IV

       Laura sėdi palatoje prie senelio lovos ir skaito knygą. Tikriausiai meilės romaną, nes jos galvoje dar švilpauja vėjai: iki brandos egzaminų – metai su trupučiu, paskui aukštoji, gal net universitetinė, jeigu nepaklius į valstybės finansuojamą vietą, mokės nemažus pinigus, bet vis dėlto studijuos, nes jų giminėje gėda neįgyti aukštojo mokslo. Pinigų jai pakanka, nes motina Airijoje kepa bandeles ir kas mėnesį siunčia po kelis šimtus eurų. Laura gali pirkti jai patikusius „skudurus“, madingus batus ir batelius, įvairius dažus, lakus ir „šešėlius“. Žodžiu, kas tik šauna į galvą. Motina baigusi inžinerinius mokslus, bet sako, kad dirbti Airijoje labiau apsimoka: Lietuvoje už tokį darbą gautum minimumą, o ten visiškai padoriai atlygina. Tėvas? Tėvas jas paliko, kai Laurai buvo dešimt metų. Nuo to laiko matė jį tik kelis kartus, dabar, atrodo, irgi uždarbiauja užsienyje, rimto darbo turbūt neranda, nes pernelyg mėgsta alų ir degtinę. Tai ir buvo oficiali tėvų skyrybų priežastis. O kaip buvo iš tikrųjų, ar gali kas žinoti: tėvas kaltino motiną per dideliu dėmesiu svetimiems vyrams. Mama Airijoje turi vedusį draugą, jos nuomone, tai geriau nei gyvent su alkoholiku, nes tas žmogus ją myli, o alus ir degtinė iš tėvo išvilioja pinigus, išsunkia paskutinę sveikatą. Laura dar nė karto nebuvo rimtai įsimylėjusi; pasitaikė tik trumpų susižavėjimų, tuomet koks nors vaikinas pirkdavo jai kavos, vyno ir ledų, sakydavo meilius pagiriamuosius žodžius ir bučiuodavo į lūpas, bet daugiau ji nieko neleisdavo daryti, nors mėgėjų kaišioti rankas, kur galima ir kur negalima, buvo ne vienas. Motina, sužinojusi, kad seneliui nupjovė koją, kasdien skambina ir reikalauja išsamios ataskaitos. Tad, norom nenorom, tenka trintis po ligoninę. Anas dvi dienas senelis jos nepažino, tad nebuvo jokio reikalo prie jo sėdėti, šiandien, atrodo, prisiminė turintis anūkę Laurą. Jos pusbroliai Arnas ir Mantas gyvena Kaune, tad atvažiuotų gal tik į laidotuves, nes visko gali būti. Jų motina Danguolė pyksta ant visos Kemežių giminės, tad vargu, ar parodytų akis. Jos, Lauros, mama Skaistė, atvirkščiai, labai myli savo tėvą ir sako, kad, jeigu jis mirs, ji atsiprašys iš darbo ir kelioms dienoms parskris į Lietuvą.
       Kai senelis pro miegus ima aimanuoti, šūkauti ir kartkartėm keiktis, mergaitė nuleidžia knygą ir žiūri į jo veidą. Ką jis slepia? Kas buvo jo praeityje, tikriausiai jaunystėje, nes, kam nors apie tai užsiminus, jis visada paniurdavo. Kažką žinojo senelė Elzbieta, tačiau mirė net vaikams nieko nepasakiusi. Tiesa, dėdė Eduardas tada jau buvo žuvęs mįslingomis ir šiurpiomis aplinkybėmis... Dabar seneliui likusi tik ji viena: nebe vaikas, bet dar ir ne visai suaugusi. Nors jai atrodo, kad aštuoniolika metų – gana solidus amžius.
