1969. VI. 26

       Kiekviena literatūrinė karta stengiasi sustabdyti pažangos procesą ties savimi. Kiekvienas rašytojas stengiasi kuo ilgiau išbūti pagrindiniu herojumi besikeičiančiame laike. Literatūrinis gyvenimas suaižomas smulkių konfrontacijų. Nebelieka meilės vienas kitam. Nebelieka kolektyvinių pastangų atsispirti grįžtančiai tamsumo bangai.

       1969. VI. 27
       Teisus mūsų romanistas: menininkas neprivalo reikalauti sau privilegijų. Jis yra toks pat žmogus kaip ir visi. Ir jo gyvenimo sąlygos neturėtų būti nei geresnės, nei blogesnės kaip visų. Jei tau valdžia teiks privilegijų, ji pareikalaus už jas atpildo. O menininkas privalo išlaikyti nepriklausomo sprendimo teisę.
       Šitaip gražiai romanistas šnekėjo, išmeldęs iš valdžios prašmatnų butą ir padavęs pareiškimą importiniams baldams.

       Užkaukazė, VII. 14
       Mieželaičio riaugėjimas pagiringas: iš socialistinio realizmo stengiasi nukreipti į kritinį realizmą; iškėlė žymiausius rašytojus už tarybinės literatūros skliaustų. Tai plūdimasis ir paprasčiausias skandinimas. Bet dabar, dievui dėkui, aš stoviu kitoje ryšių sistemoje, ir tas riaugėjimas manęs giliau nepaliečia: girdžiu iš žmogaus, kurio neįmanoma gerbti. Kas yra, kai tu iš arčiau prisilieti prie tų išpūstų figūrų, jauti jiems tik panieką.
       Ateina galas Mieželaičio novatoriškai programai. Ji išsėmė save iki galo. Ji negali nieko duoti literatūrai. Tik baroką, tik žodinį balastą. Nes atmeta naujų pažiūrų, naujų egzistencinių aspektų buvimą. Jis nori palikti nepakeistus pačius rėmus, pačią tematiką, ir tik atnaujinti žodį – tai nesąmonė.
       Toji novatorių karta, kuri atėjo po 1956 m., iš tiesų ir nebandė esmingiau peržiūrėti traktavimo ir suvokimo pagrindų. Dabar ateina nauja karta, kuri nori tai atlikti. Bet ji dar skysta, reta. Vis dėlto – viltis tik joje.
       Toji buvusių novatorių karta užima literatūros procese logiškai neišvengiamą stabdytojų ir smaugikų poziciją, nes pats išsilaisvinimo procesas eina toliau; jie nebedrįsta stoti jo priekin, o nori užspausti, užsmaugti, kad liktų fasade, kad liktų valdovai. Bet tai nuogi karaliai.

       IX. 11
       Koks sunkus ruduo.
Grįžęs iš Karpatų1, prasirgau savaitę. Pradėjau rašyti, antra savaitė, kaip klijuoju sakinį prie sakinio. Viskas iširę, viskas pilka, neįdomu. Nėra centrinio nervo. Tuščias, bergždžias rašymas. Vėl nemiga, iš pat rudens. Pasiutusiai išklibę nervai – knyga „Leninas ir lietuvių literatūra“ man galutinai [juos] išmušė2 – Ričardas [Pakalniškis] kasdien su savo citatomis ir ginčais išerzina iki piktumo. Bandau pažiūrėti iš šalies, nusiraminti, bet galvoje siaučia ta pati įniršusi mintis, o tai, ką reikia rašyti, visai nesiklijuoja. Palengva imsiu neapkęsti visų, o visų pirma savęs. Kartais, nuovargio apimtas, aš galvoju: kad pasibaigtų viskas. Juk taip nebeįdomu. Viskas nuobodu. Ir pirmiausia nuobodus aš pats sau. Nuobodus mano rašymas. Mano dienos – vienodos nuo ryto iki vakaro. Kažkur slampinėju, kur negaliu išreikšti savęs. O gal jau ir nieko neturiu, ką galėčiau išreikšti.
       Kažkoks pilkas beperspektyviškumas.
       Butas? Jo laukti? Dėl jo gyventi? Tuščia. Nebėra jokių iliuzijų. Nebūsiu nė už grašį laimingesnis, jei ir turėsiu atskirą kambarį. Ramaus miego ir tvirtų nervų niekas negrąžins.
       Vis arčiau senatvės alsavimas. Vis skausmingesnis jaunų mergaičių praėjimas pro šalį. Gyvenimo pratekėjimas.

       1969. X. 21
       Diskusija „Katarsio“ klube. Gana vaikiška, beprasmė, nes tuoj pat atsiremia į politikos klausimus. Bet taip ir galvojau, kad kalbu kanalams. Penktadienį jau atėjo susirūpinęs Lankutis – gali būti skandalas. Pranešė Radaitis, kuris jaučia atsakomybę už visą meninį gyvenimą. „Apsieisim ir be Kubilių“, – pareiškė redakcijos posėdyje.
       Prasideda nerimas, graužatis (ko lindai?), apsupto vilko neviltis. Kažkur mušiesi mažame lauke. Lankauskas teisingai pasakė: „Jei rašytoją sugalvotų sudeginti Katedros aikštėje, tai visuomenė susirinktų kaip į gražų spektaklį“. Bet ateina geltonas sekmadienis. Iš rūko kyla kaimai. Miškai auksiniai. Tu vienas važiuoji. Tavęs niekas neėda. Paskui Sapieginės kalniukai, kur aukštai stovi vieniša karvė, žmogus aria lauką, ir visas nervinis kamuolys atslūgsta. Kokie niekai! Koks tuščias tos literatūrinės virtuvės pyktis ar malonė. „Kai aš atsėdėjau dešimtmetį, tai man jau niekas nebaisu, to mušimo nereikia bijoti“, – sako A. Mišk[inis].
       Sekmadienis nuplauna šiokiadienes drumzles. Tą tuštybę. Tą smulkų tinklą, kuris supa tave. Tą smaugiamo gyvulio savijautą.
       O viskas blogyn. „Mamutų medžioklė“ uždrausta iš Maskvos tiesiai. Jie pareikalavo, kad kiekviena jo [K. Sajos] pjesė būtų pradžioj išversta ir jiems parodyta. Pasišovė vadovauti teatrui taip kaip kinematografijai. Rezultatai bus tokie patys. Vėl atgimsta tas visasąjunginis vadovavimas kultūrai, kuris buvo toks vaisingas pokario metais.
       Ką jaučia Kazys?
       Ir dabar matosi tikrųjų literatūrinių vertybių, tokios aktyvios jėgos esmė: kiek uždraustų pjesių, romanų, o ponai E. M. ir M. S. tebegieda neutralias ir saldžias giesmes. Jie giriami. Jie niekur nekliūna. Su tuo literatūriniu barokizmu – gana nekenksmingu – susitaikė vadovybė.

       X. 27
       Dvasinė ubagystė. Visiškas aklumas. Jokios analizės metodikos. Visi skaitymai nieko nepadeda. Diletanto darbas. Ir visos pastangos lieka tuščios. Į priekį nė per sprindį. Visumos negaliu pagauti. Patamsy vaikštau.
       Ir kai išdidžiai ir piktai noriu mokyti romanistus ir poetus, ar neturėčiau pagalvoti, kad pats esu dvasios elgeta.
       Dabar šneku apie dvasios idealumą. Anksčiau kalbėjau apie revoliucingumą. Tai kur čia mano tikrasis „aš“. Ar turiu iš tiesų nors lašą to dvasinio idealizmo, problemiškumo? Ar tik kalbu todėl, kad tokia mada.
       Štai – klausimas!

