tekstai.lt

Kazys Binkis. Tamošius Bekepuris ir kitos Alijošiaus dainuškos (1928)

b_100_140_16777215_0___images_iliustracijos_2013_tekstai_tamosius_bekepuris.jpg     1927–1931 metų laikotarpyje Binkis, Alijošiaus slapyvardžiu, spausdino periodikoje, ypač Mūsų rytojaus žurnale, humoristinio pobūdžio eiles – dainuškas ir poemas. Jų susidarė nemažas pluoštas, kai kurios išėjo ir atskirais leidiniais: Tamošius Bekepuris ir kitos Alijošiaus dainuškos (1928), ir t.t. (1931) ir pagaliau platus pomirtinis rinkinys Kriaučius Motiejus (1947). Stambesnieji šie kūriniai gana įvairiai vadinami: dažniausiai jiems taikoma eiliuotų feljetonų vardas, kiek rečiau jie vadinami satyrinėmis ir tik retkarčiais humoristinėmis poemomis arba tiesiog poemomis. Nors ir pats Binkis pirmąjį rinkinį yra pavadinęs eiliuotais feljetonais, tačiau vis dėlto atrodo, kad geriausiai čia tiktų humoristinės poemos terminas, nes šie ilgesnieji kuriniai yra daugiau negu feljetonai, o kita vertus – ten ne tik satyra, bet ir humoras, o vadinant juos vien tik poemomis, ne viskas pasakoma ir net klaidinama. Be to, dažnai ši Binkio kūryba laikoma jo lyrikos dalimi. Tačiau tai ne visai tikslu, nes ji yra gerokai nutolusi nuo tikrosios lyrikos.

      Šių humoristinių poemų meninis lygis yra labai nevienodas. Mat sąmoningai skirtos lengvam, tiesiog pramoginiam, daugiausia kaimo žmonių, pasiskaitymui, jos buvo reguliariai spausdinamos periodikoje maždaug vienodo ilgio dalimis, todėl nelabai paslankiam raštui Binkiui dažnai tekdavo tiesiog galvotrūkčiais skubėti, kad suspėtų. Pasakojama, jog Mūsų rytojaus redaktorius A. Bružas kartais jį (kartu su pusbuteliu) užrakindavęs šalutiniame redakcijos kambaryje ir neišleisdavęs tol, kol tas reikiamo poemos tęsinio neparašydavęs. Ir ką gi, po valandėlės kitos, žiūrėk, Binkis jau ir beldžiasi į duris: poemos tęsinys gatavas. Todėl nenuostabu, kad tos poemos dažnai padrikos kompozicijos ir apskritai skubotos. Be to, kad patenkintų pilko skaitytojo skonį, įpinta nemaža plikų, lėkštų aktualijų ir tuščių nuotykių. Tačiau, nors ir su trūkumais, kai kurios poemos (ar bent atskiros jų dalys) yra gerokai aukščiau pigios lektūros. (Kostas Ostrauskas)

    

    

     TAMOŠIUS BEKEPURIS

    

     Ruoša

    

     I.

    

     Rudenį – visi į poras!

     Petras glaustos prie Barboros.

     Romas sukas apie Oną.

     Marijona myli Joną,

     Duok tu jai nors milijoną –

     Neperleis ji niekam Jono.

     Čia ir Pranas su Maryte

     Ruošias vestuves daryti.

     Ir, be to, Morkienės Kastę

     Mano Gintaučiokas vesti.

    

     II.

    

     Žodžiu, šitokios naujienos...

     Rudenį trumpėja dienos,

     Bet ilgesnės daros naktys.

     Ir mergiotėm ima sektis.

     Tas pažiūri, tas paklausia,

     O nuo to saldainių gausi.

     Pakalbėk tiktai gražiuoju –

     Žiūri, – jau ir atvažiuoja.

     Tuoj ir lenda prie mamytės:

     Tam Marytės, tam Onytės.

     Dukterų turėk nors šimtą,

     Regis tuoj visas išimtų.

    

     III.

    

     Rudenį šaltesnis oras.

     Visi buriasi į poras.

     Tik Tamošius Bekepuris

     Sau poros ligšiol neturi.

     Nors visi aplinkui juda, –

     Bet Tamošius lėto būdo:

     Pats į lauką, pats į tvartą,

     Pats sau kepa, pats sau verda,

     Pats mazgoja sau puodynes, –

     Žodžiu, – trūksta gaspadinės...

    

      IV.

    

     Dėdės galva – ne burokas.

     Dėdė pakalbėti moka:

     – „Tu, Tamošiau, tikras laužas,

     Ko tu su avim tom gniaužais?

     Ar gi čia tau vyro darbas

     Vilnas kirpt, mazgoti tarbas

     Ir žiūrėt ir lesint vištą,

     Kad ji baloj kur perplyštų!

     Ko žiopsai taip nusiminęs?

     Mat, tau reikia gaspadinės...

     Šiaip tu vyras, kaip ridikas...“

     Taip kalbėjo dėdė Mikas.

 

     tamosius_bekepuris_01.jpg

    

     V.

    

     Dėdė Mikas taip kalbėjo,

     Ir kalbėjo ne ant vėjo.

     Nes Tamošius viską girdi:

     Žodžiai krinta jam į širdį.

     O širdis negi iš medžio:

     Svarbu padaryti pradžią,

     O toliau eitų savaime.

     Bet Tamošių ima baimė:

     Gaspadinė geras daiktas,

     Bet piršlybos tos prakeiktos...

     Kad tai šitaip be piršlybų...

     Atradai ir rauk, kaip grybą.

    

     VI.

    

     Lietuvoj tokia jau tvarka;

     Jeigu nori vesti mergą,

     Tai prieš tai reik lošti kvailį,

     Nuvažiuot, šaipytis meiliai,

     Kvailus išmistus kalbėti,

     Glamonėti mamą, tėtę,

     Kol išdrįs jie pažadėti

     Kraičio vieną pupų rėtį.

     Taip Tamošius sau galvojo.

     Mintys ūžė jam galvoje.

     Vis tikėti nenorėjo,

     Kad ir jam eilė atėjo.

    

     VII.

    

     Štai, bepiga Gintaučiokui –

     Jis gerai kalbėti moka.

     Turi laikraščių ir knygų;

     Juokus krėsti jam bepiga...

     Kas nustebins, Dieve mano,

     Mūsų Petrą arba Praną?

     Viską jie gerai išmano...

     O Tamošius kaktą rauko,

     Prakaitą nuo veido brauko.

     Tik vienam Tamošiui vargas

     Sukinėtis apie mergas.

    

     VIII.

    

     Dėdė Mikas neatstoja,

     Baras, rankomis mosuoja:

     „Tu, bijok nors Dievo, vaike,

     „Gaspadinės gvoltu reikia

     „Ar geruoju, ar piktuoju, –

     „Kitą savaitę važiuojam!

     Dėdė Mikas suka ūsus,

     O Tamošiui miršta blusos.

     Kvapą užėmė gerklėje.

     Teismo valanda atėjo...

     – „Ak, dėduli, duok pakajų,

     Tai važiuosime, ar ką jau..."

    

     IX.

    

     Mūs Tamošius – vyras rimtas,

     Jis nemėgsta žodžiais imtis.

     Baigęs šneką nemalonią,

     Ėmė ruoštis į kelionę.

     Tvartuose jis visų pirma

     Apžiūrėjo žirgą širmą.

     Avižų įpylė rėtį,

     Paskui nušveitė vežėtis.

     Ir nuvykęs į kermošių

     Pirko porą sau kaliošių.

     Nes žinojo tai Tamošius,

     Jog piršliaut reik su kaliošiais.

    

     X.

    

     Ak, jūs lietuvaitės brangios!

     Jūs nežinote, kaip rengias

     Mūsų vyrai jus piršliauti.

     Jūs galėtut ligą gauti,

     Arba net numirt iš juoko,

     Jei išvystumėt apuoką,

     kuris virsta į balandį.

     Laksto jie dantis sukandę,

     Šepečius po grįčią svaido,

     Muilu rankas, šarmu veidą

     Porą valandų sau trina,

     Plaukus tepa terpentinu,

      Ūsus vėl kaž kuo jie tepa,

     Kad geresnį leistų kvapą.

    

     XI.

    

     Rudenį ramu laukuose.

     Tik prie kelio šlama uosiai,

     Varna tik surėks ar kuosa,

     Ir vėl tylu, kaip kapuose.

     Tyli ir miškai išblyškę.

     Sutiksi tik kartais kiškį,

     Arba lapė sau pakrūme

     Kaž kur paskubomis dumia.

     Šiaip voratinklių raizgyne,

     Rodos, viskas susipynė.

     Rods, gamta jėgų pristigo.

     Susipinė ir užmigo.

    

     XII.

    

     Vieškelis tik garsiai dunda, –

     Nei duobių čia, nei paskliundų.

     Avižų pilnesnis rėtis

     Traukia daug greičiau vežėtis.

     Mūs Tamošius atsilošęs,

     Blizga pusgiliais kaliošiais,

     O šaly, kaip bokštas, sėdi

     Pasipūtęs Mikas dėdė.

     „– Ei, keleivi, suk iš kelio!

     „Ei, rangyk greičiau kumelę!

     „Na, ir ko taip išsižiojai,

     Juk matai – piršliai važiuoja!

    

    

     Piršliai atvažiavo

    

     I.

    

     Rudens vakarus nuobodžius

     Po senovei leidžia sodžius.

     Moterėlės pas kaiminką

     pasiguosti susirinko

     Ir lig pusnakčio jos guodžias.

     Plepa mala tuščius žodžius:

     Šitas toks, o tas kitokis,

     O nuo to stačiai žegnokis.

     Anas pačią vakar mušė,

     Tas pardavęs velniui dūšią.

     Moterėlių sutartinėj

     Verda pletkai, kaip virtiniai.

     Užu jų vargingą būvį

     Dievas davė joms liežuvį.

    

     II.

    

     Vyrai kortas atsinešę,

     Užu stalo durnių tašė.

     Jie rimtai, sučiaupę burnas,

     Nor žinot, kuris jų durnas.

     Prisiuosčius pypkės dūmų,

     Sunku rodyt protingumą.

     Tad visi garuos apsvaigę

     Dienai auštant kortas baigė.

     Ir per nakt nieko nepešęs,

     Kožnas šimtą durnių nešės.

     Jei turėtų bačką proto –

     Jis ir tą per nakt pragrotų.

    

     III.

    

     Rudenio nakties tamsoje

     Ir jaunieji baliavoja.

     Įsitraukę magaryčių

     Susirinko Grigo grįčioj

     Ir armoniko balsuose

     Suka polką išsijuosę.

     Suka valandą jau trečią,

     Suka polką vis tą pačią.

     Prakaitas upeliais pila,

     Bliuskos kiūra, padai dyla;

     Grįčioj drėgna ir tamsoka,

     O jaunieji vis dar šoka.

 

     tamosius_bekepuris_02.jpg

    

     IV.

    

     Tiktai pas Garborių Joną

     Šiltą, šviesu ir malonu:

     Vos tik pavakarieniavo

     Jonas su šeimyna savo,

     Jis balsiai skaityti ėmė

     Knygą linksmą ir įdėmią:

     Apie tai, kur yra Nilas,

     Kaip ten gaudo krokodilus,

     Kaip drambliai nuo liūto ginas,

     Strausai kaip vaikus auginas

     Ir apie laukinį žmogų,

     Kaip ten jam gyvent patogu.

     Ach, šalis ten ypatinga!

     Jonui ji labai patinka:

     „Va, kad man taip pagyvenus!

     Bet jau aš del to persenas“...

    

     V.

    

     Ona skaitė sapninyką.

     Motina ant pečinyko

     Atsišliejus šildė šoną

     Ir įdėmiai klausė Jono,

     Bet mažai ką tesuprato.

     Jai galvoje ėjo rato

     Visai kitos, savos mintys:

     Trotkas – dukteris augintis!

     Ach, kaip greitai bėga laikas!

     Rods, tik vakar buvo vaikas,

     O šiandieną jau mergina,

     O rytoj, tai Dievas žino...

