tekstai.lt

Juozas Grušas. Pijus nebuvo protingas (1976)

b_250_343_16777215_0___images_stories_file_Pijus_nebuvo_protingas1.jpgDviejų dalių tragikomedija

 

Veikėjai

PIJUS

GYDYTOJAS

ELVYRA

GARUNKŠTIS

BRUKAS

AGNĖ

IPOLITAS

BLAIVYKLOS DARBUOTOJAI

TARNAUTOJAI

KLIENTAI

 

Pirma dalis

 

Didelė, kiek abstrakčiai sukonstruota sanatorijos palata

Įeina Gydytojas

 

GYDYTOJAS. Laba diena, mano draugai.

LIGONIAI. Laba diena, daktare.

GYDYTOJAS. Kaip jaučiatės? Kaip miegojote?

PIJUS. Argi čia galima miegoti, daktare...

GYDYTOJAS. Kodėl?

PIJUS. Naktimis sanatorijos koridoriuose patrankos šau­do.

GYDYTOJAS. Duris tranko? Jūs labai nervingas.

PIJUS. Nervingas, daktare.

GYDYTOJAS. Jūs Pijus Sapiega?

PIJUS. Taip, daktare. Bet čia visi mane vadina tiesiog Pijum.

GYDYTOJAS. Jei leisite, ir aš jus taip vadinsiu. Norė­jau patikrinti jūsų ligos istoriją.

PIJUS. Jūs čia naujas?

GYDYTOJAS. Renku medžiagą moksliniam darbui.

PIJUS. Prašau.

GYDYTOJAS. Kokios profesijos buvo jūsų tėvas?

PIJUS. Direktorius.

GYDYTOJAS. Tai ne profesija.

PIJUS. Jam profesija.

GYDYTOJAS. Mėgdavo nugerti?

PIJUS. Sakiau. Jis buvo direktorius.

GYDYTOJAS. Rimčiau kalbėkite, Pijau.

PIJUS. Aš kalbu rimtai.

GYDYTOJAS. Motina?

PIJUS. Kankinė.

GYDYTOJAS. Taip pat, drauguži, ne profesija.

PIJUS, Tai dar daugiau: būtinybė.

GYDYTOJAS. Kokiomis ligomis esate sirgęs?

PIJUS. Gal tik skrandžio achilija.

GYDYTOJAS. Žinote, ką reiškia?

PIJUS. Pepsino nebuvimas skrandžio sultyse.

GYDYTOJAS. Mokykloje mokėtės gerai?

PIJUS. Gerai.

GYDYTOJAS. Daug dirbote?

PIJUS. Daug.

GYDYTOJAS. Daug skaitėte?

PIJUS. Daug.

GYDYTOJAS. Daug žinių įsigijote?

PIJUS. Daug.

GYDYTOJAS. Kam panaudojote savo žinias?

PIJUS. Niekam.

GYDYTOJAS. Hm... Ir manote, kad tai gerai?

PIJUS. Taip nemanau.

GYDYTOJAS. Ką studijavote?

PIJUS. Botaniką.

GYDYTOJAS. Kodėl?

PIJUS. Norėjau būti selekcininkas, išvesti geresnę au­galų rūšį.

GYDYTOJAS. Išvedėte?

PIJUS. Ne.

GYDYTOJAS. Darbas nuėjo niekais?

PIJUS. Ne.

GYDYTOJAS. Ką jis davė?

PIJUS. Nepaliaujamą norą išvesti geresnę rūšį.

GYDYTOJAS. Gavote diplomą?

PIJUS. Ne.

GYDYTOJAS. Kodėl?

PIJUS. Perėjau į ekonomiką.

GYDYTOJAS. Kodėl į ekonomiką?

PIJUS. Išsivysčiusi ekonomika – išsivystęs žmonių pro­tas. Tada man tai atrodė didelė tiesa.

GYDYTOJAS. Dabar ne?

PIJUS. Ne.

GYDYTOJAS. Kodėl?

PIJUS. Jus, daktare, daugiau galite pasakyti, juk sme­genys – jūsų sritis.

 

Pauzė

 

GYDYTOJAS. Sakykite, jus labai nervino jūsų darbas?

PIJUS. Nervino! Į pasiutimą varydavo arba keldavo juoką.

GYDYTOJAS. Ką reiškia: į pasiutimą?

PIJUS. Į liguistą pyktį, artimą pasiutligei.

GYDYTOJAS. O ką reiškia: juoką?

PIJUS. Daktare! Mes turime pasikeisti vietomis. Juokas tai... tai nuotaikos reiškimas, nutrūkstamais garsais iš­kvepiant orą. (Garsiai juokiasi) Štai taip. Rodos, papras­tas, bet brangus dalykas.

GYDYTOJAS. Jūs įdomus žmogus... Sakykite, jūs pats pasirinkote darbą?

PIJUS. Pasirinko mane.

GYDYTOJAS. Kas?

PIJUS. Daktare! Aš parašiau pjesę apie savo gyvenimą.

GYDYTOJAS. Girdėjau.

PIJUS. Jei jūs leistumėte?..

GYDYTOJAS. Suvaidinti?

PIJUS. Parepetuoti.

GYDYTOJAS. Labai prašau. Laiko mes turime.

PIJUS (Į ligonius). Jie personažai ir aktoriai. Jie patys prikuria, o kur netiesa – protestuoja... Žinote, galima apgauti kritikus, žiūrovus, bet ne savo personažus. Lei­site pradėti?

GYDYTOJAS. Prašau.

PIJUS (vienam ligonių). A! Ipolitas!

IPOLITAS. Ieškojau tavęs. Kur tu dabar gyveni?

PIJUS. Komunaliniame.

IPOLITAS. Telefono neturi?

PIJUS. Šalia mano kambario gyvena triukšmingi žmo­nės. Ten yra telefonas. Aš retai juo naudojuos.

IPOLITAS. Suprantu! Vyras prisirijęs daužo indus, mo­teris klykia. Į blaivyklą tokį!

PIJUS, Jie patys – blaivyklos darbuotojai.

IPOLITAS (ilgai juokiasi). Tai man patinka... Naudinga kaimynystė.

PIJUS. Girtuokliui tai būtų laimė! Vien nuo kvapo pasi­gertų. Komunalinių sienos netrukdo nei garsams, nei kvapams.

IPOLITAS. Geras dalykas. Praplečia akiratį. Velniškai nudžiugau tave pamatęs. Norime paskirti bazės direk­torium.

PIJUS. Ką?

IPOLITAS. Tave, Pijau.

PIJUS. Ar tu juokdarys, ar vykdomojo komiteto pirmi­ninkas?

IPOLITAS. Tuo tarpu tik pavaduotojas. Supranti, ten velniava! Dalis pasodinta, dalis turi dar sėsti.

PIJUS. Aš numatomas į tarpą tų, kurie dar turi?..

IPOLITAS. Tik pajuokavau: visi kiti garbės lentoje. Bet pačioje bazėje reikia žmogaus, kuriuo galima būtų šimtu procentų pasitikėti.

PIJUS. Manai, kad aš turiu tvirtą kumštį?

IPOLITAS. Tu – nepaperkamas!

PIJUS. Paperkamas, Ipolitai. Visi žmonės paperkami.

IPOLITAS. Tu negirtauji.

PIJUS. Išgeriu, Ipolitai.

IPOLITAS. Niekai! Tu nevagi, nesukčiauji.

PIJUS. Neturėjau progos, Ipolitai.

IPOLITAS. Dabar turėsi. (Juokiasi)

PIJUS. Ačiū. Nereikia. Lik sveikas.

IPOLITAS. Palauk! Tu nežinai, kas yra bazės direkto­rius? Dievas! Supranti? Ponas dievas, kurio rankose vi­sos gėrybės! Kam duoda, tas viską turi, kam neduoda, tas nieko neturi. Jis nebijo nei kritikų, nei laikraščių. Supranti, kokią vietą žemėje dabar užima dievas?

PIJUS. Pirmąją po Liucipieriaus.

IPOLITAS. Negi aš nesugundysiu tavęs?

PIJUS. „Šalin, šėtone!“

IPOLITAS. Kas taip kalbėjo? (Atsiminęs) А!.. „Jūs pa­vertėte mano namus galvažudžių landyne...“

PIJUS. Tu taip kalbi, lyg tai būtų rimtas dalykas.

IPOLITAS. Pijau! Dalykas rimtas. Prekyba – mūsų ban­domasis akmuo... Aišku savaime, yra daug rimtų ir sąži­ningų darbuotojų. Bet mūsų mieste atsirado grupė gir­tuoklių...

PIJUS (apsidairęs). Dar gali išgirsti...

IPOLITAS. Kas?

PIJUS. Prekybininkai. Paskui nieko iš jų nebegausi.

IPOLITAS. Kaip matau, pažįsti gyvenimą... Mūsų mieste susidarė atskira kasta: piniguočių, antikultūrininkų. Anekdotas: prekybininkas perka knygą, prekybininkas lanko teatrą.

PIJUS. Tu pyksti – tu neteisus.

IPOLITAS. Žinoma, šlubio charakteris baisus. Jei jau man davė šiokią tokią valdžią... aš kitaip negaliu. Mė­gino ir mane apkrauti gėrybėmis... Galvojau, naktimis nemigau... Užėmė kas aukštą vietą – baldai, kilimai, konjako dėžės! Pradžioje purtosi garbingas žmogus, pas­kui pripranta. Velniai, velniai! Ar dėl to mes kraują liejome?

PIJUS. O kas dėl viso to kaltas?

IPOLITAS. Tu! Aš! Jie! (Parodo į žiūrovus) Mūsų gal­vose daug šiukšlių... Įstoja kitas mokinys į prekybos mokyklą – kas, tu manai, jo galvoje? Pirmiausia geras automobilis, toliau meilužės. Aišku, vyrukas greitai bus tikras vedėjas ar direktorius. Pirmojoj pamokoj, klau­sydamas, kaip reikia sąžiningai tarnauti liaudžiai – jau apgalvoja ne vieną „gerą kombinaciją“. Jis jau ateida­mas žinojo, ko nori. Supranti, norime pasiųsti žmones visai kito kirpimo.

PIJUS. Suprantu. Sveikinu. Bet aš čia nieko gero nepa­darysiu. Surask tokį, kuris nuoširdžiai norėtų dirbti liau­džiai ir...

IPOLITAS. Norinčių „dirbti liaudžiai“ pilnos gatvės. Čia reikia tikrai doro žmogaus.

PIJUS. Atsisakau, Ipolitai.

IPOLITAS. Velnias! Pažįstu tave iš studijų laikų. Tu ne­bėgdavai iš kovos lauko.

