tekstai.lt

Jonas Lankutis. Kazys Saja: tarp komedijos ir dramos (1983)

b_250_167_16777215_0___images_stories_file_ubagu_sala.jpgNiekas nesutraukia į teatrus tiek žiūrovų, kiek links­mai parašytas veikalas, nuotaikinga ir kandi komedija. Traukia, žinoma, ne pigus juokinimas ir banalūs pokštai, o prasminga žaismė, išminties šypsena ir gyvybės kupi­nas sąmojis, kai, smagiai bekvatodami, pajuntame ir kaž­ką skaudaus atpažinę, prie kažko labai rimto priartėję. Šitokią galią turi Kazys Saja, kurio pjesėse, nežiūrint ko­kio žanro jos bebūtų, visada girdimas komediografo bal­sas. Pats dramaturgas ne kartą yra pabrėžęs, kad kiek­vieną kūrinį jis rašąs taip, kad jame netrūktų linksmų epizodų, nes ir „tragiškiausi žmogaus gyvenimo momen­tai pataškuoti komiškom dėmelėm“ (1). Grynų komedijų K. Saja yra parašęs ne taip daug, dažnai tai mišrus žan­ras – „nei komedija, nei drama“, o dar dažniau tragiko­medija, groteskas, parabolė.

 

1

 

Komedijos renesansą lietuvių scenoje pranašavo pir­mieji K. Sajos kūriniai. „Lažybose“ (1954) ir „Septynio­se ožkenose“ (1957) pradedantis dramaturgas linksmai, o kai kur ir piktai kėlė kolūkinio kaimo negeroves, išjuo­kė netikusius ūkininkavimo metodus, žmonių apsileidimą. Komedijoje „Silva studentauja“ (1957) autorius kedeno studentiškos buities realijas, sukūrė komišką parazituo­jančio veltėdžio charakterį. Smagių veikalėlių K. Saja pažėrė ir saviveiklos scenai („Vis per gerą širdį“, „Šeš­kai“). Visur čia gausu juokingų situacijų, žvalaus humoro, išraiškingų satyrinių spalvų. Tačiau žvilgsnis į gyvenimą dar negilus, paliestų temų traktavimas pavir­šutiniškas, meninio patvarumo nėra.

Po debiutinės komedijų bangos K. Saja bando „su­rimtėti“. Vienaveiksmėse pjesėse saviveiklai „Lagaminas, kuriame buvo sąžinė“ (1961) ir „Moteris eina per lietų“ (1961) jis vaizduoja dvasiškai apakusius žmones, kurie, linksmai kvailiodami, atsiduria prie šiurpios moralinio bankroto ar net nusikalstamumo ribos. Autorius čia kryps­ta į tragikomediją, nors įkyriai dar išlenda į paviršių didaktinė schema (pvz., „Lagamine“).

Netrukus pasirodo „Pirmoji drama“ (1961), „Neri­mas“ (1962), „Saulė ir stulpas“ (1964) – pjesės, lyg nu­tolstančios nuo komedijos žanro. Jose suskamba pateti­kos intonacijos, vaizduojami skaudžių nesėkmių ištikti žmonės, su publicistiniu įkarščiu smerkiami moralinio iš­sigimimo reiškiniai. Autorius čia „drebina orą“, su jau­natvišku įkarščiu diskutuoja apie dienos aktualijas, griau­na asmenybės kulto pagimdytus visuomenės subiurokra­tėjimo, apsimetinėjimo ir egoizmo baubus, idealizuoja žmogišką nuoširdumą, draugiškumą ir teisingumą. Ta­čiau tiek jo kuriami siužetai, tiek personažai iš esmės yra komiški arba tragikomiški. Nevykėlis dailininkas Okanis „Pirmojoje dramoje“ nori atrodyti tragikas, bet visi jo maištavimo žygiai tokie vargani, kad sužadina tik grau­džią šypseną (ypač kai finale jis pas meilužę Malviną atranda savo pradingusį portfelį su savišalpos kasos pi­nigais). „Saulės ir stulpo“ herojai įpainioti į detektyvinę istoriją – suvažinėtas kelyje žmogus, kalėjime sėdi ne­teisingai apkaltintas jaunuolis, o tikrasis kaltininkas del­sia prisipažinti, nes bijo palikt neištikimą žmoną. Pastaro­ji – grynai komedijinis personažas. Toks pat ir jos meilu­žis – milicijos leitenantas, kuris be kelnių strapinėja apie konjako butelį ir kaltininko žmoną, užuot vykdęs teisėtu­mo saugotojo pareigas. Pagrindiniai veikėjai čia absur­diškai susipainioję buities kilpose ir nelabai įstengia vai­dinti tą rimtą dramą, kurią norėtų pasiūlyti autorius, su­formulavęs didaktišką idėją apie saulės šviesą ir stul­pais pavirtusius žmones. Yra tik komiški stulpo šešėliai, ir pagal juos K. Saja daug tiksliau nustato laiką.

