Pabaiga. Pradžia 2006 m., Nr. 1

 
       Iš armėnų k. vertė Marytė Kontrimaitė

 
       – „Aš, – sako, – šio namo savininkų bendrijos pirmininkas“. – „Būk tu kieno nori pirmininkas, – sakau, – bet man po kojomis nesipainiok“. – „Tu man grasini?“ – klausia. „Aha, grasinu“. – „Labai gerai, – sako, – viščiukus rudenį skaičiuoja“. – „Tai ir lauk rudens“, – ir nusigręžiu, kad eičiau ant stogo, bet kai nesiseka, tai nesiseka, – ko dar man trūko – nagi Vahinako žmonos. Man rankos nusviro. Apskritutė apvalutė, žinoma, į krautuvę traukia, ir kiek Vahinakas per šias dienas sulyso, tiek ji suapvalėjo, sakytum, Vahinako kilogramai iš viršaus pas ją nuslinko. Pamatė mane, sustojo, išpūtė akis… „Ponia Anika, – sakau, – noriu su tavim atskirai pasišnekėti.“ Aš kalbu patyliukais, kad Įkyreiva ir kiti neišgirstų, o šitoji, atvirkščiai, kad paleis kakarinę: „Neturiu su tavim apie ką atskirai šnekėtis, niekše, tuojau atiduok mano pinigus, o jei ne, dabar pat pranešiu policijai!“ – „Tyliau, ponia Anika, prašau, atnešiu pinigus, įvyko nesusipratimas, šiandien negaliu, bet rytoj tikrai atnešiu“. O toji vėl: „Niekšas, begėdis, plėšikas, apgavikas, girtuoklis!..“ Ką čia bepridėsi? Nebūtų Vahinako žmona, bene būčiau ištvėręs? Be abejo, kaltas esu, bet jei tu žmogus ir ta tūkstantinė tau nebuvo paskutinė, prieš įžeidinėdama bent paklaustum: „Vaho, kodėl taip padarei?“ Ir jei Vaho po tokio klausimo netaptų tavo vergas – gėda jam. Šitoji eina sau užpakalį kraipydama, aš stoviu suglumęs, o Įkyreiva: „Einam, vyrai, čia mums nėra ką veikti“. Stoviu nei gyvas, nei miręs, tiek suvokiu, kad Vahinako žmona su pilnu pirkinių krepšiu begrįžtanti. Vaho tu Vaho, ar dar kada buvai toks varganas? Kaip primuštas vaikas, kuris laukia, kad kas ateitų, uždėtų ranką ant galvos ir pasakytų, girdi, – tiek to, bet daugiau taip nebedaryk, – va taip stovėjau, o toji atėjo, praėjo pro šalį ir jau nueidama sviedė: „Kad man atneštum, turi valandą laiko“. Atneščiau, bet iš kur? Į Failabazarą eiti per vėlu, namie nėra, Vahinakas neturi, krautuvės pusėje geriau nesirodyti. Pamaniau, kad teisingiausia bus pas ją į namus nueiti, – jai prasikaltau. Nueisiu, žmoniškai atsiprašysiu, pulsiu į kojas, kad porą dienų duotų atsilyginti. Pakilau aukštyn, paskambinau, atidarė duris, nebežinau, ką šnekėjau, tik atsimenu, kad tūkstantį kartų atsiprašiau, vos ne kojas bučiavau, prašiau dar porą dienų palaukti. Aš kalbu, o ji kramto, kažką graužia ir kreivai vypso: „Šiandien neatneši, rytoj turėsi atnešti du tūkstančius, jei rytoj neatneši, poryt – tris tūkstančius ir taip toliau“. Kalba apie tūkstančius ir kramto, ir vypso, dantys aštrūs aštrūs, tikrai kaip žiurkės, liežuvis raudonas, smailas, taip gardžiai laižo sau snukį, kad – spruk, Vaho, kol ne vėlu. Kieme apsukau porą ratų, kol atsipeikėjau. Pasivaideno, sakau sau, vis per tą pinigų stygių. Aprimęs einu namų link, diena – į pavakarę, žiūriu – mūsų kieme keletas vyrų susėdę lošia nardais, Įkyreivos tarp jų nėra, tai galima prieiti artyn, žmoniškai pasišnekėti, gal rasiu supratimą. Priėjau, atsistojau šalia, žiūriu, kaip meta kauliukus, keista, iš pažiūros lyg ir paprasti kauliukai, bet ant jų ne taškučiai po vieną, po du, penkis ar šešis, o tūkstantis ir šeši tūkstančiai, penki ir du tūkstančiai… „Vyrai, – sakau, – ar iš manęs tyčiojatės?“ Pažiūri skersom, nieko nesako, lošia toliau. Ir vėl vienas meta: trys tūkstančiai – keturi tūkstančiai, kito – tūkstantis ir du tūkstančiai. „Vyrai, – vėl sakau, – ar jums smegenys susimaišė, dorų kauliukų neturit, ar tikrai iš manęs tyčiojatės?“ – „Vaho, brolau, eik tu sau, nori – namo, nori – ant stogo, leisk mums lošti“. – „Žinokitės, – sakau, – galit nors milijonus rašyti ant kauliukų, vis tiek neturiu, o jei turėčiau – neduočiau“. Jau žengiau žingsnį šalin, žiūriu – paprasčiausi kauliukai, vienam iškrito du ir šeši, kitam – du ir keturi. „Vyrai, – sakau, – kaip jūs tai darot?“ – „Ką darom, Vaho?“ – „Kaip keičiat kauliukus, kad aš nematau?“ – „Bene tau pasimaišė?“ Jau buvau begalvojąs, kad man tikrai pasimaišė, bet žiūriu – vėl kauliukai rodo du – keturis tūkstančius. „Tfu, kad jus kur“, – pasakiau ir nuėjau. Neturėjau drąsos eiti namo, pasikėliau ant stogo.
       „Bepigu tau, pone Vahinakai, – pasakiau, kai jis atidarė duris, o aš įėjęs vėl uždariau, – tu čia savo malonumui ramiai tūnai, o aš ten gujamas kaip šuva“. – „Taip, – sako, – įsivaizduok, aš kartais jaučiuosi esąs dezertyras“. – „Visai be reikalo, – sakau, – mano kailis storas ir tai kartais vos ištveriu, o tu tikrai neištvertum, nors ir aš nežinau, kiek dar galėsiu iškęsti“. – „Kas atsitiko, Vaharšakai?“ – taip klausia, kad negali nei pasakyti, nei nutylėti. „Įklimpom, pone Vahinakai, iki pat pakaušio.“ Ir viską jam papasakojau. „Durų jie nelauš, dėl to nesibaimink: žino, kad turės reikalų su manim, nesiartins, nebent parėkaus, bet ir tai tik aš girdėsiu, bet va skola – dalykas rimtas, tavo pati, dovanok, suės mane gyvą, kasdien žada po tūkstantį didinti skolą, žinai, ką tai reiškia – nė per tūkstantį metų iš tokios skolos neišsikapstysiu.“ Man rūpi skola, o jam – laikraštis. „Reikia gauti tą laikraštį, Vaharšakai“. – „Laikraštį aš turiu, neturiu pinigų“. Kad stvers laikraštį man iš rankų! „Jei tos kvailystės apačioje nebūtų parašę, būtų nieko, – sakau, – nuotraukoj neblogai išėjom.“ Bet matau – ne, išbalo. „Truputį persūdė, ką?