P e r a s  O l o f a s  S u n d m a n a s  (1922–1992) – švedų prozininkas, daugelio literatūrinių premijų laureatas. Parašęs keletą romanų: „Tardymas“, „Ekspedicija“, „Inžinieriaus Andrė skrydis“ (apie tragišką 1897 m. Andrė ekspediciją oro balionu į Šiaurės polių), „Dvi dienos, dvi naktys“, „Sakmė apie Somą“ (šio romano veiksmas paremtas senos islandų sagos motyvais, bet vaizduojami dabartiniai laikai), išleidęs apsakymų knygų. Jo kūryba versta į daugelį kalbų. P. O. Sundmanas buvo Švedų akademijos ir Riksdago narys. Įvairiais gyvenimo etapais prekiavo automobiliais, laikė pensioną, ūkininkavo. Didelė patirtis teikė daug medžiagos kūrybai. Joje dominuoja stebėtojo ir stebimojo, vijimosi arba medžiojimo, ieškojimo ir persekiojimo motyvai. Autoriaus stilius glaustas, gausu dialogų, tikrovės aprašymų, kurių jis nekomentuoja ir nedaro išvadų.
         Romanai „Dvi dienos, dvi naktys“ ir „Sakmė apie Somą“ 1984 m. išleisti lietuviškai.

VERTĖJA   

Iš švedų k. vertė Zita Mažeikaitė

 
       A propos, žemsiurbė – kuris iš jūsų ką tik ją paminėjo? – primena vieną įvykį, kuriame man teko dalyvauti. Iš tikro tai nutiko ne ant žemsiurbės, o ant senoviškos žemsemės denio. Viskas įvyko labai greitai, tas nuotykis truko mažiau nei minutę.
       Ar galiu jį papasakoti? Gal jūs jau pavargot nuo tų mano istorijų?
       Tai iš tiesų truko neilgai, viskas įvyko žaibiškai.

       Taigi ten buvo ne žemsiurbė, bet senoviška žemsemė.
       Mes gilinome uosto vartus. Vienas žemsemės kaušas iš gelmės ištraukė jūrų vėplio kaukolę. Iltys, jos buvo gal daugiau nei pusės metro ilgio, tarsi didžiuliai balti ūsai užsikabino už kaušo krašto.
       Mudu, aš ir toks vyras, vardu Pėderis, šokom prie jų, denis buvo slidus kaip išmuilytas – man pavyko sugriebti kaukolę, kol toji neįkrito į baržą ir nepradingo molio, purvo ir vandens putroj.
       Prabėgo gal tik trisdešimt sekundžių nuo tos akimirkos, kai mes pamatėm kaukolę, ir aš pastvėriau ją už vienos ilties.

       Jūra duoda, jūra ir atima. Ar ne taip parašyta Biblijoj? Aš, rodos, neklystu.
       Tik negaliu prisiminti, kur tai atsitiko. Tai buvo taip seniai, tiek visur esu buvęs, tiek uostų išknisęs, kur ten juos visus beprisiminsi, ir mano amžius jau nebe tas.
       Aš ilgokai dirbau prie žemsemės, ji priklausė vienai amerikiečių bendrovei, apiplaukiau beveik visą pasaulį, sustodavom čia vienur, čia kitur. Laikui bėgant, visos tos vietos susimaišo, vis sunkiau atskirti, kas įvyko čia, o kas – ten.