       1969. XI. 3
       Tu gali šokinėti, kol tau leidžia, kol tai naudinga valdžiai. Bet kai nebeleidžia, niekur nepašokinėsi. Mūsų „Katarsis“ jau visur linksniuojamas – Rašytojų partiniame susirinkime, Bronė Kerb[elytė] įspėjo mane, svarstė gorkomas, žodžiu, pagarsėjom. Kvalifikacija – ideologinė diversija. Labiausiai smerkia ir puola mane. Lankauskas persigandęs.
       Tai ir viskas. Eilinis traumavimo, gąsdinimo seansas, kurio tikslas – išvesti iš rikiuotės. Bet iš tiesų metas baigti. Reikia pasitraukti iš to žaidimo su deglais, nes jie akivaizdžiai krinta tau pačiam ant galvos. Be to, prirašyta ir padaryta tiek, kad ilgam dar užteks gromuliavimo ir spjaudymo. Reikia pasiruošti pjudymo ir engimo politikai, kuri buvo kieta.
       Be to, tenka rizikuoti daugeliu dalykų – pirmiausia Mačerniu, paskui darbu. Mūsų sąlygomis reikia dirbti ramų kultūrinį darbą, nes tik jis prasmingas, ir jokiu būdu nesišakoti su politinio turinio dalykais. Pokarinė istorija juk yra gera pamoka. Praha – taip pat svarbu išsaugoti kultūrą, jos kadrus. Tai yra bailumo, rezignacijos ir konformizmo argumentai, bet maksimalizmas veda tik į pražūtį.
       Žodžiu, atsitraukimo maršai. Vėl rašydamas galvok, ką rašai. Vėl kalbėdamas galvok, ką kalbi.
       Nereikia pamiršti, kur gyveni. Tai – plika ir nuoga diktatūra ir beprasmiška joje bandyti demokratizacijos argumentaciją ir demokratizacijos sistemą. Tai atves tik į pražūtį. Nereikia būti aklam.

       69. XII. 13
       Kas žino – kiek tai tęsis. Gal metus, o gal daugiau. Ar reikia priešintis, ar stengtis išlikti, išsaugoti kariuomenę. Aš nieko neveikiu, aš toli pasitraukiau, aš tapau bebalsis. Reikia išmokti egzistuoti sau, niekam nepataikaujant, būti sau žmogumi, be jokių aplinkybių. Tai sunku. Galvoje malasi smulkus nepasitenkinimas, smulkus urzgimas, o reikia virš viso to pakilti. Reikia kaupti jėgas ir žinojimą tai bangai, kuri sugrįš atgal.

       1969. XII. 24
       Taigi, laižykis žaizdas. Jų bus vis daugiau. Rostovaitė parašė tai, ką tauriai nutylėjo V. Zaborskaitė. Mano knygelė – beletrizacija, daug nusižiūrėta iš Saukos, o gal ir iš Mieželaičio. Dėl beletrizacijos – pataikyta. Ką gi – pradeda išorės sprendimai sutapti su tavo paties. Ir taip sklaidosi iliuzijos. Tu – vidutinybė, gal dar menkesnė už ją. Tai buvo desperatiškas šuolis aukštyn, bet jis negalėjo būti aukščiau savęs.
       Be abejo, tai sutampa su visa ūdijimo ir skalijimo kampanija. Bet šį kartą ne politiniai argumentai, o kūrybiniai. Ir nuo jų nėra kur pasislėpti. Ir aš jau tikrai nebežinau – ko vertas. Turbūt labai nedaug. Vandos [Zaborskaitės], Irkos [Kostkevičiūtės] akyse – dėl drąsos, Lebedžio akyse – kiek naudingų paslaugų jo blokui. Pats kaip toks aš niekam neegzistuoju. Vieni atmeta kaip eretiką, kiti nenori priimti kaip per didelio marksisto. Tas dar pusė bėdos. Žmogus vis vien gyveni vienišas. Bet kažkur užgauti lieka patys kūrybiniai pagrindai, kurių tu negali pataisyti. Lieka kažkur iš anksto nulemtas vidutiniškumas, kurio neperžengsi.
       Ir dar vienas dalykas. Literatų konkurso publicistinė poezija. Tai vis nesąmonės. Juk tas publicistinis eilėraštis – V. Montvilos, Janonio visada buvo opozicinis, o dabar jis yra toks, koks buvo Vaičiūno ar L. Giros vasario 16 d. eilėraštis – proginis; jis neturi jokios žadinančios programos, keliančios jėgos, tai sustiprintas laikraščio ruporas.
Tai eilėraštis be moralinio, dvasinio potencialo3.
      
Taigi, mielas drauge, lieka šis nuobodus daktaras4 ir lūkestis liberalizmo bangos, ir įniršis prieš viską. Baisi susvetimėjimo ir nereikalingumo banga, bet ji emocinė, ją reikia nugalėti.

       1970. I. 20
       Vakar – valdybos posėdis. Po to dvi dienas negaliu atsigauti. Tokia šlykštynė. Toks baisumas.
       Visų pirma – visiška Rašytojų sąjungos valdžios demoralizacija. Išėjo Macevičius. Jo vieton paskyrė Petkevičių, o Petkevičiaus vieton – Jonyną. Be jokio valdybos informavimo. Dabar pats Mieželaitis padavė atsistatydinimo raštą. Tegul eina tas laivas į dugną – kas man rūpi.
       Nebėra jokio bendrumo, jokios programos, jokios pastangos vienyti literatūrą. Nebėra jokio taurinančio prado, apie kurį kas nors grupuotųsi. Nebėra judėjimo krypties. Nebėra perspektyvos. Visa tai, ką atnešė 1956 m., pasibaigė. Dabar bala, liūnas, žvėriškas ambicijų siautėjimas ir savo reikaliukų tvarkymas. Nebėra net pozos, kad rūpinasi kitais.
       Tai natūralu. Rašytojų sąjunga perdėm valstybinė instancija. Ji turi kalti į galvas valstybinę ideologiją, cenzūruoti ir spausti, žūtbūt sulaikyti tą liberalizacijos bangą, kuri pasidarė pavojinga. O kito idėjinio – patriotinio – emocinio centro nėra.
       Tad pagaliau ir aš atsikratysiu iliuzijų. Tai – paskutinis valdybos posėdis, kuriame dalyvavau. Daugiau nebūsiu išrinktas. Tai mano karjeros viršūnė – du kambariai, kandidatas į valdybos narius.
       Pagaliau pagrindinis programos numeris – dėl ko ateita. Baltušis pareiškia, kad pirmininkas nesiskaito su valdyba, laužo įstatus, pažeidžia demokratizmą, siūlo anuliuoti jo įsakymus.
       Mieželaitis sako, kad jūs už demokratiją, bet duokit ir man demokratijos – tvarkytis kaip patinka. Primena, kad jis gynė Solženicyną. Pagalvokit, kur būtų nuėjęs paskui jus plenumas, jei būtų paklausęs. Ir taip tai prisidėjo nuimant Reimerį.
       – Drg. Mieželaiti, negąsdinkite, nepravardžiuokite veteranu, – sako išbalęs Baltušis.
       Graudžiausia balsavimas. Už anuliavimą pakelia ranką vienas Baltušis. Daugiau nieko nėra. Visi bijo, susitaiko.
       Šį kartą Baltušis teisus, nors žinomos jo intrigos. Bet baisu, kad visi atsitraukia, visi nenori užkliūti, visi duoda kelią neteisybei. Kai Baltušis kreipiasi į Lankutį, tas atsako: „O man visai nesvarbu: skaitosi ar nesiskaito su valdyba!“
       Tai puiki pozicija – stovėti sau, tegul darosi, kas tik norisi, manęs neliečia ir aš viskam pritariu.
       Neabejoju, kad mūsų valdyba būtų lengvai pritarusi ir Solženicyno išmetimui.
       Ką gi Mieželaitis gali padaryti Baužai, Būtėnui ar kitiems? Nieko. Bet nenori kištis. Tegul sau eina pro šalį.
       Šitaip ateina kultas. Psichologija ištreniruota.