“ – „Tavo atžvilgiu jie neteisūs, – sako, – tu turi namus, šeimą, miegi savo lovoje“. – „Ir apie tave netiesa, – sakau, – tu joks girtuoklis, tikri juokai“. – „Aš esu tas, kas esu – žmogus, nutūpęs ant stogo, žinau, kodėl čia esu, o tas vyrukas tegul sau galvoja, ką nori“. – „Tai gerai, kad neįsižeidei, „žmogus be ateities“ – sunkokas pasakymas, tas šunsnukis rašo nei šį, nei tą, – ar aš kaltas, kad pusaklis likau, o tu – kad tavo rašymas niekam nė motais“. – „Žmonių bėda, kad visų pirma myli patys save, jei giliau pakapstytume, Vaharšakai, ir mudu šiuo požiūriu tikriausiai ne be nuodėmės“. – „Tai jau, ne visi kaip mano vyresnėlis, kiek jam sakiau – kiti pelnysis, o tu eisi kariauti, o jis, girdi, kiti man nerūpi, širdis taip liepia“. – „Aukštai skraidė tavo sūnus, Vaharšakai“. – „O kas iš to, jaunas galvą padėjo“. – „Skraidymas, – sako, – ne tam, kad išsisuktum iš sunkumų“. – „Beje, dėl išsisukimo, kaip bus su ta priederme?“ – „Priedermės nieko bendro su išsisukinėjimu neturi, laisvė yra priedermė pati sau“. – „Nesupratai, – sakau, – aš apie mūsų skolą krautuvei, o paskui mes pasidarėm skolingi tavo žmonai“. – „A, taip, kiek?“ – „Šiandien – tūkstantis, o rytoj pasidarys du tūkstančiai“. – „Per vieną dieną tiek išaugs?“ – „Tavo žmona tokį nuošimtį uždėjo – šimtą procentų per dieną“. – „Lyg ir truputį per daug“, – sumurmėjo rausdamasis po kišenes. „ Tuščiai nevark, – sakau. – Kieno gamybos tas laikrodis ant tavo rankos?“ – „Nežinau“, – nusiima ir man atkiša. Pasižiūrėjau – korėjietiškas, iš tų parduodamų pusvelčiui, jų pilnas turgus. „Už jį, – sakau, – nieko negausi, še, užsisek, bent laiką žinosi“. – „Daugiau nieko tinkamo neturiu, – apsičiupinėja, – nebent šitas žiedas, ir tas – vestuvinis“. – „Aha, – sakau, – tokį mačiau ir ant tavo žmonos piršto“. – „Kai tuokėmės, nupirkau ir jai, ir sau“. – „Ir aš, – sakau, – buvau abiem nupirkęs, pernai žiemą pardaviau“. – „Tai ar galima, – klausia, – parduoti vestuvinius žiedus?“ – „Jei vyras su žmona stokoja pinigų ir susitaria, kodėl ne?“ – „Pinigų stoka, ką gi, yra, bet susitarti mano padėty, pats supranti, sudėtinga“. – „Aš tai suprantu, bet šiandien, atsiprašau, pone Vahinakai, man rodos, pats sunkiai susigaudai“. – „Atleisk, Vaharšakai, paaiškink“. – „Šitas žiedas, – sakau, – tavo moteriškei vis tiek pražuvęs, jei ji tave kryžmai perbraukė – visą nuo galvos iki kojų ir su viskuo, kas ant tavęs. Nežinau, tai tavo reikalas, bet jei Dievas duotų, vieną dieną nusileistum žemyn, panorėtum pareiti namo, o ji tave priimtų, tai priimtų ir be žiedo; dabar, kai paliko tave be duonos kąsnio, tai tu ir jai gerą darai žiedą parduodamas, kad jai skolą grąžintum“. – „Ne visai supratau, – sako, – bet sutinku, buities dalykuose tu už mane geriau gaudaisi“. Nusiėmė žiedą, aš paėmiau, pavarčiau: „Kažin kiek gramų gali būti?“ – „Anika sakė, kad šeši“. – „Na jei ji sakė, tai jau neapsiriks, o gal žinai, koks čia auksas?“ – „O koks, – klausia, – būna?“ – „Visoks, – sakau, – ir brangus, ir pigus… Ne, nemanau, kad čia būtų tas raudonasis; vienu žodžiu, po penkis dolerius už gramą duos – tokia dabar turguje aukso laužo kaina“. – „Tai kiek čia būtų, ar užteks?“ – „Pone Vahinakai, – klausiu, – apie pirkimą–pardavimą savo knygose, matyt, nerašei?“ – „Ką sakai?“ – „Niekis, užteks ir skolai apmokėti, ir dar liks“. – „Na tai nešk ir parduok“. – „Nunešt nunešiu, tik šiuo metu aukso supirktuvės turbūt uždarytos, turiu tokį pažįstamą, – sakau, – nueisiu pas jį į namus, gal dar šiandien paims, kad rytoj tuščiai neprarastume dar tūkstančio“.
       Paėmiau žiedą ir nulėkiau žemyn. Sustabdžiau maršrutinį autobusiuką, vairuotojui sakau: „Broleli, bėda ištiko, man reikia greitai atsidurti prie autobusų stoties, turiu tik trisdešimt dramų, ar paveši?“ Truputį pasvarstė, sako: „Sėsk, jei bėda atsitiko“. – „Tai tau dėkui, gerasis žmogau, neliksiu skolingas, kai vėl susitiksim, vietoj vienos šimtinės duosiu dvi“, – sakau ir savęs klausausi, rodos, vakar ar užvakar irgi vienam tokiam panašiai sakiau, bet kur – nepamenu. Išlipau prie stoties, vairuotojas nė tų mano duodamų trijų dešimtinių nepaėmė; man vėl pasirodė, kad bene prieš porą dienų kažkas panašiai į mano trisdešimt dramų nė nepažiūrėjo, bet ir vėl neprisiminiau nei kas, nei kur. Nuėjau iki pažįstamo buto, paskambinau. Duris atidarė žmona – jo nesą namie. „Kada pareis?“ – „Bala žino, gal po kelių dienų, mieste jo nėra“. Man lyg per galvą trenkė. Nulipau susikrimtęs, privažiavo autobusas, vairuotojui sakau: „Brolau, mano prekė liko neparduota, paskutinius pinigus atidaviau taksi, nepasisekė man, nepirko, turiu tik šituos trisdešimt dramų, ar paveši?“ Trūksta tik dvidešimties dramų, bet tas – ne. „Ne, tai ne, bet argi tu žmogus…“ Tas pakišo ranką po sėdyne, atseit kažin ką paimsiąs ir išlipsiąs: „Lipk lauk, aš tau…“ Žmonės pamatė, įsikišo: „Ko prasidedi su chuliganu, važiuok!..“ Nuvažiavo, aš likau. Bene galėjau laukti kito autobuso, leidausi pėsčiomis, kol priėjau savo krikštatėvio namus, visai be kvapo likau. Krikštatėvio nebėra, miręs, taigi – jo sūnaus namus. Įėjau, sakau: „Toks dalykas, imk šį žiedą, palaikyk, man duok tūkstantį dramų iki rytojaus, turiu skolą grąžinti, jei gali, dar tūkstantį primesk, neturiu nė skatiko, ryt nueisim į aukso supirktuvę, parduosim, tau skolą grąžinsiu, aišku, ir magaryčių pridėsiu“. O jis man: „Jei parduodi, kokia dar skola, kaimynas išvažiuoja į Rusiją, nori nusivežti nebrangaus aukso, palūkėk, tuoj pašauksiu“. Atėjo kaimynas, tikras lapinas, kaina po penkis dolerius už gramą, priminęs, kad jau vakaras, atpigino iki puspenkto, paskui dar nusuko apskaičiuodamas dolerio kursą, galiausiai man padavė dvylika tūkstančių. „Mano skaičiavimais, – sakau, – susidaro trylika su puse“. – „Tikrai? – iš naujo skaičiuoja. – Teisingai, – sako, – aš suklydau, tada nereikia, tiek negaliu duoti“. – „Tegul bus, kaip tu sakai, duokš, ačiū ir labanakt“. Vos išėjau, man panūdo išgerti, bet su tokiais pinigais ir dar ne savais, nejau galiu sau leisti. Nuleidęs galvą parslinkau namo. Prie įėjimo žiūriu – iš kaimyno buto nutiesė laidą, apšviestoje pavėsinėje susėdę vyrai skelia kortom; bet aš į juos net nepažiūrėjau, iš karto pasikėliau ant stogo.
