tekstai.lt

Vitas Areška. Norėjęs gimti dvidešimčia metų vėliau (2011)

b_250_320_16777215_0___images_stories_file_saja_su_stoniu.jpgĮVADAS

 

Rašytojas Kazys Saja tokią fantastinę svajonę išreiškė vienoje autobiografijų. Tačiau, kokia bebūtų šiurpi epocha tau­tos gyvenime, kokią svetimųjų priespaudą išgyventų tauta ir jos kūrėjai, tikrasis menas neišnyksta. Inteligentija sugebėjo sužlugdyti, taikiais būdais sunaikinti priešišką laisvam žmogui sistemą. Vienas iš šios sistemos griovėjų – K. Saja, davęs skaitytojui ir teatro žiūrovui nepakartojamų meninės kūrybos pavyzdžių. Tai „Oratorius“, „Maniakas“, „Pranašas Jona“, „Ma­mutų medžioklė“, „Poliglotas“, „Abstinentas“, „Šventežeris“, „Devynbėdžiai“, „Ubagų sala“ ir kiti. Beveik trisdešimt scenos veikalų. Didžioji dalis buvo pastatyti Lietuvos teatruose. Kai kurie – Latvijos, Estijos, Vokietijos, Čekoslovakijos ir Rusijos te­atrų scenose. Šiandien atrodo tiesiog fantastiška, jog, pavyz­džiui, „Šventežeris“ buvo kartojamas net 800 kartų, „Mamutų medžioklė“ – 70 kartų. K. Sajos kūriniai yra išversti į ne mažiau kaip 13 kalbų. Laikui bėgant jo komedijos ir tragikomedijos, reikia manyti, bus pripažintos klasikinėmis.

Tipiška kūrėjo pozicija – „Niekam nenusileisiu“. Tokio pa­vadinimo apsakymų rinkinys pasirodė 2008 metais. Rašytojas tikslo siekė naudodamasis Ezopo kalba, liaudiško komizmo galimybėmis; nemaža peno davė Biblijos siužetai, pasakojimai, palyginimai ir metaforos. Tačiau svarbiausia K. Sajos kūrybos ypatybė – linksmybė, žaidimas, gaivališkas juokas. Žiūrovui neturi būti nuobodu. Tam autorius pasitelkė pačias įvairiausias išraiškos formas, pradedant parabole, grotesku, farsu, šaržu, metafora ir baigiant balaganu, ironija, karikatūra, parodija, pa­sakos ar sapno galimybėmis. Tai sąlygiškos formos. Kūryba artima ne kanoniškiems žanrams, o labiau absurdo teatro tradi­cijoms. Apskritai jis nepasidavė išankstinei nuomonei, galutinei tiesai, abejojo žmonių sukurtomis dogmomis ir kanonais. Šia prasme K. Sają galima būtų vadinti pačiu didžiausiu eretiku lietuvių literatūroje. Jo sukurti personažai abejoja net Dievo sukurtu pasauliu, jo neužbaigtumu. Pavyzdžiui, kiek ištęstoje fantastinėje melodramoje „Sielų mainai Paguodos namuose“ (1980) vienas iš ieškančių prasmės veikėjų, Anonimas, kaip ir autorius, norėtų pasirinkti geresnę epochą, kitus tėvus ir net savo išvaizdą. Dar vienas iš veikėjų – Meldonas nebenori gy­venti todėl, kad visa, kas gyvenime teikia malonumą, uždraudė daktarai, kunigai, įstatymai. Dievas nulipdė ne visai užbaigtą žmogų, palikdamas jam pačiam save užbaigti. 2003 metais pasirodė panašaus pavadinimo apsakymų knyga „Nebaigtas žmogus“. Tai vienas iš svarbių K. Sajos kūrybos motyvų ir meninio vertinimo postulatų. Vienas iš apsakymo „Kiaušinis“ veikėjų – kompozitorius Daugminas savo dukrai Dainorai, no­rinčiai išpažinti Jehovos liudytojų tikėjimą, sako: „Nuo Kaino ir Abelio laikų žmogaus prigimtis nepasikeitė, per du tūkstančius metų skelbta artimo meilė nuolat buvo laistoma krauju“ (1, 169). Žmogus iki šiol save kuria ir niekad neužbaigia, net ir laisvės sąlygomis. Todėl jis atrodo ir tragiškas, ir juokingas. Ypač juo­kingas. Taigi, jeigu net Dievas nesugebėjo sukurti tobulo pa­saulio, tai ko norėti iš juokingo žmogaus, kuris kartais save irgi paskelbia pranašu, gelbėtoju. Žmogus turi sugebėti pasijuokti ir iš savęs, nes visi jo priešai kaip tik ir slepiasi jame pačia­me. Pats K. Saja irgi ne kartą autobiografijose ir kūriniuose pasišaipė iš savęs, iš savo nelaimių. Ne vienas jo gyvenimo epizodas, o tuo labiau mintys apie gyvenimą ne kartą tiesiogiai atsiskleidžia jo kūriniuose, ypač apsakymuose.

 

KLUMPIŲ SKAPTAVIMUI – NE

 

Būdamas dvidešimtmetis studentas K. Saja parašė savo pirmąją komediją „Lažybos“, kurią tuoj pat pastatė Klaipėdos (1954) ir Pernu (1955) teatrai. Nuo tada ir prasidėjo jo per de­šimtmečius nusitęsęs kelias, gal net viešpatavimas pirmiausia Lietuvos teatruose.

Tiesa, būsimojo rašytojo gyvenimas, ypač vaikystė ir anks­tyvoji jaunystė nebuvo lengva. Apie tai ne kartą rašyta paties autoriaus ir literatūrologų. Vertėtų paminėti tik kai kuriuos mo­mentus. K. Sajos gimtasis lopšys – Žiemgala, Pasvalio kraštas. Gimė 1932 metų birželio 27 dieną Skėrių kaime, Pasvalio rajone. Tėvai turėjo 36 arų nuosavą žemės sklypelį. Septynerių metų K. Saja – našlaitis. Nuo džiovos 1935 metais mirė tėvas, o po ketverių metų ir motina. Vaizdingiausiai apie save rašo pats savo gyvenimo stebėtojas. Tėvo suręsta gryčia buvusi nelai­minga. „Tartum užkeikta arba veikiama pragaištingų giluminių klodų. Mama, rašydama seserims į Žemaitiją, guodėsi, kad per dvylika metų iš tų namų ji išlydėjo net penkis numirėlius. Tarp jų buvo mano tėvas, du vyresni broliai ir maža sesutė. Broliai Bernardas ir Pranelis, tėvas ir mama – visi jie buvo palaidoti čia pat už keliuko viename kape, nes Skėrių kapinaitės, aptvertos akmenų tvora, jau buvo artipilnės“ (2, 8). Su gimtąja gryčia siejo tik prisiminimai; liko didingi medžiai, kuriuos pasvaliečiai