       Vytautas Kemežys dar nepabudęs jaučia, kaip kažkur giliai, tikriausiai viduriuose, ima diegti ir dilgčioti, netrukus skausmas pradeda plisti į kairę koją, paskui persimeta į dešinę, kurią nupjovė rusai nerusai, tada pagauna šėlti po visą kūną. Tarsi kas įkaitinta geležimi degintų padus, papilvę, delnus, daužytų lazda galvą, laužytų šonkaulius, leistų elektros srovę per nugarkaulį. Jis pats nesupranta, kodėl skausmas, kol neatima proto, vis sukelia, atrodo, seniai pamirštus prisiminimus. Ir, žinoma, iškraipo pagal savo logiką. Nes argi taip buvo? Argi jis, tada dar Stanislovas Baltrėnas, sėdėjo saugumo majoro kabinete Šiauliuose ir klausėsi rusų kariškio postringavimų: girdi, dabar, kai jis suprato klydęs, turi nuoširdžiai atgailauti ir savo kaltę išpirkti tarnavimu sovietinei liaudžiai, tai yra pagelbėti MGB struktūroms? Ką konkrečiai turės daryti? Ogi nukakti, tarkim, į mišką Dzūkijoje, susipažinti su banditais, įgyti jų pasitikėjimą, tada susitikti su pareigūnu, teikti jam visokias žinias, o atėjus laikui, padėti sunaikinti „buržuazinių nacionalistų irštvą“. Tai tau nepriimtina? – stebisi majoras, žilstelėjęs, storu raudonu sprandu ir suktomis akimis vyras, ant stalo žaidžiantis valteriu PPK. Niekas neklausia tavo nuomonės, vaikine, sako jis. Arba ištikimai dirbi mums, arba vėl stoji prie sienos ir kasi sau duobę... Kito tokio pasiūlymo gali ir nebesulaukti, grėsmingai ir piktai priduria. Privalai ryžtis! Gal jie ir neturi teisės taip paprastai, be jokio teismo, pastatyti prie sienos, tačiau kas gali supaisyti šeimininkais besijaučiančius okupantus. Tuo metu žmogaus, juolab buvusio partizano, likimą užkariautojai galėjo spręsti vienu piršto krustelėjimu: šitą sušaudyti, o šitam leisti „ištikimai tarnauti liaudies ir partijos reikalui“. Tačiau jo, jau tapusio Vytautu Kemežiu, neišsiuntė į Dzūkiją: vietiniai partizanai jį, nemokantį dzūkuoti, būtų iš karto įtarę; po pusmečio išsigydžiusį žaizdas paleido Šimonių girioje, netoli Viešintų. Jo tikslas buvo įgyti „Šarūno“ rinktinės vado Klevo pasitikėjimą. Buvo ankstyvas pavasaris, jis klaidžiojo po girią, kartkartėmis užsukdavo į kokį kaimą, kalbindavo žmones, atsargiai klausinėdavo apie miškinius, prisipažindavo norįs įstoti į kokį nors būrį, nes vienas nesitikįs ką nors nuveikti. Atsargūs kaimiečiai išklausydavo jo pasakojimų apie miškinius, turėjusius bunkerį Puznos miške, netoli nuo Alizavos, prasidėjus žiemai, tikriausiai pagal pėdsakus juos užtiko kareiviai, tik jam vienam pasisekė pasprukti, per šalčius gydėsi žaizdas pas gerus žmones; išklausydavo, palinguodavo galvą, įdėdavo lašinių bryzą arba virto kumpio ir prisipažindavo nieko nežiną apie žaliukus. Sykį jį, matyt, kažkas paskundė Kupiškio stribams, jis vėl atsidūrė areštinėje, buvo mušamas ir spardomas, pagiringas čigoniško gymio „liaudies gynėjų“ vadas statė jį prie sienos ir kaišiojo po nosimi pistoletą, tad, norom nenorom, teko prašyti MGB pareigūnų pagalbos. Turėjęs su juo palaikyti ryšį saugumietis buvo velniškai piktas, dar pridėjo „nuo savęs“ už tokį žioplumą, griežtai prisakė „neplepėti, ko