     Kaip drugelis, kur ant pievų,

     Suplasnos, va, ir sudievu!

    

     VI.

    

     Grįčioj tylu ir malonu.

     Tik Jonienė šildo šoną,

     Nes dabar rudens jau metas.

     Šone daužosi reumatas.

     Šiluma sveikatą skleidžia, –

     Kaip pašildai, – tuoj atleidžia.

     Staiga kaž kas sudundėjo,

     Kaž kas kieme sudardėjo.

     Ar langinės tai nuo vėjo?

     O gal pelės priemenėje?

     – „Ona, nesėdėk palangėj,

     Kaž kas, lyg arklys sužvengė“...

     Sako mama iš patyko

     Lipdama nuo pečinyko.

    

     VII.

    

     Vakarais nemiega sodžius.

     Moterėlės vis dar guodžias:

     Tas kaip kelmas, tas kaip puodas,

     O tasai, kaip velnias juodas.

     Šit atalekia dar viena,

     Su nepaprasta naujiena:

     „Oi, kūmutės, oi, dūšytės!

     „Oi, nebegaliu laikytis!

     „Jūs čia tupit, o ten ore, –

     „Gi piršliai jau pas Garborių.

     „Vienas žilis, kitas plikis,

     „Kurs piršlys, kuris jaunikis, –

     „Nieko nebeatrokuoju.

     „Nesibaigs jau ten geruoju...

     „Užstalėn visi susėdo...

     „Oi kūmutės, gumbas ėda“...

    

     VIII.

    

     Užstalėj visi susėdę:

     Pryšakyje Mikas dėdė.

     Šale jo kertėj Tamošius

     Girgžda pastalėj kaliošiais.

     Čia pat Jonas ir Jonienė

     Valgo antrą vakarienę.

     Ona ruošias apie stalą:

     Tai parausta, tai nubąla,

     Tai bepiaustydama sūrį,

     Į Tamošių pasižiūri.

     Mikas dėdė sūrio laukė,

     O sulaukęs išsitraukė

     Buteliuką iš užančio.

     Dėdė Mikas nepakenčia

     Sausu gomuriu kalbėti, –

     O jau metas ir pradėti...

    

    

     Pragertuvės

    

     I.

    

     Piršlio amatas neblogas, –

     Jeigu peršamasai žmogus

     Tik gerai laikytis moka.

     Peršamo dalis sunkoka:

     Visą laiką reik tylėti

     Ir žemyn kukliai žiūrėti,

     Valgant lūpoms nečiapsėti

     Ir bendrai mažiau judėti.

     Tegul jis sau bus ir kvailas, –

     Jeigu tyli – tai ir meilus.

     Mūsų žmonės Lietuvoje

     Iš senovės taip galvoja.

    

     II.

    

     Dėdė mokė taip kasdieną

     Savo nokstantį sūnėną:

     „Tu Tamošiau. – atsargiai vis,

     Aš žinau, – tu ne kareivis, –

     Tu mergos neužkariausi,

     Prakiši visur tikriausiai.

     Tu sėdėk, kur atsisėdai,

     O kariaut leisk Mikui dėdei.

     Mes važiuojam pas Garborių –

     Pas šviesiausį gaspadorių.

     Saugok Dieve, – kvailas žodis,

     Tuoj duris jis mums parodys.

     – Ei, dėduli, duok pakajų,

     Tai aš kvailas jau, ar ką jau?..

    

     III.

    

     Tad Tamošius užu stalo

     Laikosi kukliai be galo.

     Jis su išvaizda nuobodžia

     Klauso savo dėdės žodžių.

     Linksmas kalbas dėdė varo:

     Apie dvidešimt hektarų,

     Apie namą, kaip iš stiklo,

     Apie alų ir salyklą,

     Apie sklidinus aruodus,

     Apie spintas, apie puodus...

     Dėdė kalba apie viską,

     Net jam akys džiaugsmu blizga.

    

     IV.

    

     „Būsim giminės, kaimyne!

     Tokia puiki gaspadinė,

     Kaip jūsiškė štai Onytė,

     Ji stebūklus padarytų.

     Ten pas mus gyvenk, kaip mieste.

     Plaukiok sau, kaip sūris svieste,

     Štai, kad ir Tamošius, vaikas, –

     Vestis jam senai jau laikas,

     Bet vis laukė metą kitą,

     Sako, – lai paaugs Onytė...

     Bet dabar štai, per kermošių,

     Ona pavergė Tamošių, –

     Jis lyg jausmą tokį gavo...

     Ėmėm tad ir atvažiavom.

    

     V.

    

     „Kiekvienam geriau vis noris“...

     Sako tęsdamas Garborius.

     „Pagalvot ir Onai laikas,

     Juk ir ji jau nebe vaikas.

     Pons Tamošius vyras rimtas,

     Bus ir kraičio kokis šimtas

     Ir bendrai, kiek jau išgalim,

     Atiduosim josios dalį.

     Tik šiltuos kraštuos taip dedas,

     Kad be kraičio žmonas vedas.

     Dramblį tau ar krokodilą

     Davė – ir pabaigta byla.

     Na, o čia šalis kitokia:

     Dukrą duodi – ir primoki.

     Čia jau paprotys toks yra:

     Be dalios negausi vyro“.

    

     VI.

    

     Baigė prakalbą Garborius

     Ir nuėmė akuliorius,

     Nes stikliukas po stikliuko,

     Ir nebėr jau buteliuko.

     „Na, mamyte, – sako Jonas, –

     Svečias lanko mus malonus.

     Pažiūrėk, gal kur nors yra

     Ant šaknų ar ant pipirų?“

     – Štai sveteliai, prašom gerti.

     Ji bent kiek, piktoji, karti;

     Kai geri, tai net nukrato,

     Bet ji gelbsti nuo reumato.

     Oi, liga tai nemaloni, –

     Antri metai daužos šone“.

     Taip šnekėjo Garborienė

     Trindamosi po pasienį.

    

     VII.

    

     Taip čiauškėjo Garborienė.

     Ona kepė kiaušinienę

     Ir kalbų protingų klausė.

     Smigo žodžiai jai į ausį,

     Bet patiko jai labiausiai,

     Tas kur nieko nekalbėjo,

     Kramtė sūrį ir tylėjo...

     „Kiek rimtumo, kiek pavogos!

     Turi būt protingas žmogus:

     Kaip gražiai laikytis moka!

     Tai ne plepys Gintaučiokas..─

     Net žiūrėt į jį malonu“...

     Nusprendė sau viena Ona.

    

     VIII.

    

     Rudenio nakties tamsoje

     Nežinai, nei kur važioji.

     Bet arklys išrietęs sprandą

     Pats sau kelią susiranda.

     Dėdė Mikas pasipūtęs

     Tupi, kaip gaidys ant kūtės.

     Tas skystimas ant pipirų

     Paguldys kiekvieną vyrą,

     Bet tik ne Tamošiaus dėdę:

     Rodos, dar tvirčiau jis sėdi:

     „Na, Tamošiau, kaip tau matos,

     „Ar tau nepritrūks ukvatos?..“

     – Tai, dėduli, duok pakajų,

     Tai jau ženysiuos, ar ką jau“...

    

    

     Ona mąsto

    

     I.

    

     Vos piršliai tik išvažiavo

     Tėvas tarė dukrai savo:

     „Na, dukrele, pagalvoki.

     Nors galvoti tu nemoki,

     Bet šiek tiek reik pamąstyti,

     Kaip čia su savim daryti...

     Vyras, rodos, jis neblogas

     Ir gal būt ne kvailas žmogus.

     Turi ūkį, rods, neblogą,

     Gali būt gyvent patogu.

     Aš juk greit visai pasensiu...

     Juk ne aš, bet tu gyvensi.

     Tad dabar mąstyti laikas:

     Juk esi jau nebe vaikas“.

    

     II.

    

     „Ką čia daug aš primąstysiu,

     Kaip sakysi, taip darysiu“ –

      Patylomis tarė Ona.

     Buvo jai labai malonu,

     Kad piršliai, kitas aplenkę,

     Ją, jaunesniąją, aplankė.

     Ir svarbiausia – ne dėl kraičio.

     Bet pamanė: – ne juokai čia.

     Nepažįstamas tas namas.

     Reiks gyvent tenai be mamos.

     Ir tas vyras, nors protingas,

     Bet jis toks nereikalingas.

     Iš to savo didžio proto

     Jis toks svetimas atrodo.

    

     III.

    

     Ona mamą apkabinus,

     Kaip tik moka, – taip raminas.

     Tyliai klausia: „Mamunyte,

     Kas gi man dabar daryti

     Mama ašaras sau šluosto

     Ir Onytės galvą glosto.

     „Eik, vaikeli, pamiegoki, –

     Ryt bus išmintis kitokia,

     Ryt bus gal šviesiau mintyse,

     O gal sapną pamatysi,

     Tad pavarčius sapninyką,

     Visą suprasi dalyką,

     Kas ir kaip išeiti gali.

     O dabar jau gulk, dukrele“.

     Taip motutė nuramino

     Nerimaujančią merginą.

    

     IV.

    

     Ore vėjas, lietus lyja,

     O svirnely, paduknyje

     Šilta, gera ir malonu.

      Bet apleido miegas Oną.

     Vos akis tiktai sumerkia, –

     Girdi, – ore kaž kas verkia.

     Ir nustebus Ona klausos.

     Girdi, – lūžta šakos sausos.

     Jas į sienas vėjas svaido,

     Tai dainos vėl girdi aidą,

     Tai vėl girdi, lyg kas meldžias,

     Tai į sienas kaž-kas beldžias...

     Tartum griūva visas svietas...

     Lietus, vėjas, vėjas, lietus...

    

     V.

    

     Rudenio pašėlęs vėjas

     Su eglynais glamonėjas.

     Tai šimtu vilkų sukaukęs,

     Atsibasto į palaukes

     Ir užpuolęs sodžių spiaudos.

     Tai vėl ryja dankčių šiaudus,

     Tai vėl purtint sodą ima,

     Tai mėgina griaut klojimą.

     Rudenio pašėlęs vėjas,

     Kaip tas pasakos piovėjas,

     Piaudams šieną, kur padūko,

     Po patamsį dalgį suka.

     Dreba medžiai, žvėrys kaukia,

     O jis dūksta po palaukes.

 

     tamosius_bekepuris_03.jpg

    

     VI.

    

     Staiga lūžta svirno durys

     Ir įbėga Bekepuris.

     Ona šokti, rėkti bando,

     Bet jėgų savy neranda.

     Bekepuris tuoj į glėbį

     Oną drebančią pagriebė

     Ir risčia per kiemą neša,

     Rankas laužo, plaukus peša.

     Akys jo, kaip vilko, žiba,

     Ūsai lig pat žemei kybo.

     Neša Oną jis palauke,

     Tai sužvengia, tai sukaukia.

     Ona irgi šaukti bando,

     Bet jėgų savy neranda.

    

     VII.

    

     Staiga švyst nakties tamsoje...

     Kažkas bėgo ir sustojo...

     Ona žiūri: kareivėlis,

     Bekepurį parsivėlęs,

     Kamuolin vynioti baigia

     Ir durtuvą kupron smeigia.

     Toks jaunutis kareivėlis,

     Toks kaip esti paveikslėliuos,

     Kur jai tekdavo matyti,

     Šypsos, žiūri į Onytę.

     Ir Onytė apkabina

     Savo lauktąjį vaikiną.

     Jis tvirtai ją prisiglaudžia,

     Prie krūtinės savo spaudžia,

     Sako: „Negerai, Onyte,

     Kad galvojai apie kitą“.

    

     VIII.

    

     Čia Onytė ir pabudo.

     Širdis plakas, lūpos juda.

     „Vai, Dievuli, koki kvaila..

     Taip man sapno šito gaila“.

     Ore jau rytai nušvitę;

     Skuba keltis mūs Onytė.

     Paskubomis lovą kloja,

     O tas sapnas vis galvoje.

     Pamąstys ir mato vėl ji

     Savo jauną kareivėlį.

