tekstai.lt

Dalia Striogaitė. „Keturi vėjai“ – lietuviško avangardizmo šerdis (1998)

b_100_141_16777215_0___images_iliustracijos_2013_tekstai_keturi_vejai_01.jpg      Tipiškiausias avangardizmo pasireiškimas – „Keturi Vė­jai“ (1). Tai pati lietuviško avangardizmo šerdis, ji verta atidaus įsižiūrėjimo.

     „Jei Binkio ar Tarulio nebūtų buvę, kas nors būtų turėjęs kitus panašius vėjų pamušalus išrasti“ (2), – yra sakęs Raila. „Mėgti naujumus yra taip pat įgimtas dalykas, kaip ir talen­tas. [...] Ir Binkio kūrybinė dvasia svaigo ir džiaugėsi ten, kur buvo kas nors žmogiškai nauja.“ (3) Kad Lietuva būtų įtraukta į europinį meno vyksmą, pajudėtų iš uždarumo ir dvasinės stagnacijos, turėjo atsirasti toks Binkis – labai savarankiškas, kritiškai ir iš esmės galvojantis, imli, entuziastinga asmenybė. Antano Miškinio žodžiais, „jis visada būdavo už daugelį visa galva aukštesnis.“ (4)

      Binkio ir Petrėno-Tarulio suburta grupė buvo naujos pa­saulėjautos žmonės: neistoriški, beveik nevaržomi tradicijų, užtat nestandartiškai mąstantys, drąsiai atpalaiduojantys kū­rybinę vaizduotę, ieškantys naujų meno formų: „svarbu užsidegimas, ištvermė ir noras rimtai dirbti literatūros darbą“ (5), – nurodinėjo Binkis. Visai netiko praeities literatūros pavyz­džiai. Juokėsi iš neoromantinio vaizdavimo būdo (Binkis mo­kė: „Kur tik pasidairai – vis simbolis. O kas tą simbolizmą išgalvojo? Nekonkretumas išgalvojo simbolizmą arba nenoras bei nemokėjimas aiškiai pasakyti. [...] mes turime konkrečiai matyti...“ (6) Juos traukė nauja estetika ir naujo tipo kūrybiš­kumas. Buvo susižavėję Vladimiru Majakovskiu: „Mums im­ponavo Majakovskio atneštoji šviežia srovė į poeziją...“ (7) Nors kartais rodėsi, kad keturvėjininkams „skirtumo nebuvo, ar Majakovskis, ar Marinettis, ar koks vakarietiškas futuristas, imažinistas, kad tik originalus ir nepaprastas.“ (8)

     Originalumo siekė žūtbūt – tik šitaip esą galima sukurti gyvą dabarties literatūrą, priblokšti publiką ir pratinti ją prie naujovių. Avangardisto kūrinys turi šokiruoti, kitaip jis – nepavykęs. Maksimalų šoko efektą demonstravo manifestas „Žengte marš!“ bei kt. deklaracijos – jie laikytini lygiaverčiais avangardistų meniniais kūriniais, o kolektyvinė autorystė tik stiprina veiksmingumą.

     Bet avangardistai nesiribojo vien literatūra. Yra dalykų, reikšmingesnių už rašymą, – tai Gyvenimas. (Binkis, veržlios aukštaitiškos stichijos reiškėjas, pabrėždavo išėjęs tik gyvenimo mokyklą.) Gyvenimas – ne filosofavimas apie jo prasmę, bet džiugi buvimo laisvė. Jis ypač vertingas savo gaivališku­mu (nepavaldus normoms, žavus audros ir vėjo siautimu). „Mes stichijos padarai“ (9), – rašė Rimydis. Gyvenimas suvokia­mas būtiškai (Nietzsche's žodžiais tariant, „gyvename ne kaip individai, o kaip toji vienintelė gyvastis, su kurios begaliniu vaisingumu esame susilieję“ (10). Gyvenimas – tai naujovės, šiuolaikiškumas, bendroji XX amžiaus dvasia. Tai ir lig šiol nesuvoktos gyvenimo sritys, nuošalės, užkaboriai. „Avangar­das reiškia nuolat besiplečiančią meno savivoką – kuo menas galėtų tapti. Šiuo atžvilgiu – tai grynoji galimybių logika ir įmanomų meno pasaulių semiotika.“ (11)

