tekstai.lt

Jeronimas Žemkalnis. Kryžkelinė drama, naujoviškas velnias (1969)

b_250_367_16777215_0___images_stories_file_metmenys_nr17.jpgNaujoji Juozo Grušo drama, 1967 m. pastatyta Miltinio teatre, Panevėžyje, yra keleriopai reikšminga. Su ja autorius, po savo psichologiniai realistinių ir romantinių istorinių dra­mų, įžengia į naują tematinę bei stilistinę sritį. Ir įrodo, kad, nežiūrint savo 65 metų, jis tebėra kūrybiniai jaunatviškas.

Meilė, džiazas ir velnias aprašo trijų jaunų nihilistų pa­saulėlį Lietuvoje. Jie bodisi mokykla, atmeta politiką ir – kaip kadais Andre Gide’o jaunuoliai – smaguriauja nusikaltimais. Juos jungia meilė džiazui ir keistai merginai Beatričei, kurią pabaigoje jie įstumia mirtin. „Visas pasaulis nebežino, ką da­ryti su jaunimu“, – pareiškia vienas veikėjų, susumuodamas dramos sociologinę temą. Dramą skaitant, bematant peršasi palyginimai ir paralelės su „turned-on generation“ Vakaruose. Idant dramos skaitytojai Lietuvoje politiniai nepaklystų tokiose paralelėse, aplanko tekstas pabrėžia: „Aišku savaime, šitokių jaunuolių, kokie pjesėje parodyti, konkrečiame mūsų gyvenime nėra daug. Ir būtų nelogiška daryti kokias apibendrinančias išvadas. Taip pat būtų nelogiška iš meno kūrinio reikalauti gatavų gyvenimiškų receptų.“

Kaip meno kūrinys, Grušo drama įdomiai iliustruoja vo­kiečių profesoriaus Hanso Mayerio tezę, kad Rytų Europos li­teratūra yra savitas, atskiras reiškinys, su savitomis aliuzi­jomis ir potekstėmis, savita simbolika ir proble­momis. Visa tai lengviau išlukštenti ir pajusti rytų europiečiui negu vakariečiui. Nors ir paveikta Vakarų dramaturgų, Grušo drama lengviau atsiskleidžia Rytų-Vidurio Europos literatūros kontekste. Pavyzdžiui, viena pagrindinių dramos situacijų, es­minis jos struktūros elementas: vieno iš jaunuolių tėvas Sta­lino laikais buvo tardytojas, kito – „idealistinės filosofijos“ profesorius; vaikai nusivylę abiem; jų abipusio nusivylimo vai­sius yra jų gyvenimų tuštuma. Šis trikampis – jaunuolis – „socialistinis dogmatikas“ – „buržuazinis idealistas“ – la­bai dažnas naujojoje Rytų Europos literatūroje (Mrožek, etc.)

Grušui iš dalies pavyksta įsijausti į jam taip tolimos kar­tos jausmus bei idėjas ir kartu išlaikyti kritišką nuotolį. Ga­lutinėje išvadoje jis moralistas teigiama prasme. Tačiau jo veikėjų džiazinis pasaulis dažnai išslysta iš jo rankų. Grušo implikacija, kad džiazas, kaip „laukiniškojo“ prado žmoguje išreiškėjas, yra šiandienos blogio simbolis, per daug atsiduoda simplistišku oficialiosios spaudos moralizmu Rytų Europoje. Taip pat, nors Grušo stilius iš dalies atkuria džiazinį ritmą, spazmiškus moderniojo pasaulio trūkčiojimus, jo dramos kalba toli atsilieka nuo „pakilaus pamišimo“, nuo ekstazės, apie ku­rią kalbama dramoje; racionali ir kartais pilka, ji nepakyla nuo žemės ir normalybės net ir scenose, vaizduojančiose pami­šimą ir pamišėlius.

Įdomiausia dramos figūra yra Beatričė. Nežiūrint jos itin aiškių simbolinių asociacijų (jos vardas, aliuzijos į Don Kicho­tą), ji nėra plastikinė ar sirupinė šventoji, bet tasai retas paukštis literatūroje – „teigiamas“ charakteris, kuris yra kar­tu sudėtingas ir gyvas ir jaudinantis. Grušo Beatričė patvir­tina, kad tai, ką Brechtas vadino „gerumo pagunda“, turi ne­mažesni dramatinį potencialą už bet kokią madingą perversiją.

Beatričės charakteris būdingas svarbiam dabartinės Rytų Europos literatūros reiškiniui – „švento juokdario“ prototipo grįžimui į lenkų, čekų ir kitas raštijas. Jauniesiems nihilistams, besistengiantiems gyventi „anapus gėrio ir blogio“, ji yra ma­sinanti ir kartu erzinanti būtybė. Ji apeliuoja į jų sąžines ir kaltės jausmą. Jie nebepripažįsta jokių ribų, o ji nori sugrą­žinti jiems ribos sąvoką. („Jis gali prieiti tokią ribą, kurią peržengęs nieko nebesuprastų.“) „Aš niekuo netikiu ir nenoriu tikėti“, sako vienas iš trijulės. „O Beatričė vertė kažkuo tikė­ti.“ Kitam, ji „naujoviškas velnias, verčiąs gerbti dorą ir nekaltybę.“

Lietuvių literatūra tėvynėje, ilgą laiką radikaliai atskirta nuo vakarietiškosios, ją vejasi palaipsniui. Grušo modeliai yra ne tik Beckett ar Ionesco, bet ir ekspresionistai (Beatričės „kry­žiaus kelias“ – Stationendrama), kaip anksčiau Mieželaičio poeziją veikė Whitmanas ir kiti. Šiandieninėje lietuvių drama­turgijoje Meilė, džiazas ir velnias yra kryžkelinis veikalas, kurio kelrodis nukreiptas į fantazijos ir groteskos teatrą, į Varšuvos ar Pragos teatrinę atmosferą.

 

      Metmenys, Nr. 17, 1969.