       70. III. 3
       Neviltis ir nuovargis pastoviai slegia. Nėra atokvėpio. Džiaugsmo. Prasmės. Tik įtūžimas prieš visus ir save. Rašymas sunkus kaip girnų akmuo. Galva kvaila, ištuštėjusi kaip puodynė. Dabar turiu pradėti rašyti apie Putiną. Ir tokia zovada – be pasiruošimo, be medžiagos, iškart. Ir vėl su neviltimi matau, kad esu bejėgis perkąsti eilėraštį, kad slampinėju aplinkui, kažką komentuodamas paviršutiniškai, bet paties daikto neregėdamas.
       Vis dar veliasi smegenyse Pakalniškis. Beveik kasdien sakau jam piktus monologus, susitikęs tyliu. Tai žmogus be moralinių pagrindų, be sąžiningumo ir teisingumo. Galvojau, kad tai plaukia iš jo vaikiškumo. Bet tai būdingas mūsų laikams sąžinės lankstumas. Jis dešimtkart meluoja į akis, apgauna, o paskui dar ateina ir kalba lyg niekur nieko, praneša, kad ir III t. 2 d. buvo klaida apie S. Nėrį. Atseit visi klysta. Tai aišku, kiaulė. Ir tikiu, kad jis paskundė Radzevičių. Toks gali viską padaryti. Be skrupulų. Ir tokią votį reikia kuo greičiau išmesti iš smegenų, nenuodyti savo mąstymo ir buvimo. Bet jau nervai taip išvarginti, kad menkiausias susierzinimas ilgai išlieka smegenyse, kurie negali išstumti.
       Visa tai niekai. Niekų niekai, kaip ir visas buvimas, kuriam nėra nei perspektyvos, nei programos. Turiu ruošti „Janonio“ 2 laidą. Tik dabar matyti – koks tuščias, bergždžias buvo tas rašymas, kaip mėtėsi į šonus visa gyvenimo linija.
       Ir dabar jos nebeištaisysi. Ji ateina akivaizdžiai prieš tave, ir tu vėl ją turi patvirtinti. Tai ironija.
       O šiaip egzistencija ligi sekmadienio, ligi slidžių.

       IV. 15
       Sutikau Mik[elinską]. – Tai pradėjai, broleli, sezoną? Bene būsi pirmoji skiedra?
Miškas dar bus kertamas5.
       – Kad aš turiu imunitetą. Dvidešimt metų laukiau. O palaukti dar metus kitus man nieko nereiškia. Visa tai sunkios intrigos.
       Ir aš pavydžiu jam tos ramybės, to vidinio aiškumo, tos laisvės vidinės. Taip ir turi būti.
       Be išgąsčio. Be panikos. Ramiai pasitikti atūžiančią bangą. Nepalūžti. Juk toji banga šito ir siekia – sulaužyti. Nepasiduoti viduje.
       Ir man norisi eiti toliau pagal savo programą. Tegul aplinkui dega prerijos. Daryk, ką buvai užsimojęs. Tik šitas gali išgelbėti, o šiaip viskas niekybė.
       Dabar bus daug menkystės ir pastangų išsilaikyti paviršiuje. Ir pamokslavimo.

       1970. V. 29
      
Rašytojų suvažiavimas baigė savo darbą, o aš – savo karjerą6. Mano straipsniai įstrigę jų kepenyse kaip autobusas. Riaugėjo per visą suvažiavimą. Baltakis pamokslavo skaitydamas seną savo straipsnį. Kažkodėl jo kalba visada mane įpykdo ir išveda iš pusiausvyros. Gal kad buvo tikėta, mylėta. O aš jam – kas? Tuščia vieta. Eidamas su Macevičium sako man: „Na, tu visos tos krypties lyderis“. Tad užgniaužk mane, ir bus ramybė. Žodžiu, niekur nelįsk, ir jie bus patenkinti. Tą patį sako jis, be abejo, ir kitiems. Tai jų išdirbta kolektyvinė nuomonė. Ir situacija lygiai ta pati, tradicinė – kritika kovojo dėl didesnės laisvės aikštelės, o ją be paliovos tramdo ir tramdo tie, dėl kurių vyksta ši kova. „Dabar pas mus gera kūrybinė atmosfera ir neturiu jos sugadinti“ – konformisto logika.
       Žodžiu, misija pasibaigė. Šiomis sąlygomis neišsižiosi. Reikia laukti kito atodrėkio. Bet ar jis bus? Kada bus? Manau, kad reikia suspausti nervus. Nepasiduoti apmaudui, o ruoštis intelektualiai. Juk didžiausia bėda – ne mušimas, o intelektualinis skurdas, didelių idealų nematymas.
       Ir suvažiavimas buvo tik rašeivų suvažiavimas. Butas, honoraras, o dėl ko, kas ir kam – nežinia. Reikia turėti aukštą rašytojo misiją. Žilinskaitė teisingai sako, kad rašytojas neprivalo skirtis nuo kitų savo padėtimi. Jis toks pat žmogus. Jei tau valdžia duos patogumų, tai ir pareikalaus iš tavęs. Būk nepriklausomas ir toks kaip visi.
       Rašytojas privalo išlaikyti nepriklausomo sprendimo teisę.
       Dabar jie visi politikuoja, o ne rašytojiškai mąsto. Ideologinis mąstymas yra perdėm užgožęs meninį mąstymą.
       Jonynas net reikalavo, kad literatūra suimtų dalį jaunimo energijos, kuri neturi nuplaukti į politiką.
       Vėl samprotavimai apie [nebaigtas sakinys].

       1970. V. 29
       Konfliktas tarp kritiko ir menininko neišvengiamas. Autorius mato savo kūrinyje tai, ką ketino realizuoti. Jis mato savo viziją. O kritikas mato tik tai, kas realizuota. Jis išsklaido autoriaus iliuziją. Todėl kritikos padėtis svarstoma Rašytojų sąjungoje po 3-4 kartus per metus, o poezijos ar dramaturgijos – nė karto. Tačiau padėtis radikaliai nepasikeis, kol prasikaltę kritikai nebus viešai plakami Katedros aikštėje, skambinant varpams tautines melodijas.

