tekstai.lt

Viktorija Šeina. Ankstyvoji Kazio Borutos poezija: minorinis ir mažorinis urbanizmo variantai (2005)

b_100_160_16777215_0___images_iliustracijos_2013_tekstai_Kazys_Boruta_1930.jpg     Urbanizmo terminas literatūrologijoje daugiausia tai­komas modernistinėms ir avangardistinėms XIX a. pabai­gos – XX a. pradžios meno srovėms, nes būtent joms priski­riamų menininkų kūriniuose pirmą kartą imta vaizduoti didelio šiuolaikinio miesto gyvenimą. Urbanizmas neretai apibrėžiamasjtaip literatūros tendencija miestą paversti vienu esminių kūrinį komponuojančių veiksnių. Tačiau urbanistinės literatūros centre yra ne pats miesto vaizdinys, o santykis tarp miesto temos ir jos raiškos būdo. (1) Didmiestis urbanistinės literatūros kontekste suvoktinas kaip moder­niosios visuomenės ir civilizacijos problematikos patirties erdvė. (2) Šiame straipsnyje nagrinėjama ankstyvojoje Kazio Borutos poezijoje, konkrečiai dviejuose jo eilėraščių rinki­niuose – A-lo! ir Dainos apie svyruojančius gluosnius – regima miesto fenomeno interpretacija, subjekto santykis su urba­nistine tikrove bei jo raiška meniniu tekstu. Urbanizmo apibūdinimai „mažorinis“ ir „minorinis“ pasitelkti kaip sąlyginis skirtingos urbanistinės temos raiškos Borutos kūryboje įvardijimas.

      1924 m. atvykęs studijuoti į Lietuvos universitetą Kaune devyniolikmetis aušrininkas Boruta buvo kupinas entu­ziazmo ir tikėjimo pakeisti pasaulį. Tai atsispindi 1925 m. išėjusiame debiutiniame eilėraščių rinkinyje A-lo!. Opti­mistinė ir veržli revoliucinė retorika, teatrališka poza, šūks­niai ir kreipiniai į publiką eilėraštyje „Naujų dienų gatvėj“ tebėra stipriai paveikti Kazio Binkio ir Vladimiro Majakovskio kūrybos: „Piliečiai! / Anons! / Žiūrėkit pro plieną žvėries 19 metų, / kurio krūtinėj gegužio rytų / visas šim­tas“. Sveikos, laukinės ir veržlios prigimties reprezentan­tas – „žvėris 19 metų“ – yra vėliau Borutos kūryboje pasiro­dysiančio „berno“ provaizdis, glaudžiai susijęs su to meto rusų poetinės tradicijos išplėtotu „skito“ vaizdiniu. (3)

     Cituotas eilėraštis pavadinimu „Už štangų“ pirmą kartą buvo išspausdintas 1925 m. šeštajame Aušrinės numeryje, tik ką po pirmojo Borutos arešto. (4) Veikiausiai kalėjimo pa­tirtis bei miesto kaip politinės valdžios, kuriai oponavo Bo­ruta, rezidencijos samprata lėmė miesto-kalėjimo vaizdinį jaunojo poeto kūryboje. Nepaisant slogios urbanistinės eilė­raščio scenografijos – plieno, betono ir grotų konstrukcijų – „neramiu padauža“ pasivadinęs eilėraščio subjektas nesijau­čia esąs čia svetimas: „Ko verki, mama, kaimo / pastogėj, visur man gera“. Tai lemia įtikėjimas savąja misija – įveikti buržuazinę santvarką, įkūnytą miesto-kalėjimo vaizdinyje. Kaip sugautas laukinis žvėris, atsidūręs priešiškos politinės galios citadelėje-mieste, „neramus padauža“ blaškosi ir veržiasi į laisvę, pranašauja artėjančią revoliuciją. Mažorinė šio eilėraščio tonacija sustiprėja antrojoje dalyje, kai artė­jančios revoliucijos vizija susilieja su pavasarinės „viesulos“ šėlsmu, kuris „pro atdaras gatves į miestą įsiverš“.

