tekstai.lt

Teofilis Tilvytis. Poema „Artojėliai“ (1930)

b_100_126_16777215_0___images_iliustracijos_2013_tekstai_tilvytis_artojeliai.jpg     Avangardinės krypties poemoje „Artojėliai“ vyrauja ironiškas disonansas, ekspresyvūs, sąlygiški, tragikomiški nepriklausomybės kovų vaizdai, epigraminio pobūdžio liaudies dainų stilizacija. Vytautas Kubilius rašė, kad šio laikotarpio T. Tilvyčio kūrybinės manieros savumai ryškiausiai susikristalizavo „Artojėlių“ poemos I ir II dalyse. 1930 m. švenčiant Vytauto jubiliejų, T. Tilvyčiui kilo noras parodyti tikrąjį Lietuvos veidą. Artojėliuose poetas stipriausiai išreiškė priešybių kovos, vykusios Lietuvos gyvenime, dramatiškumą ir jėgą. T. Tilvytis personifikavo priešiškas klases Petro ir Jono paveiksluose, nesuteikdamas jiems individualių bruožų, o paversdamas juos lyriniais kovojančių jėgų simboliais: Petras – „juodas proletaras“, Jonas – „kruvinas žandaras“.

 

    

     ARTOJĖLIAI

    

     Išalkus tyluma,

     Langan linguoja klevas.

     Prie lango Lietuva

     Iš miško atkeliavus.

    

     Už lango beržynai —

     Šakas vynioja vėjas.

     Lietuvi, ar žinai,

     Ką juodalksnis kalbėjęs.

    

     Už lango Lietuva,

     Stiklai vargelį švilpia.

     Ausyse skalija šuva

     Pakartas vėjo kilpoj.

    

     Oi tas vardas, žalias vardas —

     Oras Lietuvos pavargęs.

     Aš ne vergas, aš ne vergas —

     Rėkia krūmuos paukštis margas.

    

     Klojas pievos, bėga dirvos,

     Rankoje kastuvas, kirvis.

     Krankia lėkdamos tetirvos,

     Kad neartos Petro dirvos.

    

     Būsiu pirmas, būsiu pirmas —

     Lekia žirgas melsvai širmas.

     Staugia kluonas, rėkia svirnas,

     Kad išjojo Petras pirmas.

    

     Švilpia plikos pušys,

     Neramūs klevai.

     Buvo baisus mūšis —

     Šnekasi klevai.

    

     Eina artojėliai,

     Eina iš namų.

     Likis, bernužėli,

     Oi bus neramu.

    

     Žalia po Lietuvą,

     Dar žaliau šiluos.

     Kas dar nenugriuvo,

     Tą rytoj nušluos.

    

     Vieškeliai uždulko,

     Artojėliai mūs.

     Kuris gavo kulką

     Nebegrįš namuos.

    

     Traukia artojėliai,

     Liūdna po laukus.

     Daug neprisikėlė,

     Daug dar daug suguls.

    

     Einam ginti žemės,

     Varge Lietuva.

     Likit sveikos mamos,

     O mudu — eiva.

    

     Laisva mūsų Lietuva —

     Lauke skalija šuva.

     Lauke skalija šuva —

     Artojėliai, na eiva.

    

     Dar ne galas, oi dar ne—

     Rėkia balsas Nemune.

     Plaukia aidas Nemune —

     Baigkite greičiau mane.

    

     Petras stovi ant kalvos.

     Jonas neturi galvos.

     Jonas neturi galvos

     Vis už vardą Lietuvos.

    

     Greit sugrįšim, geltonkase,

     Ryt draugus lauke užkasim.

     Pasakyk kitom merginom,

     Kad tėvynę savo ginam.

    

     Šalta, šalta apkasuose,

     — Šalta — pakartoja uosiai.

     Petras padeda šautuvą, —

     Petras bėga į Lietuvą.

    

     Petrai, Petrai, grįšk į lauką,

     Ten tavęs šautuvas laukia.

     Vėl diena. Ketvirta ryto —

     Petro galva nusirito.

    

     Dar ne galas, dar ne galas —

     Rėkia išklampotos balos.

     Artojėliai už durtuvo —

     Jis išgelbėjo Lietuvą.

    

     Vaikščioja žinia po žemę:

     — Sudievu, širduže — mama.

     — Sūnų tu turi neramų —

     Kluone skrenda telegrama.

    

     — Einu, mama, — rėkia oras,

     Kepures kilnoja tvoros.

     Vyšnioj vėjas pasikoręs

     Kalba: — „Petras savanoris”.

    

     Oi tai lyta — lyta — lyta,

     Žemėj ašarų prilyta.

     Žemė ašarom nulyta,

     Mūsų žemė išvalyta.

    

     Mūsų žemė išvalyta,

     Artojėliams išdalyta.

     Lita — lita nėra litų —

     Petras griuvo ties Alytum.

    

     Saulė leidos, nusileido,

     Petrui saulė nusileido.

     Petrui saulė nusileido,

     Petras kruvinas iš veido.

    

     Saulė užplaukė už kalno —

     Petras apkabino kalną.

     Petras miega paliai kalną

     Užu žemę savo valną.

    

     Kai sujojo, sužlegėjo artojėlių pulkas,

     Kai paleido, kai pasėjo į žemelę kulkas.

    

     Kai užtraukė, užliūliavo artojėliai lilia,

     Kai pravirko geltonkasės ašarėlėms lijo.

    

     Kai atėjo, kai užėjo šaltas rudenėlis

     Ir pribiro, ir prikrito žemė artojėliais.

    

     Varge mano, varge mano,

     Vienas Dievas teišmano.

     Nėra Jono, nėra Prano,

     Nėra mylimojo mano.

    

     Vieno ranka, antro koja —

     Gera, gera Lietuvoje.

     Gera širdžiai Lietuvoje —

     Artojėliai neparjoja.

    

     Vieną nugaron nudūrė,

     Antro kruvina kepurė.

     Artojėlių daug nudūrė,

     Artojėliai nebežiūri.

    

     Ei, vargeli — vargužėli,

     Žydi avižos sužėlę.

     O kur avižos sužėlę

     Liūdna vienai mergužėlei.

    

     Oi ne viena, oi ne viena

     Saulė leidos ant rugienų.

     Aštrūs durtuvai iš plieno

     Artojėliam ne naujiena.

    

     Oi tai buvo, oi tai buvo

     Linksma eiti už Lietuvą.

     Tu Lietuva — tuva — tuva,

     Artojėliai žemėn griūva.

    

     Grįšta artojėliai

     Nepriklausomi.

     Daug neprisikėlė —

     Nesulauksime.

    

     Liūdna paliai grįčias,

     Dar liūdniau svirne.

     Bilda langinyčios:

     — „Ar sugrįš, ar ne?”

    

     — Mano, kareivėli,

     Mano amžinai.

     Juokias artojėlis,

     Žiba pentinai.

    

     Meilei mūs sudievu,

     Meilė — negražu.

     Geriau eikš į pievą,

     Geriau tarp beržų.

    

     Alia, mano Alia,

     Vasara žalia.

     Alia Jono valioj —

     O - lia - lia, lia - lia.

    

     Alia, mano Alia,

     O - lia - lia gana.

     Pievoj žalia, žalia,

     Alia Nemune.

    

     Grįžo artojėliai,

     Laisva Lietuva.

     Vėjas švilpia vėliai,

     Skalija šuva.

    

     Grįžo mylimasis,

     Grįžo nebe tas.

     Verkia geltonkasės

     Skindamos rūtas.

    

     Žiba durtuvai, kardai.

     Visoki čionai vardai.

     Artojėlių čia vardai —

     Žiba durtuvai, kardai.

    

     Užu žemę, už namus,

     Artojėliai, čia, pas mus.

     Visas kraštas neramus

     Užu žemę, už namus.

    

     Geltonkase, būk gera —

     Petro gyvo nebėra.

     Petro žemėj nebėra —

     Tra - ra - ra, tra - ra - ra.

    

     Eina garsas, garsas eina,

     Kaip sunku dainuot šią dainą.

     Eina garsas ir nueina —

     Artojėliai nepareina.

    

     Saulė leidos. Buvo kova.

     Širdį durtuvais išrovė.

     Petras numestas į griovį —

     Petrą vakar tik nukovė.

    

     Tak - tak - tak!

     Bum - bum - bum!

     Petras keliasi dangun.

     Petras skubina dangun —

     Bum - bum - bum!

     Bum - bum - bum!

    

     Petras stojasi prieš Petrą.

     Petras nepažįsta Petro.

     Tak, tarrr - ra - rak, tak !

     Tak, tarrr - ra - rak, tak!

     Petras Petrui duoda raktą.

    

     Petras neturi Velykų —

     Nebedaug mūs pasiliko...

     Ei, vali - vali - valika

     Bolševikų nebeliko.

     Bolševikų nebeliko —

     Apdaužytos kalba šakos.

     Oi dalykai, tai dalykai,

     Kai atėjo čia kolčakas.

    

     Čiaku - čiaku - čiaku - čiaku —

     Petras mušas su kolčaku.

     Petras griūva nuo kolčakų —

     Čiaku - čiaku - čiaku - čiaku

    

     Ei tai linksma, linksma buvo

     Kas sugrįžo į Lietuvą,

     O kai Petras žemėn griuvo —

     Žmonės paskelbė Lietuvą.

    

     Lekiam, lekiam, oru lekiam.

     Kur ir kam šiandien nesakom.

     Kelias gelsvas, kelias žalias —

     Verkia alksniai su berželiais.

    

     Beržais gulam, alksniais keliam —

     Sudievu baltiems berželiams.