     „Vai, Dievuli, koki kvaila...

     Taip man sapno šito gaila“.

    

    

     Tamošius mąsto

    

     I.

    

     Vest Tamošiui pats jau laikas...

     Jis visai jau nebe vaikas.

     Metų turi jis šiandieną

     Penkias dešimtis be vieno.

     Nors atrodo daug jaunesnis,

     Raudonesnis ir drūtesnis

     Užu bet kurį naujoką.

     Tik judrumo jam kiek stoka.

     Nors neturi plauko žilo,

     Bet viršugalvis jau dyla.

     Ir kakta lyg kiek raukšlėjas,

     Nes ir čia ruduo atėjęs.

     Tat žinojo mūs Tamošius,

     Ir rimtai jau vesti ruošės.

    

     II.

    

     Nemanykit, mieli broliai,

     Kaip jūs manėte ligšioliai,

     Kad vestuvės lengvas daiktas, –

     Sutarei ir turgus baigtas.

     Sutartuvės, pragertuvės,

     Tai dar, broliai, ne vestuvės.

     Atvažiuos namų žiūrėti –

     Reiks vedžioti brangų tėtę

     Ir po tvartą ir po klėtį.

      Rodyt baldus, rodyt puodus,

     Rodyt maišus ir aruodus.

     O paskui, viską parodžius,

     Dar kalbėk jam meilius žodžius,

     Nors patsai kažin ką d uotum,

     Kad greičiau tik išvažiuotų.

     Išprašytumei tą žmogų,

     Kol nematė kiauro stogo.

    

     III.

    

     O paskui? paskui kas daros?

     Būk tu blogas, būk tu geras,

     Pirmus užsakus užgirdę,

     Kaip tie bimbilai iširdę,

     Kaip gyliai arklį išvydę, –

     Bobos urmu puls raišyti.

     „Ai, Tamošiau, kaip? tą Oną?

     Kur vedžiojos su Steponu?“

     Geradėjos neprašytos

     Išpaišys ir tuos ir šituos.

     O pas Oną, vėl nušliaužę,

     Kaip gyvatės miško lauže,

     Šnypšdamos jai gels į širdį,

     Paskui džiaugsis ją pravirkdę.

    

     IV.

  

     Iš piršlybų parvažiavęs

     Ir kaliošius nusiavęs

     Mūs Tamošius taip galvojo.

     Porą valandų asloje

     Nejudėdams išstovėjo.

     Krapštė smakrą ir tylėjo.

     Tiesa, tiko jam Onutė.

     Per jauna tik gal truputį,

     Devyniolikos dar metų,

     Bet graži, tai jau kaip reta.

     Ir linksmiau Tamošiui daros.

     Ėmė suktis mintys geros...

     Tur būt iš, tiesų malonu

     Nuosavą turėti žmoną.

     Bus, matyt, linksmybių daugel...

     O toliau, tai dar geriau gal...

    

     V.

    

     Ir Tamošiaus veidas šypsos.

     Pirma buvo jis kaip gipsas,

     Dabar tapo kaip ragaišis, –

     Nesigaili naktį gaišęs...

     Ai, tas dėdė, dėdė Mikas!

     Matos, kiaušas jo nedykas.

     Ir tu man taip sugalvoki,

     Ir mokėki, ir žinoki...

     Su tokiuo piršliaut bepiga:

     Kalba, lyg tartum iš knygų,

     O nežino jokio rašto.

     Štai jums žmonės musų krašto!

     Kas iš jo bepasityčios?...

     Bet be dėdės, – nei iš grįčios!

     Nusprendė tvirtai Tamošius.

     Ir į tvartus eiti ruošės.

    

     VI.

    

     Bet vos žingsnį tik padarė,

     Žiūri, – durys atsidarė,

     Ir vidun įvirto kūliu

     Jojo mylima tetulė.

     „Ach tu, mano Tamošėli,

     Su Miku bastais tu vėliai.

     Ką tas žmogus tik nedaro!

     Neišeis jau tas į gerą.

     Kam trankytis tau po svietą?

     Štai tau Jokimo Elzbieta...

     Ko ne marga? Ko ne žmona?

     Daug vikresnė už tą Oną.

     O ir kraitis jos neblogas:

     Vestum ją ir būtum žmogus“.

   

     VII.

    

     „Eik, tetule, duok pakajų,

     Tai aš senis jau, ar ką jau?

     Kad aš imčiau mergą seną,

     Tegul ji dar pagyvena“.

     Taip Tamošius jai atkirto,

     O teta vos neapvirto.

     „Tu bijokis Dievo, vaike,

     Kam tu tą mergaitę peiki ?

     Kas tau sako, kad tu senas ?

     Tiesa, ji jau pagyvenus,

     Bet ji už tave jaunesnė,

     Ir už Oną daug gudresnė“...

     Bet Tamošius nebeklausė.

     Pasikrapštė palei ausį,

     Ir į ūsus sau papūtęs,

     Nužingsniavo jis į kūtes.

    

     VIII.

    

     Linksma žmogui anksti rytą

     Savo gyvulius lankyti.

     Vos suspėjai atdaryti

     Tik duris į šiltą tvartą, –

     Visos akys tuoj iš karto

     Į tave domiai sužiūro.

     Bulius rimtas rūsčiai niuro,

     Karvė spokso atsisukus,

     Ten vėl raižosi veršiukas,

     Žvengia širmis šieno gavęs.

     Ten vėl garde trepsi avys.

     O Tamošius viską girdį.

     Šiluma jam glosto širdį.

     Karvėms kraitinio paruošęs,

     Murma patyloms Tamošius:

     „Na, nebūkit taip išdykę, –

     Greit turėsit šeiminykę“.

    

    

     Tamošiaus reikalai smunka

    

     I.

    

     Žino žmogus tai kiekvienas,

     Kaip mes mėgstam šventas dienas.

     Sekmadienis – menka šventė,

     Bet sulaukęs neiškenti

     Nepaglostęs sau krūtinės.

     Dingo mintys kasdieninės

     Ir galvoj tartum šviesiau lyg.

     Žiūri, – ore šviečia saulė.

     Grįčia lyg tartum šviesesnė,

     Tvarkingesnė ir didesnė...

     Šiaip retai mes grįčias šluojam.

     Maišosi dažnai po kojom

     Pilni viedrai, tuščios geldos,

     Rėčkos virsta, puodai skaldos.

     Per tai veidas šeiminykės

     Esti taip dažnai supykęs.

     Maišatis visur didžiausia.

     Džiaukis, kupron jei negausi.

    

      II.

    

     Bet jau šventadienio rytą

     Viskas puikiai sutvarkyta,

     Neužkrauta, neprilieta, –

     Viskas stovi savo vietoj.

     Štai mus mylimi kaimynai:

     Dažinys ir šilti blynai,

     Laukia mus ant balto stalo.

     Skanūs jie šiandien be galo.

     Širdį akmenio turėtum,

     Jei į juos nepažiūrėtum.

     Užtat sekmadienio rytą

     Ir galvoj visai kas kita.

     Šeiminykei ruoštis sekės.

     Linksmas veidas, linksmos akys.

     Ji linksmai visus vadina

     Sėst, galų gale prie blynų.

    

     III.

    

     Na, skaitytojau, supranti?

     Šiandie ir Garboriui šventė.

     Šventė grįčioj, šventė lauke;

     Savo jis sūnaus sulaukė.

     Ištarnavęs porą metų,

     Savo vėl namus pamatė

     Džiaugiasi visa šeimyna;

     Kaip įtikti nebežino.

     Vienas sako, kitas klausia,

     O mama už vis daugiausia.

     Pasiilgus savo Kosto

     Tai rankovę jam paglosto,

     Tai pavarto jo kepurę,

     Tai iš tolo pasižiūri...

     „Gal ko nori dar, Kastuti?

     Gal dar valgytum truputį?“

 

     tamosius_bekepuris_04.jpg

    

     IV.

    

     Ona brolio susilaukus,

     Padabino gelsvus plaukus

     Dovanotais jo kasnykais.

     Vos akis tik jo sutikus

     Šypsos tuoj ir tuoj parausta.

     Šiandien burna dukart prausta,

     Bet vis rodos dar ne balta;

     Kartais šilta, kartais šalta

     Iš to džiaugsmo Onai daros.

     Bet tas Kostas toks negeras.

     Jukina ją visą laiką.

     Tai ką šnibžda, tai sulaiko,

     Tai primerkęs akį žiūri,

     Tai primena Bekepurį.

     Vis tai būtų nieko, ką čia...

     Jei nebūtų kito svečio.

     Bet dabar tas Kosto draugas...

     Ona ypač jo ir saugos.

     Kai pažiūri jis į Oną, –

     Jai ir baisu, ir malonu.

    

     V.

    

     Sekmadienio linksmas rytas.

     Žvengia bėris pakinkytas

     Metas keltis į bažnyčią,

     Bet šeimyna dar po grįčią.

     „Na, kareiviai, nežiopsokit,

     Šiandie mergas padabokit.

     Nes kareiviai mūsų šone

     Didelėj pašenavonėj“.

     Taip Garborius sau juokavo,

     Ragindams vaikinus savo.

     „Tai kad, dėde, bloga roda,

     Mums visai prastai atrodo.

     Grūdus jau kiti išgliaudė, –

     Mums paliko vien tik šiaudus.

     Mes kalbėkim atvirai vis...

     Mat, kareivis tai kareivis...

     Taip Garboriui aimanavo

     Apie prastą dalią savo

     Vyras linksmas ir malonus,

     Kosto draugas, Klimo Jonas.

    

     VI.

    

     Taip išgirdus kalbant Joną,

     Staiga ėmė rausti Ona.

     Lyg kaž kur jį būtų mačius...

     Štai ir akys jo tos pačios...

     Taip... Jaunutis kareivėlis...

     Bekepurį parsivėlęs...

     „Vai, Dievuli, koki kvaila,

     Taip man sapno buvo gaila“...

     Ona ir pati nežino,

     Kas jai ūpą pagadino.

     O tas Kostas vėl kaip tyčia

     Juokiasi per visą grįčią:

     „Ona, neužmiršk šventoriuj

     Nusipirkt elementorių, –

     Nes juk tavo Bekepuris

     Supratimo dar neturi.

     Tad galės, tave paėmęs,

     Apsiprasti su raidėmis“.

    

     VII.

    

     Ona dar labiau paraudo.

     Akys drėksta, širdį skauda.

     Vos išėjo tik vaikinai,

     Ona tėvą apkabino

     Ir griaudžiai prašyti ima:

     „Tėte, aš dar neisiu šįmet“.

     – Na, vaikeli, lyg kas varo,

     Būk su mumis, jei tau gera.

     Aš, kaip nors, atsiprašysiu,

     Šiandie pat jam parašysiu“...

     Jis į kaktą pabučiavo

     Mylimą dukrelę savo.

     Trumpos buvo čia derybos:

     Baigtos pirmosios piršlybos!

    

     VIII.

    

     Ir mama čia pat vis ruošias

     Išlydėdama jaunuosius

     „Tai greičiau, vaikai, važiuokit,

     Ant mišių nepavėluokit.

     Tik Kastukui su tuo paltu,

     Kad tiktai nebūtų šalta“.

     „Ei, matute, – tikras juokas,

     Kad sušaltų toks berniokas“

     Jai linksmai sušuko Kostas...

     Vienas žodis, vienas mostas, –

     Vienas tylus sušvilpimas,

     Ir vadelių paspaudimas, –

     Lyg iš guolio miško žvėris,

     Šoko tuoj iš kiemo bėris;

     Niekam jis užlenkt neduosis:

     Žino – veža tris jaunuosius.

    

    

     Tamošiui vargas su skaitymu

    

     I.

    

     Štai skaitytojau... Blogai mums...

     Skleidžiasi žinia po kaimus,

     Eina gandas nemalonus,

     Kad toks vienas jaunas ponas

     „lliustruotoj Lietuvoje“

     Mūs Tamošių garbavoja.

     Sako, nors ir su kaliošiais,

     Bet prastokas mūs Tamošius.

     Vaikštąs burną atsivožęs...

