tekstai.lt

Algirdas Landsbergis. Blogio veidai trijose lietuvių dramose (1973)

b_200_301_16777215_0___images_stories_file_metmenys_26.jpg„Kaip maras, teatras yra Blogio metas, tamsiųjų jė­gų triumfas“. Kas Antrojo pasaulinio karo išvakarėse pa­galvojo. kad šis prancūzų teatro vizionieriaus ir genia­laus pamišėlio Antonin Artaud posakis pasirodys toksai pranašiškas ir po poros dešimtmečių pavirs kūnu ant tiekos daugelio scenų? Šiandienos teatras dažnai artimes­nis Senekai negu Eschilui, jokūbiečiams (Jacobeans) ne­gu Šekspyrui. Vien JAV avangardinio teatro tamsiojo­je papilvėje knibžda eilės Drakulų ir kitokių šėtoniškų figūrų. Kai statomi klasiški veikalai, kuriuose susikerta Blogis ir Gėris, kaip pvz. Karalius Lyras ar net Vasarvydžio nakties sapnas, Gėrio pajėgos sumažinamos ar visai išjungiamos, idant alchemiškai išsunkus grynąjį Blogį.

Šiame 1960–1970 m. pasaulinės scenos fone ypač įdomiai suskamba trys scenos veikalai išleisti Lietuvoje 1971 metais: Justino Marcinkevičiaus Katedra, Juozo Glinskio Grasos namai ir Kazio Sajos Šventežeris. Juos visus gaubia tirštas Blogio problemos šešėlis; jų drama­tinė dinamika didele dalimi remiasi Blogio šešėliavimais ir apraiškomis. Koks tų veikalų santykis su Artaud rene­sansu ir jo mokiniais Vakaruose? Kaip juose panaudoja­mi tradiciniai ir naujieji Blogio vaizdavimo būdai? Kaip Blogio problema kristalizuojasi draminėse ir sceninėse formose? Koks autorių nusistatymas Blogio atžvilgiu? Tai tik keli iš daugelio svarbių klausimų, kuriuos užmena minėtieji trys lietuvių dramos veikalai.

Pradėkime su Katedra. Jos fabula vystosi XVIII a. pabaigoje – dalijimų, sukilimų, Lietuvos-Lenkijos Respublikos suirimo laiku. Kad skaitytojui ar žiūrovui ne­liktų jokios abejonės apie veikalo temų, jų pačioje pra­džioje nusako žibintininkas Motiejus: Tamsa prieš Švie­sų, Gėris priešais Blogj. Patsai Dievas nustatė šių aiškių ribų ir perskyrų, bet žmogus ėmė ir sumaišė tas svarbiausias priešingybes. Pasėkoje, aiškina Motiejus, Vilnius virto Šėtono „sostine“, Blogio „duobe“. Dramai praside­dant, Šėtonas Vilniuje galingesnis už Dievų – padėtis giminiška manichėjinės filosofijos pasaulėvaizdžiui: vi­suotinis Gėris radikaliai atskirtas nuo visuotino Blogio, pasaulis kaip nepaprastai galingo Šėtono viešpatija.

Galingasai Šėtonas sunaikino ir senųjų Vilniaus Ka­tedrą. Miestui reikia naujos Gėrio šventovės, šventumo santalkos amžinoje kovoje tarp Šviesos ir Tamsos. Jų statyti tenka buvusiam baudžiauninkui Laurynui Stuokai. Jis kų tik sugrįžęs iŠ Apšvietos Europos, persisunkęs jos idėjomis. Apšvietos simbolis gi yra šviesa, žmogiško­jo proto spindesys. Todėl jo uždavinys ne tik svarbus bei prasmingas, bet drauge ir paprastas. Statyti Ka­tedrų reikš kurti Šviesą: „Šviesos, daugiau šviesos“! (Tą akimirką jis panašus optimistiškiesiems graikams, kurie III–IV a. tikėjosi sutuokti graikiškąjį proto kultą su krikščioniškojo Apreiškimo paradoksais.)