       X. 14
       Dabar jau matosi aiškiai, kad savo karjerą baigiu. Baigiu ne iš senatvės, pavargimo ar išsisėmimo, o kovoje baigiu. Pagal savo stilių. Tas rašytojų-komunistų kraugeriškumas taip toli siekia, kad užversti mane akmenimis nė kiek neabejoja. Po to, kai ištisą dešimtmetį stengiausi būti jų ieškojimų ideologu ir grindėju. Pasklido net gandas, kad Rašytojų sąjunga kreipėsi į CK, jog sulaikytų mano knygą [monografijos „Julius Janonis“ (1962) antras, pataisytas leidimas (1970)]. Visko gali būti. Juk Mieželaitis ėjo skųsti net „Langą“ [V. Mykolaičio-Putino poezijos rinkinį], o ką čia kalbėti dėl manęs. Ir aš matau dabar vėl, koks baisus yra tas mūsų literatūrinis gyvenimas, koks baisus tas politinis fanatizmas, kaip jaučiasi čia rašytojai kunigaikščiais. Tu jiems neįtikai, ir velniop. Taip būtų padaręs ir Baltušis, kai išspausdinau „Valiusei reikia Alekso“, bet tai buvo „Tiesoje“ [1965 m., spalio 31], ir jis prasikalto valdžiai su Amerika. Dar prieš savaitę „Tiesa“ prašė rašyti apie M. Sluckį. Dar nebuvo jokios grėsmės, o dabar viskas išardyta, viskas užversta. Ką reiškia „rašytojų-komunistų“ kauksmas.

       X. 15
       Leidykloje svarstomi Borutos raštai. Jis ir po mirties, pasirodo, tebėra toks pat šakotas ir pavojingas. Įdomiausia Baltušio laikysena. Draugas: kiek mes vargom su Venclova, kol sumažinom jo metus iš 5 į 3. Sėdėdamas Lukiškėse, jis per žmoną man perdavė: „Kai tik išeisiu iš kalėjimo, tai per visą prospektą pereisiu su maršu ir klumpėm“. – „Perduok jam: durnius buvo, durnium ir liko“, – sakiau aš.
       „Svečiuose pas Čiurlionį“, kuris mums atrodė meniškiausias jo darbas, jam tebuvo tik politinis paklydimas.
       – Boruta nieko šviesaus nemato. Jis kalba tik apie sunaikinimus, pertvarkymus, žmonių baimę. Kas visa tai atnešė? Jis nepasako. Bet aišku – rusai. Jis kalba apie lietuvių tautos tragediją, atseit ir vieni, ir kiti trypia. Kategoriškai prieš.
       Vėl ta pati argumentacija, kokia buvo dėl „Dievų miško“. Vėl rašytojo auklėjimas, nors jis guli kapuose. Ar negeriau būtų, drg. Baltuši, auklėti gyvuosius socialistinio realizmo dvasia, o mirusius palikti ramybėje.
       Bet ką tu! Trijų valandų ginčas baigėsi bergždžiai. Apsakymas iš tarybinio kalėjimo meto be svyravimų. Ir tai kokia demagogija – čia pat renka aplodismentus už Solženicyną, o čia vėl skandina savo draugą.
       Kiek daug veidų! O kur tikrasis?
       Bet įdomiausia, kad jį parėmė ir Maldonis. Štai kartų konsolidacija.
       O atimti iš rašytojo svarbų kūrinį, tai sugriauti jo pretenziją į amžinybę, ardyti jo esminę ir pagrindinę egzistenciją, nes asmeniška egzistencija čia neturi reikšmės.
       Rašytojų sąjungos valdybos posėdis. Svarsto Šukio priėmimą ar išleidimą. Visi už. Baltušis prieš. Ką – jis vėl rašys prieš mus, jis tik tarybų valdžią sugriautų…
       – Ar yra tokia perspektyva? – užklausia K. Saja, visiems kvatojant
.

       X. 20
       Dar pora išvadų. Mano galvoje yra tikrai apriorinio galvojimo momentas. Pagal jį aš kūrinį sukramtau. Aš tempiu pagal save. Tai lyrinės interpretacijos ir jausmingumo persvara. Užtat tie judėjimai ir savotiškas dogmatizmas.
       Bet kritika neįmanoma. Ji suvokiama kaip rašytojo sunaikinimas. O patys rašytojai puola kaip kruvini šakalai. Vakar buvo kraupus aptarimas. Tikrai žiaurus spektaklis, kur aš vaidinau herojišką, patetišką ir, žinoma, kvailą teisybės ieškotojo vaidmenį. Stebino mane vis dėlto baisi neapykanta. Ji galėtų pjauti ir sodinti į kalėjimą.
       Aš nesigailiu to, ką darau. Gal jau niekados neteks. Reikėjo dar stipriau dirbti. Istorijos spiralė vėl nusisuka nuo mūsų, ir nežinia, kada dabar pasikartos, kada sugrįš – gal jau mūsų nebebus.
       Dabar uždavinys – kuo greičiau tą jovalą išstumti iš sąmonės.

       XI. 5
       Rašytojas kaip visuomeninė figūra netenka galios, jis traukiasi iš visuomeninės arenos. Rašo eilėraščius ar romanus, bet jau nepuola į visuomeninių klausimų sūkurį. Tik vienas V. Sirijos Gira atsiliepė į Čekoslovakijos įvykius. Tylėjo net rašytojai-komunistai. Žemės ūkio klausimais rašo P. Vasinauskas, ir niekas negali prilygti jam lietuvių valstiečių pažinimu. Kudaba rašo apie žemės ežerus, upes. Repšys, Kuzmickas, Stoškus – estetikos klausimais. Rašytojo – vadovaujančio intelektualo – padėtis pasibaigė: jis jaučiasi bejėgis, nepasiruošęs, nekvalifikuotas.
       Kokios bėdos! Nėra asmenybių. O būti asmenybe – reikia turėti savo nuomonę – tai pavojinga. Nebėra jokių sąjūdžių, jokios vieningos krypties, jokios kylančios bangos. Vien buvusių judėjimų inercija, vien senos ambicijos, kivirčai tarp jų, o ne tauri etinė-meninė programa.
       Vildžiūnas apie tai rašo: „Kultūros barai“, 1970, nr. 1.

       XI. 10
       Tai senas ir aiškus dalykas. Mes – komunistai. Mes daug nusipelnėm Tarybų valdžiai. Todėl mums pirmoj eilėj – butai, spec. poliklinikos, kurortai, kelionės užsienin. Tas pats ir rašytojai. Jie taip pat nori privilegijų ne tik materialinių gėrybių srity, bet ir literatūrinės šlovės arenoje. Pvz., partijos bilietas priimamas kaip indulgencija nuo visų trūkumų, kaip skydas nuo bet kokios kritikos.
       Tai tas pats parazitavimo reiškinys, kurį mes matome aplinkui, tas pats reikalavimas privilegijų. Partiškumas čia suvedamas į privilegijuotųjų padėtį.
       Bet užteks. Turiu susirasti kitą logiką: kitą plotmę. Toje pačioje plotmėje beprasmiška veltis.
       Kuo daugiau absurdų gyvenime, tuo jis tikresnis. Juk žmogiškas gyvenimas ir taip absurdas, anot Kamiu. Tad čia nereikia laukti nei teisybės, nei atpildo, o daryti tai, kas darytina, kas būtina. Svarbiausia, nedramatizuoti savęs, savo padėties ir savo vaidmens. Nebandyti matuoti viso to teisybės, moralinio padorumo ar pažangos kriterijais. Tai absurdas. Tu patekai absurdiškon situacijon, kapstykis iš jos greičiau, ir viskas. Be ašarų, be dramatiškų mostų. Pasistenk būti sau žmogumi. Pernelyg ilgai grindei savo egzistenciją nepastoviu literatūros šurmuliavimu. Reikia – pastovių atramų.