Kazys Saja: nuo 1972 m. rudens mudu su aktorium Č. Stoniu važi­nėdami po Lietuvą savaip suvaidinom 13 necenzūruotų mano pjesių (dialogų). Dar niekad nesijautėm esą tokie reikalingi žmonėms. Nuotrauka iš K. Sajos rinkinio išsaugojo, ir daug kitų į sąmonę įstrigusių smulkmenų. Tolesnis gyvenimas jau susijęs su įvairiomis Lietuvos vietovėmis: Žemai­tija, Klaipėda, Kaunu, vilniumi, Dzūkija. Iš motinos paveldėjęs judrumą, buklumą, o iš tėvo – liūdesį. Gal dėl to atsirado polinkis į tragikomedijos žanrą. K. Saja savo margą gyvenimą ir nutiki­mus kūryboje vaizdingai aprašė publicistinėje rinktinėje „Lazdos išradimas“ (1999). O apsakymų rinktinėje „Niekam nenusileisiu“ (2008) gyvenimo nuotykius pavertė meniniais tekstais, juose ge­rokai pasišaipydamas ir iš savo tragikomiško gyvenimo.

1939 metais dėdina Žebriūnienė našlaitį išsivežė į Kauną, kur jis baigė pirmąjį skyrių. Bet po metų kita teta, Petronėlė, parsivežė jį į Žemaitiją, Vaištarų kaimą Plungės rajone. Pas mažažemius, bevaikius ir neraštingus Petronėlę ir Adomą Norvaišus gyveno iki 1948 metų. Čia jis 1943 metais baigė Paukštakių pradžios moky­klą ir penkerius metus piemenavo, dirbo žemės darbus. K. Saja rašė: „Tie įvykiai, kurie tais laikais dėjosi kaime, paliko manyje didesnį pėdsaką negu studijos aukštojoje mokykloje“ (3, 506). Brolis Apolinaras (Apalis) buvo priimtas į prieglaudą Kaune, kur mokėsi batsiuvio amato. Vėliau atsidūrė Amerikoje. Apie gyve­nimą pas Norvaišus ir apie brolį Apolinarą K. Saja sukūrė porą apsakymų: „Svirpliai“ (1994) ir „Lieptas per Lėvenį“ (1993). Nors vyresnysis brolis buvęs įžūlus, bet abu jie buvę sentimentalūs pašaipūnai. Įdomiai papasakota apie svirplius, kurių gausiai prisi­veisė Norvaišų pirkioje. Juos nuodydavo gyvsidabriu, kurio garais kvėpavo visi įnamiai. O „Iš ryto negyvų muzikantų būdavo prisėta kaip avižų“ (2, 11). K. Saja yra sukūręs ne vieną apsakymą apie vargo laikus. Taip, pavyzdžiui, apsakyme „Vintė“ (2002) vaizduoja vaikystės išgyvenimus: kodėl niekas jo nemyli, laiko vieną uždarę vaiduoklių pilnoje gryčioje. Kartais atrodo, jog kažkas seka. Kodėl gi nepavaizdavus autoriaus vidinės tikrovės mįslių?

Norvaišai tikėjosi, kad Kazys visiems laikams liks pas juos, bus klumpadirbio amato ir ūkelio su keturiais hektarais žemės paveldėtojas, bet pats būsimasis rašytojas manė kitaip. 1948 metais buvo priimtas į Klaipėdos žemės ūkio technikumą, kurį baigė su pagyrimu. Tais pačiais metais įstojo į komjaunimą. Agronomijos mokslai nebuvo prie širdies, bet padėjo geriau susi­vokti vaizduojant kaimo gyvenimą. Ir vėliau teko studijuoti ne tai, kas, atrodė, naudinga rašytojui: architektūrą Kauno politechnikos institute, gamtos mokslus ir geografiją Klaipėdos dvimečiame Mokytojų institute. Atrodė, vis dar ne tie mokslai, kurie galėtų būti naudingi kūrybai. Buvo susidariusi nuomonė, jog rašytojui reikia studijuoti filologiją. O K. Saja jau buvo įžengęs į literatūrinę kūrybą, parašė greit išpopuliarėjusią komediją „Lažybos“, kurią pats vertino santūriai: „Vargu ar mano pirmąją komediją „Lažy­bos“ galima vadinti reikšmingu dramos kūriniu. Tiesa, spektaklis (1954 m.) Klaipėdos teatre turėjo didelį pasisekimą – gal dėl to, kad mano naivoka pjesė vos vos iškišus snapelį pro tuometinės „bekonfliktiškumo“ teorijos rėmus „kvepėjo“ dobilais“ (4, 367). Taigi su šitokiu rimtu bagažu atvažiuoja į Vilnių studijuoti lietuvių literatūros. Bet Vilniaus universitetas be stojamųjų egzaminų ne­priima. O reikalingų žinių pretendentas neturi. Jis turi tik du di­plomus. Vilniaus pedagoginis institutas, matyt, intuityviai suvokė, ką priima. Jam studijuojant įvyko net dviejų komedijų premjeros: „Silva studentauja“ – Vilniaus akademiniame dramos teatre ir „Septynios ožkenos“ – Klaipėdos dramos teatre. Dar parašė apsakymų knygelę „Klumpės“. Taip K. Saja ir atėjo į literatūrą. Jau antrame kurse būdamas tapo Lietuvos rašytojų sąjungos nariu, o tai gan reta. Institutą baigė 1958 metais.

