Multithumb found errors on this page:

There was a problem loading image http://www.tekstai.lt/txt/images/stories/vieniseja.jpg
There was a problem loading image http://www.tekstai.lt/txt/images/stories/vieniseja.jpg


vieniseja.jpg       Enrika Striogaitė. VIENIŠĖJA. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005. – 76 p.

       „Vienišėja“ – antra poetės Enrikos Striogaitės knyga (pirmoji – „Lyja“ – pasirodė 2004 m. ir buvo įvertinta kaip sėkmingas debiutas). Knygos viršelyje Aldona Puišytė taip pristato autorės kūrybą: „E. Striogaitės poezija žavi išgyvenimų tikrumu, suvokiant pačią kūrybą kaip likimą, nuo kurio pabėgti neįmanoma. Eilėraščiai tarsi tapytos miniatiūros – spalvingi ir vaizdingi, kur kasdienybės mirksniai virsta poezijos šviesa“. Rinkinio pavadinimas – „Vienišėja“ – savo neįprasta gramatine forma nukreipia skaitančiojo sąmonę į ypatingą, einančią link (vienatvės?) būseną. Pats ėjimas link iškyla kaip sielos judesys, savita pasaulio patirtis. Vienas galimų tokių judesių – vienišėjimas.

       Knygoje iš tiesų pasitikima įvairiais patyrimais, jų autentika, išreiškiama paprastu, išgrynintu kalbėjimu be postmodernių įmantrybių. Einama, gręžiamasi nuo abejingo, svetimo, baugaus pasaulio link tikro, sãvo: „antrą valandą nakties / grįžtu iš darbo namo / stypčiodama tarp kruvinų šaligatvio lopų / nuo žvėriško alkio mašinose drebėdama // jei gyva sveika pareisiu / išsivirsiu kietai kiaušinį / ir suvalgysiu / sviesto storai storai / ant duonos užsitepusi“ („antrą valandą nakties...“, p. 66); „rytoj grįšiu iš kaimo / mane pasitiks miestas / kas jam tas žiogas / įstrigęs mano bamboje“ („Kaime. Vasaros naktys VII“, p. 63).

       Knygą sudaro keturios dalys: „I. akys pušies pavėsy“, „II. kas vakarą“, „III. mūsų šokantys kūnai“, „IV. neparašyti eilėraščiai“. Kiekvienos dalies pavadinimas – tarsi raktas, kodas, turintis padėti perskaityti vienišėjimo kryptį, ypatingą pasaulio matymą, pamatymą, patyrimą.

       Jau pačiame pirmame eilėraštyje tarsi įrašyta viso rinkinio viena svarbiausių linijų – paieška to, kas tikra, siekis išlaikyti tą tikrumą. Jį įdomiai atskleidžia arbatos puodelio metafora. Vėliau ši metafora varijuojama, jai skiriama ir antra knygos dalis.

plokštuma neturi kraštų
bet ar turi ji skaidrų paviršių
ar atspindi gyvenimą. Tu
jame ar arbatos tirščiuos

susitinka vienatvės. Dugne
tirpsta vėjais paleistas laikas
ir saldžiau kas gurkšnelį... bet ne
tas vienatvės kartumas laikos

 

 
(„plokštuma neturi kraštų...“, p. 7)

      
       Atskleidžiama paprasta išmintis – po skaidriu arbatos paviršiumi, atspindinčiu gyvenimą, „tirpsta vėjais paleistas laikas“, tačiau „vienatvės kartumas laikos“, tarsi tikras, neišsklaidomas ir neištirpdomas pojūtis. Sielos judesys – vienišėti – dažnai išreiškiamas miego, užmigimo, miegojimo būsena: „mano sielon įjunkęs vagis / geria miego nektarą ir čepsi / garsiai rydamas mano akis / mano veido atkandęs šlepsi / <...>“ („mano sielon įjunkęs vagis...“, p. 13); „mano miegas jau eina miegoti / ir matau kaip tyliai atsigula / mano siela dar glosto paklodę / aš – prasilenkiu“ („mano miegas jau eina...“, p. 21); „ir debesys eina miegoti / ir še tau kaip tyliai atsigula / net vakaro tamsios paklodės / nėmaž nesusijaukia“ („Rūkas rudenėjantį vakarą“, p. 25). Nuo „saldžiosios“ lopšinių poetikos sergsti minėtasis kartumas – saldus miegas, užmigimas nuolat yra nutraukiamas, perrėžiamas, įžnybiamas, perpjaunamas, veiksmo intensyvumą paryškina ir tirštos aliteracijos. Toks „skaudus“, kone kūniškas potyris, to potyrio galimybė ar netgi grėsmė nuolat yra šalia, galbūt trikdo liūliuojančią harmoniją, tačiau netrukdo vienišėti, netgi suteikia „siaubingą savo pramatymą“ (p. 20) kaip ypatingą savęs pažinimo būdą.