PIJUS. Žurnalistika taip pat kovos laukas. Linkiu tau sėkmės, Ipolitai.

IPOLITAS. Pijau! Tu rašai knygą. Taip?

PIJUS. Rašau. Kas iš to?

IPOLITAS. Apie ką tu ten rašai?

PIJUS. Ar aš tau nesakiau?

IPOLITAS. Ne.

PIJUS. Tau keista atrodys. Rašau apie... žmogaus neaiš­kumą.

IPOLITAS. А!.. Štai kodėl tu man darais neaiškus! (Juo­kiasi)

PIJUS. Aš ir pats sau neaiškus.

IPOLITAS. O aš? Aiškus tau?

PIJUS. Ne.

IPOLITAS. Tai apie ką tu rašai? Apie tai, kas nežinoma, kas neaišku, ko lygiai gali nebūti, kaip ir būti?

PIJUS (juokaujamu tonu). Aš noriu išsiaiškinti, kodėl viskas taip neaišku.

IPOLITAS. Mes tave siunčiame ten, kur žmonės prekiau­ja viskuo: duona, batais, sąžine... Kad jie prekiauja – aišku. Kodėl jie prekiauja viskuo – neaišku. Eik ir išsi­aiškink. Ir paskelbk!

PIJUS. Mane pakars.

IPOLITAS. Šimtmečiai praėjo nuo to laiko, kai žmones korė už pastangas išsiaiškinti tiesą.

PIJUS. Noriu panaikinti plyšį tarp žodžių ir darbų, tarp teorijos ir praktikos. Čia esminis dalykas.

IPOLITAS. Puiku! Eik, kur tave skiriame. Tu parašysi še­devrą.

PIJUS. Arba visai neberašysiu.

IPOLITAS. Jei pasirodys, kad tavo tiesa yra lygi nuliui – neberašyk. Bet tada tu būsi suradęs išmintį.

PIJUS. Tu – Don Kichotas!

IPOLITAS. Don Kichotas – tu!

 

Abu ilgai juokiasi

 

PIJUS, Mes juokiamės iš to, kas nejuokinga.

IPOLITAS. Gal tu ir nesurasi išminties, bet, jos ieškoda­mas, padarysi daug gera.

 

Pauzė

 

PIJUS. Sutinku.

IPOLITAS. Aš esu truputį dirbęs maždaug toj srity. Pa­pasakosiu tau kai ką iš jų gudrybių.

PIJUS. Atskleisk man visas jų paslaptis.

IPOLITAS. Eime. Tave palydėsiu.

PIJUS (gydytojui). Dabar jums aišku, daktare: ne aš pa­sirinkau – mane pasirinko.

GYDYTOJAS. Jūs sutikote ir tuoj pradėjote dirbti? Taip?

PIJUS. Po trijų dienų sėdėjau direktoriaus kabinete.

GYDYTOJAS. Ir kaip jums sekėsi?

PIJUS. Visą laiką jaučiausi tarp budėjimo ir košmariš­ko sapno.

GYDYTOJAS. Kaip tai suprasti?

PIJUS. Taip, kaip pasakiau.

GYDYTOJAS. Hm... Kaip jus vertino?

PIJUS. Garbino net tie, kuriems aš stengiausi uodegą priminti. Aš šaukiau: „Sušaudyti tokį!“ O man atsakinė­jo: „Labai jums dėkingas, kad atvėrėte akis.“

GYDYTOJAS. Ir toks jau nebedarydavo nusikaltimų?

PIJUS. Dar daugiau.

GYDYTOJAS. Suprantama, jie turi savo logiką.

PIJUS. Jie neturi jokios logikos.

GYDYTOJAS. Daug buvo tokių, kuriuos, kaip jūs sako­te, sušaudyti reikia?

PIJUS. Nė vieno. Aš tik taip sakydavau įsikarščiavęs.

GYDYTOJAS. O niekšybių? Pastebėdavote?

PIJUS. Mažas – taip. Didžiosios būdavo po vandeniu.

GYDYTOJAS. Ir ką jūs darydavote?

PIJUS. Nerdavau kaip naras.

GYDYTOJAS. Pagaudavote?

PIJUS. Nnn... ne.

GYDYTOJAS. Nudegdavote rankas?

PIJUS. Ne, ne, ne! Čia visai kas kita. Aš broviaus į jų gyvenimą, į juos pačius.

GYDYTOJAS. Vadinas, pradėjote nuo kadrų?

PIJUS. Nuo klausimų, kurie nerašomi į anketas.

GYDYTOJAS. Labai įdomu. Duokite man tikrų faktų.

PIJUS. Tikrų faktų duoti neįmanoma. Pamėginsiu duoti tikrą teisybę.

GYDYTOJAS. Juo geriau...

PIJUS (vienam ligoniui). Draugas Garunkšti! Iki šiol jūs gyvenote kaip visi kiti. Vaikščiojote gatvėje, priklausė­te profsąjungai, sakėte kalbas. Ir niekas neįtarė, kad jūsų siela trūnija.

GARUNKŠTIS. Trūnija? Ką tai reiškia?

PIJUS. Sausai pūva.

GARUNKŠTIS. Kodėl sausai?

PIJUS. Kvaili klausimai! Mirksta srutose! Aš atkreipiau į jus dėmesį. Padėjau jus po mikroskopu. Įsiskverbiau į jus. Išanalizuosiu, išmėsinėsiu kaip triušį. Nebepasislėpsite. Žmonės pamatys konkrečią ir visiems supranta­mą žmogiškojo blogio tiesą. Pamatys savo brolį: niekšą, melagį, bevalį, paleistuvį, girtuoklį, vagį. Dabar pa­svarstykite, kiek pats save sukūrėte ir kiek ko paėmėte iš socialinės aplinkos.

GARUNKŠTIS. Tai padarys ta, kaip ji...

PIJUS. Istorija?

GARUNKŠTIS. Istorija.

PIJUS. Išmintis turi ateiti anksčiau, negu prasideda isto­rija.

GARUNKŠTIS. Kodėl jūs taip norite į mane įsiskverbti? Aš paprastas žmogus.

PIJUS. Noriu pažinti paprastą žmogų. Pažinti save, pa­žinti savo brolį ir priešą... Blogis nė vienam nėra sve­timas.

GARUNKŠTIS (šaukia). Tai kodėl man jį sukraunate?! Kodėl ne kuriam kitam?

PIJUS. Nešaukite, Garunkšti.

GARUNKŠTIS. Man skaudu, kai mane žemina, įžeidžia, niekina. Nesvarbu, galiu būti ir blogesnis už kitus, bet atrodyti blogesnis nenoriu. Ne! Ne! Aš keliu galvą, šaukiu!

PIJUS. Vieni šaukia skausmo balsu, žiūrėdami į žvaigž­des, kiti – įmurkdę veidą į purvą. Jūs priklausote prie pastarųjų.

GARUNKŠTIS. Ne!

PIJUS. Jei dar spyriositės, pasakysiu, kad jūs esate...

GARUNKŠTIS. Ožys...

PIJUS, Ne. Ožio mėšlas.

GARUNKŠTIS (nusišluosto nuo kaktos prakaitą). O die­ve! Kaip jūs man, žmogui, galite tokį žodį mesti. Negi aš taip smukau? Kaip tat atsitiko?

PIJUS. Kaip? Labai paprastai. Iš pradžių, rodos, nieko, taip sau... Paskui vis labiau pradėjote vengti dvasinių rūpesčių, tauresnių emocijų, sąvokų, poveikių. Ėmėte darytis žmogum vartotoju! Gyva mašina. Vartotojas maisto, gėrimų, moterų. Pokalbiuose – anekdotai. Be sąmojo, nešvankūs! Arba: „Gerk! Iki dugno!“ „Iki dug­no!“ Kartais susikrimsdavote, kad dar tiek ir tiek „trūks­ta iki mašinos“. Mikliai suspėjote atsisėsti šalia materia­linių gėrybių. Ir štai tada ėmė skristi pas jus dangaus angelai. O gal ir aitvarai. Ir ne tuščiomis... Pasikeitė jū­sų manieros, net skrandis ir kepenys pasikeitė. Kom­fortas, kilimai, konjako dėžės. Veidas pasidarė kitoks, ilgesnis, platesnis, virto tikru kiaulės snukiu, bet niekas to nepastebėjo.

GARUNKŠTIS. Jūs vėl mane įžeidinėjate, direktoriau.

PIJUS. Aš sakau tiesą.

GARUNKŠTIS. Susapnuotą tiesą! Aš esu garbingas žmo­gus. Esu aktyvistas.

PIJUS. Verpiate žodžių siūlus ir audžiate oro kilimus? Taip? O gal gaminate vertybes?

GARUNKŠTIS. Dirbu valstybinėje prekyboje. Jūs gi pats žinote. Kodėl klausinėjate?

PIJUS. Bet dirbate blogai.

GARUNKŠTIS. Kodėl blogai? Turiu du pagyrimo raštus. Tikiuosi patekti ir į garbės lentą. Žinoma, jei jūs paremsite mane.

PIJUS Į garbės lentą! (Juokiasi) Į garbės lentą!.. Šian­dieną vėl priėmėte neužpajamuotas!..

GARUNKŠTIS. Nepriėmiau. Galiu prisiekti. Net pažintį nutraukiau su tuo šunsnukiu.

PIJUS. Žinoma, jūs galite prisiekti. Visada galite!.. O su... šunsnukiu iš „Maisto“ – nenutraukėte pažinties?

GARUNKŠTIS. Dobrovolskiu? Akiplėša! Sukčius! Apga­vikas! Norėjau spirti į sėdimąją.

PIJUS. Kaip spirti? Šitaip? (Spiria Garunkščiui)

GARUNKŠTIS. Jūs pasiutote?

PIJUS. Dar ne.

GARUNKŠTIS. Pasiutote, direktoriau!

PIJUS. Sakau, dar ne.

GARUNKŠTIS. Direktorius ir sandėlininkas neprivalo pyktis.

PIJUS. Kai nėra reikalo.

GARUNKŠTIS. Direktorius ir sandėlininkas – tai viena ranka... O jūs mane... (pasitrina įspirtąją vietą) kritikuo­jate. Ir tardote.

PIJUS. Viską noriu sužinoti.

GARUNKŠTIS. Visko sužinoti direktoriui nėra reikalo. Direktorius – ponas. Ponas daug nežino.

PIJUS. Daug žino tik sandėlio žiurkės! Taip?

GARUNKŠTIS. Žiurkės žino daugiau, bet kiekviena turi savo paslapčių. Direktoriau, aš jau sakiau: nustatykite pastovią sumą, ir bus tvarka. Pastovi sumelė geriausiai nuramina nervus. Užpajamuota, neužpajamuota – tik priekabės. Viskas užpajamuota!

