Geras dramos kūrinys dažnai panašus į sprogimą, kurio deglą atsineša kas nors iš hamletų, norų, čackių ar šarūnų giminės. Dramoje gali ir nebūti maištingo per­sonažo, gali niekas nežvanginti kalavijais, bet visada vienaip ar kitaip juntama herojiškai arba kritiškai mąs­tanti asmenybė, jos mintys, jos temperamentas, jos san­tykis su tikrove. Vien vaizduoti, vien „įsijausti“ į apra­šomus įvykius ir žmones čia neužtenka. Užtaisas turi slypėti paties autoriaus kūrybiniame nusiteikime. Jame yra konflikto pradžia, jame yra problemos gemalas.

Mūsų naujoji dramaturgija kaip tik ir įdomi tuo, kad turi savyje daug nerimo ir etinio kategoriškumo, rodo tvirtą charakterį. Ji nešliaužia buities paviršium, nežai­džia gyvenimo ir nevaidina teatro, o siekia moralinės atsakomybės už savo laiką, bando herojinį mūsų visuo­menės nusiteikimą sieti su kritiško mąstymo galia. To­kią kryptį nubrėžė labai intensyvios, nepalenkiamą savo etinį statusą skelbiančios meninės individualybės – J. Grušas ir Just. Marcinkevičius, kurių veikaluose pajutome dramos jėgą, tolygią klasikiniams pavyzdžiams. Visada konfliktiškas, autentiškai spygliuotas ir švelniai jausmingas išlieka K. Saja, pastaruoju metu parašęs ne­maža paraboliškų pjesių, kuriose tikrovės realijos jun­giamos su etnografijos, tautosakos ir mitologijos elemen­tais. Ryškius pėdsakus paliko lyriškai trapus, vidinio skausmo ir stiprybės kupinas R. Samulevičiaus drama­tizmas. Be didvyriškų mostų, bet su stipria moralinių vertybių nuojauta išeina į sceną G. Kanovičiaus ir S. Šaltenio pagrindiniai personažai.

To paties galima ieškoti ir Juozo Glinskio dramose, kurias čia ketiname „monografiškai“ apžvelgti. Sis au­torius pasirinktas ne atsitiktinai. J. Glinskis, jau ištisą deširųtmetį rašąs pjeses, gyvai sudomino žiūrovus „Gra­sos namais“ ir „Kingu“. Jo kūrybos analizė leidžia da­ryti kai kurias bendresnio pobūdžio išvadas apie mūsų dramaturgijos ypatumus, prognozuoti tolesnes jos rai­dos perspektyvas.

J. Glinskio pjesės ypač patraukia dėmesį tuo, kad jose siekiama originaliai išryškinti kritiškai mąstančios asmenybės pasaulėjautą, kurti jai kontrastingą žiauru­mo atmosferą, o kartu ir formuoti atitinkamą dramos poetiką.

Žiaurumo šmėkla, pagimdyta fašistinio smurto, seniai klajoja XX amžiaus rašytojų kūrybos puslapiais. Šiuo­laikinė pasaulio literatūra pažįsta daugybę žiaurumo at­mainų, pradedant inkvizitoriškomis tolimos praeities re­miniscencijomis, baigiant naujausiomis terorizmo bei kriminalinės patologijos realijomis. Žiaurumas tai ne tik tematika, bet ir nauji meninio vaizdavimo būdai, speci­finiai psichologinės analizės metodai, savitas tipažas, daugiaspalvė stiprių pojūčių gama, tragiškos ir tragi­komiškos kolizijos, groteskinės ir ironiškos formos bei žanrai.

Tarybinė literatūra – socialistinių idealų skelbėja – taip pat neužmerkė akių prieš smurtą, Įvairūs jo pavi­dalai įėjo į skaitytojų ir žiūrovų sąmonę su Pilietinio ir Didžiojo Tėvynės karo vaizdais, klasinių grumtynių epo­pėjomis, porevoliucinių benamių perauklėjimo istorijomis. Prieš žmogaus sužvėrėjimą, susijusį su klasių neapy­kanta, politiniu fanatizmu ar antivisuomenišku anarchiz­mu, buvo iškeltas revoliucinis žmogaus ir visuomenės performavimo principas. Žiaurumo situacijos daugiausia siejosi su herojiniu tarybinės literatūros pasaulėvaizdžiu, neretai stiprino jos patetines intonacijas.

Vėliau, kai kūrybos horizontai praplatėjo, įsitikinta, kad blogis gali būti preparuojamas ir žymiai įvairesnė­mis meninėmis priemonėmis. B. Sruogos „Dievų miške“ pasakotojas braido po kruvinas fašistinio pragaro gel­mes tartum užsidėjęs apsauginį ironijos ir sarkazmo skafandrą. Sis šarvas atsparus jausmingumui, nustebi­mo ar pasipiktinimo šūksniams, nepraleidžia įprasto tra- gediųio spinduliavimo. Po juo susitelkęs ypatingas koš­mariškos „linksmybės“ slėgis formavo tokią žiaurumo poetiką, kokios iki tol lietuvių literatūra nebuvo pažinu­si. Vėliau J. Grušo drama „Adomo Brunzos paslaptis“ parodė, koks sudėtingas yra smurto ir išdavystės psicho­loginis mechanizmas. To paties autoriaus tragiška ko­medija „Meilė, džiazas ir velnias“ atvedė prie psichinio ir moralinio šoko kolizijų, kurių vaizdavimui prireikė novatoriško realybės ir simbolikos jungimo, labai kon­trastingų cinizmo ir dvasingumo samplaikų. J. Grušas pasirinko žiaurumą kaip struktūrinį principą ne tik socialinių ir istorinių konfliktų vaizdavimui, bet ir asmeny­bės žmogiškojo pilnavertiškumo patikrinimui. Tarsi prie budelio kirvio ašmenų prisiliesdami gyvena Beatričė ir Barbora Radvilaitė, Švitrigaila ir Adonė, Pijus ir Pily­pas.

J. Glinskį galima laikyti artimu J. Grušo pasekėju. Šis jaunesnės kartos dramaturgas labiau negu kas ki­tas mėgsta vaizduoti itin šiurpius žemų instinktų ir kil­nių dvasios polėkių susidūrimus bei kontrastus, nepa­prastai aktyvizuojančius žmogaus prigimtį, sustiprinan­čius psichines reakcijas. Jo herojai – keistoki, už „nor­malios“ kasdienybės atsidūrę žmonės, kurių išgyvenimuo­se kritiška proto analizė ir aukščiausia jausmų ekstazė gimsta iš gaivališko priešinimosi blogiui. Autorius kons­truoja savo kūrinius tarsi poetines vizijas, kuriose įaud­rinta sąmonė bei pasąmonė išjudina ir šleikščius tamsos gaivalus, ir spindinčius sielos kristalus.