     Nei „estetiškosios grožies“.

     Nei politikos, nei meno

     Klausimais nenusimano;

     Ir kalbėt švelniai nemoka,

     Ir charakterio jam stoka...

     Sako, blogas mūsų smokas,

     Kad patinkąs toks berniokas.

    

     II.

    

     Pas Jonilą ponas buvęs, –

     Ot, tai buvusios vestuvės!

     Kitos dainos, kitas žaislas...

     Ir jaunikis ir jaunoji

     Tenai buvę, kaip paveiksluos

     „Iliustruotoj Lietuvoje“.

     O Tamošius – tikras rąstas:

     Ir vestuvės būsią prastos.

     Ir per kokį šimtą metų,

     Kai pakilsianti kultūra,

     Apturėsią mes sarmatą

     Už tokią literatūrą.

     Taip kalbėjo mandrus ponas...

     O Jonienei skauda šonas...

    

     III.

    

     Ach... Beje, apie Tamošių...

     (Ot, tai būtų buvus košė:

     Vos pradėk tiktai rašyti –

     Lenda žodžiai neprašyti...)

     Na, Tamošiau, dovanoki, –

     Tu skaityt vistiek nemoki.

     Tu skaitai pirštu primygęs,

     Tik iš savo maldaknygės.

     O del knygos ar gazietos –

     Tau galvoje trūksta vietos;

     Tau vistiek, ką ten kas rašė.

     Kaip tik taip manau ir ašei.

    

     IV.

    

     Bet dabar mums nebeaišku,

     Kas daryt su šituo laišku.

     Aiškiai sakė: nuo Garboriaus.

     Ir žinoti baisiai noris,

     Ką ten tokio senis rašo.

     Gal greičiau važiuoti prašo?

     Gal pasilgo mūsų Ona?

     (Baisiai būtų mums malonu!)

     O gal ji pati, mieloji,

     Ką nors tokio sugalvojo

     Apie šitą... apie... meilę?...

     Ir Tamošius ryja seilę.

     Laiko rankoj jis kepurę

     Ir į laišką meiliai žiūri.

     Kas paaiškins mums dalyką?

     Reikia eiti vėl pas Miką...

    

     V.

    

     Ai, tas Mikas mūsų dėdė!

     Šimtą jis vilkų suėdė.

     Tai ne pora kitiems dėdėms, –

     Skaito laišką nemokėdams:

     „Abejonės nėr nei lašo...

     Žinoma, kas čia mums rašo.

     Reiškia, mes sukėlėm jausmą,

     Ir ne tiek laiškų dar gausme.

     Mandras daiktas yr mergaitė,

     Reikia tik mokėt prieiti.

     Pirma jos atrodo baikščios,

     Paskui vaikšto su pagaikščiais.

     Pirma jos – baikščiausios stirnos

     Paskui mala mus, kaip girnos.

     Tu, Tamošiau, tai žinoki,

     Nes gyventi dar nemoki...

     Bet del visko, – gaila laiko:

     Pasigauki Sprikto vaiką.

     Ir tegul jis mums paskaito.

     Ką čia rašo ta mergaitė.

    

     VI.

    

     Mūsų sodžius, tai kaip reta

     Laikos, kaip prieš šimtą metų.

     Čia nei vienas be Sprikčioko

     Žmoniškai skaityt nemoka.

     O Sprikčiokas keistas vaikas:

     Nuo žmonių šaly vis laikos,

     Gauna mušt tris kart į dieną,

     O tevalgo kartą vieną.

     Nėra matęs jis mokyklos;

     Visą laiką po ganyklas

     Piemeniu jis ištarnavo;

     Ten ir savo mokslą gavo.

     Ir Tamošius Sprikto vaiką

     Valandą po daržą vaiko.

     Būtų jis spragon išmovęs,

     Bet nutvėrė už rankovės.

     „Ei, vaikeli, duok pakajų,

     Tai bijai manęs, ar ką jau?

    

     VII.

    

     Dėdė Mikas laišką laiko,

     O Tamošius laiko vaiką.

     „Na, kirmėliau, neišbėgsi,

     Gausi sprikto, jeigu rėksi,

     Tu matai, kaip mes supykę...

     Štai tau laiškas, – paskaityki“.

     Vargšui vaikui miršta blusos;

     Ir gerklė visai uždusus:

     Pasirodo, senis rašo...

     Ir maloniai atsiprašo,

     Kad dar šįmet negalėsiąs...

     „Kad jis būtų kur išdvėsęs!“

     Staiga šaukia dėdė Mikas,

     Jo kakta labai supykus.

     „Šitaip žmones suvadžioti,

     Kas, ar mes jau varijotai?“

     Mūs Tamošiaus veidas bąla,

     Jis sau krapšto nosies galą.

     Lamdo rankose kepurę,

     Ir į vieną tašką žiūri.

     O Sprikčiokas jau iš sodo

     Jiem abiem liežuvį rodo.

 

     tamosius_bekepuris_05.jpg

    

     VIII.

    

     Dėdė Mikas susiraukęs

     Sau skubiai kepurę maukias.

     Matos, akys jo paniurę,

     Į Tamošių nebežiūri.

     „Ei, dėduli, duok pakajų,

     Tai kitur jau reiks, ar ką jau“ ...

     – Gausi špygą, ne pakajų.

     Kas? Radai tu čia liokajų,

     Kad tave kas važinėtų

      Ir sarmatą apturėtų?

     Sugaišau jau penkias dienas.

     Važinėk dabar sau vienas“.

     Dėdė Mikas, durim trenkęs,

     Nužingsniavo pro palanges...

     O Tamošius vienas liko.

     Tyli grįčia tuščia, dyka,

     Tik svirplys už pečinyko

      Kaž ką stengias pasakyti

     Apie gražiąją Onytę

     Ir Tamošiui pirmą kartą

     Kaž kas lyg gerklėj apkarto.

     Lyg kaž-kas krūtinę smaugia

     Lyg akis kaž-kas aptraukė.

    

     IX.

    

     Liūdnos akys, liūdnas veidas.

     Galvą sau žemyn nuleidęs.

     Eina vargšas pas tetulę.

     Pogulio tetulė guli,

     Ir kalbėt visai nenori.

     Vis pikta ji už Garborių.

     Vest ten kokią Garboraičią –

     Nuogą ir visai be kraičio!

     Tai vis Mikas, tas Judošius,

     Taip sukvailino Tamošių.

     O Tamošius tetai savo

     Meiliai ranką pabučiavo,

     Veidą nuolankų padarė,

     Ir nužemintai taip tarė: ,

     „Jau dabar aš, tetulyte,

     Nutariau nebeklausyti,

     Ką man sako Mikas dėdė.

     Sėsiu aš į savo kėdę.

     Kam bastytis man po svietą, –

     Vesk tetule pas Elzbietą“.

    

    

     Tamošiui galva sukas

    

     I.

    

     Kiek kalbų, kiek triukšmo buvo:

     Boboms gomuriai išdžiūvo.

     Kalba, plepa visas sodžius,

     Gaudo viens nuo kito žodžius:

     „Tai stebuklai ant šio svieto:

     Mūs Tamošius ims Elzbietą!

     Mat, tetulė juos susiuvo:

     Vakar sutartuvės buvo...

     Dabar vaikšto su kaliošiais

     Ir Elzbieta ir Tamošius;

     Gaila, jiedu nesuprato

     Tai prieš dvidešimtį metų“...

     Taip po sodžių bobos godžios

     Išmintingus svaido žodžius.

    

     II.

    

     O Tamošius vyras rimtas:

     Jis nemėgsta žodžiais imtis.

     Kam trankytis čia po svietą,

     Kad Elzbieta, tai Elzbieta...

     Gaila, žinoma Onytės:

     Ją paims dabar kas kitas.

     Sekmadienį, žmonės sakė,

     Visas pulkas paskui sekė.

     Mūs Tamošiui širdį skauda,

     Tartum gaila, tartum griaudu,

     Bet tiek to, ką bedarysi,

     Pėsčias raito nepavysi.

     Jei taip reikalas pavirto, –

     Tai, matyt, taip buvo skirta...

    

     III.

    

     O tetulė pajaunėjo...

     Kiauras dienas bėginėja

     Nuo Tamošiaus pas Elzbietą,

     Nuo Elzbietos pas Tamošių;

     Moko, kaip gyvent ant svieto,

     Prie gyvenimo juos ruošia:

     „Pamatysite, vaikeliai,

     Kas iš jūs išeiti gali...

     Kaip karveliai sau burkuosit

     Ir tetulę minavosit.

     Jei ne tas prakeiktas Mikas, –

     Laimė būt senai įvykus...

     Tai važiuokit, Tamošėli,

     Jūs greičiau pas kunigėlį“.

     – „Eik, tetule, duok pakajų, –

     Tai čia striokas jau, ar ką jau“...

    

     IV.

    

     Neskubėdamas Tamošius

     Su Elzbieta vestis ruošės...

     Viskas, rodos, puikiai vyko...

     Bet nežinot jūs dar Miko!

     Šitoks dėdė – tikras plienas, –

     Nukariaus jis pulką vienas.

     Niekas taip dar nekariavo:

     Viską pastatys ant savo.

     Ką jūs manot? Vai, Dievuli,

     Nusileisti prieš tetulę,

     Kad iš juoko valsčius kauktų?

      O kad ji kur nesulauktų!

     Trenkė kumščiu taip į stalą,

     Kad Tamošius net nubalo.

    

     V.

    

     „Kas čia tau toksai do karštis,

     Ko tau prie Elzbietos veržtis?

     Neklausyk ką senė stena;

     Perša ji tau mergą seną,

   Ji tik tavo namą tepa...

     Kad nebūt čia jos nė kvapo!

     Vakar aš, pardavęs grūdus,

     Del tavęs pragėriau pūdą

     Pas Leibuką su Garborium.

     Mes tave apvesdint norim,

     Tik nebūk toksai iširęs...

     Ona dar biskutį spirias,

     Bet tėvai, priversti gali:

     Negi eis prieš tėvo valią.

     Apie Oną dabar sukas

     Kaž koks pienburnis Klimukas.

     Bet jis plikas, kaip tilvikas –

     Neišdegs šis jų dalykas.

     Mes abudu su Garborium

     Oną tau paskirti norim.

     Tik žiūrėk, nebūk tu bulius, –

     Neklausyk kvailos tetulės.

     „Ei, dėduli, duok pakajų,

     Tai jau vėl pradėt, ar ką jau?‘

    

     VI.

    

     Ir gyvenk dabar ant svieto.

     Šitas Oną, tas Elzbietą...

     Mūs Tamošiui galva sukas

     Ir akis aptraukė rūkas.

     Šypsos palubės nušvitę,

     Tartum mato jis Onytę,

     Tartum vėl Elzbieta matos,

     Tartum sukas kažkoks ratas.

     Ir surask dabar teisybę !

     Tampo žmogų įsikibę.

     Šitas Oną, tas Elzbietą, –

     Nėr teisybės ant šio svieto.

     O, be to, dar tas Klimukas...

     Kad jam sprandą kur nusukus!

     Ir Tamošiui galva sukas

     Ir akis aptraukė rūkas.

    

    

     Prilipo liepto galą

    

     I.

    

     Ak, Tamošiau, negerai tai.

     Tu mainai panas per greitai.

     Tai tau Ona, tai Elzbieta...

     O rytoj širdyje vietą

     Ras gal kokia Marijona.

     Mums tai baisiai nemalonu.

     Tu rimtesnis būk, Tamošiau,

     Ir nevargink Alijošiaus.

     Jei vedi, tai vesk kurią nors,

     Kepki, kol ugnis kūrenas.

     Laiko mums mažai belieka, –

     Taip liksi visai be nieko.

     Na, tai Oną ar Elzbietą?

     Tark nors kartą žodį kietą,

     O tenai tai jau žinosim, –

     Kad nelikti mums su nosim, –

     Kaip ir ką daryti reikia...

     Štai ir dėdė tave peikia:

    

     II.

    

     „Liurbis, tu tikrai, ne vyras,

     Tau galva visai iširus,

     Ir visai padrikę mintys.