     Reikšminga yra speciali avangardistų veiklos aplinka – paribys tarp kultūros ir buities, estetizuota artistinė sfera (bohema). Ji pabrėžia sąmoningą atotrūkį nuo visuomenės kaip pasipriešinimą jai. Būtent čia labiausiai skleidžiasi pub­likos įtariai vertinamų menininkų (stichijos padarų) nuostatos ir principai: nuoširdžiai atsiduodama gyvenimo tėkmei, artis­tiškai žaidžiama, siekiant kuo labiau suglaudinti meną su tikrove, ardyti ribas tarp meno ir nemeno, pertvarkyti ver­tybių hierarchiją; čia išgyvenama maišto pilnatvė, laisvės svaigulys. Bohema – tai jutiminio santykio su realybe, spon­taniškumo, intelektu nesugadinto natūralumo erdvė. Tikroji avangardizmo arena. Keturvėjininkų bohema nė kiek ne ma­žiau svarbi, o nesyk ir įdomesnė už jų meninius tekstus.

     Pokario Europos herojais buvo tapę autsaideriai. „Hamsuno valkatos ir benamiai eina per literatūrą ir pasaulį...“ (12) Jų atskalūniškumas – akibrokštas visuomenei, ypač jos miesčioniškiems moralumo standartams. Laisva bendruomenė, kito­niškas gyvenimo būdas.

     Ir keturvėjininkai siekė atkurti „pirmykščius bendrumo ryšius, kuriuos susilpnino arba visiškai nutraukė pražūtingi istorijos įvykiai...“ (13) Sparčiai turtėjančioje, svetimėjančioje vi­suomenėje, kur vulgariai ima skleistis konformizmas ir miesčionizmas, susibūrė grupelė poetų, kuriuos bendri interesai ir entuziazmas tarsi pakylėjo virš kitų. Žlabys liudija, kad „vadi­nosi tarpusavyje broliais. Tai vėl lyg primintų kurio nors vie­nuolyno arba kurio nors kito ordino statutą“, o kartu siekė „su­talaškuoti pažaliavusią nuo sustingimo ir apsivėlusią nuo ra­mumo literatūros balą.“ (14) Jų susibūrimai – paldieninkai neturėjo būti iškilmingi, o svarbiausia – nebanalūs. Petrėnas prisimena:

 

     Jau tada veikė kažkokia Moterų seklyčia, tai ji turėjo berods trečia­dienius, o Metropolyje jau veikė five o clok tea šeštadieniais. Tai mies­čioniškos pramogos ir pasismaginimo susirinkimai. [...] nusprendėm rimtam kūrybiniam darbui rinktis pirmadieniais. Paldienykai – tai savotiška studija, savotiški paslaptingi susirinkimai, į kuriuos ne­kviestas jokiu būdu negalėjo patekti. [...] Paldienykai turėjo savo susirinkimų ritualą. (15)

 

     Juos vienijo organizuotas darbas, modernią epochą ati­tinkantis tempas ir naujas, laboratorinis kūrybiškumas. „Ištisi vakarai praeidavo besvarstant sudėtingus eilėdaros ir poezijos labai specifinius dalykus, kai įsismaginęs Kazimieras Binkis kaip auklė mažu šaukščiuku penėdavo jaunus poetus poetinio darbo paslaptimis.“ (16) Tie, kurie paldieninkuose godžiai gaudė kūrybos naujoves, laiko bangos pakylėti trumpam momentui buvo tapę naujos žmonių rūšies atstovais, narsiais radikalais, literatūros vedliais. Būti avangardistu reiškė tapti gyvenimo teisėju, reikėjo turėti maištininko ir pašaipūno temperamentą. Tikru avangardistu galėjo būti ir nerašantis, bet maištavimas, bravada, azartas, artistizmas – būtini. Triukšmingieji keturvėjininkai afišavosi kaip tiesą žinantys ir galios turintys. Jonas Aistis, jaunesniosios kartos atstovas, prisimena: „mes jais gro­žėjomės ir gėrėjomės: turėjo talentų, ir visi žodžio užantyje ilgai neieškojo – kalbėjo kaip iš rašto. Vėjuose nebuvo nei šveplo, nei greblo: jie daug ir ilgai nekalbėjo.“ (17)