       Kaip sakiau, mes gilinom uosto vartus. Jie buvo nei per siauri, nei per platūs, tik pasidarė per seklūs.
       Laivai pamažu didėjo, labiau grimzdo į vandenį.
       Tą uostą sudarė gili ir siaura įlanka, nelyginant rankovė, gerokai įsmukus į žemyną, bet laivams jos gylio jau nebeužteko. Į tą rankovę įtekėjo upė. Ne šiaip koks upokšnis, o gili, plati upė, ypač kai patvindavo nuo lietaus, o lydavo ten gana dažnai ir smarkiai.
       Kartais vienu žodžiu gali pasakyti labai skirtingus dalykus, aš jums minėjau įlankos gylį, kuris laivams jau buvo nepakankamas, minėjau ir upę, o ne kokį upokšnį.
       Ta upė privarydavo purvo, smėlio, molio, todėl ir reikėdavo valyti uosto vartų vagą.
       Prie įlankos, prie to uosto buvo miestelis, tik aš – nors mirk – neatsimenu, kaip jis vadinosi. Nuo žemsemės denio jo nesimatė.
       Apylinkės buvo slėsnios, upė tekėjo per lygumą. Medžiai ten beveik neaugo, tik visokie krūmokšniai ir aukšta iki juostos žolė, kurioje pasklidę ganėsi arkliai. Tolumoj stūksojo kalnai, jų viršūnės buvo apsnigtos, baltos.
       Arkliai – žemaūgiai, nakčiai jie susirinkdavo prie upės, kuri per tą įlanką pasiekdavo jūrą; kartais prie vieno arba kito kranto jų susiburdavo koks dvidešimt, kartais – net septyniasdešimt, aštuoniasdešimt ar dar daugiau. Naktys būdavo šviesios, mes dirbdavom ištisą parą.

       Pradžioj mes paminėjome žemsiurbę.
       Bet ten buvo sena kaušinė žemsemė. Man rodos, ji buvo perdirbta iš laivo, tik viskas ten iš geležies – tas laivas tikriausiai buvo sumanytas visai kitokiam tikslui.
       Priekyje per visą laivo plotį buvo įtaisytas būgnas, jis stovėjo šonu ir, kaip jau supratot, turėjo varyti paternosterį.
       Jūs, be abejo, žinot, kas yra paternosteris?
       Tai tokia išilgai metalinio rėmo judanti grandinė su gana tankiai pritvirtintais kaušais. Iš dugno pasėmę smėlio ar molio, jie kyla aukštyn, išpila, paskui tušti leidžiasi į dugną ir vėl grįžta kupini smėlio ir purvo – kaušas paskui kaušą.
       Paternosterį irgi būtų galima gretinti su Biblija, su popiežium, su Roma ir su „Tėve mūsų“, tai begalinė judanti grandinė, kaip koks rožančius, tušti kaušai leidžiasi žemyn, prisipildo, kyla į viršų, ten išpila, paskui vėl tušti keliauja žemyn, pilni – aukštyn ir taip toliau, varo ir varo, kol nesustoja variklis.
       Kaušai išversdavo purvą į tam skirtą lataką, kuriuo jis nutekėdavo į baržą, prišvartuotą prie žemsemės. Aš jau sakiau, kad tai buvo sena, išgverusi žemsemė.
       Ar jums neužkliūva, kad aš čia taip smulkiai viską pasakoju?
       Dar vienas dalykas: tas būgnas buvo šiek tiek iškilęs virš laivo korpuso, jis buvo tokio dydžio, kad grandinė su kaušais galėtų laisvai judėti, bet ne didesnis. Beje, kildama į viršų grandinė su kaušais nieko neužkliudydavo, o ten, kur ji leisdavosi žemyn, kaušų kraštai beveik liesdavo metalinį denį.
       Tą aplinkybę paminėjau dėl to, kad ji turi reikšmės tam, kas vėliau atsitiko.

