Rimvydo Šilbajorio jubiliejinei sukakčiai ir šviesiai atminčiai

 
       Prieš tris dešimtmečius Vytautas Kubilius straipsnyje „Kritika – specifinis mąstymo būdas“ sakė, kad kritika „vis dar stokoja viešo pripažinimo ir vidinio įsitikinimo savo egzistencijos prasmingumu“, kartojo Kosto Korsako klausimą – ar kritika nugrimzta istorijos šiukšlyne, ar turi galimybių išlikti?¹ Viešas pripažinimas šiandien dažnai tik vienadienis. O kritikos prasmingumo problemą kiekvienam kritikui tenka spręsti individualiai. Rimvydas Šilbajoris, neprarasdamas vidinio intereso skaityti ir vertinti mąstant apie pirmuosius ir paskutiniuosius dalykus, iki paskutinės dienos tvirtino kritikos egzistencinį prasmingumą ir didino jos galimybes išlikti literatūros patirties liudijimais. Kartu su Violeta Kelertiene redaguodamas „Metmenis“, jis daugiausia užpildė ir šio leidinio kritikos skiltis. Vienu žvilgsniu galėjo aprėpti skirtingus dalykus – pavyzdžiui, Aldonos Veščiūnaitės eilėraščių rinkinį, Renatos Šerelytės romaną, Vinco Aurylos studiją apie egzodo vaikų ir jaunimo literatūrą („Metmenys“, Nr. 85).
       Pirmąjį kritikos straipsnį apie lietuvių literatūrą R. Šilbajoris parašė 1969 m. – apie Janiną Degutytę: „Tėvynė ir asmuo J. Degutytės poezijoje“. Jis įeis į knygą, skirtą Lietuvoje kuriamos literatūros analizei. Daugeliui bus netikėta, kad J. Degutytė pagal kritiko dėmesio svarbą atsidurs tarp Juditos Vaičiūnaitės, Tomo Venclovos, Sigito Gedos.
       R. Šilbajorio literatūros kritikos knyga „Žodžiai ir prasmė“ su paantrašte „Literatūra šiandien Lietuvoje“ (1982) anais laikais buvo itin svarbi, nors, kai tik buvo išleista, retai kam Lietuvoje teko ją paimti į rankas. Knyga reiškė autoritetingo žmogaus pripažinimą, kad literatūra nelaisvoje šalyje yra, kad į ją žvelgtina rimtai. V. Bložė, A. Bučys, J. Degutytė, J. Juškaitis, E. Mieželaitis, A. Mikuta, V. Šimkus, P. Širvys, A. Žukauskas, S. Geda, J. Vaičiūnaitė, T. Venclova – poezijos laukas. J. Aputis, V. Bubnys, J. Grušas, Juozas Marcinkevičius, Justinas Marcinkevičius, I. Meras, R. Šavelis – prozos ir dramos erdvė. Knygos autoriaus nuotrauka. Parašas po ja: „Rimvydas Šilbajoris yra slavistikos profesorius Ohio universitete, Columbus, Ohio. Doktoratą gavo Kolumbijos universitete, New Yorke. Jo disertacija – Russian Versification. The Theories of Trediakovskij, Lomonosov and Kantemir, buvo 1968-ais išleista atskira knyga. Keturiolikos lietuvių išeivijos rašytojų literatūrinę studiją Perfection of Exil 1970-ais metais išleido Oklahomos universiteto leidykla. Lietuvių periodikoje Rimvydas Šilbajoris dažniausiai bendradarbiauja Metmenyse ir Akiračiuose; amerikiečių periodikoje, lietuvių ir rusų literatūrų klausimais jis rašo World Literature Today, The Slavic and East European Journal, Slavic Review bei kituose leidiniuose“². Ir iš šio trumpo teksto galima suvokti žmogaus užmojus, darbų apimtį. Po gerų dvidešimties metų Algimanto Mackaus knygų leidimo fondo išleistoje knygoje „Poezijos skaitymai“ tetrūko tik kelių esminių sakinių: dėstė lietuvių ir rusų literatūrą Kauno ir Vilniaus universitetuose, išleido naujų knygų. R. Šilbajorio daugiau ar mažiau realizuota tai, ko vis dar trokštame, – lietuvių literatūros, nors jos dalies, sklaidos kiek galint platesniuose akiračiuose. R. Šilbajoris yra ir vienos iš keturių lietuvių literatūros istorijų anglų kalba autorius („A Short History of Lithuanian Literature“, 2002).
