tekstai.lt

Marija Stankus-Saulaitė. Trys Algirdo Landsbergio dramos (1982)

b_250_264_16777215_0___images_stories_file_landsbergis_su_draugais.jpgAlgirdo Landsbergio trys veikalai – farsas „Barzda“, melotragikomedija „Paskutinis piknikas“ ir vienaveiksmė drama „Sudiev, mano karaliau“ – išleisti vienoje knygoje Trys dramos. Šie trys veikalai skirtingi forma, aplinkuma, veikėjais ir fabula. Tačiau, juos skaitant kartu, pasirodo bendros temos, problemos ir įžvalga.

Farso pavadinimas nurodo jo veiksmo ir įtampos priežastį. Bandydamas laimėti ir palaikyti mergaitės meilę, Kiekvienis užsiaugina barzdą. Barzda surišta su Kiekvienio savęs ieškojimu. Kad barzda Onytei iš pradžių patinka, aišku. Bet Kiekvienis tuoj klausia: „O aš, Onyt? Kaip aš tau patinku?“ (psl. 12). Nuo farso pradžios iki pabaigos Kiekvienis, nors trumpomis frazėmis kalba apie save, iš pradžių neaiškiai, save po truputį atpažindamas, galop ryžtingai priešindamasis Vadui, atsisakydamas susikompromituoti, nes ne kas kitas, o „Aš... žinosiu“ (psl. 44). Kiekvienis save atranda, priešindamasis tėvų prisitaikantiems reikalavimams ir nepasiduodamas Vado pagundoms.

Tėvai Kiekvienį laiko šiek tiek suaugusiu, bet dar vis kūdikiu. Namie Kiekvienis turi retrogresuoti į kūdikystę; universitete jis turi sėkmingai ruoštis daktarauti. Motina suabejoja jo gabumais – ne dėl to, kad jį pažintų, bet dėl to, kad laiko jį vaiku. Tėvai jo nepažįsta. Bendrai, jie paviršutiniški, sentimentalūs prisitaikėliai. Nekeisdamas savo barzdos, Kiekvienis jiems priešinasi beveik netyčia. Jo sąmoningumas iškyla tik gale.

Vado gundomas, Kiekvienis irgi nepasiduoda, po truputį sau išryškėdamas. Barzdos pretekstu Vadas bando Kiekvieniui įkalbėti juo sekti. Triskart gundomas, Kiekvienis triskart atsispiria. Vadui nepasiseka Kiekvienio sąžinės pagauti (pls. 32). Pirmąkart Vadas ateina kaip barzdotas lietuvis patriotas; antrąkart kaip plikagalvis antžmogis nacis; trečiąkart kaip dvišakės barzdos komunistas. Trečia kauke jis dar kartą ateina, žadėdamas Kiekvieniui moterį, jei šis pasiduos. Bausmės atitinka gundytojo rolę. Trečią ir paskutinį kartą Kiekvienis ištremiamas į Šiaurę, kur jis pasensta ir miršta.

Vado sugundyti Kiekvienio tėvai ir jo mylimoji Onytė. Bet ne jie Vadui rūpi. Pirmame vaizde Vadas Sinajaus kalne kalbasi su Neturinčiu vardo, kuriam jis pasisako gundysiąs menką tvėrinį, kad tas taptų panašus į Vadą, o ne į Kūrėją. Biblinis farso pagrindas duoda farsui prasmės ir sukelia juoką. Kristaus bandymai tyruose sukarikatūrinti Kiekvienio trimis bandymais. Kristaus atpildas pamėgdžiotas paskutiniame, pavėluotame „deus ex ma-china“, angelams nusileidžiant. Kiekvienis Vado turi laukti tūkstantį metų, kaip buvo laukiama milenijaus. Prasmė susikuria, Kiekvieniui liekant sau ištikimu. Kad tas ištikimumas reiškiasi barzda, juokinga. Biblinis fonas padidina juoką. Vadas kažkodėl gundo ne didvyrius, ne kitus vadus dideliais dalykais, bet ne per gabų, visai paprastą studentą pakeisti savo barzdą.

Farse juoką sukelia kaip tik tiesioginis ar netiesioginis didelių ir ir mažų įvykių bei veikėjų priešpastatymas. Kuo didesnis kontrastas, tuo geriau. Pagalvoti, kad Kiekvienis yra panašus į savo Kūrėją, yra juokinga. Juokinga taip pat matyti jo gundymą biblinių gundymų kontekste. Juokinga patį gundytoją matyti tokį pasikeitusį nuo biblinių laikų.

Farso juokingumas priklauso ir nuo pačių žodžių. Landsbergis žaidžia garsais, žodžiais, frazėmis, aliuzijomis. Garsiakalbio keisti garsai interpretuojami, kaip norima, nes tai vienaragių kalba (psl. 38). Kiekvieno teismo nuosprendis yra garsai, kurių tarpe įspraustas „pasikiškiakopūstėliausime“ (psl. 40). Tėvai Kiekvienį vadina „Kūdikiu“, motina į jį kreipdamasi    „Kūdikėliukėlyti!“ (psl. 14).

Pirmame gundyme kartojami patriotiniai šūkiai. Aliuzijos į nacių ir komunistų tvarką aiškios kituose dviejuose gundymuose. Aliuzijų daug ir įvairių. Pačiame pirmame monologe Vadas kalba apie Dievo mirtį (psl. 9) – tai vienu laiku buvo madinga. Istorinės, biblinės, teologinės aliuzijos padidina kontrastą tarp didelių įvykių ir smulkaus gundymo. Tropinės aliuzijos duoda veikalui konkretumo ir pašiepia šių laikų apraiškas.

„Barzda“ vyksta šiais laikais Amerikoje ir tuo pačiu bet kur, bet kada. Aktualijos ir šūkiai nusako laiką ir vietą. Biblinės ir klasikinės aliuzijos tai subendrina visiems laikams. Bet viskas vis tiek juokais, farsui baigiantis skustis peiliuko skelbimu ir neišskaitomais babiloniškais simboliais, angelams leidžiantis su uždanga.

„ Barzda“ žaidžia kalba, užuominomis, žmonijos istorija, amžinybe. Farso užduotis ir privilegija ir yra žaismingai sujaukti sąvokas ir sumaišyti jausmus, sukeliant juoką.

Antrasis veikalas „Paskutinis piknikas“, vyksta vasarą Naujojoje Anglijoje. Juokai ir kančia sutampa šioje „melotragikomedijoje“, kurioje, kaip melodramoje, yra dainų ir jausmingumo ir, kaip tragikomedijoje, skausmo ir vilties.

Juokas kyla iš žodžių, veikėjų išvaizdos ir veiksmo. Makaronizmai, barbarizmai, iš anglų kalbos pažodžiui versti posakiai nuskamba juokingai. Baltramiejus į lietuvių kalbą perkelia anglišką išsireiškimą: „Dar nė cento iki šiol nepadarė už savo dainas“ (psl. 65). Jeigu Mr. Spock išsižioja žodžiams, tie žodžiai – amerikietiški vulgarizmai. Biblinės ir klasikinės aliuzijos sukelia juoką, suartinant ruošimąsi piknikui su bibliniais ir epiniais uždaviniais. Kunigas prisimena Kristų, varantį pirklius iš šventyklos (psl. 56 ir kitur). Anelė mini Zeuso ir Europos bei Kirkės ir Idisėjo karių mitus (psl. 115) – dar juokingiau, nes Anelė neturėtų graikų mitologijos mokėti.

Veikėjai tuo pačiu juokingi ir tragiški. Penkiasdešimtmetės Anelės keista jaunatviška apranga ir jos vulgarūs žodžiai slepia jos kančią. Dvidešimties metų Baltraus kaubojiškas, hipiškas apsirengimas ir nepagarbūs sakiniai tėvui uždengia jo jautrumą. Iš visų veikėjų galima pasijuokti, tuo pačiu išmokstant juos užjausti ir net save juose surasti.

Veiksmas juokingas per visą vaidinimėlį. Kunigas mėto pikniko žaislelius, jiems – ir savo veiksmui – duodamas rimtą teologinę reikšmę. Mr. Spock išvaidina reakcijas, užbaigia pokalbius vulgariu anglišku šūkiu. Baltramiejui vaidinant suparaližuotąjį, juokinga, kad Kunigas ir Anele patiki, ir liūdna, išgirdus jų širdies žodžius. Veiksmas surimtėja, veikėjų svajonėms ir liūdesiui išryškėjant, bet humoras lieka iki pat galo – iki laimingos pabaigos.

