Drumskit, vėjai, vasarojus,

     aš jums drumsti draugas.

     Aš drumsčiu tą žalią javą,

     kur krūtinėj auga.

     Juoda, rupi duona. Tikintieji prašo jos maldoje, sociologai tvirtina, jog ji pagrindinis gy­venimo variklis, filosofams ji — būtinumo simbolis. Bet gyvenime ji dažnai būva „nuožmi žiaurybė” — kaip ją. pavadino Sergejus Eseninas savo „Dainoj apie duoną”. Juoda, rupi duona būtina, — kaip ir gyvenimas. Ir ko­va dėl jos — plačia prasme — yra kova dėl gyvybės, dėl žmo­gaus teisių. Toje kovoje eilė­raštis dažnai būva galingas ginklas. Tam.tikrais istorijos laikotarpiais ir tam tikrose vi­suomenės formacijose poezija taip uždega žmones, pasidaro toki būtina ir niekuo nepakei­čiama, jog dėl jos atsisakoma net duonos kasdieninės, rizikuojama gyvybe. Tai būva, paprastai, pakilimo, pažangos, naujų jėgų pasirodymo laikotarpiais. Mūsų poezijos istorijoj kažką panašaus galė­tumėm pastebėti vadinamame maironiniame periode. Bet dabarties lietuviškas pilietis, ypač tas, kuris nei sėja, nei piauna, o sočiai valgo, duonos nebekeičia į jokią poeziją. Jis ją juodą verčiau pakeičia į baltą. Taip daug skaniau ir praktiškiau, tatai daug geriau atatinka miesčionio psichologiją ir interesus. Miesčioniui poezija nereikalinga.

     Ir pasitraukia lietuviškas poetas. į „pradalges”, kuriose jis guldo ne brandų javą, o liesas smilgas. Pasitraukia net neįsižeidęs, ramindamasis, jog jis dabar piaus tik išrinktiesiems. Bet ar jis pa­galvoja, ką jis iškuls iš tų „pradalgių”, kai jas sugrėbs? Smilgų der­lius niekam nereikalingas, net miesčioniui.

     Užtat dvigubai malonu išgirsti tame retame smilgyne gaivų, tvirtą balsą, primenantį brandžios, vaisingos rugių jūros šniokšti­mą. Džiaugies išgirdęs žvangant dalgį, kuris piauna tikrą javą, o ne smilgas. Ir koki gaivinantį, žadinanti jėga plūsta iš dainos apie duoną kasdieninę, kai jauti, kad žmogus kovoja ne vien tik dėl duonos.

     Paskutinis Kazio Borutos eilėraščių rinkinys pavadintas „Duo­na, kasdieninė”. Bet ne apie rupią juodą duoną rašo poetas. Jo ei­lėraščių tematiką sudaro tai, kas šiandien yra taip būtina, kaip duona kasdieninė ir dėl ko kova šiandien yra toki sunki ir neišven­giama, kaip dėl juodos duonos kąsnio. Rinkinio pavadinimas tik pabrėžia ir vykusiai apibendrina poeto kūrybos glaudų santykį su gy­venimu, jo akilų, nuolatinį, pilną vidujės aistros reagavimą į visus svarbiausius mūsų buities reiškinius, į pagrindines dabarties gyyenimo žaizdas, kurios sudaro jo eilėraščių tematiką. Jeigu norite, rinkinio pavadinimas alegoriškai nusako jo visuome­nišką pobūdį. Antra, alegorija „duona kasdieninė” apibrėžia ir eilėraščių formalines ypatybes. Poetas kalba tokiu paprastu ir aiškiu žodžiu, jog jo kūrybos vaizdai ir jausmai tampa tokie ryškūs ir suprantami, kaip visiems yra suprantama „duonos kasdieninės” są­voka. Trečia — rinkinio pavadinimas gali eiti jo visuomeninės pa­skirties nurodymu: poetas nori, kad jo eilėraščiai būtų tokie būtini ir reikalingi, kaip yra būtina ir niekuo nepamainoma duona kasdie­ninė. Ir, pagaliau, kūryba, eilėraščiai, tie jo nenuvaldomi „arkliai” poetui yra ne „tuščia šlovė”, ne užgaida, ne laisvos valandos pramoga ar rafinuotas žaidimas skambiais žodžiais, kaip daugeliui miesčioninės ideologijos poetų, o vidujis geismas (vis tiek iš kur jis kyla — iš įgimto talento ar iš pilietiškos sąmonės) rašyti, sunki, ta­čiau neišvengiama dalia, kentėjimais atlyginama pareiga, bet toki pat būtina, kaip ir duona kasdieninė.

     Tik taip, man rodosi, gali būti suprastas iš pirmo žvilgsnio kiek keistokas ir neaiškus pavadinimas, charakteringas visam rin­kiniui. Ir tik tokia premisa daro mums suprantamus gal kiek deklaratyviškus, bet nuoširdžius ir vietomis pilnus tragiškumo poeto pa­reiškimus apie savo dalią. Tai sunkiai ir skaudžiai poeto daliai išdainuoti jau pačioj rinkinio pradžioje randame keletą eilėraščių, gal būt, geriausių visoj K. Borutos lyrikoj. Poetas keikia „dienas tas. ir valandas, kur lėmė poetu jam būti”. —

     Dalia tu daluže, dalele,

     tai tu padarei taip man.

     Eilėraščiais užvertei kelią

     sugrįžt atgalios kaiman.

     Poetas skundžiasi savo dalia, kuri jo „gyvenimo daržą aptvėrė stačiai”, o tame darže „ganosi ne bėriai — eilėraščiai”. Nenuvaldomais arkliais poetas vadina savo eilėraščius, kurie „viesula ūžia” ir kuriuos tik atganęs, nuvaldęs, poetas tikisi galėsiąs „sugrįžti eilėraščiais raitas kaiman”, nes jam nepakeliamas „popierių kalėjimas”, iš kurio jis savo išklydusiai bernystei žada iškirsti bent lan­gą, kad ji nors vėjams galėtų bernišką gėlą išklykti.

     Iš kur kyla tas poeto veržimasis į kaimą, tas noras pareiti pės­čiam į tėviškę, ten „suuosti žemės prakaitą ir iš tikrųjų užmiršti eilėraščius, poeto šlovę tuščią, suprasti tą rūsčią laimę būti artoju ir kaip nuotaka mylėt vasarojų”? Neįrodinėsim, jog šitame poeto no­re, kuris reiškiasi beveik visoj jo kūryboj, yra stipri dalis naturromantizmo tendencijos. Kazys Boruta šiandieninėj lietuvių poezi­joj, kaip tai atrodytų kam keista, yra bene pats ryškiausias kaimiškojo romantizmo poetas. Idealizuojamo kaimo, laukų prakaitas ir tiesioginiai ir netiesioginiai sunkiasi iš kiekvienos jo eilutės. Kai­me, o ne mieste mato jis tą pagrindinę jėgą, kur „sudrebins Pabaltiją”, kuri reformuos gyvenimą. Juk ne kas kitas, o jis pirmasis iškėlė ir suformulavo tą prieš kelerius metus tiek daug ginčų ir triukšmo sukėlusį b e r n o kultą. Tą berną, tvirtom kojom įau­gusį į kaimo žemę, kaip žinom, K. Boruta dar ir dabar laiko ne tik miesčionies antipodu, ne tik literatūrišku ar poetišku simboliu, o realia sąvoka, net visuomeniškojo veikimo baze ir tam tikra sociali­ne bei politine pajėga. Ši poeto ideologinė doktrina nepaprastai stipriai reiškiasi ir jo kūryboj ir traukia poeto žvilgsnį į kaimą. Neabejotina, jog ji ir yra svarbiausias šaltinis, gimdąs tą naturromantizmo tendenciją, kuri visada turi savy didelę dalį sielvartavi­mo, netikėjimo reale dalykų būkle, utopizmo, kaimiškos tikrovės pa­gražinimo, nors, tiesa, tam tikrais atvejais ji gali virsti protestu, dažniausiai štichišku ir beprogramišku, kokiu ji kaip tik ir reiškiasi Borutos lyrikoj. Toki objektyviškos poeto „bėgimo” ir „skundimosi” tendencijos reikšmė.