Kasmet pasirodydavo vis naujų kūrinių, kurie neužsigulė­davo redaktorių ar teatro režisierių stalčiuose. Beveik nebuvo komedijų, tragikomedijų ar pjesių, kurios nebūtų išvydę scenos. K. Saja – gyvas, temperamentingas, jautrus, smalsus kūrėjas, domisi kaimyninių ir kitų tautų teatrais, apkeliauja ne vieną pa­saulio šalį, tarp jų net Kiniją, Indiją, Europos miestus. Pagaliau aplanko ir savo brolį Apalį JAV. Pradžioje K. Saja atrodė tarsi lojalus dirbtinei santvarkai, nuolat buvo apdovanojamas įvairio­mis literatūrinėmis premijomis: 1967 metais Lietuvos komjaunimo premija už „Peštukus ir nykštukus“; 1972 metais už apysaką vaikams „Ei, slėpkitės!“; 1977 metais Žemaitės premija už ap­sakymų knygą „Po to, kai jie pavirto medžiais“; 1989 metais K. Kubilinsko premija už apysaką „Gvidono apsiaustas“; 1989 metais M. Valančiaus premija už pjesę „Žemaičių piemuo“. Daug kartų apdovanotas už knygas vaikams. Gal kas nors liko ir ne­paminėta. Vėliau vis sunkiau buvo patekti į sceną su tokiais tekstais, kokių būtų norėjęs autorius. Kaip bebūtų, teatruose K. Saja išsilaikė gan ilgai, beveik iki devintojo dešimtmečio.

„1960 metais, – rašė K. Saja, – aš, jau kitų agituotas ir savo bičiulio A. Čekuolio padrąsintas (ten reikia gerų vyrų), vos neįstojau kartu su juo į partiją. Mane išgelbėjo apsakymas „Ožys“ apie gerai šeriamą patiną, kurio darbas – pasitikti ir nuvesti į skerdyklą iš stepių atvarytas gyvulių bandas. Per daug aiški Ezopo kalba: ožys – saugumo provokatorius, skerdykla – Stalino lageriai“ (5, 186). Vėliau vis dažniau priekaištaujama K. Sajai už šaipymąsi iš kolūkių, iš milicijos. Už vieną juokais pasakytą repliką rašytojų susirinkime: „Ar yra perspektyva pa­sikeisti tarybų valdžiai?“ – buvo pasiūlyta pašalinti K. Sają iš Rašytojų sąjungos. „Mamutų medžioklė“, suvaidinta net 70 kar­tų, buvo įvertinta kaip antitarybinis spektaklis. Teatrai atsisakė toliau rodyti „Sielų mainus“, „Ubagų salą“, pjesę „Surūdijęs vanduo“. K. Saja pasirinko kitą kelią – parašė keletą vienaveiks­mių pjesių dviem aktoriams. Su aktoriumi Č. Stoniu važinėjo po Lietuvą ir tuos dialogus skaitė literatūros vakaruose. Taip natūraliai K. Saja įsijungė į Sąjūdį, tapo Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo akto signataru.

 

NUO PROZOS Į TEATRO SCENĄ

 

Jau ne vienas K. Sajos kūrybos tyrinėtojas yra paste­bėjęs, jog jis pirmiau savo dialogus išbando apsakymuose, apysakose, o po to juos paverčia komedijomis, tragikome­dijomis ir kitokio žanro scenos kūriniais, nes šio autoriaus juoką dažniausiai išreiškia specifinė stilistika, sukurianti net ir prozoje scenas. A. Kalėda, analizuodamas apysakas „Kle­mensas“ ir „Žvangutis“, pastebėjo, jog K. Saja remiasi folklore etiškai nusistovėjusiomis humoro tradicijomis, „komizmo raiška neapima nei herojų kūrimo principų, nei kompozicijos, ji su­koncentruota visų pirma naracijos lygmenyje“ (6, 187). Visi ir visokie kalbos turtai, visokie žodžio nuotykiai pasitelkiami juokui pro ašaras išreikšti, pradedant patarlėmis, tarmybė– mis, parodijomis, žodžiais karikatūromis ir baigiant keiksma­žodžiais, šiurkščiais žodžiais, žodžiais dygliais, iškreiptomis svetimžodžių imitacijomis. Ne veiksmo logika, o svarstymai, polemika, dialogai, išplėtotos replikos, aforizmai būdingesni dramai, o ne apsakymo struktūrai. Modernioje Europos prozo­je jau pastebima gerokai laisvesnės struktūros, žanrų susimai­šymo. Kaip pastebėjo J. Sprindytė, „sveikas valstiečio protas ir žemiška leksika padeda Sajai galynėtis su pompastikos ir dirbtinumo monstrais, sovietiniu žargonu“ (7, 253).

Kaip jau minėta, K. Saja prozos kūriniuose išmėgino lais­vesnio svarstymo ir vertinimo galimybes, suformulavo savo tikrovės vertinimo filosofiją ir sukūrė tuo metu priimtinas formas, etiką ir estetiką, pasitelkdamas fantastiką, sapno motyvą, kū­rybos laisvę, kuri galėjo gyvuoti tik fantazijoje. Tie bandymai virto išbaigtais kūriniais vaikams. Pavyzdžiui, „Ei, slėpkitės!“, „Gvidono apsiaustas“. Kūrėjas visuomet patenka į du pasau­lius. Vienas yra tikras, esantis tarsi šiapus sąmonės vartų. O kitas atsiveria kaip gryna galimybė, esanti jo sąmonės valdose ir vaizduotėje, priklausanti kūrėjo egzistencijai ir valiai. Tiek prozos kūriniuose, tiek scenos veikaluose K. Saja griauna tuos vartus, bet kartu neužtveria kelio fantazijai. K. Sajos apsa­kymai – meninių eksperimentų poligonas, savosios kūrybos apmąstymai, samprotavimai, o kartais – prisiminimai apie vai­kystę ir jaunystę, kasdieniai nuotykiai, net laiškai. Štai kaip jis formuluoja tragikomiškumo sąvoką apysakoje „Klaidžiojimas“: „Iš to, kiek aš pažįstu gyvenimą – iš perskaitytų knygų, iš savo patirties – žinau, kad žmogaus juoko ir ašarų formulė yra įrašyta jo genuose. Juk ir pats esi girdėjęs sakant: nuo savęs nepabėgsi“ (8, 201). Tragiškumą apibūdino labai tiks­liai – juokas pro ašaras. Tragikomedija yra meniškai stipriau­sias K. Sajos žanras. Dramos tyrinėtojai ieško sudėtingesnių tragikomedijos paaiškinimų. Pavyzdžiui, P. Česnulevičiūtės nuomone, tragikomedijos žmogus yra blogio kūrėjas ir auka. „Tragikomedijoj žmogus tebėra paslaptis, bet trumpai jį apibū­dinti turbūt galima keliais žodžiais: silpnas ir baisus padaras“ (9, 132). Tragikomedija žmogų smerkia ir kartu gailisi jo. K. Sa­jos kūrybai būdinga moralinė problematika. Pikti šių dienų kri­tikai vadina jį moralistu, laikydami tai kūrybos trūkumu. Tačiau K. Saja tą problematiką perkelia į estetinę formą, dažniausiai nuspalvintą šypsenos, juoko. Štai kad ir toks liaudiško stiliaus pavyzdys: „Kačiulis apsinakvojo pas tokią Zuzaną, linksmo priekio moteriškę, kurios sijono klostėse, kaip sakė žmonės, net per gavėnią grojo devyni paties velnio įveisti svirpliai. Iš tos linksmybės jau buvo gimusios trys pajodžargos dukterys. Nors visas jų ūkis tebuvo „žags, brags ir šuns būda“. /Nutūpė padegėlis Kačiulis kaip žvirblis ant arkliamėšlio – dabar kad prisiles, tai prisiles! /.../ (1, 107–108).