PIJUS (draugiškai). Sakote, viskas? Tai iš kur ištrauksi­te tą... pastovią sumą?

GARUNKŠTIS. Iš rankovės, direktoriau, iš rankovės.

PIJUS. A! Iš rankovės!.. Sėskite, Garunkšti. Nežinoda­mas jūsų rankovės paslapčių, negaliu nustatyti.

GARUNKŠTIS. Direktoriau, tai panašu į tardymą.

PIJUS. Kodėl jūs apie tardymą? Atrodo, kad jūsų pasą­monėje – tardymo baimė.

GARUNKŠTIS. Pa... sąmonėje? Baimė?

PIJUS. Pasąmonėje. Baimė.

GARUNKŠTIS. Turbūt ne ta... tikroji baimė?

PIJUS. Ta netikroji. Kas yra pasąmonėje, jūs žinote?

GARUNKŠTIS. Nežinau.

PIJUS. Ne visai suvokti pergyvenimai. Kažkas tarp są­monės ir sapno.

GARUNKŠTIS. O aš baisius sapnus sapnuoju.

PIJUS. Tikrai? Įdomu! (Prisitraukia kėdę)

GARUNKŠTIS. Bet ne visada... Kartais malonius.

PIJUS. Man įdomiau baisūs.

GARUNKŠTIS. Jums įdomu baisūs?

PIJUS. Patys baisieji! (Dar prisitraukia kėdę)

GARUNKŠTIS. Patys baisieji!.. (Juokiasi) Kartą sapna­vau, kad mane pakorė. Kažkoks Romualdas Šniūras. Nei pavardės tokios nėra, nei žmogaus tokio, o pakorė. Kitą kartą sapnavau, kad žmona nusinuodijo.

PIJUS. Pirmoji.

GARUNKŠTIS. Ne.

PIJUS. Antroji?

GARUNKŠTIS. Ne. Dabartinė, Elvyra.

PIJUS. Actu?

GARUNKŠTIS. Actu.

PIJUS. Actu! Siaubas!

GARUNKŠTIS (susigraudinęs). Actu. Bet iš kur jūs ži­note? Negi girdėjote?

PIJUS. Moterys plepios. Nė sapne joms paslapčių ne­reikia patikėti.

GARUNKŠTIS. Apkūliau ją už tai.

PIJUS. Mušėte gerokai?

GARUNKŠTIS. Kaip reikiant.

PIJUS. Kumščiu?

GARUNKŠTIS. Ne.

PIJUS. Delnu?

GARUNKŠTIS. Delnu, bet palenktais nagais.

PIJUS. Kaip kauptuku išakėjote veidą?

GARUNKŠTIS. Minkštesnę vietą.

PIJUS. Tai jūs nuolat mušate žmoną?

GARUNKŠTIS. Nežinau. Tokius dalykus aš tuoj užmirš­tu.

PIJUS. Tai buvo revizijos metu?

GARUNKŠTIS. Dar prieš reviziją.

PIJUS. Įsivaizduoju, kiek skausmo slepia tokie dalykai.

GARUNKŠTIS. Ištisas marias!

PIJUS. Ir jūs pats, rodos, kartą norėjote užbaigti žemiš­kas kančias.

GARUNKŠTIS. Direktoriau, jūs – velnias! Spėjate ir iš karto pataikote. Viešpatėliau! Kartais galvoju: niekšas, niekšas, kiaulės snukis! Kaip tave šventa žemė nešio­ja?! Atleiskite, ar jūsų neįžeidžiau?

PIJUS. Truputį. Bet nekreipkite į tai dėmesio.

GARUNKŠTIS. Aš apie save.

PIJUS. Suprantu. Man jūs patinkate... nežiūrint jūsų...

GARUNKŠTIS. Ko?

PIJUS. Batų.

GARUNKŠTIS. А!.. Atvirai pasakysiu, man visada pa­vykdavo užmegzti su direktoriais artimą draugystę. Ži­noma, ne visada iš karto.

PIJUS. Draugystė – geras jausmas. (Išima iš spintelės bu­telį konjako, du stiklelius)

GARUNKŠTIS. Oo! Čia tai aš suprantu! Žinojo valdžia, ką paskirti bazės direktorium!

PIJUS (pildamas konjaką). Valdžia viską žino. Na, už : tai, kad daugiau niekada nebegalvotumėte pakeisti ad­reso.

GARUNKŠTIS (vienu ypu išgėręs). Oo! Geras!.. Ha!.. Dirbau pas Albiną sandėlininku. Jį visas miestas taip vadina. Pastačiau jam auksinę vilą. Sąžiningiausiai ga­liu jums pasakyti: aš pastačiau! Išlygink, surink para­šus, daugiau užrašyk, mažiau duok. Kankinio darbas!

Ir štai skundas. Revizija! Aniuole šventasis! Naktimis nemiegu ir vis galvoju: skęstu, skęstu, skęstu! Užsnūs­tu, prabundu: skęstu, skęstu, skęstu! Lyg kokia apduja pagavo! Kažkaip atsidūriau paežerėj ir šokau į vandenį. Išgelbėjo piemenys. (Pildamas stikliukus) Dabar juokin­ga, tada buvo nejuokinga.

PIJUS. Jūs – kankinys.

GARUNKŠTIS. Teko būti. Nenorom.

PIJUS. Skundas nepasitvirtino? Dėl auksinės vilos?

GARUNKŠTIS. Ne. Užnugarį turėjome.

PIJUS. Ungurių turėjote?

GARUNKŠTIS. Turėjome. Kaipgi!

PIJUS. Na, už ungurius, kurie... sudaro užnugarius.

GARUNKŠTIS. Tss! Atnešiu! (Išeina)

ŽMOGUS (įbėgęs). Man reikia ąžuolinio karsto.

PIJUS. Durys greta.

ŽMOGUS. Buvau. Pasiuntė pas direktorių.

PIJUS. Dėl karstų kreipkitės į buitinio aptarnavimo kom­binato „Jaunystė“ direktorių.

ŽMOGUS. Man netikro ąžuolo.

PIJUS. Sakiau – į „Jaunystę“.

 

Žmogus išeina

Garunkštis atneša ungurį ir dar du butelius

 

GARUNKŠTIS. Nepykit! Tik nepykit, direktoriau!

PIJUS. Ungurys!

GARUNKŠTIS. Didelis, riebus, šviežias!

PIJUS. Reikia užrakinti. Ką pasakys tarnautojai: direk­torius geria su sandėlininku.

GARUNKŠTIS. Nesijaudinkite, jie pripratę. Į jūsų svei­katą! Užkąskite!

PIJUS (paragavęs). Puikus! Vis dėlto malonu būti bazės direktorium.

GARUNKŠTIS (drąsiai). Bazė – mūsų žemė! Visokie švancai ėmė ją arti! Baisiai suliesėjo. Sakykite sumą. Kiek? Kada?

PIJUS. Kiek duodavote mano pirmtakui?

GARUNKŠTIS. Du.

PIJUS. Penkis!

GARUNKŠTIS. Du.

PIJUS. O ten?

GARUNKŠTIS. Penkis.

PIJUS. Kodėl ten penkis?

GARUNKŠTIS. Oo! Ten kailiai!

PIJUS. Kaip duodavote?

GARUNKŠTIS. Kiekvieno mėnesio pirmą – kabinete į stalčių. Į antrą nuo viršaus. Paskui vėl užrakindavau.

PIJUS. Gerai. Labai gerai. Bet, sakykite, kaip tiek su­rinkdavote? Už kailius! Prie vartų sargyba.

GARUNKŠTIS. Sargyba ir yra tam, kad valdžia ją va­dintų sargyba...

PIJUS. Argi ji negriebia?

GARUNKŠTIS. Žinoma, griebia. Kai kada daugiau, kai kada mažiau. Didesnius gabalus iškišdavome pro ada­tos skylutę.

PIJUS. Gudru! Turbūt nemaža skylutė?

GARUNKŠTIS. Atsiklaupti reikėdavo.

PIJUS. Kaip prieš altorių?

GARUNKŠTIS. Pačiam išlįsti reikėdavo.

PIJUS. Kaip žiurkei?

GARUNKŠTIS. Pirma iškiši sėdynę, paskui galvą, ran­komis ištrauki dievo dovaną.

PIJUS. Mūsų įstaiga taip pat turi adatos skylutę?

GARUNKŠTIS. Direktoriau! Jūs tyčiojatės. Kiekviena adata turi savo skylutę.

PIJUS. Ką gi, pasinaudosim.

GARUNKŠTIS. Atsiminkite, direktoriau: reikia buhalte­riui, reikia pavaduotojui, reikia ekspeditoriams. Vien už tai, kad nenukniaukia.

PIJUS. Direktorius gi turi kokia nors forma – aukštesnei pakopai...

GARUNKŠTIS. O aš pasakysiu: nereikia visiems. Geriau pasiduoti kritikai ir savikritikai. Žodžiai – kaip van­duo nuo žąsino! Va, revizija, užgrius– tai jau nepa­šoksi kadrilio. Dirbau malūne, atpyškėjo toks kurmis – šešiolika suklojome.

PIJUS. Ko šešiolika?

GARUNKŠTIS. Tūkstančių. Senaisiais. Į portfelį. Ketu­riese: direktorius, buhalteris, svėrikas ir sandėlininkas.

PIJUS. Kaip matau, jūs prisiekęs savo srities specialis­tas.

GARUNKŠTIS. Sandėlio žiurkė turi būti prisiekusi. Kar­tą pasišaukė tie... obachaesai: „Žinome, kad esate sąži­ningas, bet sakykite, kiek duodate direktoriui?“ – „Nė kapeikos!“ Kaulus tegu laužo! Pasakysi – visi tūpsime.

PIJUS. Na ir niekšas!

GARUNKŠTIS. Kas niekšas?

PIJUS. Revizorius, kuris paėmė šešiolika.

GARUNKŠTIS. Doriausias žmogus, lygiai kaip jūs, kaip aš, kaip kiti. Būtų niekšas, jei būtų mus patupdęs.

PIJUS. Draugas Garunkšti, supažindinkite mane su tikru niekšu.

GARUNKŠTIS. Kam jis jums?

PIJUS. Pažinti žmogaus niekšybei.

GARUNKŠTIS. Draugas direktoriau, duosiu jums pata­rimą: einate per kemsynus – neieškokite gyvatės. Ir neieškodamas galite užminti.

PIJUS. Labai išmintinga. Tarp kitko, kam atiduodate nu­rašytus produktus – žuvį, sakysim? Na, tokius pašvin­kusius, iš krautuvių atgal gautus ar čia nurašytus.

GARUNKŠTIS. Nurašytus produktus?! Jūs proto nete­kote!