     Rado jis su kuo ramintis!

     Jam, mat, patarė tetulė!

     Protą iš tavęs iškūlė...

     Vyras tu, – tai būki tvirtas,

     O ne taip, kaip lepšis virtas.

     Suradai sau mergą gerą, –

     Tai daryk, kaip žmonės daro.

     Gero daikto nieks nesiūlys, –

     Neatsiųs piršlių tetulės.

     Pats turi ją užkariauti.

     Nors tau reiktų galą gauti, –

     Stengkis pastatyt ant savo“.

     Taip jam dėdė pranašavo.

    

     III.

    

     O Tamošius.... mm... Tamošius...

     Maunas neskuboms kaliošius.

     Velkas kailinius iš lėto...

     Baisiai nebesinorėtų

     Jam važiuot vėl pas Garborių.

     Na, bet dėdė šitaip nori.

     Reiks jau žygis padaryti.

     Reiks dar kartą pabandyti, –

     Gal būt ir sutiks Onytė...

     Taip Tamošius murma basu,

     Bet širdy kaž-kaip nedrąsu:

     Tokia šviesi ten šeimyna, –

     Nei kalbėti kaip nežino,

     Nei kaip elgtis, nei sėdėti,

     Nei kur rankas pasidėti.

     Žodžiu, ten Tamošių varžo,

     Jaučias, kaip žuvis po varžą.

     Štai bepiga pas Elzbietą,

     Čia jis jaučias savo vietoj.

    

     IV.

    

     Ore širmis nerimauja,

     Žvengia, koja vartus griauja.

     O Tamošius vis išlėno...

     Dėdė ragina sūnėną:

     „Štai žiūrėk, ką širmis daro!

     Širmis lemia tau į gera.

     Taip, kai žirgas šitaip žvengia

     Šeimininkui puotą rengia.

     Ženklą aš žinau kiekvieną.

     Seksis mums tikrai šiandieną.

     Tik greičiau gi tu krapštykis! “

     Rėkia dėdė vėl supykęs.

     – „Ei, dėduli, duok pakajų,

     Nepaspėsim mes, ar ką jau“.

 

     tamosius_bekepuris_06.jpg

    

     V.

    

     Staiga... Čia stebuklai daros...

     Daros durys iš kamaros

     Ir į vidų su kačerga

     Šoko, kaip pasiutus, merga;

     O paskui įvirsta kūliu

     Susijaudinus tetulė.

     Ir kaip šoks jos plūsti dėdę:

     „Ak tu, senkelmi, begėdi!

     Šitaip tujai žmones ėdi!

     Šitaip tvirkini tą vaiką!

     Kaip tave tik žemė laiko...

     Kad tavęs – nei kvapo šičios,

     Nešdinkis tuoj lauk iš grįčios!“

     Rėkia jos, lyg būt čia miškas.

     Keikiasi, kaip iš kantičkos.

     O, be to, pašėlus merga

     Lenda muštis su kačerga.

    

     VI.

    

     Dėdė Mikas nusispiovė,

     Durimis įpykęs šovė

     Ir paniuręs, susilenkęs

     Nužingsniavo pro palanges,

     O tetulė su Elzbieta

     Ėmėsi Tamošių rieti;

     „Vai, Tamošiau, kas tai manė,

     Kad klausytum durno senio.

     Juk matai, jis jau pamišo.

     Jis visur liežuvį kiša...

     O tu vyras toks protingas.

     Kam jis tau bereikalingas?..

     Tad jei nori, Tamošėli, –

     Tai tuojaus – pas kunigėlį“ –

     Šitaip pabaigė tetulė

     Minkštu balsu, kaip priguli.

     O Tamošius atsidusęs

     Pažvelgė iš vienos pusės

     Į paraudusią Elzbietą,

     Į jos ranką tvirtą kietą,

     Kuri laikė dar kačergą...

     „lštiesų – ji nieko merga“...

     Nusprendė tyliai Tamošius,

     Ir sugurgždino kaliošiais:

     „Kad važiuoti, tai važiuoti.

     Nėra ko čia daug galvoti!“

    

     VII.

    

     Kai Tamošius su Elzbieta

     Užėmė važyje vietą,

     Kai tetulė juos žegnojo, –

     Širmis kasė sniegą koja.

     Širmis skubės, nerimavo

     Vežti šeimininką savo,

     Vežt Tamošių į tą vietą,

     Kur suriš jį su Elzbieta,..

     „Na tai kaipgi, Tamošėli,

     Ar tu nepabėgsi vėlei?“

     – „Eik, Elzbute, duok pakajų,

     Ar aš kiškis koks, ar ką jau“.

    

    

     Jaunos dienos baigtos

    

     I.

    

     Pusnimis laukai nukloti,

     Blizga medžiai apšarmoti,

     Marškonis nutiestas kelias,

     Baltas sodžius ir miestelis.

     Šaltis ruošdamos Kalėdoms

     Puošė viską, kaip mokėdams.

     Gamtą jis skubiai papuošęs

     Apie žmones dabar ruošias:

     Čiupęs didelį ar mažą, –

     Veidus raudonai nudažo,

     Čia vėl antakius merginai

     Sidabru jis padabino,

     Seniui ūsus apšarmojo

     Ir kalnierių sidabruoja,

     O kas barzdą tur išpūtęs,

     Kaba tam barzdoj žvakutės.

    

     II.

    

     Ach, Kalėdos, tos Kalėdos...

     Mergos, kaip išmano, rėdos

     Ir kvapus visokius skleidžia,

     Ir skubiai gražumą leidžia.

     Ir ant rinkos ir bažnyčioj

     Jos sutinka, lyg netyčia

     Kaip tik tą, kurį norėjo...

     Šyptelėjo, pakalbėjo,

     Ir prie kito nuskubėjo.

     Nes Kalėdų brangus laikas,

     Nes piršliai mamytes vaikos...

     Per Kalėdas viskas greitai,

     Viskas darosi gerai taip...

     Tiek daug švenčių vienam daikte:

     Užsakai bematant baigti,

     Per savaitę, jei tik noris,

     Gali stot jau prie altoriaus.

    

     III.

    

     Per pamokslą žmonės kosi,

     Kožnas garsiai valo nosį,

     Garsiai trenkia bats į batą,

     Pirštus trina, rankas krato;

     O bobelės po bobinčių

     Šnibžda, stumdos, kelia ginčą.

     Bet pamokslas, štai, praėjo.

     Užsakus skaityt pradėjo:

     Ir bažnyčioj, kaip kapuose, –

     Nieks nečiaudi, nieks nekosi,

     Tyli liežuvius sukandę.

     Na, ir užsakų gi šiandie!

     Eibės tų porų jaunųjų,

     Kaip litanijoj šventųjų.

     O tarp jų garbingoj vietoj

     Mūs Tamošius su Elzbieta.

    

     IV.

    

     Greitai sukas laiko ratai:

     Po Kalėdų – Nauji Metai,

     O po jų štai Trys Karaliai.

     Na, laikykitės, broleliai!

     Vieškeliais dzinguliai alda.

     Ir žirgų nebesuvaldo

     Pajauniai, per nakt be miego,

     Verčia pamerges į sniegą

     Vienas tyčia, kits netyčia...

     Visi skuba į bažnyčią.

     O Tamošiaus žirgas širmas

     Pryšakyje žengia pirmas.

    

     V.

    

     Pajauniai, per nakt be miego,

     Verčia pamerges į sniegą.

     O Tamošius visą laiką

     Vadeles atydžiai laiko.

     Jis neduoda žirgui valios:

     Vos tik širmio karčiai kelias,

     Vos išmes aukščiau tik koją, –

     Tuoj Tamošius ir galvoja,

     Kad, gink Dieve, neišvertus,

     Neužkliudžius kur į vartus.

     Veža savo jis Elzbietą, –

     Jai visur pirmoji vieta, –

     Veža turtą jis brangiausį...

     „Na, nešumyk, kupron gausi!“

     Bara širmį mūs Tamošius,

     Ardams sniegą su kaliošiu.

    

     VI.

    

     „Na, tegul gi tas Garborius

     Pasidžiaugs dabar, jei nori.

     Nedavė, – tai ir nereikia,

     Pats save dabar tepeikia“.

     Taip Tamošius vienas mąstė.

     „Būč galėjęs Oną vesti.

     O dabar teryja seiles...

     Žinoma, mergaitė gailis...

     Ji stovės kur už pilioriaus

     Ir žiūrės, kaip prie altoriaus

     Mane riša su Elzbieta...

     Taip tai darosi ant svieto“.

     Mūs Tamošius atsiduso,

     Ir pakrapštė vieną ūsą.

    

     VII.

    

     O bažnyčioj pilna svieto!

     Mūs Tamošius su Elzbieta

     Rado sau garbingą vietą

     Priešaky už Dievo stalo –

     Ir laimingas jis be galo,

     Kartais net akis primerkia...

     Tik Elzbieta kaž-ko verkia.

     Bet tai paprastas juk daiktas!

     Jaunos dienos, reiškia, baigtos...

     Mūs Tamošius nesidairo.

     Tik į dešinę, į kairę

     Jis žvairomis pasižiūri.

     Mato, poros stovi būriu,

     Kaip gandrai, kur po palaukę, –

     Vis eilės jie savo laukia.

    

     VIII.

    

     Pamaldos senai jau baigtos,

     Skirstytis žmonėms jau reiktų,

     Bet, matyti, jie neskuba:

     Šiandie bus daugybė šliūbų.

     Pažiūrėti kam nerodu?

     Bet ir laukt jau nusibodo...

     Staiga viskas sujudėjo,

     Sukuždėjo, sušnabždėjo:

     Na, tai reiškia prasidėjo...

     Poros viena paskui kitą

     Eina prižadų darytų...

     O širdis Tamošiui mušas,

     Nebejaučia kūne dūšios:

     Bet tai paprastas juk daiktas,

 

     tamosius_bekepuris_07.jpg

    

     IX.

    

     Staiga mato prie altoriaus

     Oną, dukterį Garboriaus.

     Šale jos dailus vaikinas.

     Ona galvą padabinus

     Tuliomis, rūtų šakaitėm;

     Rodosi, kaip karalaitė.

     Girdi šnabžda žmogs į žmogų,

     Reiškia jaunos dienos baigtos...

     „Garboraičia su Klimoku...“

     Šito jis visai nelaukė...

     Galvą kailiniuos įtraukė,

     Pažiūrėjo į Elzbietą:

     „Taip tai darosi ant svieto...“

     Mūs Tamošius atsiduso,

     Ir pakrapštė kitą ūsą...

    

     X.

    

     Greit ir jo eilė atėjo

     Rankas kryžiškai sudėjo,

     Neapleisti prižadėjo

     Ir klausyti, ir mylėti

     Už viską labiau ant svieto

     Savo nuosavą Elzbietą.

     O paskui sumainė žiedus, –

     Na, ir pabaigtas mėsiedas...

    

     XI.

    

     Muzikantai prie špitolės

     Pasitiko juos iš toli,

     Grodami jiems maršą puikų.

     Grojo klernetu ir smuiku.

     Iš visų spėkų jie grojo,

     O basetle turavojo...

     Žmonės gi iš viso rinko

     Pažiūrėti susirinko...

     „Oi, tikrai pabaiga svieto, –

     Žiūr, Tamošius su Elzbieta“,

     Širdys, mat, visų apsalo,

     Ir kalboms nebuvo galo,

     Kad Tamošius Bekepuris

     Nuosavą Elzbietą turi.

    

     XII.

    

     Na, skaitytojau, ant galo

     Sėskime ir mes prie stalo,

     Gerkim vyną, gerkim alų!

     Nes Tamošius visus kvietė

     Jo vestuvių pažiūrėti.

     Per ilgai jis mus vargino,

     Kol surado sau merginą.

     Bet dabar užmirškim viską.

     Tegul viskas žiba, blizga!

     Muzikantai tegul groja,

     Stikluose alus putoja,

     O jaunieji tegul šoka,

     Ir tegul jie pasimoko,

     Koks senesniam didis vargas

     Sukinėtis apie mergas...

