Gėjų parkas

       Geram draugui Rimui, kurio nebesusitiksiu

      Parkas buvo senas, su storais šimtamečiais medžiais, daugiausia klevais, liepomis ir guobom, su siaurom ir ūksmingom alėjom, su mediniais suoliukais po tankiomis medžių lapijomis, su granito statulomis, jų čia stovėjo gausybė. Išraiškingų, jo akims įprastų ar visai nesuprantamų, keistai susukiotų, sukaišiotų į žemę, į šešėlį po šakomis ar sustatytų palei taką kaip graži juoda moteris atsikišusiu pilvuku, liūdnas raitelis, piemenėlis, užmigęs ant žirgo, arba paprastas lauko akmuo, apkramtytas vėjo, lietaus ir skulptoriaus kalto vos keliais negiliais grioveliais. Parke buvo tylu kaip bažnyčioje, nesimatė nė vieno žmogaus, ir jam skaudžiai nudiegė širdį, kad vėl apsiriko, jį apgavo, apmulkino visokiomis pasakomis, o jis – vėl patikėjo.
       Duosiu Petrui į nosį, sumurmėjo, klestelėjo ant suoliuko ir atsikvėpė.
       Pastarosiomis dienomis širdį mausdavo vis dažniau, jo variklis reikalavo remonto, tam reikėjo daug pinigų, kurių trūko ir patiems būtiniausiems dalykams. Kai galvodavo apie tai, dar labiau skaudėdavo širdį. Duosiu Petrui į nosį, jis atsikvėpė ir geriau įsiklausė.
       Tyku, jokio vėjo, tik šnara paukščiai, skraidantys nuo šakos ant šakos, tiktai žalsvas lapų mirgėjimas ir tolimas ūžesys aukštai danguje, kur balti kaip kreida debesėliai sėja liūdesį, tyliai varo iš proto.
       Važiuodamas jis tikėjosi sutikti jaunų vyrų, apsitempusių džinsais, pagyvenusių ponų su šviesiais lininiais švarkais ir gėlėtom šilkinėm liemenėm, išsidažiusių berniukų, kurie vaikšto siaurais aukštakulniais bateliais ir įmantriai vingiuoja sėdynėmis, jau pakaušusių jūrininkų, maigančių uosto kekšes ir geriančių viskį tiesiai iš butelio, taip pat tikėjosi šokių muzikos, gatvės erzelio, prakaito, kvepalų aromato, salsvo nuodėmės tvaiko, viso to, ką taip vaizdžiai rodo kine ir apie ką papasakojo kaimynas Petras: gėjai renkasi parke, susiranda pigių draugų, berniukų už šimtinę, kartais už du šimtus ar dar daugiau litų ir išsiveža juos namo. Neturintieji daug pinigų ir laisvo ploto glamžosi parko tualete, po medžiais, žolėje ar gėlynuose.
       – Nesąmonė, – jis iš bokalo nugėrė gurkšnį alaus ir nulaižė nuo lūpų putas. - Gėjai, pidarai plaukuotom šlaunim, tai šlykštu.
       Storas vyras už baro garsiai suprunkštė. Kaip šaltiena suvirpėjo, sulingavo jo pilvas.
       – Šitoks uždarbis pas mus nesimėto. – Pilvas, atsirėmęs į baro kraštą, dar šleikščiau suvirpėjo.
       – Skersą dėjau, pone gėjau, – jis svajingai primerkė akis ir pridūrė: – Aš jau senas, šikna kaip lenta.
       Kalbėjo pats sau. Apie daug ką nenorėjo nė pagalvoti. Šimtas litų. Vien už tai, kad nusismauki kelnes? Jo sūnui kaip sykis išeitų kostiumas išleistuvių vakarui.
       – O kodėl? – kaimynas atsistojo, paėjėjo toliau ir nužvelgė jį iš nugaros. - Neatrodai toks senas, šikna kaip berniuko.
