, o ieškai prakeikto. Jos veidas piktas, bet dailus, tavo vei­das– kupinas ilgesio. Tokių veidų žmonėms daugiau kas atsitinka. Jie nueina taip toli, kad niekas jų negali nei išgąsdinti, nei sustabdyti.

KLOUNAS Pole! Juk viso to nebus, sakau, nebus!

APOLONIJA. Gali ir nebūti. Aš gi ne pranašė. Bet gali ir būti. Tu dažnai liūdi, kažkaip skausmingai liūdi, ne­matai žmonių, užmiršti mane. Ir tokiu metu tave gali pražudyti moteris, niekas kitas, tik moteris.

KLOUNAS. Apolonija! Gana! Tu mane kankini.

APOLONIJA. Žinau, kad kankinu. Bet aš kitaip negaliu. Negaliu, Pili! Sapnavau baisų sapną, keistą ir baisų. Ro­dos, laikau tave apkabinusi – laikau stipriai stipriai, iki skausmo. Ir tu numiršti. Aišku, sapnais aš netikiu, bet baime tikiu. Tu buvai palaidotas, ir aš visai užmiršau kur. Per sapną žinau, kad užmiršusi. O kažkoks balsas, atrodo, šaukia ir kartoja, keistai ir juokingai kartoja: „Tavo vyrą pražudė moteris, moterėlė, moterikė, moteriūkštė, moterpalaikė...“ Ir taip išvardija visas fazes, kuriomis gali būti moteris.

KLOUNAS (pašokęs bėga). Džene! Džene! Pertrauka bai­giasi! Į areną!

 

Cirko arena. Keičiasi užrašai, nurodantys veiksmo vietą. „Paryžius. Aerostotis“, „Niujorkas. Aerostotis“. Girdėti lėktuvai. Skuba žmonės su lagami­nais

 

KLOUNAS (žmonių pargriautas, atsistoja). Sumins mane. Žinau, kad mane sumins, jei nesiliaus skubėję. Pilie­ti! Kur jūs skubate?

PIRMAS KELEIVIS. Netrukdyk! Aš skubu.

KLOUNAS (antram keleiviui). Palaukite! Kur jūs skuba­te?

ANTRAS KELEIVIS. Netrukdyk! Labai labai skubu!

KLOUNAS (trečiam keleiviui). Ei, palaukite! Kur jūs sku­bate?

TREČIAS KELEIVIS. Netrukdyk! Baisiai baisiai skubu!

KLOUNAS (ketvirtam keleiviui) Kur jūs skubate?

KETVIRTAS KELEIVIS. Netrukdyk! Velniškai skubu!

KLOUNAS. Viešpatie! Niekas nežino, kur jie skuba! Kaip surasti žmogų, kuris neskuba? Kaip surasti tokį, kuris nenorėtų tavęs sutrypti?

KELEIVIAI. Pasitrauk, pilieti!

– Pasitrauk, žioply!

– Pasitrauk, veltėdi!

 

Vėl partrenkia klouną

 

KLOUNAS. Tikrai jie mane sutryps. O aš turiu budėti. Kas bus, jei aš nebudėsiu?!

 

Iš visų pusių šaukia garsiakalbiai, visi kartu arba pasikeisdami, perrėkdami vienas kitą

 

– Naftos embargo nesibaigia.

– Sunkumai kapitalistiniuose kraštuose.

– Pavojuj viso pasaulio ekonomika.

– Naftos krizės poveikis visam kapitalistiniam...

– Nematyti perspektyvų.

– Gilėja prieštaravimai...

– Naftos problema kelia...

– Artimųjų Rytų...

 

Kitoje pusėje

 

– Nerimą keliantys pranešimai...

– Apšaudo Libano kaimus.

– Kariniai kateriai iš jūros atakuoja...

– Pabėgėlių stovyklas...

– Tautos pasiryžusios kovoti...

– Teisingai sureguliuoti...

– Artimųjų Rytų...

– Tikisi plačios tarptautinės visuomenės paramos...

 

Dar kitoje vietoje

 

– Padėtis Kipre įtempta.

– Pučistų vyriausybė...

– Ginkluoti susirėmimai...

– Nacionalinės gvardijos kareivių...

– Karo belaisviai graikai deportuojami...

KLOUNAS. Aš budžiu. Aš turiu budėti. Kas bus, jei aš nebudėsiu?

 

Storas pilietis ima mušti klouną

 

STORAS PILIETIS. Atleiskite. Aš buvau priverstas jus ap­mušti.

MOTERIS (klounui). Už ką jus mušė?

KLOUNAS. Mušė?.. Nėra jokių įrodymų, kad mane mušė.

 

Kažkur miteris dainuoja – vis tą patį posmą, nely­ginant perdaužta plokštelė

 

GARSIAKALBIAI. Lisabonoje aptiktas širšių lizdas!

– Stulbinanti žinia apie neofašistinės šnipų organiza­cijos filialą Portugalijos sostinėje sukėlė didelį...

– Profašistiniai...

– Savo veiklos...

– Užsimaskavę elementai...

– Iš kolonizatorių jungo išsivadavusioms Afrikos ša­lims žengti nauju...

– Užverbuoti profesionalūs žudikai...

– Fašistai ruošia susidorojimą...

– Dar labai daug purvo ir kraujo...

 

Kitoje pusėje

 

– Branduolinis bandymas Kinijoj!

– Sinhua agentūra patvirtino užsienio spaudos prane­šimą, kad...

– Apsaugoti žmoniją nuo branduolinės...

– Branduoliniame pasaulyje akistatų vengimas yra ab­soliuti...

– Pasaulis neturi prarasti proto...

– Nugalėtojų nebus...

– Neprekiaukim neviltim...

– Taikingi žingsniai ir pro...

 

Žmonės dar labiau skuba. Kai kurie tekini bėga

 

KLOUNAS. Kur jūs skubate?! Sustokite, pagalvokite! Kaip gera gyventi! Kaip gera džiaugtis gyvenimu! Kaip gera kalbėti su žmonėmis! Dirbti laukuose! Ištiesti rankas lietaus lašams!.. Pakelkite veidus! Kokie gražūs sodai, alėjos, namai! O balandžiai, balandžiai! Kur skubate, gerieji žmonės?! Palesinkit balandžius! Palesinkit balan­džius! Aa!

 

Kažkas įbruka šaukiančiam klounui į burną didelį sumuštinį. Klounas staiga atsisėda ir ramiai valgo, apžiūrinėdamas sumuštinį

Iškelia lentelę su užrašu: „PIETŲ PERTRAUKA“. Popmuzika – tai garsiai klykia, tai nutyla. Balti ir spalvoti žmonės su lagaminais rankose eina, la­bai skubėdami, kai kurie bėgte bėga

 

KLOUNAS (žmonių partrenktas). Ir čia tas pats! Ir čia jie skuba! Baisiai skuba! Viešpatie, kaip skuba! Palauki­te! Palaukite! Kur jūs skubate?

PIRMAS PRAEIVIS. Netrukdyk! Laikas – pinigai!