     Tad kiekvienas, kol dar jaunas

     Tegul sau mergaitę gauna,

     Nes kitaip–bus kaip Tamošiui...

     Taip jums sako Alijošius.

    

    

    

     ALIJOŠIAUS DAINOS

    

     Senųjų metų palikimas

    

     I.

    

     Pernai mes kitaip galvojom

     Nuo nelaimių gintis,

     Dabar virsta aukštyn kojom

     Visos mūsų mintys.

     Manėm po Naujųjų Metų

     Mes kitaip gyventi,

     Dabar matom – Nauji Metai

     Ėmė staiga senti.

     Dvi savaiti pagyvenę,

     Nauji taip įgriso,

     Kad jie daro taip, kaip Seniai

     Po senovei visa.

    

     II.

    

     Prieš Kalėdas pažadėjo

     Žmona savo vyrui.

     Kryžiavojos ir kalbėjo

     Ji su širdžia ščyra:

     „Ach, tu mano demokrate,

     Tiek nuo manęs kenti!

     Na, palauk po Naujų Metų, –

     Gyvensim kaip šventi.

     Niekai žmona, niekai močia,

     Kuri vyrus lupa...

     Neb’išgirsi pikto žodžio

     Tu iš mano lūpų“...

    

     III.

    

     Vyrai irgi susikrimtę

     Šia ištikimybe,

     Pažadėjo uoliai remti

     Taiką ir blaivybę.

     Kožnas sau pakaušį krapšto,

     Atleidimo prašo, –

     Nebegert žadėjo šnapso

     Kitąmet nei lašo.

     „Ir pirktoji ir cukrinė

     Te sau gauna galą...

     Savo prižadus atminę

     Gersim vien tik alų“.

    

     IV.

    

     Dvi savaiti nepraėjo

     Šitokioj gerovėj –

     Žmona vyrą vėl pradėj

     Piauti po senovei.

     Ar vėliau iš turgaus grįžo,

     Ar arklys susirgo,

     Ar linus prasčiau surišo,

     Ar ko nenupirko, –

     Tuoj jai viskas nebemiela,

     Tuoj didžiausis striokas, –

     Pirma piovė ji, kaip piela, –

     Dabar, – kaip tartokas...

    

     V.

    

     Vyrai vėl, kaip nuo Kalėdų

     Ėmė pagirioti, –

     Taip per ištisą mėsiedą

     Vaikščioja kuproti.

     Geria alų ir cukrinę,

     Šnapsą geria kartų, –

     Kožną skyrium pamėginę,

     Paskui maišo kartu.

     Paskui kožnas apie taiką

     Derasi su žmona,

     Kol žmonelė jam pataiko

     Kiaušan su uzbonu.

    

     VI.

    

     Ir merginos ir vaikinai

     Vis kitaip gyvent ketino,

     Dabar patys nebežino,

     Kas Metus šiuos pagadino.

     Prieš Kalėdas ruošės baisiai

     Jonas ir Onytė.

     Sakė: „Klebonijon eisim

     Užrašų daryti.

     Kam čia, sako, mums taip kęsti,

     Kam čia taip kentėti,

     Tu, Joneli, nori vesti,

     Aš noriu tekėti“ ...

     Bet atėję Nauji Metai

     Lošia seną teatrą...

     Jonas peršasi Daratai,

     Ona gaudo Petrą...

    

     VII.

    

     Žodžiu, matom, nieko nauja

     Nedavė Naujieji,

     Jie mus vargint nepaliauja,

     Kaip ir praeitieji.

     Dvi savaites pagyvenę,

     „Nauji“ taip įgriso,

     Kad jie daro taip, kaip Seniai,

     Po senovei visa.

    

    

     Giminių potvynis

    

     I.

    

     Ten laukai plačiai žaliuoja,

     Žydi obelys ir kriaušės.

     Vaikščiodams keliu žaliuoju

     Žmogus jaučias, kaip įkaušęs.

     Ten pušynai nosį trina,

     Ten papieviai, – nors voliokis.

     Gieda paukščių ten šeimyna

     Dainas šiokias ir kitokias...

     Šitą žino visi žmonės,

     Bet geriausiai – tai miesčionys.

     Mėgsta jie gražiuosius žodžius,

     Bet gražiausis jiems tai – „sodžius“.

    

     II.

    

     Mieste vasarą nuobodu.

     Dulkės ir kvapai visoki.

     Nei čia pievų, nei čia sodų, –

     Kur pauostyk – viskas dvokia.

     Neužgirsi čia paukštelio, –

     Triukšmas gatvėj ir ant kelio.

     Riejas bobos čia ant rinko,

     Ten vėl čirpia katarinka.

     Kvapas ir balsai visoki

     Žmogų slėgia – nors raudoki.

     Ir visi miesčionys baras.

     Sako: „Velnias žin, kas daros...

     Baigia dulkės gerklę ėsti,

     Ir varyt nuo plikės plaukus...

     Nei kur gulti, nei kur sėsti...

     Kad į sodžių kur patraukus?..

    

     III.

    

     Ir miesčionis laužo pirštus:

     Skaito gimines užmirštus,

     Skaito dėdes, skaito ciocias...

     Turi, vargšas, jis daug procios...

     Turi laišką parašyti

     Ir žemai atsiprašyti,

     Kad per žiemą jis tylėjęs,

     Baisiai laiko neturėjęs...

     Užimtas jis baisiai buvęs,

     Vos nuo darbo nepražuvęs.

     Norįs nervus pataisyti

     Ir savuosius aplankyti.

     Ir pasilgęs mielo dėdės

     Taip, kad mieste nebnusėdįs...

    

     IV.

    

     „Tad, dėduli, šią savaitę

     Tu atsiųski kumelaitę

     Ir bėriuką mums į stotį,

     Kad nereikt peštiem kulnoti...

     Ruošiamės visi į kelią:

     Aš ir šešetas vaikelių,

     O be to dar mano žmona

     (Sako, jai labai malonu

     Pažiūrėt, kaip karvės ganos)

     Skirtis ji nenor nuo mamos,

     Tad ir ją draugėje vežas.

     Dar žmonos brolėnas mažas...

     (Nieko sau būtų padauža,

     Medelius tik baisiai laužo)...

     Ir be to draugų dar pora,

     Kurie turi baisų norą

     Pakvėpuoti grynu oru.

     Viso – dvylika asabų.

     Lauk, dėduli! Viso labo!

    

     V.

    

     Viens prie ciocės, kits prie mamos!

     Siunčia laiškus, telegramas...

     „Meldžiam, prašom ir dėkuojam...

     Laukit, – greitai atvažiuojam!“

     Ar juos kviestų, ar nekviestų –

     Dumia strimgalviais iš miestų.

     Vienas vežas uošvę seną,

     Kitas tuščią čemodaną.

     Trečias skrybėlę sulamdęs

     Dumia Fordą nusisamdęs.

     Iš raštinės, iš mokyklos

     Dviračiais ir motociklais,

     Kaip į atlaidus sau drožia

     Jie visi stačiai į sodžių.

     Nes tenai jų traukia širdį,

     Nes mielai ten juos sutinka

     Ten, kur triukšmo nesigirdi,

     Kur negroja katarinka.

    

     VI.

    

     Puikiai sutvarkytas svietas!

     Bus sodžiuj visuomet vietos.

     Ir be didelių storonių

     Tilps ten tūkstančiai miesčionių.

     Bet tik, mieli miesto broliai,

     Kai į miestą vėl sugrįšit,

     Nebdarykit – kaip ligšioliai,

     Nebnutraukit šito ryšio,

     Kurs per vasar mus surišo.

     Šitą mielą sodžiaus kiemą

     Atsiminkite ir žiemą...

    

    

     Meškeriotojas

    

     I.

    

     Ei, vaikai, – visi iš grįčių!

     Žiūr, – karklai pilni katyčių.

     O tarp alksnių ir žilvyčių

     Pilna čiulbančių paukštyčių.

     Ir varliukų pilnos valkos.

     Žalią rūbą pievos velkas.

     Paupių žaliam atole

     Mirga purėnų karoliai.

     Kur tik akimi pažiūri, –

     Pamatai vaikučių būrį.

     Nes atėjo linksmas laikas, –

     Džiaugiasi kiekvienas vaikas.

     Grįčioj būti nebenori;

     Laksto visą dieną ore.

    

     II.

    

     Bet, vaikučiai, būkit ramūs!

     Ir gerai klausykit mamos.

     O, be to, dar reik žiūrėti.

     Ką jums sako kartais tėtė,

     Nors norėtųs jums labiausiai, –

     Neikit niekur nesiklausę.

     O jei leido pabėgioti

     Lauke, pievoj arba sode, –

     Reikia toli nesivalkiot

     Ir laiku pareiti valgyt.

     Mama verkia, tėtė šaukia

     Kai vaikučių nesulaukia.

     Ir bendrai kiekvienas vaikas

     Tegul savo kiemo laikos.

     Esti baisiai bloga, broliai,

     jei nueina kas per toli.

    

     III.

    

     Štai pažįstate jūs Matą,

     Vaiką pusseptintų metų?

     Buvo geras, doras vaikas.

     Linksmas, ir švarus ir sveikas.

     Jis nelandė po palovį

     Ir prieš valgant rankas plovė.

     Žaidė sau gražiai per dienas,

     Po laukus nelakstė vienas.

     Nors būt oras ir geriausias,

     Niekur neina nesiklausęs.

     Už tat mama jį mylėjo,

     Tėtė dviratį žadėjo.

     Ir jį visi žmonės gyrė,

     Sakė: „Matas, ot, tai vyras!“

    

     IV.

    

     Tačiau vieną kartą Matas,

     Antis paupy pamatęs,

     Pažvejoti panorėjo,

     Panorėjo ir išėjo.

     Niekam nieko nepasakęs,

     Pats sau vienas upėn lekia.

     Bėgdams greitai pro klojimą

     Tėtės meškerę jis ima.

     Ant pečių ją užsidėjęs,

     Jis kaip didelis koks žvėjas

     Vienas upėn sau keliauja.

     „Ach, kaip linksma, ach kaip nauja!

     Kaip ten buvę, kaip nebuvę,

     Pasigausiu aš sau žuvį!“

     Taip sau Matas vienas mąsto,

     Bijo, kad kas jo nerastų...

    

     V.

    

     Palei upę antys tupi.

     Antims Matas baisiai rūpi:

     „Matai, Matai, neik į upę!

     „Baisu į tave žiūrėti,

     „Pasakysim viską tėtei...“

     Bando antys atkalbėti.

     Bet Matukas jų neklauso.

     Sėda sau ant kelmo sauso.

     Meškerę artyn privilkęs

     Pakabino pusę silkės

     Ir į vandenj įleido.

     Trupiniais į antis svaido:

     „Ei, prikąskit jūs liežuvį!

     Pasigausiu aš sau žuvį...“

    

     VI.

    

     Žiūri Matas į paviršių.

     Viską jis aplink užmiršo.

     Žiūri Matas, lyg nuliūdęs,

     Kaip paviršiuj plauko plūdės...

     Staiga visos plūdės skęsta!..

     Mato lydį jis kaip rąstą...

     Ei, broluti, nėr ko laukt!

     Reik tuojau užkirst ir traukt.

     Dreba kojos, kinkos virpa,

     Rankos lyg tartum nutirpo.

     O lydys po upę trankos,

     Traukia meškerę iš rankos.

     Meškerės, neleidžia Matas,

     Bet lydys stipresnis, matos;

     Uodegą staigiai pasuko

     Ir į vandenį Matuką

     Draug su meškere įtraukė.

     Visos antys baisiai šaukia...

    

     VII.

    

     Mūs Matukas prunkščia, šoka.

     Vargšas plaukt visai nemoka.

     Upės krantas, rodos, arti,

     Bet vis tiek, jau reiks prigerti...

     Mūs Matukas čiaudo, kosi.

     Ir pro ausis ir pro nosį

     Jam vanduo į vidų veržias,

     Ryja žoles jis. negardžias...