       – Nesąmonė, – jis gailėjosi prasitaręs. Petro kalbos jį gundė ir erzino. Jis jau viską buvo palaidojęs, susitaikęs su savo skurdu, su gyvenimu nuo pašalpos iki pašalpos, su skausmu širdies plote ir su tuo, kad niekada nesurinks pinigų operacijai, kad kas rytą pabus vis silpnesnis, vis lėčiau lips laiptais aukštyn, vis sunkiau valdys savo nervus ir rankas. Duosiu Petrui į nosį. Kūnas silpo ir nyko, bet pojūčiai liko tie patys. Vieną dieną jie sprogo, išsiveržė su jaunystės jėga. Pats nežino, kodėl jis paleido į darbą kumščius. Niekada anksčiau nesimušdavo, net tarnaudamas armijoje nebuvo pakėlęs rankos prieš kitą žmogų. Mušinėdavo tik baltą stalo teniso kamuoliuką, kaire kirsdavo neatremiamus smūgius tiesiai į stalo kampą. Bet į veidą niekam nebuvo kirtęs ir net nemanė, kad galėtų taip padaryti. Kažin kas pažadino jo piktumą, jo godų žvėrį, lindėjusį smegenyse nuo vaikystės. Ir staiga žvėris iššoko alaus bare dėl kelių nereikšmingų žodelių: tiktai subinę susitepk vazelinu.
       Nepamena, kaip pastatė bokalą ir kirto kaire storapilviui į nosį. Dručkis smūgio nelaukė, kraujas kaip iš paskersto paršo trykštelėjo ant jo pilvo ir į bokalą su alumi.
       – Mėšlas, – jis piktai atstūmė bokalą, – už tą kraują aš nemokėsiu.
       Ir išėjo neatsigręždamas.
       Parko tylą suardė skardus vaiko balsas. Aikštelėje prie fontano kaip nejudrios statulos sėdėjo senutės su mezginiais rankose ir akimis ganė žaidžiančius mažylius. Juodas strazdas nutūpė ant šakos, kažką suulbėjo savo kalba.
       – Duosiu Petrui į nosį, – ištarė garsiai, apimtas nevilties.
       – Na jau ne, – atsiliepė paukštis, spoksodamas į akis juodom apvaliom spingsulėm.
       – Kas man darosi? – klausė savęs stebėdamas vyriškį, spėriai lekiantį nuo autobusų stoties. Tai galėjo būti žmogus, kurio laukė, dėl kurio čia at-sitrenkė beveik šimtą kilometrų. Gėjus, pidaras plaukuotomis šlaunimis. Jis atsistojo, apsidairė, ar kas nemato, ir nusekė vyriškiui iš paskos. Einantysis vos ne bėgte perbėgo parką ir nėrė pro duris į tualetą. Po liepa beveik priešais tualetą stovėjo suoliukas. Jis atsisėdo ir šyptelėjo nuo kvailos minties, kad atrodo kaip pradedanti prostitutė, įsitaisiusi bare ant kėdutės. Vieną tokią ilgakoję languotu sijonėliu, kuris nedengė nė užpakaliuko, jis matė seniai, kai dar buvo jaunas ir sveikas. Ji įžūliai spoksojo jam į akis, dalijosi savo ilgesiu, atrodė bejėgė, liūdna mergaitė. Ir visai nemokėjo šypsotis. Jis paklausė, kas ją nuskriaudė. Gal norėtų šampano, vyno ar ko nors stipresnio? Jis tą vakarą buvo dievas. Apskrities pirmenybėse nukapojo visus varžovus ir laimėjo pirmąjį prizą. Jis ją nusipirko, parsivedė į viešbutį ir tik lovoje pamatė, kad ji sena, be kelių dantų, gal todėl ir nenorėjo šypsotis. Moteris pati užmovė guminį sargį ir tuščiomis akimis žiūrėjo, kaip jis stengėsi. Jam nesisekė, su sargiu jis liko nekaltas. Kvailą nuotykį galėjo pamiršti, bet kažkoks netikrumas dėl ateities, kaltės jausmas ėda jį visada, kai pamato klausiamą sūnaus žvilgsnį. Ateities nebėra, atsikniskit, senos kekšės, politikai, žurnalistai, juristai ir gėjai dažytom lūpom, lakuotais nagais.
       Jis sėdėjo ant suoliuko kaip nuvargusi kekšė. Užsimetė koją ant kojos, apžiūrėjo stropiai nublizgintus batų galus ir patenkintas caktelėjo liežuviu. Vieną kartą nupirks ir mane, prostitutę, už pusę šimto žalių.