PIJUS. Kam atiduodate?

GARUNKŠTIS. Aš jų nelaikau, neturiu, nepriimu.

PIJUS. Kam atiduodate?

GARUNKŠTIS. Prisiekiu!.. Liucipierium!

PIJUS. Supratote mano klausimą?! Kam atiduodate suge­dusius nurašytus produktus?!

GARUNKŠTIS. Nešaukite, direktoriau, neišgąsdinsit.

PIJUS. Žodžiai – kaip vanduo nuo žąsies! (Kumščiais daužo Garunkštį)

GARUNKŠTIS. Direktoriau! Direktoriau! Aa!.. Ar jūs vi­sada mušate sandėlininkus?

PIJUS. Nežinau. Aš tuoj užmirštu...

GARUNKŠTIS, Negražu, direktoriau.

PIJUS (ima garsiai ir nervingai juoktis). Mušiau velnią, kurį staiga pamačiau prieš save.

GARUNKŠTIS. Ką?.. Velnią?! Aa!.. Jūs turbūt negalite gerti.

PIJUS. Per daug! Per daug!.. Taip... Ką gi, direktorius neprivalo pyktis su sandėlininku. Noriu žinoti, ar visa­da esate pakankamai apdairus. Žiopliškas žingsnis ir mane įklampins. Jūs atiduodavote vaikų namams. Ne­gerai. Labai negerai.

GARUNKŠTIS. O kam jūs patartumėte?..

PIJUS. Beprotnamiui. Ateityje atiduosime beprotnamiui.

GARUNKŠTIS. Na ir buvot išgąsdinęs. Žinoma, bepročiams geriausia.

PIJUS. Taip. Neprotingiesiems draugams.

GARUNKŠTIS. Draugams pakvaišėliams!

PIJUS. Idiotams! Po velniais!

Garunkštis juokiasi, Pijus dantimis griežia

GARUNKŠTIS. O mes atiduodavome psichiškai atsiliku­sių vaikų namams.

PIJUS. Ir keletas nusispardė? Nuo žuvies!

GARUNKŠTIS. Kaltinamų dešimt, kalto – nė vieno.

PIJUS. Bet direktoriui iškėlė bylą? Tik laikraščiai ne­rašė.

GARUNKŠTIS. Bjaurią bylą! Rupūžės!

PIJUS. Ir žmogų nuskandino?

GARUNKŠTIS. Išplaukė.

PIJUS. Švarus?

GARUNKŠTIS. Ne visai. Išmuilintas.

PIJUS. O dabar?..

GARUNKŠTIS. Mano pavaduotojas.

PIJUS. А!.. BRUKAS! Laikysim mudu jj ar ginsim vel­niop?

GARUNKŠTIS. Nepatarčiau. Tai žmogus, su kuriuo gali­ma dirbti... nors turi ydų.

PIJUS. Nugeria?

GARUNKŠTIS. Argi tai yda? Perdaug protingas ir li­gotas.

PIJUS. Kas jam yra?

GARUNKŠTIS. Nemiga. Su piktom dvasiom kalba...

PIJUS. Ką dar?

GARUNKŠTIS. Nagus kramto.

PIJUS. Dar?

GARUNKŠTIS. Kimba prie svetimų žmonų.

PIJUS. А!.. Kirminas viduje?

GARUNKŠTIS. Ne visai viduje. Aplinkybės blogai Su­siklostė.

PIJUS. Pasistengsiu arčiau susipažinti.

GYDYTOJAS. Gerai. Ačiū. Sakykite, ar normaliu laiko­te pjesėje pavaizduotą direktoriaus pasikalbėjimą su sandėlininku?

PIJUS. Daktare, paaiškinkite man, ką reikia laikyti nor­maliu, ką – nenormaliu.

GYDYTOJAS. Ar daug bazės direktorių būtų šitaip kal­bėjęsi su savo tarnautojais?

PIJUS. Ar daug bazės direktorių nori išsiaiškinti, kas yra žmogus?

GYDYTOJAS. Smulki prekyba – tai ne pagrindas aiškin­tis, kas yra žmogus.

PIJUS. Žvėris išauga smulkioje prekyboje, tik paskui prekiauja žmonėmis ir tautomis.

GYDYTOJAS. Jūs vaizduojate retą ir necharakteringą niekšą.

PIJUS. O kuo skiriasi charakteringas niekšas nuo ne­charakteringo?

GYDYTOJAS. Nežinau.

PIJUS. Aš ir noriu sužinoti.

GYDYTOJAS. Jūs nekenčiate žmogaus?

PIJUS. Aš nekenčiu blogio žmoguje.

GYDYTOJAS. Jūs nebetikite žmonėmis?

PIJUS. Iki šiol tikėjau ir netikėjau. Žavėjaus, stebėjaus ir piktinaus. Dabar pasiryžau geriau juos pažinti. Skverbtis į jų gyvenimą, į jų sielas...

GYDYTOJAS. Prašau, tęskite.

 

Tarnautojai švenčia prekybininkų dieną. Puotauja, šoka. Groja saviveiklos orkestras. Jam labai plas­tiškai, truputį manieringai diriguoja krautuvės ve­dėjas

Pijus eina per salę, vesdamas už parankės Agnę ir Elvyrą

 

AGNĖ. Iš karto mums atrodėte truputį keistas, direk­toriau.

PIJUS. Aš ir esu truputį keistas.

AGNĖ. Jūs labai simpatingas. Anksčiau čia vienas di­rektorius buvo – tikrai keistas. Baisus biurokratas. Jis nesakydavo: „Sukraukite į sunkvežimį!“ Parašydavo auksine plunksna: „Sukraukite į sunkvežimį!“ Rašyda­vo didelėmis raidėmis, kalbėdavo pakuždomis. Toks su barzda, kaip Čerčilis.

PIJUS. Ar Čerčilis su barzda?

AGNĖ. Nežinau.

PIJUS. Kas buvo Čerčilis?

AGNĖ. Nežinau. Taip sau palyginau... Jis norėjo įsireng­ti kabinetą kaip kunigaikštis, bet nespėjo, atsisėdo.

PIJUS. Ar jis žinojo, kokie buvo kunigaikščių kabinetai?

AGNĖ. Turbūt ne. Jis buvo nusižiūrėjęs į asenizacijos ve­dėjo kabinetą. Ten kilimas – už septynis tūkstančius... Tą direktorių paėmė bufetininkės gimimo dieną. Visi buvo girti.

ELVYRA. Agne, atnešk direktoriui šampano.

AGNĖ. Šampano! Būtinai šampano!

ELVYRA. Sąskaitininkė. Linksmo būdo.

AGNĖ. (atnešusi šampano). Elvyra jums sakė: „Sąskaiti­ninkė. Linksmo būdo.“

PIJUS. Girdėjote?

AGNĖ. Ne. Ji visada taip sako.

PIJUS. Ji kalbėjo nepiktai.

AGNĖ. Elvyra nepikta. Susidaužkime, direktoriau. Už ką? Už meilę! Sakyk: už meilę – visada pataikysi. Tos mei­lės mes išsižiojusios laukiam.

ELVYRA. Agnei

AGNĖ. Tai tavo žodžiai, Elvyra.

ELVYRA. Tu jau įsikaušai, Agne.

AGNĖ. Įsikaušk ir tu. Žinote, direktoriau, kas iš karto pakėlė jūsų autoritetą?

PIJUS. Nežinau.

AGNĖ. Iš pat pradžių nepasididžiavote nugerti su sandėlininku Garunkščiu. „Užsidarė kabinete, – tarnautojai kalbėjo. – Turbūt patrauks kaip reikiant.“

ELVYRA. Agne! Tu įžeidei direktorių.

AGNĖ. Jei įžeidžiau – pykite. Nubauskite!

PIJUS. Neįžeidėte, Agne.

AGNĖ. Elvyra – Garunkščio žmona. To – sandėlininko, fokusininko! Gyvena kaip du balandėliai.

PIJUS. A! Labai malonu.

ELVYRA. Agne! Nereikia... (Pijui) Žinoma, jūs pastebėjo­te – mano vyras visada peržengia ribas.

PIJUS. Kokias ribas?

ELVYRA. Kokios tik pasitaiko... Visada išsišoka ima siau­tėti.

AGNĖ. Vaikščioti keturiomis...

ELVYRA. Kai per daug nugeria.

AGNĖ. Ugnimi spjaudyti...

ELVYRA. Ak, dieve mano! Būna, būna ir taip.

AGNĖ. Man patinka nesuvaldomi vyrai.

ELVYRA. Vyrai taip elgiasi, kad tik kentėtų moterys.

AGNĖ. Neraudok, Elvyra. Dievas mus visus mato.

ELVYRA. Tu nesupranti, Agne, kaip ir kada vyras kan­kina moterį.

AGNĖ. Manau, kad suprantu... Direktoriau, vieną iš mud­viejų turite pašokdinti. Rinkitės.

PIJUS. Jūs mane statote į Buridano asilo padėtį.

AGNĖ. Jam turbūt abi lygiai patiko?

ELVYRA. Agne! Buridano asilas buvo tarp dviejų šieno kupetų.

AGNĖ (juokiasi). Aš vis pasakau ką nors ne taip.

PIJUS. Jūs pasakėte taip, kaip reikia.

GARUNKŠTIS (priėjęs). Direktoriau! Aš noriu šiandien parduoti žmoną. Galima?

PIJUS. Kodėl jūs norite parduoti?

GARUNKŠTIS. Noriu kalną nusimesti nuo pečių.

ELVYRA. Tu jau visai pasigėrei, Martynai.

GARUNKŠTIS. Tylėk, širdut. Direktoriau, niekas nepasa­kys, kad aš per daug išgėriau, ir niekas nepasakys, kad per mažai. O žmoną parduosiu.

PIJUS. Turite pirkėją?

GARUNKŠTIS. Turiu. Mano pavaduotojas

BRUKAS. Jis ją labai įsimylėjęs.

ELVYRA. Dieve mano! Ką tu čia kniauksi?!

PIJUS. Jūsų žmona jauna ir graži.

GARUNKŠTIS. Tokioms gražuolėms į grabą gulti!

ELVYRA. Matote, direktoriau, turiu vyrelį – dieve pasi­gailėk!

GARUNKŠTIS. Nevaitok, širdut. Vis vien tave parduo­siu.

AGNĖ. Nuobodybė! Eime šokti, direktoriau. Palikime juos. Tegu sau džiaugiasi šeimynine laime.

 

Pijus ir Agnė šoka

 

BRUKAS (priėjęs). Visi nusigėrė. Norisi prieiti prie kiek­vieno velnio ir šaukti: „Išminties! Išminties!“

GARUNKŠTIS. Palauk! Palauk, Brukai! Aš noriu žinoti, ką tu galvoji.