     Nuo pirmojo rinkinio urbanizmas Borutos poezijoje ro­dosi dviem pavidalais: mažoriniu variantu – kaip veržli, optimistinė revoliucinė retorika ir minorine gaida – kaip socialinę skriaudą apnuoginanti, apie gyvenimo bepras­mybę ir savižudybę prabylanti poezija. Eilėraštyje „Sute­mos dirbtuvių kvartale“ skamba jau nebe gyslotų kumščių daužomos kalėjimo durys, bet širdį draskanti armonikos rauda darbininkų kvartale. Šiame tekste regimas kitoks santykio su gniuždančia sistema kelias – ne kova, bet siekis užsimiršti girtų linksmybių siautuly, susitaikymas ir rezig­nacija: „Geria per dieną / jaunatvę dirbtuvių sirenos, / te naktį nupirks kūną – badas, / Gyslos ištyso. Gyvoji armo­nika / agonijų ariją spiegia / Ė, nieko! / Gyvenam! / Ei! / Ech! / Išsigersime, / kaip geria degtinę dirbtuvių kvartale. /

     Ryt duonos nebus, užporyt – pasikarsime, / neverk! Mūs tokia dalia. / Tegu sau. / Ė, ūžk, karčema!“. Aiškiai skiriami pirmu daugiskaitos asmeniu prabylantis dirbtuvių kvartalo gyventojas ir iš šalies karčemą stebintis „pasakotojas“. Pa­starasis nepritaria karčemos lankytoju rezignacijai, ragina juos išbusti iš šio kvaitulio: „Aludėj neliūdna, tik liemenį lanksto / girta prostitutė ir tėvas apakęs / per nemigos nak­tį, armoniką/ tampo. / Tėvai! Atverki akis, / armoniką trenk vidur gatvės. / Duktė! Ar matai kur duktė?“. Tačiau jau po poros metų išėjusiame rinkinyje Dainos apie svyruojančius gluosnius riba tarp nusivylusio miesto darbininko ir Borutos poezijos subjekto nusitrins – jie abu susilies prieštaringoje berno-latro figūroje.

     Charakteringiausius berno apibūdinimus lietuvių litera­tūros kritikąįe pateikę Rimvydas Šilbajoris (bernas yra „ku­pinas gaivalingos katastrofiškos neapykantos išnaudoto­jui – buržujui miestui“ (5) ir Vytautas Kubilius („borutiškas bernas – žalios jėgos ir revoliucinės stichijos įsikūnijimas“ (6) sieja jį su revoliucingumu bei stichiška prigimtimi. Būtent ši borutiško berno samprata įsigalėjo lietuvių literatūros moksle ir skaitytojo sąmonėje. Tačiau 1927 m. rinkinyje Dai­nos apie svyruojančius gluosnius daug ryškiau matyti berno-latro, o ne berno-revoliucionieriaus vaizdinys. Tiek Kubi­lius, tiek Šilbajoris rašydami apie šį rinkinį rėmėsi 1970 m. išėjusiu Borutos Raštų pirmuoju tomu, pavadintu Neramūs arimai. Tačiau Raštuose pateiktas Dainų apie svyruojančius gluosnius variantas gerokai skiriasi nuo 1927 m. rinkinio. Jau 1938-aisiais rinktinėje Eilės ir poemos į rinkinio Dainos apie svyruojančius gluosnius tekstus Boruta įterpė eilėraštį „Pasisveikinimas su kaminais“, septintajame dešimtmetyje išėjusiuose Raštuose prijungtas „Padavimas apie geležinį vilką“, kiti eilėraščiai. Taisydamas 1927 m. rinkinio tekstus, dar 1938-aisiais autorius bandė koreguoti dekadentinį jų pobūdį, visur išbraukdamas žodį „latras“. Veikiausiai Bo­ruta pats juto revoliucionieriaus ir latro nesuderinamumą, bandė jį koreguoti, tačiau būtent šis nesuderinamumas atskleidžia tikrąjį Borutos kaip kūrėjo braižą ir asmenybės prieštaringumą.

     1927 m. rinkinyje vyrauja graudi lyriška nuotaika, eks­presionistinės poetikos brūkšniai ir dekadentinė subjekto pasaulėjauta. Aktyvistinė, vietom proletarinę Majakovskio, vietom keturvėjininkų tradiciją pratęsianti stilistika ryškėja vėlesniuose eilėraščiuose, nepatekusiuose į 1927 m. rinkinį. Borutos Raštuose šie eilėraščiai pateikti pramaišiui su rin­kinio Dainos apie svyruojančius gluosnius tekstais ir suardo pirminę intonacinę šio rinkinio dermę. 1927 m. rinkinio eilėraščiu pavadinimai išvien nurodo į eleginę nuotaiką („Daina apie klykiančią varną“, „Daina apie dvylika liūdnų valandų“, „Daina apie patiestas kojas“, „Daina apie liūdną galą“, „Daina apie latrą paskutinį“, „Daina apie padugnes“, „Pavieškelės gluosnių liūdnoji daina“ ir kt.) Juose nuolat pasikartojantis liūdno švilpavimo motyvas skamba kaip berno gyvenimo kelio akompanimentas. Borutos Raštuose į rinkinio tekstus įterpti vėlesni eilėraščiai neišlaiko bendro stilistinio „Dainos“ pavadinimo antraštėje, liūdno švilpa­vimo melodiką keičia ritmingas klumpių kaukšėjimas į miesto grindinį.

     Priklausomai nuo tematikos, pasaulėjautos virsmo kinta Borutos rinkinio eilėraščių poetika, melodika ir net metras. „Pasisveikinimo su kaminais“, „Padavimo apie geležinį vilką“, „Dainos apie geležinę giltinę“ metras įvairuoja nuo vietom sinkopuoto jambo iki astrofinio, asimetrinio laisvos tarpkirtinės intervalikos sinkopio. Ekspresyvūs, netikėti įvaizdžiai, veržli intonacija leidžia šiuos tekstus priskirti avangardinei, keturvėjiškajai tradicijai. Tuo tarpu melan­cholišku liaudies dainų grauduliu užliejanti „Daina apie patiestas kojas“, „Daina apie dvylika liūdnų valandų“ para­šytos taisyklingais ketureiliais, kryžminiu rimu, vos sin­kopuotu triskiemeniu metru. Melodika ir įvaizdžiais šie tekstai yra artimi neoromantinei lietuvių poezijos tradicijai.

     Stilistiškai nevienalytės yra ne tik pakoreguotosios Dai­nos..., bet ir šiame rinkinyje pasirodantis berno įvaizdis.

     Viena vertus, tai šiurkštus, rūstus, kovai pasiryžęs ryto­jaus proletaras („Tu fabriku plieniniam pragare / išaugs nauji bernai, kovoti pasiryžę“), kita vertus – graudžią me­lodiją švilpiniuojantis kaimo berniokas („Liūdnoka kaž­kodėl liūdnoka / švilpesio mano daina. / Nejaugi būt kaimo bernioką / pakandus priemiesčiu šalna?“). Ta liūdna melo­dija atskamba su pirmojo rinkinio armonikos rauda ir lydi Borutos bernioką jo gyvenimo kelyje. Skirtis tarp berno ir bernioko nužymi Dainų... stilistinę bei pasaulėžiūrinę skirt;: bernas drąsiai ir su viltimi žengia į naują miesto tikrovę, jis pasiryžęs kautis su jam nesvetingu buržuaziniu miestu ir jį nugalėti, o berniokas sietinas su lyrine-elegine ciklo nuo­taika, nostalgija kaimui, vis labiau eilėraščių subjektą už­valdančiu pesimizmu ir rezignacija. Bernas prabyla avan­gardine poetika, berniokas – romansine gaida. Žinoma, ši skirtis tėra sąlyginė, tačiau ji leidžia matyti urbanistinės temos sprendimo kelius, paties Borutos septintajame de­šimtmetyje įvardytus „klaidžiojimais ir ieškojimais“ (7).