       1970. XI. 20
       Gyvenimas šviesus kaip niekada.
Per savaitę – 3 laidotuvės7. Stovi ant konvejerio, ant išnykimo juostos, kuri greitai lekia.
       Ir čia nebėra nei perspektyvų, nei prasmės. Pasitarime „Tiesoje“ Radaitis pareiškė, kad metas įgyvendinti Lenino šūkį: „Iš literatūros šalin nepartinius literatus!“ Tai ir vykdoma. Nutylėjimo, ignoravimo, išstūmimo principais. Vėl pokario principas – ką įsileisti į literatūrą, o ką ne.
       Nuostabu, kaip neturi jokių patvaresnių pagrindų mūsų literatūros gyvenimas, kaip lengvai yra apvaldoma rašytojo psichika. Baltakis – vienas iš karščiausių to literatūros ideologizavimo entuziastų. Ir kai tas ideologizavimas pasmaugs pačią literatūrą, užslopins juos pačius, tada, žinoma, kaltų nebus, bus kalta epocha, tik, aišku, ne jos veikėjai. O gal tai tik išmėgintas manevras – rėk kuo garsiau, kad tavo dalykai dar praeitų, o su kitais – suk velniai. Bet tas pats kardas atsigręš ir prieš tave.
       Taigi, liberalizacijos galas, finalas!

       1971. V. 3
       Šioks toks smūgis. Tikriau sakant, apmąstymo akstinas. Bet sukrėtimas nėra toks stiprus kaip po „vidinio monologo“, nors ir buvo gana nelauktas. Bet nervų sistema, matyt, paliesta: išbundu patamsyje.
       Sektorius gana šaltai ir kritiškai priėmė mano „doktoratą“. Nastopkai per mažai mokslo, per daug eseistikos. Pakalniškis nerado pastovių psichologinių formų, Galinis demaskavo „vieningosios srovės“ apraiškas.
       Kartėlio nemažai. Tuo labiau, kad ir pats jaučiau savo metodologijos diletantiškumą. Ką galima buvo padaryti tos psichologinės interpretacijos ribose, tai padaryta, bet toliau aš negalėjau peržengti. Nemanau, kad darbas beprasmiškas – jame yra tezių, kurias labai nemalonu bus praryti; jame legalizuojamas visu plotu modernizmas; įvedamas Aleksand[riškis].
       Ir apmaudu, kad Nastopka viso to nepastebėjo ir nepalaikė.
       Ir dar kartu regiu įprastą Lankučio veidą. Kiekvienoj rimtesnėje situacijoje jis tave išduoda ir paskui atsisuka – lyg niekur nieko nebūtų buvę.
       Kaip jis giedojo prie Irkos apie darbą – o jau svarstymą pradėjo nuteikdamas visus kritiškam santykiui – mat ir M. Paulauskui pasitaiko blankių rungtynių. Paskui ironizavo dėl srovių – puola kaip prie mylimosios, paskui – skyrybos.
       O vėliau susitikęs man sako: aš tai praleisčiau tas frazes, bet Korsakas… Dabar po tavo darbo, kokia matysis panorama…
       O tuo metu pritarė, o gal ir pats pasiūlė mano darbą išleisti 1974 m., t. y. atidėti dar vieniems metams.
       Vis sakau kalbą, bet ar pasakysiu. Dėl planavimo. Kai pradėjom rūpintis savo darbais, turėjom parašyti anotacijas ir planus. Padarėm. Tada mūsų temų ribos niekur nesuėjo. Kai aš sėdausi rašyti paskutinio skyriaus, staiga sektoriaus vadovo stalčiuje randu Galinio paskaitos temos planą, kuris visiškai panašus į manąjį.
       Kaip galėjo šitaip atsitikti? Aš matau tik vieną paaiškinimą – sektoriaus vadovo humoro jausmą: mat jie murkdėsi bendrame bute, tegul pasimurkdo ir bendroje temoje. Iš šalies gana įdomi ši rivalizacija, kaip sako Pakalniškis.
       Bet nemanau, kad planavimas gali būti grindžiamas humoro jausmu, kad būtų protinga ir kolegiška sustumti du bendradarbius kaktomis.
       Juk jeigu Galiniui, pradėjusiam rašyti kitos temos darbą, būtų parodytas mano planas, nežinau, ar jis būtų ėmęsis rašyti ta pačia kryptimi ar bent nebūtų po to tvirtinęs turįs moralinę teisę palikti tai, kas jo darbe sutampa su mano.
       O jeigu mane būtų supažindinęs su pakeistu darbo planu, aš irgi būčiau ką nors koregavęs. Aš manau, kad galima buvo rašyti ir tokias temas, bet reikėjo apie tai iš anksto žinoti, o ne žaisti slėpukais.
       Ir dabar neaišku, kodėl aš turiu išpirkti šitokio tobulo planavimo nesąmones?
       Aš norėčiau vis dėlto išgirsti rimtą paaiškinimą.
       Štai ir viskas. Toliau rezignacija. Ir pastangos kuo greičiau išvalyti sąmonę. Tai svarbu. Tai būtina. Aš turiu eiti toliau. Ir man norisi dirbti, tik neaišku ką, nes ir kritikoje mano karjera užbaigta. Bet knygą bandysiu paruošti šitoje savo nemigoje.
       Dabar aš jau galiu atsitraukti nuo savęs, savo darbų ir pažiūrėti iš šalies – juk viskas praeina, tad neverta ir nebūtina taip jaudintis ir draskytis.

       V. 7
       Pasiutęs vienišumas. Vienas eini. Vienas pats. Ir rašai kažkokioj beprasmybėj – ruoši pomirtines knygas, nes, matyt, jos nepasirodys, kol tu gyvas. O ar jos beturės tada reikšmės, jei dabar atrodo kitiems bevertės.
       Ir taip tu lieki be jokių bendraminčių, be jokio palaikymo. Net ir tie, kuriais tu tikėjai, nusigręžė. Ar toks laikas? Ar tu jau pats pasenai ir nebeatliepi tam, kas rūpi.
       Aš padariau tai, ką galėjau. Man rašymas nėra teorijos varinėjimas. Aš per daug savęs sudedu. Tai lyg emocinė išpažintis. Toks rašymas – primityvus, naivus – mokslo atžvilgiu. Bet juk negali tu savęs peržengti, negali tu nušokti nuo savo diletantiškos metodologijos.
       Tu vis kuri kažkokius projektus, samprotauji, ką darysi – o juk tave taip laiko prispaudę prie žemės, kad negali net cyptelėti. Visos skylės uždarytos, ir tu niekur negali išlįsti. Visur ta pati budri brolija, tas pats išdavimas, nusigręžimas, abejingumas.
       Aš teberašau, tebemąstau taip, tarsi tebesitęstų liberalizmo epocha. Ir todėl viskas atrodo beprasmiška – juk persunkta polemika su esamu laiku, su jo normomis. Bet kur tu nueisi – su tais poetiškumo ir antidogmatinės kritikos etalonais?
       Ir dar – šokinėju nuo temos prie temos. Neturiu jokios pagrindinės eigos. Neturiu kažkokių fundamentinių interesų. Atrodo, kad viską jau esu padaręs, kad dabar telieka tik kartojimasis.
       Dar ką parašysiu – bet ar tai bus nauja? Tai bus tik pasikartojimas.
       Ir šitaip laiko kritika ir savikritika sueina į vieną tašką.
       Ir aš einu tuo pačiu pažemintojo, išstumtojo keliu – tokiu būdingu mūsų laikui. Ir neigiamų, melancholiškų emocijų kompleksas darosi pats svarbiausias.
       Man keista. Juk aš ilgai visus pakenčiau. Kol neatsikėliau į Galinių butą, nežinojau, kas yra neapykanta. O dabar jau tiek žmonių, kurių neapkenčiu, ir pats esu neapkenčiamas. Kokia metamorfozė. Ir vis blogumo link.
       Ir šiaip – koks menkas vertybių diapazonas. Tu čia daužiesi dėl to darbo, dėl straipsnio – išgyveni, kankiniesi. Tarytum tai būtų paskutinės ir aukščiausios vertybės, tarytum tuo ir baigiasi gyvenimas.
       Juk jei pažiūrėtum iš aukščiau, pažiūrėtum iš kažkokios būties viršūnės, tai visai bus menka.
       Būtų gerai išlįsti iš tos psichozės (sėkmės – nesėkmės), susirasti kažką pastovaus ir tikra ir nereaguoti į šitų musių zyzimą. Ne tiek rašyti be paliovos, kiek ieškoti pačiam sau kažkokių verčių, supratimų. Pabūti savimi ir savyje atsitraukus nuo aplinkos.
       Tam reikia rytietiškos išminties.