       „Tokie dalykai, – sakau Vahinakui, – dėl to, kad vėlus metas ir dėl mūsų skubėjimo praradom mažiausiai tris tūkstančius, bet va dvylika tūkstančių yra, ką pasakysi?“ – „Tu, – sako, – esi pinigų tvarkytojas“. – „Taigi, tūkstantį atiduodam tavo žmonai, o ko nupirkti krautuvėje?“ – „Man kaip visada – duonos ir sūrio, o sau – ko nori“. – „Mano norus pažįsti“. – „Ne, – sako, – vien gėrimo negana ir valgio nusipirk“. – „Pone Vahinakai, atsiprašau, kad prie tavęs prisvilau, bet turiu vieną prašymą, paskui, prisiekiu, kai tik pradėsiu dirbti, atsiskaitysiu“. – „Sakyk, Vaharškai, be formalumų“. – „Porą tūkstančių nuneščiau namo, žmonos ir vaiko gaila…“ – „O kaipgi, – sako, – Vaharšakai, jei nori, visus nunešk, pirmiau šeima, paskui mes“. – „Ne, poros tūkstančių užteks, na gerai, jei sakai – tai tris“. Nusileidau, žinoma, pirmiausia į jo namus. „Ponia Anika, – sakau, – pasiimk savo tūkstantį ir atleisk.“ Pakramsnojo, pakramsnojo, parodė savo aštrius dantis, pačiupo pinigus ir man prieš nosį užtrenkė duris. Kad tave kur, bjaurybe!.. Nusileidau į savo butą, išėmiau, padaviau tris tūkstančius savo žmonai. Vaikas iš karto: „Tėti, sąsiuviniai, rašikliai…“ Dar vieną tūkstantinę ištraukiau: „Nupirk vaikui sąsiuvinių, rašiklių ir nepamiršk jo mėgstamų ledų“. Išėjau į kiemą ir vėl nė nepažvelgęs į kortuotojus – tiesiai į krautuvę. Pardavėjas vos mane išvydęs: „Vaho? Atėjai, kad perskelčiau tau makaulę?“ – „Pakentėk, vaikine, – sakau, – kuo čia dėta makaulė, jau viskas švaru, ką tik nunešiau, atidaviau“. – „Ką atidavei, kam?“ – „Tūkstantinę Vahinako bobai, iš kurios šiandien paėmei mano skolą“. – „Žmogau, ar pakvaišai, kas iš jos paėmė pinigų, bene kas nors galėtų paimti? Geriau būčiau jai nepasakęs, likau kaip pamazgom apipiltas“. – „Apmovė, – sakau, – tai bent apmovė, dar niekas manęs vidur dienos šitaip nebuvo išdūręs“. Aš save graužiu, o pardavėjas man: „Nieko nežinau, Vaho, man mano pinigai rūpi“. – „Negi aš tave apgaučiau, broleli mielas, – sakau, – štai tavo tūkstantis, turėkis į sveikatą, o tą šliundrą pravirkdysiu!“ – „Nieko tu jai nepadarysi, veikiau ji tave pravirkdys“. – „Jau pravirkdė, – sakau, – dviejų buteliukų pinigus nulupo, iš to liūdesio imsiu apsipirksiu, duokš, ko ten turi?“ Vahinakui paėmiau duonos ir sūrio tiek, kad bent porai dienų užtektų, o sau vieną dičkį butelaitį. Prisiminiau, kad Vahinakas sakė ir sau ko valgomo paimti, pagalvojau, ko paėmus, lyg ir dešros užsinorėjau, bet prisiminiau, kad joje galai žino kokio šlamšto gali būti primaišyta ir – kas gerai dera prie degtinės? – aišku, dar daugiau degtinės, – paėmiau dar vieną butelį. „Keliems žmonėms perki?“ – nusistebėjo pardavėjas. „Koks klausimas, brolau, visas pasaulis – mūsų“, – pasakiau, bet pasaulis dar nebuvo mūsų. Išėjau iš krautuvės, pasukau už kampo, atkimšau butelį ir patraukiau – nelyginant laistyčiau vystančią gėlę. Butelį vėl užkimšau, įmečiau prie pirkinių, išėjau į gatvę, žiūriu – kaip mūsų gatvė pagražėjo nakčia, o kiek gražių jaunų mergaičių praeina, vieną jų, pamaniau, po kokio dešimtmečio parvesiu sūnui, – į žmonas, į marčias, iki tol mano reikalai, aišku, susitvarkys, vieną iš tų dailių mašinėlių nusipirksiu (mano akys jau bus išoperuotos), smagiai vežiosiu anūkėlius, tinkamai aprengsiu žmoną, – dar jauna, turi tūkstančius visokių reikmių. Šitaip nusiteikęs perėjau per mūsų tarpuvartę į kiemą, nusistebėjau, – kas galėjo atsitikti Vahinakui tokioje paprasčiausioje vietoje, kad pasijustų atsidūręs juodojoje skylėje, – tiesa, šlapimo kvapas aštrokas, bet ir mūsų laiptinėse tas kvapelis juntamas, prisiartinau prie įėjimo, bet pamaniau, pažiūrėsiu, kaip vyrukams sekasi lošti. Su pirkinių maišeliu rankoje sustojau, žiūriu, bet nesuprantu, ką jie čia lošia. „Vyrai, – sakau, – kokiom kortom jūs lošiat?“ Dama beturinti Vahinako žmonos marmūzę, karalius – Failabazare mus apsukusio storasprandžio, valetas – pabaisos iš Velniaižinkokiosburgerinės. Kitos kortos, kur ne veidai, o ženklai – dar blogesnės, – ženklai visą laiką mainosi, bėgioja šen ir ten kaip vabalai… pala, kodėl „kaip“ – taigi tikri vabalai ir yra. „Vyrai, – sakau, – gal nupurtytumėt tuos vabalus, paskui loštumėt?“ – „Vėl atėjai?“ – klausia. Neatsakau, žiūriu į tas kortas, kur tūzai – nenusakomas dalykas – ant dviejų prilašėję šviežio kraujo, ant kitų dviejų jis jau sukrešėjęs, pajuodęs. „Vyrai, – sakau, – ar pašėlot, namie turiu normalias kortas, palūkėkit, tuoj atnešiu“. – „Klausyk, būk draugas, išvesk jį iš čia“, – vienas sako gerajam kaimynui, tas paėmęs mane už parankės veda į šalį ir šnekindamas pamažėle traukia link įėjimo. „Vaho, kodėl tau būtinai reikia prie ko nors prikibti, drauguži, negi tu nori muštynių, – sako, – juk esam kaimynai, kiekvieną dieną matomės“. – „Aš – noriu muštynių?.. Aš jums gero noriu, bet jei jums nereikia – jūsų valia, labanakt“.
       Pasikėliau ant stogo, o ten lengvas vėjelis pučia, miestas, kaip Vahinakas sako, žaižaruoja žiburių užlietas, o dangus, sakytum, kviečia… „Stebuklas, – sakau, – pone Vahinakai, žiūrėk, ir aš išmoksiu skraidyti – į tavo sveikatą“. – „Ar truputį ne per daug geri?“ – „Gėrimo nebūna nei per daug, nei per mažai, pone Vahinakai, žmogus geria tiek, kiek reikia, pavyzdžiui, ar aš tau sakau „per daug kvėpuoji“?“ Ir pasakoju, kaip mūsų reikalus sutvarkiau. Nuliūdo, kai sužinojo, kaip jo pati mus apmovė. „Atsiprašau, – sakau, – esu šį tą regėjęs gyvenime, negaliu patikėti, kad šiaip sau pakilai ir išėjai iš namų, – tądien turbūt kas nors atsitiko?“ – „Žinoma, jei tą rytą nebūčiau išėjęs į turgų, tikriausiai dabar sėdėčiau prie rašomojo stalo ir tęsčiau savo begalinį ginčą su lubom. Tai todėl, kad nepriėjęs turgaus sutikau senų knygų pardavėją. Sustojau, – sako, – pasklaidžiau vieną knygą, kitą, paėmiau Leonardo da Vinčio „Rinktinius raštus“. Šiaip sau atverčiau, pasklaidžiau ir sustingau – traktatas „Apie skraidymą“. Aš juk, – sako, – nežinia kiek laiko vis užmigdavau ir pabusdavau su skrydžio pojūčiu. Knygą padedu, paimu, vėl padedu, paimu. „Kiek kainuoja?“ – „Tris tūkstančius“. – „Ar truputį ne per daug?“ – „Ne, ką jūs, čia retas leidinys“, – sako. Tiek su savim neturėjau, be to, juk į turgų ėjau, ėmiau prašyti, kad palaikytų, vėliausiai po valandos ateisiu. O jis pareiškia palaikysiąs, bet meluoti nenorįs, – jei kitas pirkėjas atsirastų, parduotų“. – „Pone Vahinakai, – sakau, – ta knyga ir dabar ten tebesimėtytų, anas išvydo, kad tau seilė varva, ir pasinaudojo“. – „Tikėtina, bet mane jau graužė toks kirminėlis, nežinau, ar supranti mane“. – „Tai negi aš nesuprasiu, pone Vahinakai, dėl tokio kirminėlio, žinai, kiek man kliuvo?