Koksai naivus, dramai vystantis, pasirodo Lauryno nesudėtingas optimizmas, pasitikėjimas Šviesos galia! Prie Šviesos-Tamsos kontrasto dabar prisijungia Talen­to ir Galios priešingybė. Galios atstovas yra vyskupas Masalskis, Lauryno mecenatas. Tai jiedu. Galios ir Meno sąjungininkai, drauge pastatys Katedrą. Tačiau jų sąjun­ga pasmerkta žlugti. Masalskis pasirodo esąs nepilnas, netobulas platonistas, amoralus Grožio mylėtojas, sėjąs Blogj, kur jis bežengtų. Jis suvedžioja Lauryno mylimąją, baudžiauninkę Teresę, ir sunaikina savo neteisėtą kūdikį. Pagaliau, jis patsai susinaikina ir prisideda prie Lau­ryno sužlugdymo.

Marcinkevičius, matyt, nenorėjo, kad jo Masalskis pavirstų vienaspalviu Blogio įkūnėjimu, stereotipine pabaisa, panašia į machiaveliškus renesanso vyskupus jokūbinėse dramose, ar į kai kurių sovietinių filmų dva­siškius. Autorius nuolat praskleidžia vyskupo oficialiuo­sius rūbus, nuogina jo žaizdas bei kančias, trumpam paverčia jį filosofu-karaliumi. Didžiuoju Inkvizitoriumi, ir vienoje scenoje – net Dievu. (Sąžinės kankinamas. Masalskis, apkaltina Dievą, davusj jam ne kūną, „o gyvatyną, beknibždantj visokiais geiduliais“, ir tuomi dalyvavusį jo nuodėmėje – vyskupas aiškiai nepaten­kintas laisvos valios doktrina.)

Laurynas netrukus supranta, kad parduodamas sa­vo meną galiūnams jis dvasiškai nusižudė. Masalskis pa­sirodo esąs „Valdžia“, o ne „Idėja“. Architektas tapo moliu Masalskio rankose, kurio žodžiais:

 

Tu reikalingas man, nes talentingas.

Aš per tave įamžinu save

Ir tavo rankom sau kuriu paminklą.

 

Dabar Laurynui įsakoma, ką kurti ir kaip kurti. Jisai praregi, kad jis pats ir kiti menininkai yra pavirtę „kur­tizanėmis“, tarnaujančiomis galiai, kuri skleidžia Blogj šnipais knibždančioje visuomenėje. Sukilimas tėra vie­nintelė išeitis. Stodamas prieš Masalskio estetizmu pri­dengtą nihilizmą, Laurynas perkuria save, tapdamas kenčiančiu, prometėjišku menininku-kovotoju. Grožis, Laurynas paskelbia, gimsta kovoje priešais Blogj, ir to­dėl „Lyra privalo vėl lanku pavirsti“. Negana to, Gro­žis turi būti sutuoktas su Tiesa; naujoji katedra, jo magnum opus, turi įkūnyti tiesą:

 

O jei bent vienas melo akmenėlis

Į pamatus paklius – tai vargas jai.

 

Ir, pagaliau, naujasis Tiesos ir Grožio junginys turi iš­augti ant Tėvynės pamatų – idėja, perskrodžianti Lau­ryno sąmonę, sąmokslininkams susibūrus katedros rūsy­je, kur Laurynas atranda savo tautines šaknis.

Ar naujoji šviesa-sukilėlė nugali tamsą? Sąmoksli­ninkai susekami, Lauryno likimas blogesnis už mirtį. Jo bendrininkus pakaria, o jį paleidžia su gėdinga amnes­tija. Jo draugai pasmerkia jį, kaip išdaviką. Jis įsijungia į sukilimą prieš rusus, bet netrukus nusivilia jo veiksmais ir tikslais. Vaidinimui baigiantis, scena grimsta tamson: „Grėsmingai auga kanopų bildesys... Kardo kirtis į smuiką... Lėtai leidžiasi gaisrų pašvaistės nušviesta už­danga“.