     1927 m. rinkinio branduolį sudarantys tekstai gimė pa­našiu metu: tai rodo ne tik jų parašymo datos, bet ir išlai­kyta vienoda nuotaika, melodinė, intonacinė slinktis. Iš es­mės rinkinio tekstus galėtume jungti į vieną kūrinį – ciklą ar poemą apie miestan iškeliaujantį kaimo berną. Akivaiz­du, kad šiam ciklui atsirasti didelės reikšmės turėjo bio­grafiniai faktai: iš universiteto laikinai pašalintas Boruta 1926 m. pradžioje išvyko studijuoti į Vieną. Iš Borutos prisiminimų galima spręsti, kad net kelerius metus pra­gyvenęs Austrijos sostinėje, jis jautėsi čia prislėgtas ir vie­nišas, gniuždomas beprasmybės jausmo. Šia nuotaika per­siėmęs ir rinkinys Dainos..., kurio didžioji dalis parašyta 1926 m. Vienoje.

     Įvadinis rinkinio eilėraštis „Daina apie svyruojančius gluosnius“ nubrėžia kelionės į miestą tikslus („Gal rasiu šulinį, kur laimę kiti semia/ ant degančios žaros žaibuo­jančio rytojaus“) ir ten tykančius pavojus („O jei nerasiu... Nei degančios žaros, / nei šulinio ir nei šaltinio. / Tada. Ne kas tada. Mane apžios/ dienos latro paskutinio“), taip pat galimą baigties scenarijų:

    

     Ir laimė bus. Neapsakyta laimė!

     Jei sugrįžęs ant tėviškės griuvėsių

     apverkti nuodėmes savas galėsiu,

     kad priglaustų kaulus tėviškės šilainė,

     ir -

     jei ne gluosnių žalsvas kvapas

     snūduriuos ant mano kapinyno,

     tai bent skambės balsas atlapas

     iš naujo geležies giesmyno. (8)

    

     Rinkinyje pasikartojantis geležies įvaizdis Borutos teks­tuose turi naujos – industrinės, urbanistinės gyvenimo sanklodos reikšmę. įvadiniame rinkinio eilėraštyje minima geležinė vėtra nurodo į istorines permainas, industrializmą, kuris kaip viesulas griauna senąją agrarinę tvarką. Čia galėtume prisiminti Borutos verstą Sergejaus Jesenino „Keturiasdešimtlūpį“, kuriame industrializmas pasirodo kaip nuožmus geliažiniapilvis kaimo priešas, tiesiantis ranką jį užsmaugti. Tačiau tarp Borutos ir Jesenino tekstų būta esminio skirtumo: Jeseninas aiškiai deklaruoja nesugyven­siąs su naująja – industrine – tvarka ir pasirenka paskutinio kaimo poeto amplua, tuo tarpu Borutos subjektas blaškosi tarp emocinio prisirišimo prie kaimo, agrarinės gyvenimo sanklodos ir siekio pritapti, sugyventi su naująja industrine era. Antrąjį kelią nušviečia revoliucinės „degančios žaros žaibuojančio rytojaus“ viltys bei proletarinio poeto amplua, išsakyta naujo geležies giesmyno įvaizdžiu.

     Borutos kuriama susitikimo su miestu scena yra artima niūriai verharniškajai didmiesčio vizijai: ėjimas į nežinią, į elektra švytintį, mašinų gausmo apimtą masių miestą belgų poeto kūryboje siejamas su visa kas gyva į save su­siurbiančių miestų-aštuonkojų vaizdiniu. Borutos eilėraš­tyje kelionė iš namų į miestą sekama pagal stebuklinės pasakos logiką. Miestas čia vaizduojamas kaip akmeninė, betoninė, geležinė giria, kuri lietuvių tautosakinėje tradi­cijoje reprezentuoja svetimą, klaidžią ir pavojingą erdvę. Miestą subjektas mato kaip dirbtinį, netikrą, todėl nepa­tikimą, pavojingą kaimo tikrovės perdirbinį: „Tai negi aš galiu pakęsti miesto smarvę / ir mano palšių surogatą?“, įvaizdžiai, kuriais Borutos tekste yra reiškiamas miesto triukšmas, transporto srautas ir reklama, vargiai galėtų būti sietini su trečiojo dešimtmečio Kauno realybe. Ir nors sep­tintajame dešimtmetyje šį rinkinį Boruta apibūdino kaip susidūrimus „su prieštaravimais tarp senojo kaimo ir nau­josios kapitalistinės Lietuvos“, akivaizdu, kad urbanistinius šio ciklo vaizdinius įkvėpė pirmas poeto susidūrimas su Viena kaip industriniu Vakarų megapoliu.