Žmonių moralinis gyvenimas kaip tik ir priklauso visuo­menės savireguliacijos sistemai, be kurios nebeliktų ir jokių kriterijų. Blogio ir gėrio valstybė, autoriaus nuomone, neturi ribų. Kaip ir gėrio bei blogio egzistavimas žmoguje nepriklauso nuo jo socialinio statuso. Kartais, atrodo, geras tikslas tik pateisina morališkai blogas priemones. Net ir dabar, kada nebėra nei bolševikų, nei fašistų, nedingo „Niekšybė, Kvailybė ir Nuobo­dybė. Velnias įlenda į žmogų, kaip ta vapsva į saldžią kriaušę“ (10, 74). Taip su ironija jis rašo romane „Patumšalė“.

Nebaigto žmogaus, kupino vidinių bei išorinių konfliktų, motyvas yra pagrindinis. Publicistinio prado, apybraižos stiliaus įtaka apsakymams ir romanams yra akivaizdi. K. Saja negali nepareikšti tiesioginio požiūrio, kuris būdingas žurnalistikai. Štai pavyzdys iš jau cituoto romano: „Kur tik pažvelgsi – apš­nerkštos pakelės, prišiukšlintos upelio pakrantės, apdergtas ir butelių šukėm nusėtas šventorius. Medžiai žydi, pavasa­ris, o žmonės krenta kaip musės rudenį. Neišsipagiriojantys duobkasiai nespėja savo sugėrovų laidoti. Važiuojantieji traiško pėsčiuosius, nei savos, nei svetimos gyvybės negailėdami. Kiti pasigėrę užsirūko, paskui nebepastovėdami griūva į patalą ir sudega kartu su namais. Nebeturintys iš ko girtuokliauti dairosi, ką čia pavogus, ką čia apiplėšus, kam čia už tas nesėkmes visą kaltę suvertus“ (10, 7–8).

Šitoks žlugdantis fonas supa romano herojus – Apeikius, Dundulius, Vajėgas. Tarp jų yra ir gėrį, ir blogį skleidžiančių žmonių. Save reguliuojanti žmonių gyvenimo sistema veikia toliau. Panašiai kaip medžiagos tvarumo dėsnis. Nei gėris, nei blogis nepasiekia pergalės. Pagal tai žmonės gali susikeisti vie­tomis. Apsakyme „Mamba“ bablaužiui Aldadrikui net klebonas liepia užmušti kumeliuką. Gyvatė, kaip blogio metafora, niekad nesijuokia ir neverkia. Kam jos gailėtis? Bet kartą prie savo vaikų lizdo pravirksta ir duoda gydančių ašarų Gandras, tarsi jau gėrio metafora, pagriebia gyvatę, bet kibirėlis su ašaromis lieka („Ei, slėpkitės!“). Kitame apsakyme „Pasveikinimas“ vie­nas iš veikėjų, vardu Skinderis, netyčia užmuša žmoną. Nuo įvairių nelaimių ir nuo vienas kito dažniausiai žūsta ne patys blogiausi Adomo ir Ievos vaikai. Parabolinius vaizdus padeda sukurti Biblijos ir vėlesnių laikų pasakojimai. K. Saja vaizdavo minios elgesį. Minia yra labiau atsilikusi ir negailestinga už as­menybę. Kristus išgydė Jedlafo luošumą, bet minia jį apšaukė apsimetėliu ir sukčiumi, kurį reikėtų užmušti akmenimis. Jedla– fas krito ant savo maišo ir vėl liko luošas, luošas savo vidumi. Kunigų lieptas šaukė: „Ant kryžiaus pranašą, ant kryžiaus!“ Miniai nepasipriešinsi. Apsakymo „Pro žydinčias pupas“ veikė­jas Puplesis visą naktį ištūnojo, galvodamas, „kokia graži būtų žemė, kaip sodriai žaliuotų miškai, kaip linksmai juose laigytų žvėrys, čiulbėtų paukščiai, ežeruose būtų pilna žuvų ir keistų keisčiausių vandens gyvių, visi jie kuo gražiausiai išsitektų ir sugyventų, jeigu Dievulis nebūtų nulipdęs to besočio, viską griaunančio, visa žudančio, trypiančio žmogaus!“ (1, 75).

K. Saja prozos tekstuose sukuria naują žanrinę atmainą, kurią galima pavadinti koliažu. Vienas ir tas pats kūrinys gali apimti išgalvotus ir tikrus vardus, sapną ir tikrą prisiminimą, aforizmą ir kupletus, parodiją bei patarles primenančius posa­kius. Štai: „Ne taip kepa bulvelė, kaip norėtų bobelė“ (1, 119). Panaši ir scenos veikalų stilistika. Pavyzdžiui, komedijoje „Gai­džio pentinai“: „Penkios šešios panelės apie grušią kumelės“ (1, 113). O kur dar kaimo išminčių ir filosofų polemika, dialogai ir monologai, poetinės digresijos, įvairių stilių parodijos ir au– toparodijos, karikatūra ar šaržas. Kai kurie nurodomi ar cituo­jami pavyzdžiai gal buvo sukurti ir vėliau, bet proza ir kūriniai scenai turi daug bendrų bruožų. Ne vienas prozos tekstas transformavosi į tragikomediją. Tik komedijos ir tragikomedijos yra stilistiškai ir konstruktyviai, kompoziciniu požiūriu labiau koncentruotos ir užbaigtos, meniškumu lenkia prozą.

 

VIEŠPATAVIMAS TEATRŲ SCENOSE

 

Straipsnio autoriaus nuomone, tai vienintelis atvejis Lietu­vos teatro istorijoje, kai dvidešimtmetis studentas su pirmąja komedija įžengia į sceną ir net ketvertą dešimtmečių viešpa­tauja joje. Jam baigiant institutą per egzaminus jau užduo­damas klausimas apie K. Sajos dramaturgiją. Kaip rašytojas pats prisipažino, kūrybos keliais jį vedė smalsumas. Buvo taip užsidegęs rašymu, tiesiog pamišęs dėl kūrybos, kad kartą, eidamas į paskaitas, pamiršo apsimauti kelnes ir nuėjo mū­vėdamas tik apatines. Tas įvykis gal net pasitarnavo – šaržu tapo apsakymas „Atbuleikis“.