“ – „Taip, – sako, – bet šitas truputį kitoks – lyg lemtis, ar dar kažkas specialiai man padėjo tą knygą, ir pamaniau – koks skirtumas, ar dabar nueisiu į turgų, paskui grįšiu ir nusipirksiu tą knygą, ar atvirkščiai, nors iš tikrųjų buvo skirtumas – tos knygos buvo tik vienas egzempliorius, galėjo kas nors paimti, o turgaus prekių – į valias, kišenes išrausiau, sukrapščiau du tūkstančius septynis šimtus penkiasdešimt, maždaug tiek“. – „Būtum bent pasiderėjęs, – sakau, – tikriausiai būtų nuleidęs kainą“. – „Tikriausiai, bet pasidrovėjau, pasakiau, kad tik tiek turiu, anas pareiškė: „Drauguži, man visai jokios naudos nelieka, tiek to, imk, matau, kad myli knygas“. Paėmiau ir laimingas parėjau namo. Ketinau vėl paimti pinigų ir nueiti į turgų, o Anika man sako, kad nesą reikalo vėl man vargintis, eiti į turgų, šiandien apsieisim ir tuo, ką turim. Apsidžiaugęs paėmiau knygą ir įsitaisęs krėsle gerokai paskaičiau. Nuostabus traktatas, Vaharšakai, – sako, – ir kaip Leonardas prieš penkis šimtus metų sugebėjo taip giliai atskleisti skraidymo mechaniką ir meną! Bet, matyt, pavargęs buvau, su knyga rankoje užsnūdau. Pabudau – knygos nėra. Žinoma, pagalvojau, kad Anika paėmė, nors tokio turinio knyga neturėtų jos dominti“. – „Pone Vahinakai, – sakau, – knyga už tokią kainą galėjo ir sudominti, net aš, ko gero, būčiau neištvėręs bent viena akim dirstelėti į knygą už beveik tris tūkstančius – juk tai net keturių butelaičių „ištįsėlių“ kaina!“ – „Palūkėk, Vaharšakai, – sako, – Anika irgi miegojo kitame kambaryje, bet nespėjau pradėti ieškoti knygos, nes virtuvėje pasigirdo įtartinas triukšmas. Nuėjau, žiūriu – ant ugnies puodas verda, iš po dangčio urduliuodamas liejasi vanduo. Nusidegindamas pirštus nutraukiau dangtį ir iš karto nesupratau, koks ten valgis – lyg ir visas kopūstas beverdąs, tik nelabai panašus į kopūstą, bet jei ne kopūstas, tai kas? Galop, Vaharšakai, supratau ir nepatikėjau savo akimis, kad verda mano knyga – Leonardas da Vinčis“. – „Kaip ir ištvėrei, nenudėjai vietoje, aš tavo vietoje nebūčiau ištvėręs“. – „Vaharšakai, – sako, – nukėliau puodą nuo ugnies, knygą ištraukiau iš vandens, padėjau, kad nuvarvėtų ir atvėstų, klijai buvo ištirpę, nugarėlė atšokusi, bet atrodė, kad puslapiai bus įskaitomi; visą dieną tuo užsiėmiau – džiovinau po puslapį, dėjau vieną ant kito, paskui prislėgiau keliomis sunkiomis knygomis, kad išsilygintų, maniau sau, kai visiškai išdžius, duosiu įrišti. Taip ir diena praėjo, sutemo“. – „Na gerai, – sakau, – o ką ji pasakė?“ – „Nieko, ta tema nekalbėjom nei aš, nei ji, o vėlai vakare, kai ji pasiteiravo, kuris eisim į krautuvę, negi mirsim badu, pasakiau, kad aš nueisiu, – sako, – iš pradžių jaučiau pasitenkinimą, kad ji ten alkana veltui laukia manęs sugrįžtant, bet ši mažytė piktdžiuga buvo paskutinė mano sąsaja su praeitimi, dabar, Vaharšakai, apgailestauju tik dėl to, kad išėjęs paskubom nepasiėmiau knygos“. – „Pone Vahinakai, – sakau, – aš nebūsiu Vaho, jei tu rytoj tos knygos nelaikysi savo rankose“. – „Neįgyvendinamų pažadų nedalyk“. – „Vadinasi, tu menkai Vaho pažįsti!“ – „Stengiuosi, todėl įpilk ir man stiklelį, kartu išgersim“. Susidaužėm, išgėrėm ir aš klausiu: „Pone Vahinakai, kad jau tiek apšnekėjom, dar vieną klausimą turiu – kiek metų esat vedę?“ – „Daugiau negu dešimt“. – „Taigi, – sakau, – kai į šį namą atsikraustėm, judu jau kartu gyvenot, kaip čia yra, kad vaikų neturit?“ – „Mano kaltė, – ėmė juoktis, – mano sėklikės, matyt, persigandusios“. – „Ko taip išsigando?“ – klausiu. „Nežinau, – sako, – dviem žodžiais nepaaiškinsi, bet, matyt, esama gyvybių, kurios nenori gimti“. – „Argi kas savo noru gimsta?“ – „Gyvenama tiktai tada, jei norima gyventi, iš to sprendžiu, kad taip pat ir gimstama. Neatmetu ir egoizmo, kas nenorėtų gimti patogiu laiku, bet manau, kad daug kas priklauso nuo informacijos, kuri gaunama iš tėvų“. – „Ėhė, pone Vahinakai, tai labai nepatenkintas esi šituo gyvenimu?“ – „Aš, – sako, – nepatenkintas savo gyvenimu, bet dabar, kai nusileisiu, būtinai turėsiu vaiką“. – „Ar iš Anikos?“ – klausiu. „Ne, – sako, – iš kitos“. – „Va dabar tikiu, pone Vahinakai, į tavo sveikatą! Turėsi šaunuolį sūnų, smagiai atšvęsim. O kandidatė, būsimoji motina, ar jau yra?“ – „Bus“, – juokiasi. „Kiek tau metų? – klausiu. – Tiek metų esam kaimynai, o nežinau“. – „Keturiasdešimt“. – „Kad tave kur, tai kodėl aš maniau, kad esi vyresnis, tu už mane penkeriais metais jaunesnis, o aš vis „pone Vahinakai, pone Vahinakai“. – „O aš atvirkščiai, – sako, – tave laikiau jaunesniu, gal vėlai vedei, kad tavo sūnus dar toks mažas?“ – „Mano vyresnėlį, amžinatilsį pirmosios žmonos sūnų, – sakau, – negi užmiršai?“ – „Atleisk, aš jo gyvo nė karto nemačiau“. – „Jis kaime gyveno, pas mano motiną, ten jie surinko būrį, patraukė Karabacho ginti, nespėjau jo apvesdinti, o tai dabar anūkų turėčiau“. – „Įpilk, išgersim už tavo sūnus – vyresniajam amžino atminimo, jis, dar kartą sakau, aukščiau už visus nuskrido, o jaunyliui – sėkmės“. – „Mažasis, kad žinotum, eilėraščius rašo, žiūrėk, ir bus poetas kaip tu, gal kokią dieną atnešiu jo rašymus, kad paskaitytum“. – „Aš ne poetas, – sako, – bet atnešk“. – „Tai kas esi, jei ne poetas?“ – „Rašytojas“. – „Ar ne tas pats?“ – „Ir taip, ir ne, nesvarbu, Vaharšakai, – už tavo sūnus“.
       Vahinakas pavargo, nuėjęs atgulė, aš likau.
Vaje, manau sau, tiek žvaigždžių bene tik mūsų kaime būsiu matęs, kai dar vaikas buvau ir vasarą gultus ant stogo įsitaisydavom1. Sėdžiu, žiūriu į žvaigždes, vis primenu sau, kad tuoj Vahinakas pasirodys, juk jeigu miega, tai skraido, bet kai ilgai laukiau, o vis nepasimatė, tariau sau, kad gal žmogus nesudėjo bluosto, o aš čia veltui laukiu, eisiu pažiūrėsiu, jei šiandien neskraidys, aš irgi eisiu namo gulti, galų gale ir padorumo reikia paisyti – vargšė mano pati dabar kažin ką galvoja. Nuėjau, kur jo gulėta, žiūriu – nėra. Negali būti, juk čia jo vieta. „Aha, – pagalvojau, – turbūt klystu, juk jau antrą butelį atkimšęs buvau, turbūt prie kitos sienos miega.“ Nuėjau – ir ten jo nėra. Nei šis, nei tas. Puolu šen, puolu ten – nėra, ir gana. Pamaniau, gal nulipo žemyn. Priėjau prie durų, traukiu – neatsidaro. Kaip atsidarys, jei antena iki pat stiebo sugrūsta už rankenos. Čia pliaukštelėjau sau per kaktą – aš, kvėša, tai į dangų žiūriu, kad skrendantį išvysčiau, tai ant stogo klydinėju, o yra viena iš dviejų: arba jis čia, arba danguje. Čia jo nėra, vadinasi, skraido. Nuėjau, atsisėdau, vėl žiūriu į viršų, Vahinako vis dar nesimato, ir vėl save subariau: „Kvėša tu, kada atsikvošėsi, tas žmogus nuskrido sau, tikriausiai dabar savo naujosios meilės glėby, juk ne veltui kalbėjo apie būsimo savo šaunuolio sūnaus motiną, turbūt atrado ją žolynus renkančią“. Prisiminiau savo pirmąją žmoną, mergina būdama ji irgi eidavo į kalnus žoliauti. Nuliūdau, na aišku, buvau išgėręs, atsistojau ir jau sukau eiti namo. Čia šmėstelėjo mintis atsigulti į Vahinako vietą, o tai jis skraido, o aš mat negaliu. Jis geras vaikinas, tegul jį Dievas laimina, bet kuo aš blogesnis, jis – buvęs poetas ar rašytojas, aš – buvęs vairuotojas, aš knygų neskaitau ir su klaidom rašau, mano mažius juokiasi už pilvo susiėmęs, bet aš vis dėlto raštingas, mano parašas gražus, o Vahinaką pasodinkit prie vairo, matysiu, ar bent susigaudytų, ką daryti. Vadinasi, jei jis skraido, aš tikrai nuskrisiu. Negi niekad neskraidžiau? Vaikas būdamas nuo mūsų namo stogo tikriausiai tūkstančius kartų skraidžiau, bet mažas buvau, neprisimenu. Anuomet skraidžiau ir dabar paskrisiu. Nuėjau, atguliau, truputį kietoka buvo, ypač tos plytos netiko, jei nebūtų ryžių sulesinęs purpleliams, gal gerai būtų, nustūmiau tas plytas šalin, ranką po galva pakišau ir Dievo vardą paminėjęs užsimerkiau. Kai būnu pagėręs, užmingu akimirksniu. Šį kartą užtrukau ilgiau, turbūt todėl, kad vieta neįprasta, tik staiga žiūriu – aš ore. Malonumas neapsakomas! Žinoma, jei Vahinakas nebūtų atsiradęs šalia, turbūt išsigandęs būčiau. „Na kaip, Vaharšakai, ar patenkintas?