     Susitikimas su miestu Borutos tekste reiškia susitikimą su savąja mirtimi („Ant juodų kryžių sukryžiuoto fono / reklamiškai šnairuoja mano giltinė“), tad kelionė į miestą yra likimiška kelionė į pražūtį. Itin ryški scenografijos de­talė – juodais kryžiais sukryžiuota miesto panorama in­terpretuotina kaip kryžiaus formos elektros stulpai – in­dustrinio miesto reprezentantai, o kartu kaip kartuvės – grėsminga subjekto mirties finalinės scenos pranašystė. (9) Rinkinyje Dainos apie svyruojančius gluosnius esama tarpu­savy susipynusių biblinių motyvų: subjektas tapatinasi tiek su sūnumi palaidūnu – latru, tiek su Kristumi, išperkančiu žmonijos nuodėmes ant kryžiaus. Sūnaus palaidūno istorija Borutos rinkinio tekstuose perteikiama per kelionės iš kai­mo, iš tėviškės į svečią kraštą, t. y. į miestą, motyvą. Dar pirmajame Borutos rinkinyje „žvėris 19 metų“ deklaruoja ryžtą užkariauti priešišką jam bastioną, šis ryžtas ir viltis pakeisti pasaulį atveda Dainų... subjektą į miestą. Tačiau užuot atsivėręs išsvajotuoju laimės šuliniu kapitalistinis miestas atsiskleidžia kaip dvasinė dykvietė: „Kolonų, sta– tujų, vitrinų tyruose, / lyg būtų paklydus dūšia“. Merkantilinėje, šaltoje, nesvetingoje ir svetimoje kapitalistinio miesto erdvėje nėra vietos sielai. Mąstydama apie neoromantikų kartą, Rita Tūtlytė taikliai pastebėjo šios kartos, ypač An­tano Miškinio, poezijai būdingą „sielos be vietos“ situaciją.

     Kaip Antano Baranausko Anykščių šilelis buvo užuovėja lietuvio sielai, taip neoromantikams sielos prieglobsčiu buvo sodžius; iš jo išėjus siela sutriko ir pasimetė, teigia literatūrologė. (10) Šis Tūtlytės pastebėjimas puikiai tinka ir Miškinio vienamžiui Borutai ar bent jo Dainoms... Tiek Bo­rutos, tiek Miškinio poezijos dramatizmas glūdi nesuge­bėjime prisitaikyti prie naujosios miestiškosios realybės. Kupini lūkesčių, atvira širdim žengę į naująją miesto tik­rovę, jų eilėraščių subjektai nusivilia miesčioniškąja veid­mainyste, bjaurisi miesto gyvenimo amoralumu, tačiau, nepajėgę jam pasipriešinti, tarsi pasidavę juos nešančiam likimui, siekia užsimiršimo: „Gera. Oi, gera. Užmiršti pa­saulį. / Taip, kaip pasaulis užmiršo tave. / Per daug nusibo­do man spjaudyt į saujas / Ir stumdomam būti kaip laiškui pašte.“ (Kazys Boruta, „Daina apie dvylika liūdnų valan­dų“); „Man nepatiko veidai uvėrūs / Ir ant kaklų žibučiai, / Tai užsimiršęs šokau ir gėriau – / Dvarus praūžęs būčiau!“ (Antanas Miškinis, „Vyšnioms žydint“). Lemtingai juodviejų kūryboje pasirodo čigonė. Tai yra neabejotinai miesto tautosakos personažas, čigonų romansai – miesto tautosa­kos dalis. Čigonės tema urbanistinėje poezijoje turi svarbią reikšmę, yra glaudžiai susijusi su „gamtos žmogumi“, sti­chiškos, aistringos prigimties herojumi. (11) Ir Borutos, ir Miš­kinio poezijoje lyrinis subjektas tapatinasi su čigone, brė­žiama paralelė tarp juodviejų likimo: jie abu yra „gamtos žmonės“, mieste besijaučią svetimi, įkalinti. Aiškiai jun­tama priešprieša: čigonė, lyrinis herojus ųs industrinis mies­tas, miesčionija. Borutos subjektas atsiduria ant vieno laip­telio su čigonais, su nuskurdusia miesto padugne („kas kad valkata vienas / švilpauja miesto gatve“). Nuopuolio tema Borutos Raštuose pratęsiama meilės puolusiai moteriai mo­tyvu. Eilėraštyje „Daina apie gatvių mylimąją“, pirmą kartą išspausdintame tik 1964 m. rinkinyje Suversti arimai, mies­tas prakeikiamas kaip merkantilinė amorali erdvė.

