tekstai.lt

Kazys Boruta. Eilėraščių rinkinys „Duona kasdieninė“ (1934)

b_100_132_16777215_0___images_iliustracijos_2013_tekstai_boruta_jb.jpg     Ši knyga yra dokumentas. Spaudai jį paruošė ne pats autorius. Jis negavo net korektūrų peržiūrėti. Rinkinį iš likusių rankraščių ir jau anksčiau periodikoj spausdintų eilėraščių suredagavo poeto draugai. Todėl visus galimus priekaištus dėl rinkinio sutvarkymo jie norėtų pasiimti sau, gerai žinodami, kad autorius daug ką kitaip būtų padaręs ar pasakęs. Bet laukti nebebuvo galima: per daug jau reikalingas šiandien poeto žodis.

 

    

                                                                                                           Draugai

     1933.XII.13.

        

    

     NAKTIS SUTEMO DAR RŪSČIAU

  

     Naktis sutemo dar rasčiau,

     sukaustė žemę prievarta,

     kol aš eilėraščius rašiau,

     kol pagiriojau sielvartą.

    

     Eilėraščiai todėl gal šie

     sukaustyti sunkia grandim, —

     aš juos ištraukiau iš širdies,

     kuri kūrenosi ugnim.

    

     Jaunystę savo kūrenau,

     sudeginau vidur nakties,

     kad, vargo tėviške, kad tau

     naktis sutemusias nušviest.

    

     Ar skilo kokia kibirkštis

     ir krito kur — aš nežinau.

     Aš pats kalėjimo naktis

     sunkiais retežiais žvanginau.

    

     Kaip kalinys tau, prie duobės,

     grąžina plieno retežius,

     taip grąžinu, tau ant garbės,

     iš tavo sielvartos — žodžius.

    

     Tebus vainikas ant galvos

     tau dovanotas, miela, nes

     — geresnės trūkstu dovanos,

     kaip šitas žodžių grandines.

    

    

     J A U N Y S T Ė S   R U G I A P I Ū T Ė    

    

     RŪSČIOJI LAIMĖ

    

     Daug kas savęs atsikanda

     jaunystės žalios rugiapiūtėj.

     Keikiu dienas tas ir valandas,

     kur lėmė poetu man būti.

    

     Pareisiu kada į tėviškę pėsčias

     ir sustosiu po vartais ties gluosniu.

     Tada iš tikrųjų užmiršiu eilėraščius,

     nes prakaitą žemės suuosiu.

    

     Tada suprasiu tą laimę rūsčią

     būti prastu artoju.

     Užmiršti poeto šlovę tuščią

     ir kaip nuotaką mylėt vasarojų.

    

     Ir jei prasivers tada burna dainai,

     tai tokiai, kaip grūdas,

     kuri arimus sėdama eina,

     kaip sermėga saulėj nurudus.

    

    

     LAISVO VĖJO VALIA

    

     Laisvo vėjo valia drumstis,

     žalio šilo — gausti.

     Tai ir man negali niekas

     gausti drumst uždrausti.

    

     Argi aš ne vėjas?

     Argi aš ne šilas?

     Tegyvuoja valia vėjo.

     Tegu skamba žalias šilas.

    

     Vasarojui reikia vėjo,

     reikalingas garso šilas.

     Reiškia, tokių teisių turi

     mano neramus troškimas.

    

     Drumskit, vėjai, vasarojus,

     aš jums drumsti draugas.

     Aš drumsčiu tą žalią javą,

     kur krūtinėj auga.

    

    

     MEILĖS VASAROJUS

    

     Per laukus, žaliąsias pievas lig vieškelio lydėjai.

     Aš tylėjau. Tu tylėjai. Ir laukai tylėjo.

     Buvo liūdna. Kelio vingiai gailiai pranašavo:

     niekados nebūsi mano, niekados aš tavo.

    

     Ar ne todėl taip liūdėjo žalsvas vasarojus,

     kad ant kelio kieto kaklo tada pasikoriau.

     Mielas mano, brangus mano! Man ne kas palieka.

     Savo meilės vasarojaus aš nepiausiu niekad.

    

    

     DALIA

    

     Dalia tu daluže dalele,

     tai tu padarei taip man.

     Eilėraščiais užvertei kelią

     sugrįžt atgalios kaiman.

    

     Daržą gyvenimo mano

     tai tu taip aptverei stačiai,

     kur naktigonėm ganos

     ne bėriai — eilėraščiai.