       Sielą lydinčios patirtys artina vienišėjimo sampratą dar vienos, artimos meditacijai, būsenos link: „tuščia galva. ropoja sienom / kvaila mintis / ją šlepete nudėjau vienas / du trys // tuščia galva kai kūną skauda / kai sieloj krešulys / <...>“ („orų prognozė“, p. 19). „Tuščia galva“ – išvalyta nuo minčių, lieka tik pojūtis, kuris negali būti mąstomas, o tik jaučiamas taip nurimus, kad miegantį kūną galėtų apausti vorai. Kita dzenui artima būsena – tiesiog stebėjimas, tiesiog buvimas, ypatinga estetinė patirtis, išreikšta lakoniška, artima Rytų poezijai forma:

mano akys pušies pavėsy
kala sau pasėdėti suolelį
kai pavargsiu žiūrėti prisėsiu
palei nukirstą kelią

 

 
(„mano akys pušies pavėsy...“, p. 17)

      
       Nėra jokio veiksmo, tik žiūrėjimas (akys kala suolelį), tiesiog žiūrėjimas, prisėdimas pavargus. Dar viena nuoroda į meditaciją – savita Donaldo Kajoko parafrazė:

ruduo jau reikia numirti
kai šaltis rakina sąmonę
ralio leliumai kiek mirtų
nesąmonė   

ruduo. reikia jau mirti
kišenėj sugniaužus kaštoną
kaip cukrui arbatoj ištirpti
lėtai
      ir matyti iš šono

 

 
(„Mirti reikia rudenį“, p. 26)

      
       Pirmoje strofoje tarsi bandoma parafrazuoti, improvizuoti, žaisti folkloro motyvais („ralio leliumai“); aišku, tačiau prasmės neturinčiu rimu: numirti – mirtų (gėlių). Antrojoje nebeparafrazuojama, pateikiama savita „Mirti reikia rudenį“ interpretacija, savitas imperatyvas. Sugrįžta pirmame eilėraštyje išsakyta išmintis – tiesiog ištirpti lyg cukrui arbatos puodelyje negalima, o tik lėtai, sugniaužus kietą ir, matyt, kartų kaštoną. Tik tuomet įmanoma „matyti iš šono“ ir pajusti besismelkiantį tikrą vienatvės kartumą.

       Šias meditacines būsenas pratęsia antra knygos dalis „kas vakarą“, pavadinimu nurodanti rituališkumą. Ji skirta arbatos gėrimui, arba gyvenimo, kaip ritualo, dialogo patirčiai, saugantis trapumo, laikinumo, tirpumo: „kartais savo babučių paklausdavau / ar jos tik nėra išgalvotos“ („kas vakarą mano babutės...“, p. 31). Kiekvieno eilėraščio pavadinime pažymėtos erdvės nuorodos – „prieangyje, kuriame yra stalelis“; „svetainėje, jaukiai vakarojant“; „apšniaukštoje virtuvėje“, – „kalbasi“ su lakoniškos, daugiausia trieilio arba ketureilio formos eilėraščiu, kuris tarsi išryškina pavadinimu nubrėžtą erdvės kontūrą:

svetainėje, jaukiai vakarojant

gurkšnelis arbatos
sūrio   
su neparašytu eilėraščiu žodis po žodžio
išsikalbėjome   

 

 
(„svetainėje, jaukiai vakarojant“, p. 33)

      
       Šis švelnus dialogas, kai kalbamasi žvilgsniu, lytėjimu, alsavimu juntamas ir kituose eilėraščiuose: „išsprogusi arbatos akis / nuo mano minių teliūskuoja / į lūpų puodelį žiūrėdama“ („arbatos per daug įsipyliau“, p. 35); „todėl pasilenkus žiūriu / o mano akyse / tyvuliuojančias pilnatis / geria / arbatos puodelis“ („per mažai įpyliau“, p. 36); išeinu / garuojančios arbatos puodelį / padėjusi ant pagalvio – / jei sūnus prabus / jaus mano alsavimą / staiga išsigandusį“ („kai negaliu užmigti“, p. 37).