     Bet mes būtumėm labai vienašališki, jeigu nematytumėm ir subjektyviosios pusės to poeto noro „praverti burną dainai tokiai, kaip grūdas, kuri arimus sėdama eina, kaip sermėga šaulėj nurudus”. Šis noras dainuoti kaimui kaimiškai, šis sielvartingas nepasitenkinimas poeto dalia, išreikštas visoj eilėj eilėraščių, atsirado iš­trėmime, politinėj emigracijoj. Tas klajones po svetimu dangum K. Boruta, matyt, priėmė ne tiek kaip politinės kovos aktą, o kaip poeto dalią. Eilėraščiai užkirto jam kelią kaiman, kuriam jis juos kaip tik ir skyrė, dar daugiau, jie atėmė jam tėviškę, dėl jų jis tu­rėjo išvykti svetur, nes jis „poetas, kuris supranta, kad be vėtros niekai viskas” ir kurio dainos maištingos, „kaip vėjas — palaidos”. Atsidūręs svetur, poetas visu tragiškumu pajuto gimtojo krašto, dėl kurio likimo ir ateities jis jautėsi kenčiąs ir kurio viesulai jis dai­navo ilgesį. —

     Taip nusibodo svetimas dagus

     ir gatvės svetimos ir žmonės.

     Norėtųsi matyti tėviškės laukus

     bent iš kartuvių paklodės.

     Bet grįžti į tėviškę jis negalėjo. „Kryžių Lietuvos” autoriui kelias buvo užkirstas. Ir štai tada jis ima keikti savo poeto dalią ir poetizuoti tai, ko neteko. Tačiau čia reiškiasi ne tik poeto, jei taip galima pasakyti, gimtojo krašto nostalgija. Čia reiškėsi poeto dalios tragizmas iš viso: poetas negalėjo tylėti, jis neturėjo tos, kitų lengvai įgijamos galimybės tylėjimu nusipirkti sau amnestiją ir teisę „praeit šalia pro kaimą gimtinį ir baltą kaminą liūdnai pasveikint kepure”; vidujis būtinumas, tai, ką mes vadinam poeto talentu, o gal ir kovotojo.pareiga vertė jį dainuot. Rašyt eilėraščius jam buvo taip pat būtina, kaip susirast kąsnį duonos kasdieninės, kurios jis ilgus metus ieškojo Rygos, Vienos Berlyno darbo biržo­se. Rašyt poetes galėjo tik taip, kaip jis jautė, kaip jis matė. O žiūrėjo jis šitaip:

     Kaktos keturkampį stačiau kai atstatai,

     rūsčiau perkūnijos akyse tvyska,

     todėl visur žiūrėdamas

     pro vėtrų prizmą

     atkakliai aš agituoju

     už visokeriopą aktyvizmą.

     Tą visokeriopą aktyvizmą poetas stengėsi savo eilėraščiais jau iš užsienio perkelti į lietuviškąjį kaimą, užkrėsti juo poetizuojamą­jį berną. Tuo K. Boruta užsitarnavo poeto visuomenininko, poeto agitatoriaus vardą, bet tas jo kūrybos ideologinis aktyvizmas virto jam sunkia, daug sielvarto ir kentėjimų suteikiančia našta, kurią poetas ištvermingai nešė ir tebeneša.

     Ir jis iš tiesų turi.teisės pasakyti:

     Jaunystę savo kurenau, —

     sudeginau vidur nakties,

     kad vargo tėviškei, kad tau

     naktis sutemusias nušviest.