     Sudievu laukam tėvynės —

     Aš kareivis pirmutinis.

    

     Likit sveikos mano pušys.

     Petras vakar sunkiai mušės.

     Gelsvos pušys, žalios pievos,

     O danguj raudonas Dievas.

    

     Petras lenką nusivijo —

     Vargužėliai lyte lijo.

     Ei, lija - lija - lija —

     Gera laisvoje šalyje.

    

     Gera laisvoje šalyje,

     Petras nieko nebebijo.

     Petras nieko nebebijo —

     Proklamacijas dalyja.

    

     Ei ja, lija - lija - lija —

     Liūdna Lietuvos šalyje.

     Rūta klausiasi leliją:

     — „Kas vargeliais apdalijo?”

    

     Ei ja, oja - oja - oja,

     Petras viską išvejojo.

     Petras rėkia Lietuvoje —

     Atiduokit mano koją.

    

     Lauke paukščiai vėl dainuoja,

     Vėl pavasaris.

     Mylimas neparvažiuoja —

     bįra ašaros.

    

     Kirtom durtuvais, granatom —

     Negailėjome.

     Petro niekas nebemato —

     Jis kalėjime.

    

     Bėga dienos, bėga metai,

     Laimė švysteri.

     Petras numetė granatą

     Į ministerį.

    

     Lietuva, Lietuva —

     Graži mūsų Lietuva.

     Gražus kraštas Lietuva —

     Artojėliai, na eiva.

    

     Jau senai tavęs nematėm —

     Tu ministeris.

     Petrui durtuvu į petį —

     Komunistas jis.

    

     Saulė šoka už pušyno,

     Šalta ūūūt - ta - ta.

     Petro niekas nebežino —

     Jis sušaudytas.

    

     Ei valio! Valio! Valio!

     Mirsim girioje žalioj.

     Linksma girioje žalioj —

     Ei valio, valio, valio!

    

     Lūžta šakos, šakos krinta.

     Rytas. Valanda septinta.

     Kas septintas, kas septintas

     Artojėlis girioj krinta.

    

     Ei valio, valio, valio! —

     Gausim kryžių už valio.

     Gera girioje žalioj —

     Ei valio! Valio! Valio!

    

     Praėjo Velykos,

     Nužydėjo pievos.

     Petras katalikas,

     O Jonas bedievis.

    

     Aria artojėliai,

     Gera Lietuvoje.

     Petras eina vėliai,

     Petras vėl išjoja.

    

     Laimė tol, dar toli,

     Saulė mūs raudona,

     Jonas jau prieš brolį,

     Petras duria Joną.

    

     Ant peties šautuvas

     Juodas, nikelinis.

     Vėjas ir lietuvis

     Vaikšto be tėvynės.

    

     Kai išjojo artejėliai

     Visokiais vardų vardais.

     Visokiais vardų vardais

     Ir prancūziškais kardais.

    

     Tra - lia - lia!

     Tra - lia - lia!

     Artojėlių čia valia.

     Baisi lietuvio dalia —

     Tra - lia - lia, tra - lia - lia.

    

     Ei, Jurgi,

     Jurgi,

     Jurgi;

     Dar va gyvas — jį nudurk gi!

    

     Dra - ta - ta, dra - ta - ta!

     Artojėliams trak - tak - tak!

     Mūs didvyriška tauta —

     Artojėliai, dra - ta - ta!

    

     Petras tyliai žemę gina,

     Jonas varto piniginę.

     Gatvėj juokiasi mergina,

     Kad Petrelis žemę gina.

    

     Petras nešasi šautuvą,

     Jonas valdo jau Lietuvą.

     Tu Lietuva - tuva - uva,

     Tie laikai senai pražuvo.

    

     Niekas Petro nebežino —

     Joną jau Petru vadina.

     Petras vardą sugrąžino —

     Joną kryžiais nukabino.

     Jonai, Jonai, Jonai mano,

     Jonas poniškai gyvena.

     Jonas poniškai gyvena,

     Nes jis daug daugiau išmano.

    

     Nesurasdamas tėvynės

     Rėkia vėjas rudeninis.

     Juodas gruodis. Baltas sniegas.

     Šianakt blogas buvo miegas.

    

     Ramtadrita — ramtadrita —

     Dievas saulę žemėn rita.

     Dievas Petrui saulę rita —

     Petras bėgdamas parkrito.

    

     Labą rytą!

    

     Lietuva, Lietuva,

     Lauke skalija šuva.

     Lauke skalija šuva —

     ŠIĄNAKT GIMĖ LIETUVA.

    

     Teofilis Tilvytis. Artojėliai: poema. Keturi vėjai, Kaunas, 1930.

     ZAVIŠOS IR STEPONAVIČIAUS SP. KAUNE

 

     b_500_630_16777215_0___images_iliustracijos_2013_tekstai_tilvytis_artojeliai.jpg