KLOUNAS (antram praeiviui). Kur jūs skubate? (Trečiam praeiviui) Jūs kur skubate? (Ketvirtam praeiviui) O jūs kur? Jie neatsako. Jie neturi laiko atsakyti. Jie skuba. Ir nežino, kur skuba. Nežino, kur sustos. Nežino. Nieko nežino... Ir visi panašūs. Vyrą nuo moters galiu atskir­ti, bet moters nuo vyro – jokiu būdu. Visur tas pats. Visur, visur. Paryžiuj, Niujorke, Romoj, Rio de Žaneire... Bėga, skuba! Bėga, skuba! Ir į visas puses. Baisu! Į visas puses. Paklydo pasaulis. A ūū! A ūū! Paklydo pasaulis. Aūū! Yra keliai, bet nėra kur jais nueiti. Yra lėktuvai, bet nėra kur nuskristi. Nėra! Nėra! Kažko nėra! Nėra tėviškės. Nėra kur sustoti... Nėra dvasios tėviškės... Aš, klounas, susimąstau Tarp triukšmingai skubančių dviko­jų susimąstau. Nors tokia paguoda – ramiai mąstyti. (Sėdasi ant laiptų) Ramu...

 

Žmogus su didele dėže bėgdamas partren­kia klouną ir pats parvirsta

 

KLOUNAS. Na va!.. Visiems mums taip atsitinka.

ŽMOGUS. Niekše! Niekše! Ko puoli ant manęs?!

KLOUNAS. Jūs užpuolėte. Aš sėdėjau ir mąsčiau.

ŽMOGUS. Tu! Tu!

KLOUNAS. Jūs! Jūs!

ŽMOGUS (šaukia). Tu! Tu! Tu partrenkei mane! Nume­tei! Atplėšei!    

KLOUNAS. Ačiū. Užteks. Graži skrynelė, bet tuščia, tJuo­kiasi) Pažiūrėk, tuščia.         

ŽMOGUS. Kvaily! Nežinai, kas joje paslėpta! (Užsimeta ant kupros dėžę ir greitai nueina)

KLOUNAS. Pakalbinsiu šituos. Jie neskuba. Eina, kažko dairydamiesi. Tikriausiai milijonieriai. Ar jūs ne mili­jonieriai?

PIRMAS MILIJONIERIUS. Tikrai taip. Bet mes nieko ne­turime, tiktai skylę.

KLOUNAS. Gal jūs bepročiai?

ANTRAS MILIJONIERIUS. Mes milijonieriai.

KLOUNAS. Kam jums skylė?

PIRMAS MILIJONIERIUS. Rankenai.

KLOUNAS. O kam rankena?

ANTRAS MILIJONIERIUS. Viskam sukti tai į vieną, tai į kitą pusę. O kas tu?

KLOUNAS. Aš – praeities žmogus, nešu laimingą ateitį. Galite mane laikyti maloniausiu ir protingiausiu.

PIRMAS MILIJONIERIUS. Tu mums pasakyk, jeigu ją at­neši, tą laimingą ateitį. Mes atlyginsim.

 

Milijonieriai nueina

Trys vyrai – vienas raišas, antras paauglys, tre­čias labai storas – persekioja merginą

 

MERGINA. Atsitraukit! Aš brolio ieškau. Čia kažkur jis gyvena.

RAIŠAS VYRAS. Mes jį pažįstam. Eik paskui mane. Aš kelvedys!

PAAUGLYS. Aš pažįstu visus kvartalus. Einam, parody­siu.

LABAI STORAS VYRAS. Nuvesim tave. Kaip plunksnelę ant rankų nunešim.

 

Vyrai nutempia merginą

 

VYRŲ BALSAI. Pati nusirenk!

– Sakoma tau: nusirenk!

– Juojau nusirenk!

– Visus drabužius!

– Visus!

KLOUNAS. Niekas nemato. Visi skuba. Mergina pateko žvėrims į nagus. Ei, žmonės! Žmonės! Niekas negir­di...

 

Muzika klykia tarsi moters balsu

Atbėga rėkdama ta pati, bet jau pusnuogė mergina

 

KLOUNAS. Ištrūko! Ačiū dievui! Palaukit! Palaukit! Kas jūs?

MERGINA. Aš – vieno romano veikėja.

KLOUNAS. Romano?!

MERGINA. Žymaus rašytojo.

KLOUNAS. Tokia romano pradžia?

MERGINA. Pabaiga!

KLOUNAS. Ir jūs patenkinta tokia pabaiga?

MERGINA. Žinoma, patenkinta Netrukdykit man rėkti. (Nubėga rėkdama)

KLOUNAS. Nėra tokio išminčiaus, kuris pasakytų, kas yra pasaulis. Jeigu yra dievas, ir jam tikriausiai viskas susimaišė... Aš turiu budėti. Turiu būti stiprus. O aš be­jėgis ir menkas. Jeigu žinočiau, kur visi skuba, kur su­stos, būčiau galingas pranašas. Štai du ateina neskubėda­mi, atrodo išminčiai, filosofai, mokytojai. Tikriausiai jie žino didžiąją paslaptį. O kaip šviečia jų veidai! Kiek išminties, kiek jausmo! Laimė tokius sutikti. Jūs – fi­losofai?

PIRMAS. Filosofai? Per daug nusikalbėjai, šmiki! Gal tu manai, kad mes nusišausim?

ANTRAS. Negalim dabar. Gal vėliau. Šiandien gavom ge­rą dozę.

PIRMAS. Ar tu žinai, kas yra dangus viduj... tai yra dan­gaus vidus?

ANTRAS. Kalbėkim tyliau. Aplinkui – ausys.

KLOUNAS. Jūs narkomanai?

ANTRAS. Tyliau! Tyliau!

KLOUNAS. Tu pats rėkauji!

PIRMAS. Cit! Dangus per galvą verčiasi.

ANTRAS. Apgryninkim jį!

KLOUNAS. Aš nieko neturiu.

PIRMAS. Begėdis ir apsimetėlis! Parodyk kišenes.

KLOUNAS. Matote, nieko nėra.

PIRMAS. Vienoje yra skylė.

KLOUNAS. Sakykit, gerbiamieji narkomanai, kur žmonės taip skuba?

ANTRAS. Dabar tokie laikai, kad žmonės savo norams duoda visišką laisvę.

KLOUNAS. Tiesa! Tikra tiesai

ANTRAS. Nejaugi ir tu galvojai apie tai... apie ką niekas negalvoja?

KLOUNAS. Apie ką?

ANTRAS. Apie tiesą. Apie ją negalima galvoti!

KLOUNAS. Galvojau... Bet sakykit, kur žmonės skuba?

ANTRAS. Skuba... į didžiąją fiestą, į beprotišką fejerver­ką.

PIRMAS. Į šventą kriminalą!

ANTRAS. Į sapną! Į globalinį akimirkos sapną.

PIRMAS. Stuktelės kaktą ir sustos.

ANTRAS. O tėtušis juoksis. Tėtušis juoksis...

KLOUNAS. Koks tėtušis?

PIRMAS. Tas! Ten!.. Senas vartininkas.