Pirmojoje J. Glinskio dramoje „Grasos namai“ maiš­tingojo XIX a. lietuvių poeto Antano Strazdo likimas ro­domas pagal XX a. suformuluotą konclagerių žmogaus modelį. Veiksmas vyksta viduramžių inkvizicijos karce­rius primenančiose seno vienuolyno celėse, tačiau čia vyraujanti atmosfera yra moderni, „intelektuali“, kupi­na korektiško nuosaikumo, šalto cinizmo ir ironiško „objektyvumo“.

Ypatingą toną kūriniui duoda veiksmo komentato­rius – grasos namų šeimininkas, psichiatras Mališevskis, kuris yra tartum kokio vaidinimo vedėjas, įvykių pasa­kotojas. Šio nuobodžiaujančio ir filosofuojančio sadisto akimis matome pagrindinį herojų ir jo bendrininkus. Pro­loge šis cinikas bodisi, kad įstatymo raidė nepalieka vie­tos jo individualiai kūrybai, ir kartu uoliai vykdo to­bulai sureguliuoto mechanizmo funkcijas. Šio personažo buvimą scenoje ir dalyvavimą vaizduojamuose įvykiuose jaučiame kaip sistemą, kaip pasibaisėtiną dėsningumą. Tai žiaurumas, papuoštas galantišku ironijos rūbu.

Svarbus „Grasos namų“ veiksmo atributas yra di­džiulis pamišėlių tramdymo krėslas – tikras Mališevskio pasididžiavimas. Į jį nuolat sodinami pasmerktieji, kai per daug įsiaudrina po metodiškų vienuolio Baltramie­jaus egzekucijų. Bet kviečiami jo malonumus išmėginti ir pasmerktųjų kaltintojai, kad per daug „neužsimirštų“. Tokiomis progomis psichiatro gražbylystė pasiekia apo­gėjų. Štai pasodinęs į grasos namų „sostą“ vyskupą Klongevičių, jis prabyla tartum Mefistofelis, gundantis Faustą:

 

Mališevskiu jūs galit pasikliauti. Krėslas išbandytas. Pati isto­rija jame sėdėjo. Be to, jis turi nuostabią savybę: kai ilsimės, jis žadina unikalias mintis, kurias vaizduotė čia pat paverčia realybe. Šventiems apmąstymams geresnės vietos nesurasit. Gal pageidaujam įsitikinti? Atiošial patogiai galvą (rodo išpjovą kaklui), padedat ran­kas ant kelių, raumenis atpalaiduojat, užsimerkiat... (Uždaro krėslą, iš kurio kyšo tik galva ir batai) Jūs – valdovas. Protingas, doras ir galingas. Prieš jus klūpo atsidavę pavaldiniai. Jokie rūpesčiai ne­vargina jūsų galvos. Krūtinę užplūsta ramybė. Nei durklas, nei nuo­dai netrikdo sapno. Užtenka mostelti pirštu, ir kiekvienas jūsų no­ras išsipildys.

 

Mališevskis, jo krėslas ir visa grasos namų rūstybė simbolizuoja dėsningą būties agresyvumą („Laikas bė­ga, dievai mainos, o Mališevskis vis toks pat, jis – ne­mirtingas. Che-che“). Dramaturgas tai pabrėžia kaip absurdišką tragizmo slenkstį, per kurį žengdamas, nuo­lat klumpa ir keliasi žmogus.

Plūkiasi tarp šio mechanizmo krumpliaračių ir Straz­das, kurio paveikslas piešiamas be įprastinės herojišku­mo aureolės, beveik visada puošiančios praeities įžymy­bių galvas. Dramos protagonistas pastatytas akis į akį su inertiška socialinio žiaurumo jėga, kritiškai suvokia ne tik aplinką, bet ir save. Daugelyje situacijų poetas tiesia rankas prie kankinio vainiko (ir, atrodo, turi visiš­ką teisę jį užsidėti ant galvos), bet tą vainiką čia pat kažkas išdrasko. Visos svarbiausios Strazdo gyvenimo peripetijos tarsi apšviečiamos ta šviesa, kuri pasklinda žmogui atsisėdus į Mališevskio krėslą. Net vidiniuose poeto monologuose juntama psichiatro „filosofinė sistema“, absurdiškai iškreipianti egzistencijos prasmę. Straz­das yra atsidūręs šalia liguistų ir nepilnaverčių būty­bių – Rylos ir Orlovskio, kurių kliedėjimuose žmogiškas skausmas maišosi su patologija. Jo paties refleksijose šmėžuoja kapų pelėsiais dvelkiantys praeities šešėliai. Jo meilė, pasiaukojimas poezijai, noras gyventi su paukš­čiais medžių viršūnėse susilaukia drastiško oponento – tarp plėšikų atsidūręs poeto sūnus griauna iš pamatų visą tėvo etiką ir su baisiu įniršiu demonstruoja jaunat­višką cinizmą. Atrodo, ne taip daug ir tetrūksta, kad dramoje absoliučiai įsivyrautų Mališevskio skepticizmas ir sarkazmas, su kuriuo susidūręs' žmogus tampa bejė­gis žaisliukas „juokaujančio likimo“ rankose.

J. Glinskiui reikia būtent šitokios tragikomizmu dvel­kiančios spalvų gamos, kad galėtų kalbėti apie nūdienišką asmenybės išbandymą, kad galėtų XIX a. poetą pri­artinti prie dabartiniam žmogui būdingos kritiškesnio slė­gimo savijautos. Be to, dramaturgas siekia šoko efek­to, kad gėris suskambėtų ypatingu kontrasto skambesiu.

„Grasos namuose“ daug šiurkštumo, drastiškų kan­kinimo scenų, personažų psichika ir jutimai atsiveria su atstumiančiomis fiziologinėmis drumzlėmis. Dialogai ir monologai prisigėrę suplėkusio karcerių kvapo, intymios išpažintys ir sielos skundai panašūs į kliedesį, ne vi­sai rišlų sudirgintos sąmonės srautą. Archaiški kalbos elementai, vaizduojamai aplinkai ir laikui būdingi žargo- niniai frazeologizmai įkaitę nuo dvasinio slopinimo aske­zės ir žandariško smurto. Šią „natūralistinę“ žodžio sti­chiją įmagnetina galinga ironijos srovė, kurią išspindu­liuoja anksčiau minėtasis Mališevskis – simbolinė figū­ra, pakylėta virš istorinio laiko.