       Jei neklystu, tai buvo šeštadienį, nes prie žemsemės darbavomės tik mudu su Pėderiu. Jis buvo danas, iš Kopenhagos.
       Aš su juo artimiau nedraugavau. Tik žinojau, kad jo vardas – Pėderis. Su juo buvo sunku kalbėtis, jis labai nenoriai atsakydavo. Pėdėris dirbo tos žemsemės meistru, dažniausiai sėdėdavo savo būdelėj, kurią vadino kontora. Man jis nepatiko.
       Nesakau, kad jo neapkenčiau, tiesiog nemėgau, ir tiek. Jis kažkaip šalinosi mūsų, užkalbinęs negalėdavai matyti jo akių, jis dairydavosi į paukščius, į pakrantę, į arklius, į tolumoj dunksančius kalnus ar apžiūrinėdavo savo nagus.
       Taip, tai atsitiko šeštadienį, žemsemėj mes buvom du vienu, kiti vaikinai išvažiavo savaitgaliui namo, o mudu – Pėderis ir aš – pasilikom laive. Nutarėm baigti darbą, kai tik pripildysim baržą. Žemsemės pajėgumas buvo nedidelis, gal kokie du šimtai kubinių metrų per valandą, tiek nėra daug.
       Jūs galbūt pastebėjot – jeigu žmogus nenori kalbėti, lyg ir stengiasi išlaikyti atstumą, tai tas atstumas, aiškus dalykas, iš tiesų atsiranda, ar ne?
       Nebeatsimenu, kaip ta vieta vadinosi. Aš tiek daug visur trankiausi, tiek laiko prabėgo.
       Kur tik aš nebuvau! Vienu metu dirbau naru. Siebeso fabriko kostiumas, padarytas iš kiltinio audeklo ir gumos, batai švininiais padais, varinis skafandras su apskritom akim. Tada dar buvau jaunas. Savo kailiu esu patyręs, kaip veikia rankinis oro siurblys.
       Toj lygumoj palei uosto vartus, kurių vagą mes gilinom, medžių kaip ir nebuvo, tolumoje stūksojo kalnai, o palei upę ganėsi arkliai. Lietaus ten tikrai užteko.

       Bet pirmiau aš jums dar papasakosiu apie dramblio kaulą.
       Paėmęs į rankas, pajunti, kad jis pašėlusiai sunkus. Ir kietas, tačiau tas jo kietumas ypatingas – kai čiupinėji, atrodo minkštas. Bet jau nagu žymės neįbrėši, krapštydamas pajusi jo trapumą.
       Nugludintas dramblio kaulas atrodo lygus – sakykime, biliardo kamuolys, – bet jis nėra toks lygus kaip stiklas ar plienas.
       Dramblio kaulas yra dramblio dantis, tai aš tikrai žinau. Kiti dantys būna kieti ir trapūs – beveik kaip stiklas ar plienas. Bet iltis – jau kitas dalykas. Ji kieta, turėdamas jėgos gali ją truputėlį palenkti, bet paskui ji vėl atsities ir bus, kokia buvus.
       Dramblio kaulą galima raižyti ir pjaustyti. Šachmatų figūros, dūdelės, įvairios statulėlės, visokie indai, dėžutės uostomajam tabakui ir kitiems brangiems daikčiukams, papuošalai dailioms moterims. Paprastų dantų neišraižysi.
       Viename Prancūzijos muziejuj esu matęs iš dramblio kaulo išdrožtą dubenį, jis buvo toks didelis – sunku įsivaizduoti dramblį, kuris būtų turėjęs tokią velniškai didelę iltį.

       Drambliai iš tiesų keisti padarai.
       Jie protingesni už šunis. Dramblio visas protas – straublyje, taip sako tie, kurie tai išmano. Dramblį globoja pats Viešpats Dievas. Be keturių kojų, dramblys dar turi straublį, tarsi kokią ranką, kuri baigiasi dviem pirštais – nykščiu ir smilium.