     Borutos eilėraštyje „Daina apie klykiančią varną“ pasiro­do varnos-sesės, likimo draugės paveikslas. (12) Tapatindamasis su varna, subjektas kartu projektuoja savojo likimo gaires: miesto labirintuos pasiklydęs subjektas nebemato galimybės iš jo išsigelbėt.

    

     Oi, varna, varna. Kokia negerovė

     mudviejų riksmą iš girios žalios

     ant suodino miesto padangės pakorė,

     kuriai nesulaukti rytinės žaros.

    

     Aiškiai išdėstoma opozicija – žalia giria vs suodinas mies­tas – remiasi spalvine priešprieša. Visuose rinkinio teks­tuose miestas tapomas tik juoda spalva su punktyriškai pasikartojančiu kartuvių, mirties motyvu. Tad miestas priešpriešinamas kaimui kaip mirties vs gyvybės (žalia spalva) opozicija. „Dainoje apie klykiančią varną“ girdime tolimą kito eilėraščio aidą. Miesto kaip aštriadančio vilko paveikslas („Plienas į kietąjį akmenį trinas, / Tūkstančiai čiaukši plietlfnių dantų“ – „Daina apie klykiančią varną“) buvo išplėtotas „Padavime apie geležinį vilką“, kuris į rinkinio tekstus tebuvo įterptas septintajame dešimtmetyje, o pirmą kartą publikuotas Kultūroje 1931 m. (13) Skirtingai nuo lyriškos, eleginės „Dainos apie klykiančią varną“, „Pa­davimas apie geležinį vilką“ prabyla ryškia avangardine poetika, kapotu ritmu, sutraukytomis eilutėmis. Sis eilė­raštis remiasi Vilniaus įkūrimo legenda, siūlo naują šio padavimo interpretaciją, perteiktą drąsiu ir kartu deklara­tyviu berno dialogu su miestu:

    

     Seni padavimai baisiai suplėkę

     ir visai netekę bet kokio kvapo,

     o man,

     išlindus iš palėpės,

     skersai tako

     atsistoja geležinis vilkas,

     tūkstančiais dantų čiaukši

     miestas akmeninis,

     aprūkęs ir pilkas.

    

     Didžiausio Lietuvos miesto įkūrimo legenda nėra tie­siogiai sietina su Vilniumi, bet suvoktina universaliau – kaip XX a. industrinio miesto simbolis. Miesto įkūrimo legenda perskaitoma nauju, netikėtu kodu: vietoj legendoje akcentuojamos pozityvios miesto simbolio – vilko – galios čia aktualizuojama tautosakoje sutinkama pikto, priešiškai nusiteikusio vilko reikšmė. Vilkas lietuvių tautosakoje yra vaizduojamas kaip pagrindinis žmogaus priešas gyvūnijos pasaulyje, todėl simbolizuoja didžiausią grėsmę. Legendoje pasirodančio geležinio vilko vaizdinys čia perrašomas ne­gatyvia metaforika: galią, stiprybę viduramžiais simbo­lizavusi geležis, industrinėje epochoje sietina su mechani­zuotu, standartizuotu, fabrikine tvarka dvelkiančiu miesto gyvenimo būdu. Su kaimo bernui būdingu stačiokiškumu ir drąsa yra stojama prieš iššieptus miesto-vilko nasrus:

    

     Tai ką? Sakai, suėsi.