     Atpalaiduotas stichiškumas suteikė jų aplinkai žavų kūry­binį polėkį, daug improvizacijos, poetinio šėlo – savotiškų hepeningų. Antai radikalieji keturvėjininkai „ypač reiškėsi „siutyba“, t. y. ypatingos keturvėjiškos gyvensenos forma­vimu. Specialus keturvėjiškas alkoholis („spaudinė“) per su­eigas buvo geriamas su keisčiausiais ritualais...“ (18) Šaunūs po­kyliai vykdavo ir Boriso Melngailio dvare. Tai buvo svaigi­nimasis pačia gyvastimi, jaunyste ir poezija, neįsivaizduojant jų atsietai. Žemiški džiaugsmai, laikinumo grožis – tarsi kom­pensacija tiems, kurie nesiekė amžinybės. Tačiau ir gaiva­liškame siautulyje nuolat pabrėžiamas savų ritualų laikymasis rodė kažką svarbesnį – pastangas bohemišką netvarką versti tvarka, siekti, kad kai kas užsifiksuotų ir išliktų atmintyje. Tai buvo kūrybos procesas, kėlęs tam tikrus reikalavimus au­toriams: būtina intensyvi emocinė būsena ir savas pašaipus, kategoriškas stilius. Kolektyvo pastangomis visų akivaizdoje formavosi neįprastas, didelis kūrinys.

     Jie azartiškai laužė konservatyvų mąstymą, moralės nelie­čiamybę, giluminę žmogaus baimę išsiskirti iš minios. Nėra blogai būti kitoniškam, atviram, peržengusiam draudimo ribą, t. y. neveidmainiaujančiam. XX amžiaus žmogus turi išlaisvėti – išmokti būti savimi.

     Rizika, maištas, polemika kūrėjui būtini, tik ne pigus tar­navimas, įsiteikimas publikai. Su išdidžia panieka biurgeriškam skoniui kiekvienas iš keturvėjininkų kūrė savo tyčinį, šokiruojantį įvaizdį. Specialiai „laužė“ save, prisiimdami vi­suomenės išankstinį kuoktelėjusių menininkų vertinimą. Žino­ma, buvo daug perlenkimų, – tai avangardistinė kūryba. Nietzsche yra aiškinęs, jog Dioniso galia „pavertė visus savo pačių akyse kitokiais“, o „nesaikingumas atsiskleidė kaip tiesa.“ (19)

     Mažiausiai mūsų kultūros sąmonėje bus užsifiksavęs Petrėno paveikslas. Faktiškasis Brolijos gyvenimo organizatorius (20) ir „Keturių Vėjų“ žurnalo redaktorius (anot Šemerio, „smar­kiausias „Keturių Vėjų“ šulas“ (21), vienas talentingiausių ir atkakliausių naujojo meno propaguotojų, įvairiapusis kūrėjas (rašytojas, dailininkas, teatralas, žurnalistas), judrus ir greitas, bet neturėjęs įžūlaus pirmavimo bruožų, jis nesukūrė ryškes­nio savojo įvaizdžio – „nemėgo lįsti į priekį ir mielai užleis­davo pirmąją vietą Binkiui“ (22) (Alfonsas Šimėnas).