       Gerai nori, suulbėjo juodasis strazdas virš jo galvos, nupirks už Basanavičių, už Maironį, už du žvairaakius.
       Tai jau ne, jis net šiurptelėjo nuo šios minties. Veltui subinės nedraskysiu.
       Pirštais palietė pilną vazelino tūbelę švarko kišenėje ir aprimo.
       – Skrisk iš čia, – mostelėjo paukščiui ranka, – štiš.
       Sagstydamasis kelnes iš tualeto išėjo matytasis vyriškis. Laimingas, kad suspėjo ištuštinti pūslę ir neprileido į kelnes, ramiai nuėjo savo keliais. Buvo storas, plačiu užpakaliu, panašus į Sodros buhalterį, bet ne į gėjų.
       Jis išgirdo zvimbimą kairėje ausyje. Visada, kai suima nervas, zvimbia jo ausyje, o paskui pradeda durti širdies plote. Duosiu Petrui į nosį, pagalvojo ir užsimerkė.
       Ar jie žmonės, ar ne žmonės? Kaip juos reikia atskirti – pederastus nuo kitų vyrų? Nenorėjo pasirodyti kvailas, nenorėjo, kad Petras ką nors suuostų, nenorėjo jo klausinėti visų smulkmenų, išvažiavo į miestą anksti ryte. Apžiūrėjo miegantį sūnų ir atsargiai užvėrė miegamojo duris. Net Marytei nepasakė nė žodžio. Vazelino tūbelę nusipirko iš vakaro.
       – Kaip tuos pedalus atskirti? – teiravosi storapilvis.
       – Nebijok, ateis patys. Ir sakys – pasibučiuokim už Lietuvą.
       – Ir už tai moka pinigus? – neiškentęs jis taip pat įterpė savo trigrašį.
       – Irgi vaikas, – sugėdino vyrus Petras, – už pinigus turi atidirbti, pinigų niekas veltui nemėto.
       – Tiktai subinę susitepk vazelinu, – dručkio pilvas tirtėjo iš juoko.
       Jis ramiai pastatė ant stalo bokalą ir kirto kabliu jam į nosį.
       Pasigirdo garsus spiegimas, vaikiškų balsų klegesys. Mokinukai pabiro į parką, šmirinėjo tarp statulų, svaidė į jas akmenukus. Sustojo viena senutė ir pradėjo juos barti mosuodama kumšteliu.
       – Jūs – žudikai. Jeigu jums… Jeigu jums kas į galvą?
       Susinervinęs jis pakėlė akis aukštyn. Balsvi debesys švietė pro medžių šakas abejingai, šaltai. Ant šakos straksėjo paukštukas, įkyrus juodas strazdas, kuris pirmas jį pasitiko gėjų parke ir užkalbino. Bandė jį nuraminti. Nieko tokio, palauk, nieko tokio, bus tų gėjų, bus pinigų, tavo vaikas protingas, jis neprapuls.
       Neprapuls? Jis nervingai papurtė galvą. Kur tie gėjai? Kur žadėtieji pinigai? Kokio velnio jis pirko vazelino tūbelę? Viskas veltui. Jis jau eina iš proto. Jis jau čiulba paukščių kalba. Susiries, susitrauks, apaugs plunksnomis ir cypsės parko žolėje. Ar tokius myli moterys? Ar tokius perka gėjai?
       Du vaikinai trumpai pakirptais plaukais susitiko prie guobos ir pasveikino vienas antrą ilgu bučiniu. Jis piktai nusisuko. Jie jau buvo laiminga pora, o jis – vienas kaip paukštis. Ir jokios galimybės kam nors parsiduoti. Kam jo, ligoto ir seno, reikia?
       – Moteriške, – paklausė jis prostitutės, kai ta ruošėsi eiti lauk, – kam tau reikia to sargio? Bijai?
       – Nebūk kvailas, – atsiliepė moteris, – ne man reikia, o tau. Ir jam nuo šių žodžių pasidarė negera. Senos kekšės, purvinos kloakos, ligų židiniai.
       Jis pamatė žilą senuką, atklypuojantį parko alėja su rudu maišeliu kairėje rankoje. Dešinę susigrūdęs į kelnių kišenę makalavo sau apie klyną. Ir šnopavo, šnopavo, šnopavo, net dusdamas gaudė orą. Jis, atsidrėbęs ant suolo, sėdėjo ir šypsodamasis stebėjo, kaip lėtai, krypuodamas tarsi pingvinas senis slinko artyn.