BRUKAS. Tu nori žinoti, ką aš galvoju?

GARUNKŠTIS. Aš noriu žinoti, ką tu galvoji.

BRUKAS. Negerai, Martynai.

GARUNKŠTIS. Viską padarysim staiga. Čia pat!

BRUKAS. Staiga? Čia?

GARUNKŠTIS. Staiga. Gretimame kambary.

BRUKAS. Martynai! Tu ją kankini. Sakiau: kankini.

ELVYRA. Jis man visą gyvenimą nuodija.

GARUNKŠTIS. Matai, Brukai! Visą gyvenimą!.. (Ima bai­siai juoktis) Visada ji taip. Pati nuodijasi – tu kaltas.

BRUKAS (Garunkščiui). Nežaisk su ugnimi.

GARUNKŠTIS. Su kokia ugnimi? Pagalvojau apie vande­nį, ir mane paėmė juokas.

BRUKAS. Vandenį?

GARUNKŠTIS. Kai ką jau parengiau! (Vėl juokiasi)

BRUKAS. Tu labai išbalusi, Elvyra.

ELVYRA. Man šalta. Aš jau niekuo nebetikiu. Dieve! Vi­sai netekau vilties!..

GARUNKŠTIS. Užčiaupk savo mielą burnytę. (Brukui) Sutarta?

BRUKAS. Tu tarnauji tik sau, Martynai, ir tai, matyt, ne­sėkmingai. Pašokime, Elvyra. Imkim ir pašokim. Velniai lieka velniais.

 

Brukas ir Elvyra šoka

 

AGNĖ. Jūs puikiai šokate. Amžiais šokčiau su jumis. (Skardžiai juokiasi)

PIRMAS VYRAS. Linksmoko būdo mergužėlė! Ar ne, di­rektoriau? Ji duoda, jei norite žinoti.

ANTRAS VYRAS. Kai duoda, imk, kai muša, bėk!

PIJUS. Agne, kodėl jūs neįsižeidžiate?

AGNĖ. Jūs patariate? (Trenkia antausį Pirmajam vyrui ir nueina)

PIRMAS VYRAS. Po velniais! Tai perkūnėlis! Net akyse sužaibavo.

ANTRAS VYRAS. Štai ko žmogui reikia: antausio!

PIRMAS VYRAS (kitiems). Nors nepadoru mušti moterį, bet trenkiau Agnei į veidą. Žinos, kad reikia valdyti rankutes.

 

Pirmas ir antras vyrai dingsta

 

TREČIAS VYRAS. Valdžia ir paskyrė prekybininkų dieną, kad mes išgertume.

KETVIRTAS VYRAS. Paskyrė, kad eitume į ateitį.

TREČIAS VYRAS. Na, tai ir išgerkime.

KETVIRTAS VYRAS. Ne.

TREČIAS VYRAS. Kaip tai „ne“?

KETVIRTAS VYRAS. O taip – „ne“.

TREČIAS VYRAS. Kas sako „ne“, tas neina į ateitį.

KETVIRTAS VYRAS. Kas sako „taip“, tas neina į ateitį.

TREČIAS VYRAS. Kas sako „ne“, eina į praeitį.

KETVIRTAS VYRAS. Priešingai, kas sako „taip“, eina į praeitį.

TREČIAS VYRAS. Palauk, Jurgi. Į ateitį eina tas, kas ieš­ko tiesos. O kas ieško tiesos, sako: „Taip, taip“.

KETVIRTAS VYRAS. Kas ieško tiesos, sako: „Ne, ne“. Ir ieško todėl, kad sako „ne“.

TREČIAS VYRAS. O kada reikia sakyti „taip“?.. Visai su­simaišėme.

PENKTAS VYRAS (su buteliu rankoje). Raima! išgerki­me! Po tris! Raima!

ŠEŠTAS VYRAS. Aš – Brunonas. Nebepažįsti?

PENKTAS VYRAS. Tu – Bru-bru brunonas?! Aaa! Apsiri­kau... Raima šitas! (Rodo į tą patį Brunoną)

PIRMAS VYRAS (priėjęs). Nors nepadoru mušti moterį, bet trenkiau Agnei į ausį.

TREČIAS VYRAS. Teisybė visada krokodilo pusėje.

PIRMAS VYRAS. Ką tu nori tuo pasakyti?

TREČIAS VYRAS. Nieko.

 

Kitame kambaryje ima klykti moteris

 

ANTRAS VYRAS (įbėgęs). Komedija! Komedija! Garunkštis parduoda žmoną.

KITI (sujudę). Parduoda žmoną!

– Parduoda žmoną!

– Parduoda!

– Parduoda!

– Na, vis dėlto parduoda žmoną.

MERGINA. Juk jis ją gyvą parduoda! Kodėl ji rėkia?

ANTRAS VYRAS. Parduoda pagal kubatūrą. Murdo į statinę su vandeniu. Kiek vandens išspaus, tokia bus jos kubatūra. Pagal tai ir kaina.

MOTERIS. Neikite ten. Gal ji nuoga.

 

Pro praviras duris matyti, kaip Elvyra murdoma į statinę

 

KITI (verždamiesi į gretimą kambarį). Eėė!

– Ooo!

– Žiūrėkite, ginasi!

– Niekše, ginasi!

– Liaukitės!

– Velnias juos apsėdo!

– Bepročiai!

– Gerai! Gerai!

– Apginkite moterį!

– Tai sujudimas! Tai sujudimas!

– Kaip dievą myliu!

– Striptizas!

– Striptizas!

– Ji nenuoga!

– Kodėl nenuoga?

– Užtenka! Užtenka!

– Padarė savo, ir užtenka!

– Rupūžės! Rupūžės!

 

Elvyra nustoja klykusi. Girdėti tik tylus verksmas

 

AGNĖ (beveik tragiškai). Linksminkimės! Linksminkimės! Parduota žmona! Parduota žmona! Ką dar galima par­duoti?!

PIRMAS VYRAS. Agne! Pašok striptizą!

ANTRAS VYRAS. Pašok! Pašok, Agne!

PIRMAS VYRAS. Ar veltui tu man davei į snukį? Už tai pašok striptizą.

MOTERIS. Laimė, kad pasitaikė ne veidas, o snukis.

AGNĖ (pradėdama šokti). Keista! Aš pradedu šokti strip­tizą.

PIRMAS VYR^S. Bravo, Agne!

 

Agnė šoka. Kitame kambaryje verkia Elvyra

 

AGNĖ (vienam iš vyrų). Atsekit.

 

Vyras atsega drabužių sagas. Agnė šoka. Elvyra verkia

 

PIRMAS VYRAS. Kūnas kaip gyvatės!

ANTRAS VYRAS. Moteris – pasiutimas! Ištirptų tarp rankų!

TREČIAS VYRAS. Viską! Viską!

KETVIRTAS VYRAS. Agne! Iki paskutinio siūlo!

AGNĖ. Ne!

VYRAI. Viską!

– Viską!

– Viską!

 

Pripuolę vyrai baigia nurengti Agnę. (Aišku, scena pantomimiška)

 

PIRMAS VYRAS. Visas moteris nurengti!

VYRAI. Visas nurengti!

– Visas!

– Visas!

– Visas!

 

Vyrai prišokę drasko nuo moterų drabužius. Mote­rys klykia

 

VYRAI. Bėga, niekšės!

– Ginasi, niekšės!

– Kandžiojasi, niekšės!

 

Vyrai drasko nuo moterų drabužius. Kai kurias parverčia ant žemės. Moterys klykia. Gęsta šviesa. Šviesos spindulyje pasirodo Pijaus veidas

 

PIJUS. Dėmesio: žygiuoja girtuokliai! Pasišaukė žvėrį, kvailybę ir pragarą. Ir leido jiems šokti, kaukti ir plė­šytis. Puota! Žvėriui pritrūksta kvapo, kvailybė išpro­tėja, o žmogus laikosi ant kojų. Žmogus apgaudinėja pats save. Žvėrys neapgaudinėja, kvailybė neapgaudi­nėja, o žmogus apsisvaigina ir apgaudinėja pats save. Meluoja sau, vedžioja save už nosies. Ir kiekvienas ki­taip.

Aš pažinsiu juos. Susirinksiu ir vesiu juos už pavadžio kaip jaučius.

 

Šviesa. Kiekvienas kalba atskiras laikraštines fra­zes

 

– Kiekviena diena mūsų žmogui atneša ką nors nau­ja ir neregėta!

– Nemaža nuveikta įgyvendinant svarbų nutarimą: pa­kelti moralę į aukštesnį lygį.

– Dešimtys racionalizacinių pasiūlymų!

– Siekiant pakelti į aukštesnę pakopą, priimti nauji nutarimai!..

– Visa tai ir padeda siekti gražių rezultatų!

– Visa respublika šiandieną žino Žirmūnų rajoną!

– Minėtas svarbus nutarimas atveria plačias perspek­tyvas, įkvepia naujiems ieškojimams ir laimėjimams!

– Žmogų paverčia savotišku automatu!

– Su niekuo žmogaus taip neprimuši, kaip su vėzdu!

– Zuikių kojas išaugino ne patys zuikiai, o vilkai!

VYRAS (be atsikvėpimo greitakalbe žeria žodžius). Šių faktorių svarbą vaizdžiai patvirtina istorinė būtinybė pa­keisti santykių sistemą atskleidžia didžiausią mūsų laikų atitinkančią tikruosius poreikius materialinių ir dorovi­nių pasekmių kurios pažadino sąmoningai kūrybai ma­ses turinį ir reikšmę sudarančią objektyvias sąlygas for­muotis visapusiškai išvystytai asmenybei epochos pra­smes ir esmes strateginių statybos uždavinių suvokimo galimybes tikrų gyvenimiškų procesų turtingumą atves- dama visas supaprastintas žmogiškų jausmų stichijas su­vokimo ir pavaizdavimo formas nubrėžiama sintetišką žmogaus traktavimą kuris priklausomas nuo visuomeni­nės aplinkos ir sąlygų padarinių istorinio proceso jėgos aktyvumo kultūros sąmoningumo liaudies iniciatyvos pakilimo naujos inteligentijos augimo...

PERSONAŽAI. Gana!

– Užtenka!

– Pakvaišote, autoriau!

– Tai košmaras!

– Sapnuojate!

– Mus verčia kvailioti!

– Siautėti!

– Mes protestuojame!

– Smerkiame jus!

– Tai organizuotas chaosas!

– Mes laimingi, kai tvirtai stovime ant žemės!

– Dabar oru skraidome!

– Jūsų fantazijos vėtroje kaip nuplėšti lapai!

