tekstai.lt

Elena Darbutaitė. Vaizduotė ir temperamentas: žaidybos elementai Kazio Binkio poezijoje (2003)

b_100_140_16777215_0___images_iliustracijos_2013_tekstai_BinkisKaz.jpg     ĮVADAS

    

     Keturių vėjų sumanytojas Kazys Binkis – nenuorama, amžinai naujomis idėjomis degantis, kartais kandus, dažnai išdy­kėliškai žaismingas poetas, dramatur­gas, publicistas – siekė atverti lietuvių literatūrai naujus kelius. Su keturvėjininkais lietuvių literatūroje įsitvirtino avangardizmas. Įvykių sparta, nuolati­nis visuomenės judėjimas staiga pagim­dė naują Lietuvos inteligentų kartą, pa­norusią „gaivių vėjų“ ir dėl atsivėrusių valstybės sienų įgijusią galimybę studi­juoti Europoje. Tai kartai ir priklausė Binkis.

     Šio rašytojo kūrybą analizuoti pasi­rinkta neatsitiktinai. Nors ją tyrinėjo ne­mažai plunksnos draugų, kritikų, lite­ratūrologų, tačiau didžiausia dalis kny­gų ar šia tema rašytų straipsnių yra apie patį rašytoją, jo gyvenimą.

    

     Visą šią medžiaga būtų galima klasifikuoti į kelias grupes: amžininkų (B. Sruogos, B. Rai­los, J.A. Greimo) prisiminimai apie poeto, jo biografijos faktai; Binkio bendražygių keturvėjininkų (J. Žlabio-Žengės, S. Šmerausko-Šemerio, T. Tilvyčio) straipsniai bei prisimini­mai apie poetą, kartu analizuojantys ir jo kūrybą; šiuolaikinių tyrinėtojų žodis apie Ka­zį Binkį. Iš pastarųjų šioje srityje paminėtini V. Kubilius, L. Gudaitis, kurių publikacijos apie Binkį spaudoje ir reikšmingos įžvalgos knygose buvo solidi atspara rašant šį darbą. Daug dėmesio keturvėjininkams (o kartu ir K.Binkiui), jų kūrybai skiria ir Ch.Zurcheris. Apie Binkio gyvenimą ir kūrybą rašė G. Aleksandravičiūtė, M. Tamašauskas, K. Saldžiūnas, A. Ruseckaitė, A.J. Greimas, A. Juršėnas, J. Riškus ir kt. Besigilinant į Kazio Binkio kū­rybą netikėtai pavyko gauti autentiškus pri­siminimus apie šį poetą, užrašytus buvusio Binkio mokinio Juozo Vilminio.

    

     Bene visur akcentuojamas Kazio Bin­kio poezijos naujumas, kitoniškumas, pabrėžiama, kad eilėraščių rinkinys 100 pavasarių (1923, 2-asis leid. 1926) su­vaidino ledlaužio vaidmenį lietuvių po­etikos raidoje. Binkio kūryboje žaismę įžvelgia ne vienas tyrinėtojas (V. Kubi­lius, L. Gudaitis, Ch. Zurcheris) (1). Vis dėl­to išsamesnės studijos apie poeto kū­rybos žaismingumą dar nebuvo. Tad čia ir mėginama šį klausimą ištirti de­taliau.

     Taigi šio tyrimo objektas – žaidybos elementai Binkio poetinėje kūryboje. Žai­dimo kaip universalaus ir sykiu moder­niosios poezijos naujai įsisavinto prin­cipo nusakymui svarbi Hanso Georgo Gadamerio samprata („judėjimas pirmyn atgal, nesusietas su kokiu nors tikslu, kuris jį užbaigtų“; žaidimas kaip per­tekliaus bei kartojimosi fenomenas) (2). Pra­vartus ir Wolfgango Iserio žaidimo su­vokimas iškėlus fiktyvumo ir įsivaizda­vimo sąveiką ar tokius šio principo po­žymius: priešpriešinę nesuderinamybių tėkmę kaip pagrindinį žaidimo pirmyn atgal impulsą, sąmonės nuostatų permai­nas ir tai, kad „teksto žaidimas vyksta kaip jo referencinių pasaulių transfor­mavimas“ (3). Išskirtume Iserio minimą mi­mikrijos tipą, kurio požymiai leidžia ge­riau suvokti bei apibūdinti Binkiui bū­dingą žaidimą: tai polinkis įsijausti į sve­timą būtybę (poeto susitapatinimas su vėju), persimainymo ir persirengimo va­riacijų gausėjimas, metamorfozės, apgau­lės ir mėgdžiojimo principai (4).

     Studijoje atsisakyta visos Binkio poe­zijos tyrinėjimo ir iškelti tik tie kūriniai, kuriuose žaidybos elementai aiškiausi bei jų yra daugiausia. Atidžiau susitelkta ties mažiau literatūros kritikų ir moks­lininkų tirtais tekstais.

    

     PIRMASIS RINKINYS – EILĖRAŠČIAI

    

     Leisdamas pirmąjį poezijos rinkinį (1920) ir paskirdamas jį kaimui, Binkis taip apibūdina savo kūrinius: Gimė jie sodžiuj, tenai norėtų ir grįžt. Jaunystės lyrikoje vyrauja gamtos ir meilės motyvai. Čia atsiskleidžia visas būsimasis „Keturių Vėjų“ pranašas: skaidri pavasariška pa­saulėjauta, poetinis temperamentas, ieš­kojimų aistra ir pagaliau net poetinio piešinio maniera.

    

     Spalvos ir atspalviai

    

     Poetas neskuba per daug nutolti nei nuo liaudiškosios, nei nuo rašytinės mūsų poezijos tradicijos. Kaip teigia E.Mieže­laitis, „nauja dar nerasta, sena dar ne­prarasta“ (5). Vis dėlto klasikinio eilėraš­čio spalvų monotonijos nebėra. Spalvi­nė gama papildoma dažais įvairiais. Pa­vasariniame fone poetas mato lietų smul­kiais sidabriniais lašais, ant lapų rasa dei­mantinė, jau žybčioja tarp medžių šakų įsipynę saulės žalsvi spinduliai. Spindu­lių žaisme visi daiktai atrodo nepatva­rūs: šių akimirką jie egzistuoja, o kitą gal jų nebus. Dinamikos pojūtis nusi­driekia per visą eilėraštį, iškeldamas į eilutės, sakinio, strofos pradžią jungtu­ką ir, kuris pasikartodamas brėžia nenutrūkstamą, be pradžios ir pabaigos, kitėjimo eigą: Ir šiltas, ir kvepiantis lietus / Smulkiais sidabriniais lašais / Nudažė ir beržus, ir liepas, / ir sodų dažais įvairiais.

     Binkis siekia atnaujinti sustabarėjusį lietuvių poezijos žodyną, metaforų, hiperbolių, epitetų ir kitų meninių formų arsenalą. Stilistikos ieškojimų kelyje daug dėmesio kreipiama į gamtą, į jos dermę kaip poezijos tikslą. Poetinė kalba ku­riama naujais žodžių ryšiais, siejamais su metafora, palyginimu, įvairiomis sin­taksinėmis figūromis. Poetas pavasarį tapo stambiais, drąsiais ir spalvingais potėpiais. Poetinė jo tapymo maniera pri­artėja prie impresionistinės. Eilėraščio spalvos suskyla į daugybę atspalvių, to­nai – į daugybę pustonių. Antagonisti­nis šviesos ir šešėlių kontrastingumas užleidžia vietą šviesotamsos žaismui – kinematografinei šviesos ir šešėlio kombinacijai. Šešėlių siluetai tarsi išblunka ir nebežadina baimės.

     Spalvinės gamos įvairovė suponuoja gyvybingumą, žmogiškų pojūčių galią ir ekspresiją, tuo suteikdama kūriniui žaismės. Tai ryškiausiai matyti garsia­jame trioletų cikle Ūtos. Lietuvių poeti­nis žodis čia pirmą kartą įgavo tokio lengvumo, vaizdinis štrichas – perregi­mo skaidrumo. Prancūzų poetas P. Valery sakė, kad „mažos apimties kūriniuose smulkiausios detalės efektas prilygsta visumos efektui“ (6). Ypatingos spalvinės gamos ir melodingumo santykis, gam­tos smulkmenos – žibuoklių kvapas ar krintantys obelų žiedai – tampa lemtin­gomis būties kategorijomis, nes jose su­telktas grožio išgyvenimas, o grožis – tai įstabus atsivėrimas, vienkartinis bū­ties išsipildymas: Žiūrim – krinta patylo­mis / Obelų žiedai. / Plaštakėmis baltomis, / Žiūrim – krinta patylomis. Geriausiuose šio ciklo eilėraščiuose – Obelų žiedai, Ži­buoklės, Rugiagėlės – poetas apdainuoja pavasario žiedų grožį, perteikia giedrą šventišką nuotaiką, meilės jausmus, su­kurdamas stiprių poetinių vaizdų.

     Iš pirmo žvilgsnio rodos, jog tai pa­prasta meilės lyrika, kurios nemaža mūsų poezijoje. Binkį išties tuo laikotarpiu ly­di meilės jausmas. Tačiau poetas santū­rus, vengia romantiškos patetikos ir po­zos. Jis kalba užuominomis. Vengia net paties žodžio meilė, slepiasi už spalvų. Iš spalvų ritmo, iš kinematografinės jų kaitos, iš harmoningo jų bangavimo jau­čiame, kad vyksta kažkas tikrai nepa­prasta. Įvairios spalvos simbolizuoja įvai­rius meilės jausmo aspektus. Kiekviena spalva kažką pasako, kiekviena slepia kažkokį kitą poeto nuotaikos trupinėlį. Už kiekvienos gėlės slepiasi paties poe­to veidas. Poetas kaitalioja veido kau­kę – tarsi antikinio teatro aktorius. Čia ir pasireiškia artistinė jo prigimtis, jo sugebėjimas įsikūnyti kiekvienos gėlės žiedelyje. Jis tas gėles sudvasina – įkve­pia joms poetinės gyvybės. Galime tik spėlioti, ką slepia vienos ar kitos spal­vos šifras. Atskleidę mėlyną pavasario žibuoklių spalvą, randame gal begali­nio petrarkiško ilgesio pėdsakus, o at­skleidę baltą obels žiedų spalvą – tą ty­rą ir skaistų jausmą, kuris mus aplanko išaušus gyvenimo pavasariui. Šitą pa­vasarį turbūt simbolizuoja ir tradicinis rūtos žiedas. Ir staiga – ugniaspalvės aguonėlės. Ugniaspalvės aguonėlės / Po rugius visur liepsnojąs, / Lyg išklydę ro­jaus vėlės... / Visas kraštas – vienos gėlės! / Ar čia žemė, ar čia rojus? – tampa aišku, jog ugniaspalvių žiedų spalva – užsi­liepsnojusio kraujo, nežabotos aistros spalva.

     Vieningą nuotaiką kuria kiekviena emociškai informatyvi teksto detalė. Sa­kysim, mėlynos rugiagėlių spalvos, už­pildžiusios visą erdvę, motyvas, jo pa­sikartojimas ir skirtingos verbalinės for­mos, veriamos viena ant kitos, triolete Rugiagėlės žadina emocinę įtampą: Vien tik mėlyna akyse! / Žemėj, ore ir danguj / Daugiau nieko nebmatyti, – / Vien tik mė­lyna akyse. Visas ciklas įgyja modernios poezijos pavidalą, kurios bruožais gali­ma laikyti vienas kitą apimančius ar pa­vaduojančius spalvų žaismą, teatrališ­kumą, atsiribojimą, spalvų dinamiką, me­tamorfozę.

    

     Melodinga garsų dermė

    

     „Žodis neturi vienos apibrėžtos pras­mės. Jis – chameleonas, kuriame kas­kart iškyla ne tik skirtingi atspalviai, bet kartais ir skirtingos spalvos“, – sako J.Tynianovas (7). Žodis čia gyvena tarsi transformacijos sraute, įstatančiame jį į naujų prasminių ryšių tinklą, suteikian­čiame jam tokių savybių (melodingu­mo, grakštumo, stipraus smūgiavimo), kokių jis pats savaime neturi.

     Binkis niekada neišmoko skambinti iš natų, bet turėjo gerą muzikinę klausą, muziką suprato ir mėgo. Muzikos gar­sus jis bando perkelti į poetinį lyrikos žodį. Melodingas garsų derinys sutei­kia lygioms eilučių dalims vaiskaus grakštumo ir žaismės žavesio. Kai ku­riuose Binkio jaunystės eilėraščiuose – Utų cikle, Gėlėse iš šieno, Dukružėlėje, Persiskyrimo dainoje – tiesiog per aliteracijų ir asonansų derinius girdime muziką. Vėliau (rinkinyje 100 pavasarių) šioje sri­tyje jis žengia dar vieną žingsnį, sukur­damas Augnelijų arijų, kur dominuoja žo­dis ne kaip kalbinis tam tikros sąvokos raktas, bet kaip muzikinis elementas, gar­sų derinys. Apie tai plačiau bus kalba­ma kitame skyriuje.

     Eilėraščių meninė prasmė ir estetika gyvenimiškos logikos požiūriu kyla tar­si iš nieko, t.y. iš muzikinio skambėji­mo. Naktį ilsis tarp kalnynų, / Rytų šypsos pasilsėję, / O paskui kaip gulbių pulkas / Vėl išplaukia draug su vėju. Eilėraščio rit­mika daro jį lengvą ir lakų, nuotaikingą ir žaismingą. Nežinia kur skubantys kla­jokliai debesys užlieja sielą tolimų kraš­tų ilgesiu ir svajone. Muzikinės sanda­ros elementai, reikšdami emocinių būsenų kaitą, o ne sąvokų turinį, suteikia lyrikai prasmių neapibrėžtumo ir gilu­mos perspektyvą. Todėl lyrinio eilėraš­čio, kaip ir muzikos kūrinio, neįmano­ma atpasakoti loginėmis kategorijomis.

     Eilėraščių meninei formai būdingas gausus mažybinių ir maloninių žodžių vartojimas, poetinės raiškos priemonių paprastumas ir eiliavimo dainiškumas, artimas lietuvių liaudies dainų poeti­kai: Aš surinksiu aliai vieno / Visus pievų žiedelius / Iš nupjauto rytų šieno / Ir svir­nelio kampelius / Jų galvutėms išdabinsiu. / O kai grįš jis iš lankos / Ir prie kiemo apsistos, / Aš jį tyliai prakalbinsiu / Ir svir­neliu pavadinsiu – /Atsikvėpti nuo kaitros. Eilėraščio kompozicija nuosekli, gerai pergalvota, poetas eilėraščio lyrinio sub­jekto išgyvenimus perteikia jautriai, įtiki­namai, atskleidžia jo jausmų ir minčių vingius. Pakartojimų grandinė, taip pat paveldėta iš dainos, tarsi išstumia lo­giškąsias prasmes. Liaudies dainų me­ninės priemonės randamos ir eilėraščiuo­se Dukružėlė, Mano rūtos baigia džiūti... ir t.t.Oi, tai buvo pas močiutę/ Dukružėlei gera būti – / Anksti keltis nerūpėjo, / Vėlai gulti nereikėjo, / Tik reikėjo atsiminti, / Kaip kaselės susipinti. Rodos, patys paprasčiausi žodžiai. Tačiau kartu jaučiama kaž­kokia paslaptinga, magiškai patraukli ir nesutramdoma poetinė jėga.

     K.Binkio poetinė kalba dar daugeliu atvejų nenutolusi nuo paprasto, nuošir­daus pokalbio intonacijos. Poetas žymiai ištobulina lietuvių poezijos ritmiką, pa­siekdamas didelio jos lankstumo ir įvai­rumo. Ritminį įvairumą dar labiau su­stiprina poeto sumaniai vartojamos įvai­rios sintaksinės konstrukcijos. Lyrikos kūrinyje susidaro muzikinės traukos lau­kas, verčiantis semantinius vienetus ju­dėti ne logikos tiesiąja, o atlikinėti su­dėtingas žaismės užduotis, transformuo­jantis kiekvieną prasmių srautą į atitin­kamą garsų gamą, jungiantis vaizdus ne priežastine seka, o melodijos energi­ja, sukabinantis strofas tos pačios into­nacijos slinktimi.

     Kartais lyrikos kūrinys sąmoningai ra­šomas kaip daina, imituojant eilutės siūbavimą pagal melodijos taktą, darnią sa­kinių pusiausvyrą pagal paralelizmo li­niją, trumpą refreną ir atsikartojantį kup­letą. Svarbi kūrinio simetrijos priemonė yra paralelizmas. Paralelizmo konstruk­cija, į lietuvių poeziją patekusi iš liau­dies dainos, tapo pagrindine ašimi, jun­giančia artimus ir tolimus poetinio teksto prasminius akcentus į vieningą seman­tinę visumą. Paralelizmas, pakartojimas, anafora, epanalepsė, epifora ir kitos poeti­kos figūros dažnam Binkio eilėraščiui suteikia kompozicinę ašį (Dukružėlė). Vis dėlto Binkio poezijos skambumui kiek pakenkė gausios kirčio klaidos, atsira­dusios dėl jo gimtosios rytų aukštaičių tarmės.

    

     Žaismingi gamtos motyvai

    

     Ryšys su gamta, pilnatvė ar būties iš­tuštėjimas, jausmai (meilė, atjauta, pasiaukojimas) – visų laikų literatūros cent­ras, svarbiausiais savo parametrais iš esmės nekintantis žmogaus buvimas. Gamtinės lyrikos eilėraščiuose poetui gamta daugiausia yra tik išeities taškas, fonas savo jausmams ir mintims išreikš­ti. Gamta lietuvių modernistų eilėraš­čiuose yra visur: žemė ir dangus, saulė ir mėnulis, kartkartėmis vėjas, galiau­siai iki smulkmenų aprašyta flora ir fauna sudaro kosminės tvarkos, kurios įtaką individas patiria tiesiogiai, elementus.

     Vis dėlto Binkis žaidžia ir čia. Poetas į eilėraščius prideda ir tokių anomalijų, kurios niekada neišsitektų elementarios logikos rėmuose. Nei iš šio, nei iš to liūdnumas Binkiui kažkodėl tampa sal­dus, nors pagal logikos dėsnius turėtų būti priešingai: Saldus tas liūdnumas, ty­la ta maloni... Upė jam nebebėga, o plaz­da – kaip paukštis sparnais padangėje: Užsnūdusi upė plazdėti nustojo..., tuo tar­pu aras ne skrenda (kaip, rodos, turėtų būti), bet plaukia dangumi (veiksmažo­džiai žodžių junginiuose upėplaukia ir aras – skrenda kardinaliai sukeičiami vie­tomis). Debesys dangumi ne plaukia, bet mauroja: Sidabriniais žaibais suraižytas šiaurėn debesis numaurojo... Sniegas ne­be toks, kokį kiekvieną žiemą mato pa­prasta akis. Jam sniegas ne tiktai baltas, bet tampa taip tylus, taip šypsomai baltas. Nes poetas į sniego įvaizdį įdeda ir sa­vo nuotaikos, savo dvasinės būsenos dalį.

     Poetas mėgina kurti naujos poetinės logikos konstrukcijas. Savita kūrinio lo­gika reiškiasi ne tik metaforine įprastų žodžių prasmių transformacija, neįpras­tais personažų poelgiais (paradoksas, ale­gorija), bet ir ištisa vaizdine kūrinio struk­tūra, dažnai kuriama alogizmo poetikos priemonėmis. Alogizmas kaip viena iš aktyvių priemonių poetiniam vaizdui su­kurti yra natūrali poetinio teksto dalis. Štai iš kur atsiranda ir jo šypsomai baltas sniegas, ir noras, išbėgus į kažkokį keis­tą blizgantį, judantį, skambantį orą, vai­kiškai pašūkauti, ir kitos panašios „poeti­nės laisvės“. Binkis dosnia ranka paže­ria ligi tol niekieno nematytų negirdėtų dalykų: miškų ilgesys, atsikvėpimai vėsu­moje sapnų, garbanoti kalnai, laukimų su­temos, nežinios kalnai, šilkų plevenimas dū­lančia šviesa ir daugybę kitų, vis dėlto žavinčių savo grakštumu, skambumu, tuo lyg priartėdamas prie tradicinių ro­mantikų. Tai įrodo, kad ankstyvojoje savo lyrikoje, kaip ir kiti poetai, Binkis neiš­vengia literatūrinių įtakų.

     Kita vertus, poetui tinka ir tokie šiurkš­tumai, kokių tradicinis romantikas ar simbolistas už jokius pinigus į savo kū­rybą neįsileistų; Binkio akį žavi ir mar­guojanti drūtasprandžių galvijų banda, ir apvilkta plačia rudine piemenaitė, kuri griu– vinėdama gainiojasi pakluonėmis karves, ir kelniūkštės lig kelių vaikai atsiraitę, kurie krykštaudami valkoje suvirsta į ištisą klykiančių krūvų, ir išėjęs iš svirno pasi­vaikščioti kažkodėl rimtas katinas, ir vy­turys, kuris jau nebe gieda, o tik kažin kų triliuliuoja, ir kiti panašūs tradiciniam poetui nepriimtini „vulgarumai“. Bin­kis savo jaunystės lyrika ne tik praple­čia lietuviško lyrizmo horizontus, su­poetina iš pažiūros pačius proziškiausius reiškinius, bet ir patobulina garsi­nę instrumentuotę, jo muzikinį skambe­sį. Esti ir eiliuotos kalbos, ir prozinės kalbos hibridų. Taip poezija nuleidžia­ma į žemiškąjį konkretumą. Poetas už­krečia tokia pašėliška nuotaika, jog kar­tu su juo noris ir juoktis, ir verkti, ir rė­kauti, ir ilgai šėlti po tą keistą, jo paties sufantazuotą kažkokį blizgantį, judantį, skambantį orq.

     Tema Binkio kūryboje dažniausiai tam­pa vis besikeičiančios, žūstančios ir vėl atgimstančios gamtos jėgos. Binkio pa­vasaris – vitalinės energijos mostas: Kel­niūkštės eina lupatom. / Kulniūkščiai sau­lėj blizga.Pavasario eilėraščiams priskir­tini tokie eilėraščiai, kaip Kaime, Pavasa­riška, Lenda į akį papieviai ir t.t. Pradžiūvo darželis. / Diegai pinavijų / Iš žemės raus­vomis galvutėmis lenda. Poetas kuria gy­vą pavasario paveikslą. Eilėraščio vaiz­dai plastiški, nutapyti tarsi dailininko teptuku, juos aiškiai regi prieš akis. Vis­kas čia konkretu, tiesiog daiktiška: pie­menaitė, apvilkta plačia rudine, vaikai, atsiraitę lig kelių kelniūkštės... Eilėraš­tyje Kaime piešiamas ką tik praėjusio lie­taus nuskaidrintas oras, vaivorykštė.

     Ankstyvojoje Binkio lyrikoje yra daug spalvingų gamtos vaizdų. Po pavasa­riškų Utų ateina ruduo. „Abelnai į ru­dens pusę ant manęs užeina rašymo epi­demija. (...) Jokia metų dalis nepadaro tokio įspūdžio, nesuteikia tiek medžia­gos, kaip nesulyginamasai, tylasai ru­duo“ (8), – rašė Binkis savo sužadėtinei Adamonytei. Kaip žinia, mėgstamiau­sias Binkio poetas A.Puškinas yra ne kar­tą pabrėžęs, jog jam kūrybingiausias metų laikas – ruduo. Mėgdamas Puškino lyri­ką, Binkis, matyt, pamėgo ir rusų dai­niaus poetizuotą rudenį. Visuose rudens motyvais rašytuose Binkio eilėraščiuo­se dominuoja elegiška (kančios, liūde­sio motyvai) nuotaika ir minorinės gai­dos: Ko čia taip ilgu, ko čia taip liūdna? / Pageltę lapai tyliai šnabždėjo. / Nustebęs miškas paklausė vėjo: / Ko čia taip ilgu, ko čia taip liūdna? Džiugią nuotaiką ir pa­vasarinį siutą išstumia rudens susimąs­tymas. Šaltas vėjas blaškos / Po miškus ir sodus, / Kur tik nepažiūriu – / Reginys nuobodus. Margą pavasarinių spalvų ga­mą pakeičia spalvinė monotonija. Suke­liama švelnaus liūdesio nuotaika. Šią nuotaiką dar labiau stiprina kelis kar­tus pabrėžiamas gamtos pilkumo, tuš­tumo motyvas.

     Poetas tramdo savo skausmą: „Slėp­kite nuo skaitytojo savo intymią trage­diją, nes palaikys jus sentimentaliu ver­šiu ir tik pasijuoks iš tokio poeto. Poezi­joje kaip matematikoje – du rašai, vieną turėk minty“, – pastebi pats Kazys Bin­kis (9). Bet jį išduoda balsas. Jo balse da­bar skamba nebe pavasarinis vyturių si­dabras, o rudeninis vėjo stygų varis. Tiktai medžiai, tiktai vėjas / Ūžė vieni nusiminę / ligą maldą vakarinę. / Lapai patylomis kri­to. Binkiui nesvetimas ir skausmas, ir ilgesys, ir kančia, taigi žaismės čia ne­daug. Rudeninių variantų dramatizmas tik pagilina jo poetinį išgyvenimą, tik praturtina jo žaismės pilną, šviesių spal­vų kupiną žodyną naujomis spalvomis ir atspalviais. Tai leidžia poetui ryškiau perteikti savo išgyvenimus, palyginti sa­vo dainas su liūdnu berželiu, su pilko­mis rugienomis. Pasak V.Kubiliaus, (...) poetas tiesiogiai net nekalba apie save, bet jo mintys ir nuotaikos atsimuša gamtos vaizde, lyg savotiškame ekrane. Jis kalba su mišku, su gelstančiais putinais ir vystančiais lapais, o tuo pačiu metu jis kalba ir su savi­mi. Tik jo nuotaika nepasilieja atvira išpa­žintimi, o tyliai šlama rudens miško balsuo­se (10): Kur tavo datuos? Kur sapnai? – / Giria tyliai niūniavo. / Gelsvi paklausė putinai: / Kur atminimai tavo?

     Rudeniniai variantai pavasario dai­niaus Binkio kūryboje – tik nedidelis fragmentas. Po jo matome dar vieną ki­tą žiemos fragmentą. Bet galiausiai vėl atsigręžiama pavasario link. Jaučiamas harmoningas susitapatinimas su supan­čia gamta. Eilėraščiai labai gyvi, sušil­dyti poeto meile gamtai, persunkti jo nuotaikomis, kad skaitytojas ne tik gė­risi plastiškais jų vaizdais, bet giliai pa­junta gimtojo peizažo grožį, jo būdingąsias ypatybes, išgyvena tuos pačius jaus­mus, kuriuos poetui sukelia pavasario nakties ar skaisčios rudens dienos regi­nys.

     Poetas nesusilieja ir nesutampa su gamta kaip B.Sruoga, o stebi ją iš šalies, gėrisi, aprašinėja. Vaizdas, formuojamas iš stebėtojo pozicijos, prisigeria daiktiško konkretumo, kuris bus esminis kūrybos principas avangardistinės lyrikos poe­tikoje. Daugelyje eilėraščių gamta ir in­dividas stoja vienas prieš kitą tarsi ly­giateisiai: žmogus bendrauja su gamtos elementais (Persiskyrimo daina), jis nesi­leidžia įbauginamas, bet žinodamas sa­vo ryšius su gamta, pasijunta kosminės tvarkos, energijos ir tikėjimo dalimi.

    

     Vaizduotės efektai

    

     Persiskyrimo dainoje, jos karoliai surinkti iš ryto rasų... juntamos poeto pastangos sulydyti tai, kas realu ir gyva, su tuo, kas yra tik poetinėje vizijoje, intuityvinėje nuojautoje ar regimybėje. Binkio ap­rašomi karoliai (iš Jos karoliai surinkti iš ryto rasų...) nepaprasti, jie gražesni, žyd­resni, brangesni iš visų, pasaulyje tokių niekas dar nematė. Kas pažvelgs tik į juos – tą užburs, sužavės; poetui karoliai – tai monai, naktyje sužibę. Žodžiai, kuriuos poetas vartoja aprašant karolius (žyd­resni, monai, užburs ir t.t.) – kodas, ro­dantis, jog Binkis šiame eilėraštyje žai­džia vaizduotės efektais. Kuriamas są­lyginis realybės formų pasaulis, turintis pakankamai erdvės nukrypimams nuo konkrečių tikrovės ribų. Poeto vaizduo­tė ir gyvenimiškoji tiesa eilėraščiuose papildo viena kitą. Tai ne tikrovė, o re­gimybė, kitaip sakant, nerimtas dalykas.

     Tam nerimtumui pažymėti Immanuelis Kantas vartoja terminą „das Spiel“. Kanto filosofijoje šis žodis dažniausiai reiškia žaismų, t.y. laisvą, spontanišką žmogaus galių (vaizduotės ir intelekto, pojūčių, įspūdžių, minčių, sielos ir kū­no būsenų) bei stebimų formų kaitaliojimąsi, svyravimą, mirgėjimą, bangavi­mą, susiderinimą. Suartėjančioms ar su­sijungiančioms realybės ir vaizduotės per­spektyvoms bendra yra grakštumo, žaismingumo semantika ir ne tiek betarpiš­kos patirties, kiek kultūrinio interteksto savastis. Apie vaizduotę gana nemažai kalba poetas bei filosofas Friedrichas Schilleris“.

     Regimybės motyvas, jos stilizacija su­teikia realybei teatrališkumo – rimtumo žaidžiant įspūdį. Ši paralelė (net ir iliu­zijos pamatu) ne tiek nubūtina realybę, kiek leidžia apimti skirtingus kultūri­nius nušvitimo simbolius. Pati gamta pa­kelia žmogų nuo realybės prie regimy­bės. Eilėraštyje Persiskyrimo daina gam­ta prabyla: „Kas dabar atspėti gali? – / Ūžia tolima girelė. – / Gal sulauksi, gal ir ne...“ – / „Gal sulauksi“, – šnabžda vėjas. / „Gal sugrįš kiek palūkėjus“, – / Sako saulė leisdamos. / Kažkoks paukštis padangėje / Klvkia, lėkdamas paveja: / „Nebmatysi my­limos!“. Tokių personifikuotų elementų gausa eilėraščiuose žadina vaizduotę. Čia personifikacija traktuojama kaip laisvas fantazijos žaismas. Sukuriama kaimiškajai tradicijai atviro ir impulsyvia pa­tirtimi šiuolaikiško žodžio, tradicija žy­mėtos žaismės ir netikėtos jo atverties poetinė jungtis, atskleidžiama poeto vi­dinio pasaulio ir realybės sąlyčio raiš­ka.

     Daugelis estetikų (pvz., Hėgelis) ta­lento prigimtį sieja su vaizduotės išsi­vystymu. Vaizduotė kuria literatūros kū­rinyje ypatingą pasaulio konstrukciją, neatitinkančią empirinės tikrovės, for­muoja meninį vaizdą. Estetinis potrau­kis žaisti pirmuosiuose poetiniuose Bin­kio mėginimuose tik vos pastebimas, ta­čiau jutiminis potraukis žaisti vis stip­rėja. Avangardistinio tipo eilėraščių rin­kinyje 100 pavasarių poetas jau kuria ir groteskiškas figūras, mėgsta ir staigius šuolius, ryškius kontrastus, rėksmingas spalvas, patetišką melodiją. Taigi gali­me daryti išvadą, jog poetas kurdamas ieško žaismės ne tam, kad šios leistų jam ką nors patirti, o tam, kad leistų jam veikti; tos priemonės patinka jam ne todėl, kad patenkina kurį nors jo po­reikį, o todėl, kad atitinka įstatymą, ku­ris, nors dar visai tyliai, jau skamba jo krūtinėje...

    

     ŠIMTAS KAZIO BINKIO PAVASARIŲ

    

     Visus tuos pavasarius, surinktus į vieną krūvą, Binkis pavadina futurizmo var­du. Eilėraščiai knygoje suskirstyti į du skyrius: Pirmoji pavasarių grandinė (nuo Agitacinio pobūdžio eilėraštis su priemaiša piršlybų iki C 40°) ir Salem Aleikum (nuo Salem Aleikum iki Poetų maršas). Padali­jimas reiškia, kad rinkinyje 100 pavasa­rių skelbiami eilėraščiai nėra vientisas kūrinys, o aprėpia nevienodus objektus ir ketinimus. Prasminiu požiūriu pirma­jame skyriuje galima išskirti tris eilėraš­čių grupes. Pirmąją sudaro aprašomojo pobūdžio eilėraščiai, plėtojantys „pava­sario pabudimo“ temą. Šiai grupei pri­klauso Agitacinio pobūdžio eilėraštis su prie­maiša skyrybų, Aplinkui tik dairosi akys nustebusios..., Donelaitiškas, Vasaris vėjas kamuoliais..., Debesų jaučiukai, Purienai pa­pieviuose papuro... ir Lenda į akį papie­viai. Šios grupės eilėraščius Ch.Zurcheris siūlo vadinti „gamtos lyrika“. Ant­rąją eilėraščių grupę galima pavadinti „lyrinio subjekto eksperimentais“. Jai priklauso eilėraščiai Vėjavaikis, Vėjavaikiš­kas vėjas, C 40°. Trečiosios grupės eilė­raščiai Vokiškas pavasaris ir Botanika bu­vo parašyti Berlyne ir yra aiškiai pa­veikti vokiečių ekspresionizmo. Antra­jame skyriuje esančius eilėraščius gali­ma pavadinti poleminiais-agitaciniais.

    

     Civilizacijos impulsai

    

     Nesulaikomas gyvenimo ir pažangos tempas veikia ir meną. Gyvenam bėgi­mo nuo vakarykštės dienos filosofija. Ši bėgimo filosofija lemia norą ar bent ban­dymą išlaisvinti literatūrą iš visų rėmų, į kuriuos kas nors kada nors mėgino ją įsprausti. Ir Binkis ieško naujų temų, motyvų – taip jo poezijoje kaimas užlei­džia vietą miestui. Regimybę, viziją, ati­trauktą nuo kaimo šaknų (žaidimas vaiz­duotės efektais plačiau analizuojamas ankstesniame skyriuje), poetas uždaro šiuolaikinės civilizacijos aplinkoje (as­faltas, taksi, garvežys, peronas, telegra­fo stulpai). Poeziją paliečia urbanizaci­ja, mašinizacija, technizacija.

     Pirmiausia į akis krenta entuziastin­gas žavėjimasis naujų komunikacijos priemonių galimybėmis. Su radiju ir te­legrafu Binkis nori didelį ir tolimą pa­saulį atnešti į lietuvio pirkelę, o kartu siekia eksportuoti lietuvių kultūros lo­bius į pasaulį – pirmiausia galvojama apie literatūrinę kūrybą. Binkis bando praplėsti poetinę leksiką žodžiais iš „nepoetinių sričių“. Jis bene pirmasis savo eilėraščiuose primaišė tokių žodžių, kaip taksi, lėktuvas, dinamo, motoras, fabrikų si­renos, asfaltas, traukinys, radijas ir kt. Pasibaisėjęs drastiška modernizacijos jė­ga, kaimo peizažistas Sergejus Jeseni­nas pavadina ją geležiniu šimtakoju. Tuo jis tampa artimas futurizmo atstovams. Atsitiktinumo momentas itin svarbus fu­turizmo estetikoje: poezija, anot T.Tzara, esanti gyvybinė galia, rašymas – at­sitiktinis jos instrumentas, turįs išreikš­ti jos spontaniškumą.

     Futuristų protestas prieš tradicinį mies­čionišką skonį – siekimas stebinti, stul­binti, šokiruoti publiką – randamas ir Binkio poezijoje. Lietuvoje pirmaisiais trečiojo dešimtmečio metais mieste mo­dernios civilizacijos ženklų nėra itin daug, tad urbanistinių motyvų ieškoma kitur – Vakarų Europos didmiesčiuose, kur lankėsi, studijavo ne vienerius me­tus. Binkis naktiniame Berlyne („Vokiškas pavasaris“) randa ir egzotikos, randa ir dingsčių paironizuoti, pasišaipyti iš lite­ratūrinių trafaretų, iš poetinės tradicijos įamžintų motyvų. Toks motyvas čia – nakties ramybė ir mėnesiena (plačiau ana­lizuojama skirsnyje Įvaizdžių deformacijos).

     Kurdamas savąjį miesto modelį, Bin­kis pademonstruoja neeilinę fantaziją, skvarbų menininko žvilgsnį, originaliai eilėraščiuose komponuojamų minties ir vaizdo blyksnių netikėtumą ir naujumą. Miesto ir minios motyvai Binkio keturvėjininkiškoje lyrikoje perimti iš vokie­čių poetų ekspresionistų. Binkis vienas pirmųjų (miesto motyvą lietuvių poezi­joje jau anksčiau buvo įdiegęs įvairiai literatūrologų vertinamas Janonis) į mūsų poeziją įveda spalvingus ir drąsius urbanizmo motyvus: Gatvės iššiepė iškabas, / Begėdiškai margas ir godžias. Miestas šioje poezijoje regimas kitokiu aspektu – ku­pinas netikėčiausių kontrastų. Miesto bui­tis, architektūra, ritmas ima teikti nau­jų, anksčiau nepastebėtų kūrybinių im­pulsų. Binkis bando įrodyti, jog poeto rankai pavaldi ne vien kaimiškoji bui­tis, ne vien sodžiaus pievos, upės ir miš­kai, ne vien pakilūs ir svajingi tonai, pranašiški mostai, dailus, harmoningai atseikėtas žodis. Į poeziją plūsteli vėjavaikiškas linksmumas, valiūkiškas juo­kas, išdaigos ir pokštai, suskamba nauji motyvai, tarp jų, kaip sakyta, miestas.

     Binkis su entuziazmu pasveikina pa­vasarinį šėlsmą: Salem Aleikum! Šiame pasveikinime jaučiama ironiška gaide­lė: poetas kažkodėl garbingą svečią pa­sveikina to meto Laisvės alėjos žargo­nu. Tuo nereikia stebėtis, nes visą poeto kūrybą, net pačią intymiausią jo lyriką, lydi savotiška šaipuolio ir išdaigininko šypsena. Tai veikiau vėjavaikiškojo cha­rakterio savybė. Binkis galvotrūkčiais pa­sineria į pavasario sukeltą audringą ir gaivų gyvenimo sūkurį. „Iš viršaus ir iš apačios, iš oro ir iš vidaus Lietuva gal­votrūkčiais keičiasi, pagauta iš ligos pa­talo pakilusio ligonio entuziasto“, – ra­šo jis 1934 metais (12). Romantiškasis gėlių ir utų poetas čia keičia veido kaukę. Aud­ringai prasiveržia gėlių žieduose ir šak­nyse tūnojęs poetinės energijos pertek­lius. Poetas pasisako už savo gyvenimo, taigi ir poezijos, modernizaciją. Poetas sukuria maišto iliuziją – pasiutimas eina visuotinis, – poetinio chaoso atmosferą. Ir eina tas keturių vėjų uraganas siaus­damas, siusdamas, šiaušdamas, lauždamas, raudamas, nešdamas, vejamas, gaudomas per visą kraštą. O poetas patenkintas trina rankas: Ei, tai valia, tai valia, tai valia! Milijonai valių. Toks pasiutimas eina vi­suotinis, kad nematyti nei krypties, nei kelių, ir kur pasuks – te valia. Tikras poeti­nis chaosas.

     Poetas vis dar rašo ir apie lietuviškąjį kaimą. Bet tas kaimas iš esmės skiriasi nuo to, kurį aprašė ankstyvojoje lyriko­je (pvz., eilėraštis Kaime). Poetas džiau­giasi, kad naujų išradimų ir technikos išprovokuoto pasaulio suartėjimo pro­cese ir žemaičio gryčia šimtmetinė jau ri­šusi į sąjungą, / į organizacijų vieną / pa­saulio nervu, radijo antena. Ir pataria įsi­klausyti, kaip radijo pagalba XX-s amžius kalba. Ir, metęs žvilgsnį į tradicinius „dai­nos brolius“, jis netgi pabrėžia: Gana su eilėraščiais dulkinti gryčią, / Delsti nebėr ko. Šiandieną / Reiks įkelt špokinyčią / Į grakščią iškeltanosę anteną. O vėju per kai­mo idilę lekiančios mašinos vairuotojui poetas įsako: Šoferi, gazuok smarkiau ma­šiną. Tai tartum savotiška simbolių kal­ba, už kurios slypi didelis noras pagrei­tinti sulėtintus tempus, pastūmėti ir pa­triarchališko kaimo, ir dar palyginti kuk­laus miesto gyvenimą į tobulėjimo ke­lią. Poetas tyčiojasi iš naivaus provin­cializmo ir apkiautimo: savo liesų sielų vilk iš skrando ir – marš iš gryčios! Modcrniosios literatūrinės tradicijos motyvai (ekspresionizmo, futurizmo įtaka), vaiz­diniai bei situacijos estetizuojami inte­gruojant primityvumo ar „intymiosios gyvenimo legendos“ (suartėjančios ar nu­tolstančios, vaidmenimis besikeičiančios stilistinės pozicijos) nuostatas.

    

     Lyrinio subjekto permainos

    

     Poeto aš, ankstyvesnėje lyrikoje tylus ir kuklus, vos pastebimas už peizažo už­dangos, dabar vis dažniau virsta išdy­kėlišku, nesutramdomu pradu. Gulbės – kelią! / Gervės – keliq! / Debesų keliu di­džiuoju /Aš važiuoju! Išdykęs, kartkartė­mis griaunantis vėjas, negailestingai kle­benantis lietuviško gyvenimo realijas (kiemas, daržinė, pirtis ir svirnas), – lais­vės simbolis. Vėją, laisvės simbolį, Bin­kis ir pasirenka savo pasaulėjautai iš­reikšti. Šis simbolis atitinka ir jo litera­tūrines pastangas būti laukiniu ar žais­mingu, kartais net agresyviu, tačiau nie­kada – dogmišku.

     Čia vėjas ir lyrinis subjektas ypač ar­timi. pasibalnoja jauną vėją ir pasi­leidžia per padangių tolius lenktyniauti su pavasariu. Naujo eilėraščių rinkinio centre stovi grynos vitalinės struktūros žmogus, grįžtantis į pirmykštes sponta­niškumo versmes. Vėjai ūžia, švilpia, mauroja – tai visagalė stichija, kuri atle­kia siausdama iš pačių gamtos gelmių, nepripažindama jokių barjerų, jokių ki­tų vertybės institucijų be savęs. Gyven­ti– tai siūbuoti, dūkti, šiauštis kartu su šita stichija, kuri nupurto nuo žmogaus visokias sąlygines pozas ir išveda į svai­ginančią buvimo laisvę: Išvilk iš skran­dos / Savo sielą / Ir leisk ant vėjo. Tai lyg nežabotos poetinės fantazijos vaisius.

     Beje, panašumų galima aptikti ir Hen­riko Radausko kūryboje. Binkio, kaip, beje, ir vėliau pasireiškusio Radausko, poezijoje žaismė pasireiškia gyvybės siautuliu, kuris abiem poetams yra svar­biausia estetinio grožio prielaida ir pa­saulį purtanti dinamikos jėga. Akim ir lūpom paimu / Žydėjimą pašėlusį, / Klajo­damas po kaimus / Birželio debesėliuose, – rašo Radauskas. Ekspresionistiniai Bin­kio 100 pavasarių įvaizdžiai ir vaizdin­gieji Radausko veiksmažodžiai diktuo­ja energingą sąvokų maišatį ir atakuo­jantį žodžio judesį: Žaluma kulkosvaidį / Paleidžia mirgantį ir skambų – / Nuo liūdesio lig ilgesio / degsiu iliuminaciją.

     Yra ir daugiau panašumų šių poetų kūryboje, tačiau tai būtų jau kito darbo tema. Lyrinis subjektas pulsuoja ener­gija ir vitališkumu, visada lengvabūdiš­kas, atsistojęs gyvenimo viduryje tarsi pavasario įsikūnijimas: O man – kur pa­žiūriu – visur pavasariai, / Kiekvienoje ki­šenėj pavasarių šimtas. Gyvenimo men­kystei ir apkerpėjimui Binkis supriešina nežabotą jaunystės ryžtą, veržlumą, po­lėkį, nuolatinį dvasinį alkį plėsti akiratį ir atsinaujinti, senatvei – jaunų vėjų ir šaunių vėtrų. Vėjavaikio, to neklaužados, priešginos ir pramuštgalvio, poza pras­minga. Vėjavaikis – jaunatviško protes­to, neklusnumo ir nesitaikstymo ruporas.

     Eilėraštyje Vėjavaikiškas vėjas aprašo­ma, kaip nuo Baltijos atprunkščia vėjas, tikra audra, ir siausdamas atsitrenkia į sodybą, sudaužo vėjo malūną, sudrebi­na pirtį ir šulinį. Varnai ištraukia spar­ną, gaidį gaudo po kiemą, o pačiupęs katiną, nutratina į padanges, kur jis iš­leidžia paskutinį kvapą. Vienintelis ei­lėraščio didvyris yra vėjas, su kurio siau­timu, laužymu, rovimu, šiaušimu susi­tapatina lyrinis subjektas: Nesušvilps – negaliu. Elementų siautulyje lyrinis he­rojus mato neribojamą laisvę: Ei, tai va­lia, tai valia, tai valia, / Milijonas valių! Panaši buvo pokario meto vakarietiškų bitnikų pozicija.

     Eilėraštyje Pasiutęs taksi, kuris nebu­vo įtrauktas į 100 pavasarių rinkinį, ly­rinis herojus nepaiso nieko – šventasis Petras turi išklausyti taksi keleivių, be jokios pagarbos įvažiavusių į dangų: Seni, nejaugi širdies nesopa? / Kažkokį dul­kinią vabalą / Studijuoji pro mikroskopą, / O mes štai žaliuojančios žemės atvežėm gabalą.

     Binkiui (kaip ir visiems keturvėjininkams) yra svarbus poetinių kaukių troš­kimas: griaustinio ar vėjavaikio, švento Jono ar nerimstančios sielos, sergančio­jo karštlige ir 1.1. Visi šie kaukės sąlygo­ti išgyvenimai perkeliami į poeziją. Keis­damas kaukes, t.y. žaisdamas, jis imasi įvairių vaidmenų, išžvalgo naujas erd­ves, susprogdina senąsias sienas, su di­deliu džiaugsmu provokuoja siauro aki­račio miesčionis. Šiais linksmais ir karnavališkais poelgiais lyrinis subjektas ne tik išplečia savo žaidimų, bet ir pa­čios poezijos erdvę.

    

     Įvaizdžių deformacijos

    

     Skaitant vis pasitaiko tokių „įdomybių“: katinas padange šliaužioti pratinas arba var­na nieko gyvulys, arba susitaikinsim su brauningu geruoju, ir tada į savo daugspalvį širdies albumą sau atminčiai paimk ir su­džiovink tu mano sielą (čia tarsi pajuokia­mas albuminis sentimentalizmas), arba pavasaris aukštielninkas nugriuvo žemėn, arba varnėnai su pempėmis pusbalsiu šne­ka. Avangardistai tikino save ir kitus, kad eilėraščius galima rašyti bet kuria tema. Binkio lyrikoje mes randame net­gi raketą – bet štai vyturys ten, raketa pakilęs, – kuri urbanistinio amžiaus žmo­gui pamažu virsta kasdienybe.

     Binkis žaidžia tradiciniais įvaizdžiais. Jeigu atidžiau paseksime romantikų mėgstamo mėnulio poetinio įvaizdžio evoliuciją, pamatysime, kaip nuo anks­tyvosios lyrikos nebeatpažįstamai pasi­keitė mėnulio veidas, kokią deformaciją patyrė poetinis jo įvaizdis. Jis čia ir se­nas idiotas, elektros viela pažabotas, ir išsižiojėlis, pakreipęs savo snukį plokš­tų, ir šiaip jau senis. Efemeriškos mėne­sienos, tos sidabrinės Eldorado šalies lobių šviesos, virpėjimas, kadaise taip viliojęs romantiškų poetų širdis, Binkio nebejaudina. Poetas nutraukia nuo ro­mantikų sudievinto mėnulio paveikslo sidabrinį paslapties šydą, ir mėnulio vei­das pamažu pradeda šypsotis, šaipytis ir rodyti linksmas farso aktoriaus gri­masas. Toks mėnulis žemiškai būtybei, aišku, artimesnis.

     Saulė, tasai mėnulio šaržo antitopas, čia dar bemaž tradicinė, dar dvelkianti dieviška ramybe ir didybe. Tačiau ilgai­niui sudemokratėja ir saulės įvaizdis: Ir matosi iš saulės snukio, jog šalčiams iš tie­sti kaput bus... Saulė jam tampa ranka pasiekiama. Ir bendravimas su saule poe­tui tampa toks pats betarpiškas – kaip su artimiausiu žmogumi. Pagaliau jis tiek įsidrąsina, kad ima saulei net įsakinėti.

     Matome, jog senos poetinės klišės – nuo lakštingalos iki pilnaties – buvo nuvertintos, poetas sentimentalumą pakei­čia švente (kartais kaukių baliumi!), ku­ria individas išreiškia save; poezija at­palaiduojama nuo savęs pačios ir tampa gyvenimo džiaugsmu. Išskirtinai ryški teatrališkumo intonacija suvoktina ir mo­derniai poezijai būdingos distancijos, at­siribojimo, žaismo perspektyvose.

    

     Pašaipos sąlyčiai

    

     Binkis žvelgia į pasaulį iš distancijos, dažnai ironiškos, kuri neleidžia nieko poetizuoti, o juo labiau sutapatinti sa­vęs su piešiamais objektais ir ištirpti juo­se: Berlynas aukštyn kojom drybso, / O mė­nuo, senas idiotas, / Elektros viela pažabo­tas, / Šypso. Skaniai pasišaipo ir iš roži­nio miesčioniško skonio, ir iš tradicinio suglebimo, ir iš amorfiško snobizmo. Jam kone vienodai apgailėtinos ir žvėryno nelaisvėje miegančios beždžionės, liū­tai ir gyvatės, ir šalia žvėryno savo vilo­je besirengiančios gulti aristokratės. