Žiaurumo teatro tėvas moderniojoje literatūroje yra Antonin Artaud (1896-1948), prancūzų rašytojas, poetas, aktorius, režisie­rius, ekscentrikas, žmogus, kurio gyvenimas buvo nuolatinė ir žiauri kova su savo psiche (daug metų praleido psichinėse sanatorijose) ir modernaus teatro kūrėjas. Jo įtakų teatrui neįmanoma trumpai pristatyti.

Artaud nenorėjo nei keisti egzistuojančio teatro formų, nei jas bandyti pritaikyti savo vizijai. Jis norėjo sunaikinti teatrų, kaip mes jį suprantame, ir sukurti naujų teatro funkcijų. Artaud vizijoj teatras nėra skirtas linksminti žiūrovų, leisti jam identifikuotis su herojais scenoje, ieškoti juose atpažįstamų psichologinių bruožų, gyvenimiš­kų problemų ar filosofinių svarstymų. Jis skirtas sukurti kalbos, gestų ir išraiškos metafizikų, išlaisvinti metafizikų, teatrų ir žiūrovų iš vergijos psichologijai ir žmonių interesams.

Antrajame žiaurumo teatro manifeste (1933) ir Teatras ir jo antrininkas (1938) Artaud paaiškina savo teatro vizijų. Visas menas, o juo labiau teatras, yra beviltiškai subanalinti. Pats kūrybos procesas subanalintas. Artaud kūryba yra kančia ir ta kančia turi pasiekti žiūrovų, panaikinti rampos apsaugų, išmesti jį iš patogaus stebėjimo taško, priversti kentėti ir pasikeisti. Teatras niekados negali būti hedonistiškas. jis privalo būti moralinė jėga, sunkus uždavinys. Ta prasme žiaurumo teatras visados didaktiškas.

„Žiaurumas“, aiškina Artaud. nereiškia kraujo, sadizmo, šiurpulingų scenų, fizinio smurto ir t. t. Jis turi būti suprantamas plačiausia prasme, kaip išplėšimas žmogaus iš sustabarėjusių minties ir kalbos formų. Absoliutus pasiryžimas tai pasiekti yra žiaurumas pilno sųmoningumo, kad gyvenimas yra nesustojanti, kankinanti kova tarp kūno ir sielos; vieno gyvenimas – kito mirtis. Erotinis jausmas yra žiaurumas, Mirtis yra žiaurumas. Prisikėlimas yra žiaurumas, Transfiguracija yra žiaurumas. Artaud. kuris turėjo savo gyvenime intensyvias religingumo fazes, ir Golgotoje matė žiaurumo spektaklį.

Teatras Artaud perspektyvoje yra kūryba, tapimas ir chaosas. Ten, kur viešpatauja paprastumas ir tvarka, nėra teatro. Be žiaurumo elemento, kuris randamas kiekviename sukrėčianėiame spektaklyje, nėra tikro teatro. Kūrėjo žiaurumas sau (nesileidžiant į jokius kompromisus), žiaurumas žiūrovui (kuriam neleidžiama pasyviai stebėti spektaklį) veda į išgyvenimą teatre momento, kuris pakeistų žiūrovo gyvenimą, užuot jį patenkinęs.

Visa tai, be abejo, buvo nepasiekiama. Artaud statomi spektakliai nepatraukė publikos, jie neilgai išsilaikė scenoje. Artaud gyvenimas yra gal geresnis „žiaurumo teatro“ pavyzdys negu tai, ką skaitome jo teorijoje. Jo įtaka moderniam teatrui tačiau labai didelė. Dramaturgo agresija prieš žiūrovus. Absurdo teatro formos, aktorių ir žiūrovų santykis moderniame teatre – visa tai skolinga Artaud vizijai. Ryškiausiai tai matome Jarry, Adomov, lonesco, Genet ir Weiss dramaturgijoj.

Juozas Glinskis inkorporuoja daug šių elementų savo dramose „Grasos namai“ (1970), „Cikuta – Sokratui“ (1976), „Po svarstyklių ženklu“ (1977) ir „Kingas“ (1968), išspausdintose rinkinyje Balsas (Vilnius: Vaga, 1983).