       Triukšmas didėjo. Dar garsiau šūkaliojo vaikai, kažin kur lojo šunys, kniaukė katės, vienas per kitą ėmė čirškėti paukščiai, vėjo šuoras nulėkė parko medžiais judindamas šakas, plėšdamas dar jaunus, žalius lapus. O paskui ėmė temti. Kairėje ausyje dar garsiau zvimbė. Negi jis turės glamžytis su šiuo klipata? Negi senis turės pinigų? Šimtą litų?
       Pasidarė visai tamsu. Senis, panašus į pingviną, klestelėjo greta jo ant suoliuko ir ilgai languota nosine šluostėsi kaktą. Rodės, užėjo naktis. Triukšmas tilo. Jis dar matė vaikus, susėdusius žolėje su juodais akiniais ar tamsiais stiklais rankose, dar matė jų mokytoją, sėdinčią su vaikais, ir dar matė, kaip senis išima iš maišelio aprūkusio stiklo šukę ir spokso pro ją į saulę nevalingai judindamas lūpas, ir dar matė nuleista uodega juodąjį strazdą, susigūžusį ant šakos. O paskui tapo dar tyliau, kažin kas tamsoje grabaliojo jam apie šlaunį, jis sugriebė svetimą ranką ir stipriai suspaudė pirštus, šie net trakštelėjo.
       – Ar turi pinigų?
       – Sodoma gomora, – sujudėjo pingvino lūpos, – kada tai pasibaigs?
       Jis dar kiečiau suspaudė jo pirštus.
       – Sodoma gomora, – suinkštė senis, ir pirštai suglebo jo rankoje.
       Senio galva keistai pasviro ir krito ant jo peties.
       – Gėjau, liaukis, – jis pasislinko nuo jo toliau, o senis lėtai nudribo nuo suolelio ant žemės.
       – Gėjau, – jis pajuto, kad trūksta oro, – gėjau, pabusk.
       Neaštrus, dėl to dar labiau draskus skausmas ėmė raižyti jo vidurius. Jis pasilenkė ir užgriuvo ant senojo pingvino.


      Ruduo

       Aš matau seną paną Viktoriją, kuri vaikšto šaligatviu paskendusi mintyse. Jos nuotaika niūri kaip vėlyvas ruduo ar dangus, prisodrintas drėgmės, kuri veikiai pavirs sniegu.
       Šiąnakt tu vėl norėjai sklandyti, galima sakyti, ir sklandai virš tamsaus nuščiuvusio miesto, kol staiga ėmei kristi galva žemyn į pažįstamą akmenimis grįstą gatvelę. Neužsimušei, atsibudai, tik širdis kaip koks paukštis šokinėjo krūtinėje... Kad kažkas atsitiks, sakė sapnas, kai nematomas ir grasinantis padaras traukė tave žemyn.
       Nevertėjo spoksoti į debesis. Išskrendančių paukščių virtinė danguje pėdsakų nepalieka, tik širdyje. O vėjas dar judina medžių šakas, jau plikas. Lauk tik šalčių, vėjų, lietaus ir sniego.
       Matau dar namus, abejingai sustojusius ratu. Mintims belieka mažas pilko dangaus lopinėlis, išnyrantis tarp namų. Mintys sunkios ir tingios kaip ir anas storas policininkas, sušvilpęs aukštam vyriškiui, lipančiam per šaligatvio grandinę. Vyriškis, lengvai kaip kengūra išlaviravęs tarp automobilių, perbėgo gatvę ir apglėbė per liemenį jauną mergaitę mažu besišypsančiu veidu.
       Sena pana nusisuko. Ją erzino gatvės vaizdas, žmonių skruzdėlynas. Ir tas girtuoklis, ištiesęs delną išmaldai, ir ana mergaitė, kuri nukaukšėjo šaligatviu nusinešdama pirštinėtą vyriškio ranką, uždėtą ant talijos.