    

     Tai ką gi, daluže tu mano,

     ne viską dar tu sudarkei.

     Tegu tik darže atsigano

     eilėraščiai, mano arkliai.

    

     Vai dalia, dalele daluže,

     dalis tu dalis tu dalis.

     Neveltui eilėraščiai viesula ūžia,

     šuoliuos jų niekas nenuvaldys.

    

     Tik juos nuvaldyti reikėsią

     tai mano galvelei, tai man.

     Tada tik sugrįžti galėsiu

     eilėraščiais raitas kaiman.

    

    

     BERNYSTEI

    

     Vai bernyste tu mano išklydus.

     Iš popierių kalėjimo aš tau iškirsiu bent langą,

     kad tu nors vėjam galėtum bernišką gėlą išklykti,

     jeigu tarp popieros vietos tau nesiranda.

     Tegu tad nešios tave vėjai po barą nokstančios duonos.

     Tegu tu drumsies su vėjais arimuos.

     Žinos bent svyruojantis gluosnis prie kluono,

     kad balsas maištingojo berno dar neužkimo.

    

    

     S U   V I E S U L A   IR  S U   M Y L I M A

    

     SU VIESULA IR SU MYLIMA

    

     Nežinau, katrą pirma pamilau,

     viesulą ar tave, mano mylima.

    

     Bet dėl tavęs, o viesula !

     Bet dėl tavęs, o mylima!

     Einu gyvent beprotiškai pašėlęs

     — rankas ištiesęs mylimai,

     — iškėlęs vėtrai vėliavas.

    

     Šėlk su manim, viesula ,

     mūsų keliai platūs, tiesūs.

     Neverk, o mano mylima,

     jei žūtų vėtroj tavo mylimas.

    

    

     MYLIMOSIOS AKYS

    

     Žaliosios pievos — akys mano

     ir ašaros — gailiosios rasos.

     Tavo bėriai man pievas išgano

     pėdose jų — ašarų brastos.

    

     Bėriams, kaip bėriams, bet tau — dovanoju

     ašarų mano ežerus.

     Kur gi nuplautum tu purvinas kojas,

     jei ne į mano ašaras.

    

    

     PADANGIŲ MĖLYNOS RANKOS

    

     Padangių mėlynos rankos

     mažumoje supo man lopšį.

     Liepos pro atdarus langus

     viesula šniokštė.

    

     Todėl pavasario meilės sode

     man laimės, mielas, permaža.

     Esu įsikirtus akia godžia

     vėtrų miražą.

    

     Traukia, vilioja melsva toluma

     be galo, be krašto.

     Negi tavo akių melsvuma

     ne to pačio rašto.

    

     Tolumą melsvąją, širdį degančią

     audros sūkuriuose suliesme.

     Tada išgirsi vėtra klegančią

     širdies mano giesmę.

    

    

     MYLIMOSIOS ILGESYS

    

     Vėtroje mylimas mano paklydo

     man jo neprišaukti.

     Lig vakaro laukiau. Laukiau lig ryto.

     Klykia padangėj trys mėlynos paukštės.

    

     Paukštė pirma — auštant išlėks,

     paryčiu.

     Dvi mėlynos akys paukštę lydės,

     Dvi tekančios saulės,

     kad tave prižadinčia.

    

     Paukštė antra — išlėks su diena,

     nuskęs padangės šilkinėje.

     Paukštę lydės saulė viena,

     kur dega,

     liepsnoja mano krūtinėje.

    

     Paukštė trečia... Temstant išlėks,

     kai miglose maudysis lankos.

     Paukštės trečios nieks nelydės,

     sparnai du — dvi ištiestos rankos.

    

    

     LAISVI SAKALAI

    

     Negerai, mano miela, labai negerai,

     paklydo padangėj laisvi sakalai.

    

     Išskrido su saule, su rytu kartu,

     pranyko — nuskrido melsvuoju taku.

    

     Eikliuoju sparnu užsimojo laisvai,

     negrįš — nesugrįš, kai ges vakarai.

    

     Tik žvaigždžių stulpai jų kelią nuties,

     pačiam viduryje tamsiosios nakties.

    

     Tik rytas liepsnodams iš naujo gaisru

     praneš, kad mūs takas, tai — jų.

    

    

     ŽEMIŠKA LAIMĖ

    

     Temsta vakaras.

     žvaigždės viršūnėje jovaro brėkšta,

     kad noris jas žemėn pašaukti.