Paskutiniai dramos sakiniai pasigirsta iš Moters lūpų. Senajai katedrai sugriuvus, jos sūnelis buvo palai­dotas po griuvėsiais, ir nuo to laiko ji kasnakt aprauda jį. Jos archaiškoje, likimą priimančioje raudoje – viena­me svarbiųjų dramos leitmotyvų – galima įžiūrėti kon­trapunktą Lauryno išvedžiojimams, pagrindžiantiems jo kovą prieš Blogį. Katedrą, patį meną, pasak jo, rei­kia ginti, net jei jie tebūtų iliuzijos. Tačiau, ar meno tęstinumas, ar Lauryno exegi monumentam, gali at­pirkti vienintelio nekalto kūdikio mirtį?

Ir taip drama, prasidėjusi pamokslėliu apie kovą tarp Šviesos ir Tamsos, baigiasi tamsybėje. Uždangai leidžiantis, scena ne tik tamsi, bet ir tuščia – be skam­bių atsakymų, patogių sprendimų. Net ir Tėvynė, „vie­nintelė kolona“, prie kurios Laurynas šliejasi pabaigoje, gali pasirodyti tesanti žaltvyksle.

Kai Katedrą dar galima priskirti šilerinių filosofinių dramų genčiai, svarstančių svarbias etines problemas platoniškosios Tiesos-Gėrio-Grožio trejybės dvasioje ir besiremiančių poetizuotu dialogu. Grasos namai įveda mus į skirtingą pasaulį. Vyriausias veikėjas čia irgi me­nininkas – Strazdas – konflikte su valdžia. Tačiau Juo­zas Glinskis ne tik įmantriai manipuliuoja sudėtingus žodinius derinius, bet ir naudoja Artaud Žiaurumo Te­atro įrankius, kurdamas apčiuopiamus filogio garsus, kvapus ir pavidalus.

Grasos namai prasideda ilgu XIX a. kalėjimo-psi­chiatrinės ligoninės aprašymu, biurokratiško žargono stiliuje. Į tuos „ypatingo režimo grasos namus“ uždaro­mi visokio plauko nepaklusnūs ar nukrypstantieji dva­sininkai ir vienuoliai, kurie:

 

...nerodo paklusnumo vyriausybei, nesilaiko dvasinių kanonų arba serga susimąstymo, manijų ir kitomis aiškiomis ar neaiškiomis proto ligomis, ...kiršinančių dainuškų kūrėjai arba susideda su maištininkais, ...skatina bjauriausią nepaklusnumą piliečių tarpe ir kenkia didžiosios imperijos galybei...

 

Po žodinio pranešimo staigiai atsiveria Grasos namų atmatų duobė, kurioje karštligiškai kapstosi trys svar­bieji kaliniai. Strazdas atsidūrę joje už Dievo „nusta­tytos tvarkos“ griovimą, mužiko kiršinimą „prieš poną“. Jo kaimynas „dugne“, buvęs vyskupas Orlovskis, dar neseniai ragavęs valdžios saldybę, tapo savo paties gaš­lybės auka. Trečiasis kalinys. Ryla, buvęs vyskupijos archyvaras, rūsčiu, apokaliptiniu balsu kreipia dramą į Paskutiniojo Teismo preliudiją. Orlovskis pateko į Grasos namus už nusikaltimus; Ryla už tai, kad jis išdrįso juos užrašyti.

Visi trys kaliniai yra susitepę Blogiu, bet kenčia ir atgailauja. Blogį gryname stovyje atstovauja antraeilis veikėjas, amoralus psichiatras Mališevskis. Savo moksli­nį žinojimą jis atiduoda valdantiesiems, „medicinos meno“ pagelba paversdamas maištininkus-„išsišokė­lius“ „piktųjų dvasių apsėstaisiais ar bepročiais“. Ir jį vilioja galybė; jis nujaučia, kad jis darosi galingesnis už galinguosius: „Laikas bėga, dievai mainos, o Mališevskis vis toks pat, jis – nemirtingas“. Mokslininkas – tironų įrankis, prisitaikantis prie bet kurios valdžios: tai įdo­mūs apmatai veikėjui vystyti. Su savo machiaveliškais aforizmais, žvairu šaipymųsi. „che-che“ (kontrastu ge­rųjų veikėjų „cha-cha“) juoku, jis primena angliš­kuosius „jokūbinius“ ar XIX a. melodramos arkiniekšus. Apmatai taip ir lieka apmatais, apybraiža, nepa­jėgiančia pakelti gryno blogio idėjos krūvio.