nereikia“ ir vėl paleido į girią... Vytautas Kemežys girdi miško ošimą, godžiai traukia pavasarišką jo kvapą, svaigsta galva nuo dangaus žydrumo ir greitai lekiančių debesų, kurie bežiūrint sudryksta į skutus ir krinta anapus horizonto linijos. Jis nusitveria beržo kamieno, kojos mirksta baloje, žemė siūbuoja, čia pat pokšteli šūvis, rankos atsigniaužia, skausmas atima dešinę, ne, kairę koją... Atsigosta nuo savo aimanos, kuri veržiasi iš krūtinės, tarsi purvinas vanduo sunkiasi pro sukąstus dantis. Vėl mato gretimoje lovoje tūnantį kaimyną, kuris, šiaip ar taip, panašus į Antaną Mikulskį. O kas tas Antanas Mikulskis? – niekaip negali prisiminti Stanislovas Baltrėnas, tikriau, Vytautas Kemežys. Vardai ir pavardės slidūs nelyg vijūnai, kuriuos jis vaikystėje gaudydavo galulaukės duobėje, skirtoje gyvuliams girdyti. Rusvai gelsva žuveliotė cypdavo saujoje, rangydavosi it gyvatė, vaiką nupurtydavo šiurpas, jis sviesdavo gyvį į krantą, bet žolėje dažniausiai neberasdavo, gal ta gyvatžuvė įlįsdavo į žemę. Kas tas Antanas Mikulskis? Studijų universitete draugas? Ne, ne! Tai jis įspausdavo į delną tuos išdavystės prakaitu dvokiančius rublius su Lenino atvaizdu... Jie degindavo pirštus, spurdėdavo piniginėje, gal net cypdavo tartum pypliai, tad reikėdavo jais kuo greičiau atsikratyti. Tikriausiai už tuos cypsinčius leninus jis vaišino kavinėje Austėją, kai ji universiteto koridoriuje įpuolė jam į glėbį. Kas po galais buvo ta Austėja, kad jis niekaip negali jos prisiminti? Atmintyje išlikęs tik neįprastas vardas, kvepiantis pievomis ir žiedais, gal net šviežiu medumi. Juk už jo turėtų būti mergina mėlynom ar rudom akim, juodais ar šviesiais plaukais, o lūpų kampučiuose tikriausiai žaisdavo mįslinga šypsena. Tačiau išlikęs tik vardas, tarsi etiketė ant suknelės, tabaluojančios ant pakabos... Kada mintyse ėmė rastis vardų makalynė: Elzbieta, Eduardas, Skaistė, Danguolė, Austėja?.. Ar tik ne nuo to laiko, kai jis buvo priverstas atsisakyti savo vardo bei pavardės ir tapti Vytautu Kemežiu? Tarsi būtų įlindęs į kokio nors šliužo odą ar šarvus. Jam visą laiką trūkdavo oro, ne tik dabar... Ir skausmas... Jis nebeprisimena savęs be skausmo... nebeįsivaizduoja... Kartkartėmis jis nuslūgdavo, sumažėdavo, apsitraukdavo luobu, vos vos tvinkčiodavo, bet tikriausiai tik tam, kad vieną dieną tarsi užgauta votis nusmelktų iki pat kaulų smegenų, išsiveržtų į viršų ir pradėtų maitoti susigūžusią dvasią bei viską užmirštantį kūną. O tam dažnai pakakdavo užklydusio prisiminimo, iš pirmo žvilgsnio visiškai nekaltos asociacijos, kieno nors nelyg užuominomis tarp eilučių pasakytos minties.
       Valandėlę Vytautas Kemežys guli pusiau pravertomis akimis, bet apkvaitusiu protu, įtariai dėbso į merginą, sėdinčią prie jo lovos ir skaitančią knygą, kol galiausiai besipinančiu liežuviu sušvebeldžiuoja:
       – Kas tu tokia?
       – Ir vėl manęs nepažįsti, seneli? – juokiasi šviesiaplaukė. – Aš tavo anūkė Laura. Buvai užsnūdęs?
       – O kas jis toks? – rodo kaulėtu blyškiu pirštu į kaimyną.
       – Jis toks pat ligonis. Jau sakiau...