Trijuose iš šių veikalų Glinskis pristato personažus, dažnai traktuojamus romantiškai: kunigą, poetą, varguolių, mužikėlių užtarėją Strazdą, Atėnų tiesos gynėją Sokratą, nerviškai palaužtą mūsų tautos genijų-kūrėją Čiurlionį. „Kingas“ daugiausia šiuolaiki­nis ir abstraktus veikalas.

Geriausiai žinomas, spalvingiausias ir artimiausias žiaurumo teatrui veikalas yra „Grasos namai“. Tai vienuolyno, kalėjimo celės, kankinimo arenos ir praeities-dabarties košmarų vientisumas. Du pagrindiniai dramatiniai siūlai susieja karštligiškos įtampos frag­mentus: bažnyčios tarnai Orlovskis ir Ryla kenčia už kūno nepaklusnumą dvasiai ir individo nepaklusnumą autoritetui. Strazdas kalinamas už abu šiuos nepaklusnumus ir už besąlyginį kūrėjo laisvės statymą į pirmą vietą. Orlovskis ir Ryla baigia kelią mirty ir beprotybėj. Strazdo likimas pakliūva į negailestingos dilemos spąstus. Strazdas trokšta būti „laisvas paukštis“, jo daina skrenda virš purvino gyvenimo ir atneša šviesos pragiedrulius vargaujantiems jo broliams. Strazdą kankina ne vien autoriteto grandinės, jo moteris (Marija Pikulienė) ir sūnus (Pranciškus) taip pat jam uždeda „lenciūgus“ – meilės atsakomybės. Paukščio laisvė pražudo Mariją, jų sūnus virsta plėšiku-nihilistu. Iš to iškyla ir pagrindinė veikalo mintis:

 

Kaip. gyvenimo atsisakius, prasideda tikrasis gyvenimas, taip ir, laimės atsižadėjus, tikroji laimė prasideda.

 

Glinskio veikale daug išorinio žiaurumo – žaizdų, „kankinimo sosto“, traiškančios jėgos, šlykščių detalių (žiurkės deginimo scenoje), isterikos, blasfemijos, Rabelais tipo grubaus juoko, ritualų, primenančių Sade, folklorinių motyvų ir žemės lyrizmo, bet visa tai tik rėmai esmei: kūrėjo laisvė sunaikina asmens meilės ryšius, dvasinis pradas sunkiai nugali išbadėjusio kūno ir lyties alkį. Veikalo viduryje yra Strazdo credo-pamokslas, iškeliąs pagrindinę gėrio-laisvės esmę:

 

O užvis labiau mylėkite liuosybę savo. nes liuosybė iš dievo duota, o vergystė nuo ponų pareina. Jeigu jums mainais už liuosybę siūlys auksą arba sidabrą, spjaukite tokiam į akis.

 

Strazdas yra vienas, laisvas, kovojantis su savo aistrom ir su autoritetu individas. Jis būtų patikęs Artaud, jei pastarasis būtų apie jj žinojęs.

„Grasos namai“ yra labai gyvas, juoda ir raudona spalvom nupieštas fresco. „Cikuta – Sokratui“ veikale Glinskis sau pastato dar didesnį uždavinį. Nelengva įsivaizduoti visa tai scenoje, čia tiek daug kruvinų susidūrimų, išdavysčių, orgijų, „teatro teatre“ ir dar visokių pritrenkiančių efektų. Pagrindinis Sokrato personažas visoj toj masėj šiek tiek silpnesnis. Jis, tiesa, įveda kitą dimensiją. Jei „Grasos namuose“ individualizmas, kūnas ir siela veda į vieną – kančią. „Cikuta – Sokratui“ iškelia tą patį individualizmą ir prakeiktą tarnavimą aistroms (Erotos savo laiku buvo pavergęs ir Sokratą), pridedant dar tiesos, daimono ir tiesos, didesnės už kūno ir proto tiesą, dimensijas. Sokratas, kaip ir Strazdas, žino aistrų pavojingumą:

 

Tavo žodžiai panašūs į kiparisą tokie pat aukšti ir tokie pat bevaisiai. Ar gali būti laisvas ir galingas tas, kas blaškos, vergaudamas savo puikybei ir aistroms?