Absoliuta Andželika Lukaitė 4 Achille Campanile 4 Adolfas Juršėnas 1 Adolfas Mekas 1 Adomas Lastas 5 Agnė Biliūnaitė 9 Agnė Klimavičiūtė 1 Agnė Narušytė 1 Agnė Žagrakalytė 29 Aidas Jurašius 2 Aidas Marčėnas 45 Aistė Ptakauskaitė 9 Aivaras Veiknys 8 Albertas Zalatorius 3 Albert Camus 4 Albinas Bernotas 3 Albinas Žukauskas 3 Aldona Liobytė 1 Aldona Ruseckaitė 4 Aldona Veščiūnaitė 14 Aldous Huxley 15 Aleksandra Fomina 22 Alfas Pakėnas 6 Alfonsas Andriuškevičius 29 Alfonsas Bukontas 2 Alfonsas Gricius 2 Alfonsas Nyka-Niliūnas 22 Alfonsas Šimėnas 1 Alfredas Guščius 22 Algimantas Baltakis 27 Algimantas Julijonas Stankevičius 3 Algimantas Krinčius 9 Algimantas Lyva 11 Algimantas Mackus 12 Algimantas Mikuta 33 Algirdas Landsbergis 23 Algirdas Titus Antanaitis 3 Algirdas Verba 7 Algis Kalėda 1 Alis Balbierius 29 Allen Ginsberg 3 Almantas Samalavičius 2 Alma Riebždaitė 6 Almis Grybauskas 8 Alvydas Surblys 2 Alvydas Valenta 12 Alvydas Šlepikas 25 Andrej Chadanovič 5 Andrius Jakučiūnas 20 Andrius Jevsejevas 1 Andrius Konickis 1 Andrius Pulkauninkas 2 Andrius Sietynas 2 Andrzej Bursa 4 Andrzej Stasiuk 2 Andrė Eivaitė 1 Angelė Jasevičienė 10 Antanas A. Jonynas 28 Antanas Andrijauskas 1 Antanas Gailius 4 Antanas Gustaitis 6 Antanas Jasmantas 4 Antanas Jonynas 1 Antanas Kalanavičius 2 Antanas Masionis 3 Antanas Miškinis 2 Antanas Ramonas 8 Antanas Rimydis 10 Antanas Vaičiulaitis 9 Antanas Venclova 8 Antanas Šimkus 15 Antanas Škėma 9 Arkadij Averčenko 6 Arkadij Strugackij 2 Arnas Ališauskas 11 Arnas Dubra 1 Artūras Gelusevičius 5 Artūras Imbrasas 4 Artūras Tereškinas 7 Artūras Valionis 13 Arvydas Sabonis 1 Arūnas Spraunius 23 Arūnas Sverdiolas 1 Asta Plechavičiūtė 11 Audinga Tikuišienė 1 Audronė Barūnaitė Welleke 1 Audronė Urbonaitė 1 Audronė Žukauskaitė 2 Augustinas Raginis 11 Aurelija Mykolaitytė 1 Aurimas Lukoševičius 1 Auris Radzevičius-Radzius 2 Austėja Čepauskaitė 1 Austė Pečiūraitė 1 Aušra Kaziliūnaitė 24 Balys Auginas 4 Balys Sruoga 19 Belcampo 4 Benediktas Januševičius 39 Bernardas Brazdžionis 3 Birutė Jonuškaitė 28 Birutė Marcinkevičiūtė-Mar 2 Birutė Pūkelevičiūtė 19 Bogdan Chorążuk 2 Boris Strugackij 2 Brigita Speičytė 17 Bronius Radzevičius 8 Bronius Vaškelis 5 Castor&Pollux 74 Catherine Tice 1 Charles Baudelaire 5 Charles Bukowski 18 Charles Simic 6 Christoph Zürcher 4 Crying Girl 1 Dainius Dirgėla 5 Dainius Gintalas 21 Dainius Razauskas 5 Dainius Sobeckis 6 Daiva Ausėnaitė 2 Daiva Molytė-Lukauskienė 4 Daiva Čepauskaitė 13 Dalia Bielskytė 6 Dalia Jakaitė 7 Dalia Jazukevičiūtė 17 Dalia Kuizinienė 8 Dalia Satkauskytė 8 Dalia Striogaitė 11 Danguolė Sadūnaitė 9 Daniela Strigl 1 Danielius Mušinskas 47 Daniil Charms 10 Danutė Labanauskienė 1 Danutė Paulauskaitė 4 Darius Pocevičius 33 Darius Šimonis 9 Deimantė Daugintytė 1 Dino Buzzati 3 Dmytro Lazutkinas 2 Donaldas Apanavičius 2 Donaldas Kajokas 35 Donald Barthelme 4 Donata Mitaitė 25 Donatas Paulauskas 3 Donatas Petrošius 33 Dovilė Zelčiūtė 31 Dovilė Švilpienė 4 Edas Austworkas 4 Edita Nazaraitė 8 Edmondas Kelmickas 4 Edmundas Janušaitis 3 Edmundas Kazlauskas 1 Edmundas Steponaitis 6 Eduardas Cinzas 9 Eduardas Mieželaitis 6 Eduard Limonov 1 Edvardas Čiuldė 4 Egidijus Darulis 2 Eglė Bazaraitė 1 Eglė Juodvalkė 7 Eglė Sakalauskaitė 11 Elena Baliutytė 11 Elena Baltutytė 1 Elena Bukelienė 18 Elena Darbutaitė 1 Elena Karnauskaitė 6 Elena Mezginaitė 7 Elena Žukauskaitė 4 Elina Naujokaitienė 3 Elona Varnauskienė 1 Elvina Baužaitė 1 Elžbieta Banytė 16 Enrika Striogaitė 4 Erika Drungytė 20 Ernestas Noreika 8 Ernesto Che Guevara 5 Eugenija Vaitkevičiūtė 20 Eugenija Valienė 3 Eugenijus Ališanka 40 Evelina Bondar 2 Faustas Kirša 6 Fethullah Gülen 1 Gabriela Eleonora Mol-Basanavičienė 1 Gabrielė Klimaitė 16 Gabrielė Labanauskaitė 13 Gasparas Aleksa 28 Gediminas Cibulskis 1 Gediminas Kajėnas 16 Gediminas Pilaitis 2 Gediminas Pulokas 5 Genovaitė Bončkutė-Petronienė 1 George Orwell 6 Georges Bataille 2 Giedra Radvilavičiūtė 3 Giedrius Viliūnas 5 Giedrė Kazlauskaitė 44 Giedrė Šabasevičiūtė 1 Ginta Gaivenytė 3 Gintaras Beresnevičius 57 Gintaras Bleizgys 32 Gintaras Grajauskas 19 Gintaras Gutauskas 1 Gintaras Patackas 38 Gintaras Radvila 3 Gintarė Bernotienė 7 Gintarė Remeikytė 2 Gintautas Dabrišius 9 Gintautas Mažeikis 1 Ginta Čingaitė 5 Gitana