„Nerime“ dramaturgas išveda į polemikos ringą dvie­jų kartų atstovus: jauną, revoliucinio idealizmo kupiną gyvenimo reformuotoją Rimą ir rutinos užėstą pokario veikėją Tautrimą. Daugelyje scenų tėvas ir sūnus sukry­žiuoja špagas lyg romantinių F. Šilerio dramų herojai, tačiau realybės trauka yra tokia stipri, kad dramaturgas neiškenčia nepabrėžęs ir graudžiai komiškų šio konflikto ypatumų. Smarkuolis Rimas plėšosi, apsuptas ne itin idealių savo bendraamžių, kuriems rūpi tik smagios pramogos. Į pagundą jį veda apsukrus kombinatorius Ar­malis, turtingo jaunikio ieškanti gražuolė Janina ir kiti „žaismingi“ stileivų kompanijos dalyviai, o Tautrimo dantys taip atšipinti į tikrovę, jog vaikiškas sūnaus idea­lizmas jam atrodo tik šypsenos vertas naivumas:

 

<...> Kodėl tu manai, kad žmogus būtinai turi būti juodas ar baltas? Žmogus būna ir šioks, ir anoks, ir dar kitoks. Studijuosi, iš­girsi – visur vyksta priešybių kova. Ir aš, kaip visi, turiu ir juodo, ir balto. Gali nebijoti, duonelę tu gali valgyti drąsiai. Tavo tėvas už partijos reikalą savo dalį atidavė gramas į gramą.

<...> Kombinuojam, taip. Trūksta žaliavos – sukis kaip įmany­damas. Nekombinuosi, planas eis velniop. Užsigulėjo produkcija – tepk. Netepsi – neiškiši. Ir tepam, girdom, vaišinam. Darbininkų, valstybės labui – ne sau.

<...> Pažinsi gyvenimą, pamatysi – kas jo nesupranta, nepri­sitaiko, tas žūva. Nė vienas gyvas vabalas nekiša galvos į ugnį. Gali tėvo, motinos neklausyti, o gamtos, duonos klausyti reikia. Pra­žūsi, jei neklausysi. (2)

 

Tai ironiškas personažo autošaržas, kuriame ir sukon­centruoti pagrindiniai šios pjesės idėjiniai akcentai. Ri­mo replikos taip pat įgauna svorio, kai jis bando retu­šuoti satyrinį savo tėvo portretą:

 

Vieną sykį, turėdamas laiko, aš apytikriai apskaičiavau, kiek vienam tokiam atsakingam dėdei kainavo namas, mašina, kiek jis vi­dutiniškai išleidžia pragyvenimui, ir aš išsigandau. Aš buvau tik­ras, kad šitas machinacijas žino ne vienas komunistas, žino fabriko valdžia ir toks direktorius ar viršininkas vis tiek neišvengs baus­mės. O, pasirodo, jie „iškombinuoja“ net kasmetines premijas! Pagyrimo raštus! Susirenka, „laisto“, ir visuomet pirmas tostas už partiją. Sustoja, padaro rimtus veidus... o paskui pamažu prasideda kalbos, kokiais keliais ir šunkeliais tą partiją apmulkinti. (3)

 

Pjesės atomazgoje Tautrimas jau visai sutrintas į miltus. Autorius jo paveikslą suprastina, rodo karikatūrišką smulkaus savanaudžio ir latrelio kaukę.                                

Nuo moralizavimo K. Saja kratėsi komedijose „Gai­džio pentinai“ (1964) ir „Jo ekscelencija Vabalas“ (1965). Tai gana padriki kūriniai, sudurstyti iš linksmų buities scenų, sąmojingų pokštų, ekscentriškų išdaigų. Juose nėra nei pikto geluonies, nei sunkiasvorių problemų, nei pamokslaujančių personažų. Visi veikėjai juokingi, visos veiksmo linijos žaismingos.