“ – „Stebuklas, pone Vahinakai, tik pasakyk, kur skrendam?“ – „Kur nori – link Ararato ar Aragaco2, man vis viena, jau visur pabuvojau, o tu pirmą kartą skrendi, tegul bus, kaip tu nori“. – „O ar prie Masisų galima?“ – „Kodėl ne?“ – „Sieną pažeisim, juk žinai, kaip su turkais sutariam“. – „Kokios sienos skraiduoliams, Vaharšakai, jau skraidai, bet viską dar senu masteliu matuoji“. – „Ką žinai, – sakau, – iš jų visko galima laukti, ims ir pašaus, juk gali?“ – „Nežinau, – sako, – čia svarbu, kaip jautiesi, aš skrendu, kur noriu ir, kaip matai, man dar nieko blogo neatsitiko“. – „Nevalgyčiau, negerčiau, tik tavęs klausyčiau ir skraidyčiau, pone Vahinakai“. Nulėkėm Masisų link, bet sienos neperskridom, aš dar kartkartėm kažką ne taip dariau, Vahinakas mane drąsino, girdi, nieko, pirmas kartas, paskui įgusiu. Taip skrendam, tik žiūriu – Vahinakas dirstelėjo į laikrodį ir jo veidas persikreipė. „Kas atsitiko, pone Vahinakai?“ – „Vaharšakai, įsikalbėjom ir užmiršau, netrukus visiškai sutems, dangus susimaišys su žeme, bet aš būsiu šalia, nebijok, skrisk, kaip dabar skrendi, ir aš tave tiesiai ant mūsų stogo nuskraidinsiu“. – „Gerai, – sakau, – bet man jau silpsta rankos“. O kas paskui atsitiko, kai viskas aptemo, – žodžiais neapsakysi. „Kokia čia baisybė, pone Vahinakai?“ – „Tai – išbandymas, mūsų pasaulio tamsybė, per kurią einam nuo gimimo dienos. Turi ištverti, klausyk mano balso ir skrisk su manim“. Vahinakas ragina, aš iš paskutiniųjų ištempiu rankas, bet kaip akmuo lekiu žemyn. „Aš krentu, pone Vahinakai!“ – „Truputį pakentėk, – sako, – netrukus žvaigždės pasimatys, o paskui ir saulė patekės“. Jo balsas atsklinda iš viršaus, tai priartėja, tai nutolsta, aš krentu, jis bando pasivyti, paskutinį kartą išgirstu jo balsą ir kaip akmuo pliumpteliu žemyn, laimei – į kažką minkštą. Atsimerkiu – pažįstama vieta. Ir kvapas pažįstamas. Kaip nebus pažįstamas, jei tai – sąvartynas už mūsų namo. Noriu atsistoti, bet pabandyk atsistoti ant atmatų kalno, tikra klampynė – tai į vieną pusę traukia, tai į kitą. Ir dar neatsipeikėjęs pajuntu, kad kažkas mane laiko nutvėręs už pakarpos kaip kačioką. „Ant kojų nesilaiko, – sako, – skraidyti jam panūdo!“ Nematau, kas šneka, bet iš balso atpažįstu, – mūsų kvartalo policijos viršininkas. Nuo tada, kai viršininku tapo, aš jo nemačiau, bet jis mūsų kieme užaugo. „Chačo, mielasis, – sakau, – kaip čia pastovėsi tokioj makalynėj, o ir tu nepaleidi“. – „Nespurdėk“, – sako. „Ore pakibęs, kaip nespurdėsiu“. – „Tfu, – girdžiu šalia, – viso labo šitas mums pakliuvo“. – „Įkyreiva, – klausiu, – ką tu čia darai?“ – „Tuojau sužinosi“, – ir ima mane čiupinėti. „Baik, atitrauk rankas, nekutenk“. – „Jis visai perkaręs“, – sako ne man, Chačo, o tas: „Šį kartą turim tik jį, kito nėra, teks su juo apsieiti“. – „O jei nepatiks?“ – „Tegul nepatinka, – sako Chačo, – ką galiu padaryti, ar pats turiu avinu virsti?“ – „Juk tau klius, – sako Įkyreiva, – jis tiek gėrė, kad jo mėsa grynu mėšlu smirdės“. – „Įkyreiva, ar aš kada skaičiavau, ką valgei, ką gėrei, ar gal kada uostinėjau tave? Arba tu, Chačo, kai mažas vaikiščias buvai, ar tau kada nors blogą žodį pasakiau?“ – „Užsičiaupk“, – sako Chačo ir kad ims mane daužyti! „Chačo, tu ne amžinai būsi viršininku, ir aš ne amžinai tavo rankose tabaluosiu“. – „Dėl pirmo atvejo – ne tau spręsti, – sako, – o štai dėl antrojo tu teisus, – ir šaukia, – ei, kur jūs ten pasidėjot?!“ Tik dabar pamačiau, kad netoliese stovi mašina, vakarykščių šungaudžių autobusiukas. Šungaudžiai irgi tuoj pasirodė uždusę: „Atleisk, anoj pusėj matėm porą šunų“. – „Dabar ne šunys rūpi, – sako Chačo, – reikia šitą sutvarkyti, man jau ranka nutirpo“. – „Tuojau sutvarkysim, – sako šungaudžiai, kelia šautuvus ir taikosi į mane. Aš užsimerkiu, o Chačo rėkia: „Ar jūs visai nuprotėjot, juk čia ne šuo, galvijas, atneškit peilį!“ Tik dabar susigaudau, į kokią bėdą pakliuvau, ir sakau: „Vyručiai, atsikvošėkit, aš ne avinas“. – „Aišku, ne avinas, – sako Chačo, – būtum avinas, man tavo kojos nerūpėtų, tu – galvijas“. Noriu prieštarauti, bet prisimenu, kad mitinge man tą patį sakė, o jeigu tą patį kalba tokiose skirtingose vietose, matyt, kažkas yra, ir nutylu. „Kas per tokius karščius valgo chašą3?“ – nosį suraukė Įkyreiva. „Cahkadzore4 patieksiu“, – sako Chačo. „A, tai kas kita“, – sutinka Įkyreiva. „Tai va, – sako Chačo, – vieną kumpį nusiųsim kvartalo viršininkui, kitą – mūsų deputatui, ministras nori išpjovos, turi svečių iš užsienio, kažkokius reikalus nori prastumti, o likučius turbūt aš paimsiu, nes vakare po vaišių Cahkadzore dar noriu kepsniu ir chašlama5 pavaišinti“. – „Nesupratau, – sako Įkyreiva, – o man kas teks?“ – „Tau – plaučiai ir kepenys, – sako Chačo, – pasitieksi tžvžiko6, ar negerai?“ – „Ne apie gerumą ar negerumą kalba. Kodėl man visada tik tžvžikas tenka?“ – „Štai šitas, nors ir galvijas, teisingai tave Įkyreiva pavadino. Kas kaltas, kad tu pats nieko gero suveikti nesugebi, kiekvieną dieną žadi mums poetą, ir vis – „nepavyko, nepasisekė“. Kvartalo viršininkas, jei nori žinoti, dėl to poeto jau pyksta ant tavęs. Žada rytoj pats ateiti, savo akimis apžiūrėti tą mėsgalį“. – „Rytoj ką nors sugalvosim“, – niurna sau po nosim Įkyreiva. „Tą patį ir apie Gitaristą šnekėjai, o matei, kas jį pasičiupo?“ – „Gitaristą jūs per vėlai užsakėt, o kas Mariamą suorganizavo – irgi aš“. – „Gerai gerai, – sako Chačo, – bet žiūrėk, poeto nepražiopsok, laikraštyje jo nuotrauką išspausdino, dabar kas tik nori žino, kur jį rasti“. Čia aš vėl atgavau amą ir sakau: „Vahinako užkabinti neturit teisės, jis ne avinas ir ne galvijas!“ – „Tai gal jis – aukso žuvelė?“ – klausia Chačo, ir abudu žvengia. „Ne, – sakau, – jis skraido“. – „Mielasis tas mano, – sako Chačo, – atpenėsiu jį kaip žąsiną iki Kalėdų, šventėms pasitieksiu“. – „Dar ko, tu pažeidi mūsų tautos papročius, – burba nepatenkintas Įkyreiva, – ką bendro su mumis turi žąsinai, bene mes kokie anglai“. – „Anglus paminėjai, – Chačo ploja sau per kaktą, – buvau pamiršęs: ministras dar norėjo liežuvio, sakė, kad užsieniečių, kuriuos nori užpainioti, atseit subtilus skonis“. – „Mano liežuvis, – sakau, – šiek tiek dygliuotas, subtiliam skoniui netiks“. – „Nieko, nupjausim, sušvelnės“, – sako Chačo. „Imkit viską, neškitės“, – numoja ranka Įkyreiva. Tuo metu pasirodo ir šungaudžiai. „Tai ką, – klausia Chačo, – bene peilį galandot?“ – „Aha, – prisipažįsta vienas šungaudys, – vakarykštis Čigonas buvo toks gyslotas, kad atšipo“. – „Na tai žiūrėkit, – sako Chačo, perduodamas mane šungaudžiams, – galvos ar ko nepalikit, kad avinai išvydę nepasibaidytų“. Mane pastvėrę velka nuo sąvartyno, aš spardausi, rėkiu, bet kas iš to – jau nutempė prie sienos, pargriovė, išvydau didelį aštrų peilį, bet kaip tik tą akimirką kažkas iš viršaus užkrenta ant šungaudžių, jie mane paleidžia, o tas kažkas pastveria mane už pakarpos ir pakelia aukštyn. „Nunešė, tai velnias, nunešė!“ – girdžiu Chačo ir Įkyreivos klyksmą, matau, kaip jie bėga artyn, kaip šungaudžiai šokinėja ir bando mane pastverti, vienas tikrai įsikimba į koją, dar pagalvoju – galas, neilgai pabuvau išgelbėtas, ir pabundu.