ANTRAS. Stovi tarpvartėje!

PIRMAS. Rankos nepakelia!

ANTRAS. Vaikai žaidžia.

PIRMAS. Žaidžia! Žaidžia! O čia čia! O lia lia!

ANTRAS. Dar daugiau juoksis tėtušis!

PIRMAS. Vaikai spardosi, spardosi!

ANTRAS. Šoka, šokai

PIRMAS. Per griovius!

ANTRAS. Per bedugnes!

PIRMAS. Beprotybės pagauti!

ANTRAS. Bimpt bampt ir sustos! (Juokiasi)

PIRMAS. Tai bus fejerverkas! Tai bus!.. (Juokiasi)

Narkomanai juokdamiesi nueina. Klounas taip pat juokiasi. Nutyla, pagalvoja ir vėl juokiasi

KLOUNAS. Nėra tokio išminčiaus, kuris pasakytų, kas yra pasaulis. Nei rojus, nei pragaras, nei šis, nei tas... Ak, Iksas ateina. Muš mane. Visada jis muša. Ir vis už tą patį, už tą patį. Už ką – nežinau. Kuo man atsipirkti? Pasakysiu tiesą apie narkomaniją! Direktoriau! Narko­manai!.. (Juokiasi) Iškliaukė po butelį odekolono – nieko! Skruzdžių rūgšties tris buteliukus... Surijo po pa­kelį arbatos... Nieko! Suėdė po tris dėžutes batų tepalo, tada ir ėmė siautėti.

JAKSAS. Melas! Heroiną, ne batų tepalą!

KLOUNAS. Ne! Ne melas!

JAKSAS. Sakau, melas!

KLOUNAS. Ne! Ne melas! Viskas yra ne taip, kaip jūs galvojate! Ne taip, ne taip, baisiai ne taip, kaip jūs gal­vojate, ser! Viskas, viskas ne taip!

JAKSAS. Aš gi į tavo rankas įdėjau gyvenimo raktą! Kaip gali būti viskas ne taip?!

KLOUNAS. Kur skuba žmonės? Kodėl skuba? Kur sustos? Kas bus toliau? Koks bus žmogus ateityje? Kokiam rei­kia būti? Kaip reikia gyventi? Visų klausinėjau, bet niekas neatsako. Atsako ne taip, daiktus vadina ne taip, skuba ne ten... Aš pavargau nuo ieškojimo skausmo, nuo šauksmo, nuo beldimo... O durys neatsidaro.

JAKSAS. Cirką žudai su tokiomis mintimis!

KLOUNAS. Ir nuo juoko pavargau. Kad galėčiau numigti nors valandėlę.

JAKSAS. Aš pasistengsiu tau miegą išblaškyti!

 

Muša klouną

 

KLOUNAS. Direktoriau! Tik ne daugiau negu reikia...

JAKSAS. Pats žinai, už ką mušu! Še tau! Še tau, velnio pusbroli!

DŽENĖ (pribėgusi). Nemušk jo! Nemušk! (Apkabina klou­ną)

JAKSAS. Ir tu?! Šliurpmotere! Abiem lygiai! (Spardo Dženę ir klouną)

Kažkur ima klykti moteris. Jaksas suklūsta, bet po to dar labiau siautėja

JAKSAS. Ieškote paguodos! Vienas kitame! Ieškote paguodos! Tai baisus nusikaltimas!

 

Scena pasisuka

Klounas ir Dženė

 

KLOUNAS. Ar mano šonkauliai visi? Ar savo vietose?

DŽENĖ. Visi! Ir savo vietose!

KLOUNAS. Anksčiau tik mušė, dabar ir spardyti pradėjo.

DŽENĖ. Jis gera mums padarė. Pats nežino, kiek gera mums padarė.

KLOUNAS. Kodėl gera? Jis suspardė mus.

DŽENĖ, Žinoma, tai bjauru. Skauda. Labai skauda. Bet jis surišo mus, Pili, surišo bendru pažeminimu, bendra kančia. Baisi gėda būti mušamam, o ypač spardomam. Jis privertė mus ta gėda pasidalyti, lygiomis jausti pa­žeminimą, lygiomis nutolti nuo kitų. Supranti, abu pri­mušti už neteisėtą meilę, išstatyti pajuokai. Argi gali­me pasirodyti žmonių akyse?!

Kažkur keletas žmonių garsiai juokiasi

KLOUNAS. Iš mūsų juokiasi... Jie nusiklausė.

DŽENĖ. Pili, mano meile! Iš mūsų juokiasi, iš mūsų... Ir kaip mes vienas be kito gyvensim! Ar tu galėsi mane palikti? Ar aš galėsiu tave palikti?.. Verkim... Jei nori, verkim... Ne, ne, nei

KLOUNAS. Neverkim.

DŽENĖ. Prisipažintume, kad žiaurumas laimėjo, kad pa­tyčios nugali. Ar galima pripažinti, kad jie galingesni?!

Pasigirsta šokių muzika ir šokėjų žingsniai

KLOUNAS. Jie šoka. Jie džiaugiasi.

DŽENĖ. Jie džiaugiasi, kad mus ištiko nelaimė. Pili, mano meile, savo nelaimę pakylėkim iki didžiausios laimės. Mes laimingi, kitaip laimingi. Jiems apie tokią laimę nesvajoti.

KLOUNAS. Užtenka, Džene. Man gyvenimas pradeda mai­šytis su cirku.

DŽENĖ. Gyvenimą pakylėsim iki cirko, Pili. Apspjaudytą klouno ir cirko jojikės meilę pakylėsim iki šventumo. Tegu pamato, ką gali gyva artistiška dvasia. Iš paniek­tos meilės padaro skaistų altorių. Ir gyvybės kaina jį gina. O šimtai jaunuolių, besistumdydami virtuvėj ar miegamajame, taip greit sutrypia savo meilę, it baltas balandis atskrido ir kojom buvo suminta. Juokinga, ar ne? Juokimės iš jų.

KLOUNAS. Džene! Aš juokiuos kažkaip kitaip... tikėdamas žmonėmis.

DŽENĖ. Tu savo juoku keršiji žmonėms. Dabar keršysim abu.

KLOUNAS. Kam, Džene? Už ką?

DŽENĖ. Viešpatie, koks tu geraširdis, Pili! Tikras klou­nas kvailiukas. Keršysim piktybei, galingajam žiauru­mui, smurtui nuožmiam.

KLOUNAS. Bet žmonių gailėsimės.

DŽENĖ. Ne! Keršysim Jaksui, visų vadinamam Iksu, tam mano teisėtam kirviui – už tai, ką jis padarė ir ką dar padarys. Klausyk, kai protingas vyras iš pavydo iš­protėja, vis vien jam dar lieka vieta šalia žmonos. Bet kai beprotis iš pavydo dvigubai išprotėja, jam vieta jau smalos katile.

KLOUNAS. Ką? Tu pasiversi velniu, Džene?

DŽENĖ. Tiktai velniu. Klastingiausiu moterišku velniu. Ar tu gali mylėti moterį, žinodamas, kad ji pasivers ne­labuoju?