     Kas kita Binkis – sąjūdžio siela, turėjęs „magnetinės prigim­to vado jėgos“ (23), tikras impulsų teikėjas jauniesiems. Binkis sukūrė naują Lietuvoje laisvo menininko įvaizdį, „buvimo poetu“ pavyzdį ar, kaip sakė Greimas, „autentišką lietuviškojo šaunumo koncepciją.“ (24) „Veikė ne tik jo poezija, bet ir asmuo, nerūpestingas gyvenimo stilius“ (25) (Tilvytis), „poetas par excellence“ (26) (Aistis). Teisingai pažymi Kostas Ostrauskas: „jeigu jis ir nieko nebūtų parašęs, jo svoris ir įtaka mūsų literatūri­niam gyvenime vis tiek būtų jaučiama.“ (27) Binkis kūrė save kaip meno kūrinį: vėjavaikis, neblėstančios jaunystės reprezentantas, poezijos maestro („savo bute bičiulius priimdavo gana ceremoningai: apsivilkęs vizitę arba šiaip juodą eilutę ir vis su gėle atlape“ (28), išdidus dvarininkas, negailestingas mies­čionių ir nuvorišų kritikas, pagaliau – nepamainomas kompa­nijose vis su žaižaruojančiais pokštais ir anekdotais. Be abejo, tikrasis Binkis buvo sudėtingesnis nei jo įvaizdis. Petrėnas prisimena: „man vienam su ašaromis akyse pasakodavo savo giliausius ir intymiausius išgyvenimus. Niekas kitas, esu tikras, tokio Kazio nematė, kokį aš pažinau.“ (29) Tačiau avangardizmo diskursui svarbus tėra viešasis Binkis – iškeltas savo epochos ir tapęs jos nervo bei aktualių estetinių poreikių reiškėju.

     Ir kiti avangardistai kūrė spalvingus išsišokėlių vaidmenis, polemiškai akcentuodami akibrokštą visuomenės „nesutep­tai“ moralei ir geram tonui.

     Tysliava buvo iš pačių jauniausių. Pabrėždavo esąs tikras XX amžiaus vaikas (priešingai nei kiti keturvėjininkai, gimusieji dar praeitame šimtmetyje). Buvo veržliausias, pretenzingiausias, su savo plačiais polėkiais nebeišsitenkantis Lietuvoje. Juo­zas Urbšys ne be šypsenos yra užfiksavęs būdingą vaizdelį:

 

     Juozą Tysliavą susitikau kartą Kaune Laisvės alėjoje. Išnašus, atmesta galva, plačiai užtikrinta žengsena, dešinėje stamantri lazda, kairėje – į baltą su žirniukais moterišką skarelę surištas ryšulys, panašus į tuos, kokius nešdavosi moterys, eidamos į atlaidus. „Kur link žengi?“ – klausiu. „Į Paryžių“, – išdidžiai atsako... (30)

 

      Šitaip stilingai susiruošęs „pirmutinis Lietuvos poetą“ iš­skubėjo integruotis į Europą, – vėliau sakys: „klausyti, kaip mauroja pasaulis ir kliokia laiko lietus.“ (31)

     Šemerys sukėlė didžiulį visuomenės sujudimą kaip pirmas Lietuvoje pornografinės literatūros kūrėjas ir poezijon įsi­veržęs grafomanas. Labai valiūkiškai reiškėsi keturvėjininkų pažiba husarų karininkas Žlabys: kartais su ironiška manieringo riterio, da­mos kulto gerbėjo kauke, o kartais – atvirai smūgiuojantis:

 

     turėjau blogiausio poeto vietą ir nenorėjau jos užleisti dar blo– gesniam poetui. Tai dėl mano lyrinių, nors lietuviškų, keiksmų ir kitų dalykų. Tačiau aš tvirtai laikiausi tos vietos, iš kurios galėjau ir kitus pakeikinėti. (32)

 

     Vėliau ir poketurvėjininkas Morkūnas išbandys drastiškus visuomenės atstumtųjų – bandito, degenerato, bepročio – vaidmenis; Boruta sukurs šokiruojantį kaimiško berno įvaizdį.

     Provokavimo, įžūlaus erzinimo momentai avangardistams būtini, nes padeda kurti incidentus ir surasti tikrąjį skaitytoją. O tikrasis bus tas, kuris priešinasi jų skelbiamai tiesai, ne­suvokia modernistinio kodo, taiko visai kitą mastelį ir pik­tindamasis padeda sukurti literatūrinę erzelynę – lyg teatrą, kuriame grumiasi naujoji ir konservatyvioji tiesos. Skandalas trokštamas – jis ambivalentiškas.