Visi K. Sajos scenos kūriniai buvo nukreipti prieš eg­zistavusią sistemą, jos demoralizuojamą poveikį. Tačiau šis motyvas visuomet buvo sumaniai slepiamas. Visų komedijų ir tragikomedijų veiksmas vyksta uždaroje, siauroje, tarsi izo­liuotoje nuo didžiosios politikos erdvėje. Tai pirmiausia kolūkio ir šeimos erdvė, kur gyvena ir veikia demoralizuoti, pagal sovietinę gradaciją atsilikę žmonės, staiga netekę viso to, kas buvo sava, miela, artima sielai. Gyvenimas ribojasi buitimi, smulkmenomis. Minėtinos šios komedijos ir tragikomedijos: „Lažybos“, „Septynios ožkenos“, „Dilgėlių šilkas“, „Devynbė­džiai“, „Abstinentas“, „Paršo gaudynės“, „Džinsai“, „Dvi pelės“ ir kt. Senąjį tradicinį kaimą ilgainiui vis vien būtų pakeitęs modernesnis gyvenimas, bet staigus prievartinis, represinis kolūkių steigimas pakeitė lietuvišką kaimą, žmonių moralę. Jie suprato, jog kolūkis ekonomiškai visiškai neproduktyvus. Atsirado daug sukčių, veltėdžių, visokių viršininkų. Kas liko? Apgaudinėti, kombinuoti, užsidėti kaukę. Alkoholis – štai kas beliko. Atsiranda net naujas vertės matas – puslitris, kuris gali būti ir kyšis, ir mokestis už paslaugą, už talką. Bet dažniausiai alkoholis yra nusiraminimo, užsimiršimo priemonė. O dažnai išgertuvės virsta orgijomis („Abstinentas“).

Pjesėje „Kur mano protas“ tiekėjas Platakis sako: „Kar­tais proferansą supliekiam, kartais išgeriam – taip ir užmušam laiką“ (12, 118). Komedijoje „Priemiestinis „Petrakai-Drūtgalis“ jo didenybės darbininkų klasės atstovas, trečios kategorijos dažytojas Tragikas prisipažįsta: „Kai aš išgeriu... broliai! Aš pasidarau laimingiausias žmogus!“ (12, 18). Girtuokliai daug tiesos pasakė apie sovietinę tikrovę: apie nuobodų, beprasmį gyvenimą, paplitusį padlaižiavimą. Bet dėl jų kalbų ideologiniai cenzoriai prikibti negalėjo. Panašiai atsitiko ir su kitomis kome­dijomis bei tragikomedijomis, kuriose veiksmas vyksta kažkur užuždaroje erdvėje, tarp ne visai normalių žmonių, pavyzdžiui, beprotnamyje („Velnio apsėstasis, arba pasivažinėjimas cha– mobiliu“), traukinyje („Maniakas“), lifte („Klaustrofobija“), saloje („Ubagų sala“). Ir dar: stebėjimo bokšte, piramidėje, ligoninės kieme, sanatorijoje, kolektyviniame sode, valstiečio gryčioje arba daugiabutyje. Galbūt todėl tuose kūriniuose nedaug veiks­mo. Komiškam efektui sukurti K. Saja pasitelkia visas kalbos spalvas – ir poetiškas, ir šiurkščias, nepraustaburniškas.

Kai kuriuose kūriniuose veiksmo vieta ir laikas nėra konkre­tizuojami arba nusikeliama į praeitį, bet žiūrovas suvokia, kad tai parabolė, kad vaizduojama situacija primena dabartį. Arba laikas neturi reikšmės. Žmonių tragiškumas ar jų veiklos juo­kingumas visais laikais gali būti panašus. Vienas iš ryškiausių kūrinių yra groteskas „Mamutų medžioklė“ (1967). Čia esminis motyvas gan stiprus – nepasiduoti tuščioms iliuzijoms ir niekuo nepagrįstiems pažadams, minios inercijai, o vadovautis savo protu, atsikratyti mamuto, apsigyvenusio kiekvieno žmogaus viduje. Mamutas – metafora. Kaip ir spalvoti balionai. Mamutas atmeta tai, ko nesupranta. Jis mėgaujasi savo galybe ir su panieka žvelgia į minkštaširdžius nusmurgėlius, į tuos, kuriuos savo iltimis gali priblokšti, sutraiškyti.

Žmonės keliauja į Didmiestį, į Džiaugsmo šventę. O juos veda aklas rylininkas ir balionų pardavėjas girgždančiu pro­tezu. Žmonės trokšta gražesnio gyvenimo. Jie bėga nuo to, kas nusibodo, kas valdiška, dirbtina, griežtai surikiuota. Daž­nas nori indentifikuoti savo tikrąjį aš. Bet nė vienas veikėjas neturi savo individualybės. Todėl neturi ir įprastų pavardžių: Dryžuotas, Languotas, Balionų pardavėjas, Skėčių pardavėjas, Kaminkrėtys, Čigonė, Sargas, Vienuolė, Storulis, Girtuoklis. Ne tik šiame K. Sajos kūrinyje veikėjų vardai yra neįprasti – fan­tazijos vaisius. Autorius tuo siekia universalios prasmės, tin­kančios žmonių siekiams apskritai. Ir kartu jis nori paslėpti tai, kas buvo būdinga žmonių gyvenimui sovietmečiu. Paslėpti ir pavaizduoti. Pavaizduoti žmonių psichologiją. Jų silpnybes, ydas ir iliuzijas. Ir šiame kūrinyje visi veikėjai yra šiek tiek ma– mutžmogiai. Tačiau jie turi ir svajonių pasidžiaugti gyvenimu. Čigonė klausia: „bėgam, kad nevaržomi galėtume pabūti tuo, kas iš tikrųjų esam?“ (13, 97). Žmonės ieško, bet nežino ko, nes ieško aklai. Rylininkas ir Balionų pardavėjas skelbia nusi­bodusius lozungus: „Šviesiau, linksmiau, laisviau – iš vienos pusės, o iš kitos – atsargiau“ (13, 108). Juose dažnai išgirstame ironiją: „gyvensi – gėrybes semsi ir kiekvieną musę dalinsies per pusę“ (13, 104). Eiliuotos frazės dažnai įsiterpia į K. Sajos dramas. Šią frazę perskaitome: lygybė elgetystėje.

Užuot patekusi į Džiaugsmo šventę, minia, pasidavu­si nevykusių vedlių hipnozei, įklimpsta į dervą. Vėl girdime sarkastiškai ironišką komunistų manifesto perifrazę: „Išskyrus dervą, mums nebėr ko prarasti“ (13, 128). Sargas kaltina pa­čius žmones, kurie turėtų savyje ieškoti šventės, ieškoti būdų, kaip išsivaduoti iš stingstančios dervos, išsivaduoti iš mamuti– nių genų. Dryžuotas kaltina keleivius, ieškančius trumpalaikio džiaugsmo ir laimės padlaižiavimu: „Tik tada jūs pritūpsit iš laimės – kaip vištos, mindomos gaidžio. Tik tada rasit šventę, kai turėsit, ką garbinti. Kai abiem rankom nusitversit mamutui už kulno ir galėsit bučiuoti, bučiuoti – kol nustips!“ (13, 140). Šioje tragikomedijoje K. Saja jau vis labiau priartėja prie ben– dražmogiškųjų egzistencijos problemų, paliečia jų filosofinius aspektus, nors ir buitiniame plane.

Dar aiškiau prie tokių problemų priartėja tragikomedijoje „Ubagų sala“. Čia veiksmas nukeltas į praeitį: viskas vyksta per Žemaičių Kalvarijos atlaidus, prieš Antrąjį pasaulinį karą. Tragikomedija yra tarsi egzistencinė metafora: nors ir fiziškai nevisaverčiai, bet būdami toli nuo civilizacijos pakinktų, elgetos laisviau svarsto laisvės ir gyvenimo prasmės klausimus, laisvos asmenybės pranašumus. Svarstomos įvairios laimės, lygybės ir brolybės alternatyvos. Elgetos tik atrodo nepraustaburniai. Iš tikrųjų jie gana intelektualūs, moka pasišaipyti vienas iš kito. Autoriaus fantazijoje gimęs Gustovas, šventas žmogus, žada formuoti sugebantį būti savimi žmogų, naująjį Adomą: „Naujasis Adomas, kurį aš paliksiu žemėje vietoj savęs, duos pradžią žmonėms, kurie nebesakys, prikišę peilį prie gerklės, galvok taip, daryk šitaip, garbink tik tą ir bijok ano...“ (13, 427). Bet ta medžiaga yra šiurkštoka, mėgsta pinigus. Vonušė Gustovui sako: „O gal ir iš mūsų, senų pleperzų, tam Adomui išeitų koks puspadis? Gal reikia skūros, šuns neįkandamos, arba kantry­bės, kokios nė pats šėtonėlis neturi?“ (13, 43). Kaip ir kitose komedijose, juokas įsižiebia dėl ypač spalvingos leksikos. Štai Rozalija, Peliaus nešiotoja, jam sako: „Užsičiaupk tu, šūdmaiši! Pritrėkšiu prie kokio medžio, ir būsi Adomas su nukrypusia nosim!“ (13, 431). Bekojis Berankiui: „Sugauk kelnėse blusą, rožančių kalbėdamas!..“ (13, 438). Juoko atmosferą palaiko ir humoristiniai kupletai, kuriuos uždainuoja Bekojis:

 

Aš kapt už menturio ir bėgt,

Kunigs vytis ir rėkt...

Aš ant viškų, jis man už kiškų.

Aš ant vargonų, jis man už konkolų.

Ū–a! (13, 439)

 

Žmogaus egzistencijos mįsles K. Saja sprendžia ir tragi­komedijoje „Pranašas Jona“ (1963). Joje veiksmas vyksta itin uždaroje erdvėje. Vaizduojama kelionė laivu į Jeruzalę. Kyla au­dra. Reikia spręsti, ką daryti, – atsisakyti turto ir už borto išmesti vyno statines, amforas su aliejais ar tuos, kurie nesipriešina – vergus, išminčius, moteris. Gaila turto, bet dar baisiau nuskęsti ar prarasti žmoniškumą. Laivą dar seka pabaisa ryklys. Šiame kūrinyje gausu patarlių ir aforizmų, kurie padeda surasti sprendi­mą. Rašto žinovas Paschoras sako visiems: „Brangiausias turtas yra tas, kuris nieko nesveria“ (13, 13). Pranašas Jona skelbia: „Paikystė juokiasi, o išmintis dūsauja. Melas miega šilkuose, o teisybė beldžiasi už vartų“ (13, 6). Pagrindinė tragikomedijos mintis: žmogaus keliai – tai paklydusio klaidžiojimas, teisybės, laimės ir visų kelių prasmės ieškojimas. Šio kūrinio, kaip ir kai kurių kitų, interpretacija nėra vienareikšmė.

Apsisprendimo, pasirinkimo klausimas kankina ir tragiko­medijos „Maniakas“ (1964) veikėjus, kurie neturi nei vardų, nei pavardžių, tik profesijas. Potekstėje čia labai ryškus politinis kontekstas. Žmogus – sistemos sraigtelis. Veiksmas vyksta traukinyje. Pareigūnas paskleidžia gandą, jog į traukinį yra įsiveržęs maniakas. Bet niekas nežino – kuris iš jų. Visi įtari­nėja vieni kitus. „Vienas įskųs kitą iš baimės, kad pats nebūtų įskųstas... Kitas jaus malonumą pakenkti tam, kas, jo many­mu, pralenkia jo intelektą arba yra apsiavęs geresniais batais, arba...“ (13, 49). Traukinys lekia ir nesustoja reikiamoje stotyje, nes jį valdo maniakas. Pareigūnas išdidžiai kalba: „Viskas taip, kaip turi būti. Mes didinam tempus, ir visos stotys mums duoda žalią gatvę. Mes sumalsim visus, kas mums maišys ant bėgių arba griaus tvarką traukinio viduj!“ (13, 52). Žiūrovas suvokia, jog tai parabolė: valstybę valdo tikras maniakas, o privilegijuoti paskutinio vagono keleiviai yra politinis biuras, kuris geriau žino, ko reikia žmonėms. Aiški ir įtarinėjimų atmosfera.