KLOUNAS. Pasiversk klastingu nelabuoju, bet būk su ma­nim. Ateis valanda, tu vėl atsiversi į mano stebuklin­gąją Dženę. Be tavęs cirkas dar klastingesnis.

DŽENĖ. Gerai. Cirką paimsim į savo rankas,

KLOUNAS. Argi tai galima?

DŽENĖ. Galima, Pili.

 

Įeina Jaksas

 

JAKSAS. Štai kur jie! Balandėliai prakeikti!

DŽENĖ. Neprakeikti!!!

JAKSAS. Šitaip rėkdama, tu padrąsini mane. Dabar, ką pradėjau, tą ir baigsiu.

DŽENĖ. Ką tu pradėjai?! Ką baigsi?!

JAKSAS. Jau seniai seku, dabar matau, kad teks baigti...

KLOUNAS. Kam baigti? Ir taip aišku.

JAKSAS. Nekenčiu tavo kvailos pašaipos. Jei nesusival­dysiu, išnersiu tave iš tavo paties kailio ir išmesiu kaip slieką.

KLOUNAS. Tai susivaldykit.

JAKSAS. Arenoje aš galiu susivaldyti, bet ne čia, radęs tave su mano žmona, neraliuotas jautigali!

KLOUNAS. Tikrai, direktoriau, arenoje jūs ramus, geras, kaip paukštelis, ką tik nustojęs čiulbėti.

JAKSAS. Į pasiutimą įvarysi! Garbės žodis, įvarysi!

KLOUNAS. Neįvarysiu, ser.

JAKSAS. Ne, su klounu kalbėti negalima, jei neužmiršti, kad jis yra klounas. Žmona! Nutrauk draugystę su tuo pašlemėkšmikiu.

DŽENĖ. Nenutrauksiu.

JAKSAS. Nutrauk draugystę su tuo... trimbimbambeliu! Girdi?!

DŽENĖ. Nenutrauksiu! Nenutrauksiu!

JAKSAS. Ašarų neužteks! Įspėju: ašarų neužteks!

DŽENĖ. Deja, aš jau nebelieju ašarų.

KLOUNAS. Jūs manote, gerbiamas direktoriau, kad teks ir kraują pralieti?

JAKSAS. Nežinau, kuo viskas gali baigtis, nežinau.

KLOUNAS. Aišku, mes nežinome, kuo viskas gali baigtis.

JAKSAS. Su tuo šunsnukpirdžiu vis tiek susidorosiu. (Puola mušti)

DŽENĖ. Neliesk klouno! Jo žodžiai šventi. Tu sprogtum iš pykčio, pats save sugraužtum, jei ne klouno išganin­gas juokas.

JAKSAS. Išganingas juokas! Į pasiutusį pasiutimą varo!

DŽENĖ. Tik kvailus viršininkus juokas į pasiutusį pasiu­timą varo.

JAKSAS. Tu susidedi su visokiais šunkarsmirdžiais, ir aš neturiu teisės trukdyti, kelti skandalo, net pyktil Taip! Neturiu teisės?

DŽENĖ. O kas man rūpi tavo teisė.

JAKSAS. Atsakyk, turiu teisę ar ne?! Vyro teisė reika­lauti, kad žmona būtų ištikima,– tai šventas santuokos įstatymas.

DŽENĖ. O meilė?! Ar ne aukščiau už teisę? Atsakyk!

JAKSAS. Ne! Ne! Ne! Šimtą kartų ne! Tūkstantis velnių ir dar tūkstantis velnių – ne, ne, ne, ne, ne!

DŽENĖ. Gali plyšti, sprogti su savo teise ir su savo tūks­tančiais velnių. Jie nieko tau nepadės. O meilės tu ne­beturi. Seniai pasmaugei. O aš seniai apraudojau.

JAKSAS. Įsiutimą ir pasiutimą tavo užsmaugsiu!

DŽENĖ. Gal užteks, Jaksai? Man visus šonus skauda. Vei­dą supurvinai. Ir sielą... (Pudruojasi)

JAKSAS. Cinizmas! Patyčios tyčios iš dorovės, iš pado­rumo!

 

Iškėlęs kumščius, Jaksas puola Dženę. Dženei iš­krinta pudrinė

 

DŽENĖ. Paimk! Girdi? Paimk! Paimk!!!

JAKSAS (paėmęs nuo žemės pudrinę). Prašom.

KLOUNAS. Leiskite pareikšti susižavėjimą. Jūs – džen­telmenas.

JAKSAS. Štai! (Išmuša Dženei iš rankų pudrinę)

KLOUNAS. Čia jau blogai. Pats save sugadinote, ser.

JAKSAS (beveik sau). Nebegaliu tvardytis. Po velniais...

KLOUNAS (garsiai juokiasi). Suprantama... visai supran­tama.

JAKSAS (beveik pro ašaras). Džene... Džene... mylėjau tave. Ir dabar tebemyliu, bet prie to puspročio nenoriu kalbėti.

KLOUNAS. Aš galiu užsikimšti ausis.

JAKSAS. Išeiti gali?

KLOUNAS. Galiu ir išeiti.

JAKSAS. Labai gerai.

KLOUNAS. Žinoma, gerai.

DŽENĖ. Klounas turi likti. Kai aklas rimtai kalba apie spalvas, o kurčias apie muziką – perdaug juokinga, jei niekas to nepaverčia juoku.

JAKSAS. Žmona! Aš turiu teisę reikalauti bent tiek, kad tavo meilužis išeitų.

DŽENĖ. Kai būsi visų atstumas, niekinamas, tada turėsi teisę kalbėti apie teisę. O Pilypas Karalius, jei nori ži­noti, dar ne meilužis. Jis bus mano meilužis ar vyras...

JAKSAS. Tu!.. Tu – akmenširdė!

DŽENĖ. Taip, drauguži. Nuo to karto, kai tu mušei kumš­čiu man per veidą, vietoj širdies atsirado akmuo.

JAKSAS. Aš gi prašiau visai visai užmiršti.

DŽENĖ. Paklauskite bet kurią ištekėjusią moterį, gavusią nuo vyro per veidą, ar ji užmiršo? Gal ji išsisukinėja, slapstosi pati nuo savęs, pati save nori apgauti... Aš taip nemoku. Galiu tave už ausų prikalti prie sienos ir žais­dama mėtyti sviedinį į tavo veidą.

JAKSAS. AaL Ir būtų patenkinta tavo akmens širdis?

DŽENĖ. Grožio jausmas! Tai būtų labai gražu. Pili, žiūrėk, kaip jis išbalo. Kloune, žiūrėk ir paversk į nieką. Ja­me – milijonų blogis! Ir jau nugalėtas. Nugalėtą blo­gį paversk į nieką, kad neatgytų.

KLOUNAS. Jei aš blogį galėčiau paversti į nieką, per brangiai reikėtų mokėti už bilietus.

JAKSAS. Nebegalima toliau dirbti. Šaukiu visą valdybą ir visus narius. Tegu nusprendžia, kam išeiti, o kam likti. Kolegos! Prašom visus susirinkti čia!