       „Vaga“ išleido didelės apimties R. Šilbajorio literatūros darbų rinktinę „Netekties ženklai“ (1992); pratarmėj pasisakyta su šypsena, vengiančia sureikšminimo ir susireikšminimo: „Bernardas Shaw kadaise pasakęs, kad kas gali rašyti – rašo, o kas negali – kritikuoja. Kritikams, aišku, tokia nuomonė visai nepriimtina. Užtat kai kurie iš jų be galo atsidavę įninka rašyti; ne meno kūrinius (jei kas ir mėgina, gal Dievas jiems atleis), o meniškumo pretenzijom apsiaustus pamokslus apie literatūrą“³. Pamokslai apie literatūrą yra visai nebloga žanrinė nuoroda: greta semiotiškai orientuotų tekstų apie tekstus. Tinka ir žaidybinei arba ir graudesnei humanistikos prieštarai: mokslai ir pamokslai. R. Šilbajoris savo ginklus išsidėliojo abiejose pusėse: ir mokslininkas, ir pamokslininkas. Nevengė jų susitikimo ir viename tekste. Kaip mokslininkas, tyrinėjęs senąją rusų eilėdarą ir jos reformas, L. Tolstojų, K. Donelaitį, V. Krėvę, R. Šilbajoris tikslingas, preciziškas; gana griežtas teorijos darbų recenzentas – vertintojas. Kaip pamokslininkas jis siekė rašyti taip, „kaip protui leidžiant, trokšta širdis“⁴. Pridurtume – ir sąžinė, tas nematomas, bet būtinas humanistinio mąstymo dėmuo, be kurio viskas eina niekais.
       Kritiką dabar labiau suprantame kaip metodų ir metodologijų lauką. Arba kaip kurių nors vardų ar tendencijų aptarnavimą. Kritika smulkėja, blanksta, vis mažiau pasitiki pati savimi, savo galimybėmis, savo laisve ir savo sąžine. Asmenybei, asmenybiniam mąstymui ir vertinimui vis mažiau belieka vietos. R. Šilbajoris išliks kaip asmuo, laisvai įsipareigojęs literatūrai, universalus lietuvių literatūros vertintojas, domėjęsis visais žanrais, bet neabejotinai daugiausia širdies skyręs poezijai. Trumpoje, glaustoje autobiografijoje, parašytoje 1991 m., jis išvardijo devynias knygas anglų ir lietuvių kalbomis (jų sąrašas per dešimtmetį dar pasipildė); pridurta – enciklopedijose, tarptautiniuose žurnaluose, lietuviškoje ir užsienio periodikoje paskelbė per šimtą literatūros kritikos straipsnių, apžvalgų, recenzijų...
       O tarptautiniai žurnalai (tikriausiai įtraukti ir į patikimas duomenų bazes...) dabar yra didžioji mūsų geidžiamybė; laisvės, sąžinės, atsakomybės dėmenys mūsų nebejaudina. Bet R. Šilbajoris suderino tarptautiškumą ir iš vidinių intencijų kylantį norą mąstyti apie literatūrą, vertinti ją neužmirštant širdies imperatyvų, sąžinės. Įsidėmėti, išlikę R. Šilbajorio straipsnių pavadinimai: „Žmogus ir sąžinė Sovietų Sąjungos pokario rusų ir lietuvių prozoje“, „Marcelijus Martinaitis – sąžinės ir žemės poetas“. Kritikas, kuris ieškojo tiesos to nedeklaruodamas, deklaracija, aukšta retorika ir nepasitikėdamas. Tikrumas – teksto kokybė, kuri yra tikrinanti. Istoriškumas asmeniškas, patirtis reali. Ir apibendrintai svarbi R. Šilbajorio mintis, pasakyta apie Joną Meką: „Jono Meko poezija visuomet buvo intymiai reali ta prasme, kad jam meną nuo autobiografijos skiria tik peršviečiama poetinės kalbos, metaforikos skraistė“⁵ („Keturi poetai, neužmirštą Jeruzalės“).