     Na ką gi, pabandyk!

     Gal ir pajėgsi,

     tiktai dantų per daug man nešaipyk!

     Sugrūsiu klumpes tau į goserę,

     nors ir pakaustytam žabangom.

     Ne taip seniai dar giriose žaliose

     vilkus mes smaugėm savo rankom.

    

     Ši pozicija primena debiutiniame Borutos eilėraščių rin­kinyje suformuotą žvėries vs jį įkalinusio miesto opoziciją. „Padavime apie geležinį vilką“ pasirodantis bernas savo stichiška prigimtimi, ryžtu pasipriešinti, kovoti su dirbtine, negyva miesto civilizacijos galybe priklauso tai pačiai „ski­to“ paradigmai kaip ir „žvėris“ iš eilėraščio „Naujų dienų gatvėj“. Tik „Padavime apie geležinį vilką“ jaunojo „žvė­ries“ galia – gysloti kumščiai – transformuojami į berno klumpes. (14) Klumpės Borutos tekste atlieka kaimiškosios tapatybės, padėsiančios subjektui atsilaikyti prieš grės­mingą miestą, reprezentantės vaidmenį:

    

     Todėl, bernai,

     kai eisite į miestą pėsti,

     neužmirškit apsiauti klumpėm, –

     jos gatvių grindiniu galingai dunda.

    

     Vis dėlto 1927 m. rinkinio Dainos... tekstai ženklina berno pralaimėjimą kovoje su vilku-miestu. Pakliuvęs į jo nasrus subjektas neišvengiamai praranda kaimiškosios tapatybės ženklus:

    

     Per dieną surūkę dirbtuvių kazarmos,

     mašinos, ratai ir liūdnos sirenos

     užmušė tai, ką davė man kaimas,

     žymes ištrynė nakties mėnesienos.

    

     Finalinėje mirties bausmės scenoje berno-latro figūra yra transformuojama į revoliucinį poeto-mesijo vaizdinį. Bo­ruta „regėjo poeto-pranašo, poeto-kankinio figūrą ir norėjo žengti jos kruvinomis pėdomis“, teigia Kubilius. (15)

     Metais vėliau nei Dainos... Rygoje išėjusiame apsakymų rinkinyje Drumstas arimų vėjas pasirodžiusio apsakymo „Raudoni dobilai“ siužete atpažįstama ta pati miesto gat­vėmis klaidžiojančio vienišo kaimo berno situacija. Kaip ir eilėraščių rinkinyje bernas iškeliavo į miestą vedinas lūkesčių apie laimę, tačiau ilgainiui nusivilia, jaučiasi artė­jąs prie bedugnės. Jis sutinka čia tuos pačius personažus – miesto prostitutę, varną. Tačiau apsakymo finalas siūlo kitą, laimingą Dainų... siužeto versiją: miesto turguje sutikęs sveikata trykštančią kaimo mergą bernas grįžta su ja atgal į sodžių.

     Kubiliaus teigimu, Dainos apie svyruojančius gluosnius esanti „avangardizmo pagrindų revizija pagal emocinės lyrikos modelį, atpalaidavusi tikrąjį poeto balsą“ (16). Vis dėlto atrodytų, kad abu poeto balsai – ir avangardinis, ir lyrinis, ir mažorinis, ir minorinis – yra tikri ir tik abu kartu pakai­tomis skambėdami jie geba perteikti prieštaringą ir maiš­tingą poeto būdą.

     Ankstyvoji Kazio Borutos poezija suvoktina kaip lietuvių urbanistinės poezijos tradicijos kryžkelė: poetas pratęsia Juliaus Janonio pradėtą proletarinio urbanizmo tradiciją, taip pat jaunatviškai veržlią, „aktingą“ keturvėjiškąją ur­banizmo traktuotę, o kartu nužymi tolesnės eleginės-minorinės urbanistinės poezijos tradicijos gaires, jos tąsą An­tano Miškinio kūryboje.

     __________________

    

     (1) Angelika Corbineau-Hoffmann, Kleine Literaturgeschichte der Grossstadt, Darmstadt: VVissenschaftliche Buchgesellschaft, 2003, p. 8.

