Sausis, vasaris ir kovas paženklinti valstybinių švenčių spalvomis: Laisvės gynėjų, Valstybės atkūrimo, Nepriklausomybės atkūrimo. Stovėdamas aukščiausiame nueinančių metų taške, praėjusių švenčių aukštumoje, klausi savęs: ką jauti? Ar šventė iš tiesų tau yra tas praeinančio laiko lūžio momentas, ar visa tai yra tiesiog astronomija, kulinarija ir aritmetika?
Ar jauti, kad šventė tikrai yra kažkas, kas pasibaigia, ir tas kitas kažkas, kas prasideda? Ar šventė savaime yra kažkoks kitaip, ar tiesiog reikia pačiam susikurti tą kažkokį kitaip? Ar švęsti – tai reiškia elgtis kitaip – iškilmingiau, neįprasčiau. Kažkaip kitaip apsirengti? Ar pakanka pavalgyti ir išgerti kažką kitaip? Ar šventė – kai neini miegoti tuo metu, kai paprastai eini miegoti? Kai lauki ir tikiesi, kad kažkas atsitiks, kad savaime pats pasikeisi, tapsi kitas, kitoks? Ar tai pažadas pradėti gyventi kitaip? Ar švęsti – tai ieškoti kitokio savęs, ar, atvirkščiai, visokeriopai stengtis išvengti susitikimo su tokiu savimi?
O gal šventė – fizinio neveikimo, tačiau tuo pat metu – dvasinio susikaupimo ir įtampos būsena? Gal iš tiesų tasai imperatyvinis „šventes švęsk“ ir yra priminimas, kad šventės galėtų reikštis kaip tokio susikaupimo, neveikimo ir refleksijos galimybė. Gal švęsti – tai reiškia sustoti, neveikti ir prisiversti pasimatyti su savimi. Kasdienybėje – veikdamas, skubėdamas – išnyksti veiksme. Kaip malonu yra pasinerti į nuolatinę veikimo, bruzdėjimo, šurmulio būseną – geriausiai žino visokie darboholikai, vadybininkai ir kiti gyvenimo švaistūnai. Veikiantys, triūsiantys, vargstantys, nepaliaujamai kramtantys – kad tik išvengtų refleksijos siaubo, o kartu – ir akistatos su savimi neapibrėžtumo, nemalonumo ir nepatogumo.
Išties – ką tu regi švenčių akivaizdoje? Kur skuba tavo kūnas ir mintys? Apsėstas švenčių magijos – žinai, kad reikia ruoštis valgį, lakstyti į parduotuves, puoštis, sprogdinti petardas, dalyvauti paraduose, garsiai kalbėti, dainuoti, klausytis trankios muzikos, laidyti sąmojus, juoktis. Ir visa tai – tik todėl, kad nepasiliktum nė akimirkai vienas. Akis į akį su savimi. Kad tik nepradėtum mąstyti. Kad tik nepradėtum mąstyti, ką tu mąstai.
Tuomet supranti, kiek daug gali tavo žvilgsnis. Žvelgdamas tu sukuri ištisus pasaulius. Norėdamas tu gali viską. Štai du žmonės įsimylėjusiomis akimis žvelgia vienas į kitą, o jūs stebitės: ką jie mato vienas kitame? Jūs matote, kad jis – tinginys, apsileidęs, nejaunas, netvarkingas ir be perspektyvos. Ji – ne pirmos jaunystės, su nelabai tvarkinga praeitimi, isteriškai blizgančiomis akimis, irzli, reikli ir per daug geros nuomonės apie save. Ir dar jūs matote, kad jie abu – viso šito nemato. Jie mato vienas kitame kažką kitą. Tad kurie čia dabar mato tikrąjį vaizdą: tie, kurie mato, ar tie, kurie šito nemato, bet mato kažką kitą? Ir kodėl tie, kurie nematė, staiga pradeda matyti, o tie, kurie matė, nusigręžia ir nusprendžia nebematyti? Ar tie dalykai tik pasidaro nematomais, ar iš tikrųjų išnyksta mums nusigręžus?
Norint ką nors pamatyti, reikia norėti matyti, tačiau reikia ir mokėti matyti. Kodėl nematai kai kurių dalykų? Viena priežasčių yra labai paprasta – negali matyti dalykų, kurių nežinai. Kai nepažįsti paukščių – nežinai, kaip atrodo ir kaip jie vadinasi, pavyzdžiui, čiurlys, suopis ar žalvarnis – ką matai, kai regi juos praskrendančius, kylančius? Matai – tiesiog paukščius. Kalbant filosofijos mokslo žargonu – negali užfiksuoti fakto, jei neturi šio fakto teorijos. Kai neskiri kviečių nuo rugių – sakai: javai siūruoja. Ką mato akmens amžiaus žmogus, dar nepažįstantis metalų, kai aptinka geležies rūdos gabalą? Labai prastą akmenį. Ką mato tūlas lietuvis, žvaigždėtą naktį įsistebeilijęs į dangų? Paklauskite jo: kiek žvaigždynų matai? Gali būti, kad nė vieno, arba vieną – tą žinomiausią. Žvaigždes į žvaigždynus gali sujungti tik žinanti akis. Kitiems – tų žvaigždynų tiesiog nėra. Nežinai – tai ir nematai. Nežinai – tai tau tų dalykų ir nėra. Doras lietuvis nė nežino, kiek ir kokių vidaus organų beturįs – nes tų vidaus organų, ačiū Dievui, išorėje nesimato. Paklausk jį, ar jis turi kokių hormonų – pasižiūrės į tave kaip į beprotį ar asmeninį priešą. O jeigu tie, kurie nežinotų, ką turi, – to ir neturėtų! Nežinai, kokių turi hormonų, tai tų hormonų ir neturi. Greitai pakiltų susidomėjimas žiniomis. O dabar – nežinai ir nereikia. Apsieini be žinių apie vidaus organus ir vidaus politiką. Išgyveni be matematikos, nenugriūvi be mechanikos ir susiskaičiuoji grąžą be aukštosios matematikos.