Tiesa, „Gaidžio pentinuose“ lyg ir esama satyrinių atspalvių – patraukiama per dantį įvairūs nevykėliai pareigūnai, netikę kolūkių instruktoriai, auksaburniai dykinėtojai bei simuliantai. Bet labiausiai autoriui rūpi komiškas įvairių buities reiškinių tipizavimas, komedijiniai charakteriai. Čia veikia apšlubęs kolūkio pirmininkas, kuris, bebėgiodamas guminiais batais per kiemus, tiek nusiplūkė, kad jam ant užkulnių iškilo gumbai, „gaidžio pentinais“ vadinami. Jo vietoje rajono pareigūnai nori pastatyti milicijoj dirbti nebetinkantį žmogelį, kuris susikonfūzijo, Palangoje gaudydamas tariamą „diversantą“, Savo paslaugas kolūkiui siūlo per žmones keliaujantis šundaktaris, peršąs visiems „garantuotą“ gydymo prie­monę – badmiriavimą. Pagrindinis herojus traktorininkas Jurgis Draika – auksinių rankų meistras, aštrialiežuvis, merginų numylėtinis, o į didvyrius jis nekeliamas. Auto­rius jį traktuoja net kaip trečią pasakos brolį, rodo jį visaip stumdomą ir kvailinamą, be drabužių iš Palangos parkeliaujantį. Jam atitenka gražioji kolūkio agronomė, bet tai „princesė“ su vaiku...

K. Sajos meninei pasaulėjautai artimas čapliniškas komizmas. Dramaturgas jaučia simpatiją „stipriųjų“ nurungtoms, „protingųjų“ pašiepiamoms ir niekinamoms būtybėms. Jų komiškume jis bando ieškoti žmogiško vertingumo, širdies gerumo, netikėto riteriškumo. Komedijoje „Jo ekscelencija Vabalas“ į centrinę vietą iškeltas būtent toks personažas. Tai nevykėlis, žmonos apgaudinėjamas, nieko nesugebąs sukombinuoti žmogelis, išsta­tytas juokų parodai, bet galįs ir taurų žygdarbį atlikti. Tiesa, iš margo, gana mechaniškai sudurstyto šios ko­medijos audinio spausdintu pavidalu liko tik vienaveiks­mis „Palangos liūtas“, vėliau pavadintas „Savaitgalio ro­manu“, bet komizmo principas ir ten išliko toks pats.

Visa ankstyvoji K. Sajos dramaturgija gana aktyvi tikrovės atžvilgiu, bet nekonfrontuojanti, savų idėjų neiškelianti. Ji eina su nauja visuomeninio pakilimo banga, žvaliai nusiteikusi ir dar nepažįsta skausmo. Kaip teisin­gai pastebėjo V. Kubilius, dramaturgo kūrinius gaubė šviesos atmosfera. Juose „nerasi karčios ironijos, tulžin­go sarkazmo, pikto ir aštraus grotesko. K. Sajos humore vyrauja minkštos, smagios ir linksmos gaidos, jame visad yra kažkokio lengvo ir lakaus žaismingumo. Jo komedi­jose pilna išdaigų ir pokštų, nesusipratimų ir netikėtumų, girtuoklių dainų ir nuotykių, visokių persirengimų ir griu­vimų, kurie atrodytų balaganiški, jei ne ta pašėlusiai linksma nuotaika, kuria dramaturgas nudažo kartais ga­na primityvias ir prasčiokiškas komiškas situacijas. K. Sa­jos humoras perdėm liaudiškas savo charakteriu, priemo­nėmis, skoniu, o taip pat perdėm spontaniškas, iš širdies trykštantis, jaunatviškas, džiūgaujantis“. (4)

 

2

 

„Kol teatras iš scenos mokė kolūkių pirmininkus, kaip reikia sėti, o įmonių direktorius – kaip vadovauti gamy­bai, – originalių pjesių spektakliai nekeldavo didesnės po­lemikos. Bet dabar mes norime nukreipti prožektorius į patį žmogų, jo vidų. Todėl mūsų uždavinys neišpasaky­tai pasunkėja, ypač jei pati dramaturgija jau kokybiškai kitokia“. )5) Šitaip kalbėjo viename interviu rež. K. Kymantaitė K. Sajos triptiko „Oratorius – Maniakas – Prana­šas Jona“ (1967) premjeros išvakarėse.