Kiekvienas veikėjas turi svajonių ir slepiamą kančią. Trys grupės – vyresnieji piknikautojai, jaunesnieji muzikai, kunigas – akli vieni kitų svajonėms ir kančioms. Lengvabūdiška Anelė, pasirodo, negali užmiršti tėvo mirties ir vaikystės vargo, ilgėdamasi gerovės ir meilės. Jaunas kunigas baisisi savo girtą tėvą prisimindamas ir todėl atstumia į jį panašius, tuo pačiu ilgėdamasis meilės ir norėdamas padėti jauniems. Arūnas jautrus kitiems, nes jo turtuolis tėvas jam neturėjo laiko. Ir taip kiekvienas veikėjas ką nors skaudaus prisimena ir ko nors gero siekia. Visi yra svajotojai. Paaiškėjus, kad ir kitas svajoja, nors jo sapnas atrodo juokingas, pradedama susitaikyti.

Dramos įtampa yra dvejopa: veikėjas ir jo svajonė; tėvo ir vaiko santykis. Gale dramos visi pasiryžta siekti savo slėptos svajonės ir visi pasikeičia, labiau susitaikydami ne vien su praeitimi, bet ir su dabartimi. Ši vasara nebesikartos, ir jos nebereikia, nes vidurvasario stebuklas įvykęs: saulei pasirodžius, migla dingsta; kitą supratęs, pats sau išryškėja ir todėl gali pakeisti savo gyvenimą, kad jis neštų daugiau laimės ne tik vieną vasaros dieną, bet per visus metus.

Antagonistiški piknikautojai, kunigas ir jaunuoliai suartėja per parą. Laikas dramoje svarbus. Baltramiejus tvirtina, kad niekas nesikeičia, praeitis kartojasi taip pat, kaip metų laikai. Jo svajonė ir yra grįžti į Lietuvą.  Kunigas  ir  Baltramiejaus sūnus neigia praeities svarbą, nematydami jos grožio. Kunigas piktinasi suvažiavusių lūkesčiais ir linksminimusi. Laikrodžio formos laimės ratas jam baisus ir pagoniškas. Ir pieva jam pagoniška. Jis negali ir nebando suderinti praeities su dabartimi. Klevo ir laimės rato šešėliui – vėliau matosi ir bažnyčios kryžiaus šešėlis – suartėjus, paprastai atžygiuoja Baltramiejus, Vincas ir Matas, pradėdami vienos paros kitą laiką, kitokį gyvenimą. Su jais vasaros šventė prasideda; kitoks laikas prasideda. Kunigas nesupranta to viso reikšmės ir reikalingumo. Tačiau sekantį rytą jis pamato tekančios saulės spindulius, nušviečiančius laimės ratą. Jis pamato tai, ką Baltramiejus jau dvidešimt metų regi: laimės ratas panašus į monstranciją. Simboliai sutampa. Praeitis ir dabartis sueina. Pievoje įvyksta vidurvasario magika, stebuklas, kuriuo žmonės atsinaujina, pergyvendami tikėjimo ir artimo artumą. Vaidinimas baigiasi sutarimu, harmonija, naujais gyvenimais.

Harmonijos kitas įvaizdis, šalia laimės rato, yra daina. Jauni muzikai nori Akadijoje dainuoti naują, žavią dainą, bet Arūnas-Rooney jos niekaip negali sugalvoti. Per vaidinimą dainuojamos įvairios lietuviškos ir angliškos dainos. Galop jaunieji staiga supranta Baltramiejaus dažnai dainuojamos dainos „Kur tas šaltinėlis“ grožį ir reikšmę: nukreipta į praeitį, ji kalba ir šiandien. Tą dainą jie vežasi į Šiaurę, kartu su Baltramiejumi, svajojančiu keliauti į Šiaurę, į Lietuvą. Praeitis ir dabartis, tėvas ir sūnus sueina.

Trečiame vaidinime „Sudiev, mano karaliau“ yra du konfliktai: Jaunos aktorės su Senu aktoriumi, iliuzijų su tikrove. Senas aktorius nori dominuoti, įsakinėti kaip karalius. Jauna aktorė tuo nesižavi ir nori siekti savo tikslo tapti aktore. Senas aktorius įsitikinęs, kad niekas nesikeičia, kad jis toks pat, kaip prieš daugelį metų. Jo bijomi žodžiai yra „metai“,„amžius“,„senas“ (psl. 160, 162, 163), kuriuos Jauna aktorė ištaria. Savo jaunatviškumą ir jėgą Senas aktorius bando įrodyti paviliodamas moteris. Jauna aktorė mato jo senatvės ir gyvenimo barake tikrovę ir jam priešinasi.