     Mūsų avangardistams toks lemtasis skaitytojas buvo ištiki­mas senųjų meno vertinimo kriterijų gynėjas, neatlaidusis Adomas Jakštas (Dambrauskas). Gindamas tautinį meną, jis griežtai smerkė svetimas įtakas. Literatūros kritiko uždavinį suprato kaip saugojimą, „kad visuotnenėn nebūtų prašmugeliuota pseudogrožio kontrabanda. Tam uždaviniui ir reika­lingi absoliučiai grožio kriterijai. Būdami absoliučiai objekty­vūs, jie yra visiems privalomi, lygiai kaip visiems privaloma viena tikra filosofija ir viena tikra religija.“ (33) Taigi Jakštas gina nusistovėjusias tiesas ir vertes, o avangardistai kelia naują tiesą, spontaniškai gimusią jų improvizacijose ir ieškojimuo­se. Jakštas neleidžia abejoti literatūros šventumu, o avan­gardistai juokiasi: visos tiesos santykinės, nieko nėra švento, net pats Viešpats Dievas. Jakštas rūstauja, kad modernusis menas „bjaurus piktšašis“ (apie trečiafrontininkus sakys: „de­kadentiškai revoliucinė šunpoezė“, „šunprozė“), tai reikia pašalinti, o šie džiaugiasi kilusiu triukšmu ir reklama. (34)

     Avangardistai drąsiai užkliudė veik visus iškilesnius kū­rėjus: Herbačiauską, Balį Sruogą, Faustą Kiršą, Vincą Krėvę, Putiną... Provokavo ne vien rašytojus. Gąsdino ir miesčionis buitininkus („rambiąją masę“). Kaip pažymi Areška, „kovojo su miesčionijos psichologijai būdingomis ypatybėmis: sta­bilumo, ramybės, jaukumo, nekonfliktiškumo ilgesiu, noru gyventi be įtampos, permainų ir rizikos.“ (35)

     Bet visuomenei mestas iššūkis, epatavimas drastiškumais lengvai nepraeina. Apie juos lydėjusią sunkią neapykantą pri­siminimuose rašo Petrėnas, Žlabys ir kt.; „tėvynainių nukan­kinti tapo Kristai / Ir savųjų persekioti buvo pranašai“ (36), – eiliavo Šemerys. Tai avangardo paradoksas: atmetamas įsitvir­tinimo kultūroje principas, konfrontuojama su kitais kūrėjais, ignoruojama visuomenės nuomonė, tačiau laukiama supra­timo. (Po daugelio metų Petrėnas Amerikoje užjausdamas ste­bės beatnickus: „O vietiniai snobai juos kolioja, kiek tik gali. Man taip pažįstama ir suprantama. Sako, kad jie neturi moralės, sako, kad jų kūryboje nėra prasmės. Bet jeigu jie atmeta, išdrįsta atmesti vietinio stiliaus moralę, tai kartais ir panašu esti, kad čia irgi nemaža moralė, o kai jie nesilaiko priimtosios ir visuo­tinai viešpataujančios prasmės, tai taip pat panašu, jog yra kai kuri prasmė.“ (37) Konfliktai, įtampa – esminis avangardizmo savitumas. Dėl garsiosios frazės, neva nuskambėjusios „Keturių Vėjų“ teisme „Nusispjauti mums ant jūsų, profesoriai, mes jūsų nesiklausime“, Petrėnas, grupės vardu kalbėjęs tame renginyje, vėliau prisimindamas tvirtins: „Nieko panašaus nebuvo pasa­kyta. Kodėl autoriui būtinai reikėjo pameluoti.“ (38) Matyt, avan­gardistų išpuoliai daugelį gąsdino, tad būdavo išdidinami. (39)    

     Šiandienos literatūrologų nuomone, lietuvių avangardistai buvo dar gana nuoširdūs ir, lyginant su kitų tautų literatūrų praktika, kur kas mažiau ekstravagantiški. (40)