       Liūtas Mockūnas yra pažymėjęs, kad R. Šilbajorio kritika priklauso „sugrįžimo prie teksto“ mokyklai (ši mokykla laisviau ar griežčiau jungia rusų formalistus, anglų ir amerikiečių naująją kritiką, struktūralizmą)⁶. Šio kritiko genezė ir per jam svarbias humanistikos tradicijas susijusi su skaitymu, su skaitytojo pozicijomis, metodologine prasme matoma sąsaja ir su recepcijos estetika. Bet kartu išlieka ir asmeninės patirties, skaitančio žmogaus patirties sandas. R. Šilbajorio struktūrinantis mąstymas minkštas, be aštrių kampų. Kartais pasirenkamos ir semiotinio kvadrato galimybės, bet dažniau hermeneutinis ratas. R. Šilbajorio kritika darėsi intymiai reali; mąstymą apie literatūrą nuo biografinio mąstymo fakto skiria tik kritinė kalba, nevengianti metaforų, asociacijų, atsišakojimų. Biografinis mąstymas – tai ta pati pirminė autentika, kokio nors klausimo rūpėjimas, noras išsisakyti pasisakant arba pasisakyti išsisakant. Kritikoje biografinis mąstymas reiškia klausimų, problemų įsišaknijimą literatūroje, kalboje, jų nuolatinį sukimąsi sąmonėje. Pagal dar jauną Borisą Pasternaką – metaforiškai tokį mąstymą galima vadinti augališku.
       „Netekties ženklų“ pratarmėje R. Šilbajoris pamokslauja numanomai savo skaitytojų auditorijai. Kreipiamasi į juos kaip į mielus ir dargi kaip į kantrius: kritiko raštų rinkinys išleidžiamas „kantraus skaitytojo dėmesiui“. Jei kritikas nežinotų, kas yra kantrus skaitymas, jis negalėtų tokio skaitymo tikėtis iš kitų. Jau seniai mūsų kritikoje, ypač taikomojoje, mokyklinėje, figūruoja atidus skaitymas. Galėtų įsitvirtinti ir kantrus skaitymas. Kantraus skaitymo pramogos, – kaip apie žaismingą metodą prasitarta Donato Saukos refleksijoje apie Gabrielio Josipovicio studiją „Pasaulis ir knyga“ („Paradoksas ir ironija – jungas ir žaismė“).
       Artima R. Šilbajorio pozicijoms G. Josipovicio mintis iš „Pratarmės trečiajam leidimui“ (1993): „Tačiau devintajame dešimtmetyje taip pat labai susidomėta literatūrinėmis Biblijos, Homero ir graikų tragikų ypatybėmis. Šių senovės tekstų tyrėjai pamatė, kad reikia suprasti būtent tų kūrinių keistumą, kitoniškumą bei stulbinantį modernumą ir kad šitoks supratimas galbūt leis mums iškelti aikštėn jausmo bei išraiškos sritis, kurios buvo ne prarastos, bet paprasčiausiai užmirštos“⁷. Iš kur tas artimumas? Iš to, kad ir į R. Šilbajorio pamokslus apie literatūrą nuolat įteka senųjų tekstų analizės išmintis. Išskirtinė vieta priklauso Kristijonui Donelaičiui. Pagalvoji – juk R. Šilbajoriui niekas neskaitė senosios lietuvių literatūros kurso; jis pats savarankiškai turėjo prieiti ir prie svarbiausios lietuvių raštijos figūros, būti pagautas „Metų“ pamokslų žavesio. Jo studija „Teksto plotmių santykiai K. Donelaičio „Metuose“ yra gyvo, asmenizuoto literatūros mokslo pavyzdys. Tik viena pastraipa, kuria ne tik įžvalgiai, bet ir originaliai interpretuojamos „Pavasario linksmybės“ iškeliant sakralumo ir muzikos ryšį: „Šis sakralinis pasaulio suvokimas „Pavasario linksmybėse“ išsiplėtoja ne tik atskirais sugretinimais, bet ir kaip vientisa metaforų sistema, kurioje santykiauja keturi pagrindiniai elementai: paukštis, erdvė, muzika ir žmogus. Jau minėjom gervino balso apoteozę; visas šis crescendo yra dalis nuo pat „Pavasario linksmybių“ pradžios rūpestingai išvestos paralelės tarp žmogaus ir gamtos, kurioje muzika, giesmė atlieka metaforinio ryšio funkciją, o erdvė – saulė ir vėjas, ir atviras dangus sukurtas metaforas įprasmina, atstovaudami viską apgaubiančiam Dievo buvimui“⁸. Muzikos, giesmės, muzikinio prado svarbos vidinėse „Metų“ struktūrose pastebėjimas yra esmingas – kiek turėjo praeiti laiko, kol į K. Donelaitį atsigręžė ir kompozitoriai; galima tikėti, kad Bronius Kutavičius sukurs įspūdingą muzikinę „Metų“ parafrazę – muzikinį metatekstą.