 

Tiesos grožis yra amžinas ir nesikeičiantis, be dėmės:

 

Bet labiausiai mylėkim dvasios tyrumą ir grožį, nes tik dvasios akimis pamatysime tai, kas negimsta ir nemiršta, netarpsta ir nenyksta, ko negalima palygint nei su mylimojo ar mylimosios grožiu, nei su tėvynės didybe pamatysime tiesos grožį, amžiną, nesikeičiantį, be dėmės.

 

Sokratas daug labiau moralizuojantis personažas negu Strazdas, tai ir padaro jį ne tokiu gyvu ir ne tokiu veiksmingu. Sokrato daimonas (galime jį vadinti kaip norime – asmenišku dievu, psichologiniu stoviu) dramoje pakankamai neišryški. Galbūt trūksta paprastos žmogiškos dimensijos (žiaurumo teatras paneigtų šią dimensiją), bet gyvas momentas išlieka Sokrato paskutiniuose žodžiuose, kai jis prašo kaimynui atiduoti gaidį, kurį jis buvo pasiskolinęs.

Reikia pripažinti, kad mažiausiai Glinskiui pasisekė su Konstan­tinu Čiurlioniu „Po svarstyklių ženkle“ dramoje. Strazdas ir Sokratas, nepaisant trūkumų, buvo dramos „elan“ ženkle. Teatre gaivališkumas visados labiau pageidautinas negu retorika. Čiurlio­nio figūra čia, deja. įsprausta į dviejų partnerių (dviejų gundymų) gorsetą. Čiurlionis ieško kontakto su Ari (stebuklinga kalnų mergaite, jo sielos antrininke), bet gyvenimo vidutiniškumas (jo šeima) nuolatos nori pakirpti jo sparnus. Čiurlionis stengiasi pasiekti „naujai išreikštą pasaulę“, o šeima rūpinasi jo, žmogaus, gerove. Jie nepažįsta Konstantino, jo vidinės kovos ir košmaro:

 

Tu nežinai, kiek pikto many, brutalumo. Ir aš anksčiau to nežinojau. Maniau – tik tamsūs debesėliai. Tačiau kas kartą jų daugiau ir daugiau. Jų šešėliai liečia mane. Jie šnibžda baisius dalykus. Ir aš klausau jų. Aš darau, ką jie liepia. Aš bijau – į vakarą šešėliai didėja. Bijau saulėlydžio.

 

Du partneriai (Čiurlionio asmenybės dvi pusės) per visą dramą veda dialogą, bet, deja, be įsitikinimo. Tartum argumentai už idealo ieškojimą arba paprasto, riboto gyvenimo privalumus nebūtų ypatingai svarbūs. Ilgi išvedžiojimai ir begalinis kartojimas nublukina genijaus-žmogaus dilemą. Čiurlionio charakteris turėtų žiūrovui sukelti nuostabos, savotiškos baimės jausmą. į genijų, į beprotybę negalima reaguoti indiferentiškai. Absoliuto ieškojimas gali mus žavėti arba erzinti. Glinskio Čiurlionio daugu daugiausia gaila. O tai jau genijaus tikra mirtis scenoje.

Glinskis Čiurlioniui ir per šaltas, ir per daug gailestingas. Per šaltas ta prasme, kad kūrėjo vidinė kova jam nėra žiauri – ji pernelyg racionaliai išplanuota. Kalbėti apie grožj apskritai sunku, dramaturgai retai renkasi muzikus ar dailininkus herojais, nes grožis kalba pats už save. Čiurlionio atveju Glinskis pasirinko debatą vietoj aistros grožiui. O toji aistra ir yra Čiurlionio tragikos centre ir viso veikalo pagrindinė dinamika. Todėl ir susidaro įspūdis, kad Čiurlionis autoriui kur kas svetimesnis už Strazdą ar Sokratą. Žiaurumo čia tikrai nėra daug – jei toks terminas egzistuotų, galima tai būtų pavadinti abstrakčia melodrama.