       „Viskas kartojasi. Laukiam nebe merginos – meilės stebuklo, o tik paprasčiausios merginos, dėl jos rizikuojam bėgdami per mašinų srautą, o paskui ją pakeičiam, vėl pakeičiam.“
       Viktorija nusivylė žmonių stebėjimais. Vėl atsivėrė tuštuma, kuri ėdė ją kaip liga, kaip įkyri mintis, kad viskas laikina ir nėra nieko, kas sulaikytų nuo slinkties į instinktų ir Ero³to spąstus, kuriuos daugelis vadina meile. O juk visa tai tėra paprastas libido, noras daugintis ir poruotis.
       Ji sustojo prie laikrodžių parduotuvės vitrinos. Jos stikle vėl pamatė bėgančio vyro veidą, įraudusį, pasiilgusį ir ryžtingą.
       „Ko jis lėkė kaip be galvos šviečiant raudonai šviesoforo šviesai? Jį vijo kažkas stipresnis nei libido, jo lėkimą per gatvę valdė ne šiaip paprastas geismas.“
       Vitriną puošė veidrodis, kuriame atsispindėjo laikrodžiai. Viktorijai toptelėjo įsižiūrėti į save. Gal dėl to, kad veidrodis buvo įgaubtas, dešinė veido pusė atrodė didesnė.
       „Bėgo tarsi neštų ant rankų. O paskui? Nešios tol, kol pavargs, kol meilė pavirs įpročiu, ritualu, rutina.“
       Gatvės gale žalius lapus barstė tuopa. Jis net nepasistengė pasipuošti spalvotais lapais, kaip daro transvestitai klevai. Jei Viktorija virstų medžiu, būtų tuopa. Pasislėptų tarp lapų, ir vienišumas atrodytų lengvas, nes būtų įgimtas.
       – Laikroduką renkiesi?
       – Ar laikroduko nori? – jau gerai išgirdo Viktorija ir atsisuko. – Ir vėl tu, Antanai. Palik mane ramybėje.
       – Nespjauk į praeitį, Viktute. Vėliau pati prašysies, kai niekas nebeims. Ar vis dar artisto nori?
       – Nereikia nieko man, Antanai, – pasakė Viktorija, – nei tavęs, nei artisto.
       – Aš dabar tėvo žemę atsiėmiau, nusipirkau traktorių, keturias karves, žiemą baigsiu ir ūkinį statyti, turto daug, o gyvenu vienas kaip nykštys.
       – Kur kvieti, Antanai, ar į kaimą? – paklausė Viktorija.
       Antano pirštai, maigę lietpalčio sagą, staiga sustingo.
       – Velniai rautų, ištrūko, – sumišo jis.
       – Kas ištrūko? – Gatvės gale tuopa barstė dar žalius lapus.
       – Saga.
       – Nepyk, Antanai, tu šaunus. Tau pasiseks.
       – Nesišaipyk.
       – Nesišaipau. Pats pagalvok – architektė. Kur kaime rasiu darbą?
       Jie nutilo. Stovėjo drovūs ir nedrįso pasakyti, kad pokalbis baigtas ir reikia skirtis.
       – Ruduo, – atsiduso Viktorija ir pirmoji ištiesė ranką.
       – Palauksiu, – pirštų galais prie jos rankos prisilietė Antanas.
       Pasukęs už kampo, jis pradėjo juoktis. O akys buvo liūdnos.
       Viktorija palengva žingsniavo namo. Mintimis buvo jau toli nuo Antano. Nejautė nė drėgno, sąnarius geliančio vėjo. Šiandien ji niekur neskubėjo. Projekto užsakymas vėl nuplaukė į ateitį neribotam laikui. Klientas bankrutavo. Kaip ir daugelis firmų, rinkusių pinigus iš gyventojų savo verslui.
       „Pailsėk, panele, nuo darbo, namų ir recesijos“, – paguodė šefas.
       „Nuo recesijos, gėrio ir sesijos, nuo rudens ir vandens, nuo Antano ir virtuvėje varvančio čiaupo“, – karčiai nusišypsojo Viktorija. Tuščiai ji skubėjo atostogauti šaltą lietingą rudenį, kad detaliau susipažintų su kadaise madinga architektūros kryptimi. Ne veltui visi kolegos kratėsi gubernatoriaus namo Stiklių gatvėje atstatymo projekto. Čia nepritaikysi įprastų medžiagų ir kasdienių šablonų.
       Bet dabar ji pamiršo sesiją, gatvė vėl užvaldė mintis.