Kaip karščio purtomas ligonis, drama blaškosi tarp kraštutinio natūralizmo ir siurrealizmo. Kankinimo sce­nas nuplauna žvilgsniai atgal, slogučiai, pamišėliškos vizijos. Kalėjimo sienos ištirpsta ir vėl suakmeneja. Vei­kėjai velka scenos grindimis savo kraujuojančius, dvo­kiančius, pūvančius kūnus, kaip flamando Michael de Ghelderode viduramžiškos kreatūros. Mintys, užuo­minos, įtarimai staiga įkūnėja prieš mūsų akis. Vos tik davatkos pavadina Strazdą panašiu į velnią, jo kūnas apsitraukia gaurais. Tačiau visas tas kūniškumas ir medžiagiškumas pasirodo esą labai trapūs. Kai vienoje scenoje Pikulienė stveria dekaną Emalinavičių, tasai su­byra – „kiaurai sukirmijęs“. Veikėjai susilieja: Orlovskis jaučia, kaip Ryla „iš žarnų“ atšliaužia į jo „skrandį, stemple jau kyla prie gerklės, kakle jo rašaluoti pirštai graibstos“. Pagal Žiaurumo Teatro taisykles, vietoje ka­linio Gubernatorius apklausinėja žiurkę ir spirgina ją su žvake. Didingas ir galingas Cenzorius akimirksniu pavirsta blusa ir įlenda po Strazdo marškiniais. Grasos namuose dar ryškiau kaip Katedroje iškyla manichėjinė vizija: kūnas tėra labai menka tvirtovė, asmuo – tiktai iliuzija, visas medžiaginis pasaulis – korupcijos pūliai. Blogio versmė, artėjanti prie apokaliptinio su­irimo, kaip Artaud mare.

Kaip ir Katedroje, menininką (Strazdą) gundo val­džios atstovai. Jie mėgina gąsdinti jį užmarštimi, nes „Prapuolusi giesmė – tas pat, kas negiedota“, ir už pa­klusnumą žada išleisti jo knygas. Jie bando suklaidinti jj savo valdiška logika: „Mes – ciesoriaus, o tu – narodo balsas. O ciesorius ir jo narodas – viena šeima“. Strazdo gundymai, palyginus su Lauryno, siurrealistiškesni, panašūs į paveikslus, vaizduojančius šventųjų gundymus dykumose, ir sceniškai iškalbesni. Blogis Gra­sos namuose daug išraiškesnė būtis negu Katedroje, ap­čiuopiama būtybė.

Pajėgos, kurias Strazdas stengiasi sumobilizuoti prieš Blogio galybę, panašios į Lauryno: Daina (t.y.. Menas) ir Laisvė. Kaip ir Katedroje, tos pajėgos ne­triumfuoja; nepasilieka įspūdis, kad Gėris tikrai laimės. Patsai Strazdas, kaip senas boksininkas, nebesugebąs apsiginti nuo smūgių serijos, persekiojamas kaltės jaus­mo, pametęs savo sugyventinę dainų kūrimo laisvės dėliai, stebintis savo sūnų virstantį „razbainikėliu“. daug labiau už Lauryną nutolęs nuo romantiškojo menininko-kovotojo modelio, ir jo kovai prieš Blogj stinga Lauryno herojinio skambesio. Drama baigiasi ne viena jo gajų, žemės galia alsuojančių dainų, bet Rylos šio pasaulio pasmerkimu ir piligrimų giesme. Uždangai leidžiantis, jie išneša Rylos lavoną iš „sopulių pilnos pakalnės“ į „amžinos ramybės džiaugsmą“. Čia vėl sutvyksi manichėjinis pasaulėvaizdis – Blogis nugalimas paliekant jo versmę, šį kūno ir medžiagos pasaulį.

Kai Marcinkevičius ir Glinskis gvildena Blogio prob­lemą nerealistiniuose, polifoniniuose, praeityje įrėmin­tuose vaidinimuose, Kazys Saja panašiam tikslui pasi­rinko tikrovinę melodramą. Jo Šventežeris kadais buvo gamtos mylėtojų prieglobstis, pirminio Sodo vėlyvas įkūnėjimas. Dabar jin įsiveržė „naujieji žmonės“, trys geologai. Siaurapročiai, nusikaltėliškai nejautrūs, gru­biai materialistiški, jie teršia gamtos grožį bei sandarą, paversdami ežerą ir jo apylinkę būdingu mūsų techno­loginės eros šiukšlynu. Tačiau tie geologai visai nepana­šūs į Marcinkevičiaus ar Glinskio Blogio atstovus. Jie nėra didingi Tamsos pasiuntiniai; jie tik paprasti rateliai beveidėje Blogio mašinoje. Jų Blogį galima pavadinti „banaliu“.

Kiti veikėjai myli gamtą ir tebėra ištausoję senąją animistinę pagarbą jos šventumui. Viena jų kreipiasi į ežerą senos liaudies dainos žodžiais, tarsi ji kalbėtų su Dievybe. Net ir gydytojas, apsilankęs iš miesto, dar nėra praradęs tradicinės pagarbos ežerui – ežeras jam „tikrai šventas“ ir primena jam „sąžinę“. Kad tik tie Gėrio atstovai, „gerieji“ gamtos mylėtojai, būtų veiks­mingesni. Gyvulija, augalija, vandenija miršta aplinkui juos, o jų vienintelis atsakymas tėra bejėgis čechoviškas skundas. („Dvesia stirnos, gandrai kažkodėl neparskri­do. .. O lieka tik musės...“) Jų bestuburkaulis „geru­mas“ bejėgis prieš geologų Blogį, koks banalus tasai bebūtų.

Pasirinkdamas realistinį modelį, Saja susiaurino savo Blogio temą ir atsisakė daugelio galimų niuansų, simbo­linių galimybių. Antra vertus, be maištaujančių meni­ninkų, be Blogio didžiūnų, be pasišventimo grynai Dai­nai ir Laisvei, jo drama, mūsų dabarties veidrodis, su­kuria ypatingą klaustrofobinę atmosferą, apgaubiančią ir žiūrovus. Tai mūsų gyvenimas, mūsų aplinka, gal iš­eities nėra, mes belaisviai spąstuose, apsupti šliaužian­čio, banalaus, bet, gal būt, visagalio Blogio.

Jei skaitytojui būtų susidaręs vaizdas, kad Marcin­kevičių, Glinskį ir Sają galima įrėminti į manichėjinį pasaulėvaizdį, ar kad jie tėra dabartinės Blogio Bangos avangardiniame teatre atšvaistės, dabar pats laikas pa­brėžti tai, kas juos išskiria, kas jiems savita. Kaip labai jie besiskirtų vienas nuo kito, tereikia juos palyginti su kai kuriais vakariečiais Blogio dramaturgais, kaip su Artaud ar Genet, ir bematant išryškėja jų svarbieji bend­rumai.

Trys lietuviai dar, matyt, tebejaučia, kad žodis te­bėra gyvas, svarbus, kad jis tebeturi tradicinio šventumo. Todėl jie nepriima Artaud iššūkio „prasilaužti pro kalbą, kad pasiekus gyvenimą“. Ne atsitiktinai jie visi vaizduo­ja Blogio įsiveržimą kalbos iškreipimo ir taršos pavida­lais. Grasos namuose prieš Strazdo dainą stojasi šaipi jos parodija, naikinanti antidaina. Blogio įrankis ir atkirtis kūrybingumui. Šventežerio geologai-teršikai išsiskiria iš kitų veikėjų, „gerųjų“ ir „neutraliųjų“, savo iškraipytu žodynu, knibždančiu lietuviškai-rusiškais lipdiniais.