„Kingas“ daugeliu atžvilgių skiriasi nuo kitų trijų veikalų. Jis vienintelis, kurio veiksmas vyksta dabartyje, nėra vieno centrinio herojaus, herojus yra smurtas ir jo variantai. Nusikaltusių jaunuolių internatas yra mikro-pasaulis, kuriame vyksta universalus žaidimas – nuoga jėga žaidžia su savo aukomis. „Kingas“ – nuogiausias, galbūt universaliausias iš Balso veikalų. Struktūra griežtai kontro­liuojama (gana laisvos struktūros kituose veikaluose priešingybė). „Kingas“ neturi ir moralinio imperatyvo, aiškiai apibrėžto kaip laisvė, tiesa ar grožis. To ir negalima tikėtis iš veikalo, kurio leitmotyvas, išreikštas ir kartojamas teigiamojo charakterio, yra:

 

Aš turiu negalvot, aš turiu negalvot, nieko nieko negalvot...

 

Taip Saulius ginasi nuo totalaus asmenybės išprievartavimo. „Kingas“ – pesimistiškiausias iš Glinskio dramų. Sauliaus, kuris dar turi nepriklausomą „aš“, kuris tiki, kad gali būti kažkoks gerumas žmoguje, kuris negali sutikti su faktu, kad visame pasaulyje kankinami vaikai, mirtis-nusižudymas nieko nepakeičia ir nieko nepalieka. Jo nugalėjimas tik pabėgimas iš nesibaigiančio košmaro.

Trys smurto aspektai ir trys aukos prototipai sudaro „Kingo“ esmę. Roslavskis, internato vyriausiasis, atstovauja smurtui kaip institucijai, režimui, falsifikuojančiam tikrovę, iš kitos pusės vaidina, nors parodine prasme, tėvą. Žemiau stovi cinikas Aleksandras, romantiškas ir elegantiškas prisitaikėlis, kuriam nesvarbu tiesa, nes niekas nėra tiesa, tik momento išnaudojimas. Primityviausia smurto išraiška – du broliai Rauckiai, nevisai normalūs ir visai negalvojantys įrankiai. Smurtas kaip savęs patenkinimas.

Trys aukų variantai – Tomas, kuris pasirenka bet ką pakelti ir prisitaikyti, nes tik taip galima išlikti. Elenutė, Roslavskio „augintinė“, auka. pasirenkanti prisitaikymą kaip sąlygą geresniam gyvenimui. Pagaliau Saulius, „psichas“, nesutinkąs išnykti:

 

ALEKSANDRAS: Čia tau ne Amerika, Sauliau, o specialioji mokykla. Čia nėra aš. Čia yra mes.

SAULIUS: Aš nebūsiu. Aš negaliu toj mokykloj. Man reikia vienam. Eiti ir eiti. Iki kokio didelio vandenyno. Kur nė vieno žmogaus.

 

Gindamas savo suluošintą, bet dar gyvą „aš“, Saulius nušoka nuo internato stogo. Vandenynas – laisvės simbolis nepasiekiamas.

Prieš mirtj Saulius kartoja vienintelę jam žinomą tiesą. Jis nuolat girdi balsą, kuris yra ir viso Glinskio teatro balsas:

 

SAULIUS: Visą laiką rėkia vaikai, nėra sekundės, kad pasaulyje nerėktų vaikai. Jeigu surinktum visus balsus j vieną balsą, būtų didelis riksmas, ir jis pasiektų kokj nors kitą pasaulj, ir tada vaikai galėtų nutilti. Visą laiką rėkia vaikai, nėra sekundės, kad pasauly nerėktų vaikai, jeigu surinktum visus rėksnius į vieną krūvą, būtų didelis rėksnys, ir jis pasiektų kokį nors kitą pasaulį, visą laiką rėkia vaikai...

 

Tam balsui išgirsti reikia pažadinti jautrumą, užliūliuotą progresy­viom socialinėm idėjom.