     Štai kodėl net tuose K. Borutos eilėraščiuose, kurie „sukausty­ti sunkia grandim” ir kurie gimė poetui „kalėjimo naktis sunkiais retežiais žvanginanti”, nėra pesimizmo, nusivylimo, o tik pasiryžimas, pasiaukojimo jausmas. Poetas jaučia savo dalios sunkumą, bet jis taip pat supranta ir savo pareigos reikšmę, jos svarbą ir būtinumą. Savo, poeto, teisę jis suvokia kaip natūralų gamtos reiš­kinį tiesiog panteistišku platumu. Jei Puškinui poetas buvo tik aidas, jei Goethės dainius gyrėsi: -

     Ich singe, wie die Vogel singt,

     Der in den Zweigen wohnt,

     tai K. Borutai teisė dainuoti yra tas pats, kas

     Laisvo vėjo valia drumstis,

     žalio šilo — gausti.

     Ir tą savo teisę „drumsti žalią javą, kur krūtinėj auga” jis de­klamuoja viename gražiausių visos naujosios mūsų lyrikos eilėraščių. Eilėraštis „Naktis sutemo dar rūsčiau”, einantis įvadu visam rinkiniui, yra jau daugiau pareigos jausmo pasisakymas dabartinės poeto būklės motyvais. Dedikuodamas savo eilėraščius „vargo tėviškei”, jis sako:

     Kaip kalinys tau, prie duobės,

     grąžina plieno retežius,

     taip grąžinu aš ant garbės

     iš tavo sielvartos — žodžius,

     nes poetas „trūksta geresnės dovanos”. Negalima nesusijaudinti tos dedikacijos tragiškumu, kaip ir dabartine poeto būkle, kurios ryškiu dokumentu yra ir šis jo eilėraščių rinkinys, kurio „net ko­rektūrų peržiūrėti negavo autorius” — taip pažymi poeto draugai, suredagavę ir iš tiesų skoningai išleidę rinkinį. Leidėjai — draugai „visus galimus priekaištus dėl rinkinio sutvarkymo imasi sau, ge­rai žinodami; jog autorius daug ką kitaip būtų padaręs ar pasakęs” (67 psl.). Bet kokius čia priekaištus bedarysim, jeigu ir draugams ne viskas pasisekė rinkiny taip sutvarkyti, kaip buvo norima. Tik dėl to rinkinį sudaro daugiau individuali lyrika ir jame nerandama ryškiau visuomeniškus motyvus akcentuojančių eilėraščių, Bet ir meilės lyrikoj K. Boruta nėra siaurų intymių išgyvenimų poetas. Savo lyrikoj jis eina „su mylima ir su viesula”,

     Einu gyvent beprotiškai pašėlęs,

     — rankas ištiesęs mylimai,

     — iškėlęs vėtrai vėliavas.

     Ir šioj meilės lyrikoj žymu charakteringieji K Borutos poetinės pasaulėžiūros bei pasaulėjautos bruožai. Kaip k o v o t o j a s — jis į savo meilės lyriką įveda „vėtros”, „viesulos” motyvą, sujungia meilės jausmus su idėjinės kovos šūkiais, kaip n a t u r r o m a n t i k a s — jis tą meilę dainuoja kaimiškos simbolikos fone, sukur­damas tokius puikius eilėraščius, kaip „Meilės vasarojus” „Meilė iš tolo”, „Žemiška laimė”. „Meilės vasarojus”, „meilės atolas”, „obe­lis iš Suvalkijos sodo”, „pavasario meilės sodas” — štai charakte­ringosios K Borutos meilės lyrikos metaforos. Nuoširdžiausiai ir stipriausiai tas erotinis motyvas naturromantiškame fone yra iš­reikštas posmuose:

     Aš savo laimę taip užauginsiu,

     kad ji su žvaigždėm bučiuotis galėtų,

     kai mylimą moterį aš apkabinsiu

     po jovaru naktį žvaigždėtą.

     Lengvai atsidus tolumoje arimai,

     javais sujūruos šilainė,

     širdis, kaip žvaigždė viršūnėj, nurimus

     išgirs, kaip auga iš žemės žemiška laimė.

     Kiek daug sveiko, stipraus, tikrai žemiško jausmo, visiškai iš­nykusio paskutiniojo meto mūsų miesčioninėj poezijoj.