       Apie dramblio kaulą šneku todėl, kad jis susijęs su mano istorija.
       Dramblio kaulas būna trijų rūšių.
       Pirmiausia, žinoma, dramblio iltys. Toliau dar dvi kitokios jo rūšys.
       Surato mieste esu sutikęs vieną šnekų ir malonų anglą. Tai irgi seni laikai, kai dar dirbau naru. Jis tada mane fotografavo, įsikalbėjom, aš net keletą kartų lankiausi jo namuose.
       Suratas – Indijoj, jeigu kas nežino. Prieš porą šimtų metų ten buvo didžiulis miestas, gal net didžiausias visam pasauly. Taip man sakė tas anglas. Plačiausia prieplauka upės žiotyse, patys didžiausi laivai uosto prieigose, visokios baržos, žvejų laiveliai ir sandėlių sandėliai, krautuvių krautuvės.
       Aš ten buvau dėl visai paprastos priežasties – ir ten reikėjo pagilinti uostą, nors dabar Suratas ne toks jau didelis miestas.
       Tas anglas man sakė, kad ne visas čia atvežtas parduoti dramblio kaulas užaugęs, kaip ir turi būti, – dramblių žandikauly; nuo trisdešimt penkių iki keturiasdešimt procentų dramblio kaulo būdavo atgabenama iš šiaurės. Tai buvo mamutų iltys, iškastos Sibiro tundroj, amžino įšalo žemėje.
       Išeitų, kad anksčiau vienas iš trijų biliardo kamuolių buvo daromas iš mamuto ilties – įdomu, ar ne? Dabar tam reikalui naudojamas ebonitas arba plastmasė, bet čia jau kita istorija.
       Jūs tikriausiai klausiat, ko aš čia aušinu burną apie tuos mamutus, iš tikrųjų ir manęs jie nedomina, žinau tik tiek, kad mamutai jau išnyko, seniai jų nebėr, gal jau koks tūkstantis ar dar daugiau, gal net trys tūkstančiai metų – jeigu tas anglas iš Surato nemelavo.
       Jis turėjo vieną tokį keistą daikčiuką – mamuto plauką.
       Mamutai buvo apžėlę plaukais. Jie nebuvo pliki kaip mūsų drambliai.
       Jis tą plauką saugojo varinėj dėžutėj su stiklu. Mes buvom pasidarę tokie geri draugai, kad jis net atidarė tą dėžutę ir išėmęs parodė mamuto šerį.
       Jis sulenkė jį per pusę, užkabino ant nykščio ir iškėlė ranką beveik iki lubų, kad tas plaukas nesiektų grindų. Penkių metrų ilgio! Jūs tik pamanykit!
       Jis buvo šiurkštus ir storas. Storas jo galas buvo kaip pieštukas, o plonasis – žiudrus kaip arklio ašutas.

       Man ir vėl derėtų paklausti, ar jums neatrodo, kad aš per ilgai apie viską plepu? Iš tikrųjų tai trumpa istorija, nes viskas tetruko mažiau nei minutę.
       Aš jau senas žmogus, sėdžiu čia kas vakarą visą savaitę ir pasakoju įvairiausias istorijas.
       Jūs galėtumėt mane ir pertraukti.
       Norėčiau ko nors išgerti – kad ir stiklą alaus.
       Dabar jūs jau žinot, kad mudu su danu Pėderiu gilinom vieno uosto vartus. Bet ir kiti paminėti dalykai savotiškai susiję: ir dramblio kaulas, ir anglas Surato mieste, ir Sibiro mamutai – čia viskas kažkaip susipina į vieną daiktą, aš, rodos, pradėjau nuo žemsiurbės – ar čia kuris kitas apie ją užsiminė? – žemsiurbė taip pat yra žemsemė, tik kitokios rūšies, ji neturi paternosterio ir naudojama tik ypatingom sąlygom.

       Aš tiesiog išsižiojau pamatęs tą penkių metrų plauką, kuris kadaise augo ant mamuto sprando! Ne tik savo akimis jį mačiau, ne tik čiupinėjau, aš savo rankom pajutau, koks jis stangrus, o vis tiek lankstosi.

       Taigi mums reikėjo pagilinti uosto prieigas, nes jos jau buvo per seklios.
       Pro tuos uosto vartus į jūrą tekėjo upė, ji ir privarydavo purvo ir molio, krantai buvo žemi, slėsnūs, medžių nė vieno nemačiau. Naktys buvo šviesios, nors ir dažnai lijo, besiganantys arkliai nakvynei sueidavo prie upės.

       Trečiai dramblio kaulo rūšiai priklauso jūrų vėplio iltys.
       Aš esu matęs vėplio ilčių, netikėsit – kokių dviejų su puse pėdos ilgumo.
       Su drambliu, žinoma, nepalyginsi, mamutas taip pat buvo savotiškas dramblys. O jūrų vėplys priklauso ruoniams, bet jo iltis irgi priskiriama prie dramblio kaulo.
       Kai kurie jūrų vėplio iltis vadina netikru dramblio kaulu. Tai netiesa. Dantis yra dantis, iltis yra iltis, nesvarbu, kokiuose žiobtuose ji būtų augus.
       Ištiesk savo ranką, dabar truputį sulenk – maždaug tokio dydžio, tokio storio ir bus jūrų vėplio iltis! Ar toks daiktas nenusipelno vadintis dramblio kaulu?
       Taigi dramblio kaulo esama trijų skirtingų rūšių.

       Tai atsitiko šeštadienį – jau, galima sakyti, vakare.
       Nebeprisimenu, kaip ta vieta vadinosi, bet jos vardas sukasi ant liežuvio galo.
       Paternosterio rožančius vis pila ir pila purvo arba molio kaušus į lataką, kuris nuvestas į šalimais stovinčią baržą – porą šimtų kubinių metrų per valandą, kartais ir tris, bet ne daugiau. Kai žemsemė dirba, aplinkui būna pritaškyta, prilaistyta dumblo, denis pasidaro slidus kaip išmuilytas.
       Baržoje telpa koks tūkstantis kubinių metrų tos skystos pliurės. Barža turi specialų dugną, tai iš tikrųjų nelyginat kokia dėžė, kai ją pripildai, nutempi toliau į jūrą ar į kitą tinkamą vietą, atidarai dugno sklendę, ir barža kaipmat ištuštėja.
       Ten, kur mes darbavomės, nebuvo nė vieno gyvo jūrų vėplio. Juos seniai buvo išnaikinę tie patrakę grobuonys – medžiotojai.
       Jūrų vėplio taukai yra vertingi. Oda – taip pat, nors ir nežinau, kam naudojama jūrų vėplio oda. Mėsa, sako, gero skonio, yra tokių, kurie valgė.
       Čia tikriausiai kaip su to delfino grindos mėsa – pažiūrėjus negraži, tamsiai mėlyna, smirdi žuvies taukais, bet maistui ji tinka, gali pjaustyti net atšipusiu peiliu.
       Jūrų vėplys tinka ne tik mėsai ir odai, svarbiausia – jo iltys, kurios siekia net pusmetrį, ties drūtgaliu vienos rankos pirštais neapimsi. Dėl to jie čia ir buvo išnaikinti jau prieš keliasdešimt metų.
       Ne, aš nežinau, ar Pėderis buvo vedęs.
       Iš kur man tai žinoti? Jis nemėgo kalbėti apie save ir neatsakinėdavo į klausimus.
       Jis, rodos, buvo vyresnis už mane. Kalbėdavo užsikirsdamas, maišydamas danų, anglų žodžius, jį buvo sunkoka suprasti. Aš nebeprisimenu jo veido, nors mes iki to vasaros vakaro jau kokį pusmetį kartu dirbom.
       Jis buvo trumpų kojų, kelnės paraitotos aukščiau guminių batų.
       Aš nejaučiau jam neapykantos, aš jo gerai nepažinojau, jis nė su vienu iš mūsų nedraugavo.

       Toj žemsemėj buvo dar toks kaip ir tiltelis, nuo jo iš abiejų pusių ėjo laiptai į denį.
       Mudu stovim ant to tiltelio. Krapnoja lietus. Barža netrukus jau bus pilna. Arkliai jau būriuojasi pakrantėje, prie upės.
       Staiga matom, kad paternosterio rožančium atslenka nugarkaulis ir dar kažkokie kaulai.
       Pėderiui aš nieko nesakau, tas irgi tyli. Abu prieinam prie laiptelių, jis – iš dešinio, aš – iš kairio šono.
       Netrukus iš vandens iškyla jūrų vėplio kaukolė. Guli viename iš kaušų, tarsi kas tyčia ją ten būtų įdėjęs.
       Ta kaukolė galėjo būti medžiotojo sužeisto vėplio, kuris tikriausiai nėrė į vandenį ir ten prigėrė. Galėjo būti ir kitaip: vėplys, rinkdamas geldeles ir austres, įsikirto iltimis į dugną, nebegalėjo jų ištraukti ir nusibaigė.
       Kaukolė buvo balta, net iš tolo švietė, pusmetrinės iltys kyšojo iš kaušo lyg didžiuliai ūsai.

       Čia reikėjo apsisukti per kelias sekundes – jei kaukolė pateks į baržos putrą, tų ilčių jau niekad neišgriebsi.