Nereikia turėti iliuzijų, kad Juozo Glinskio dramos kada nors bus populiarios. Iš tikrųjų, jau šiandien žiaurumo teatras yra pilnai integruotas mūsų visuomenėje. „Emocinio smurto“ scenoje yra labai daug. kaip daug jo ir kasdieniniame gyvenime. Peter Weis Marat Sade jau beveik klasika. O vis dėlto išeina iš panašių spektaklių žmonės ir bando vienas kitam aiškinti, kad „modernu“, „avangar­das visados mėgsta šokiruoti“, „kad ir nežmoniškai, bet tik kitoniškai“ ir t. t. Kitais žodžiais, visvien bando atskirti save nuo to, kas griauna iliuzijas, kas apnuogina kanėią. kas pagaliau yra, paprasčiausiai sakant, „žiauru“. Ir tame gynimesi yra išgirsto šauksmo atgarsis. Tai ir šio teatro prasmė.

 

Metmenys, 1988, Nr. 55

Adomas Lastas 5 Agnė Biliūnaitė 9 Agnė Klimavičiūtė 1 Agnė Žagrakalytė 29 Aidas Jurašius 2 Aidas Marčėnas 45 Aistė Ptakauskaitė 8 Aivaras Veiknys 8 Albinas Žukauskas 3 Aldona Veščiūnaitė 13 Aleksandra Fomina 22 Alfonsas Andriuškevičius 28 Alfonsas Bukontas 2 Alfonsas Gricius 2 Alfonsas Nyka-Niliūnas 21 Algimantas Baltakis 22 Algimantas Julijonas Stankevičius 3 Algimantas Krinčius 9 Algimantas Mackus 12 Algimantas Mikuta 33 Algirdas Landsbergis 21 Algirdas Verba 7 Algis Kalėda 1 Alis Balbierius 29 Alma Riebždaitė 6 Almis Grybauskas 8 Alvydas Valenta 12 Alvydas Šlepikas 25 Andrius Jakučiūnas 20 Andrius Pulkauninkas 2 Antanas A. Jonynas 28 Antanas Andrijauskas 1 Antanas Gustaitis 6 Antanas Jasmantas 4 Antanas Jonynas 1 Antanas Kalanavičius 2 Antanas Masionis 3 Antanas Miškinis 2 Antanas Ramonas 8 Antanas Rimydis 10 Antanas Vaičiulaitis 9 Antanas Venclova 8 Antanas Šimkus 14 Antanas Škėma 9 Arkadij Averčenko 6 Arnas Ališauskas 11 Arnas Dubra 1 Artūras Gelusevičius 5 Artūras Imbrasas 4 Artūras Tereškinas 7 Artūras Valionis 13 Arūnas Spraunius 23 Asta Plechavičiūtė 11 Aurimas Lukoševičius 1 Auris Radzevičius-Radzius 2 Aušra Kaziliūnaitė 24 Balys Auginas 4 Balys Sruoga 19 Benediktas Januševičius 38 Birutė Jonuškaitė 28 Birutė Marcinkevičiūtė-Mar 2 Birutė Pūkelevičiūtė 19 Bronius Radzevičius 8 Castor&Pollux 73 Dainius Dirgėla 5 Dainius Gintalas 21 Dainius Razauskas 5 Dainius Sobeckis 6 Daiva Molytė-Lukauskienė 4 Daiva Čepauskaitė 12 Dalia Bielskytė 6 Danguolė Sadūnaitė 8 Danielius Mušinskas 47 Danutė Paulauskaitė 4 Darius Pocevičius 33 Darius Šimonis 9 Deimantė Daugintytė 1 Donaldas Apanavičius 2 Donaldas Kajokas 35 Donatas Petrošius 33 Dovilė Zelčiūtė 31 Edas Austworkas 4 Edita Nazaraitė 8 Edmondas Kelmickas 4 Edmundas Janušaitis 3 Edmundas Steponaitis 6 Eduardas Cinzas 8 Eduardas Mieželaitis 6 Egidijus Darulis 2 Eglė Bazaraitė 1 Eglė Juodvalkė 6 Eglė Sakalauskaitė 11 Elena Karnauskaitė 6 Elena