Bet ne mažiau galingas yra ir lyrinis veikalo polius. Tarp žiaurumo ir ciniško pasityčiojimo spindi Antano Strazdo nešamas gėris, sklinda jo žmogiška šiluma ir švelnumas. Priešiškų balsų apsuptas, net artimiausių žmonių kaltinamas ir teisiamas, poetas ieško savo gyve­nimo prasmės ir tikslo. Autorius rodo herojų kasdienišką ir nuodėmingą, bet kartu paženklina jį nemirtingumo ženklu, kaip ir Mališevskį. Visaip pešiojamas ir svilina­mas Strazdas yra toks pat filosofas, kaip ir jo „visaga­lis“ antagonistas. Jis gali atsišaukti tomis pačiomis iro­niškomis ir autoironiškomis intonacijomis, analizuoti sa­vo paties likimą iš perspektyvos, pakilti į neutralią inte­lektualaus atsiribojimo poziciją. Jame įkūnyta ir kažkas daugiau – tai asmenybės jėga, natūralus žmogaus ge­bėjimas būti savimi, gyvas jausmo plazdėjimas, laisvės ir laimės siekimas, pareigos kraštui supratimas, kilimas į dvasios aukštybes.

Ir žodis, priartėjęs prie Strazdo, magiškai ima keis­tis – šiurkštumas, archaiškoji kalbos faktūra pradeda vir­pėti, skaidrėti, tartum atsiplėšia nuo žemės ir suplasno­ja poezijos sparnais. Šitaip skamba daugelis dialogų, ši­taip monologai susijungia su autentiškais Strazdo lyrikos posmais. Pagaliau ir visa kūrinio kompozicija, jos ref­leksyvumas, kuris grindžiamas pagrindinio herojaus vi­zijomis, išreiškia vidinį jo dvasinio gyvenimo intensyvu­mą, troškimą vertinti ir analizuoti tikrovę.

„Grasos namai“– ekspresyvių emocijų drama. Tačiau su emocijomis autorius elgiasi kaip tipiškas XX a. ra­šytojas – nė lašo sirupo, šalin visokius pagražinimus, tegu veiksmo aikštelę skrodžia ironijos prožektoriai, tegu viską lydi analitiškas protas. Gėrio jis nedeklaruoja, o tyrinėja pačiomis sudėtingiausiomis „laboratorinėmis“ są­lygomis.

Tuo pačiu principu J. Glinskis vadovavosi rašydamas ir „Kingą“. Šioje dramoje vėl pasirinkta modelinė situa­cija su ypatinga temperatūra ir slėgimu, kad žmogaus elgesį ir sprendimus galima būtų pamatyti lyg pro kokį padidinamąjį stiklą. Vaizduojama žiaurumo, iškrypimo ir nusikalstamumo aplinka. Pagrindiniai personažai yra griežto režimo įstaigos paaugliai ir administracijos at­stovai. Kūrinyje dominuoja kankinimų scenos, siautėja sužvėrėję subjektai, vyksta šiurpus stipresniųjų susido­rojimas su silpnesniaisiais. Pagrindinis herojus nepaklūs­ta smurtui, bando apsiginti, suformuoja aplink save skaid­raus švytėjimo plazmą, prisipildančią ir švelnaus lyriz­mo, ir tragiškos įtampos.

Bet „Kinge“ mažiau poetinio iliuzoriškumo, simboli­kos ir sąlygiškumo, būdingo „Grasos namams“. Šioje dramoje vaizduojami žmonės nėra kurio nors personažo sąmonės vaizdiniai ar lyrinės refleksijos. Čia plėtojamas visiškai objektyvus veiksmas, kuriami charakteriai, konf­liktas nuosekliai bręsta ir pasiekia atomazgą, tiesa, jau su pakiliomis apoteozės intonacijomis. Visa, kas pjesėje vyksta, atrodo konkretu, gyvenimiškai pateisinta. Meni­niai apibendrinimai kaupiasi vidiniuose pagrindinių per­sonažų sukrėtimuose, jų dvasinio gyvastingumo pasireiš­kimuose ir nėra taip ekspresyviai manifestuojami, kaip „Grasos namuose“.

„Kingo“ konfliktas kriminalinis ir kartu psichologinis: vyksta įnirtinga kova – kas ką privers paklusti savo va­liai, kas bus kingas, nusikaltėlių karalius, kuriam turės nusilenkti ir tarnauti silpnesnieji. į du atvykėlius, inter­nato naujokus, pirmieji pareiškia savo teises broliai Rauckiai – patys tamsiausi žvėriškų instinktų gaivalai. Jie laimi sau paklusnų vergą Tomą. Rafinuotesnis kingas yra internato administracijos atstovas Roslevskis, kurio smurtas paslėptas po didaktine frazeologija, kai reikia, ir įstatymo raide. Vykdydamas auklėtojo funkcijas, jis dedasi geraširdžiu tėveliu, o slapčia išdarinėja kažką ne­gražaus su savo augintine, falsifikuoja dokumentus, yra sudaręs klastingą valdymo sistemą, pagrįstą šnipinėjimu ir išdavyste.

Intelektualinę jėgą demonstruoja internato senbuvis Aleksandras. Kaip ir „Grasos namų“ Mališevskis, šis per­sonažas išreiškia itin kritišką ir ironišką požiūrį į aplin­ką, bet kartu siekia valdyti. Jis nusikaltėlių pasaulio fi­losofas, „elito“ atstovas, vaikštinėja su gitara, linksmi­na savo partnerius kupletais, poetų posmais ir sentenci­jomis, gražiai pasišaipydamas tiek iš Rauckių primity­vumo, tiek iš Roslevskio suktumo. Jis pranašesnis už kitus, nuobodžiauja tarp banalybių, bet užsidega, susidū­ręs su nekasdienišku reiškiniu. Aleksandras panašus į B. Sruogos Francą („Pajūrio kurorte“), kai organizuoja sąmokslą, rengia pabėgimą. Viską jis atlieka galantiš­kai, žaismingai, su skeptišku pasimėgavimu, rafinuoto vagišiaus meistriškumu ir savo vertės jutimu. Tik nau­jokas Saulius jį išmuša iš vėžių. Šio vaikino pasirody­mas sutrikdo visą internato gyvenimą, o Aleksandrui tai yra ne tik susižavėjimo blyksnis, bet ir tragiškas supan­čios dvasinės nykumos suvokimas:

 

Tu vienintelis tikras karalius. Nors ir nepriimi karūnos. Kaip tik, kad nepriimi. Tu nenori turėt vergų, tu viską iš savęs, iš kažko­kio tau vienam duoto tikro dalyko. Pasiutusiai teisingas dievas ta­vy. Kaip Dostojevskis. Aš tai iš karto pamačiau. Tu vienas, bet ne­jauti vienatvės. Tu silpnas, bet nepaprastai stiprus. O mes... mes nieko panašaus neturim. Mes velnioniškai vieniši, ir nė vieno žmo­gaus aplink, ir niekad nebus kitaip. Supranti, kaip reikia jaustis? Ne, tu nesupranti...