       – Jis tik apsimeta ligoniu, iš tikrųjų jis – Antanas Mikulskis... taip, Mikulskis!
       Žmogelis pageltusiu raukšlėtu veidu spokso į grėsmingai iškeltą pirštą.
       – Ko jis nori? – klausia iššiepdamas kelis dar užsilikusius dantis.
       – Senelis klausia, kas jūs toks? Gal kartais Antanas Mikulskis?
       – Nepažįstu jokio Mikulskio! – pasipučia senis. – O tavo diedas kalbasi su anuo pasauliu. Jį papjovė daktarai. Lietuvių daktarai. Jie meluoja, kad čia nėra nė vieno lenkų daktaro, ir juokiasi, kai sakau, kad lietuviais nepasitikiu. Jie tik ir laukia progos su manimi susidoroti!
       – Kodėl? – apsimestinai nustebusi kraipo galvą mergina. – Ar jums svarbu – lietuvis ar lenkas?
       – Ė! – iškiša apšerpetojusį liežuvį Andžėjus Levanovičius. – Tu jauna ir durna. Manai, kad jie nežino, jog buvau Armijos krajovos kovotojas? Viską jie apie mane žino! Skalpelį į rankas – ir jau rakinėja...
       – O kas ta „Armija krajova“? – domisi Laura.
       – Tylėk! – sušnypščia žmogelis ir užsidengia veidą. – Jie tuoj ateis! Ir sienos turi ausis. – Ir, rodos, iš tikrųjų įsiklauso į įprastus ligoninės garsus. Po valandėlės apsiraminęs paslaptingai sušnabžda: – Mūsų šūkis buvo „Volnošč i nepodleglošč“. Mes norėjome atkurti nepriklausomą Lenkijos valstybę. Vilna buvo mūsų ir bus. Supratai? Lietuviai – okupantai!
       Mergina pritariamai linksi galvą, nors, be abejo, nieko nesupranta. Kam jai gilintis į „dūšią tuoj Dievui atiduosiančio“ žmogelio mintis. Kažkas su kažkuo kariavo, šaudėsi, nekentė, keršijo, o juk „yra taip, kaip yra“. Tie seni žmonės gyvena vis dar įstrigę savame laike. Jei nebūtų tokie beviltiškai sukriošę, būtų iš tiesų juokingi.
       – Aš esu tikras lenkas, – pučiasi Andžėjus Levanovičius. – O ne koks sulenkėjęs baltarusis, kaip jie sako. Dar neduok Dieve pavadins lietuviu.
       – Argi taip blogai būti lietuviu? – juokiasi Laura. – Baltarusijoje, sako, diktatūra, nėra laisvės...
       – Nieko tu nesupranti, – įsižeidžia senis. – Man nerūpi Baltarusija. Ja jestem polak! Lietuvis yra chlopas, o mes, lenkai...
       Mergina jo nesiklauso, nes senelis piktai mykia ir rodo, kad nori gerti. Tačiau, pajutęs sulčių skonį, vėl prunkščia.
       – Argi nebėra tikro vandens?! Nueik ir parnešk tikro vandens iš šulinio! Aš nenoriu šitų pamazgų. Atiduok jas lenkui, šitam nusmurgėliui šlėktai. Tegu paspringsta!
       – Seneli, jūs abu niekus kalbat, – subara jį mergina, – rado dėl ko pyktis.
       – Jis tik apsimeta esąs lenkas, – nesutinka Vytautas Kemežys, – nors iš tikrųjų...
       Laura išsitraukia iš spintos striukę ir rengiasi. Lenkas išsigandęs spokso į ją.
       – Eisi manęs įskųsti?
       – Kam? – šypteli kresteldama plaukus.
       – Lietuviams. Laurinkui. Jo tėvas buvo plechavičiukas. Aš žinau. Lietuviai nekenčia manęs: jei daktarai nepapjaus skalpeliu ar lazeriu, tai jų seselės nunuodys kokia nors tručyzna. Čia blogiau nei kalėjime... niekam nepasiskųsi.