     (2) Kari Riha, Deutsche Grossstadtlyrik, Munchen, Zurich: Artemis-Verlag, 1983, p. 11.

     (3) Apie „skito“ vaizdinio įtaką Borutos poezijai žr. Vytautas Kubilius, Kazio Borutos kūryba, 2-as pat. leid., Vilnius: Vaga, 1985, p. 66; Dalia Strio­gaitė, „Kaip Kazys Boruta lietuvių literatūrą kreipė į modernizmą. Kaziui Borutai – 100“, Šiaurės Atėnai, 2004 12 24, p. 8.

     (4) 1925 m. gegužės mėnesį Boruta buvo suimtas už Gegužės 1 d. šūkius, paskelbtus leidinyje Draugas jauniems.

     (5) Rimvydas Šilbajoris, Netekties ženklai, Vilnius: Vaga, 1992, p. 93.

     (6) Vytautas Kubilius, Naujų kelių ieškant, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1964, p. 335.

     (7) 1961-1962 m. sudarydamas rinktinės Suversti arimai planą antrąjį skyrių Boruta pavadino „Dainomis apie svyruojančius gluosnius“ (1925– 1927), žr. paantraštę „susidūrimai su prieštaravimais tarp senojo kaimo ir naujosios kapitalistinės Lietuvos, klaidžiojimai ir ieškojimai“, kuri yra „Paaiškinimuose“, in: Kazys Boruta, Neramūs arimai [Raštai, t. 1], sudarė ir paaiškinimus paraše Valerija Vilnonytė, Vilnius: Vaga, 1970, p. 405.

     (8) 1927 m. rinkinio Dainos apie svyruojančius gluosnius tekstai cituojami iš 1927 m. leidimo rinkinio, o Raštų skyrių Dainos apie svyruojančius gluosnius sudarantys, bet į 1927 m. rinkinį nepatekę tekstai cituojami iš Raštų.

     (9) Šį elektros stulpo kaip kryžiaus ir kartuvių vaizdinį „pasufleravo“ latvių dailininko Niklavo Strunkės sukurta rinkinio Kryžių Lietuva (Ryga, 1927) viršelio iliustracija – ant kryžiaus formos elektros stulpo kybąs pakaruoklis.

     (10) Rita Tūtlytė, Antanas Miškinis, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1997, p. 102.

     (11) Ю. M. Лотман, З. Г. Минц, «Человек приподы» в русской литературе», 1996, p. 630.

     (12) Prisimenantkonedešimčiametų vėliauišleistą AntanoMiškiniorinkinį Varnosprieplento (1935), galimabūtų kalbėtiapielietuvių poetinėjesąmonėjegyvavusį varnoskaipkaimopaukščio įvaizdį.

     (13) Miesto-geležiniovilkovaizdinyspirmą kartą pasirodė dar 1927 m. Naujame žodyje (Nr. 16) cituotameBorutoslaiškeiš Vienos: „Žaduiš­reklamuotikaimišką berną, sudarytinaujoAdomoirIevosmitą, sudaužytigelež. vilko, reiškia, miesto šventybės, aureolę irdiametraliaiatsistotifuturizmomašinizmui...“, cit. iš „Paaiškinimai“, in: KazysBoruta, op. cit., p. 408.

     (14) „AktyvistinisBorutosbernosuklumpėmisvaizdinysperėjoir į Trečiofrontomanifestą, – žr. Rašytojų Aktyvistų Kolektyvas, „Mespasi­ryžom“, Trečiasfrontas, 1930, Nr. 1, p. 3.

     (15) VytautasKubilius, KazioBorutoskūryba, 2-aspat. leid., Vilnius: Vaga, 1985, p. 9.

     (16) Ibid., p. 47.

    

     Iš: Kazys Boruta. Lietuviškasis Brandas: asmenybės laisvė, iššūkis, neprisitaikymas. Mokslinės konferencijos, skirtos Kazio Borutos 100-osioms gimimo metinėms, medžiaga, 2005.

 

     Kazys_Boruta_brandas.jpg