 

Aleksandras turtingos dvasinės prigimties ir aštraus proto žmogus, tačiau palaužtas, neberandąs savyje jėgų pakilti. Jis nori atkelti vartus į laisvę Sauliui, tarsi ban­do jį apsaugoti nuo savosios lemties. Bet tikram žyg­darbiui jis jau nebetinka. Autorius daugiausia eksploa­tuoja šio kritiškai mąstančio personažo įniršį, jo lūpomis kalba apie fašizmo prigimtį, smurto psichologiją, palie­čia bendresnius XX a. reiškinius.

Visos veiksmo gijos sueina į Saulių, kurio paveikslui dramaturgas naudoja ir romantinių spalvų. Sis gana sta­tiškas personažas, mažai ką teveikdamas, spinduliuoja magišką keistuolio galią, kuri ypač užhipnotizuoja Ros­levskio augintinę Elenytę. Finale stiprėjantis lyrinis dra­mos leitmotyvas sudaro itin ryškų kontrastą šiurkščiai žiaurumo aplinkai. Autorius teigia gyvenimą, žmogišką­jį gėrį bei grožį, nevengdamas ekstazės vizijų, švelnaus jausmingumo ir aukštos patetikos. Meilės apoteozė nėra salsva, nenuslysta paviršium, joje esama tragedinės rim­ties ir taurumo.

Stengiamasi neatplėšti herojaus ir nuo realybės. Sau­lius tvirtai gina teisybės principą, nes be jo negali būti dorovės, negali būti tikro gėrio. Teisybė turi būti viena ir visų. Į Aleksandro žodžius, kad teisybė kiekvieno vis kitokia ir dažniausiai paverčiama ] „klaikiausią mėšlą“, Saulius atsako labai tyrais žodžiais:

 

Tai iš kur tas nepaprastas buvimas, kai savęs nebejauti, kada tu vien gerumas ir taip aišku, taip aišku...

 

Saulius trokšta įgyti tokią dvasinę galią, kad galėtų apglėbti ir savo širdyje sutalpinti viską – „ir medį, ir na­mą, ir akmenį, ir kokį nepažįstamą katiną, ir žmogų“. Pelnęs kingo karūną, bet nuo jos nusigręžęs, J. Glinskio herojus deklaruoja taikų troškimą – eiti paskui plūgą ir žiūrėti į šviežiai suartą žemę.

Ši tradicinė žemdirbio etika ir pasaulėjauta, taip daž­nai esanti mums visiems vienintelis atramos taškas, sprendžiant sudėtingas moralines ir psichologines XX a. problemas, nėra nei plačiau išvystyta, nei giliau įaugu­si į Sauliaus charakterį. Tai daugiau poetinė metafora, atklydusi į herojaus sąmonę iš kadaise matyto filmo. To­kia pat metafora yra ir šieno gniūžtelė, kurią Saulius ir Elenytė norėtų pasikloti kad ir į miestietišką savo ves­tuvių guolį.

Galėtume papriekaištauti autoriui, kad tokie morali­nės atramos taškai gal ir silpnoki. Į juos sunku atremti tą nelengvą kritinės minties svorį, jaučiamą kūrinyje. Norėtųsi išvysti dramoje herojų, labiau įaugusį naujose šiuolaikinio žmogaus veiklos sferose, ieškantį dvasios peno pozityviuose socialiniuose procesuose. Bet tokiam užmojui įgyvendinti, matyt, reikėtų ir kitokio veikalo.

„Kingas“ tuo stiprus, kad čia gyvenimas apšviečia­mas akinančiu spinduliu, hiperboliškai parodomi morali­niai ir psichologiniai kontrastai, kraštutiniam blogiui ne­tikėtai susidūrus su trapiu, bet neįveikiamu gėriu. Todėl ir pjesės veiksmas – lyg pajudinto skruzdėlyno bruzde­sys. Scenos trumputės, balsai aidi keliose vietose, perso­nažai puldinėja tai šen, tai ten, o finale – išsiveržimas į erdvę, šuolis aukštyn ant stogo (kaip ir Strazdo įsikorimas į medžio viršūnę „Grasos namuose“). Šitokia dra­mos poetika – J. Glinskio kūrybinė stichija.

Žemės trauką nugalėję herojai veikia dar dviejose J. Glinskio pjesėse. Tai Konstantinas (M. K. Čiurlionis) dramoje „Po svarstyklių ženklu“ ir senovės Atėnų mąs­tytojas Sokratas tragikomedijoje „Cikuta – Sokratui“. Šie personažai, kaip ir Strazdas ar Saulius, sukurti iš atsparios medžiagos, kuri nesiduoda lydoma su blogiu. Tik čia dramaturgas atitolsta nuo anksčiau minėtiems veikalams būdingos žiaurumo aplinkos, ieško ramesnių situacijų herojų lyrinėms refleksijoms ir kritiškiems svarstymams.

Drama „Po svarstyklių ženklu“ sukonstruota kaip priešmirtinė sunkiai sergančio Čiurlionio vizija, savotiš­kas jo „sąmonės srautas“ su vienas kitam prieštaraujan­čiais balsais. Įtampą čia turi sužadinti vidiniai pagrindi­nio veikėjo išgyvenimai, jo iškentėtų prieštaravimų ir abejonių reminiscencijos. Bet jos nėra tokios šakotos ir intensyvios, kaip Strazdo, kuris jausmų ir minčių chaose ieško savojo Aš. Konstantino refleksijos, sukoncentruotos daugiausia moralinių svarstymų srityje, apsiriboja nie­kingos kasdienybės smerkimu ir dvasinės realybės aukš­tinimu. Skirtingus herojaus sąžinės balsus atspindinti I ir II Partnerių polemika vietomis visai iliustratyvi ir sau­soka. Gyvybės dramai suteikia kai kurie poetiški Kons­tantino monologai, priartėję prie Čiurlionio muzikos ir tapybos simbolinių vizijų bei „Laiškų Sofijai“ jausmingo dvasinio pakilumo.

Tragikomedija „Cikuta – Sokratui“ – paraboliško su­kirpimo kūrinys. Jame antikos realybė ir ją analizuo­jantis Sokratas vaizduojami kaip tam tikras socialinių santykių modelis, kuriame itin ryškūs žmonių sumate­rialėjimo ir dvasinio nuskurdimo bruožai. Autorius čia išveda į veiksmo areną gana daug veikėjų, rodo įvairius visuomenės sluoksnius, piešia masines scenas, kuriose matome Atėnų valstybės vadus, partijų atstovus, pirklius, amatininkus, karius, įstatymų vykdytojus. Beveik visi jie gyvena vien rūpindamiesi, „ką nutvert ir praryti“, gru­miasi dėl įtakingų postų ir riebesnio kaulo, taikosi vie­nas kitam gerklę perkąsti, kaip žvėris su žvėrim susido­roti.