       Taip, R. Šilbajoris įtikina, kad jei lietuvių literatūros kritikoje nedalyvauja K. Donelaitis, tai vertinimų skalė apima tik paviršius, vienadienes tendencijas. Galima netgi daryti prielaidą, kad iš K. Donelaičio į R. Šilbajorio mąstymus apie literatūrą pasąmoningai ateina pasakojimo intencijos ir intonacijos kaip esminio pranešimo apie pasaulį savyje ir save pasaulyje būdas. Kantriai skaitydamas ir kantriai (dažnai net eidamas nuo eilutės prie eilutės) aiškindamas, jis savitai pasakojo eilėraštį, savo paties patirtį išplėsdamas nuorodomis į kitus tekstus, ryškindamas sąskambius, aliuzijas, atitikmenis. Poezijos struktūros remiasi atitikmenimis.
       „Poezijos skaitymai“ (2004) įtvirtino paskutiniuosius R. Šilbajorio kritinius interesus, tekstų pasirinkimus, pozicijas, laikysenas. „Įvade“ dar labiau susikoncentruota į skaitymą (pramoga, estetinis pasitenkinimas, patirties atitikmens ieškojimas, netgi žmogiškosios vilties anatomija); nevengiama subjektyviojo prado: „Todėl čia pateikiama ne tiek skaitomų autorių, kiek paties skaitytojo savianalizė, galbūt savotiška išpažintis, kur išgyvenimo tikrumas reiškia daugiau negu abstraktus objektyvumas“⁹. Autoriai jau ramiai suvienyti – visi jie rašo lietuvių kalba, o kur – ne taip svarbu. Kelių kartų – nuo Henriko Radausko, Albino Žukausko iki Juliaus Kelero. Nuo Bernardo Brazdžionio, Kazio Bradūno, Jono Meko, Vlado Šlaito iki Algimanto Mackaus, Tomo Venclovos. Nuo Alfonso Nykos-Niliūno, Liūnės Sutemos iki Marcelijaus Martinaičio, Juditos Vaičiūnaitės, Sigito Gedos, Tautvydos Marcinkevičiūtės, Nijolės Miliauskaitės, Gražinos Cieškaitės. „Poezijos skaitymai“ savaip patvirtina, kad R. Šilbajoris pasakoja apie tekstą, apie jo struktūrą, nieko reikšmingo nepraleisdamas, išnašose nurodydamas sąsajas su tautosaka, mitologija, remdamasis kitų tyrinėtojų mintimis; daugiausia tomis, kurios jam pasirodo esančios įdomios. Ne būtinai teisingos, išmintingos, o tiesiog įdomios. Konteksto jutimas: kalbėdamas apie M. Martinaičio „Nakvynę pas žemaitį Kukutį“, R. Šilbajoris prisitraukia R. Granausko „Jaučio aukojimą“, A. Žukausko „Smūtkelį“; be abejo, ir K. Donelaitį. Savitas žvilgsnis į J. Meką, kuris taip pat siejamas su K. Donelaičiu ir jo tradicija, atvedama iki V. Bložės. „Tai „neornamentuotos kalbos“ rašytojai ta prasme, kad jų stilistika išplaukia iš asmeninio išgyvenimo, o ne iš jau egzistuojančių stilistinių papuošalų, eilinį kalbėjimą automatiškai keičiančių į poetinį, kurio galima išmokti kaip amato“¹⁰. Vėlgi – asmens akcentas, asmeninio išgyvenimo, neornamentuotą kalbą suvokiant kaip tikrumą, pagrįstumą. Kaip kritikas R. Šilbajoris linkęs laikytis pirminio tikrumo, atsiskleidžiančio iš santykio su tekstu; pamokslinių intencijų gravitacija į kurias nors metodologines kryptis, į ornamentacijas turi būti atsargi, motyvuota; tai, kas išmokstama kaip amatas, lyg ir lieka žemesnėje pakopoje.
       Bet ar galima būtų suabejoti, kad R. Šilbajoris yra ir geras literatūros amatininkas, amato išmokęs kaip literatūros mokslo pagrindų. Eilėtyrininkas pagal disertaciją, lengvai narstantis ritminius, metrinius eiliuotos kalbos darinius, R. Šilbajoris šia stipria savo amato dalimi retai tesipuikuoja. Jam svarbiau paspęsti tinklą sunkiausiai sugaunamam teksto segmentui – tylai. Kalbėdamas apie N. Miliauskaitę, primena, kad „kai kurie poetai net sako, kad eilėraščio turinys susideda ne iš žodžių, bet iš tarp tų žodžių esančios tylos“¹¹. Aišku, kad ir pats tuo tikėjo.