     K. Borutos lyrikos simbolika vietomis taip išsiplečia, kad ji savy sujungia ir moters, ir tėviškės, ir Baltijos sąvokas. Eilėrašty „Moteris Baltijos kranto”, poetas sako: „Tu tokia, kaip Dauguva. Tu tokia, kaip Baltijos krantas”. Kitur: „Arti tu tokia kaip Baltija”. Ir kai mes skaitom eilėraščius „Obelis”, „Žodžiai apie Tave”, „Dažnai matau paveikslą Tavo rūstų” ir kai kurių kitų eilėraščių posmus — mes aiškiai nebesuvokiame, ką poetas apdainuoja toje „tu” — tik moterį ar ir tėviškę. Greičiausiai — abidvi. Bet toks sujungimas pas K. Borutą neišeina nei banalus, nei pretenzionalus. Priešingai, čia mes randam tikrą, anot Vaižganto, deimančiuką, kokiu, be abejonės, yra eilėraštis „Mylimosios akys”. Tik įsiskaitykit į tas 8 paprastas eilutes — kiek jose gilaus jausmo, griaudaus nuoširdumo, kiek, anot estetų, gryniausios poezijos. Koks sugreti­nimas — „ašaros” ir „purvinos kojos”. Ašaras mes paprastai lai­kom gryniausiu jausmo pasireiškimu, kurio nevalia teršti — ir štai jose plaunamos purvinos kojos? Bet kaipgi neverks mylimosios akys, jei ašarų reikia jam, nes kur gi nuplaus jis purvinas kojas? Kas ji — mylima moteris ar Lietuva, kurios akys — „žalios pie­vos”, „ašaros — gailiosios rasos”? Kas jis — pats poetas ar skur­džius arkliaganis? Personifikcija čia gali būti išplėsta ligi vi­sos darbo liaudies sąvokos. Kur gi nuplaus mūsų vargšas valstie­tis savo kojas, savo sunkųjį vargą, savo karčią nedalią, jei ne ra­soj žalios lietuviškos pievos, kurią jo „bėriai išgano”, o „pėdose jų — ašarų brastos”.

     Jeigu, apskritai, yra rašytinė liaudiškai tautiška, patriotiška poezija — tai ji iš tikrųjų yra kaip tik čia, šiose 8 eilutėse. Bet die­vuli, kaip ji tolima tam išpūstam patriotiškumui, rimuojamam kokio P. Vaičiūno ar Liudo Giros!

     Tokį gilų turinį ir plačią mintį, kaip eilėrašty „Mylimosios akys”, retai kada kam tepasiseka lyrikoj išreikšti 8 eilutėse. Panašų pavyzdį naujojoj mūsų poezijoj galim rasti tik pas tą patį K. Borutą — tai jo eil. „Kristus už štangų” (rinkiny „Kryžių Lietuva”).

     Cikliuose „Baltija” ir „Dainą draugystei” randame eilėraščius, akcentuojančius jau daugiau visuomeniškus momentus. Charakte­ringa K. Borutos literatūrinei pasaulėžiūrai tas faktas, jog jis, il­gus metus bastęsis Europos didmiesčiuose — Berlyne ir Vienoj, — visiškai čia neduoda urbaniškų motyvų, nedainuoja internacionalinėmis temomis. K. Boruta yra perdėm Lietuvos poetas. Jo po­ezija tematikos atžvilgiu nesiekia toliau Pabaltės. Socialistinės ide­ologijos poetui tat iš dalies gali būti palaikyta priekaištu. Net ir mieste K. Boruta pirmoj eilėj pamato valstietį. Štai viename stip­riausių savo eilėraščių „Kavinė prie operos” jis Rygos fone pasta­to Latvijos valstietį, kuris „segdamas guziką nesusega: lopas ant lopo”, nes „Rygoj viešpatauja biržos sauvalė”. Tik pačioj pabaigoj poetas kviečia ir darbininkus ryžtis „biržos langus išdaužyti”. Be to, K. Borutos lyrikoj „Pabaltija. Jūra. Kainui migloti, aplink miškai” — tai toji pati Lietuva. Ir poeto šauksmas:

     Per piūtį sudrebės Pabaltija.

     Per piūtį sudrebės laukai.

     Perkūnija!