Išminčius Sokratas klajoja Atėnų viešojo gyvenimo sūkuryje, žvelgia žmonėms į akis, norėdamas atrasti pro­tą ir dorovės pradus, nustatyti kvailybę ir niekšybę. Jis neleidžia užmigti pagedusios visuomenės sąžinei, kalba, kad valstybės galia ne vien ginklų žvangesys, bet ir tie­sos spindėjimas. Ypač akcentuojamos jaunimo dorovės problemos. Ginčuose su jaunaisiais atėniečiais Sokratas moralizuoja, tartum kreipdamasis į dabartinius Eroto ir Bakcho garbintojus:

 

Šiandien mes siautėjam, žarstom pinigus, jaunystę, didėja ma­lonumų godulys. O rytoj, kai įprotis virs antrąja prigimtim?.. Ar, ištekliams išsekus, tu nepradėsi dairytis į tėvų piniginę? O jeigu šie geruoju jos neatiduos, ar tu, jaunas ir stiprus būdamas, nepa­kelsi rankos prieš tėvą, motiną, kad ją atimtuin? O gimdytojų turtą praūžęs, ar nepasikėsinsi į praeivio apsiaustą, ar neįlįsi į šventyklą, kad ją apšvarintum? Ar už grašį nepasidarysi niekingu skundiku, o turėdamas gražbylystės dovaną,– melagingų liudininku? Ar, mas­kuodamas savo bjauratą ir saldžialiežuvaudamas, tu nepasistengsi suburt aplink save tokių pat veidmainių gaujos, kad, pakėlęs ran­ką prieš gimdytojus, pakeltum ją ir prieš tėvynę, prieš jos įstatymus, prieš doriausius jos žmones, ar pats netapsi tironu?

 

Stiprūs finaliniai veikalo epizodai – Sokrato nuteisi­mas. Susidūręs su išdavyste ir neteisingumu, kūrinio herojus tartum grimzta į save, absorbuoja žmogiškais po­jūčiais visą aplinkos blogį ir ieško jį atsveriančių dva­sios galių. Jis nugali mirties baimę, sutramdo savisaugos instinktus ir oriai stebi, kaip ruošiama jam nuodingoji cikuta – atpirkimo taurė. Atomazgoje suskamba klasiki­nėms tragedijoms būdingas akordas – pasiekia žinia, kad žuvo ir Sokrato išdavikas, nepakėlęs sąžinės priekaištų.

„Cikuta – Sokratui“ ir „Po svarstyklių ženklu“ – re­torinių intonacijų dramos. Savo herojus autorius čia ve­da akistaton su negatyvia, jiems svetima ir nepriimtina , tikrove, bet užkelia ant gana aukštos tribūnos ar pjedes­talo, iš kur jie skelbia savo kritiškus sprendimus, patys lyg ir negyvendami toje kasdienybėje. Psichoanalitiniai J. Glinskio sugebėjimai čia neranda erdvės plačiau at­siskleisti. Ironijos žaismas taip pat gerokai prislopintas.

Nedera, žinoma, kreipti dramaturgą vien „Grasos namų“ ar „Kingo“ vaga. Jo talentui plačiau išsiskleisti rei­kalingos įvairios temos ir formos. Vis dėlto galima spė­lioti, kad J. Glinskio jėga – kritiško slėgio konfliktai. Jų reikėtų ieškoti ne vien gyvenimo anomalijose, bet ir vi­sur, kur tikrovė reikalauja maksimalių pasipriešinimo ir perkūrimo pastangų. Pasinėręs į kasdienybę, atsistojęs ant aštrių jos nuolaužų, J. Glinskis moka iki skausmo šypsotis, be didaktinių moralų kalbėti apie humanistines vertybes, kilti į romantiškas dvasinio gyvenimo viršūnes. Dramaturgui turėtų būti patogios ne vien modeliuotos situacijos, bet ir labiau sukonkretinti siužetai su tipiš­kais šiuolaikiškos socialinės tikrovės ypatumais.

J. Glinskio ieškojimai rodo, kad mūsų dramaturgija „apsipranta“ su žiaurumo estetika, mokosi ją panaudoti gėrio poetizavimui, nors neretai dar patenka į retoriško moralizavimo seklumas. Sutvirtėti ši estetika gali, iškel­dama stiprius, turiningus charakterius, didelio moralinio atsparumo asmenybes, gilindama psichologinę analizę. Svarbus čia turėtų būti realistinis konfrontacijų pagrin­dimas (pvz., E. Radzinskio pjesėje „Luninas arba Žako mirtis“ žiauri herojaus kančių epopėja tiek prisodrinta socialinių realijų, jog skamba kaip liaudies gyvenimo tragedija). Kritiškai mąstanti asmenybė kartais labiau juntama dramos struktūroje, jos poleminėje nuotaikoje ir konfliktuose negu pagrindinių veikėjų charakteriuose. Kol kas sunkoka išsiveržti iš tos herojų standartizacijos, kurion gerokai yra įklimpusi mūsų dramaturgija, vaiz­duodama vien keistuolius nepritapėlius, nežemiškus šven­tos ugnies saugotojus. Pozityvūs idėjiniai akcentai daž­nai tebėra grindžiami vakarykščiais poetiniais vaizdiniais, sustabarėjusiomis gėrio alegorijomis ir simboliais. Žiauri tikrovės tiesa turi sukonkretinti ir atnaujinti kritiškai mąstančią šių dienų asmenybę, išvesti į veiksmo areną realistiškesnius visuomenės dvasinių žadintojų paveiks­lus.

 

Jonas Lankutis. Lietuvių tarybinė dramaturgija. V.: Vaga, 1983.