       Toks dialogas išgryninamas skyriuje „mūsų šokantys kūnai“, kuriame šalia „aš“ randasi ir „tu“. Kelių eilučių eilėraščiuose telpa svarbiausi „aš“ – „tu“ dialogo niuansai: nuo kone ezoteriško, besiskleidžiančio per gamtos stichijų stebėjimą („ties nuskaidrėjusia stiklo šviesa / pakirdus pora susituokia: / iš žemės garuoja vėsa / iš dangaus sklinda juokas“, p. 41) – iki pasakos „Jūratė ir Kastytis“ parafrazės, savito jos perinterpretavimo ir labiau erotizuoto kalbėjimo: „mano mintys skaidriam kvadratėly / kasa gilią vandenio upę / neršia žuvys aukštai nes smėlis / tau ant lūpų, p. 44); „įdubusiam mano pilve / tvenkiasi jūra / šakalai iškanda krantus / pasisotinę skęsta / bandau juos išgelbėti / pirštais / nubėga plėšrumas jūra / vilnija į mano burną“, p. 48). Tačiau iš harmoningo, mistifikuoto, netgi kūniško dialogo nepasitraukiantis vienišėjimas pabaigia šokančių kūnų pokalbį. Pirmas ir paskutinis skyriaus eilėraščiai uždaro ratą, kūnai susitinka, kad ir vėl išsiskirtų. Tačiau išsiskyrimas – taikus, pojūčiai – išgryninti, lyg gaubiami mistinio vyksmo, išreikšto metaforizuota kalba, „sunkiais“ įvaizdžiais:

kai tirštėjantis rūkas raudonų tavo akių
įsipjaus vėl į stiklą pajuodusio žvilgsnio
tau pasemsiu vandens akimis niekada
                                        neverksiu
į tą rūką įmirksim – –

 

 
(„penktas kalnas“, p. 53)

      
       Įdomūs, originalūs knygos „personažai“ – „neparašyti eilėraščiai“, kuriems čia skiriama atskira dalis. Jie lyginami su katinėliais (prijaukinamu–neprijaukinamu), yra lygiaverčiai pašnekovai: „kur beeičiau / neparašyti eilėraščiai / užkastų katinėlių balsais kniaukia // kartais išsikasu vieną / pienu pagirdau / jaukiai pavakarojame // paskui vėl užkasu“ („neparašyti eilėraščiai“, p. 71); „<...> su neparašytu eilėraščiu / žodis po žodžio / išsikalbėjome“ („svetainėje, jaukiai vakarojant“, p. 33). Neparašyti eilėraščiai – tarsi tikresni už parašytuosius, nes jie taip pat dar tik eina link, nors įvardijami eilėraščiais, bet dar neparašyti. Kūrybos procesas, ta kryptis, kuria einama, svarbesnė už vietą, kurioje jau esama, į kurią jau ateita. Galbūt „neparašytais“ eilėraščiais bandomas įvardyti ir noras eksperimentuoti, tarsi neparašyti – dar nesantys – atleistų nuo atsakomybės ir būtų ne autorei priklausantys, o savo gyvenimą gyvenantys eilėraščiai.

       Baigti šiuos svarstymus norėtųsi dar vieno, „neparašyto“, eilėraščio citata, kuri gal taikliausiai nusako knygos mintį ir yra tinkama pabaigai:

tas lovoj susirietęs kamuoliukas tai aš?
visas dygliais apėjęs
gal jam pieno pasiūlyt mėsos o kas
jei laimingas ten vienišėja

(„tas lovoj susirietęs kamuoliukas...“, p. 70)

      
       Knygoje glūdi stiprus užtaisas, kuris veikia, palieka įspūdį. Tai gyvas, nenutrūkstantis ėjimas link – nuo gražaus, skaidraus, paprasto, beveik rytietiško kalbėjimo ir pasaulio stebėjimo iki metaforiškai sutirštintos patirties, išreikštos lakoniškais eilėraščiais, parafrazėmis, draminiais inkliuzais („pjesė“, p. 50; „moteris ir vyras“, p. 68). Vis dėlto tai judesys laimingo vienišėjimo link, kuris pasaulį padeda paversti eilėraščiu.

       Kur link jis dar nuves, telieka intriga ateičiai.