– Jūsų chaose – kaip šipuliai!

– Pasigailėkite mūsų!

– Gerbkite žmogišką protingumą!

– Gerbkite tiesą!

PIJUS. Nurimkite! Aš noriu ištirti žmogaus kvailumo ir niekšybių ribas.

GARUNKŠTIS. Kaip ištirti? Nuvaryti iki ribos, už kurios jau prasideda...

PIJUS. Noriu numesti varžtus, sudaužyti kiautą, kuriuo žmogus apsitraukęs.

BRUKAS. Išimti iš visuomenės? Nukelti į negyvenamą sa­lą? Grąžinti į prieškultūrinę praeitį? Taip?

PIJUS. Į dabartį! Noriu giliai įklampinti į dabartį.

BRUKAS. Kur jūsų dabarties tikrovė? Kur kasdienybė? Kur gamyba? Kur žmogaus darbas?

VYRAS. Daugiausia aš priekaištų turiu, autoriau. Kaip pa­pūgą privertėte mane tarškėti beprasmiškų žodžių ti­radas. Aš – žmogus. Turiu logiką, turiu žmogiškas tie­sas, kurios tvarko ne tik gyvenimą, bet ir meną.

PIJUS. Negi manote, kad aš neturiu?!

VYRAS. Ne! Neturite! Etikos neturite! Kaip su dalba mums kalate į galvas – ką? Sugedusio pasaulio drai- kalus!

ANTRAS VYRAS. Iš ko jūs norite pasijuokti? Iš gyveni­mo? Iš logikos? Iš žmogaus?

VYRAS. Menas yra chaoso nugalėjimas, o jūs sąmoningai kuriate chaosą.

ELVYRA. Jums atrodo, kad purvas nenuplaunamas, žaiz­dos neužgydomos, žemė nesušildoma? Taip? Žvėris ne­nugalimas? Taip?

AGNĖ. Striptizu norite sudominti? Ir dar pantomimišku! Tiesų gilesnių reikia ieškoti, o ne efektų vaikytis!

TREČIAS VYRAS. Žmogaus psichologiją reikia gerai pa­žinti.

KETVIRTAS VYRAS. Psichologinius etikos pagrindus iš­analizuoti!

PERSONAŽAI. Melas!

– Mes protestuojamel

– Kaltiname!

– Smerkiame!

– Teisman traukiame!

– Paukščius plėšrūnus lesinkit tokiu lesalu, ne mus!

PIJUS. Nurimkite! Ar jums teko būti tarp penkių šimtų girtų?

PERSONAŽAI. Girtų?

– Penkių šimtų?!

– O viešpatie!

PIJUS. Vienas girtas nedaro įspūdžio. Įsivaizduokite penkis šimtus Labai girtų. Įsivaizduokite, kad atsidūrėte tarp jų. Kaip jums atrodys?.. Jūs pasijusite siaubingose gyvų žmonių kapinėse, kur lavonai nepaprastai agresy­vūs. Kiekvienas stengiasi būti kuo piktesnis. Paskui klau­site save: ar žmogus – gyvulys? Ne! Ar žmogus – žmo­gus? Ne! Ar tik kūnas su virškinimo ir veisimosi orga­nais? Ne! (Šaukia) Kas?! Kas yra žmogus?! (Po trumpos pauzės) Dvikojis, dar neištirtas.

PERSONAŽAI (traukiasi atbuli). Aaa!

– O meilė!

– Kur meilė?!

– Draugystė?!

– Brolybė?!

– Skausmas?

– Kur žmogus?

– Žmogus?

PIJUS. Užtenka. Pradėsim.

 

Visi išeina, lieka Brukas

 

PIJUS. Jūs linksmas žmogus, Brukai.

BRUKAS. Nesu labai linksmas, direktoriau.

PIJUS. O, nesikuklinkite! Kaip jūs pirkote žmoną iš Garunkščio!.. Jūs turite tikrą humoro jausmą.

BRUKAS. Direktoriau! Įsilinksminę vyrai, vienas kitą pa­ragindami, visada suranda, kaip atnaujinti jausmus. Paskui gėda.

PIJUS. Jūs pasielgėte labai drąsiai.

BRUKAS. Labai drąsiai elgiasi tik kvailiai arba puskvai­liai.

PIJUS. Kvaili savo drąsa giriasi, o jūs ją smerkiate. Jūs atrodote protingas.

BRUKAS. Jūs nekaltinate manęs, direktoriau?

PIJUS. Ne.

BRUKAS (prašvitęs). Kaltinti galima, bet negalima nesu­prasti.

PIJUS. Ko nesuprasti?

BRUKAS. Žmogaus prigimties – netvirtos, nepastovios...

PIJUS. Elvyra grįžo pas vyrą?

BRUKAS. Ji atėjo pas mane ir pasakė: „Aš nenoriu grįžti namo.“

PIJUS. O ką jūs atsakėte?

BRUKAS. Atsakiau: „Aš nenoriu būti negirtas.“ Nežinau, kodėl taip atsakiau. Bet aš norėjau kažką nuslėpti, pa­versti juokais. Ir jos man buvo gaila.

PIJUS. Ji liko pas jus?

BRUKAS. Liko.

PIJUS. Ir iš karto... sugulėte?

BRUKAS (truputį nustebęs). Ne.

PIJUS. Bet vis dėlto...

BRUKAS. Direktoriau! Argi galima tokius klausimus?..

PIJUS. Galima. Jei nebūtų galima, neklausčiau.

BRUKAS. Sugulėme.

PIJUS. Jūs nevedęs?

BRUKAS. Persiskyręs.

PIJUS. Atleiskite mano draugišką smalsumą, vėl paklau­siu to, kas galima: anksčiau taip pat su ja gulėdavote? Sakykite tiesiai ir aiškiai.

BRUKAS (po pauzės). Man sunku būdavo sakyti tiesiai ir aiškiai kunigui per išpažintį... Vis sukdavau kaip nors aplink.

PIJUS. Tai buvo anais laikais. Dabar niekas nesuka ap­link.

BRUKAS. Galiu pasakyti tiek: pagunda buvo priverstinė, bet rojus – tikras.

PIJUS. Priverstinė? Nesuprantu.

BRUKAS. Direktoriau, argi vienas kelias tėra patekti po moters padu?

PIJUS. Aš manau, kad vienas. Nepatekti yra daugiau ke­lių.

BRUKAS. Bet niekas nevaikšto tais keliais, kurie neveda į moterį.

PIJUS. Jūs ėjote vienu iš tų kelių, kurie veda tiesiai į moterį.

BRUKAS. Aš nėjau – mane nuvarė.

PIJUS. Kaip jautį?

BRUKAS. Ne. Kaip draugą.

PIJUS. Kas buvo toks draugiškas?

BRUKAS. Jūs norite kabliu išpešti teisybę?

PIJUS. Taip, noriu kabliu išpešti teisybę.

BRUKAS. Garunkštis, priimdamas mane pavaduotoju, iš­kėlė sąlygą... Idiotų pasaulyje būna nesuprantamų daly­kų... Iškėlė sąlygą...

PIJUS. Būti jo žmonos meilužiu?

BRUKAS (linksmai). Taip! Taip! Užimti jo žmoną. Kai jūs pats pasakėte, net lengviau man pasidarė. (Po pauzės) Dabar aš noriu sakyti teisybę.

PIJUS. Džiaugiuos, Brukai. Jūs pirmas žmogus, kuris pats nori sakyti teisybę.

BRUKAS. Direktoriau! Visi nori sakyti teisybę, bet nesa­ko. Negali jos surasti tarp viso mėšlo, susikrovusio gal­voje. Kartą mečiau Elvyrai krislą teisybės, ir ji prisirišo prie manęs.

PIJUS. Pasakėte, kad vyras davė jums ją kaip priedą prie tarnybos?

BRUKAS. Ne. Šito aš jai nesakiau. Ji dar truputį gerbė vyrą. Tiek, kad neuždustų, gyvendama drauge.

PIJUS. Kokią teisybę pasakėte?

BRUKAS. Šito jūs niekada nesužinosite.

PIJUS. Man atrodo, kad aš žinau.

BRUKAS. Ką žinote?

PIJUS. Kad jūs užmušėte žmogų.

BRUKAS. Ką? Ką jūs dabar pasakėte?

PIJUS. Kad jūs užmušėte. Dėl to naktimis nemigote, ieš­kojote, kam išpažinti. Elvyrai išpažinote. Paslaptis ir jos įsivaizduotas ar jūsų iškniauksėtas sąžinės graužimas surišo jus.

BRUKAS. Kažkas... Kažkas panašaus buvo. Bet aš neuž­mušiau. Galvą kirskite!

PIJUS. Ir dar ne vieną pasiuntėte į aną pasaulį. Kelis bu­simuosius žmones.

BRUKAS. Žinau, ką turite galvoje. Bet aš nekaltas. Ir teis­mas nerado mano kaltės. Mane tik pašalino kaip įstai­gos vadovą.

PIJUS. O aš jūsų kaltę turiu. Štai ant delno! Kaip obuolį.

BRUKAS. Šunsnukis Garunkštis mane apkaltino?

PIJUS. Šunsnukis Garunkštis jus apkaltino.

BRUKAS. Štai moralė!

PIJUS. Moralės nėra.

BRUKAS. Žiauriai šmeižė mane?

PIJUS. Žiauriai šmeižė jus.

BRUKAS. Ha! Jis – beprotis!

PIJUS. Taip, beprotis.

BRUKAS. Liežuvis – gyvatės!

PIJUS. Priverčiau jį.

BRUKAS. Privertėte? Mane apdergti?

PIJUS. Jus apdergti.

BRUKAS. O kam jums to reikėjo?

PIJUS. Noriu pažinti jį ir jus.

BRUKAS. Pažinti? Hm!.. Jūs – keistokas.

PIJUS. Keistokas... Sakykite, jūs bijote būti išduotas?

BRUKAS. Žinoma, bijau... Kaip ir kiekvienas. Bet, sakau, aš čia visai nekaltas.

PIJUS. Kalbate ir užsimerkiate. Bijote matyti savo kaltę. Ji – baisi! Kaltė! Aš matau. Jie mato. Mes matome kru­viną aureolę apie jūsų galvą... Ar nepagalvojote, kad aš galiu jus?..

BRUKAS. Jūs neišduosite.

PIJUS. Kodėl?

BRUKAS. Jūs – iš kitokio molio.

PIJUS. Kokio?

BRUKAS. Kitaip minkyto.

PIJUS. Kaip kitaip?

BRUKAS. Na, su paprastu švariu vandeniu. Rankomis! O mes iš molio, kuris minkytas su bjauriu raugalu. Ir prišlapinti nesivaržyta.