 

Iš karto visi ateina

 

KLOUNAS. Prašom sėsti.

 

Niekas nesėda

 

JAKSAS (klounui). Tylėk! (Kitiems) Prašom sėsti.

 

Iš karto visi atsisėda

 

JAKSAS. Štai kas, kolegos! Atėjo laikas apkaltinti klouną. Kaltinome girtuoklius, girtuokliaujančius, apsileidėlius, keikūnus ir kitokius nemoralius cirko darbuotojus, da­bar turėsime apkaltinti klouną. Šimts perkūnų, kodėl jūs šaipotės?! Aš siūlau kaltinti ne klouno profesiją, bet konkretų žmogų, teisingiau – žmogiūkštį, mūsų vyriau­siąjį klouną Pilypą Karalių, pramintą Žiogeliu. Visi ži­nome, kad jis ėmė piktnaudžiauti laisve, kuri iš esmės yra protingas pasirinkimas. Žinome ir tylime. Matome, kad jis užmiršo gero žodžio galią, kuri turi kelti žmo­nių dvasią. Vietoj šviesių žaidimų ir nekaltų šokių jis sugalvoja kažkokias neaiškias alegorijas ir drumsčia nepastovius žiūrovų protus. Taigi Pilypas Karalius, pra­mintas Žiogeliu, visada nukrypsta nuo mano aiškių nu­rodymų...

DŽENĖ. Klounai visais laikais turėjo teisę kalbėti tai, ką norėdavo, net karalius pajuokti.

JAKSAS. Dėl to, kad juos visi laikė kvailiais. O šitas; kreivaklišis nėra kvailas. Jis gudrus, bet jo gudrumas paleistuvingas. O paleistuvingas gudrumas yra nesąmo­nė.

DŽENĖ. Nesąmonėmis cirkas ir laikosi!

JAKSAS. Protingomis nesąmonėmis, bet ne kvailomis! Prašau netrukdyti. Taigi aš duodu principus, aiškius kaip dukart du keturi, o jam visada išeina devyni arba svetimoterystė. Jūs žinote, draugai, kai tik sugriūva lo­gika– sugriūva ir psichologija. Apie meilę kalba juo­kais, o kai tik sutinka gražesnę moterį, prie jos lenda nejuokais. Jam gyvenimas nesiskiria nuo cirko – ir ne­siskiria tik dėl to, kad jis nežino, kas yra gyvenimas ir kas yra cirkas. Jis visada baigia juoku ten, kur rei­kia baigti ašaromis...

DŽENĖ. Užtenka, Iksai!

 

Visi staiga susijuokia, staiga nutyla ir padaro rūsčius veidus

 

JAKSAS. Kodėl užtenka?

DŽENĖ. Jei nenori tiesiai pasakyti, kuo Pilypą kaltini, tai geriau tylėk.

JAKSAS. Aš kaltinu tuo, dėl ko galima jį pašalinti iš cirko. Gal aš neteisus, kolegos? Neteisus?

AKTORIAI. Teisus, direktoriau!

– Teisus, režisieriau!

– Teisus!

– Beveik teisus!

– Labai teisus!

– Tikrai teisus!

– Visai teisus!

– Teisiškai teisus!

JAKSAS. Tai štai. Jų balsas – šventas balsas!

DŽENĖ. Tai leiskit pasisakyti kaltinamajam.

JAKSAS. Prašau. (Klounui) Kalbėk, jei turi ką pasakyti.

KLOUNAS. Jūs talentingas klounas, gerbiamas direktoriau. Sveikinu. O man leiskite pasakyti keletą žodžių rimtai. Broliai! Aš negaliu nei apsiginti, nei pasiteisinti. Jūs tik sušpauskite lūpas, suraukite kaktą, ir nebeliks juo­ko. Ir manęs nebeliks. Aš praeinu nepastebimas. Ir atei­nu nepastebimas. Ir sugrįžtu, kai mane nuvaro... Ir vėl sugrįžtu. Pamėginkit nebesijuokti, niekada, niekada ne­besijuokti. Ar jūs galėsite? Jums teks laukti mirties, kad taip įstengtumėt padaryti.

Juokas – šviesos ginklas. Jis pats yra šviesa. Bežodis kaip šviesa. Ir iškalbingas kaip saulės tekėjimas. Ateina juokas į palėpes, į rūsius, nušviečia ir sušildo. Ateina į ligonines – nutyla vaitojimai. O žydinčios lankos ir pievos, ir laukai, – klausykit, ten vaikšto ir juokiasi mylimos moterys.

Palaiminkit juoką!

Žmonės, palaiminkit juoką!

JAKSAS. Ar galima palaiminti juoką, kuris veržiasi į kūną ir į sielą, yra pasityčiojimas iš švenčiausių žmogaus vietų!

AKTORIAI. Ne! Ne! Ne!

JAKSAS. Ne vienas jūs buvote pajuokos taikinys. Kal­bėkite!

PIRMAS. Iš draugo pasiskolinau tris šimtus... Užstačiau paltą, žiedą, laikrodį... O mūsų klounas Pilypas viską išvilko į areną ir skaudžiai pasityčiojo iš manęs. Pini­gai buvo labai reikalingi, bėda buvo užgriuvusi. O jis, jis, klounas!..

ANTRAS. Turėjau aš pareikalauti užstato. Pinigai – ma­no kruvinas prakaitas. Skolą atgavęs, užstatą grąžinau. O klounas arenoje liežuviu išplakė mane. Kaip šuo sukandžiojo, o už ką – už teisingumą!

TREČIAS. Štai geriausias draugas apkaltino mane išda­vyste. Rėkte rėkiau, kad neišdaviau. Niekas nepatikėjo. Klounas arenoje pamėgdžiojo mane, ieškantį ir neran­dantį teisybės. Žiūrovai kvatojosi. Už ką? Kodėl?

KETVIRTAS. Aš gi turėjau kaltę suversti kitam, man grėsė kalėjimas. Turėjau! Kada gi skęstantis nešoka kitam ant nugaros? Kada neskandina kito, kai mirtis žiūri į akis? O paskui pats garbina nuskendusį ir dėkoja nuskandintam herojui. Tokia tiesa! Patinka ar ne, bet taip yra! Tik kvailiui atrodo juokinga.

 

Žmonės virsta paklaikusia gatvės minia

 

MINIA. Tu mušei žmoną! Ji šaukė, klykė, o tu dar la­biau mušei!..

– O tu spardei vaiką, kūdikį!

– Nemoki alimentų, niekše!

– Per naktį su šliundromis girtauji!

– Kaip šuo gatvėje užpuoli žmones!

– Girtas su peiliu švaistais!

– Niekše! Niekše!

– Sutvarkysiu tave!

– Apsukai mane!

– Svorio tikro neduodi!

– Nelįsk, sumalsiu!

– Tu bjaurybė!

– Tu stemplė!       

– Klumpė!

– Kirmėlė!

– Šašas!

– Blauzdikaulis!

– Dilbikaulis!