 

J. Glinskio Grasos namai Kauno valst. dramos teatre, 1970 m.

 

Absoliuta Andželika Lukaitė 4 Achille Campanile 4 Adolfas Juršėnas 1 Adolfas Mekas 1 Adomas Lastas 5 Agnė Biliūnaitė 9 Agnė Klimavičiūtė 1 Agnė Narušytė 1 Agnė Žagrakalytė 29 Aidas Jurašius 2 Aidas Marčėnas 45 Aistė Ptakauskaitė 9 Aivaras Veiknys 8 Albertas Zalatorius 3 Albert Camus 4 Albinas Bernotas 3 Albinas Žukauskas 3 Aldona Liobytė 1 Aldona Ruseckaitė 4 Aldona Veščiūnaitė 14 Aldous Huxley 15 Aleksandra Fomina 22 Alfas Pakėnas 6 Alfonsas Andriuškevičius 29 Alfonsas Bukontas 2 Alfonsas Gricius 2 Alfonsas Nyka-Niliūnas 22 Alfonsas Šimėnas 1 Alfredas Guščius 22 Algimantas Baltakis 27 Algimantas Julijonas Stankevičius 3 Algimantas Krinčius 9 Algimantas Lyva 11 Algimantas Mackus 12 Algimantas Mikuta 33 Algirdas Landsbergis 23 Algirdas Titus Antanaitis 3 Algirdas Verba 7 Algis Kalėda 1 Alis Balbierius 29 Allen Ginsberg 3 Almantas Samalavičius 2 Alma Riebždaitė 6 Almis Grybauskas 8 Alvydas Surblys 2 Alvydas Valenta 12 Alvydas Šlepikas 25 Andrej Chadanovič 5 Andrius Jakučiūnas 20 Andrius Jevsejevas 1 Andrius Konickis 1 Andrius Pulkauninkas 2 Andrius Sietynas 2 Andrzej Bursa 4 Andrzej Stasiuk 2 Andrė Eivaitė 1 Angelė Jasevičienė 10 Antanas A. Jonynas 28 Antanas Andrijauskas 1 Antanas Gailius 4 Antanas Gustaitis 6 Antanas Jasmantas 4 Antanas Jonynas 1 Antanas Kalanavičius 2 Antanas Masionis 3 Antanas Miškinis 2 Antanas Ramonas 8 Antanas Rimydis 10 Antanas Vaičiulaitis 9 Antanas Venclova 8 Antanas Šimkus 15 Antanas Škėma 9 Arkadij Averčenko 6 Arkadij Strugackij 2 Arnas Ališauskas 11 Arnas Dubra 1 Artūras Gelusevičius 5 Artūras Imbrasas 4 Artūras Tereškinas 7 Artūras Valionis 13 Arvydas Sabonis 1 Arūnas Spraunius 23 Arūnas Sverdiolas 1 Asta Plechavičiūtė 11 Audinga Tikuišienė 1 Audronė Barūnaitė Welleke 1 Audronė Urbonaitė 1 Audronė Žukauskaitė 2 Augustinas Raginis 11 Aurelija Mykolaitytė 1 Aurimas Lukoševičius 1 Auris Radzevičius-Radzius 2 Austėja Čepauskaitė 1 Austė Pečiūraitė 1 Aušra Kaziliūnaitė 24 Balys Auginas 4 Balys Sruoga 19 Belcampo 4 Benediktas Januševičius 39 Bernardas Brazdžionis 3 Birutė Jonuškaitė 28 Birutė Marcinkevičiūtė-Mar 2 Birutė Pūkelevičiūtė 19 Bogdan Chorążuk 2 Boris Strugackij 2 Brigita Speičytė 17 Bronius Radzevičius 8 Bronius Vaškelis 5 Castor&Pollux 74 Catherine Tice 1 Charles Baudelaire 5 Charles Bukowski 18 Charles Simic 6 Christoph Zürcher 4 Crying Girl 1 Dainius Dirgėla 5 Dainius Gintalas 21 Dainius Razauskas 5 Dainius Sobeckis 6 Daiva Ausėnaitė 2 Daiva Molytė-Lukauskienė 4 Daiva Čepauskaitė 13 Dalia Bielskytė 6 Dalia Jakaitė 7 Dalia Jazukevičiūtė 17 Dalia Kuizinienė 8 Dalia Satkauskytė 8 Dalia Striogaitė 11 Danguolė Sadūnaitė 9 Daniela Strigl 1 Danielius Mušinskas 47 Daniil Charms 10 Danutė Labanauskienė 1 Danutė Paulauskaitė 4 Darius Pocevičius 33 Darius Šimonis 9 Deimantė Daugintytė 1 Dino Buzzati 3 Dmytro Lazutkinas 2 Donaldas Apanavičius 2 Donaldas Kajokas 35 Donald Barthelme 4 Donata Mitaitė 25 Donatas Paulauskas 3 Donatas Petrošius 33 Dovilė Zelčiūtė 31 Dovilė Švilpienė 4 Edas Austworkas 4 Edita Nazaraitė 8 Edmondas Kelmickas 4 Edmundas Janušaitis 3 Edmundas Kazlauskas 1 Edmundas Steponaitis 6 Eduardas Cinzas 9 Eduardas Mieželaitis 6 Eduard Limonov 1 Edvardas Čiuldė 4 Egidijus Darulis 2 Eglė Bazaraitė 1 Eglė Juodvalkė 7 Eglė Sakalauskaitė 11 Elena Baliutytė 11 Elena Baltutytė 1 Elena Bukelienė 18 Elena Darbutaitė 1 Elena Karnauskaitė 6 Elena Mezginaitė 7 Elena Žukauskaitė 4 Elina Naujokaitienė 3 Elona Varnauskienė 1 Elvina Baužaitė 1 Elžbieta Banytė 16 Enrika Striogaitė 4 Erika Drungytė 20 Ernestas Noreika 8 Ernesto Che Guevara 5 Eugenija Vaitkevičiūtė 20 Eugenija Valienė 3 Eugenijus Ališanka 40 Evelina Bondar 2 Faustas Kirša 6 Fethullah Gülen 1 Gabriela Eleonora Mol-Basanavičienė 1 Gabrielė Klimaitė 16 Gabrielė Labanauskaitė 13 Gasparas Aleksa 28 Gediminas Cibulskis 1 Gediminas Kajėnas 16 Gediminas Pilaitis 2 Gediminas Pulokas 5 Genovaitė Bončkutė-Petronienė 1 George Orwell 6 Georges Bataille 2 Giedra Radvilavičiūtė 3 Giedrius Viliūnas 5 Giedrė Kazlauskaitė 44 Giedrė Šabasevičiūtė 1 Ginta Gaivenytė 3 Gintaras Beresnevičius 57 Gintaras Bleizgys 32 Gintaras Grajauskas 19 Gintaras Gutauskas 1 Gintaras Patackas 38 Gintaras Radvila 3 Gintarė Bernotienė 7 Gintarė Remeikytė 2 Gintautas Dabrišius 9 Gintautas Mažeikis 1 Ginta Čingaitė 5 Gitana Gugevičiūtė 3 Goda Volbikaitė 2 Gražina Cieškaitė 15 Gražvydas Kirvaitis 3 Grigorijus Kanovičius 8 Grigorij Čchartišvili 5 Guoda Azguridienė 1 Gytis Norvilas 24 Gytis Rimonis 2 Gábor Csordás 1 Hakim Bey 2 Hans Arp 5 Hans Carl Artmann 5 Henrikas Algis Čigriejus 19 Henrikas Nagys 15 Henrikas Radauskas 14 Henrikas Stukas 1 Henrykas Sienkiewiczius 1 Henry Miller 2 Herkus Kunčius 29 Hugo Ball 4 Hunter S. Thompson 3 Ieva Gudmonaitė 8 Ignas Kazakevičius 1 Ignas Narbutas 1 Ignas Šeinius 7 Ilse Aichinger 5 Ilzė Butkutė 4 Indrė Meškėnaitė 3 Indrė Valantinaitė 11 Ineza Juzefa Janonė 5 Ingmar Villqist 3 Ingrida Korsakaitė 2 Irena Bitinaitė 2 Irena Potašenko 4 Irena Slavinskaitė 2 Irvin D. Yalom 1 Irvine Welsh 2 Italo Calvino 6 Ivan Vyrypajev 3 J. G. Ballard 3 Jadvyga Bajarūnienė 1 Jan Brzechwa 2 Janina Žėkaitė 3 Janusz Anderman 6 Jaroslavas Melnikas 25 Jaunius Čemolonskas 4 Jeanette Winterson 4 Jehuda Amichaj 2 Jerzy Pilch 2 Jevgenij Zamiatin 3 Johanas Volfgangas fon Gėtė 1 Johan Borgen 3 Johannes Bobrowski 3 John Fante 9 John Lennon 1 Jolanta Malerytė 4 Jolanta Paulauskaitė 1 Jolanta Tumasaitė 1 Jolita Skablauskaitė 23 Jonas Aistis 1 Jonas Dovydėnas 1 Jonas Jackevičius 12 Jonas Kalinauskas 7 Jonas Lankutis 7 Jonas Mačiukevičius 8 Jonas Mekas 24 Jonas Mikelinskas 16 Jonas Papartis 1 Jonas Radžvilas 3 Jonas Strielkūnas 24 Jonas Thente 1 Jonas Vaiškūnas 2 Jonas Zdanys 8 Jonas Šimkus 8 Jorge Luis Borges 17 Josef Winkler 3 José Saramago 7 Jovita Jankauskienė 1 Juan Bonilla 2 Juan Rulfo 3 Judita Polovinkina 1 Judita Vaičiūnaitė 27 Julijonas Lindė-Dobilas 3 Julius Janonis 3 Julius Kaupas 12 Julius Keleras 29 Julius Žėkas 2 Juozapas Albinas Herbačiauskas 8 Juozas Aputis 39 Juozas Baltušis 7 Juozas Brazaitis 7 Juozas Erlickas 17 Juozas Glinskis 10 Juozas Grušas 7 Juozas Kralikauskas 5 Juozas Kėkštas 6 Juozas Tysliava 8 Juozas Šikšnelis 9 Juozas Žlabys-Žengė 8 Jurga Ivanauskaitė 26 Jurga Katkuvienė 2 Jurga Lūžaitė 2 Jurga Petronytė 2 Jurga Tumasonytė 7 Jurgis Baltrušaitis 6 Jurgis Gimberis 13 Jurgis Janavičius 1 Jurgis Jankus 10 Jurgis Kunčinas 44 Jurgis Mačiūnas 1 Jurgis Savickis 5 Jurgita Butkytė 7 Jurgita Jėrinaitė 1 Jurgita Ludavičienė 1 Jurgita Mikutytė 2 Justinas Bočiarovas 5 Jūratė Baranova 26 Jūratė Sprindytė 52 Karolis Baublys 23 Karolis Gerikas 1 Karolis Klimas 4 Kasparas Pocius 3 Kazimieras Barėnas 17 Kazys Almenas 6 Kazys Binkis 27 Kazys Boruta 43 Kazys Bradūnas 11 Kazys Jakubėnas 5 Kazys Jonušas 3 Kazys Puida 6 Kazys Saja 25 Kerry Shawn Keys 7 Kleopas Jurgelionis 8 Kornelijus Platelis 27 Kostas Ostrauskas 27 Kristina Sabaliauskaitė 9 Kristina Tamulevičiūtė 2 Kurt Vonnegut 12 Kęstutis Keblys 4 Kęstutis Nastopka 9 Kęstutis Navakas 53 Kęstutis Rastenis 3 Kęstutis Raškauskas 2 Laima Kreivytė 1 Laimantas Jonušys 39 Laimutė Adomavičienė 4 Laura Auksutytė 3 Laura Liubinavičiūtė 10 Laura Sintija Černiauskaitė 48 Laurynas Katkus 7 Laurynas Rimševičius 2 Lena Eltang 3 Leokadija Sušinskaitė 1 Leonardas Gutauskas 35 Leonard Cohen 1 Leonas Gudaitis 4 Leonas Lėtas 3 Leonas Miškinas 3 Leonas Peleckis-Kaktavičius 22 Leonas Skabeika 7 Leonas Švedas 5 Leonidas Donskis 5 Lev Rubinštein 3 Lidija Šimkutė 25 Lina Buividavičiūtė 1 Linas Jegelevičius 1 Linas Kanaras 1 Linas Kranauskas 5 Lina Spurgevičiūtė 1 Liudas Giraitis 2 Liudas Gustainis 8 Liudas Statkevičius 2 Liudvikas Jakimavičius 31 Liutauras Degėsys 9 Liutauras Leščinskas 2 Livija Mačaitytė 1 Liūnė Sutema 9 lona Bučinskytė 1 Loreta Jakonytė 14 Loreta Mačianskaitė 1 Lukas Devita 1 Lukas Miknevičius 11 Manfredas Žvirgždas 7 Mantas Areima 1 Mantas Gimžauskas-Šamanas 18 Manuel Rivas 2 Marcelijus Martinaitis 38 Margot Dijkgraaf 1 Marguerite Yourcenar 3 Marija Macijauskienė 8 Marijana Kijanovska 1 Marija Stankus-Saulaitė 11 Marijus Šidlauskas 10 Mari Poisson 18 Marius Burokas 57 Marius Ivaškevičius 7 Marius Katiliškis 12 Marius Macevičius 4 Marius Plečkaitis 5 Mariusz Cieślik 4 Markas Zingeris 3 Mark Boog 2 Marta Wyka 2 Martin Amis 2 Matt McGuire 1 Michael Augustin 4 Michael Katz Krefeld 2 Milda Kniežaitė 3 Mindaugas Jonas Urbonas 1 Mindaugas Kiaupas 1 Mindaugas Kvietkauskas 18 Mindaugas Nastaravičius 8 Mindaugas Peleckis 11 Mindaugas Valiukas 18 Mindaugas Švėgžda 3 Mirga Girniuvienė 1 Monika Kutkaitytė 13 Monika Šlančauskaitė 3 Motiejus Gustaitis 6 Mykolas Karčiauskas 8 Mykolas Sluckis 5 Narlan Martos Teixeira 1 Narlan Matos Teixeira 1 Nerijus Brazauskas 9 Nerijus Cibulskas 11 Nerijus Laurinavičius 3 Neringa Abrutytė 15 Neringa Klišienė 1 Neringa Mikalauskienė 18 Nicolas Born 2 Nida Gaidauskienė 14 Nida Matiukaitė 1 Nijolė Miliauskaitė 14 Nijolė Simona Pukinskaitė 2 Nijolė Storyk 1 Noam Chomsky 1 Ona Ališytė-Šulaitienė 2 Ona Mikailaitė 3 Onutė Bradūnienė 1 Onė Baliukonė 16 Orbita 4 Paul Celan 4 Paulina Žemgulytė 6 Paulius Norvila 10 Paulius Širvys 4 Pedro Lenz 4 Peter Bichsel 2 Petras Babickas 6 Petras Bražėnas 7 Petras Cvirka 8 Petras Dirgėla 16 Petras ir Povilas Dirgėlos 5 Petras Kubilevičius-Kubilius 2 Petras P. Gintalas 5 Petras Rakštikas 5 Petras Tarulis 14 Philip Roth 3 Povilas Šarmavičius 3 Pranas Morkūnas 4 Pranas Naujokaitis 2 Pranas Visvydas 14 Predrag Matvejević 2 Pulgis Andriušis 18 Raimondas Dambrauskas 1 Raimondas Jonutis 2 Ramunė Brundzaitė 7 Ramutė Dragenytė 34 Ramūnas Gerbutavičius 10 Ramūnas Jaras 17 Ramūnas Kasparavičius 26 Ramūnas Čičelis 11 Rasa Aškinytė 1 Rasa Drazdauskienė 2 Rasa Norvaišaitė 1 Rasa Petkevičienė 1 Regimantas Tamošaitis 86 Regina Varanavičiūtė 1 Renata Radavičiūtė 2 Renata Šerelytė 85 Richard Brautigan 9 Rima Juškūnė 1 Rimantas Kmita 32 Rimantas Černiauskas 11 Rimantas Šalna 1 Rima Pociūtė 6 Rimas Burokas 15 Rimas Užgiris 3 Rimas Vėžys 4 Rimvydas Stankevičius 31 Rimvydas Šilbajoris 32 Rita Kasparavičiūtė 1 Rita Tūtlytė 9 Ričardas Gavelis 19 Ričardas Šileika 21 Robertas Kundrotas 8 Roberto Bolano 3 Rolandas Mosėnas 2 Rolandas Rastauskas 22 Romas Daugirdas 33 Romualdas Granauskas 15 Romualdas Kisielius 1 Romualdas Rakauskas 1 Ryszard Kapuściński 3 Rūta Brokert 2 Salman Rushdie 2 Salomėja Nėris 9 Salys Šemerys 12 Samuel Beckett 29 Sandra Avižienytė 1 Sara Poisson 25 Sargis Atsargiai 1 Saulius Keturakis 1 Saulius Kubilius 2 Saulius Repečka 1 Saulius Rimkus 5 Saulius Tomas Kondrotas 10 Saulius Šaltenis 12 Saulė Pinkevičienė 4 Serhij Žadan 6 Sharan Newman 1 Sigitas Birgelis 13 Sigitas Geda 49 Sigitas Parulskis 31 Sigitas Poškus 7 Simona Talutytė 2 Simon Carmiggelt 8 Skaidrius Kandratavičius 11 Skirmantė Černiauskaitė 1 Slavoj Žižek 1 Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė 7 Sonata Paliulytė 9 Sondra Simanaitienė 5 Stan Barstow 2 Stanislava Nikolova-Čiurinskienė 2 Stanislovas Abromavičius 4 Stanisław Lem 4 Stasys Anglickis 3 Stasys Jonauskas 13 Stasys Santvaras 8 Stasys Stacevičius 16 Tadas Vidmantas 5 Tadas Žvirinskis 4 Tautvyda Marcinkevičiūtė 19 Tautvydas Nemčinskas 4 Teofilis Tilvytis 16 Thomas Bernhard 5 Thomas Pynchon 1 Titas Alga 4 Toma Gudelytė 2 Tomas Arūnas Rudokas 19 Tomas Kavaliauskas 11 Tomas Norkaitis 4 Tomas S. Butkus-Slombas 9 Tomas Staniulis 14 Tomas Taškauskas 8 Tomas Venclova 45 Tomas Čepaitis 1 Tomas Šinkariukas 18 Ulla Berkewicz 4 Vaidotas Daunys 5 Vainis Aleksa 2 Vaiva Grainytė 7 Vaiva Kuodytė 8 Vaiva Markevičiūtė 1 Vaiva Rykštaitė 1 Valdas Daškevičius 11 Valdas Gedgaudas 11 Valdas Papievis 13 Valdemaras Kukulas 41 Valentinas Sventickas 30 Vanda Zaborskaitė 5 Venancijus Ališas 4 Vidmantė Jasukaitytė 28 Viktoras Rudžianskas 10 Viktorija Daujotytė 114 Viktorija Jonkutė 2 Viktorija Skrupskelytė 11 Viktorija Vosyliūtė 4 Viktorija Šeina 9 Viktor Pelevin 2 Vilis Normanas 6 Vilius Dinstmanas 3 Viljama Sudikienė 1 Vilma Fiokla Kiurė 4 Vincas Mykolaitis-Putinas 19 Vincas Natkevičius 2 Vincas Ramonas 4 Violeta Tauragienė 1 Violeta Šoblinskaitė 22 Virginija Cibarauskė 1 Virginijus Malčius 11 Virginijus Savukynas 1 Vitalija Bogutaitė 7 Vitalija Pilipauskaitė 8 Vitas Areška 13 Vladas Braziūnas 51 Vladas Šimkus 10 Vladas Šlaitas 9 Vladimir Sorokin 4 Vygantas Šiukščius 5 Vytas Dekšnys 15 Vytautas Berenis 4 Vytautas Girdzijauskas 10 Vytautas Janavičius 7 Vytautas Kavolis 4 Vytautas Kirkutis 7 Vytautas Kubilius 63 Vytautas Martinkus 23 Vytautas Mačernis 6 Vytautas Montvila 6 Vytautas P. Bložė 32 Vytautas Rubavičius 37 Vytautas Sirijos Gira 5 Vytautas Skripka 8 Vytautas Stankus 10 Vytautas V. Landsbergis 11 Walter Benjamin 10 Werner Aspenström 2 Wolfgang Borchert 4 Woody Allen 6 Yoko Ono 1 Zigmas Gėlė 6 Šarūnas Monkevičius 1 Švelnus Jungas 1 Žilvinas Andriušis 26 Živilė Bilaišytė 10 Živilė Kavaliauskaitė 1 Žygimantas Kudirka-Mesijus 5 ХХХ Nežinomas rašytojas 1