     Beatodairiškai akcentuoti savo neklystamumą avangardis­tams būtina, kad galėtų vykdyti estetinį perversmą. Tad ir Petrėno sugalvojimas, kaip „savaimingu stiliumi“ atsilaikyti minėtame „Keturių Vėjų“ teisme, buvo apvertimas: nusikaltam sąmoningai, nesigėdijam, jokio išteisinimo nenorime, jūsų bausmę laikysim sau garbe. Kitas įspūdingas jų laikysenos pavyzdys – kaip Binkis su Petrėnu, jau sąjūdžiui išblėsus, atsisakys būti apdovanojami Gedimino ordinais „už nuopel­nus lietuvių literatūrai“. Petrėnas prisimena, kaip karštai reagavęs Binkis:

 

     Tai „Keturių Vėjų“ įžeidimas. Mes gi prieš visokią pasenusią buta­foriją, prieš ordinus ir miesčionišką kurtuaziją. O dabar kaip kokie „nuovados viršininkai“ (tai jo autentiški žodžiai) lenksime galvas ir nešiosime tuos blizgučius. Ne! (41)

 

     Išreikalavo išimti jų apdovanojimo raštus, jau esančius ant prezidento stalo, labai nustebindami: „Pirmas toks atsitikimas, kad kas atsisakytų.“ Buvo svarbu principas: likti antikon– formistais, nesiduoti „prijaukinamiems“.

     Net viešas poezijos skaitymas, bendravimo su publika me­nas avangardistų buvo kitoniškas nei lig šiol. Raila pasakoja, kaip jis, tik atvykęs Kaunan studijuoti, keturvėjininkų litera­tūriniame vakare išgirdo Žlabio „Baltąją litaniją“, skaitomą Rimydžio: „ne deklamavo pakeltu balsu, kaip mes gimna­zijose buvome mokomi, bet ramiai, kažkaip nerūpestingai kalbėjo [...] Tatai klausyti man tada buvo kažkas nauja, labai neįprasta, įspūdinga. Dėl to, kad tai buvo dar Maironio kla­sikinės patriotinės tematikos laikais.“ (42)

     Taigi avangardizmas – anaiptol ne vien rašytinė kūryba. Keturvėjininkai pasistengė smarkiai išklibinti normas ir kri­terijus, kuriais lig tol buvo nusakomas meno kūrinys. Jie siūlė platesnį kūrybos supratimą ir net beribiškumą: neatsitiktinai į savo grupę telkė įvairių meno sričių atstovus, kovojo su pub­likos reakcija, stengėsi išsiugdyti naujo tipo suvokėją. Pats avangardizmo judėjimas su visais jo paraliteratūriniais mo­mentais buvo modeliuojamas kaip kūrinys, turintis savo pras­mę ir grožį. Visa, ką aptarėme (paldieninkų mokykla ir jų žur­nalas, improvizacijos, laikysena, literatūros vakarai...), yra didysis lietuvių avangardizmo kūrinys, vie­šas, demokratiškas, iš principo kitoniškas, naujas menas-nemenas. Iš tiesų tai buvo šauniausia, ką jiems pavyko sukurti! Patys keturvėjininkai juokėsi, kad jų plonytės knygelės be reikalo „Keturių Vėjų“ teisme laikytos įkalčiais, – daug svar­besnės visuomenėje paskleistos bacilos. (43)

     Didelio avangardinio kūrinio ir tikslai dideli: diegė ver­tybių reliatyvumo tiesą, skiepijo kitą estetinį skonį, pratino prie sąlygiškumo (modernistinio meno pagrindo), skatino vidinį išlaivėjimą. Rodė kryptį – nemistifikuoti kūrybos akto, nefetišizuoti knygos (yra ir modernesni žinių šaltiniai), nesu­reikšminti literatūros (ji nėra prioritetinė tiesos skelbėja), neparsiduoti komerciškumui ar šlovės pagundai. Literatūrai būtina nusimesti savo išskirtinumo, dekoratyvumo, popu­liarumo pretenzijas, persiorientuoti į XX amžiaus keliamus uždavinius bei modernų stilių.