KLOUNAS (šaukia). Ką jūs praradote?! Ką jūs prarado­te?! Ką jūs praradote, žmonės?! (Garsiai kvatoja)

MINIA. Jis juokiasi iš mūsų...

– Šalaputris!

– Nevėkšla!

– Juokiasi!

– Duokim jam!

– Duokim!

DŽENĖ. Klounas verkia. Jis verkia dėl jūsų.

 

Klouno juokas pereina į verksmą

 

MINIA. Kokią teisę jis turi verkti?!

– Verkti dėl mūsų!

– Kas jam rūpi?!

– Duokim jam!

– Duokim!

– Užmušti!

 

Puola ir parverčia klouną

 

KLOUNAS (pakilęs, sumuštas ir suspardytas). Visiems mums taip pasitaiko...

JAKSAS. Baikite klounadą! Čia ne cirkas, o susirinki­mas! Pilypą Karalių, pramintą Žiogeliu, siūlau pašalinti iš darbo. Kas už tai, pakelkite rankas.

 

Visi pakelia rankas

 

Kas prieš? Nėra! Pilypas Karalius-Žiogelis pašalintas iš darbo.

DŽENĖ. Klausykite! Atėjo laikas apkaltinti direktorių Iksą.

 

Cirko artistai staiga nusijuokia ir vėl staiga padaro rimtas minas

 

JAKSAS. Ką? Mane?

DŽENĖ. Direktorių Iksą!

KLOUNAS. Nedrebėkit, ser. Visiems taip atsitinka.

JAKSAS. Aš nedrebu, kvaily.

DŽENĖ. Kalbėkite! Kaltinkite. Viską atvirai sakykite.

 

Cirko artistai vienas po kito siurbteli į burną van­dens

 

JAKSAS. Prašom, prašom. Protingą kritiką mes visada palaikome.

DŽENĖ. Kodėl jūs tylite?

 

Artistai rodo į savo burnas

 

JAKSAS. Jie neturi ką pasakyti.

DŽENĖ. Tai aš turiu. Direktorius Iksas įvedė keistus papročius: atsirašinėjimą, atsikalbinėjimą, atsikeikinėjimą, melavimą, veidmainiavimą, kyšininkavimą, patai­kavimą, ir visam kam nustato normas ir taksą. Jis pats dirba nieko neveikdamas, o veikia nieko nedirbdamas. Blaivininkas šneka, girtuoklis gyvenime. Keiktis mo­ka visom pasaulio kalbom, o kalbėti nemoka net savo gimtąja. Bijo savo šešėlio, lankstosi prieš kiekvieną stuobrį. Visada jodinėja ant atpirkimo ožio, norėdamas padidinti aktyvumą, sukasi ratu, gaudo savo uodegą, kurios, kaip žinome, neturi. Vagia avižas, arkliams duo­da graužti medžius, rašo vandeningus straipsnius, ku­riuos taip pat duoda ištroškusiems arkliams. Pašalinę direktorių Iksą, pašalinsim iš cirko didįjį žiaurumo ir niekšybės šaltinį – pragmatizmą.

JAKSAS. Kodėl nekaltini manęs už smurtą?

DŽENĖ. Kaltinu tuo, dėl ko reikia atleisti iš darbo. Už žmonos mušimą iš darbo neatleidžiama.

JAKSAS. Bijai teisybės kaip grįžtanti iš pasimatymo žmona. Mali nesąmones.

KLOUNAS. Džene, duok man tas savo nesąmones, aš paversiu juoku arba ašaromis. Iš jų išsiverš tiesa kaip brangakmenis.

DŽENĖ. Tavo juokas per švelnus, kloune, ašaros per­daug tikros. Užtenka gerai supliauškinti pajuokos bo­tagu... Žiūrėk, kaip persikreipė jo žiaunos, smakras atsi­dūrė viršuj, nosis – apačioj. Jis tuoj bėgs gerti į ,,Ikidugnininkų“ klubą ir išgers, kiek septyni arkliai.

KLOUNAS. Tiek neišgers nė labiausiai sugyvulėjęs gir­tuoklis.

JAKSAS. Suk mane devyni velniai! Jau nebežinau, ka­da aš beprotis, kada ji. Viskas iki pasiutusio pasiutimo. Norite pašalinti mane? Šalinkit. Balsuokit. Kas už tai, kad būčiau pašalintas? Nė vienas. Kas už tai, kad bū­čiau paliktas? Visi! Triumfas!

KLOUNAS. Labai gerai, kad nebalsuoja prieš viršinin­kus. Kitaip pasaulis pražūtų. Niekas nieko nedirbtų, o tik balsuotų ir balsuotų, o viršininkai kasdien ateitų vis nauji ir nauji. Nieko baisesnio negalima įsivaizduoti.

JAKSAS. Susirinkimas baigtas.

 

Kita cirko patalpa

Jaksas ir Apolonija

 

JAKSAS. Miela Apolonija, sakyk, po velniais, ar tu ži­nai, kas yra Dženė?

APOLONIJA. Cirko jojikė, gerbiamas direktoriau.

JAKSAS. Ant ko ji jodinėja? Žinai?

APOLONIJA. Kai paskutinis cirko arklys apšlubo, ant nieko nejodinėja, gerbiamas direktoriau.

JAKSAS. Ant tavo vyro raita jodinėja! Ant klouno! Kaip velnias ant nusidėjėlio dūšios! Duok dieve, kad tavo vyras taip pat apšlubtų.

APOLONIJA. Aš nenoriu, kad jis apšlubtų, gerbiamas direktoriau.

JAKSAS. Nori ar nenori, bet jei taip ilgiau tęsis, jo ko­jos bus ne geresnės už plekšnės kojas. Mėšlungiai ims tampyti tavo vyrelį kaip gaivinamą skenduolį. Velniš­kai džiaugsies!

APOLONIJA. Gerbiamas direktoriau, jūsų žmona jau­na, graži, tai jūs žiūrėkite, kad ji išlaikytų pusiausvyrą ir nebūtų perdaug meili savo bendradarbiams.

JAKSAS. Nė velnias neišbalansuos gražios moters pu­siausvyros. Nepastebimus ženklus, tau bematant, pasiųs akimis, o kai nusisuksi, tai mostais ir judesiais už tavo nugaros visą sutartį sudarys su svetimu vyru. Tu jos nepažįsti. Jos seilės nuodingos kiekvienam vyriškos ly­ties sutvėrimui. Nėra jokių vaistų jos iškalbos ligai pa­gydyti. Ir vardas jos tikrasis ne Dženė.       

APOLONIJA. Tai koks? 

JAKSAS. Giljotina.

APOLONIJA. Dieve mano! Kaip jūs taip šnekate apie savo žmoną, gerbiamas direktoriau! Tokia maža, grakš­ti...

JAKSAS. Maža, grakšti, o sielą turi didelės kumelės. Kartais norisi pliekti kaip kumelę.

APOLONIJA. Ne, ne! Pliekti nereikia.

JAKSAS. Kai tavo auklėjamas žmogėnas aklai veržiasi į tai, kas uždrausta – pats botagas pradeda skraidyti ore. Laiku pakeltas kumštis daugiau padaro, negu ne laiku perkūno trenksmas.