Visuose dramos kūriniuose yra daug to, kas atsirado iš fantazijos, iš fantastikos. Daug ir iš tikrovės, kuri sovietmečiu buvo panaši į fantastiką. Fantastika ir tikrovė taip sulimpa, jog tarp šių kompozicinių vienetų nėra jokio plyšelio. Ne viena K. Sajos komedija ar tragikomedija tinka teatrui ir šiandien, nes žmonių elgsena ne taip greitai keičiasi net ir laisvės są­lygomis. Dar ne visi nusiėmė kaukes, ne vienas dar aukoja sąžinę dėl turtų, iš laivo pasirengęs išmesti savo artimą, o ne amforas. Dar dažnai žmogus pasiduoda minios inercijai, bandos jausmui, negalvodamas seka paskui savanaudiškus, arogantiškus vedlius, dabartinius jaučius Klemensus, sutinka būti visuomenės sraigtelis. K. Sajos komedijos ir tragikome­dijos iš vidaus griauna šias liekanas.

Viename interviu K. Saja rašo: „Vis knieti rašyti dialogais, nors tų mano dramos veikalų seniai jau niekam nebereikia. Pernai išleidau bene paskutinę savo knygą „Dramų turgus“, nujausdamas, kad iš to turgaus parvyksiu nei gėręs, nei valgęs, nei mušti gavęs. Niekam dėl to nepriekaištauju. Pats kaltas: postmodernizmui nesistengiu įtikti“ (14). Iš tikrųjų postmodernizmui būdingas sąlygotumas gana ryškus K. Sajos dramose. Nauja ir tai, jog į scenos veikalą įsijungia prozos elementai. Gal tik moralinis, politinis aspektas prieštarauja šių dienų mo­dernui – „pasturgalizmui“, anot K. Sajos.

„Dramų turgus“ pasirodė 2000-aisiais. Knygoje – dešimt komedijų, kuriose autorius tęsia nebaigto žmogaus problema­tiką, tik jau naujaisiais nepriklausomybės laikais, tęsia dialogą be veiksmo. Tie dialogai kartais primena televizijos debatus. Tik K. Sajos komedijose viskas atrodo vaizdingiau, šmaikščiau, spalvingiau. Šioje knygoje dar labiau sustiprėja žurnalistinių žanrų įtaka prozai. Kartojasi beveik visi buvę motyvai, stilius, leksika ir semantika. Iškovojus nepriklausomybę, visi laukė, kad staiga pasikeis ir žmogus. Bet taip neatsitiko. Sovietmetis paliko jo sąmonėje ir sieloje pėdsaką ydų, kurios tada buvo tarsi paslėptos. O nepriklausomybės metais išsiplėtė laisvės veikti ribos. Sukčiavimas, vagystės, alkoholizmas ėmė reikštis įžūliau ir atviriau. Atsirado naujos nusikaltimų formos – reketas, mafijos klanų veikla. Humanistiškai motyvuota socialinė pagal­ba daug kam leidžia gyventi nieko neveikiant. Štai komedijoje „Maišas, kuriame nugalabijo šešką“ pavaizduotas gyvenimas labiau primena siaubo filmą, o ne komediją. Rezistentas Kankalis gamina naminę. Buvęs kaimas skęsta alkoholyje. Žemės niekas nedirba. Girtauja jauni ir seni, vyrai ir moterys – iš pa­šalpų. Sūnus mušasi su motina. Nepilnametės prievartaujamos. Žudomi naujagimiai. Vieniša motina Čiučialiulytė, auginanti tris „linksmo priekio dukras“, ieško jų po visą kaimą:

 

ČIUČIALIULYTĖ. Dukters po visas daržines ieškau. Gal kas matėt, kur tas kuilis ją nusivedė?

KANKALIS. Kas toks?

ČIUČIALIULYTĖ. Mamertas. Pampersas. Šitos va sūnus.

PAMPARIENĖ. Eik tu, šalapaila! Ar ne tu jį, dar piemenį, ištvirkinai? Ar ne tu jį vogti išmokei?

ČIUČIALIULYTĖ. Jūs girdit? Aš jį išmokiau! Penza, tu penza, atsiprašant!..

SENIŪNĖ. Palaukit... Nutilkit! (Čiučialiulytei) Matai, kaip ją tas Mamertas išgražino.

ČIUČIALIULYTĖ. Tai kam ji nuo policijos jį slapsto? Gitaną, vyriausią mano dukterį, išžagino, vaiką jai įtaisė. Daivą, taip pat nepilnametę, sipiliu apkrėtė. O dabar iš kalėjimo grįžęs – mano paskutinę, Migleną, kuri tik šeštoj klasėj, kažkokių narkotikų prišėrė, prigirdė... (15, 281).

 

Žmogus dar nepasikeitė, todėl, matyt, autorius nepakeitė ir savo komedijų meninės struktūros. Beveik štampais tapo kai kurios pasikartojančios sąmojingos frazės: „Kad į šikną, atsiprašant, lapų nepribirtų“ (15, 150); „Nuvažiavom kaip su bulvėm į malūną“ (15, 156); „Atleiskim savo kaltininkams, tegul pirmas meta akmenį tas, kuris pats be nuodėmės...“ (15, 125). Kartojasi ir kai kurios Šventojo Rašto perifrazės, savotiška dramų veikėjų polemika su Aukščiausiuoju. Dramos „Akėčios“ veikėjas Karuža Rūtai: „Per Paskutinę Vakarienę Jėzus pa­sakė apie Judą: „Geriau jis būtų negimęs.“ Išeitų, kad pats Viešpats Dievas pripažįsta savo broką, nes be jo valios net plaukas nuo galvos...“ (15, 31). Misterijoje „Ibiso kiaušinis“ Deikus kalbėdamas su Jogu klausia savęs, kodėl dievai ir pranašai neturi sąmojo, humoro jausmo, neiškrečia nė vieno pokšto. Argi juokas negydo, argi nereikia mums džiaugsmo? Tie samprotavimai turi ir metaforinę prasmę, taikomi ir žemės valdovams, ir mūsų valdžios viršūnėms. Pasikartoja ir tvirtini­mas, šiuo atveju Deikaus išvada, jog „nenusisekė Viešpačiui žmonių pasaulis. Tai kokie čia juokai? Kūrė mums rojų, o išėjo ašarų pakalnė... Angelai nenusisekė, žmonės nenusisekė... (Stojasi eiti) Tai kas jam beliko? Apkaltinti vargšą Adomą ir Ievą... Viešpatie Visagali! Taigi kokius sukūrei, tokius ir turi. Be tavo valios juk nė vienas plaukas nuo galvos...“ (15, 236).