     Tai žemiška laimė naktį žvaigždėtą

     kaip jovaras auga į aukštį.

    

     Aš savo laimę taip užauginsiu,

     kad jiji su žvaigždėm bučiuotis galėtų,

     kai mylimą moterį aš apkabinsiu

     po jovaru naktį žvaigždėtą.

    

     Lengvai atsidus tolumoje arimai,

     javais sujūruos šilainė,

     širdis, kaip žvaigždė viršūnėj, nurimus

     išgirs, kaip auga iš žemės žemiška laimė.

    

    

     S V E T I M A S   D A N G U S

    

     LAUKIANT TRAUKINIO

    

     Taip tyliai, tyliai vėjas švilpia,

     ir traukinio ant reikų dega akys.

     Patrauk šalin,

     kol nepanertas kilpa,

     kol drąsiai šaukia tamsios juodos naktys.

    

     — Panele, ar tau nenuobodu

     stovėt prie bufieto desėtkas antras metų,

     jei taip —

     išeikime į kelią platų.

    

     Tyli. Tylėk, mieloji. Aš moteriai

     per daug tikiu, nes visad alkanas

     gal meilės, o gal vėtros,

     gal duonos kasdieninės,

     vistiek,

     po marškiniais lietuviškojo lino

     krūtinėj neramu.

     ... taip trošku.

     ... taip tvanku.

    

     O mintys liūdnos

     lyg garlaiviai per jūrą brenda,

     gal todėl, kad dvasia —

     tas amžinas Kolumbas —

     naujos vis žemės ieško,

     o ranka

     stveries už saulės krašto,

     gal kad vėliau už meto, antro, trečio

     paleistum porą žodžių per padangių paštą,

     kad toks ir toks daug rašė ir parašė,

     kol galop parašė paskutinį tašką.

    

     O tu neliūsk, panele. Traukinys jau čia.

     Sustojo. Pro geležines šnerves atsiduso,

     prunkščia ir —

     tau —

     jei tu gyvent norėsi,

     gyvenk kaip viesula drąsiai ir rūsčiai.

    

    

     SVETIMAS DANGUS

    

     Taip nusibodo svetimas dangus

     ir gatvės svetimos ir žmonės.

     Norėtųsi matyti tėviškės laukus

     bent iš kartuvių paklodės.

    

     O jeigu jau ir taip nebūtų galima,

     tai valkata norėtųsi praeit šalia

     pro kaimą gimtinį. Ir baltą kaminą

     liūdnai pasveikint kepure.

    

     O gal ir motina ant gonkų laukia

     sūnaus paklydusio po svetimas žemes.

     Ir žiūri ilgai antakius suraukus,

     neg vieškelis žingsnius sūnaus praneš.

    

     Nelauk, motute! Manęs nesulauksi,

     o jei sulauksi, irgi bus ne kas.

     Dar labiau tu antakius surauksi

     pamačiusi sūnaus žaizdas.

    

    

     VILKO LAIMĖ

    

     Ir vėl vėlų vakarą vėtra

     vieškeliais švilpia laisva.

     Nerimsta iš vėtros išplėšta

     nelaimingoji mano galva.

    

     Langas ir durys jau atlapos,

     vėjai švilpia kampuos.

     Kelk iš užustalės valkata,

     viesula siaučia laukuos.

    

     Namas. Pastogė. Ir kaminas,

     Žodžiai ne tavo dainos.

     Vilkas vėtroje pratinas

     graudingos staugimo natos.

    

     Jeigu neliko jau girių

     ir negirdėti vilkų.

     Kryžkelės staugia pastirę

     tarp rudeninių laukų.

    

     Ir mano laimė, kaip vilko,

     todėl man vėtra sesuo.

     Žydėkite, melsvos vosilkos,

     žydėkit, nors vėlus ruduo.

    

    

     B A L T I J A

    

     BALTIJOS PEIZAŽAS

    

     Saulė vėjuotą vakarą

     nuskendo Baltijos mariose.

    

     Gintaro žvejai į Baltiją

     išplaukė saulės žvejoti.

    

     Per naktį nerimo Baltija.

    

     Iš ryto žvejai į pakrantę

     vežė saulę gintaro valtyje.

    

    

     PAKLYDUSI ŽUVĖDRA

    

     Blaškausi žuvėdra paklydusia —

     klykiu —

     žemės laisvos neišvyst.

     Audrą šaukiuosi — perkūnija švystelsiu —

     ir žaibui krist į vilnis.