Mezginaitė 7 Enrika Striogaitė 4 Erika Drungytė 20 Ernestas Noreika 8 Eugenijus Ališanka 40 Evelina Bondar 2 Faustas Kirša 6 Gabrielė Klimaitė 16 Gabrielė Labanauskaitė 13 Gasparas Aleksa 27 Gediminas Kajėnas 16 Gediminas Pulokas 4 Giedrė Kazlauskaitė 44 Gintaras Beresnevičius 47 Gintaras Bleizgys 32 Gintaras Grajauskas 19 Gintaras Gutauskas 1 Gintaras Patackas 37 Gintaras Radvila 3 Gintarė Remeikytė 2 Gintautas Dabrišius 9 Gražina Cieškaitė 14 Gytis Norvilas 23 Hans Arp 5 Hans Carl Artmann 5 Henrikas Algis Čigriejus 19 Henrikas Nagys 15 Henrikas Radauskas 14 Henrykas Sienkiewiczius 1 Herkus Kunčius 29 Hugo Ball 4 Ieva Gudmonaitė 7 Ignas Šeinius 7 Ilse Aichinger 5 Ilzė Butkutė 4 Indrė Meškėnaitė 3 Indrė Valantinaitė 11 Irena Bitinaitė 2 J. G. Ballard 3 Janusz Anderman 6 Jaunius Čemolonskas 4 Jehuda Amichaj 2 Jolanta Malerytė 3 Jolita Skablauskaitė 23 Jonas Jackevičius 12 Jonas Kalinauskas 7 Jonas Mačiukevičius 8 Jonas Mekas 22 Jonas Strielkūnas 24 Jonas Zdanys 7 Jonas Šimkus 8 Judita Vaičiūnaitė 26 Julijonas Lindė-Dobilas 3 Julius Janonis 3 Julius Kaupas 12 Julius Keleras 29 Julius Žėkas 2 Juozapas Albinas Herbačiauskas 8 Juozas Aputis 38 Juozas Erlickas 17 Juozas Glinskis 10 Juozas Grušas 6 Juozas Kralikauskas 5 Juozas Kėkštas 6 Juozas Tysliava 8 Juozas Šikšnelis 9 Juozas Žlabys-Žengė 7 Jurga Ivanauskaitė 26 Jurga Tumasonytė 7 Jurgis Baltrušaitis 4 Jurgis Gimberis 12 Jurgis Jankus 10 Jurgis Kunčinas 44 Jurgis Savickis 5 Jurgita Butkytė 7 Justinas Bočiarovas 5 Karolis Gerikas 1 Karolis Klimas 4 Kazimieras Barėnas 16 Kazys Almenas 4 Kazys Binkis 21 Kazys Boruta 23 Kazys Jakubėnas 5 Kazys Jonušas 3 Kazys Puida 6 Kazys Saja 21 Kleopas Jurgelionis 8 Kornelijus Platelis 26 Kostas Ostrauskas 25 Kristina Tamulevičiūtė 2 Kęstutis Nastopka 9 Kęstutis Navakas 53 Kęstutis Rastenis 3 Laura Liubinavičiūtė 10 Laura Sintija Černiauskaitė 47 Laurynas Katkus 6 Laurynas Rimševičius 2 Leonas Lėtas 2 Leonas Peleckis-Kaktavičius 22 Leonas Skabeika 7 Leonas Švedas 5 Lidija Šimkutė 24 Lina Buividavičiūtė 1 Linas Kranauskas 5 Liudas Statkevičius 2 Liudvikas Jakimavičius 31 Liutauras Degėsys 9 Liutauras Leščinskas 2 Liūnė Sutema 8 Lukas Devita 1 Lukas Miknevičius 10 Manfredas Žvirgždas 7 Mantas Gimžauskas-Šamanas 18 Marcelijus Martinaitis 38 Marijana Kijanovska 1 Marija Stankus-Saulaitė 10 Mari Poisson 18 Marius Burokas 54 Marius Ivaškevičius 7 Marius Katiliškis 12 Marius Macevičius 4 Marius Plečkaitis 5 Martin Amis 2 Michael Augustin 4 Mindaugas Jonas Urbonas 1 Mindaugas Kiaupas 1 Mindaugas Kvietkauskas 18 Mindaugas Nastaravičius 8 Mindaugas Valiukas 18 Mindaugas Švėgžda 3 Monika Šlančauskaitė 3 Motiejus Gustaitis 6 Mykolas Karčiauskas 8 Nerijus Cibulskas 11 Nerijus Laurinavičius 3 Neringa Abrutytė 14 Neringa Klišienė 1 Nijolė Miliauskaitė 14 Nijolė Simona Pukinskaitė 2 Onutė Bradūnienė 1 Onė Baliukonė 16 Paulius Norvila 10 Paulius Širvys 4 Petras Babickas 5 Petras Cvirka 7 Petras Dirgėla 16 Petras ir Povilas Dirgėlos 5 Petras Kubilevičius-Kubilius 2 Petras P. Gintalas 5 Petras Rakštikas 5 Petras Tarulis 13 Povilas Šarmavičius 3 Pranas Morkūnas 4 Pranas Naujokaitis 1 Pulgis Andriušis 9 Raimondas Dambrauskas 1 Raimondas Jonutis 2 Ramunė Brundzaitė 7 Ramūnas Jaras 17 Ramūnas Kasparavičius 26 Ramūnas Čičelis 11 Rasa Aškinytė 1 Regimantas Tamošaitis 86 Renata Radavičiūtė 2 Renata Šerelytė 85 Rima Juškūnė 1 Rimantas Kmita 32 Rimantas Černiauskas 11 Rimas Burokas 12 Rimas Vėžys 4 Rimvydas Stankevičius 31 Rimvydas Šilbajoris 1 Ričardas Gavelis 19 Ričardas Šileika 21 Robertas Kundrotas, Algimantas Lyva 7 Rolandas Mosėnas 2 Rolandas Rastauskas 22 Romas Daugirdas 33 Romualdas Granauskas 15 Rūta Brokert 2 Salomėja Nėris 9 Salys Šemerys 12 Sara Poisson 24 Saulius Kubilius 2 Saulius Rimkus 5 Saulius Tomas Kondrotas 10 Saulius Šaltenis 11 Sigitas Birgelis 13 Sigitas Geda 49 Sigitas Parulskis 30 Sigitas Poškus 7 Skaidrius Kandratavičius 10 Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė 7 Sonata Paliulytė 9 Stan Barstow 2 Stasys Anglickis 1 Stasys Jonauskas 13 Stasys Santvaras 8 Stasys Stacevičius 16 Tadas Vidmantas 5 Tadas Žvirinskis 4 Tautvyda Marcinkevičiūtė 19 Teofilis Tilvytis 16 Tomas Arūnas Rudokas 19 Tomas Kavaliauskas 11 Tomas Norkaitis 4 Tomas S. Butkus-Slombas 7 Tomas Staniulis 14 Tomas Taškauskas 8 Tomas Venclova 45 Tomas Šinkariukas 18 Vaidotas Daunys 5 Vainis Aleksa 2 Vaiva Grainytė 6 Vaiva Kuodytė 8 Vaiva Markevičiūtė 1 Valdas Daškevičius 11 Valdas Gedgaudas 11 Valdas Papievis 13 Valdemaras Kukulas 41 Valentinas Sventickas 30 Vanda Zaborskaitė 5 Venancijus Ališas 4 Vidmantė Jasukaitytė 28 Viktoras Rudžianskas 10 Viktorija Daujotytė 107 Viktorija Skrupskelytė 1 Viktorija Vosyliūtė 4 Vilius Dinstmanas 3 Vilma Fiokla Kiurė 4 Vincas Mykolaitis-Putinas 19 Vincas Ramonas 3 Violeta Šoblinskaitė 22 Virginija Cibarauskė 1 Virginijus Malčius 11 Vitalija Bogutaitė 6 Vladas Braziūnas 33 Vladas Šimkus 10 Vladas Šlaitas 9 Vytas Dekšnys 14 Vytautas Janavičius 7 Vytautas Kirkutis 7 Vytautas Kubilius 63 Vytautas Mačernis 6 Vytautas Montvila 6 Vytautas P. Bložė 32 Vytautas Rubavičius 37 Vytautas Sirijos Gira 5 Vytautas Skripka 8 Vytautas Stankus 10 Vytautas V. Landsbergis 11 Werner Aspenström 2 Woody Allen 6 Zigmas Gėlė 6 Žilvinas Andriušis 26 Živilė Bilaišytė 9 Žygimantas Kudirka-Mesijus 5 ХХХ Nežinomas rašytojas 1