     Bando šaukti mamą, tėtę,

     Bet kas gal iš čia girdėti?..

     Nėr kur pagalbos jam rasti.

     Jau Matukas ima skęsti.

    

     VIII.

    

     Bet čia antinas didysis,

     Kurs vaikams buvo įgrisęs,

     Šoko gelbėt iš gilybės.

     Nosį jis snapu sužnybęs

     Su Matu į krantą plaukia,

     O ant kranto antys laukia

     Ir sučiupę visos traukia.

     Štai jau krante šlapias vaikas

     Vos tiktai ant kojų laikos.

     Antis sako: „Ai, Mataušas,

     „Eina, lyg tartum įkaušęs“...

     Visos antys pasitarę,

     Matą į namus parvarė...

     Ką tik teko joms regėti

     Viską jos pasakė tėtei

     Ir nuėjo tvartan tūpt,

     O Matukas gavo lupt.

    

    

     Paroda

    

     I.

    

     Baisiai pyko gaspadorius,

     Kad sumišo kalendorius.

     Eina sėti, – lietus lyja,

     Eina piauti, – sniegas sninga.

     Aprašyti laikraštyje

     Tokiems metams – žodžių stinga.

     Šit ateina šienapiūtė, –

     O žolelė dar jaunutė, –

     Vos nedrąsiai leidžia diegus,

     Nes biržely buvo sniegas...

     Vasarojus bijo augti, –

     Vasaros jis bando laukti.

     Šilumos, – nei už kapeiką...

     Tegu kipšas tokį laiką!

     Tad ir pyko gaspadorius,

     Kad sumišo kalendorius.

    

     II.

    

     Tik savaitę prieš parodą

     Oras į pagadą rodo...

     Debesys kaž kur sudilo,

     Oras ėmė ir atšilo...

     Ir bendrai iš visko matos,

     Jog užstos šiltesnis metas.

     Tad visiems prapuolė pyktis,

     Nieks namie nenori liktis:

     Visi skuba į Parodą

     Pažiūrėti, ką ten rodo,

     Ir žmonių didžiausios minios

     Traukia būriais link sostinės.

     Skubinas visi, kas gyvas,

     Lyg į kokius dyvų dyvus...

    

     III.

    

     O daiktų čia pristatyta,

     Negirdėtų, nematytų...

     Ir iš tvarto, ir iš lauko

     Gyvulių visokio plauko...

     Štai va storas švicas bulius,

     Snaudžia garde atsigulęs,

     Nes privargo iš kelionės,

     O, be to, jį pykdo žmonės...

     Žiopso čia aplink sustoję

     Ir visaip jį garbavoja...

     Bet šis bulius svetimtautis...

     Tai ne mūsų – kaimo jautis,

     Jis lietuviškai nei žodžio

     Kolei kas dar nesuuodžia...

     Garbavok tu jį, kiek nori,

     Švicas ne dėl gaspadorių.

    

     IV.

    

     Jo kaiminka – marga karvė,

     Biskį panaši į gervę:

     Kaklas ilgas, galva riesta,

     Lyg panaitė kur iš miesto.

     Pažiūrėt, – grožybė viena,

     Bet tai karvė – ne dėl pieno...

     Ji neėda mūsų šieno,

     O į šiaudus stačiai spiaudos,

     Tik skanėsius lūpoms gaudo.

     Tad vargu iš jos bus nauda...

     Stovi eilės svetimtaučių

     Karvių, veršių, bulių, jaučių...

     Žiūri jie sau pasipūtę

     Į lietuvišką karvutę.

     Kuri mėšle žiemą maudos,

     Kuri peša dangčio šiaudus.

     Ir niekad kreivai nežiūri,

     Pieno duoda gi, kiek turi...

    

     V.

    

     Ten vėl vokiškas trakėnas

     Stovi sau ištempęs strėnas.

     Nieko būtų sau galvijas,

     Tik purvyno baisiai bijos.

     Kur trakėnas koks patruko,

     Ten užkinko žemaituką.

     Žodžiu, vis tai dailūs žvėrys,

     Bet dailiausias – mūsų bėris,

     Žinoma, gražu Parodoj,

     Svetimtautį kai parodo...

     Bet kai reikia prie vežimo,

     Tai lietuvišką tuoj ima.

     Nes galvijas gryno kraujo

     Minkšto darbo reikalauja.

     Lietuvoj gi – darbas kietas,

     Žino šitą visas svietas.

    

     VI.

    

     Čia vėl paukščiai įvairiausi.

     Kokių nori, tokių gausi.

     Orpingtonai, Viandotai,

     Plimutrokai, Buda, Brama

     Apsigimę idiotai,

     Nes mašinoje jie gema...

     Peri juos visus mašinom,

     Į mašiną tūpti veda...

     Šito dar tikrai nežinom,

     Gal mašinom kiaušius deda?

     Žodžiu, dyvų kiek tik nori.

     Daros linksma gaspadoriui,

     Beklajojant po parodą;

     Grįžt namo net neberodu.

    

     VII.

    

     Padargų čia ir mašinų,

     Kokių niekas dar nežino,

     Kokių nieks dar nėr regėjęs

     Pamatysi čia atėjęs.

     Čia mašinom ūsus skuta,

     Viščiukus mašinom peri,

     Čia mašinom žmogų drūtą

     Staiga laibučiu padaro.

     Mašina štai ypatinga,

     Gaspadoriui reikalinga:

     Jei paršelį jon įvaro

     Ji skubiai dešras padaro.

     Jei dešra išeina bloga,

     Tada vėl labai patogu:

     Leidžia dešrą tuoj atgalio

     Gauna vėl atgal paršelį.

     Žodžiu, yr čia tokių dyvų,

     Kad iš kart liksi senyvu

     Ir už puslitį zoploto

     Visiems metams gausi proto.

    

     VIII.

    

     Taip tai, brangūs gaspadoriai...

     Lyg šilčiau kiek daros ore...

     Ir barometras taip rodo,

     Jog gražu bus per Parodą.

     Tad užmiršęs vargus, bėdas,

     Traukinin lai kožnas sėdas, –

     Ir lai skuba į tą vietą,

     Kur yr dyvai viso svieto.

     Kai bus linksmas gaspadorius,

     Pagerės ir kalendorius...

    

    

     Priešų trūksta

     (Istorinė apžvalga)

    

     I.

    

     Mūsų protėviai karingi –

     Prūsai, dzūkai ir jotvingiai

     Mums paliko tokį kraują,

     Kad jis priešų reikalauja.

     Mūsų bočiai su ukvata

     Mušėsi du šimtus metų.

     Su kryžiuočiais, su totoriais,

     Su lenkais ir su maskoliais

     Ištisus du amžius savo

     Jie be perstojo kariavo.

     Troško jų karingas kraujas,

     Kad kasmet būt priešas naujas.

    

     II.

    

     Bet tie priešai viens po kito,

     Arba karo lauke krito,

     Arba per baikštumą savo

     Nukariaut save maldavo.

     Klauso, – priešas ima poryt,

     Sako: – imkit ką tik norit,

     Tik palikit kūne dūšią;

     Mes nemėgstam, kai mus muša.

     Ir mūs bočiai vieną dieną

     Žiūri, – priešo nėr nei vieno.

     Apsidairė, apsisuko:

     Ištiesų priešų pritrūko...

    

     III.

    

     Tad namo visi sugrįžę,

     Klausimą jie svarbų rišė.

     jie paleido šūkį viešą:

     „Vyrai, kaip čia bus be priešų?“

     Taip ilgai jaunieji manė,

     O išrišo viską seniai:

     Žinom, sako, tokią šalį,

     Kur be priešų muštis gali,

     Susijungkim: jie išmokys

     Mus naminio karo šokius.

     Tuoj kardais blizgėt išmoksim,

     Ir naminį karą šoksim.

    

     IV.

    

     Šitaip vienbalsiai nutarę,

     Uniją skubiai padarė.

     Ir į gražią šalį savo

     Porą šlėktų importavo.

     Sako, norisi mums baisiai

     Pasimušti su savaisiais.

     Tad mokinki mus, šuns vaike,

     Kaip namie mums muštis reikia

     Šlėkta sako: „proszę pana,

     Jan niech koli do Stefana,

     No, a Stefan tež po voli

     Niech do kogo kolviek koli“.

    

     V.

    

     Na, ir ėmė mūsų bočiai,

     Muštis tarp savęs lig sočiai,

     Vienas jei kariaut negali,

     Šaukia apskričio seimelį

     Ir Rzečpospolitos vardu

     Ten balsuoja jie su kardu.

     Kožnas gina garbę savo.

     Antausį, žiūrėk, šis gavo,

     Tam sulamdė vėl kepurę,

     Tą kardu kiaurai perdūrė;

     Trečią vėl su pištalietu

     Išsiuntė į aną svietą,

     ir kiti laikai užstojo:

     Tapo linksma Lietuvoje.

    

     VI.

    

     Matuška Ekaterina

     Sau iš džiaugsmo rankas trina,

     Mato ji sau biznį gerą:

     Šalį gal paimt be karo.

     Niekas jų ten nebevaldo,

     Galvas viens kitam sau skaldo,

     Tuštauja laukai nesėti;

     Metas jiems jau pasilsėti.

     Taip galvojo ji iš tolo

     Ir pasiuntė generolą,

     Generolą su prikazu:

     – Usmirit ich vsiech tam srazu!

     Nes dabar jie su ukvata

     Pasilsės bent šimtą metų.

    

     VII.

    

     Ir didi ramybė stojo

     Mūs šventoje Lietuvoje.

     Šimtas metų stipro miego

     Suteikė mūs kraujui jėgą.

     Kai atėjo laikas naujas,

     Vėl atgijo senas kraujas.

     Nes čionai viduj ir ore

     Priešų buvo kiek tik nori.

     Žiūri, – štai ten lenda ruskis,

     Tą sukūlei, – štai Pilsuckis,

     Ten bermontininkų gaujos...

     Štai koks puikus laikas naujas!

     Mušk kiek nori, kiek tik lenda,

     Niekas tau uždraust nebando.

    

     VIII.

    

     Su nepaprasta vienybe

     Gynėm nepriklausomybę.

     Gavo ruskis, gavo lenkas

     Vokietys nusvilo rankas

     Ir iš Klaipėdos prancūzą

     Palydėjom mes su guzu.

     Bet laikai atėjo nauji:

     Šimtmečiais nieks nekariauja

     Vos patyrę kraujo jėgą,

     Priešai ėmė ir pabėgo.

     Ir Pilsuckis aimanuoja –

     Nori tartis jau geruoju.

    

     IX.

    

     Priešų, broliai, štai, kaip matom,

     Neužteko visiem metam,

     Švęsdami metus dešimtus

     Turim dirbtinai gamintis,

     Turim rinkt iš savo tarpo

     Tokius, kur neturi darbo

     Ir skubiai juos siųst į Lydą,

     Kad lenkai juos apmokytų, –

     Kaip mokino mus kadaise, –

     Kaip reik muštis su savaisiais.

     Vėl mūs senas kraujas rūgsta,

     Vėl mes šaukiam: „Priešų trūksta!“.

    

    

     Šienapiūtė

    

     Kaip ateina šienapiūtė,

     Gaspadoriai, kaip pasiutę:

     Skuba, bėga kiaurą dieną,

     Maigo, daužo, mindo šieną

    

            Ir prikrovę vežimus

            Dumia šuoliais į namus.

    

     Šienapiūtė karštas laikas, –

     Ar tu senis būk, ar vaikas,

     Ar tu nori, ar nenori, –

     Turi dirbti tokiam ore.

    

            Tau nei žodžio nesakys

            Ir į darbą įkinkys.

    

     Parvažiavo gimnazistas,

     Didelis filatelistas, –

     Sako, futbolą pažįstąs

     Ir suprantąs futuristus.

    

            „Na, sūneli, nekalbėk,

            Dalgį imk ir pievon bėk!“

    

     Štai iš miesto su motoru

     Pakvėpuoti grynu oru

     Su visa šeimyna savo

     Ponas Petras atvažiavo:

    

             „Sveikas, dėde, kaip laikais?