Gugevičiūtė 3 Goda Volbikaitė 2 Gražina Cieškaitė 15 Gražvydas Kirvaitis 3 Grigorijus Kanovičius 8 Grigorij Čchartišvili 5 Guoda Azguridienė 1 Gytis Norvilas 24 Gytis Rimonis 2 Gábor Csordás 1 Hakim Bey 2 Hans Arp 5 Hans Carl Artmann 5 Henrikas Algis Čigriejus 19 Henrikas Nagys 15 Henrikas Radauskas 14 Henrikas Stukas 1 Henrykas Sienkiewiczius 1 Henry Miller 2 Herkus Kunčius 29 Hugo Ball 4 Hunter S. Thompson 3 Ieva Gudmonaitė 8 Ignas Kazakevičius 1 Ignas Narbutas 1 Ignas Šeinius 7 Ilse Aichinger 5 Ilzė Butkutė 4 Indrė Meškėnaitė 3 Indrė Valantinaitė 11 Ineza Juzefa Janonė 5 Ingmar Villqist 3 Ingrida Korsakaitė 2 Irena Bitinaitė 2 Irena Potašenko 4 Irena Slavinskaitė 2 Irvin D. Yalom 1 Irvine Welsh 2 Italo Calvino 6 Ivan Vyrypajev 3 J. G. Ballard 3 Jadvyga Bajarūnienė 1 Jan Brzechwa 2 Janina Žėkaitė 3 Janusz Anderman 6 Jaroslavas Melnikas 25 Jaunius Čemolonskas 4 Jeanette Winterson 4 Jehuda Amichaj 2 Jerzy Pilch 2 Jevgenij Zamiatin 3 Johanas Volfgangas fon Gėtė 1 Johan Borgen 3 Johannes Bobrowski 3 John Fante 9 John Lennon 1 Jolanta Malerytė 4 Jolanta Paulauskaitė 1 Jolanta Tumasaitė 1 Jolita Skablauskaitė 23 Jonas Aistis 1 Jonas Dovydėnas 1 Jonas Jackevičius 12 Jonas Kalinauskas 7 Jonas Lankutis 7 Jonas Mačiukevičius 8 Jonas Mekas 24 Jonas Mikelinskas 16 Jonas Papartis 1 Jonas Radžvilas 3 Jonas Strielkūnas 24 Jonas Thente 1 Jonas Vaiškūnas 2 Jonas Zdanys 8 Jonas Šimkus 8 Jorge Luis Borges 17 Josef Winkler 3 José Saramago 7 Jovita Jankauskienė 1 Juan Bonilla 2 Juan Rulfo 3 Judita Polovinkina 1 Judita Vaičiūnaitė 27 Julijonas Lindė-Dobilas 3 Julius Janonis 3 Julius Kaupas 12 Julius Keleras 29 Julius Žėkas 2 Juozapas Albinas Herbačiauskas 8 Juozas Aputis 39 Juozas Baltušis 7 Juozas Brazaitis 7 Juozas Erlickas 17 Juozas Glinskis 10 Juozas Grušas 7 Juozas Kralikauskas 5 Juozas Kėkštas 6 Juozas Tysliava 8 Juozas Šikšnelis 9 Juozas Žlabys-Žengė 8 Jurga Ivanauskaitė 26 Jurga Katkuvienė 2 Jurga Lūžaitė 2 Jurga Petronytė 2 Jurga Tumasonytė 7 Jurgis Baltrušaitis 6 Jurgis Gimberis 13 Jurgis Janavičius 1 Jurgis Jankus 10 Jurgis Kunčinas 44 Jurgis Mačiūnas 1 Jurgis Savickis 5 Jurgita Butkytė 7 Jurgita Jėrinaitė 1 Jurgita Ludavičienė 1 Jurgita Mikutytė 2 Justinas Bočiarovas 5 Jūratė Baranova 26 Jūratė Sprindytė 52 Karolis Baublys 23 Karolis Gerikas 1 Karolis Klimas 4 Kasparas Pocius 3 Kazimieras Barėnas 17 Kazys Almenas 6 Kazys Binkis 27 Kazys Boruta 43 Kazys Bradūnas 11 Kazys Jakubėnas 5 Kazys Jonušas 3 Kazys Puida 6 Kazys Saja 25 Kerry Shawn Keys 7 Kleopas Jurgelionis 8 Kornelijus Platelis 27 Kostas Ostrauskas 27 Kristina Sabaliauskaitė 9 Kristina Tamulevičiūtė 2 Kurt Vonnegut 12 Kęstutis Keblys 4 Kęstutis Nastopka 9 Kęstutis Navakas 53 Kęstutis Rastenis 3 Kęstutis Raškauskas 2 Laima Kreivytė 1 Laimantas Jonušys 39 Laimutė Adomavičienė 4 Laura Auksutytė 3 Laura Liubinavičiūtė 10 Laura Sintija Černiauskaitė 48 Laurynas Katkus 7 Laurynas Rimševičius 2 Lena Eltang 3 Leokadija Sušinskaitė 1 Leonardas Gutauskas 35 Leonard Cohen 1 Leonas Gudaitis 4 Leonas Lėtas 3 Leonas Miškinas 3 Leonas Peleckis-Kaktavičius 22 Leonas Skabeika 7 Leonas Švedas 5 Leonidas Donskis 5 Lev Rubinštein 3 Lidija Šimkutė 25 Lina Buividavičiūtė 1 Linas Jegelevičius 1 Linas Kanaras 1 Linas Kranauskas 5 Lina Spurgevičiūtė 1 Liudas Giraitis 2 Liudas Gustainis 8 Liudas Statkevičius 2 Liudvikas Jakimavičius 31 Liutauras Degėsys 9 Liutauras Leščinskas 2 Livija Mačaitytė 1 Liūnė Sutema 9 lona Bučinskytė 1 Loreta Jakonytė 14 Loreta Mačianskaitė 1 Lukas Devita 1 Lukas Miknevičius 11 Manfredas Žvirgždas 7 Mantas Areima 1 Mantas Gimžauskas-Šamanas 18 Manuel Rivas 2 Marcelijus Martinaitis 38 Margot Dijkgraaf 1 Marguerite Yourcenar 3 Marija Macijauskienė 8 Marijana Kijanovska 1 Marija Stankus-Saulaitė 11 Marijus Šidlauskas 10 Mari Poisson 18 Marius Burokas 57 Marius Ivaškevičius 7 Marius Katiliškis 12 Marius Macevičius 4 Marius Plečkaitis 5 Mariusz Cieślik 4 Markas Zingeris 3 Mark Boog 2 Marta Wyka 2 Martin Amis 2 Matt McGuire 1 Michael Augustin 4 Michael Katz Krefeld 2 Milda Kniežaitė 3 Mindaugas Jonas Urbonas 1 Mindaugas Kiaupas 1 Mindaugas Kvietkauskas 18 Mindaugas Nastaravičius 8 Mindaugas Peleckis 11 Mindaugas Valiukas 18 Mindaugas Švėgžda 3 Mirga Girniuvienė 1 Monika Kutkaitytė 13 Monika Šlančauskaitė 3 Motiejus Gustaitis 