       „Vaharšakai, Vaharšakai, – sako Vahinakas, pasilenkęs prie manęs, – pabusk, Vaharšakai!“ – „Kur mes, pone Vahinakai?“ – „Kur kitur, kaip visada – ant stogo“. Žvalgausi aplink – tikrai ant stogo. „Tai tu mane išgelbėjai?“ – „Nuo ko, Vaharšakai?“ – „Nuo visokių žvėrių, nuo ko daugiau“. Ilgokai galvojo, pakraipė galvą: „Tai negi mes vėl susapnavom tą patį?“ – „Nežinau, ką tu sapnavai, o aš, gali sakyti, sugrįžau iš ano pasaulio“. – „Taip, – sako, – kai miesto švaros sergėtojai tave kaip girtą sumanė įstumti į savo mašiną, kad nuvežtų į blaivyklą, pamaniau, jog tau tai būtų didelė gėda, ir, įveikęs pasibjaurėjimą visokiais sąvartynais, nusileidau. Pirmą kartą skridau tik viena laisva ranka, vos užkėliau tave čia ir pabudau“. – „Pone Vahinakai, – sakau, – kokia blaivykla, niekus kalbi, jie – žmogėdros, mane galviju palaikė, ketino pjauti, chašą ir kepsnį pasitiekti“. – „Vaharšakai, kokius košmarus tu sapnuoji!“ – „Sapnus, ir tiek, – sakau, – ar atmeni tą juodą senį, kurį Čigonu pravardžiavo, jis sėdėdavo prie spaudos kiosko, ar šiandieną tu jį matei?“ Jis pagalvojo: „Ne, nemačiau“. – „Ir nebematysi. O tą Gitaristą, kurs anoj kryžkelėj stovėdavo ir grodavo?“ – „Ne, jau kelios dienos jo nesimato“. – „Ir nepamatysi Mariamos, kuri, gavusi dešimt dramų, laimindavo visus su vaikais ir vaikaičiais, irgi nepamatysi“. – „Kodėl?“ – „Todėl, – sakau, – kad juos surijo“. – „Vaharšakai, nenoriu klausyti tokių tavo kalbų“. – „Jau baigiu. Ar atmeni, ką sakiau, kai skridom Masisų link?“ – „Rodos, kažką apie sieną“. – „Teisingai, aš bijojau, kad turkai mūsų nepašautų, o tu pasakei, kad jei savy neturėsi baimės, turkas tik tavo pimpalą matys“. – „Vaharšakai, negaliu nuneigti, tas žodis yra ir mano žodyne, bet aš jo šiaip jau nevartoju“. – „Aišku, – sakau, – mandagiau pasakei, bet kažką tokio juk sakei? Ir paskui, kai aptemo viskas, ar nesakei, kad tai – pasaulio tamsybė, per kurią einam nuo gimimo dienos?“ – „Sakiau“. – „Ar dar tęsti?“ – „Nereikia“. – „Tai, – sakau, – jei tiek aš teisus, kodėl dėl kitko turėčiau klysti, jau nekalbant, kad apačioje aš buvau, ne tu“. – „Slogus sapnas, pamiršk“. – „Aš jau nebežinau, kas buvo sapnas, kas – ne“. – „Kai aš pabundu savo vietoje, – sako, – žinau, kad buvo sapnas“. – „Negalėjai atsibusti savo vietoje, aš miegojau tavo vietoje“. – „Atsiprašau, mano vieta kitoje sienos pusėje“. – „Kodėl kitoje, o ne šitoje?“ – „Todėl, kad saulė teka rytuose – ir sušildo, ir pasitarnauja kaip žadintuvas“. – „Tu visados turi atsakymą, – sakau, – bet kad ir ką šnekėtum, aš dabar žinau viena – man nebepatinka nei miegoti, nei nubusti“. – „Nieko, priprasi“. – „Prie ko aš turiu priprasti?“ – „Skraidyti“, – sako. „Ne, labai ačiū, aš skraiduoliu netapsiu, – geras dalykas, bet jei vėl nepasiseks, vėl pateksiu į jų nagus, kitą kartą nebeištrūksiu. Tu, pone Vahinakai, vienas skrisk, tau sekasi. O mane tik šitai gelbsti!“

Absoliuta Andželika Lukaitė 4 Achille Campanile 4 Adolfas Juršėnas 1 Adolfas Mekas 1 Adomas Lastas 5 Agnė Biliūnaitė 9 Agnė Klimavičiūtė 1 Agnė Narušytė 1 Agnė Žagrakalytė 29 Aidas Jurašius 2 Aidas Marčėnas 45 Aistė Ptakauskaitė 9 Aivaras Veiknys 8 Albertas Zalatorius 3 Albert Camus 4 Albinas Bernotas 3 Albinas Žukauskas 3 Aldona Liobytė 1 Aldona Ruseckaitė 4 Aldona Veščiūnaitė 14 Aldous Huxley 15 Aleksandra Fomina 22 Alfas Pakėnas 6 Alfonsas Andriuškevičius 29 Alfonsas Bukontas 2 Alfonsas Gricius 2 Alfonsas Nyka-Niliūnas 22 Alfonsas Šimėnas 1 Alfredas Guščius 22 Algimantas Baltakis 27 Algimantas Julijonas Stankevičius 3 Algimantas Krinčius 9 Algimantas Lyva 11 Algimantas Mackus 12 Algimantas Mikuta 33 Algirdas Landsbergis 23 Algirdas Titus Antanaitis 3 Algirdas Verba 7 Algis Kalėda 1 Alis Balbierius 29 Allen Ginsberg 3 Almantas Samalavičius 2 Alma Riebždaitė 6 Almis Grybauskas 8 Alvydas Surblys 2 Alvydas Valenta 12 Alvydas Šlepikas 25 Andrej Chadanovič 5 Andrius Jakučiūnas 20 Andrius Jevsejevas 1 Andrius Konickis 1 Andrius Pulkauninkas 2 Andrius Sietynas 2 Andrzej Bursa 4 Andrzej Stasiuk 2 Andrė Eivaitė 1 Angelė Jasevičienė 10 Antanas A. Jonynas 28 Antanas Andrijauskas 1 Antanas Gailius 4 Antanas Gustaitis 6 Antanas Jasmantas 4 Antanas Jonynas 1 Antanas Kalanavičius 2 Antanas Masionis 3 Antanas Miškinis 2 Antanas Ramonas 8 Antanas Rimydis 10 Antanas Vaičiulaitis 9 Antanas Venclova 8 Antanas Šimkus 15 Antanas Škėma 9 Arkadij Averčenko 6 Arkadij Strugackij 2 Arnas Ališauskas 11 Arnas Dubra 1 Artūras Gelusevičius 5 Artūras Imbrasas 4 Artūras Tereškinas 7 Artūras Valionis 13 Arvydas Sabonis 1 Arūnas Spraunius 23 Arūnas Sverdiolas 1 Asta Plechavičiūtė 11 Audinga Tikuišienė 1 Audronė Barūnaitė Welleke 1 Audronė Urbonaitė 1 Audronė Žukauskaitė 2 Augustinas Raginis 11 Aurelija Mykolaitytė 1 Aurimas Lukoševičius 1 Auris Radzevičius-Radzius 2 Austėja Čepauskaitė 1 Austė Pečiūraitė 1 Aušra Kaziliūnaitė 24 Balys Auginas 4 Balys Sruoga 19 Belcampo 4 Benediktas Januševičius 39 Bernardas Brazdžionis 3 Birutė Jonuškaitė 28 Birutė Marcinkevičiūtė-Mar 2 Birutė Pūkelevičiūtė 19 Bogdan Chorążuk 2 Boris Strugackij 2 Brigita Speičytė 17 Bronius Radzevičius 8 Bronius Vaškelis 5 Castor&Pollux 74 Catherine Tice 1 Charles Baudelaire 5 Charles Bukowski 18 Charles Simic 6 Christoph Zürcher 4 Crying Girl 1 Dainius Dirgėla 