             „Aš su žmona ir vaikais!“

    

     – „Laukiam, laukiam talkininkų!..

     Dalgė? Šakės? – Kas patinka?

     Ponia tegul grėblį ima,

     O vaikiokai ant vežimo!

    

            Matote, pas mus lankoj

            Kiek kitaip, kaip Palangoj!

    

     Žiemą vešime į miestą

     Pieną, varškę, sūrį, sviestą.

     Vasarą gi – mums patinka

     Kai atvyksta talkininkų.

    

            O svečiai, nustebę, žvelgė

            Tai į grėblį, tai į dalgį.

    

     Kai ateina šienapiūtė,

     Gaspadoriai, kaip pasiutę.

     Ar čia saulės užtemimas,

     Karas čia, ar sukilimas –

    

            Gaspadoriui tai vis viena,

            Kad tik sugraibyt jam šieną.

    

    

     Pavasaris ir ruduo

    

     Sniegas kai paleido laukus,

     Paukščiai kai čiulbėjo,

     Gaspadinė susiraukus

     Barės ir stenėjo:

    

     Vargas, sako, trūksta duonos...

     Su šeimyna bėda...

     Tuščias svirnas, tuščias kluonas,

     Gyvuliai neėdę...

    

     Gaspadinė barti gavo,

     Kad bulbienė juoda.

     O čia karvės sustreikavo, –

     Pieno nebeduoda.

    

     Bernas niurna atsisėdęs,

     Avižų nesėja:

     Sako, – negaliu neėdęs:

     Čia negi Rasieja...

    

     Vištos, žąsys po aplinką

     Agituoti ima,

     Gyvuliai prieš šeimininką

     Ruošia sukilimą.

    

     Kad kokiam bailesniam biškį

     Ligą įvarytų:

     Nors į žemę gyvas lyski:

     Nei grūdų, nei litų.

    

     Bet kai vasara praslinko,

     Kai ruduo atėjo, –

     Mūsų vargšą šeimininką

     Visi gerbt pradėjo.

    

     Verda puodą paskui puodą,

     Valgo kas adyną.

     Pusryčiams į stalą duoda

     Lašinių ir blynų.

    

     Karvės pieno nebegaili –

     Valgyk kiek kas nori!

     Ir šeimyna sukas meiliai

     Apie gaspadorių

    

     Vištos, žąsįs jau nurimo, –

     Joms ruduo patinka.

     Neberuošia sukilimo

     Jos prieš šeimininką.

     Gaspadorius šitą laiką

     Gerbia, kaip mokyklą.

     Su visais padaręs taiką –

     Eina merkt salyklą...

    

    

     Apie madas

    

     Štai iš miesto Marijona

     Grįžo su striuku sijonu,

     Ir mergaites viso kaimo

     Sušaukė skubiai į seimą,

     Įsirėmus sau į šoną,

     Taip kalbėjo Marijona:

     „Draugės, mes ilgai kentėjom,

     Ilgus drabužius dėvėjom,

     Ir skaroms aprišę ausis,

     Vilkome kasas ilgiausias...

     Buvome ligšiolai paikos.

     Bet dabar atėjo laikas

     Pasirodyt, ką mes galim!

     Nebsiraišiokim skarelėm!

     Kirpkim kasą nuo pakaušio

     Ir vaikščiokim pasišiaušę!

     O kad vaizdas būt malonus, –

     Kirpkime perpus sijonus!

     Su ilgais sijonais bėda:

     Medžiagos jie daug suėda.

     Štai, kad ir Pranciškaus Onai, –

     Bus iš vieno du sijonai.

     Mat, mada išėjo nauja

     Ir iš mūsų reikalauja,

     Kad kožna mergaitė ščyra,

     Būtų panaši į vyrą.

     Nes tarp moterų ir vyrų

     Jau dabar lygybė yra...“

     Vos išgirdo šituos žodžius,

     Tuoj sujudo visas sodžius:

     Dūžta puodai, byra tinkas,

     Žvanga žirklės ir mašinkos,

     Štai, tenai Pranciškaus Ona

     Karpo šmotais sau sijoną.

     Čia vėl Merkelio Albinka

     Kerpa plaukus su mašinka.

     Vyras stovi ten išblyškęs,

     O prie jo dvi moteriškės:

     Rankom blaškos, rėkia, klykia,

     Tuoj, matyt, – gerai įpykę:

     „Ach jūs, latrai nevidonai,

     Buvot jūs ant mūsų ponai,

     Vaikščiojot užriestom nosim!

     Mes dabar paponavosim!

     Nes tarp moterų ir vyrų

     Jau dabar lygybė yra...“

     Taip ir diena nepraėjo

     Visas sodžius pakitėjo.

     Grįžta iš laukų artojai,

     Žiūri, – o namie, kaip rojuj...

     Nepažint savų mergelių:

     Sijonėliai aukščiau kelių;

     Tos, kur pirma buvo basos,

     Dabar vaikšto čebatuotos,

     Kur pirmiau kabojo kasos, –

     Stūkso vien sušiauštas kuodas.

     Ir kožna mergelė ščyra

     Maž-kuo skiriasi nuo vyro.

     Ir visuos sodžiuos taip dedas,

     Nes atėjo naujos mados.

    

    

     Pareiškimų pareiškimas

    

     Lietuvos piliečiui skirtas

     Toks nepaprastas likimas, –

     Visą amžių jis, kaip girtas,

     Vaikščioja su pareiškimais.

    

     Ar į nuovadą nueina,

     Ar į įstaigą kitokią, –

     Visur girdi tą pat dainą:

     Visur pareiškimais dvokia.

    

     Moki valsčiui porą litų

     Už viršaičio nuvežimą, –

     Paprašys tuoj pristatyti

     Prie tų litų pareiškimą.

    

     Ožka veislinė susirgo,

     Ar višta perėti ima,

     Ar rugiai lauke išmirko, –

     Nešk į valsčių pareiškimą.

    

     Nori pirkti glėbį malkų,

     Žvyro parsivežt vežimą,

     Nori kam parduot kumelką, –

     Ruošk pirmiausia pareiškimą.

    

     Jei rašyt gerai nemoki, –

     Rask galvočių, kas parašo,

     O už pareiškimą tokį

     Kožnas penkių litų prašo.

    

     Nunešei – ir vėl dalykas!

     Raštininkas rankom blaškos!

     Čia „į“ nosinė netikus,

     Čia ne vietoj stovi taškas.

    

     Eini vėl ir vėl keliauji

     Nuo Ainošiaus pas Kaipošių,

     Kol galų gale iš naujo

     Pareiškimą jiems paruoši.

    

     Lietuvos piliečiui skirtas

     Toks nepaprastas likimas,

     Visą amžių jis, kaip girtas,

     Vaikščioja su pareiškimais.

    

     Kiek pas mus tų „prašmatnysčių“?

     Vargšą žmogų baimė ima:

     Po mirties gal ir į čysčių

     Nepriims be pareiškimo?...

    

    

     Kaimynai

    

     Anglai

    

     Anglai lenkui kortas buria,

     Šnibžda išpatyko...

     Siūlo Vilnių mums de jure,

     O de fakto – špygą.

     Anglai sako: „Būkit ramūs, –

     Kito kelio nėra, –

     Norim šliaužt per jūsų žemę

     Į SSSR-ą.“

    

     Lenkai

    

     Rask mandresnį gaspadorių,

     Kaip kaimyną lenką...

     Namas – vien iš karidorių

     Ir dar nepakanka.

     Prašo ciocę, prašo dėdę, –

     Sako, kad jam noris,

     Į Liepojų ir Klaipėdą,

     Kad būt karidorius...

     Dėdės duoti nebenori, –

     Mat, bijoti imas,

     Kad pro naują karidorį

     Gali kilt traukimas.

    

     Vokiečiai

    

     „Deutschland, Deutschland uber alles“

     Skamba po Klaipėdą,

     Ir lietuviškos avelės

     Šieno nebeėda.

     Žiūri jos sau į Berlyną,

     Net joms širdys plyšta:

     Ponas Rogge su mašina

     Ilgai nebegrįžta.

     Ir Klaipėdos avys verkia, –

     Šieno nebeėda.

     Sako, jog be rente-markių

     Jos praš... Klaipėdą.

    

     Latviai

    

     Latviai mūs geri kaimynai

     Tik sukilt nemoka.

     Vieną kartą pamėgino

     Ir apmirė iš strioko.

     Jie temoka tik pradėti,

     Bet nemoka baigti.

     Reikia, mat drąsos turėti

     Tokiam vožnam daikte.

     Sušlamės kas nors palovy, –

     Latvys – tuoj pabunga. . .

     Tad ir tempia po senovei

     Savo valdžios jungą.

    

     SSSR

    

     Šaunūs ir eseseriečiai, –

     Tai iš karto matos.

     Jie, kai reikia, pasikviečia

     Mūsų diplomatus.

     Pripažinę mus de jure, –

     Kad nekiltų barniai, –

     Lietuvą de fakto kuria

     Smolensko gubernėj.

     Visą žemę jie pertvarko

     Ir nežiūri nieko.

     Jie iš mūsų arklius perka,

     Asilus palieka...

    

    

     Žiema

    

     Šerkšnas puošia Kauno mūrus.

     Tegul kipšas tokį laiką!

     Nuo tokios temperatūros

     Varnos ore nebsilaiko.

    

     Nuo tokios temperatūros

     Gelia kojas, rankas suka,

     Celsijus ir Reamiuras,

     Kaip matyt, visai padūko...

    

     Šaltis, matos, nejuokauja:

     Varo drebulį po skūra,

     Kaip atėjo Metai Nauji,

     Nauja ir temperatūra.

    

     Ir kaunietės ryja seilę, –

     Meilė buvo jas užbūrus.

     O dabar, koki čia meilė,

     Prie tokios temperatūros.

    

     Nei politikos, nei meno

     Ir bendrai jokios kultūros...

     Žodžiu, Kaunas negyvena

     Prie tokios temperatūros...

    

     O atomaina tur būti...

     Vasara jau neb už jūros!

     Tad sulauksim po truputį

     Karštesnės temperatūros.

    

    

     Ašigalio tyrinėtojai

     (Pasaka neužaugusiem vaikam)

    

     Iš Italijos, iš tolo

     Lėkė pulkas generolų,

     Lėkė ieškot žemės galo,

     Lėkė, lėkė, ir... sušalo.

    

     Vienus lokiai ten suėdė,

     O kitus vėl samojėdai,

     O trečius vėl iš pavojų

     Narsūs rusai sužvejojo...

    

     Mat šiaurėj, kur žemės galas,

     Daug šalčiau negu Italuos –

     Šito punkto dar lig šiolei

     Nežinojo generolai.

    

     Sakė kryžių jie nuvešią

     Ir papuošią žemės ašį,

     Kad pro šitą žemės vietą

     Nebelįst velniai į svietą.

    

     Ir suieškojo Nobile

     Kažkokią mažutę skylę,

     O skylėje – dyvas kokis!

     Vietoj velnio – sėdi lokis.

    

     Nes velniai visi iš seno

     Tik šiltuos kraštuos gyvena.

     Šito punkto dar lig šiolai

     Nežinojo generolai.

    

     Taip tai buvo, mielas vaike...

     Atsargiam būt žmogui reikia.

     Jei ašigalis tau rūpi,

     Tad žinok, kur lokis tupi.

    

     Čia tau, brol, ne apelsinas.

     Čia bendrai šiaurė, vadinas.

     Ir biskutį kartais šalta,

     Nėr ko stypčiot čion be palto...

  

     Ir bendrai šį žemės galą

     Gal pasiekti ne italai...

     Šito punkto mat lig šiolai

     Nežinojo generolai.

    

     J. Kuznickio ir L. Beileso spaustuvė, Kaunas, Laisvės alėja 34. Iliustravo dailininkas St. Žukas

     Kazys Binkis. Tamošius Bekepuris ir kitos Alijošiaus dainuškos: eiliuotų feljetonų rinkinys. Kaunas, Sodžiaus knygynas, 1928.

 

     tamosius_bekepuris.jpg