     Menininkai, kaip išjudintojai, yra visuomenės avangardas. Nesitaikymas prie daugumos – kūrėjo laikysena, o novatoriš­kumas – svarbiausia meno reikšmė. Tai buvo iš tiesų nauja, prie ko visuomenei reikėjo pratintis.

    

    

     (1) Žurnalui pavadinimą Binkis su Petrėnu rinko labai atsakingai. „Gerus tris mėnesius barėmės, argumentavom, dažnai šaltai išsiskirdavom ir vis nesutarėm“ (J. Petrėnas, Prisiminimai apie K. Binkį ir žurnalą „4 Vėjai“, in LLTI BR, F 1-5969,1. 12). Binkis primygtinai piršo „stichišką“ „Keturių Vėjų“ vardą, ir Pet­rėnas, geidęs ko nors modernesnio ar techniškesnio, pagaliau nusileido.

     (2) B. Raila, Kai vėjai nutyla, in B. Raila, Paguoda: Akimirksnių kronikos, London: Nida, 1975, d. 3, p. 36.

     (3) Nepasakyta kalba [F. Kiršos 1942 05  26 parengta kalba po K. Binkio mirties]; iš archyvų dokumentų, in „Gimtasis kraštas“, 1968, spalio 31.

     (4) A. Miškinis, Didis sodžiaus prietelius Kazys Binkis, in „Ūkininko patarėjas“, 1942, geg. 29, nr. 21.

     (5) K. Binkio laiškas panevėžiečiams 1927 01 24, in Šiaulių „Aušros“ mu­ziejus, GEK 71600,1-R 6257.

     (6) J. Žlabys, Atsiminimai apie poetą Kazį Binkį [„Keturvėjininkų“ atsi­minimai, parengė J. Žėkaitė], in Literatūra ir kalba, Vilnius: Vaga, 1977, t. 14, p. 490.

     (7) J. Petrėnas, Atsiminimai apie K. Binkį, in LLT1 BR, F 1-5970,1. 10.

     (8) J. Paleckis, Žingsniai smėly: 1926 metai, Vilnius: Vaga, 1968, p. 120.

     (9) A. Rimydis, Mano Vedos, Kaunas, 1924, p. 39.

     (10) F. Nietzsche, op. cit., p. 121-122.

     (11) M. Epšteinas, Apie avangardizmą, in „Literatūra ir menas“, 1993, gruodžio 11.

     (12) L. Pesch, Die romantische Rebellion in der modernen Literatur und Kunst, p. 90.

     (13) P. Gay, Weimaro kultūra: Autsaiderių Vokietija 1918-1933, iš anglų kalbos vertė V. Papievis, Vilnius: Amžius, 1994, p. 91.

     (14) J. Žg. [J. Žlabys-Žengė], Kas buvo Keturių Vėjų padielnikai, in „Jau­noji Lietuva“, 1939, nr. 6-7, p. 380.

     (15) J. Petrėnas, Prisiminimai apie K. Binkį ir žurnalą „4 Vėjai“, in LLTI BR, F 1-5969,1. 21.

     (16) J. Petrėnas-P. Tarulis, Stasys Pilka – rašytojų draugas, in LLTI BR, F1– 5968,1. 3.

     (17) J. Aistis, Milfordo gatvės elegijos, Vilnius: Lietuvos rašytojų s-ga, 1991, p. 212.

     (18) P. Morkus, jr., „Keturių vėjų“ ordino brolis, in „Literatūra ir menas“, 1993, vasario 13.

     (19) F. Nietzsche, op. cit., p. 70, 51.

     (20) Žr. jo pasisakymą: „Juk faktinai tik Pranašo iniciatyva ir rūpestis priklausė Kazimierui, o toliau visą vežimėlį jau aš tempiau, pačiam Kazimierui tik iš tolo pagelbstint“. J. Petrėno laiškas B. Railai 1961 03 02, in LLTI BR, F 1-5958.

     (21) S. Šemerys, Žmonės mano gyvenime. Petrėnas – Tarulis Juozas, in LLTI BR, F 4-918.

     (22) A. Šimėnas, „Keturvėjininkų“ „paldienikai“ ir dabartis [„Keturvė­jininkų“ atsiminimai, parengė J. Žėkaitė], in Literatūra ir kalba, Vil­nius: Vaga, 1977,1.14, p. 508.

     (23) M. Vaitkus, Nepriklausomybės saulėj. 1918-1940 atsiminimai, Lon– don: Nida, 1968, t. 6, d. 2, p. 219.

     (24) A.J. Greimas, Jonas Kossu-Aleksandravičius, in A.J. Greimas, Iš arti ir iš toli, p. 109.

     (25) T. Tilvytis, Iš atsiminimų apie K. Binkį, in T. Tilvytis, Taikos sėja: Publicistika, parengė J. Pilypaitis, Vilnius: Vaga, 1982, p. 137.

     (26) J. Aistis, K. Binkio gyvenimas ir kūryba, in K. Binkis, Lyrika, red. ir įvadą parašė J. Aistis, Chicago: Terra, 1952, p. 6.

     (27) K. Ostrauskas, Kazys Binkis, in „Metmenys“, 1959, nr. 1, p. 30.

     (28) J. Aistis, K. Binkio gyvenimas ir kūryba, p. 12.

     (29) P. Tarulio [J. Petrėno] laiškas R. Samulevičiui 1978 04 11, in „Kauno tiesa“, 1992, bal. 18.

     (30) „Ištikimai ir džiaugsmingai žengti Lietuvos keliu“ (Su ]. Urbšiu kalbasi E. Vaitkus), in „Knygnešys“, 1989, nr. 5, p. 9.

     (31) J. Tysliava, Su!, in „Lietuvos aidas“, 1932, spalio 1.

     (32) J. Žlabys-Žengė, Poetas, vaikęsis genialumo, in „Nemunas“, 1990, nr. 1, p. 51-52.

     (33) A. Jakštas, Mano kritikams, in „Baras“, 1925, kn. 5, p. 65.

     (34) Keturvėjininkai linksmai atsikirtinėjo – kartu A. Jakštui ir komunistų spaudai: „Jakštas turi dievą, Mickevičius-Kapsukas turi nemažesni. Jie abu baisiai tikintys žmonės. [...] Ir jie abu savo parapijonims sako: mūsų dievas yra absoliutinė grožybė, ir kas ne jo šlovei – tai tas ne menas“ („Keturi Vėjai“, 1926, nr. 2, p. 6).

     (35) V. Areška, XX amžiaus lietuvių poezija: sumažinta avangardo reikšmė, in „Lietuvos rytas“, 1995, liepos 14.

     (36) S. Šemerys, Granata krūtinėj, p. 31.

     (37) J. Petrėno laiškas Aug. Griciui 1965 06 08, in LLTI BR, F 1-5950,1. 3.

     (38) J. Petrėno laiškas nežinomam asmeniui 1975 01 14, in LLTI BR, F1-5985.

     (39) Minėtame teisme išpuolių būta. Anuomet aprašinėdama renginį, Orintaitė priekaištavo Petrėnui: „ir Paryžiuj buvęs, ir „svieto“ matęs, neišmoko gerbti žmonių ir šaltai bei kultūringomis priemonėmis vesti ginčą ir kovą su idėjiniu priešu“ („Židinys“, 1927, nr. 12, p. 398).

     (40) B. Ciplijauskaitė, op. cit., p. 4.

     (41) P. Tarulio [J. Petrėno] laiškas R. Samulevičiui 1979 02 22, in „Kauno tiesa“, 1992, bal. 18.

     (42) B. Raila, Nuo vakarykštės iki rytdienos: Tautos laisvėjimo vaivorykštė, red. Domukas, Vilnius: Žurnalistika, 1996, p. 269.

     (43) „Keturi Vėjai“, 1928, nr. 4, p. 1.

    

     Dalia Striogaitė. Avangardizmo sukūryje: naujosios literatūros studijos. V.: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998.

 

     avangardizmo_sukuryje.jpg