Tačiau kaip vis dėlto atsiranda tie dalykai, kurie neegzistuoja be tavo žinios? Kaip įsitvirtina socialinėje realybėje tai, kas neegzistuoja be mūsų pastangos, be mūsų įtampos? Pavyzdžiui, moralė, kuri ir yra niekas kitas, tik pastanga, tik vidinė įtampa, tik pasiryžimas ir sugebėjimas neleisti sau kažko, ką galėtum leisti, bet privalai neleisti. Pakanka tik pagalvoti, kad pavargai nuo kasdieninės įtampos, nuo savo moralės, ir trumpam išjungti tą įtampą, bent minutėlei, bent pusdieniui, bent penktadieniui – vakare, kai niekas nemato, leisti sau – ir visas tavo moralės rūmas gali sugriūti viena akimirka, per sekundę. Ir niekas tuomet neišgelbės – nei tie visi geri darbai, kuriuos darei prieš tai visą gyvenimą, ir visos buvusios pastangos nueis perniek. Tavo moralė neegzistuoja nė akimirkos be tavo pastangos. Tie moralės aktai neišsilaiko nė akimirkos be tavo įtampos, be tavo atsakomybės ir prisižadėjimo neleisti sau…Tu esi tik tas, kurį pats susikuri kiekvieną akimirką iš vidinės įtampos, pastangos, valios ir vilties… Esi tas, ką susikuri pats iš savęs…
Ir todėl tu manai, kad ir tavo meilė – tai yra pirmiausia noras ir pasižadėjimas mylėti. Ir tada meilė liaujasi buvusi tik cheminė reakcija, kuri pasibaigia, kai išsenka cheminės reakcijos medžiagos ir tai reakcijai skirtas laikas. Norint ką nors mylėti – reikia norėti ir mokėti mylėti. Norint ko nors norėti – norėti ko nors konkretaus – pirmiausia reikia turėti norą norėti. Norint norėti – reikia norėti norėti.
Daugelio dalykų tiesiog nėra, jeigu nėra pastangos ir noro, kad jie būtų. Įstatymas yra savanoriškas įsistatymas į įstatymą. Moralė yra neleidimas sau. Religija yra įsitikinimas, kad yra ką tikėti. Teisė yra pri(si)pažinimas, kad teisėti dalykai yra teisingi.
Tuomet savęs klausi: ar valstybinė šventė vis dar yra šventė, jei tavo asmeniniame gyvenime ji neturi jokių asmeninių tradicijų ir orientyrų? Ar vis dar esi katalikas, jei galvoji, kad lankyti bažnyčią nebūtina, ir tiki, kad gyvensi dar kartą Žemėje, įsikūnijęs į kokią nors laimingesnę būtybę? Ar vis dar esi pilietis, jei manai, kad visokios politikos – ne tavo, bet politikų reikalas? Ar gali mylėti, jei nenori ir nemoki mylėti? Ar moki linksmintis, jei viskas seniai nusibodo? Ar įstengi suprasti žmogų, jei iš anksto žinai, kas jis ir ko jis nori, ir ką jis darys rytoj? Ar sugebi gyventi pasaulyje, jeigu manai, kad viskas blogai ir viskas blogai baigiasi?
Nėra paprasta į tokius klausimus atsakyti. Nieko gero, jei šitie klausimai aplanko tave švenčių akivaizdoje. Bėda ta, kad ne tik šventė, bet ir kiekviena eilinė diena, kiekviena gyvenimo akimirka yra tokios refleksijos ir permainos galimybė. Ne vien per šventes – visada yra kitaip. Niekada nėra taip. Net kai galvoji, kad viskas taip ir bus visada taip – labai gali būti, kad viskas jau seniai yra ne taip ir kitaip – gaila, kad tu esi paskutinis, kuris tai pastebės. O kai pastebės, jau ir vėl gali būti labai per vėlu, nes tas kitaip jau bus ir vėl pasikeitęs į kitą, dar naujesnį kitaip.
Tai reiškia, kad ramybės jau niekada nebus. Niekada nepavyks išjungti įtampos, atsikratyti pastangos. Šventadienis čia niekuo nesiskiria nuo antradienio arba trečiadienio. Tiesiog šventė – tai geriausia ir paprasčiausia proga suprasti, kad visas gyvenimas ir yra nuolatinė įtampa ir neišvengiama pastanga. Arba tai puikiausia proga ir toliau nieko nesuprasti ir visą laiką laukti to kito kitaip. To, kuris jau seniai atėjo ir žiūri tau į akis mėlynomis paukščio akimis. To, kurio nematai. To, kurio tau nėra. Tau nepažįstamo paukščio, nuo medžio, kurio nepažįsti. Nuo medžio, kurio nėra…