       G. Cieškaitės eilėraščio „Aš gyvenau menu...“ skaitymas tylos mintį dar labiau suintensyvina, nes čia susitinkama su „tylos žodžiu“. Gražu, prasminga, kai skaitantysis tarsi pasiduoda, bent jau suabejoja, ar tai, ką aš perskaitau, turi bendresnę prasmę: „Tačiau skaitymo aktas yra pavojingas tuo, kad tai, ką dabar tariamės įžvelgę, gali būti visai kas kita nei autorės mintys, arba svarbiau – išgyventi jausmai, eilėraštį rašant“. Belieka mąstyti apie sankirtą – „tylos žodžio“ ir žodžio, „kurį savo dvasioje ištarė ar neištarė skaitytojas“¹².

       P. S. Šis tekstas, baigtas dieną prieš skaudžiąją žinią, buvo skiriamas skaitytojui, atsimenančiam, kad sausio 6 – Karališkoji diena – Rimvydo Šilbajorio gimtoji, šiemet sukaktuvinė. Prieš penkerius metus, rašydama panašia proga, jį pajauninau – tiesiog tikėjau, kad taip ir yra; žmogus, kurį pažinau iš „Santaros–Šviesos“ konferencijų, iš paskaitų Vilniaus universitete, iš temperamentingo kalbėjimo, iš provokatyvios laikysenos ir vidinio kuklumo bei santūrumo, buvo mane savo jaunumu įtikinęs... Tikėjau jį ilgai gyvensiant. Dabar keičiu laikus, iš esamojo pereinu į buvusį, klupinėju, nes dalis esamojo laiko ir gramatiškai turi likti, nes lieka knygos, tekstai, mintys. Visad jaučiau Rimvydui artimumą ir atskirą dėkingumą už Janiną Degutytę. Ir aš nuo šios poetės, nuo jos „Šiaurės vasarų“ pradėjau. Tik ilgai negalėjau gauti R. Šilbajorio straipsnių – būtų buvę lengviau, patikimiau. O kai gavau, labiausiai prikaustė pirmo straipsnio pradžia, kurioje įsižiūrima į poetės fotografiją rinktinėje „Mėlynos deltos“: „Tas veidas aplanko fotografijoj yra susimąstęs, pusiau šešėliais pridengtas, nukreiptas į moliniame puode žydintį kaktusą“. Juk ir mes taip žiūrėdavome į literatūros žmonių iš to kito pasaulio fotografijas, stengdamiesi atpažinti sava, suvokti dar ir tai, ko nebuvo tekstuose. Dar nebuvo. Ar jau nebėra.
       Tas veidas, jau pusiau šešėliais pridengtas...
       Vengdama sveikinimo pamokslo, citavau vaikišką Janinos Degutytės eilėraštį „Sausio saulė“. Begaliu palikti tik jo pradžią: „Sausio saulė per pasaulį / baltu vieškeliu keliauja...“

       ___________
 
       ¹ K u b i l i u s  V.   Problemos ir situacijos. – Vilnius, Vaga, 1990. – P. 233.
       ² Š i l b a j o r i s   R .  Žodžiai ir prasmė. Literatūra šiandien Lietuvoje. – Chicago: Akademinės skautijos leidykla, 1982.
       ³ Š i l b a j o r i s   R .  Netekties ženklai. – Vilnius: Vaga, 1992. – P. 5.
       ⁴ Ten pat. – P. 6.
       ⁵ Ten pat. – P. 654.
       ⁶ M o c k ū n a s  L .  Knygą palydint // Š i l b a j o r i s  R .  Žodžiai ir prasmė. – P. 7.
       ⁷ J o s i p o v i c i   G .  Pasaulis ir knyga. – Vilnius: Mintis, 2003. – P. 13.
       ⁸ Š i l b a j o r i s   R .  Netekties ženklai. – P. 18
       ⁹ Š i l b a j o r i s   R .  Poezijos skaitymai. – Chicago: Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 2004. – P. 10.
       ¹⁰ Ten pat. – P. 42.
       ¹¹ Ten pat. – P. 106.
       ¹² Ten pat. – P. 153.