5 Dainius Gintalas 21 Dainius Razauskas 5 Dainius Sobeckis 6 Daiva Ausėnaitė 2 Daiva Molytė-Lukauskienė 4 Daiva Čepauskaitė 13 Dalia Bielskytė 6 Dalia Jakaitė 7 Dalia Jazukevičiūtė 17 Dalia Kuizinienė 8 Dalia Satkauskytė 8 Dalia Striogaitė 11 Danguolė Sadūnaitė 9 Daniela Strigl 1 Danielius Mušinskas 47 Daniil Charms 10 Danutė Labanauskienė 1 Danutė Paulauskaitė 4 Darius Pocevičius 33 Darius Šimonis 9 Deimantė Daugintytė 1 Dino Buzzati 3 Dmytro Lazutkinas 2 Donaldas Apanavičius 2 Donaldas Kajokas 35 Donald Barthelme 4 Donata Mitaitė 25 Donatas Paulauskas 3 Donatas Petrošius 33 Dovilė Zelčiūtė 31 Dovilė Švilpienė 4 Edas Austworkas 4 Edita Nazaraitė 8 Edmondas Kelmickas 4 Edmundas Janušaitis 3 Edmundas Kazlauskas 1 Edmundas Steponaitis 6 Eduardas Cinzas 9 Eduardas Mieželaitis 6 Eduard Limonov 1 Edvardas Čiuldė 4 Egidijus Darulis 2 Eglė Bazaraitė 1 Eglė Juodvalkė 7 Eglė Sakalauskaitė 11 Elena Baliutytė 11 Elena Baltutytė 1 Elena Bukelienė 18 Elena Darbutaitė 1 Elena Karnauskaitė 6 Elena Mezginaitė 7 Elena Žukauskaitė 4 Elina Naujokaitienė 3 Elona Varnauskienė 1 Elvina Baužaitė 1 Elžbieta Banytė 16 Enrika Striogaitė 4 Erika Drungytė 20 Ernestas Noreika 8 Ernesto Che Guevara 5 Eugenija Vaitkevičiūtė 20 Eugenija Valienė 3 Eugenijus Ališanka 40 Evelina Bondar 2 Faustas Kirša 6 Fethullah Gülen 1 Gabriela Eleonora Mol-Basanavičienė 1 Gabrielė Klimaitė 16 Gabrielė Labanauskaitė 13 Gasparas Aleksa 28 Gediminas Cibulskis 1 Gediminas Kajėnas 16 Gediminas Pilaitis 2 Gediminas Pulokas 5 Genovaitė Bončkutė-Petronienė 1 George Orwell 6 Georges Bataille 2 Giedra Radvilavičiūtė 3 Giedrius Viliūnas 5 Giedrė Kazlauskaitė 44 Giedrė Šabasevičiūtė 1 Ginta Gaivenytė 3 Gintaras Beresnevičius 57 Gintaras Bleizgys 32 Gintaras Grajauskas 19 Gintaras Gutauskas 1 Gintaras Patackas 38 Gintaras Radvila 3 Gintarė Bernotienė 7 Gintarė Remeikytė 2 Gintautas Dabrišius 9 Gintautas Mažeikis 1 Ginta Čingaitė 5 Gitana Gugevičiūtė 3 Goda Volbikaitė 2 Gražina Cieškaitė 15 Gražvydas Kirvaitis 3 Grigorijus Kanovičius 8 Grigorij Čchartišvili 5 Guoda Azguridienė 1 Gytis Norvilas 24 Gytis Rimonis 2 Gábor Csordás 1 Hakim Bey 2 Hans Arp 5 Hans Carl Artmann 5 Henrikas Algis Čigriejus 19 Henrikas Nagys 15 Henrikas Radauskas 14 Henrikas Stukas 1 Henrykas Sienkiewiczius 1 Henry Miller 2 Herkus Kunčius 29 Hugo Ball 4 Hunter S. Thompson 3 Ieva Gudmonaitė 8 Ignas Kazakevičius 1 Ignas Narbutas 1 Ignas Šeinius 7 Ilse Aichinger 5 Ilzė Butkutė 4 Indrė Meškėnaitė 3 Indrė Valantinaitė 11 Ineza Juzefa Janonė 5 Ingmar Villqist 3 Ingrida Korsakaitė 2 Irena Bitinaitė 2 Irena Potašenko 4 Irena Slavinskaitė 2 Irvin D. Yalom 1 Irvine Welsh 2 Italo Calvino 6 Ivan Vyrypajev 3 J. G. Ballard 3 Jadvyga Bajarūnienė 1 Jan Brzechwa 2 Janina Žėkaitė 3 Janusz Anderman 6 Jaroslavas Melnikas 25 Jaunius Čemolonskas 4 Jeanette Winterson 4 Jehuda Amichaj 2 Jerzy Pilch 2 Jevgenij Zamiatin 3 Johanas Volfgangas fon Gėtė 1 Johan Borgen 3 Johannes Bobrowski 3 John Fante 9 John Lennon 1 Jolanta Malerytė 4 Jolanta Paulauskaitė 1 Jolanta Tumasaitė 1 Jolita Skablauskaitė 23 Jonas Aistis 1 Jonas Dovydėnas 1 Jonas Jackevičius 12 Jonas Kalinauskas 7 Jonas Lankutis 7 Jonas Mačiukevičius 8 Jonas Mekas 24 Jonas Mikelinskas 16 Jonas Papartis 1 Jonas Radžvilas 3 Jonas Strielkūnas 24 Jonas Thente 1 Jonas Vaiškūnas 2 Jonas Zdanys 8 Jonas Šimkus 8 Jorge Luis Borges 17 Josef Winkler 3 José Saramago 7 Jovita Jankauskienė 1 Juan Bonilla 2 Juan Rulfo 3 Judita Polovinkina 1 Judita Vaičiūnaitė 27 Julijonas Lindė-Dobilas 3 Julius Janonis 3 Julius Kaupas 12 Julius Keleras 29 Julius Žėkas 2 Juozapas Albinas Herbačiauskas 8 Juozas Aputis 39 Juozas Baltušis 7 Juozas Brazaitis 7 Juozas Erlickas 17 Juozas Glinskis 10 Juozas Grušas 7 Juozas Kralikauskas 5 Juozas Kėkštas 6 Juozas Tysliava 8 Juozas Šikšnelis 9 Juozas Žlabys-Žengė 8 Jurga Ivanauskaitė 26 Jurga Katkuvienė 2 Jurga Lūžaitė 2 Jurga Petronytė 2 Jurga Tumasonytė 7 Jurgis Baltrušaitis 6 Jurgis Gimberis 13 Jurgis Janavičius 1 Jurgis Jankus 10 Jurgis Kunčinas 44 Jurgis Mačiūnas 1 Jurgis Savickis 5 Jurgita Butkytė 7 Jurgita Jėrinaitė 1 Jurgita Ludavičienė 1 Jurgita Mikutytė 2 Justinas Bočiarovas 5 Jūratė Baranova 26 Jūratė Sprindytė 52 Karolis Baublys 23 Karolis Gerikas 1 Karolis Klimas 4 Kasparas Pocius 3 Kazimieras Barėnas 17 Kazys Almenas 6 Kazys Binkis 27 Kazys Boruta 43 Kazys Bradūnas 11 Kazys Jakubėnas 5 Kazys Jonušas 3 Kazys Puida 6 Kazys Saja 25 Kerry Shawn Keys 7 Kleopas Jurgelionis 8 Kornelijus Platelis 27 Kostas Ostrauskas 27 Kristina Sabaliauskaitė 9 Kristina Tamulevičiūtė 2 Kurt Vonnegut 12 Kęstutis Keblys 4 Kęstutis Nastopka 9 Kęstutis Navakas 53 Kęstutis Rastenis 3 Kęstutis Raškauskas 2 Laima Kreivytė 1 Laimantas Jonušys 39 Laimutė Adomavičienė 4 Laura Auksutytė 3 Laura Liubinavičiūtė 10 Laura Sintija Černiauskaitė 48 Laurynas Katkus 7 Laurynas Rimševičius 2 Lena Eltang 3 Leokadija Sušinskaitė 1 Leonardas Gutauskas 35 Leonard Cohen 1 Leonas Gudaitis 4 Leonas Lėtas 3 Leonas Miškinas 3 Leonas Peleckis-Kaktavičius 22 Leonas Skabeika 7 Leonas Švedas 5 Leonidas Donskis 5 Lev Rubinštein 3 Lidija Šimkutė 25 Lina Buividavičiūtė 1 Linas Jegelevičius 1 Linas Kanaras 1 Linas Kranauskas 5 Lina Spurgevičiūtė 1 Liudas Giraitis 2 Liudas Gustainis 8 Liudas Statkevičius 