Vaidindamas biblinės Dovydo ir Abi sagos istorijos Dovydo rolę, Senas aktorius įrodo, kad jis tebėra puikus aktorius. Tačiau ta rolė parodo skirtumą tarp tikrojo karaliaus Dovydo stiprumo ir Seno aktoriaus megalomanijos: karališkumas nėra kitiems įsakyti ar juos išnaudoti, bet kitus suprasti, su jais švelniai elgtis, jiems dėkoti, jų neišnaudoti. Dovydas tai daro senatvėje, daug iškentėjęs, daug kariavęs ir netekęs. Senas aktorius taip nepajėgia ir nenori elgtis, bet persiima role. Tą vaidmenį jis gerai atlieka ir, nors ką tik neigęs šias karališkas dorybes, joms pasiduoda – gal netyčia. Būdamas, kaip Dovydas, senas, jis pajunta Jaunos aktorės, kaip Abisagos šilumą ir, kaip Dovydas, užmiega. Ta prasme jis tampa Dovydu, o ne Dovydas ir kiti jo vaidinti karaliai juo, kaip aktorius mano. Jis užsnūsta kaip senas žmogus, kuriuo jis ir yra, jaunystės šildomas.

Jauna aktorė vėl pamato aktoriaus jėgą ir grožį, tuo pačiu tebežinodama, kad jos ir jo keliai negali sueiti, kad jis galbūt nepasikeitęs, kad ji jau atliko, ką galėjo. Jauna aktorė pasitraukia siekti savo tikslo.

Visos trys dramos, nors skirtingos, turi panašumų. Jos parodo, kaip žmogus elgiasi su savo svajonėmis. „Barzda“ parodo svajonės pradžią, jos laikymąsi; „Paskutinis piknikas“ pabrėžia svajonių svarbą; „Sudiev, mano karaliau“ – jų klaidingumą. Visos dramos parodo kartų konfliktą.  Senesnieji nesupranta jaunų ir kartais nori juos išnaudoti; jaunesnieji nusisuka nuo vyresniųjų ir nuo praeities. „Barzda“ neišsprendžia konflikto, nes tėvai nėra verti sūnaus; „Paskutinis piknikas“ visus suderina; „Sudiev, mano karaliau“ atskiria savęs nepažįstantį vyresnį nuo aiškesnio žvilgsnio jaunesnės.

Visos dramos turi biblinį foną. „Sudiev, mano karaliau“ pakeičia Dovydo ir Abisagos ryšį Seno aktoriaus ir Jaunos aktorės santykyje; „Barzda“ imituoja biblinius gundymus ir amžinąjį atpildą; „Paskutinis piknikas“, kaip paskutinė vakarienė, sujungia senus ir naujus laikus, senąjį ir naująjį žmogų. Kunigas supranta, kad Naujojo testamento pirklių istorija čia netinka, kad jis ne Kristus, kad seni papročiai ir naujosios apeigos suderinamos. Visose dramose yra klasikinių aliuzijų. Šių dienų veikėjai atsistoja prieš senovės didvyrius ir jų laimėjimus. Juokas tuo didėja, prasmė gilėja.

Visuose vaidinimuose yra skirtumas – net prieštaravimas – tarp asmens išvaizdos ir jo esmės. Tas prieštaravimas juokingas, bet jame tuo pačiu yra pradas atgimti, atsinaujinti. Tie, kurie pajėgia pasikeisti, tampa herojais.

Juokdamiesi iš scenoje vaizduojamo gyvenimo ir jo pokalbių, skaitytojai-žiūrovai, kurie vaidinime „Paskutinis piknikas“ įtraukiami į veiksmą, pasijuokia ir iš savęs, savo gyvenimo bei iliuzijų. Ir gal tuo būdu jie truputį kitaip pažiūri net į save – savo svajones, ryšius bei problemas.

 

       Aidai, 1982, Nr. 4.

 

      b_500_528_16777215_0___images_stories_file_landsbergis_su_draugais.jpg

     Priekyje: A. Landsbergis ir R. Viesulas. Antroje eilėje iš kairės: A. Škėma, K. Ostrauskas, V. Valiukas