    

    

     MEILĖ IŠ TOLO

    

     Tave mylėti tegalima iš tolo.

     Arti tu tokia kaip Baltija.

     Tik todėl, tur būt, toks meilės atolas

     atžėlė tada, kai nesimatėme.

    

     Kai sutikau: nesava truputį.

     Lyg gaila gelstančio atolo.

     Todėl teisybė: tegu ir rūsti:

     tave mylėti tegalima iš tolo.

    

    

     MOTERIS BALTIJOS KRANTO

    

     Tu tokia, kaip Dauguva.

     Tu tokia, kaip Baltijos krantas,

     kur pušys smalingos auga

     ir vėjas vėtras iš marių tramdo.

    

     Tu mano pušis ant marių kranto,

     todėl tau tinka vėtrų vainikas

     ir poetas, kuris supranta,

     kad be vėtros niekai viskas.

    

     Todėl tau mano meilė kaip vėtra

     ir dainos — jų aidas

     iš pamario vėjų išplėštas

     ir — kaip vėjas — palaidos.

    

    

     BALTIJOS VĖJŲ DAINA

    

     Dainavo Baltija su vėjais.

     Su vėtrom Baltija dainuos.

     Rūstusis vargas dainas sėja,

     pjūtis ateis perkūnijos aiduos.

    

     Skambėk Pabaltėje

     laisva

     kaip Baltija

     daina.

    

     Per piūtį sudrebės Pabaltija.

     Per piūtį sudrebės laukai.

     Perkūnija!

     Perkūnija!

     Perkūnija!

     Per ilgai mes tavęs nematėme.

     Per ilgai mūs neaplankai.

    

     Skambėk Pabaltėje laisva

     laisvų perkūnijų daina.

    

    

     KAVINĖ PRIE OPEROS

    

     Ryga. Kavinė prie operos.

     Prieš piet. Maždaug pirmą valandą.

     Susirinkus visokia biržos cholera

     ant respublikos sprando.

    

     Litai. Latai. Bendra muzika.

     Ir bendras bankrotas.

     Valstietis pakluonėj segdamas guziką

     nesusega: lopas ant lopo.

    

     Kasdieną veża kuršiai ir latgáliai

     prakaito vežimus į Rygą.

     Rygoj viešpatauja biržos sauvalė, —

     Parsiveža pusbonkį ir špygą.

    

     Kaminais išrėžytas Rygos fonas

     ne fabrikų, bet langų išdaužytų.

     Prieblandoj šaukia Provodnikas ir Unijonas,

     kad darbininkai ir biržos langus išdaužyti ryžtųs.

    

     Pabaltija. Jūra. Kaimai migloti.

     Aplink miškai.

     Tik todėl gyvuoja laisvė vogti

     pagal įstatymus, demokratiškai.

    

     Sako, Suomiuose rankas kirto,

     jei kas ką ne savo paims.

     Dabar kitoki laikai virto: —

     kalėjimas tautai, laisvė vagims.

    

     O Baltija, Baltija, Baltija,

     bala gi tu ne jūra.

     Pušys iš gėdos rausta pakrantėje,

     o tu dar vis melsvai žiūrai.

     Amžius kovojo pabaltija,

     kad būtų laisva, kaip tu, kaip jūra.

    

    

     PABALTIJO MENININKAM

    

     Broliai, jam porą žodžių

     paprastų, kaip mano kraštas prastas.

     Tegu ir valkata tarp jūsų pasirodžiau,

     ant galvos kurio 9 vėtros draskos,

     tačiau tai mažmožis, draugai!

     O ir menas dar ne viskas.

     Kaktos keturkampį stačiau kai atstatai,

     rūsčiau perkūnijos akyse tvyska,

     todėl visur žiūrėdamas

     pro vėtrų prizmą

     atkakliai aš agituoju

     už visokeriopą aktyvizmą.

     Poetai!

     Dailininkai!

     Muzikantai!

     Atremontuokime aktingai

     Pabaltijo krantą!

    

    

     O B E L I S   IŠ   S U V A L K I J O S   S O D O

    

     OBELIS

    

     Rūsti dalis man nusibodo,

     širdis rūdyse surūdyjo.

     Obelis iš Suvalkijos sodo

     sausa šaka širdy prigijo.

    

     Obelies žiedai širdies rūdyse

     aršiau, neg piūklas, širdį graužia.

     Obuolių tos obelies gal nematysiu,

     tačiau širdy nunoks, kaip meilė, dainos graudžios.