       „Jaunas vyras, lakstantis tarp mašinų. Kvailė ji. Aš niekada neleisčiau savo vaikinui taip rizikuoti. Man reikalingas gyvas žmogus, o ne mirtininkas egoistas: štai, pažiūrėk, aš rizikuoju dėl tavęs, aš tavimi kaip termometru matuoju savo jausmų kaitrumą...“
       Ir staiga netikėtai – lyg sapne – sucypė stabdžiai. Taksi, žvigiai čiuoždamas, parbloškė berniuką, neatsargiai iššokusį į gatvę.
       „Tai aš, – pabalo Viktorija. – Tai aš savo piktomis mintimis prišaukiau nelaimę.“
       Avarija įvyko akimirksniu, tarsi gerai merginos galvoje surežisuota scena. Glitus baimės kamuolys pakilo jos gerkle, buvo nyku žiūrėti, kaip žmonės, trukdydami pravažiuoti staiga atlėkusiai greitajai, grūdasi avarijos vietoj, kaip sanitarai neša berniuką kruvina, nusvirusia galva.
       „Aš žinojau, – pagalvojo staiga, – sapnavau, kad taip atsitiks.“
       – Kas nuskriaudė panelę? – paklausė vienas tipas iš būrelio jaunų skustagalvių, sėdėjusių ant suoliuko autobusų stotelėje.
       Viktorija paspartino žingsnį.
       – Višta, – nusižiovavo kitas skustagalvis.
       Žodis reiškė panieką. Viktorijai atrodė, kad vaikėzai rodo jai liežuvius. Bet blogiausia – jos sapnai ir mintys ima pildytis.
       „Aš užmušiau žmogų, – užsimerkė Viktorija, – ir jau nebebūsiu verta jokio gero žmogaus, už kurio pasislėpčiau kaip už sienos. Ir jau nebebus gero žmogaus, į kurį atsiremčiau nebijodama, kad išvirs kaip ištrūnijęs medis. Viešpatie, aš nešu tik nelaimes.“
       Ji sustojo prie spaudos kiosko, nusipirko laikraštį ir užbėgo į mažytę kavinę. Čia barą ir staliukus buvo apgulę daugiausia jaunikliai ir keli jau gerai įmetę jūreiviai.
       – Laimai tėvas vėl nupirko kelialapį.
       – Kur?
       – Kažkur į Maljorką. Geras daiktas toks tėvas.
       – Žiūrėk, iš kur Rolis turi tiek babkių?
       – Bobutės taupyklę iškratė.
       Melsvi dūmeliai kaip nimbai sukosi virš besikalbančių merginų galvų. Viktorija neskubėdama siurbčiojo kavą. Šiluma sklaidėsi gyslomis, banalios jauniklių kalbos veikė geriau nei raminamieji.
       – Alio, panos! – šūktelėjo Rolis, akimis rodydamas į Viktoriją. – Iš kur ištraukėte tą senieną?
       Merginos garsiai ir įžūliai sukrizeno.
       – Štiš, snargliai! – trenkė kumščiu į stalą vienas jūreivis ir girto žmogaus mostu pakvietė Viktoriją. – Prašom į padorių žmonių kompaniją!
       Bet ji pašoko ir, palikusi ant staliuko laikraštį, centus ir neišgertą kavą, nėrė pro duris.
       Dangus, prisodrintas drėgmės, vyriškis, skubantis per gatvę… Antanas, Antanas, Antanas, kaukšėjo Viktorijos kulniukai. Secesija, gėris ir sesija, berniukas, pakliuvęs po mašina, Antanas, Antanas, Antanas. Ar tai aš užmušiau žmogų? Atostogos baigiasi, ruduo, drėgmė ir tamsa. Išvažiuoti kur nors į pietus, išvažiuoti, kur nors bent į kaimą. Būti tuopa, medžiu, nesapnuoti ir neskraidyti, nemylėti, negundyti, niekada neturėti vaikų. Ar tai aš užmušiau žmogų? Ar – ruduo?
       Viktorija sulėtino žingsnį, stabtelėjo po mano namo langais ir atsisuko. Matau jos veidą. Stengiuosi įžiūrėti akis.
       Veikiausiai visa šio vakaro istorija pramanyta, gimė mano arba jos galvoje iš sapnų, vienatvės ir rudens melancholijos.