Iš tiesų, minėtas vienaveiksmių pjesių triptikas – tai kokybinis dramaturgo šuolis, pirmoji jo pastanga pakilti virš empiriško tikrovės mėgdžiojimo. K. Saja čia kuria platesnę meninę idėją sintetizuojančius vaizdus, mėgina giliau analizuoti žmogaus socialinio elgesio dėsningumus, nuo iliustratyvaus komizmo eina prie ironijos ir paradoksalumo. Triptike apie gyvenimą kalbama perkeltine prasme, idėja išreiškiama grotesko principu.

Filosofiškumo ir satyrinio aštrumo siekiančiam komediografui groteskas labai parankus. Grotesko poetika – hiperboliško spalvų sutirštinimo, fantastiškos išmonės, laisvai deformuotų tikrovės vaizdų, paradoksalių kontrastų, ambivalentiškų sugretinimų, sąmojingos žaismės ir intelektualių poteksčių poetika. Ji išveda į meninio sąlygiškumo erdves, leidžia vaizduoti savotišką tik­rovės modelį ar eksperimentą ir šitaip gilintis į komiškas ir tragiškas reiškinių metamorfozes. Grotesko pradų, kaip nurodo M. Bachtinas, esama seniausiuose meno paminkluose, archaiškose vaizdavimo formose, mitologijoje, Vi­duramžių ir Renesanso literatūroje, bet nemažiau gajus jis pasirodo ir XX a. dramaturgijoje, krypstančioje į mi­tologizuotą tikrovės vaizdavimą, absurdo logiką, ironišką intelektualumą ar revoliucinį ekspresyvumą. Jo gali­mybes socialistinio realizmo mene plačiai atskleidė B. Brechtas ir V. Majakovskis.           

K. Saja savo groteskinį triptiką rašė smelkdamasis prie universalios problematikos. Antai „Oratoriuje“ vaizduojama anekdotiška situacija – prieš visagalį komendantą drebantis „teisybės kovotojas“ tampa didvyriu, nes per klaidą pasako šiurkštoką frazę, kurią despotas priima savo adresu. Ši paradoksali baimės ir drąsos samplaika traktuojama kaip globalinis socialinio elgesio ir žmogaus prigimties reiškinys. Namas, kuriame vyksta veiksmas, tai – šiuolaikinis pasaulis, namo gyventojai – tai dau­gialypė visuomenė su savo pranašais ir skundėjais, kovotojais ir išdavikais. Į personažų lūpas siekiama įsprausti ironiškų replikų apie taikstymąsi su blogiu, asmenybės konformizmą, pilietinės sąmonės atrofiją, vedančią prie reakcinių žmonijos išsigimimo reiškinių:

 

Išmokim apgaudinėti save! Aš siūlau mūsų namuose įsteigti speckursus. Pirmas kursas – apgauk savo pilvą. Antras kursas – ausis ir akis. Ir pagaliau trečias – apgauk savo širdj ir protą! Gau­si diplomą ir būsi kvalifikuotas optimistas, viskuo patenkintas visuo­menės narys. (6)

 

Antroje triptiko dalyje žmonių polinkis į konformizmą siejamas su išdavystės, skundimo, totalinių režimų įsi­galėjimo psichologija. Įvairiems visuomenės sluoksniams atstovaujantys traukinio keleiviai uoliai ieško pavojingo maniako, įtarinėja vienas kitą, o kai šis agresorius ima diktuoti savo valią, minia užtraukia fašistinio pareigūno diriguojamą giesmę. Groteskinės išraiškos ir paraboliškumo autorius čia siekė brėždamas paradoksalų situaci­jos pasikeitimą. Pradžioje veiksmas vyksta lyg ir buitiš­koje, vienareikšmėje realybėje, o kai įvyksta metamor­fozė, forsuotai akcentuojamas vaizdų alegoriškumas, jų perkeltinė reikšmė, išgaunamas deformacijos efektas. „Ma­niake“ visa tai padaryta žymiai sklandžiau ir žaismingiau negu „Oratoriuje“, nes ten pati situacija gerokai statiška ir dirbtinai deklaratyvi.