     Per ilgai mūs neaplankai. —

     yra skirtas daugiausia mūsų kraštui.

     „Dainos draugystei” iškelia taip retą mūsų lyrikoj kolektyviškumo motyvą —

     Mūsų draugai

     — fabrikuose, dirbtuvėse, laukuose

     savo galybe

     visą pasaulį apjuosia.

     Šio cikliaus eilėraščiuose yra labai stiprių posmų, nors pats motyvas, atrodo, kartojasi — poetas lyg ieško tam motyvui išreikšti tinkamiausios formos ir tartum aiškina patį motyvą, nes drau­gystės sąvoka yra nepakankamai aiški ir perdaug eklektiška. Užtat visumoj eilėraščiai atrodo kiek dirbtini ir neišgyventi. Išimtį sudaro nepaprastai puikus eilėraštis „Draugam”, kur poetas draugus kovotojus, kuriems „dangaus skliaustai — pastogė, kalėjimas — na­mai”, prilygina rugsėjo mėnesį krintančiom žvaigždėm, „nušviečiančiom dangų nykų, kad „būt dangus visiem šviesi pastogė, o žemė būt visiem laisvi namai”. Pasiaukojimo, kovos ir karžygiškumo motyvas čia duotas nepaprastai ryškioj simbolikoj ir giliu nuoširdumu.

     Gal daugiausia komentarų turėtumėm skirti rinkinio cikliui „Sugrįžimas” — jis toks charakteringas dabartinei autoriaus būk­lei. Deja, skaitytojas rinkiny to cikliaus teras tik nereikšmingąją pusę. Visas jis buvo išspausdintas 1933 m. „Kultūros” 10 Nr., ta­čiau jį visą išsamiai komentuoti galėsim tik ateity. Šioj vietoj pasiten­kinsim pastebėjimu, jog „Sugrįžimo” eilėraščiuose pasiektas aukš­čiausias K. Borutos kaip kovotojo ir kaip poeto tragizmo išreiškimas.

     Poetas, ištisą eilę metų klajodamas po įvairius Europos kraštus, ne­šiojosi savo širdyje gimtojo krašto vaizdą, sirgo jo ilgesiu, „pagi­riojo sielvartu”, — ir štai, grįžęs į išsvajotąją tėviškės žemę, poe­tas sako —

     Dairaus aplink ir netikiu akim

     — nejaugi būtų kraštas tas,

     kuris prailgusiom naktim

     širdyje buvo atrastas.

     Nėra nieko skaudesnio, kaip pasiekti savo idealą ir juo nusi­vilti. Tačiau mums rodosi, kad paskutinysis rinkinio eilėraštis „Di­džiosios nuodėmės” vis dėlto yra jau pernelyg pabrėžto nusivylimo ir silpnybės valandos pagimdytas. Kam tas žeminimasis, kam tas savotiškas tolstojizmas — piktam priešintis pasivizmu, — kam tas nuolankus atsidavimas? Eilėraštis visoj K. Borutos lyrikoj išsiskiria sunkiai suprantamu disonansu.

     Šiaip, visumoj, naujasis K. Borutos eilėraščių rinkinys pilnas jėgos, pasiryžimo, tikėjimo, jog „ne amžinai man saulė nusileido”, jęg „aplink, kaip prieš saulėtekį, šviesu” ir kad —

     Per mūsų kovą, prakaitą ir kraują, —

     žinau aš!

     Pasaulis užtekės, kaip saulė,

     šviesus, skaistus ir naujas.

     K. Boruta kviečia gyventi „kaip viesula, drąsiai ir rūsčiai”, jo žodis dabarties pesimistiškoj valandoj skamba gaivinančiai, ža­dinančiai, ir mes tikime, jog jis dar turės progos drauge su žaliais beržais „pasveikinti saulėtekį”, nes jo „nulūžimas” būtų perdaug didelis nuostolis visai lietuvių literatūrai. Šiuo metu mūsų pažan­giajam skaitytojui naujasis K. Borutos eilėraščių rinkinys bus tikra duona kasdieninė.

     Kultūra, 1934 m., Nr. 3