Panašios metaforos yra geriau negu priartėjimas prie poli­tinių ar moralinių aktualijų su tikromis politikų pavardėmis, nes tai komediją paverstų vienadieniu kūriniu. „Vorų cirke“ hipnozės mago asistentė Amareta klausia kultūros namų vadovo Telyčė– no, kuo jis norėtų būti. Tas atsako: „Ką aš žinau... Gal kokiu Landsbergiu... Arba Juršėnu, iš bėdos. Už tokį Šustauską tikrai jau būčiau protingesnis“ (15, 195). Pats autorius tarsi nepre­tenduoja į amžinybę, universalumą, pabrėždamas, kad veiks­mas vyksta „čia“ ir „dabar“, mūsų dienomis. Tačiau K. Sajos komedijos pagal žanrą nėra žurnalistiniai straipsniai, jos išliks kultūros istorijoje kaip unikalus reiškinys.

Modernaus pasaulio fone problematiška tapo pati idėjinės kūrybos prasmė, senamadiškai atrodo visokie pamokymai, mo– ralizacija ir pamokslavimai. Tačiau jau ne kartą literatūra buvo įžengusi į grynojo grožio taką, bet ir vėl sugrįždavo atgal, prie vadinamosios idėjinės literatūros. Viename interviu T. Venclo­va, kurio negalima įtarti senamadiškumu, apie poeziją kalbėjo: „Poezija labai įvairi – ji toli gražu ne visada turi atlikti pilietinę pareigą. Tai visiškai nebūtina. Bet gali ir atlikti. Pilietinė poezija turi savo vietą ir kartais labai reikalinga /.../ Tačiau ir pilietinė poezija turi būti gera, o ne primityviai surimuoti šūkiai“ (16, 22). Jis kalba apie poeziją, bet tą mintį galima taikyti visoms meno rūšims. K. Sajos kūryba labai artima poezijai.

Dabartiniu metu K. Sajos kūryba sulaukia prieštaringų vertinimų. Viena kūrybinio jaunimo dalis į šio rašytojo kūrybą, kaip ir į visą K. Sajos kartą, žvelgia kritiškai, skeptiškai, ne­gatyviai, kartais su įniršiu ir panieka. Kažkoks Castor&Pollux štai kaip rašo apie knygą „Tas, kuris savaitraštyje „Šiaurės Atėnai“ ir dar pateikia interneto tinklalapyje: „Tai ganėtinai vidutinio lygio sovietinio rašytojėlio kūrinukai /.../ Piktybiškai kaimietiška K. Sajos karta savo bukumu man kartais primena net ne užsikonservavusio sovietinio tipo žmones, bet kažkokius autoritarinius epileptoidus, kurie pyksta ant viso pasaulio, ant laiko, ant Dievo ir norėtų, kad visi šoktų pagal jų dūdelę. Deja, prie laiko reikia taikytis. Mokytis gyventi kitaip. Rašyti kitaip. Mąstyti kitaip. Arba bent susitaikyti.

Vis dėlto mūsų laikotarpis gana geranoriškas ir tolerantiš­kas tokiems kaip K. S. Nusirašiusiems rašytojams galėdamas nesunkiai, na, pvz., kokius tris dalykus: kapą, antkapį ir tvorelę, mūsų laikotarpis vis dėlto popina juos, keičia sauskelnes, sei­linukus, spausdina, prisimena. Argi tai blogai?“ (17) Tulžingas žodis neparemtas jokia analize.

R. Šerelytė jau daug objektyviau vertina K. Sajos kūry­binį palikimą. Remdamasi V. Kubiliaus nuomone, kad K. Saja nebeturi atsarginės erdvės, nebeturi, kur atsitraukti, vertina knygą „Nebaigtas žmogus“, kurioje, autorės nuomone, „vis­ko daug (humoro, sarkazmo, grotesko, vaizdingų palygini­mų, skaudžių egzistencinių ir moralinių klausimų formulavimo, netikėtų siužeto posūkių), atrodo nebaigta /.../ Kita vertus, sutikime, kad rašytojui, kurio balsas sovietiniais metais buvo girdimas, skaudu būti neišgirstam susiformavus nepriklauso­mai valstybei. Nors greičiausiai retam rašytojui, sulaukusiam garbingo amžiaus, pavyksta nugalėti jau literatūros istorija virtusius kanonizuotus savo ankstesniųjų metų kūrinius. Juk K. Saja, galima sakyti, jau kanonizuotas klasikas, jam nebėra kur beišsiveržti iš šių rėmų. „Klasikas“ ir „kanonas“ – baisūs žodžiai, iš kurių šaiposi brandūs ir dar nesubrendę jaunieji literatai. Visai be reikalo – mieli kolegos, nepeikite kanonų, nes geriausiu atveju jie laukia ir jūsų“ (18).

 

LITERATŪRA

1. Saja K. Stulpininkas. Fantastiniai apsakymai. V, Lietuvos rašytojų są­jungos leidykla, 1999.

2. Saja K. Niekam nenusileisiu. Apsakymų rinktinė. V., Žaltvykslė, 2008.

3. Tarybinių lietuvių rašytojų autobiografijos. L.-Ž. V., Vaga, 1989.

4. Interviu su rašytojais. V., Vaga, 1980.

5. Rašytojai ir cenzūra. V., Vaga, 1992.

6. Kalėda A. Komizmas lietuvių tarybinėje prozoje. V., Vaga, 1984.

7. Sprindytė J. Lietuvių apysaka. Naujosios literatūros studijos. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. V., 1996.

8. Saja K. Rinktiniai raštai, t. 2. V., Vaga, 1990.

9. Česnulevičiūtė P. Dramos pasaulis. V., Lietuvos rašytojų sąjungos lei­dykla, 1996.

10. Saja K. Patumšalė. Mažas romanas dideliam skaitytojui. V., Žaltvykslė, 2008.

11. Saja K. Dvi pjesės. V., Vaga, 1965.

12. Saja K. Mažosios pjesės. V., Vaga, 1968.

13. Saja K. Rinktiniai raštai, t. 1, dramos. V., Vaga, 1990.

14. Saja K. Tam ir galva. Prieiga internete www.samogit.lt/kultūra/K.Saja – 2010 04 30.

15. Saja K. Dramų turgus. – Valstybės žinios, 2000.

16. Venclova T. Interviu su Edita Urbonaite. – Lietuvos rytas, 2010 05.

17. Costor Pollux. Išėjęs negrįžti. – Šiaurės Atėnai, 2007 08 17. Prieiga internete www.rasyk.lt/2009 09 26.

18. Šerelytė R. Nebaigtas žmogus. Prieiga internete www.rasyk.lt/nebaigtas žmogus/2004 02 06.

 

       Žiemgala, 2011, Nr. 1.