Pati brandžiausia yra trečioji triptiko dalis „Pranašas Jona“, kur autorius panaudojo mitologinį siužetą ir todėl žymiai laisviau galėjo fantazuoti. Čia ir labiau iš­sišakojusi problema, ir vaizdų sistema daugialypė. Pik­tadarių laivu plaukiantys Jeruzalės pirkliai, pasileidėlės, rašto žinovas ir nevykėlis pranašas – tai turiningesnis visuomenės ar net žmonijos modelis negu nūdieniški miesčionys – „Maniako“ traukinio keleiviai. Tiesa, ir čia auto­rius akcentuoja smurto temą, kalba apie baimės ir nuo­lankumo instinktus, bet, šalia to, po visą kūrinį pasklinda ir biblinio moralo padiktuotos prieštaringesnės būties universalijos.

Per audringą jūrą plaukiantis laivas – tai gyvenimo laivas, banguojančios vandenų platybės – tai neaprėpia­mi žmonijos amžiai, jos praeitis, dabartis ir ateitis. „Kaip jau yrą buvę, taip ir bus. Ką jau esame darę, tą ir dary­sime. Ir nėra ničnieko naujo po saule“, – tris kartus pirklys Smerdizas kartoja šią seno papiruso išmintį, ir ji pavirsta svarbiu viso kūrinio leitmotyvu.

Alegoriški ir pagrindiniai veikėjai. Pranašas Jona – pažadėtosios žemės neradęs, kilniais idealais nusivylęs pasaulio klajūnas, kurio išbadėjusi dvasia klaidžioja žmo­nijos kryžkelėse ir ieško tiesos. Gal „visi žmogaus ke­liai – tai paklydusio klaidžiojimas. Kur teisybė? Kur laimė? Kur visų kelių prasmė?“ —mąsto pranašas. Šiam personažui lemta susidurti su bibline jūrų pabaisa – Leviatanu. Bet nemažesnė pabaisa jam yra ir žmo­giškasis ribotumas, vidutinybės viešpatavimas pasaulyje. „O! vidutinybė!.. Tai pats gajausias ir sveikiausias pada­ras. Jis ne toks kvailas, kad prakaituotų su vargdieniais, ir ne toks protingas, kad savo išmintim papiktintų valdo­vus. Visada sotus, visada patenkintas... Staliai dirba sta­lus ir lovas vidutiniam ūgiui. Puodžiai žiedžia puodus vi­dutiniam pilvui. Visi didesnieji ir mažesnieji tarnauja būtent jam, vidutiniam Adomo palikuoniui“ (164). Savo išgyvenimais Jona komiškas ir tragiškas. Jis norėtų būti galingas pranašas, „vedžioti už rankos karalius ir kara­lystes“, bet, kai audra ima mėtyti laivą, jis saldžiai miega, į vilnas įlindęs. Jo pasiaukojimo pastangos panašio į pamišėlio kliedėjimą, žmonių susidorojimas su pranašu parodomas kaip linksmas pokštas. Didžioji žuvis praryja donkichotišką tiesos ieškotoją, kovos su blogiu didvyrį, kurio veide turėjo atsispindėti ironiška žmonijos skausmo grimasa.

Pranašo paveikslą savaip dubliuoja rašto žinovas Paschoras. Šis personažas įkūnija blaivesnę pasaulio išmintį. Jis realiau pažįsta tikrovę, ieško realesnės tiesos, atliekai realų žygdarbį, gelbėdamas pražūčiai pasmerktą vergę. Paschoras taip pat atsiduria jūrų pabaisos nasruose, bet grįžta iš ten, kad galėtų papasakoti ir apie šią „realy­bę“. Tikrų grotesko aukštumų dramaturgas pasiekė, vaiz­duodamas kraupią personažo metamorfozę banginio pilve:

 

Liūdna. Nyku. Tirpsti po truputį... Virškina gyvą, o tu – nieko... Spardžiaus, bet kas iš to? Žuvis didelė, o aš... Kuo labiau spardais, tuo labiau dusina. Apsiraminau, susimąsčiau. Gal menkam sutvėrimui – vabalui – didelė garbė susilieti su didele žuvim? Žiūrėk – spūst ir atleidžia, spūst ir atleidžia – kai ramus...

 

Pabaisa Leviatanas – tai groteskinė metafora kaip ir Dinozauras Just. Marcinkevičiaus poemoje „Siena“. Tai blogis, kuris persekioja žmonijos laivą, plaukiantį visų amžių mariomis. Tai monstras, kurio rankose dažnai at­siduria ir laivo vairas (kapitonas Nuji-Mardukas ir jo gau­ja). Tik jo nasruose pabuvoję, tampame išmintingesni realistai, per skausmą ugdome herojišką pasipriešinimo galią, kad galėtume, įsikibę į Paschoro tampomą sunkią grandinę, kartu su juo šaukti į istorijos erdvę: „Ei, paduokit ranką! Žmonės! Ar yra čia kas nors? Paduokit ranką. Ko jūs tylit? Ko jūs tylit?“.

Tokiam šauksmui subordinuotas „Pranašo Jonos“ alegoriškumas didžiai praturtina visą triptiką.

Pranašai, vedliai ir keleiviai, klajoją pasaulio kryžke­lėse, – motyvas, dar kartą groteskiškai išplėtotas „Ma­mutų medžioklėje“ (1968). Tik čia daugiau sarkazmo, satyrinio kandumo, nukreipto prieš kitą pabaisą – paties žmogaus primityvumą, „mamutišką“ bandos jausmą, nu­vedantį visuomenę į socialinio blogio aklavietes.

„Mamutų medžioklę“ galima laikyti grynu grotesku. Viskas čia grindžiama hiperboliškais perkeltinės prasmės vaizdais, sudaromos pabrėžtinai sąlyginės situacijos, ko­miškas veiksmas paverčiamas alegoriniu pokštu su ab­surdo efektais. Anksčiau minėtame K. Sajos triptike pa­raboliški siužetai vos vienur kitur nutolsta nuo realaus, buitiškai suprantamo tikroviškumo, o „Mamutų medžiok­lėje“ viskas sumodeliuota pagal specifines karikatūriško ir sufantazuoto žaidimo taisykles. Komizmo teoretikas B. Dzemidokas teigia: „Groteskas tampa žanru tada, kai au­torius konstruoja kūrinį nuosekliai remdamasis grotesko technika“. Šiuo atveju K. Saja ir mėgino tokią techniką kuo efektingiau pademonstruoti.

Kūrinyje vaizduojama karnavališka šventės ieškančių piligrimų kelionė. Scenoje vyrauja balaganiškas šurmu­lys, kuriame dalyvauja maskaradiškai perrengta klaidžio­jančių lengvatikių minia ir visokie netikri vadai, prana­šai, apsišaukėliai, įtartinų idėjų bei idealų reklamuotojai (Rylininkas, Balionų pardavėjas, Skėčių pardavėjas, Mis-Pamatęs Mirk ir kt.). Reginysjudrus, spalvingasirkartupanašus į košmarišką sapną: kaieini, eini, ieškai, ieškai, okojos, kaip švininės, vistebetrypiatojpačiojvietoj. Antrojegroteskodalyje, kai šventėsieškotojaimurdosidervojearbatūno įlindę statinėse, veiksmaspriartėjaprieabsurdoteatruibūdingų situacijų.

„Mamutų medžioklėje“ daug kas artima B. Brechto dramaturginei poetikai. Žodis personažų lūpose čia yra ne tiek tarpusavio santykiavimo, kiek autoironijos, sarkas­tiško sceninės padėties vertinimo priemonė. Čia daug sąmojo, šmaikščių poteksčių ir šiurkštaus aštrumo. Esmi­niuose veiksmo posūkio momentuose gana vykusiai įveda­mi brechtiški kupletai, kurių sarkazmas, susipindamas su tiesioginėmis personažų replikomis, sudaro satyrinę grotesko atmosferą:

 

RYLININKAS. Balionai ir žodžiai, žodžiai ir balionai... (pokšteli savo balioną į delną ir, sukdamas rylą, eina į priešingą pusę)

Semiam iš tuščio,

Pilam į kiaurą;

Imam iš plono,

Dedam į siaurą...

Bam bam barlam

Bam bam barlam –

Imam iš tuščio,

Dedam į kiaurą...

ČIGONĖ. Na, kur tu dabar? Kur tu vienas nueisi, žmogau?

RYLININKAS.

Beriam akysna

Tiesą ir melą –

Siela badauja,

Liežuvis mala!

Bam bam barlam... ir t. t.

KAMINKRĖTYS. Ei! Ar tu girdi? Tu išsižadi mūsų? Palieki mus, taip? Pats atvedei, pats...

RYLININKAS,

Žodžių Sacharoj

Ieškom žolyno

Už vandens gurkšnj

Visą žodyną!

Bam bam barlam... ir t. t.

VIENUOLĖ. Išpuikėlis! Išgama!

ČIGONĖ. Žinok, aš tau niekad šito neatleisiu, niekad!

RYLININKAS.

Ausys pavargo,

Liežuvis gelia –

Tyliai be žodžių

Rodykit kelią!

Bam bam barlam... ir t. t. (Nueina)

 

Šioje ir daugelyje kitų scenų K. Saja sublizga kaip šmaikščios replikos meistras, satyrinių grimasų virtuo­zas.

Tačiau groteskas reikalauja nevaržomos teatrinių ab­strakcijų laisvės. Šitokio užmojo kūriniuose (pvz., E. Jonesko, M. Frišo, F. Diurenmato, A. Adamovo ir kt.) ven­giama iliustratyvaus alegoriškumo, o deformuoti vaizdai atspindi labai plačios prasmės gyvenimiškus stereotipus. Pagrindinį vaidmenį vaidina netikėčiausios, aštriu sąmo­ju grindžiamos asociacijos, kontrastingi žmonių sąmo­nėje glūdinčių vaizdinių ir sąvokų sugretinimai, idėjų, is­torinių reiškinių, būties dėsningumų ir etinių normų pa­radoksai.

 

„Mamutų medžioklėje“ taip pat šito siekiama. Tačiau autoriaus fantazija čia dar gerokai varžoma įprastinio mūsų dramaturgijoje socialinių aktualijų komentavimo. Dalį tų realijų K. Saja pats nurodė pjesės įžangoje. Tai satyra prieš kapitalistinėje visuomenėje vykstančias „rie­tenas tarp partijų, iš esmės nesiskiriančių viena nuo ki­tos, moralinių ir etinių idėjų pajungimą bizniui, išoriniu spalvingumu prisidengtą dvasios ubagystę ir t. t.“

 

„Mamutų medžioklę“ lydi didaktinės schemos šešėlis. Jis šmėkšo pačioje fabuloje – ėjo, ėjo kaip avinai ir įklim­po į dervą. Tai primena sanitarinį plakatą. Didaktika ge­rokai slegia daugelį dialogų bei replikų, ir ypač ilgas Sargo tiradas – šituos jo „pamokslus nuo kalno“, mora­lus apie mamutizmą. Čia sąmojis visai gęsta, pereinama netgi prie patetikos ir deklaratyvių sentimentų:

 

SARGAS. Jeigu pasaulis toks, kaip jis sako, tada aš – mizantro­pas. Bet jis ne toks! Negali būti toks! Aš dar paieškosiu jūsų tarpe žmogaus. O tada – galit mane surišti ir sudeginti kaip žvakę – kad tik tam žmogui būtų šviesiau.

 

K. Sajos meninis žodis gyvybingai plasnoja tada, kai labiau atsiremia į charakterį, konkrečias realijas, buitį. Todėl nenuostabu, kad tokia samojiška „Mamutų medžioklėje“ yra karnavaliniais Vienuolės rūbais aprengta bo­belė, kuriai rūpi ne tiek ieškoma Fiesta, kiek namuose li­kęs katinėlis, riebūs karpiai ir vištelė su gaidžiu. Kurio­ziškas jos dalyvavimas karnavale („Užsimanėm tos Šven­tės, kaip ciuckis dešros, o patys nežinom, nei kur, nei kaip“), jos sąmojis (tiesa, vietomis gal ir persū­dytas) teikia šiai komedijai liaudiško kolorito, natūralaus satyrinio kandumo. Galbūt šiose spalvose ir buvo aptik­tos perspektyvinės lietuviškojo grotesko galimybės?..

 

(1) Interviu su rašytojais. – V., 1980, p. 370.

(2) Saja K. Nerimas. – V., 1963, p. 26–27.

(3) Ten pat, p. 19–20.

(4) Kubilius V. Gyvenimo tiesos dramaturgija. – Pergalė, 1964, Nr. 11, p. 153.

(5) Šilys V. Triptikas išeina į sceną. – Literatura ir menas, 1967, balandžio 15.

(6) Saja K. Melų diena. – V., 1981, p. 115.

 

Jonas Lankutis. Lietuvių tarybinė dramaturgija. V.: Vaga, 1983.

 

b_500_334_16777215_0___images_stories_file_ubagu_sala.jpg

K. Sajos Ubagų sala LTSR akad. dramos teatre, 1980 m.