PIJUS. A! Žinodamas nusikaltimą, privalau slėpti?

BRUKAS. Jei jūs doras, juo labiau privalote. Visi slepia. Slepia savo nusikaltimus, slepia draugų, pažįstamų ir net nepažįstamų. Tai mūsų garbė. Kiekvieno laikotarpio vis kitokia garbė. Priešingai – niekšybė. Jūs nesate niekšas.

PIJUS. O teisybė? Tas šviesus krislas tarp mėšlo, kaip jūs pats sakėte.

BRUKAS. Teisybė kaip tualetinis popierius, direktoriau. Be jo žmogus būtų nešvarus, bet jis nevartojamas vi­siems matant.

PIJUS. Jūs cinikas.

BRUKAS. Taip, direktoriau.

PIJUS. O dabar jūs maivotės.

BRUKAS. Įpratome nugerti su viršininkais ir įpratome truputį maivytis.

PIJUS. Supuvusia žuvimi maitinote jums pavestus vaikus. Pinigus, skirtus geram maistui, pasigrobdavote. Dėl to sirgo ir mirė vaikai...

BRUKAS. Direktoriau! Užtenka!

PIJUS. Jei neperduosiu jūsų teisingumui, kas aš būsiu? Kas?

BRUKAS. Priešingai, jei perduosite, būsite tas, ką dabar galvojate.

PIJUS, Herojus?

BRUKAS. Herojus.

PIJUS. Toks pat, kaip ir jūs.

BRUKAS.Toks pat, kaip ir aš.

PIJUS (sau). Jis beprotis.'

BRUKAS. Ir vis dėlto neišduosite manęs. Tikrai.

PIJUS. Kodėl jūs taip įsitikinęs?

BRUKAS. Jūs esate prekių bazės direktorius ir norite juo būti. Išdavęs tarnautoją, nusikaltusį ar nenusikaltusį, ir ypač kad teismas išteisino, – jūs direktorium nebebūsite. Šimtai matomų ir nematomų smūgių bus nukreipta į jus. Nuo tokių visuomenė stengiasi apsisaugoti.

PIJUS. Tokios visuomenės aš nebijau, draugas Brukai.

BRUKAS. Tai dar labiau bijote pačios išdavystės. Jūs bi­jote abstrakcijos.

PIJUS. Kokios abstrakcijos?

BRUKAS. Na, istorinės išdavystės sąvokos.

PIJUS. Po velniais! Kokios istorinės sąvokos?

BRUKAS. Atgyvenos.

PIJUS. Pamaiva!.. Na, sakysim, aš nepranešiu... Kas tada? Kaip nuraminti kirminą, kuris pradės mane graužti?

BRUKAS. Girtaukite. Kelkite orgijas. Įsigykite mašiną, ke­letą meilužių. Išbandytas metodas. Mūsų atmainingoje epochoje kiekvienas yra kada nors ką nors pavogęs, iš­davęs, pražudęs, nužudęs. Pasiusti reikėtų. Vėžiu susirg­ti. O čia dirbdamas, turėsite pinigo. Nedaug, šiek tiek.

PIJUS. Jūs geriate, keliate orgijas, turite meilužių?

BRUKAS. Kišenė per daug neleidžia, direktoriau. Valdžia labai išgudrėjo, o mes beveik tokie pat likome – kvai­liai.

PIJUS. Pradėdamas dirbti vaikų namuose, iš karto pasi­ryžote daryti tai, ką darėte?

BRUKAS. Ne. Aš mylėjau vaikus.

PIJUS. Melas!

BRUKAS. Dievas mato! Mylėjau! Mylėjau vaikus! Kai iš­tiesdavau rankas, jie bėgdavo į mano glėbį.

PIJUS. Ir eilėraščius rašėte apie savo meilę vaikams?

BRUKAS. Rašiau, bet iš manęs poetas – kaip iš Garunkš- čio oratorius.

PIJUS. Kai vaikučius pasiuntėte tenai...

BRUKAS. Aš gi jų nesiunčiau.

PIJUS. Kai vaikus pasiuntėte į aną pasaulį...

BRUKAS (šaukia). Kankinti norite mane?! Sakiau: nesiun­čiau.

PIJUS. Nešaukite! Kai vaikus pasiuntėte į aną pasaulį, ne­galvojote apie jų kančias? Nunuodytam mirtis sunki.

BRUKAS. Ak, jūs!.. Galvojau... kai faktas jau buvo įvy­kęs.

PIJUS. Įvykęs! Dievo valia! Taip?

BRUKAS. Iš karto gi nieko! Nieko! Vėliau įvykis! Byla!

PIJUS. Negalvojote apie skausmą, mėšlungį, konvulsijas, sunkią agoniją?

BRUKAS. Ne! Ne! Kodėl jūs taip žiauriai man kalbate?

PIJUS. Noriu, kad pajustumėte nors milijoninę dalį to, ką jie jautė. Nežinojote, kad jie šaukė, kol tik turėjo są­monę: „Žmonės!“ „Už ką?!“ „Už ką?!“

BRUKAS. Šaukė?! O gal nešaukė? Ne, jie nešaukė!

PIJUS. Neįsivaizdavote savęs jų vietoje? Negalvojote, kad jūs – tai jie, jie – tai jūs? Nesupratote, kad tuo metu jūs pats mirštate.

BRUKAS. Tai ne... neįmanoma...

PIJUS. Pagalvojote, kad beprasmiškai jie atėjo į pasaulį beprasmiškai turi mirti. Prakeikėte gyvybės beprasmiš­kumą ir paskandinote kaip šunyčius, dar nepraregėju­sius šviesos.

BRUKAS (blaškosi). Jūs – beprotis.

PIJUS. Išgerkite vandens.

BRUKAS (išgėręs vandens). Šito nereikia...

PIJUS. Taip, Brukai, visi mes sužeidžiami. Visi jaučiame skausmą.,. Padarome neatperkamą niekšybę ir užmiega­me. Ir viskas. Tokia ir buvo mūsų gyvenimo prasmė.

BRUKAS. Kodėl jūs norite... mane išversti? Vidų – į vir­šų!

PIJUS. Jūs pats save išvertėte.

BRUKAS. Neišverčiau!

PIJUS. Visai išvertėte. Viskas!

BRUKAS. Ak, kaip baisu!..

PIJUS. Jums nepatinka? Jūs – išdidus. Tokiu dedatės. Ga­bus. Tikrai. Apsigimęs šuo. Taip, taip. Palyginti jaunas. Dar ne vieną pasiųsite... kai kur.

BRUKAS. Ir vėl jūs!.. Aš gi nesiunčiau. Pinigų reikėjo. Mašina, moterys! Iš karto atidaviau tik mažąjį pirštą. Ir tai buvo smūgis sau pačiam. Spyriau pats sau į užpa­kalį ir patekau į tą naują imperiją. Čia veidai visų šyp­sojosi, bet gyvenimas prismirdo per devynis kilometrus.

PIJUS. Kiekvienu momentu jūs galite viską baigti ir pra­dėti naują gyvenimą. Žinoma, jeigu įstengsite atsikra­tyti savo blogų įpročių, aistrų, gaujos draugužių, kurie jūsų nepaliks ramybėje, stengsis užgesinti kiekvieną šviesesnę mintį...

BRUKAS. Tūkstančiai taip galvoja, kai reikia duoti pa­tarimą, ir tūkstančiai kitaip galvoja, kai reikia priimti patarimą. (Po pauzės) Jums šlykštu matyti mane šalia savęs. Parašykite charakteristiką – kiek jau galima ge­resnę, – rekomenduokite kuriai nors pedagoginei įstai­gai ir – kad „tavo nė kvapo čia nebūtų!“

PIJUS. Charakteristiką pedagoginei įstaigai? Ir kiek ga­lima geresnę? Ar aš teisingai išgirdau?

BRUKAS. Teisingai išgirdote, direktoriau.

PIJUS. O kaip Elvyra?

BRUKAS. Noriu jos atsikratyti.

BRUKAS staiga dingsta

PIJUS (šaukia). Elvyra!..

 

Įeina Elvyra

 

ELVYRA. Aš čia, direktoriau.

PIJUS. Elvyra! Jūsų vyras – žvėris.

ELVYRA. Kodėl žvėris? Jis tik kai kada peržengia ribas.

PIJUS. Jis – pamišęs.

ELVYRA. Kodėl pamišęs? Jis protingas.

PIJUS. Argi jūs dar laikote jį protingu?

ELVYRA. Ne taip labai, bet protingu.

PIJUS. Jis surengė niekšišką jūsų pardavimo komediją.

ELVYRA. Jis buvo girtas. Esu tikra – išsiblaivęs gailisi.

PIJUS. Geriau būtų primušęs jus.

ELVYRA. Žinoma, geriau būtų primušęs.

PIJUS. Jūs mylite jį?

ELVYRA. Aš privalau mylėti

PIJUS. Jis nevertas jūsų meilės.

ELVYRA. Mes to nesvarstome. Pamilstame, atsakome į meilę. Toks moterų likimas.

PIJUS. Atleiskite už nekuklų klausimą: jūs ištikima jam?

ELVYRA (nelaukusi tokio klausimo). Ką?!

PIJUS. Jūs ištikima?

ELVYRA (po pauzės). Jūs manote, kad aš būtinai turiu at­sakyti?

PIJUS. Nebūtinai, Elvyra. Kaip pati panorėsite. Bet aš esu įsitikinęs, kad atsakysite.

ELVYRA. Kodėl jūs taip įsitikinęs?

PIJUS. Jūs daug apie tai galvojote. Jums tai svarbu. Jūs pati norite kalbėti.

ELVYRA. Nenoriu. Visai nenoriu, direktoriau.

PIJUS. Jūs norite kai ką išpažinti, kai ką nuo savo sąži­nės numesti, pasiteisinti.

ELVYRA. Ne, ne! Ne, direktoriau, ne!

PIJUS. Žinokite, ką jūs bepasakytumėte, mano pagarba jums nesumažės.

 

Pauzė. Elvyra nustebusi ir sujaudinta ilgai žiūri į Pijų

 

ELVYRA. O kai jis... taip pasityčiojo... negrįžau... O kai moteris negrįžta namo...

PIJUS. Suprantu. Iki to laiko buvote ištikima?

ELVYRA. Na, viešpatie, koks jūs! Žinoma, ištikima.

PIJUS. Taip. Jūs buvote...

ELVYRA. Kaip kitaip? Aš mylėjau savo vyrą.

PIJUS. Vadinas, man sakė netiesą.

ELVYRA. Kas jums sakė? Ką jums sakė? Iš viso, ko jūs norite iš manęs?

PIJUS. Nieko. Nieko, gražioji Elvyra.

ELVYRA. Nieko?

PIJUS. Nieko.

ELVYRA Ak!.. Aš taip sujaudinta, nepajutau, kaip pa­klausiau.

PIJUS. Kartoju, jei mano klausimai jus įžeidžia, neatsaki­nėkite. O jei atsakysite teisybę – gal ir nemalonią jums arba man – būsiu laimingas. Noriu jus suprasti, Elvyra, kaip moterį, kaip žmogų. Nieko daugiau.

ELVYRA. Jūs keistas.

PIJUS. Visi mes keisti, Elvyra. Taip... Vadinas, man me­lavo.

ELVYRA. Ne... (Po pauzės) Nebuvau ištikima savo vyrui... Dieve mano...

PIJUS. Ačiū. Labai gerai... Jūs verkiate, Elvyra?

ELVYRA. Aš neverkiu.

PIJUS. Sakykite, kaip jūs suderinote meilę vyrui su ne­ištikimybe?

ELVYRA. Visai nederinau.

PIJUS. Širdyje nekilo jokių prieštaravimų?

ELVYRA. Ne.

PIJUS. Gali apgaudinėti, bet privalai mylėti. Taip galvo- iote?

ELVYRA. Taip, taip, taip! O gal ir ne taip!.. Nekankin­kite manęs.

PIJUS. Aš nenoriu jūsų kankinti.

ĖLVYRA. Bet jūs kankinate!..

PIJUS. Jūs galite išeiti, Elvyra, galite neatsakinėti. Jei no­rite, galite plūsti mane.

ELVYRA. Galiu. Žinoma, galiu.

 

Pauzė. Elvyra neišeina

 

PIJUS. Na, štai jūs ir neišeinate.

ELVYRA. Kodėl aš turiu išeiti?

PIJUS. Pokalbį tęsime. Jūs mylėjote vyrą, kalbėjote jam švelnius žodžius... Aišku? Ar ne?

ELVYRA. Kalbėjau. Kaip galėjau nekalbėti?

PIJUS. Mylimajam – dar švelnesnius?..

ELVYRA. Ak taip, taip... Dėl dievo meilės, nekankinkite manęs.

PIJUS. Elvyra, jūs pati kankinatės. Visą laiką...

ELVYRA. Tai neįmanoma!..

PIJUS. Moteris sutverta meilei. Tegu senatvė lenkiasi jau­nai moteriai. Tegu lenkiasi išmintis...

ELVYRA. Koks jūs!..Tokių žodžių aš dar negirdėjau.

PIJUS. Jūs girdėjote švelnesnius. Už juos viską atidavėte. Besąlygiškai.

ELVYRA. Ne, ne!.. Taip negali būti!.. Tai, tai!.. Bet jūs tyčiojatės! Pasigailėkite manęs. (Atsiklaupia prieš Pijų)

PIJUS. Būkit išdidesnė, Elvyra.

ELVYRA. Aš nebegaliu...

PIJUS. Jūs graži. Gerbkite savo grožį.

ELVYRA (pakilusi). Jūs smerkiate mane.

PIJUS. Ne, ne, Elvyra, ne!

ELVYRA. Aš gi nepuoliau jam ant kaklo. Bėgau nuo jo. Bėgau nuo savęs. Bijojau savęs. Bijojau būti moterimi. Visą gyvenimą bijojau būti moterimi.

PIJUS. Jūs kalbate nuostabius žodžius: bijojote būti mote­rimi.

ELVYRA. Atrodė – kažkoks pasmerkimas...

PIJUS. Taip, taip... Na, nereikia, nereikia... Ašaros – žmo­gaus pasmerktumo ženklas.

 

Pauzė

 

ELVYRA. Aš rami... Kartą iš pat pradžių, žiemą, važiavo­me mašina. Vienu du. Mus užpustė. Naktis. Nė gyvos dvasios... Jis apsupo mane savo šaliku... Pūga taip siau­tėjo, atrodė, viskas – į pražūtį, atrodė, kažkas šaukia... kažkas, nesuprantamos baimės apimtas... Jis kvėpuoja man į krūtinę. Kad būtų ne taip šalta. Staiga... staiga šo­kau iš mašinos, bėgau, klupau, bėgau...

PIJUS. Nuo ko bėgote? Nuo jo? Nuo savęs?

ELVYRA. Nuo savęs. Taip, tikrai, nuo savęs... Kai nusi­kamavusi grįžau į mašiną, jis miegojo. Suprantama, iš­vargęs... Bet vis dėlto miegojo.

PIJUS. Vargše Elvyra... Sakykite, jūs jautėtės labai nusi­kaltusi vyrui?

ELVYRA. Taip. Labai. Aš atgailavau. Stengiausi atpirkti kaltę. Dirbau, viriau jam, tvarkiau namus, buvau švelni, nors... būčiau viską atidavusi už atskirą kambarį.

PIJUS. Labai pavyduliavo vyras?

ELVYRA. Keldavo scenas kaip koks smuklininkas. Aš įtariu, kad ir pardavė mane taip niekingai... taip nežmo­niškai...

PIJUS. Kodėl jūs nutilote?

ELVYRA. ...kad nežmoniškai pavyduliavo.

PIJUS А!.. Taip... labai bijodavote vyro?

ELVYRA. Neapsakomai! Mes buvome auklėjamos taip, kad svetimoterystė – tai mirtina gėda.

PIJUS. Elvyra, būkite tvirta. Jūs turite sužinoti tiesą.

ELVYRA. Kokią tiesą?

PIJUS. Vyras jus pats atidavė... meilužiui.

ELVYRA. Pats? Vyras? Kaip tat?..

PIJUS. Paprasčiausiai atidavė. Ir dar pridėjo tarnybą. Da­bar matote, koks vyrų pasaulis.

ELVYRA. Matau... Aš nieko nebematau... Argi taip bu­vo?..

PIJUS. Dabar jūs mano sąjungininkė. Supratote?

ELVYRA. Norėjau dar paklausti... Paklausti norėjau... (Žengia prie Pijaus, staiga krinta)

PIJUS. Elvyra!.. Elvyra!.. (Pakelia ją ant rankų)

ELVYRA (atgavusi sąmonę). Visą amžių bijojau būti mo­teris.

 

Pijus išneša Elvyrą

 

PIJUS (grįžta šaukdamas). Garunkšti! Brukai! Šunsnukiai!

 

Įeina Garunkštis ir Brukas

 

Per trumpiausią laiką pavyko man jus pažinti. Ar yra dar niekšybė, kurios nepadarėte?

GARUNKŠTIS. Jūs juokaujate, direktoriau.

PIJUS (įpykęs). Nejuokauju!!! Atsakykite: yra dar niek­šybė, kurios nepadarėte?

BRUKAS. Direktoriau! Jei atsakysime „yra“ – prisipažin- sime esą niekšai, jei atsakysime „ne“ – dar didesni. Mes nesame niekšai.

PIJUS. O kas? Kas?

BRUKAS. Žmonės, kaip ir visi.

PIJUS (susiėmęs galvą vaikšto). Jie nesupranta... Jie ne­supranta...

GARUNKŠTIS. Kas jums pasidarė, direktoriau? Ar čia seniai kalbėjome, susitarėme, nugėrėme. Atrodė, viskas bus gerai.

PIJUS. Norėjau jus pažinti iki galo. Turėjau vilties... Ką pamačiau – pats išsigandau.

BRUKAS. Direktoriau, aš pedagogas, šioks toks psicholo­gas. Negalima žmogaus pažinti iki galo. Ir nereikia. Tai žalinga.

GARUNKŠTIS. Svarbiausia – reikia gyventi, direktoriau. Jis tau gera padaro, tu jam gera padarai – taip ir gy­veni.

BRUKAS. Aprūpinti savo ratelį – šventas įstatymas.

PIJUS (su širdgėla). O pragaro dvasia! Atleisk mūsų ge­radarystes!..

BRUKAS. Galvokime, kad iš šimto žmonių devyniasde­šimt devyni – slapti nusikaltėliai. Ir nusiraminsime.

PIJUS. Kokia paguoda! Aplink vien tik nusikaltėliai!

GARUNKŠTIS. Direktoriau, kartais širdis apsiverčia, o im­ti reikia.

 

Pauzė

 

PIJUS. Jūs nieko nebijote! Stovite kaip stulpai ir nieko nebijote. Tai stebina mane.

BRUKAS. Nieko nebijome? Ne, direktoriau, čia visi ko nors bijo. Mes bijome viršininkų, viršininkai bijo bu­halterių, buhalteriai – revizorių, revizoriai – spaudos, o visi bijo sargų prie vartų, nes kiekvienas ką nors išsi­neša.

PIJUS. O viešpatie! Iš proto galima išeiti!

BRUKAS. Aš pajuokavau, direktoriau.

PIJUS. (Negirdėjęs Bruko). Žodžiai! Žodžiai! Kas jus pra­keikė? Kas prakeikė, kad likote tik žodžiai?! (Brukui) Ką jūs pasakėte?

BRUKAS. Pajuokavau, direktoriau. Žodžiai ir branginami, kad jais galima juokauti.

PIJUS. Jūs!.. Ar man jus gerbti kaip žmones, ar trypti kaip amarą?!

GARUNKŠTIS (Brukui). Direktoriui kažkas negerai.

BRUKAS (Garunkščiui). Tylėk!

 

Įeina Elvyra ir sustoja

 

PIJUS. Nerašysiu: „Atleistas pačiam prašant.“ Atleisiu už nusikaltimus ir perduosiu į teisingumo rankas.

ELVYRA (pribėgdama). Nereikia!.. Nereikia!..

PIJUS. Ko nereikia?

ELVYRA (puola prieš Pijų ant kelių). Pasigailėkite jų! Prašau, maldauju, pasigailėkite jų!

PIJUS. Elvyra! Ko jūs prašote? Tai nepataisomi niekšai!

ELVYRA. Jie turi daug gera. Jūs to nepastebite. Aš net sapnuodavau jų kilnius darbus.

PIJUS. Sapnuodavote?

ELVYRA. Svajonėse regėdavau.

PIJUS. Jie kankino jus.

ELVYRA. Jūs dar labiau kankinote mane.

PIJUS. Elvyra! Jūs neprivalote prašyti, kad jų pasigai­lėčiau.

ELVYRA. Tai kas man daryti, jei aš neprašysiu pasigailė­ti?..

 

Juozas Grušas. Raštai, t. III. Vilnius: Vaga, 1980.

 

       b_600_435_16777215_0___images_stories_file_Pijus_nebuvo_protingas2.jpg

Scena iš spektaklio Pijus nebuvo protingas; centre Agnė – aktorė Regina Zdanavičiūtė, Panevėžio dramos teatras, 1974 m.