APOLONIJA. Ji gali įsimylėti, bet gali ir neįsimylėti, jeigu teisėtas vyras moka tinkamai elgtis.

JAKSAS. Oo! Kai įsimyli, tai tigrui į nasrus gali įlįsti, virve per bedugnę perbėgti. Teisėtas vyras nesulaikys, net pasikvietęs į talką septynis ministrus. Paklausyk, Apolonija, kaip ji elgiasi su meilužiu.

APOLONIJA. Su... meilužiu! Kokiu meilužiu?

JAKSAS. Na, su tokiu, kuris be santuokos palaiko lyti­nius santykius. Kad ir su tavo vyru.

APOLONIJA. Ką jūs, gerbiamas direktoriau!..

JAKSAS. Viską darydama, kas patinka šitam... tutinui, supranti, nejučiom pavergia meilužį ir priverčia daryti visa, kas jai pačiai patinka. O patinka jai kelti puotas, ne tiek ėdimo ir gėrimo, kiek tas velniškas kūno ir dva­sios puotas, per kurias ji iščiulpia savo mylimojo sielą ir širdį, visas kitas galias, sveikatą ir net ateitį, jį sučirš­kina ant ugnies ir padaro iš jo kažką panašaus į keptą upėtakį.

APOLONIJA. Žinoma, gali taip būti, bet taip niekada nebūna. Iš pavydo jūs viską dešimteriopai padidinate, gerbiamas direktoriau.

JAKSAS. Ką jūs čia: gerbiamas direktoriau, gerbiamas direktoriau!..

APOLONIJA. Atleiskit, gerbiamas direktoriau...

JAKSAS. Aš viską dešimteriopai sumažinau. Apolonija! Atvirai tau pasakysiu: baisų nusikaltimą nujaučiu.

APOLONIJA. O dieve! Negąsdinkit!..

JAKSAS. Visus tris jus gerai pažįstu. Kiaurai permatau kaip tinklinius. Žinau, su kokia velniška jėga ir į kokią pražūtį ritatės. Čia nėra tik paprasta bjauri svetimote­rystė ar paprastas tavo pavydas, kurį tu visada pasidedi atsargai po pagalve ir užmiršti.

APOLONIJA. Pavydas? Atsargiai? Po pagalve?... Man galva...

JAKSAS. Visa drebi kaip alkoholikė, nebaigus gerti, bet nesi tokia, kaip kitos moterys, kurios tuoj šoka ir iš pavydo padaro visa, kas reikia. Tu delsi, kaip sen­bernis vesti... Supranti, jokie įstatymai čia neveikia. Čia pragariška jėga, varanti prie galutinės ribos, už ku­rios jau neužtenka ašarų. Jūs pasmerkti...

APOLONIJA. Kokia jėga? Kokios ribos? Kodėl pa­smerkti?

JAKSAS. Ne aš tau, bet tu man greitai į tuos klausimus turėsi atsakyti.

APOLONIJA. Kodėl aš? Jūs daugiau žinote. Kas tai? Kokia tai jėga, jeigu ne svetimoteriavimas, ne pavy­das?.. Atsakykit, direktoriau!

JAKSAS. Tu pati bijai mano atsakymo.

APOLONIJA. Ne, ne! Nebijau.

JAKSAS. Reikia pačiai suprasti.

APOLONIJA. Suprasti? Kaip?

JAKSAS. Galvokim apie beprotišką gašlybę, nuo kurios dangus krūpčioja, apie kliedesius, klajojimus, kurie bai­giasi prievartavimu, nesuprantamą moteriškumo mįslę, šventųjų mistiką ir dar velniaižin apie ką.

APOLONIJA. Аа!.. Aš pradedu suprasti. Dieve mano!.. Aš pradedu suprasti. Bet aš galvoju apie kančią.

JAKSAS. Kančią? Kokią gali puodas ant ugnies pergy­venti kančią? Jame gali virti vanduo... kunkuliuoti, pu­toti. Kančia? Tegu ją velniai rautų, ji čia ne vietoje.

APOLONIJA. Ne, ne! Jūs taip nesakykit. Kančia pa­gimdo blogį, Kančia baigiasi, o blogis dar ilgai ilgai lieka.

JAKSAS. Jei tu kančią supranti kaip neribotą gašlybę, tada taip. Taigi Dženė turės vyrą, o tu – tik vyro šešėlį.

APOLONIJA. Galvojate, kad jis paliks mane?

JAKSAS. Jis bus su tavim, bet tik kaip. šešėlis, o su ja – kaip vyras. Ir taip tave pagaus skriaudos dievas, prasi­dės velnių, išėjusių iš dangaus, kerštas. Ir atsitiks kaž­kas baisaus.

APOLONIJA. Kas atsitiks? Kas? Dieve mano! Kas atsi­tiks?

JAKSAS. Paklausk tuos demonus, kurie pagrobė ir neša jūsų likimą.

APOLONIJA. Kas man daryti?

JAKSAS. Čiupk savo Pilypą ir bėk iš čia. Bėk! Neatsi­gręždama bėk! Nė jam neleisk atsigręžti, nes jis gali pamatyti giljotinos vaizdą.

APOLONIJA. Аа!.. (Susiima rankomis galvą ir verkia)

 

Įeina klounas

 

JAKSAS. Štai ir jis. Vienas iš tų pasiutblakių veislės!

KLOUNAS. Apie mane kalbate?

JAKSAS. Apie ką gi kitą, kvailas šluotraži!

KLOUNAS. Esu protingas, neužgaulus ir ne šluotražis.

JAKSAS. Apolonija! Nori, įsakysiu vyrams surišti tą tavo klišių? Galėsi supakuotą išsivežti. Vis vien paša­lintas iš cirko.

APOLONIJA. Nereikia rišti, direktoriau.

KLOUNAS. Apie mane kalbate?

JAKSAS. Apie ką gi kitą, mulki neregėtas! Išmestas iš cirko kaip ožys iš daržo. Nei teismas, nei neteismas nebegrąžins.

KLOUNAS. Jūs galvojate į teismą mane?..

JAKSAS. Man tokia įstaiga nereikalinga.

KLOUNAS. Man taip pat. Vadinas, taika. Dirbsime ir toliau.

JAKSAS. Klausyk, pilieti, aš padarysiu, kaip reikalauja teisingumas.

KLOUNAS. Leiskit duoti jums patarimą: jei norite iš­saugoti direktoriaus kėdę, taupykite teisingumą. Paslėp­kite į stalčių, pats nevartokite ir kitiems neduokite.

JAKSAS. Tu įžeidi kiekvieną direktorių.

KLOUNAS. Labai atsiprašau kiekvieną direktorių.

JAKSAS. Kvaily! Kaip atsiprašysi kiekvieną direktorių?

KLOUNAS. O kaip įžeisi kiekvieną direktorių?

JAKSAS. Visi šventieji! Nebegaliu... Keliaukit pasaulio juokinti. Man užtenka. (Išeina)

APOLONIJA. Pili! Mano brangusis Pili! Išvažiuokim iš čia!