2 Liudvikas Jakimavičius 31 Liutauras Degėsys 9 Liutauras Leščinskas 2 Livija Mačaitytė 1 Liūnė Sutema 9 lona Bučinskytė 1 Loreta Jakonytė 14 Loreta Mačianskaitė 1 Lukas Devita 1 Lukas Miknevičius 11 Manfredas Žvirgždas 7 Mantas Areima 1 Mantas Gimžauskas-Šamanas 18 Manuel Rivas 2 Marcelijus Martinaitis 38 Margot Dijkgraaf 1 Marguerite Yourcenar 3 Marija Macijauskienė 8 Marijana Kijanovska 1 Marija Stankus-Saulaitė 11 Marijus Šidlauskas 10 Mari Poisson 18 Marius Burokas 57 Marius Ivaškevičius 7 Marius Katiliškis 12 Marius Macevičius 4 Marius Plečkaitis 5 Mariusz Cieślik 4 Markas Zingeris 3 Mark Boog 2 Marta Wyka 2 Martin Amis 2 Matt McGuire 1 Michael Augustin 4 Michael Katz Krefeld 2 Milda Kniežaitė 3 Mindaugas Jonas Urbonas 1 Mindaugas Kiaupas 1 Mindaugas Kvietkauskas 18 Mindaugas Nastaravičius 8 Mindaugas Peleckis 11 Mindaugas Valiukas 18 Mindaugas Švėgžda 3 Mirga Girniuvienė 1 Monika Kutkaitytė 13 Monika Šlančauskaitė 3 Motiejus Gustaitis 6 Mykolas Karčiauskas 8 Mykolas Sluckis 5 Narlan Martos Teixeira 1 Narlan Matos Teixeira 1 Nerijus Brazauskas 9 Nerijus Cibulskas 11 Nerijus Laurinavičius 3 Neringa Abrutytė 15 Neringa Klišienė 1 Neringa Mikalauskienė 18 Nicolas Born 2 Nida Gaidauskienė 14 Nida Matiukaitė 1 Nijolė Miliauskaitė 14 Nijolė Simona Pukinskaitė 2 Nijolė Storyk 1 Noam Chomsky 1 Ona Ališytė-Šulaitienė 2 Ona Mikailaitė 3 Onutė Bradūnienė 1 Onė Baliukonė 16 Orbita 4 Paul Celan 4 Paulina Žemgulytė 6 Paulius Norvila 10 Paulius Širvys 4 Pedro Lenz 4 Peter Bichsel 2 Petras Babickas 6 Petras Bražėnas 7 Petras Cvirka 8 Petras Dirgėla 16 Petras ir Povilas Dirgėlos 5 Petras Kubilevičius-Kubilius 2 Petras P. Gintalas 5 Petras Rakštikas 5 Petras Tarulis 14 Philip Roth 3 Povilas Šarmavičius 3 Pranas Morkūnas 4 Pranas Naujokaitis 2 Pranas Visvydas 14 Predrag Matvejević 2 Pulgis Andriušis 18 Raimondas Dambrauskas 1 Raimondas Jonutis 2 Ramunė Brundzaitė 7 Ramutė Dragenytė 34 Ramūnas Gerbutavičius 10 Ramūnas Jaras 17 Ramūnas Kasparavičius 26 Ramūnas Čičelis 11 Rasa Aškinytė 1 Rasa Drazdauskienė 2 Rasa Norvaišaitė 1 Rasa Petkevičienė 1 Regimantas Tamošaitis 86 Regina Varanavičiūtė 1 Renata Radavičiūtė 2 Renata Šerelytė 85 Richard Brautigan 9 Rima Juškūnė 1 Rimantas Kmita 32 Rimantas Černiauskas 11 Rimantas Šalna 1 Rima Pociūtė 6 Rimas Burokas 15 Rimas Užgiris 3 Rimas Vėžys 4 Rimvydas Stankevičius 31 Rimvydas Šilbajoris 32 Rita Kasparavičiūtė 1 Rita Tūtlytė 9 Ričardas Gavelis 19 Ričardas Šileika 21 Robertas Kundrotas 8 Roberto Bolano 3 Rolandas Mosėnas 2 Rolandas Rastauskas 22 Romas Daugirdas 33 Romualdas Granauskas 15 Romualdas Kisielius 1 Romualdas Rakauskas 1 Ryszard Kapuściński 3 Rūta Brokert 2 Salman Rushdie 2 Salomėja Nėris 9 Salys Šemerys 12 Samuel Beckett 29 Sandra Avižienytė 1 Sara Poisson 25 Sargis Atsargiai 1 Saulius Keturakis 1 Saulius Kubilius 2 Saulius Repečka 1 Saulius Rimkus 5 Saulius Tomas Kondrotas 10 Saulius Šaltenis 12 Saulė Pinkevičienė 4 Serhij Žadan 6 Sharan Newman 1 Sigitas Birgelis 13 Sigitas Geda 49 Sigitas Parulskis 31 Sigitas Poškus 7 Simona Talutytė 2 Simon Carmiggelt 8 Skaidrius Kandratavičius 11 Skirmantė Černiauskaitė 1 Slavoj Žižek 1 Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė 7 Sonata Paliulytė 9 Sondra Simanaitienė 5 Stan Barstow 2 Stanislava Nikolova-Čiurinskienė 2 Stanislovas Abromavičius 4 Stanisław Lem 4 Stasys Anglickis 3 Stasys Jonauskas 13 Stasys Santvaras 8 Stasys Stacevičius 16 Tadas Vidmantas 5 Tadas Žvirinskis 4 Tautvyda Marcinkevičiūtė 19 Tautvydas Nemčinskas 4 Teofilis Tilvytis 16 Thomas Bernhard 5 Thomas Pynchon 1 Titas Alga 4 Toma Gudelytė 2 Tomas Arūnas Rudokas 19 Tomas Kavaliauskas 11 Tomas Norkaitis 4 Tomas S. Butkus-Slombas 9 Tomas Staniulis 14 Tomas Taškauskas 8 Tomas Venclova 45 Tomas Čepaitis 1 Tomas Šinkariukas 18 Ulla Berkewicz 4 Vaidotas Daunys 5 Vainis Aleksa 2 Vaiva Grainytė 7 Vaiva Kuodytė 8 Vaiva Markevičiūtė 1 Vaiva Rykštaitė 1 Valdas Daškevičius 11 Valdas Gedgaudas 11 Valdas Papievis 13 Valdemaras Kukulas 41 Valentinas Sventickas 30 Vanda Zaborskaitė 5 Venancijus Ališas 4 Vidmantė Jasukaitytė 28 Viktoras Rudžianskas 10 Viktorija Daujotytė 114 Viktorija Jonkutė 2 Viktorija Skrupskelytė 11 Viktorija Vosyliūtė 4 Viktorija Šeina 9 Viktor Pelevin 2 Vilis Normanas 6 Vilius Dinstmanas 3 Viljama Sudikienė 1 Vilma Fiokla Kiurė 4 Vincas Mykolaitis-Putinas 19 Vincas Natkevičius 2 Vincas Ramonas 4 Violeta Tauragienė 1 Violeta Šoblinskaitė 22 Virginija Cibarauskė 1 Virginijus Malčius 11 Virginijus Savukynas 1 Vitalija Bogutaitė 7 Vitalija Pilipauskaitė 8 Vitas Areška 13 Vladas Braziūnas 51 Vladas Šimkus 10 Vladas Šlaitas 9 Vladimir Sorokin 4 Vygantas Šiukščius 5 Vytas Dekšnys 15 Vytautas Berenis 4 Vytautas Girdzijauskas 10 Vytautas Janavičius 7 Vytautas Kavolis 4 Vytautas Kirkutis 7 Vytautas Kubilius 63 Vytautas Martinkus 23 Vytautas Mačernis 6 Vytautas Montvila 6 Vytautas P. Bložė 32 Vytautas Rubavičius 37 Vytautas Sirijos Gira 5 Vytautas Skripka 8 Vytautas Stankus 10 Vytautas V. Landsbergis 11 Walter Benjamin 10 Werner Aspenström 2 Wolfgang Borchert 4 Woody Allen 6 Yoko Ono 1 Zigmas Gėlė 6 Šarūnas Monkevičius 1 Švelnus Jungas 1 Žilvinas Andriušis 26 Živilė Bilaišytė 10 Živilė Kavaliauskaitė 1 Žygimantas Kudirka-Mesijus 5 ХХХ Nežinomas rašytojas 1