       Mudu nudardėjom laipteliais žemyn, aš – į kairę, Pėderis – į dešinę.
       Kas pirmiau pribėgs, tam ir atiteks.
       Jis, nors ir trumpakojis, buvo vikrus kaip velnias. O denis slidus kaip išmuilytas nuo ištižusio molio ir purvo. Jo kojos mirgėjo kaip būgnininko lazdelės.
       Latakas, einantis į baržą, buvo mano pusėj, aš turėjau sulėtinti žingsnį, paslydau, ėmiau keturpėsčias ropoti to latako spyriais.
       Pėderiui nebuvo tokių kliūčių, jis, ko gero, pirmas atsidurs prie vėplio kaukolės.
       Bet ir jis užkliuvo. Net ir griūdamas mėgino pats save pralenkti, kojomis malė lyg būgnininko lazdelėm – mačiau jį iš šono, ropodamas tarp tų latako atramų, – bet Pėdėriui taip ir nepavyko savęs pralenkti, jis pargriuvo ant denio sulenktom rankom, išskėstais pirštais, galva kaip koks patrankos sviedinys nukrito ant paternosterio ties ta vieta, kur kaušai leidžiasi į dugną.
       Dabar jau taip pašėlusiai skubėti nereikėjo, aš apsisukau, užsikvempiau ant latako, vedančio į baržą, kaukolė pamažu atslinko prie manęs, o man tereikėjo ištiesti ranką.
       Iltys buvo beveik tokio ilgio kaip mano ranka – štai tokios! Šiek tiek sulenktos ir truputį bukos. Jos nebuvo tokios baltos kaip kaukolė, bet neapskretusios nei dumbliais, nei dar kuo nors, tikriausiai gulėjo užneštos smėliu.
       Abi iltys svėrė beveik šešis kilogramus.
       (O kaip Pėderis? Tas danas?)
       Aš nieko negalėjau padaryti, jį pasigavo tas judantis rožančius, vienas kaušas nupjovė jam galvą kaip kokios žirklės skardai kirpti arba kokia štampavimo mašina.

       (Ar tas paternosteris neturėjo apsauginių turėklų?)
       Turėklai buvo. Galėjai į juos įsikibti. Bet Pėderis atsidūrė po jų apačia.
       Ta mūsų žemsemė jau tada buvo pasenus. Mūsų valstybėj tokios niekas nebūtų leidęs naudoti.
       Viskas įvyko gal per trisdešimt sekundžių.
       Nebepamenu, kaip ta vietovė vadinosi, prisimenu upę, lygumą, arklius matau kaip kokiam filme, jie vakarais būriuodavos upės pakrantėj.
       Vienas kitas mostelės uodega, o šiaip stovi, net ausimis nekarpo, tikriausiai buvo vasaros pradžia, kai vabzdžiai dar nekanda. Jie ten stovėdavo valandų valandas, kol staiga kuris nors pasileisdavo laukais, o iš paskos – ir visi kiti, pirmiau šiapus upės, po to – anapus.

       (Ką jūs darėt su Pėderiu?)
       Rodos, konsulatas juo pasirūpino. Tam jis ir skirtas. Aš to Pėderio beveik nepažinojau. Net pavardės jo neprisimenu, visi vadinom Pėderiu, jo pavardė buvo įrašyta popieriuos, kuriuos man reikėjo pasirašyti. Jo kūną tikriausiai nuskandino jūroj, juk jis, galima sakyti, buvo jūreivis – jūra duoda ir jūra atima, rodos, net Biblijoj šitaip pasakyta.

       (Akis už akį, dantis už dantį.)
       Tai jūs taip sakot!
       Aš tebeturiu tą kaukolę su pusmetrinėm dailiai lenktom iltim. Nežinau kito tokio daikto, kurį liestum tarytum tikrą dramblio kaulą.
       (O kaip su to dano galva?)
       Mes jos neradom. Beveik ir neieškojom. Žemsemė dirbdama slenka pirmyn, kur leidžiasi ir vėl kyla paternosterio kaušai. Būtų buvę sunku surasti jo galvą.
       Štai kaip viskas nutiko.
       Tai įvyko labai greitai.
       Kuris iš jūsų pradėjo kalbą apie žemsiurbę?

       Versta iš:
       NORRLANDSBERÄTTELSER.
       Stockholm: Norstedts, 1984