Nors Sajos, Glinskio ir Marcinkevičiaus dramose Gėris ir nelaimi mūšio, jie nejžiūri Blogyje „laisvinan­čios galybės“ ir, užuot giedoję jam himnus, tradiciniu būdu bando pasiekti „poetinio teisingumo“ ir atstatyti bent dalinę kosminę lygsvarą, nubausdami kai kuriuos Blogio atstovus. Tai, ką supa Blogio grėsmė – šis pasau­lis, jo žmonės – nėra visiškai sugedę ar nusipelnę vi­suotinos pražūties. Yra dalyką, kuriuos verta ginti, te­bėra vertybės šerdis, kurią reikia ištausoti net ir tam­siausiais laikais mūsų ypač netobulame pasaulyje. Todėl ir manichėjiniai jvaizdžiai ar idėjos, išnyrančios jų dra­mose, telieka fragmentais.

Vienas įdomiausių bendrumų čia nagrinėtose dra­mose yra dažnas Blogio sutapatinimas su nusikaltimu prieš moteriškąjj pradą. Visi trys autoriai išsamiai nau­doja seksualinį simbolizmą ir vaizduoja Blogio taršą mo­terų prievartavimu, lytiniu iškrypimu. Šventežerio jau­nąją Ramunę, ežero senojo grynumo atspindį, suvedžio­ja geologas, kuris teršia visą gamtą. („Tokioj aplinkoj pasidaro gėda būti nekaltai“, sušunka viena veikėja). Grasos namų Mariją, besilankančią Orlovskio seksuali­niuose košmaruose, išžagina visas būrys kazokų. Kated­ros Teresę suvedžioja ir pražudo Masalskis. Nuolat kar­tojama idėja, kad tokios Blogio apraiškos, kaip kriminalumas ar psichopatologija yra tiesiogės užtvenkto ar iš­kreipto seksualumo pasėkos.

Su moteriškojo prado iškėlimu įdomiai rišasi ir vi­siems trims autoriams bendra dažna religinė terminolo­gija ir simbolizmas. Dvi nuskriaustosios moterys vadina­si Jieva ir Marija. Ciniški geologai pamėgdžioja religinę ceremoniją. Tai, aišku, nereiškia, kad mūsų dramaturgai yra religingi institucine to žodžio prasme. Kadangi Va­karų tradicijoje Gėrio ir Blogio klausimai taip ilgai buvo susipynę su religiniais simboliais, jais naudojasi visokio plauko autoriai, kad pasiekus norimo išraiškumo ir in­tensyvumo. (Prisiminkime, kad ir netikinčiojo Camus Kritimą ar ateisto Jevtušenkos Bratsko stotį).

Ir vis dėlto Blogis žergiasi virš Katedros, Šventežerio, ir Grasos namų kaip galingas, solidus užkariautojas – ne Augustino gėrio stoka; ne marksistų laikina liga, iš­nyksianti pakeitus aplinką, ne lingvistinių filosofų žodi­nė abstrakcija. Kas jj jveiks ar bent sulaikys? Maištau­jantys menininkai, ar paprasti žmonės, kaip Marcinke­vičiaus Žibintininkas ar Smuikininkas, užsispyrusiai, gal ir naiviai, tebetikintys j moralinę visatą? O gal moterys, kurioms Katedroje ir Šventežeryje paliekami paskuti­niai žodžiai ir veiksmai, kaip pasiryžimas „išvalyti šuli­nį“? Artaud skatino menininkus, užuot „terliojusis su formomis“, būti „panašiais į ant laužo deginamuosius, signalizuojančius pro liepsnas“. Šių moterų žestai, laiko nušlifuoti ir sukilninti, sušvinta didybe ir dramatiškumu, joms signalizuojant pro jas supantį Blogio potvynį.

 

Metmenys, 1973, Nr. 26