KLOUNAS. Ką?

APOLONIJA. Tučtuojau išvažiuokim!

KLOUNAS. Tu proto netekai?

APOLONIJA. Aš praregėjau, Pili.

KLOUNAS. Ir ką tu pamatei?

APOLONIJA. Neversk manęs kalbėti tai, ko aš neno­rėčiau.

KLOUNAS. Be cirko aš negaliu gyventi.

APOLONIJA. Tave pašalino iš cirko.

KLOUNAS. Klouno iš cirko pašalinti niekas negali.

APOLONIJA. Argi tu nežinai nutarimo? Negirdėjai di­rektoriaus griežtų žodžių?

KLOUNAS. Iksas šaudo skersai ir išilgai. Daužo kumš­čiais stalą arba klouno galvą. Jei galėtų – ir žemės ru­tulį kumščiais daužytų. Jis mano, kad kitaip negalima, kad tokie nerašyti biurokratijos įstatymai.

APOLONIJA. Pili! Kaip gyventi, kai tave daužo?

KLOUNAS. Taip, kaip gyvenasi. Iksą persekioja musės, blakės, erkės ir kitokie bjaurūs padarai, dėl to jis ir galvoja, kad turi teisę mušti tuos, kurie juokiasi. Iksas serga pagieža, bukaprotyste ir vidurių kirminais, tai ir siunta ant visų, kurie neša žmonėms džiaugsmą. Žiūrė­damas į dangų, jis užsimerkia, bijo pamatyti, kad dan­gus taip pat juokiasi.

APOLONIJA. Gal jis kada nors pasitaisys?

KLOUNAS. Jis yra biurokratas. Ateityje bus toks, koks praeityje buvo. O praeityje buvo toks, kokie buvo jo pirmtakai. O pirmtakai tokie, koks buvo Adomo sūnus, pasidaręs viršininku ir užmušęs Abelį.

APOLONIJA. Tai kas iš to?

KLOUNAS. Nieko.

APOLONIJA. Ir tu tęsi savo žaidimą?

KLOUNAS. Kol gyvas būsiu...

APOLONIJA. Pili! Tu žaidi gyvenimą, kaip vaikai žai­džia karą. Pasidavęs kažkokiai aklai jėgai, pats iš savęs darai žaislą. Tu svajotojas, išminčius, kvailys, apgaudi­nėtojas, kitų apgaudinėjamas. Kiekvienas žaidimas bai­giasi nelaimingai. Tavo kūną ir sielą nukankins cirko ta... beprotybė. Man tavęs neapsakomai gaila,

KLOUNAS. Kodėl gaila? Reikia džiaugtis. Kitaip žūsi. Liksi be savo tiesos.

APOLONIJA. Tu neši kaip pakelės akmenį savo juoką, savo tiesą. Ir kur neši? Kur? Pili, kur?

KLOUNAS. Pirmyn, atgal, aplink – kaip Iksas savo biu­rokratizmą, kaip gyvenimas tave, mane...

APOLONIJA. Ir čia jau viskas? Dieve mano! Geriau jau tempti didelį pilvą, vilkti kreivas kojas, kad tik pir­myn...

KLOUNAS. Tu manai, kad užtenka pabarstyti ant gal­vos tam tikrų miltelių ir pasakyti keletą burtų žodžių – ir žmogus eis pirmyn? Žmogus, mano miela – tai tokia surūdijusi spyna, kurią visi rakinėja, o ji kaskart labiau genda.

APOLONIJA. Tai kas daryti?

KLOUNAS. Nežinau, Pole. Tik žinau, kad mes visi gimę nemirtingam gerumui. Ir to man užtenka.

APOLONIJA. Bet aš kenčiu, Pili. Kenčiu, su tavim gy­vendama. Tu žinai, kad mes gimę nemirtingam geru­mui. Aš to nežinau. Aš kenčiu. Kartais noriu šaukti: pasigailėkit manęs, aš klouno žmona! O kartais noriu nusilenkti tau į kojas, prašyti atleidimo, su ašarom sa­kyti: tavęs nesuprantu, tu turi didelę misiją, aš tau truk­dau. Nepyk. Atleisk man. Aš pasimetusi... Aš kenčiu.

KLOUNAS. Nujaučiau, bet gerai, kad pasakei... Dar vie­na, pati didžioji mano nelaimė. Tas gerumas, nemir­tingas gerumas baigiasi tavo kančia. Kaip man juok­tis?! Kaip juoktis?! O juoktis aš turiu. Turiu, Pole! Juok­tis turiu!

APOLONIJA. Norėčiau suprasti... visą tavo pasaulį su­prasti, kiek galima suprasti moteriai, nešančiai sunkų savo likimą... Norėčiau būti tyli, nematoma kaip oras, gaivinanti kaip vėjo dvelkimas, maža kaip žolė... No­rėčiau būti išmintinga visur...

KLOUNAS. Tu išmintinga, Pole.

APOLONIJA. Nesakyk, ko negalvoji...

KLOUNAS. Tu net gudri.

APOLONIJA. Gudrumas – ne išmintis... Klausyk, Pili, klausyk...

KLOUNAS. Ką?.. Viskas man lyg sapnas.

APOLONIJA. Ne sapnas, ne cirkas, o gyvenimas... No­rėčiau turėti vaiką. Jis... susidės iš tavo juoko ir mano skausmo. Jis bus kitoks. Gal toks, koks turi būti žmo­gus. Duok man vaiką, Pili!

KLOUNAS. Aš jo bijojau. Ir tu bijojai. Praėjo metai. Prasidėjo antri. Prasidės treti... Tu ir aš buvome visiška laimė. Dabar jau ne. Reikia trečio. Tikiuos, kad jis bus toks, kaip tu sakei.

APOLONIJA. Dar ne viskas, Pili. Prisiek.

KLOUNAS. Ką?

APOLONIJA. Kodėl tu išbalai? Aš dar nepasakiau...

KLOUNAS (labai neramus). Sakyk! Sakyk!

APOLONIJA. Prisiek, kad paliksi Dženę. Tai nepapras­tai svarbu. Prisiek. Ta priesaika liečia visą tavo ir ma­no gyvenimą, visą sielą, visą kūną, visą praeitį, visą ateitį. Tu negali? Negali?

KLOUNAS. Man viskas kaip sapnas...

APOLONIJA. Ne sapnas, ne cirkas – gyvenimas. Pri­siek!

KLOUNAS. Prisiekiu.

APOLONIJA. Aš myliu tave, tu myli mane, likimas my­li mus abu...

KLOUNAS. Klouno likimas...

APOLONIJA. Tu būtum virtęs šešėliu. Nuo šešėlio ne­noriu turėti vaikų.

KLOUNAS. Šešėliu? Niekada!

 

Juozas Grušas. Raštai, III t. Vilnius: Vaga, 1980.

 

      b_550_734_16777215_0___images_stories_file_grusas_cirkas.jpg

Juozas Grušas. „Cirkas“, rež. Henrikas Vancevičius, 1976 m. Pilypas – Juozas Kisielius, Dženė – Vaiva Mainelytė