       – Einu nupirksiu šaltinio vandens ir truputį pasivaikščiosiu, – sako mergina Vytautui Kemežiui.
       Šiek tiek prablaivėjusiu protu jis mėgina atrinkti vardus ir pavardes. Pirmiausia Stanislovas Baltrėnas – tai jis pats. Paskui Elzbieta... Ne, ji atsirado vėliau, kai jis jau buvo baigęs universitetą... išstypusi, stambių kaulų, baugščių giliai įkritusių akių, tačiau nerodanti moteriško smalsumo, mėgstanti skaičius, panyranti į jų magiją, net sapnuojanti juos. Vieną kartą pasakojo sapnavusi dvejas šakes, panašias į ketvertus, ir kaip tik tuo metu jai sukako keturiasdešimt ketveri. Ir tarsi tomis šakėmis kažkas taikėsi ją persmeigti. Bet prieš tai buvo Aldona Jašiūnaitė, juočkė komsomolka, kurią jis grumdė rudenio arimų vagoj – net priemolio skonis burnoje išlikęs; paskui, tikriausiai nieko neįtardama, atsidavė jam viename universiteto bendrabutyje: putli, minkšta, virpančiais krūtų speneliais, nuo stalinės lempos rausvomis apvaliomis šlaunimis – atkakliai grūdo jam į burną liežuvį it kokį glitų gyvį, besirangantį ar net besitaikantį įgelti, ir vis įžūliai spoksojo jam į akis, kuriose jis tarėsi gerai paslėpęs panieką ir stipresniojo jausmą, kuris savaime randasi, kai glėbyje gniaužai nuogą moterį, apie kurią paslapčiomis svajojai žiūrėdamas į rudens nakties tamsą ir stipriai spausdamas prie šono šautuvo buožę. Daugiau jie nesusitiko ir turbūt nenorėjo susitikti, nes Vytautas Kemežys patenkino kelerius metus jį kamavusį geismą, o Aldona, ko gero, pasijuto vėl gimtinės miškelyje pliekiama pančiu: nors šį kartą raumenų gėla, kraujo urduliavimas, inkštimas ir gilūs atodūsiai buvo saldesni ir smarkiau jaudrino visą kūną. Tatai abiem buvo išsipildymas, pusiausvyros atstatymas, nebereikalaujantis tęsinio... Bet tarp tų dviejų epizodų, tame kelerių metų tarpsnyje turėtų rasti sau vietą Antanas Mikulskis, ilgšis su odine kepure ir odiniu kaklaraiščiu, apšepusiu pasmakriu ir atsikišusiomis ausimis. Akys – apsiblaususios, dažnai pagiringos, pašaipios, tačiau jose bet kurią akimirką gali pašokti pyktis ir agresija. Tikriausiai jis irgi buvo pasikeitęs vardą ir pavardę, nes jo kalbėsenoje jautei rusišką akcentą; gal tai buvo jo tarnybinis slapyvardis, o lietuvį vaidino vien tik tam, kad įgautų didesnį Vytauto Kemežio pasitikėjimą. Matai, mes abudu lietuviai, kovojame už naują Lietuvą. Nors kas gali paneigti, kad jis buvo lenkas? Tarsi ištikimas šuo sekiojo iš paskos net ir būdamas paliegęs, o Sąjūdžio laikais nepasikuklindavo paskambinti ir po vidurnakčio, vis lyg netyčia užsimindamas apie nuvertėjančius rublius, kuriuos jis galįs pakeisti į tvirtesnę valiutą. Tačiau vis tiek, nors ir pažeminęs balsą, atkakliai tvirtindavo: „Visa tai baigsis, neabejok! Mums labai reikalingi patikimi žmonės. Tokie kaip tu. Nejaugi nesupranti, kad tai katės ir pelės žaidimas? Tegu landsbergininkai išplaukia į paviršių – mes juos capt, ir į belangę. Maskva, žinok, budi, ji tuoj pakels leteną!“ Penkiolika metų jis buvo dingęs, prasmegęs, nuskendęs į Letos upę, pamirštas it nakties vaiduoklis išaušus dienai, o štai dabar kažkoks tipas, labai panašus į jį, atsigula gretimoje lovoje, apsimeta esąs lenkų nacionalistas, nors aiškiai matyti, kad kailis išverstas į kitą pusę...
       Valandėlę Vytautas Kemežys snaudžia, nors protas nuodugniai tyrinėja, kur yra įstrigęs skausmas ir kur jis slenka: taip, kryžkaulyje, plokščia galva nukreipta į dešinę koją, o uodega maskatuoja stubure. Metas išsiaiškinti, kas buvo ta Austėja. Jis net nežino, tikriausiai ir nežinojo jos pavardės. Ji tarsi koks simbolis: nerūpestinga jaunystė, žvitrios akys, liemuo it širšės, aukštakulnių batų kaukšėjimas, užkrečiantis juokas. Taip ją įsivaizduoja dabar: tarsi žiūrėtų iš viršaus į penkiasdešimties metų gilumo šulinį. Iš tikrųjų metų, o ne metrų, nors būtų galima vienus metus sulyginti su vienu metru į gilumą, tai yra į praeitį. Kokia gi buvo iš tiesų? Žinoma, galėjo eiti ilgu universiteto koridoriumi ir praeiti pro šalį, nors ir žvalgydamasi atgal. Tačiau jis tąsyk – keista – pasistengė, kad įpultų tiesiai jam į glėbį. Ji turėjo nustebti, pasipiktinti, burbtelėti šiurkštų žodį. Jis taip manė. Bet taip neatsitiko. Gal jai nulūžo batų kulniukas, o jis čia pat jį pataisė? Gal mergina jau anksčiau buvo įsidėmėjusi šiek tiek vyresnį pailgo blyškaus veido jaunuolį aukštyn sušukuotais plaukais, tad, pajutusi jo rankas, nė kiek nesuirzo? O gal tiesiog tą dieną jos nuotaika buvo puiki? „Aš – Austėja, – tarė ji, kai juodu jau sėdėjo tuometinės Gorkio gatvės kavinėje, – o jūs?“ – „Vytautas, – atitarė jis, žemai nulenkdamas galvą, kad mergina nepastebėtų, kaip jis paraudo, bet tuo pat metu grūmėsi su noru pasakyti tikrąjį savo vardą. – Trečio kurso istorikas.“ Ir lygiai tą pačią dieną, gal ir minutę Austėja dingsta iš jo atminties ir daugiau nebepasirodo. Lieka tik neaiškus medaus kvapas, gal dar bičių dūzgimas vidurvasario liepose, tačiau jau jo gimtinėje vaikystės metais. Nuojauta kai ką šnibžda, nors, atrodo, pati savimi abejoja: tai gali būti vaizduotės kūriniai, atsiradę vėliau, daug vėliau, gal net tada, kai jis jau buvo vedęs Elzbietą, o jų „medaus mėnuo“ buvo senokai pasibaigęs. Juodu su Austėja guli aukštoje žolėje užmiestyje, gal kur prie Vilnelės, netoli geležinkelio, ir žiūri į artėjančios vasaros dangų. Nieko daugiau nėra: nei Stepono Švėgždos, būryje vadinto Uosiu, nei MGB leitenanto, dvokiančio prastais papirosais, nei Antano Mikulskio, kurio kišenėse visada rasdavosi suglamžytų popierėlių su proletariato vado atvaizdu, nei Aldonos Jašiūnaitės su jos gyvatišku liežuviu, mėginančiu įsibrauti į jo vidų, nei senmergiškai pavargusios mokytojos Elzbietos, nes dar ne laikas jai pasirodyti. Tik jie vienu du. Ir dar žemės bei suvešėjusios žolės kvapai, lengvas vėjo atsidusimas, dangaus šviesa su vakaruose kybančiu balsvu debesiūkščiu. „Norėčiau, kad tai niekada nesibaigtų, – sako jis, – juk galėtume laikydamiesi už rankų taip gulėti visą amžinybę.“ – „Žolė mus peraugtų, apraizgytų mūsų kaulus ir širdis, – šypsosi Austėja, – vėjas apdangstytų pūkų ir sėklų kilimu, smilkiniuose prasikaltų ir sužydėtų laukų neužmirštuolės, o vabaliukai mūsų plaukuose įsirengtų sau namus.“ – „Kaip manai, kokius drabužius vilki laikas? – klausia jis. – Tikriausiai labai prašmatnius, karališkus?“ – „Jeigu jis vilkėtų net ir gražiausius, ploniausius drabužius, mes jį matytume. Nors jis yra visur: kiekviename mūsų žodyje, mintyje ir judesy, net ore, betgi mes jo nematome.“ – „Tačiau neabejojame jį esant? Kodėl?“ – „Nes turime laikrodžius, kurie mums jį rodo“, – juokiasi Austėja. „Laikrodyje yra tik skaičiai, o ne paties laiko atvaizdas. Tad kodėl daug žmonių netiki Dievu, nors turime daugybę netiesioginių jo įrodymų: kryžių, rožančių, medalionų, rūpintojėlių, bažnyčių, paveikslų, Šventąjį Raštą?.. Yra net aiškiaregių, kurie matė Mergelę Mariją ir net gali pasakyti, kaip ji apsirengusi. O juk laiko niekas nematė ir net nepagalvoja, ką jis dėvi.“ – „Todėl, kad jis juda. Tarkim, gimsti taške A, o miršti taške B.“ – „O kodėl nemanai, kad mes jame judame, o jis stovi vietoje?“ – „Visa, kas gyva, juda.“ – „Vadinasi, tau laikas – gyva būtybė: eina, keliauja, pavargsta, pasensta...“ – „Tada grįžta atgal ir vėl atjaunėja“, – smagiai šypsosi mergina. „O man laikas yra Dievas, – visiškai rimtai sako jis, Vytautas Kemežys. – Arba atvirkščiai: Dievas yra Laikas. Visur esantis, viską pastebintis ir viską atsimenantis, lydintis mus nuo pirmo iki paskutinio atodūsio...“ Tačiau dabar jis žino, kad laikas leidžia ką nors pamiršti arba tyčia užmaršina. Kad ir Austėją. Kodėl jo fantazija neišgriebia iš laiko gelmės kokių nors šiurkštesnių, kūniškesnių vaizdinių? Negi Austėja niekuo nebuvo panaši į Aldoną arba į nuovargio kamuojamą Elzbietą? Argi gali taip būti, kad jie niekados nebuvo užsirakinę bendrabučio kambaryje, nuogi suvirtę į lovą ir mėginę patirti viską: nuo saldėsio lūpose iki pat kojų pirštų virpulio, nuo geismo sutilpti vienas kito saujoje iki visiško susiliejimo, nuo beprotiško širdžių tvaskėjimo iki pat proto aptemimo? Argi jie niekados nekalbėjo apie nuogą, drabužius nusimetusį laiką? O tuo metu kažkas vis garsiau beldžia į duris: komendantė, dekanas, prorektorius, milicija ar net pats KGB viršininkas. „Pavojus, pavojus! – šaukia jie. – Studentų bendrabutyje užtikti du įsimylėjėliai, kurie iki užsimiršimo svaiginasi vienas kitu ir kalbomis apie Dievą bei laiką. O mes privalome būti budrūs, visą laiką budėti, nes ir Vakarų priešas nesnaudžia!“ Ar gali būti, kad viso to nebuvo? Negi Austėja – tai nelyginant bitė, kurią jauti esant, net girdi dūzgiant liepos žiede, tačiau nematai jos, nes ji gali rinkti medų pačioje viršūnėje, kur tik saulė ir vėjas arba netyčia pasiklydęs lengvas debesiūkščio šešėlis? Ir gali paliesti ją tik mintimis, mintyse, atmintyje... Ir net įgėlimo skausmas gali tave apgauti: gal tai skauda dvasią nuo tuštumos pojūčio. Nuo pojūčio, kad galėjo taip būti, tačiau nebuvo...

       V