6 Mykolas Karčiauskas 8 Mykolas Sluckis 5 Narlan Martos Teixeira 1 Narlan Matos Teixeira 1 Nerijus Brazauskas 9 Nerijus Cibulskas 11 Nerijus Laurinavičius 3 Neringa Abrutytė 15 Neringa Klišienė 1 Neringa Mikalauskienė 18 Nicolas Born 2 Nida Gaidauskienė 14 Nida Matiukaitė 1 Nijolė Miliauskaitė 14 Nijolė Simona Pukinskaitė 2 Nijolė Storyk 1 Noam Chomsky 1 Ona Ališytė-Šulaitienė 2 Ona Mikailaitė 3 Onutė Bradūnienė 1 Onė Baliukonė 16 Orbita 4 Paul Celan 4 Paulina Žemgulytė 6 Paulius Norvila 10 Paulius Širvys 4 Pedro Lenz 4 Peter Bichsel 2 Petras Babickas 6 Petras Bražėnas 7 Petras Cvirka 8 Petras Dirgėla 16 Petras ir Povilas Dirgėlos 5 Petras Kubilevičius-Kubilius 2 Petras P. Gintalas 5 Petras Rakštikas 5 Petras Tarulis 14 Philip Roth 3 Povilas Šarmavičius 3 Pranas Morkūnas 4 Pranas Naujokaitis 2 Pranas Visvydas 14 Predrag Matvejević 2 Pulgis Andriušis 18 Raimondas Dambrauskas 1 Raimondas Jonutis 2 Ramunė Brundzaitė 7 Ramutė Dragenytė 34 Ramūnas Gerbutavičius 10 Ramūnas Jaras 17 Ramūnas Kasparavičius 26 Ramūnas Čičelis 11 Rasa Aškinytė 1 Rasa Drazdauskienė 2 Rasa Norvaišaitė 1 Rasa Petkevičienė 1 Regimantas Tamošaitis 86 Regina Varanavičiūtė 1 Renata Radavičiūtė 2 Renata Šerelytė 85 Richard Brautigan 9 Rima Juškūnė 1 Rimantas Kmita 32 Rimantas Černiauskas 11 Rimantas Šalna 1 Rima Pociūtė 6 Rimas Burokas 15 Rimas Užgiris 3 Rimas Vėžys 4 Rimvydas Stankevičius 31 Rimvydas Šilbajoris 32 Rita Kasparavičiūtė 1 Rita Tūtlytė 9 Ričardas Gavelis 19 Ričardas Šileika 21 Robertas Kundrotas 8 Roberto Bolano 3 Rolandas Mosėnas 2 Rolandas Rastauskas 22 Romas Daugirdas 33 Romualdas Granauskas 15 Romualdas Kisielius 1 Romualdas Rakauskas 1 Ryszard Kapuściński 3 Rūta Brokert 2 Salman Rushdie 2 Salomėja Nėris 9 Salys Šemerys 12 Samuel Beckett 29 Sandra Avižienytė 1 Sara Poisson 25 Sargis Atsargiai 1 Saulius Keturakis 1 Saulius Kubilius 2 Saulius Repečka 1 Saulius Rimkus 5 Saulius Tomas Kondrotas 10 Saulius Šaltenis 12 Saulė Pinkevičienė 4 Serhij Žadan 6 Sharan Newman 1 Sigitas Birgelis 13 Sigitas Geda 49 Sigitas Parulskis 31 Sigitas Poškus 7 Simona Talutytė 2 Simon Carmiggelt 8 Skaidrius Kandratavičius 11 Skirmantė Černiauskaitė 1 Slavoj Žižek 1 Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė 7 Sonata Paliulytė 9 Sondra Simanaitienė 5 Stan Barstow 2 Stanislava Nikolova-Čiurinskienė 2 Stanislovas Abromavičius 4 Stanisław Lem 4 Stasys Anglickis 3 Stasys Jonauskas 13 Stasys Santvaras 8 Stasys Stacevičius 16 Tadas Vidmantas 5 Tadas Žvirinskis 4 Tautvyda Marcinkevičiūtė 19 Tautvydas Nemčinskas 4 Teofilis Tilvytis 16 Thomas Bernhard 5 Thomas Pynchon 1 Titas Alga 4 Toma Gudelytė 2 Tomas Arūnas Rudokas 19 Tomas Kavaliauskas 11 Tomas Norkaitis 4 Tomas S. Butkus-Slombas 9 Tomas Staniulis 14 Tomas Taškauskas 8 Tomas Venclova 45 Tomas Čepaitis 1 Tomas Šinkariukas 18 Ulla Berkewicz 4 Vaidotas Daunys 5 Vainis Aleksa 2 Vaiva Grainytė 7 Vaiva Kuodytė 8 Vaiva Markevičiūtė 1 Vaiva Rykštaitė 1 Valdas Daškevičius 11 Valdas Gedgaudas 11 Valdas Papievis 13 Valdemaras Kukulas 41 Valentinas Sventickas 30 Vanda Zaborskaitė 5 Venancijus Ališas 4 Vidmantė Jasukaitytė 28 Viktoras Rudžianskas 10 Viktorija Daujotytė 114 Viktorija Jonkutė 2 Viktorija Skrupskelytė 11 Viktorija Vosyliūtė 4 Viktorija Šeina 9 Viktor Pelevin 2 Vilis Normanas 6 Vilius Dinstmanas 3 Viljama Sudikienė 1 Vilma Fiokla Kiurė 4 Vincas Mykolaitis-Putinas 19 Vincas Natkevičius 2 Vincas Ramonas 4 Violeta Tauragienė 1 Violeta Šoblinskaitė 22 Virginija Cibarauskė 1 Virginijus Malčius 11 Virginijus Savukynas 1 Vitalija Bogutaitė 7 Vitalija Pilipauskaitė 8 Vitas Areška 13 Vladas Braziūnas 51 Vladas Šimkus 10 Vladas Šlaitas 9 Vladimir Sorokin 4 Vygantas Šiukščius 5 Vytas Dekšnys 15 Vytautas Berenis 4 Vytautas Girdzijauskas 10 Vytautas Janavičius 7 Vytautas Kavolis 4 Vytautas Kirkutis 7 Vytautas Kubilius 63 Vytautas Martinkus 23 Vytautas Mačernis 6 Vytautas Montvila 6 Vytautas P. Bložė 32 Vytautas Rubavičius 37 Vytautas Sirijos Gira 5 Vytautas Skripka 8 Vytautas Stankus 10 Vytautas V. Landsbergis 11 Walter Benjamin 10 Werner Aspenström 2 Wolfgang Borchert 4 Woody Allen 6 Yoko Ono 1 Zigmas Gėlė 6 Šarūnas Monkevičius 1 Švelnus Jungas 1 Žilvinas Andriušis 26 Živilė Bilaišytė 10 Živilė Kavaliauskaitė 1 Žygimantas Kudirka-Mesijus 5 ХХХ Nežinomas rašytojas 1