    

     Vai dainos, dainos, širdgėloj sužėlę,

     pavasariu sugriaudėsite jūs.

     Vai žydėk, žydėk, sausa obelėle,

     tos dainos tau žalius lapus supūs.

    

    

     TYRLAUKIŲ TĖVYNĖ

    

     Tėvynė mano tyrlaukiai,

     kur vėjai sielvarta kaukia.

    

     Kaukite, vėjai, šiaurūs staukite,

     pavasario sulauksite.

    

     Vėtros, perkūnijos blaškykitės,

     sielvartą išblaškysite.

    

    

     ŽODŽIAI APIE TAVE

    

     Tie žodžiai visi apie Tave

     tokie sunkūs, tokie stambūs.

     Tais žodžiais žiauriam vakare

     padangės griūdamos skamba.

    

     Negi galiu išsemti ežerus.

     Negi ežerai patys išdžius.

     Ta padangė, ta deganti padangė žeria

     į širdį neramius žodžius.

    

     Greičiau, sunkūs žodžiai, greičiau

     eilėraščių stulpais sustokit.

     Stambiausių aš neišbarsčiau,

     paremkit mano mylimai pastogę.

    

    

     SU BERŽAIS

    

     Žali beržai, beržai žali

     baltuose marškiniuos, —

     o aš su perplėšta širdim

     ant vėjų kankinuos.

    

     Daina, kad bent daina

     su vėjais sielvartą pakeltų.

     Daina, kaip saulė kruvina,

     nuvirto ten už skliautų.

    

     O vėjų sielvarta!

     O vėjų sielvarta!

     Ir ąžuolai tavęs neišturi.

     Gal aš, gal jūs, žali beržai,

     nulūšime kuris per vidur|.

    

     Nulūšime. O vėjai ūš,

     o vėjų sielvarta

     atkels

     saulėtekiui vartus.

    

     Vai tu saulėteki,

     tai tu naktis viltim braižai.

     Gal aš už jus,

     o gal jūs už mane

     pasveikinsit saulėtekį, beržai.

    

    

     D A I N A  D R A U G Y S T E I

    

     DRAUGYSTEI

    

     Tegu ir nieko nebeliktų

     iš dovanų žalios jaunystės,

     tačiau, kaip saulę danguje, aš pasilikčiau

     Tavo draugystę.

    

     Esu aš draugas šiurkščiai žemei,

     draugas — dainai,

     bet tavo aš draugystę įgijau

     visų draugysčių kaina.

    

     Draugystė mudviejų —

     tarp kūjo

     ir priekalo —

     gyventi teisių sau

     išreikalavo.

    

     Todėl draugystė su Tavim

     tokia — kaip laisvės dainos,

     tokia — kaip šiaurūs vėjai,

     stambaus gyvenimo kūrėja.

    

  

     DRAUGYSTĖS AUŠRA

    

     Mes buvome trys draugai

     jauni ir drąsūs.

     Dabar kalėjime ji ir aš,

     o jis — plačiam pasauly bastos.

    

     Tėvynė buvo pamotė mums,

     gyvenimas — šiaurūs vėjai,

     bet mūsų draugystės nieks nesudrums,

     nes ji su aušra užtekėjo.

    

     Todėl ši daina

     ir jam —

     ir jai —

     draugystės skaidrios švyturiai.

    

     Mes buvome trys draugai,

     mes esam, būsim

     didžiosios kovos sakalai,

     laimėsim arba žūsim.

    

     Jei žūsim — žemė drebės,

     o vėtros mūsų raudos.

     Laimėsim — saulė tekės

     didžiosios draugystės aušros.

    

    

     DRAUGAM

    

     Draugai, draugai!

     Po plazdančiom žvaigždėm pakrikę broliai!

     Tai jum dangaus skliautai — pastogė,

     kalėjimas — namai.

    

     Pabar tamsi naktis, rugsėjas,

     padange krinta meteorai,

     žvaigždėm žemę sėjant,

     tai jūs, mano broliai.

    

     Tai jūsų žydrios akys

     užgęsta, kad nušviestų dangų nykų.

     Taip daug jūs krinta. Rugsėjo naktį

     žaibų lietus tarytum lytų,

     kad būt dangus visiem šviesi pastogė,

     o žemė būt visiem laisvi namai, —

     su plazdančiom žvaigždėm jūs krintat, broliai,

     su auštančia diena jūs žūstate, draugai.

    

    

     SU DRAUGAIS

    

     Su draugais buvau kalėjimuos,

     su draugais kovose.

     Drauge mes kentėjome,

     drauge pasauliui laisvę iškovosim.

    

     Mūsų draugystė

     — laisva, galinga, didelė,

     kurios jokios Bastilijos

     neįgali.

    

     Mūsų draugai

     — fabrikuose, dirbtuvėse, laukuose

     savo galybe

     visą pasaulį apjuosia.

    

     Tai mes gyvenimą statom

     didelį, galingą, stambų.

     Tai mūsų kovos garbei

     laisvės dainos skamba.

    

     Tai mes laimėsim pasaulį

     teisybei, laimei, laisvei,

     nes mes visą žemę

     krauju ir prakaitu aplaistėm.

    

     Per mūsų kovą, prakaitą ir kraują, —

     žinau aš! —

     Pasaulis užtekės, kaip saulė,

     šviesus, skaistus ir naujas.

    

    

     S U G R Į Ž I M A S

    

     NEMUNAS

    

     Dairaus aplink ir netikiu akim

     — nejaugi būtų kraštas tas,

     kuris prailgusiom naktim

     širdyje buvo atrastas.

    

     Ir Nemunas nejaugi tas,

     kurio toli klausiau raudos,

     kai nešė jo srauni srovė

     su sieliais krašto sielvartą.

    

     Pažįstu, Nemune, tave,

     nešei tu sielius į marias,

     o aš todėl — diena, naktim

     apkaustytas esu grandim.

    

     Kai vėtra suūżia šiluos,

     blaško skynimus nykius,

     drauge su sieliais skandinuos,

     su viesula verkiu sykiu.

    

     Tau nesusemt visas raudas,

     man neaprėpti sielvartos.

     Per girią atūžia audra,

     viršūnėm šėlsta viesula.

    

     Per viesulą, per audrą tą

     ir sieliai traukysią viržius,

     aš nuskandinsiu sielvartą

     ir vargo kieto retežius.

    

    

     DAŽNAI MATAU PAVEIKSLĄ TAVO RŪSTŲ

    

     Dažnai matau paveikslą Tavo rūstų

     ir liūdesio aptemusias akis.

     Tiktai todėl likimą savo plūstu

     ir keikiu be aušros naktis.

    

     Bet tada, kada širdis nurimsta

     ir graužia ilgesys, aš suprantu,

     tik sielvartoj nauji pasauliai gimsta

     ir savo vargui atrandu krantus.

    

     Tada man tolumoj nušvinta Tavo veidas

     ir žvaigždės klaupiasi po kojų Tau.

     Ne amžinai man saulė nusileido —

     Tavo akyse ją tekančią matau.

    

     Ir liūdesys ir sielvarta pranyksta,

     aplink, kaip prieš saulėtekį, šviesu.

     Atrodo, visa buvo tik menkysta,

     o aušta dienos gražios iš tiesų.

    

     Tada aš vėl tikiu pasauliu,

     likimą laužau, traukau retežius.

     Skaisti tu užtekėsi, mano saule,

     su tavim užtekės gyvenimas gražus.

    

    

     DIDŽIOSIOS NUODĖMĖS

    

     Didžiosios nuodėmės tėvynę mano slegia,

     bet mano nuodėmė užvis sunkiausia,

     apleidęs tėviškę vidur nakties beregę,

     blaškiausi kraštuose kuo tolimiausiuos.

    

     Jaunystę savo iš sielvarto sutrupinau,

     išbraidžiojau visus kelius ir šunkelius iš ilgesio,

     tai kuo dabar, aš graudžiai susirūpinau,

     neramią savo sąžinę nutildysiu.

     Aš kaltas prieš visus. Kokia bausmė man gresia?

     Kalėjimas?

     Sušaudymas?

     Ne, man per lengva bausmė sunkiausia.

    

     Kas aš? Milžinas, didvyris?

     Ne, aš menkiausių menkas,

     kuriam gyvenimas sunkesnis, kaip kalėjimas,

     žvanginant grandinėm pakelti tenka.

    

     Dabar aš suklupau. Ko norit iš manęs?

     Blanksta tolumoj kruvinos pašvaistės.

     Keršto norite? — Tad meskit akmenim,

     aš juos priimsiu dėl tėvynės laisvės.

    

     Kazys Boruta. Duona kasdieninė. Kaunas, Prometėjus, 1934.

 

     b_500_738_16777215_0___images_iliustracijos_2013_tekstai_boruta_duona_kasdienine.jpg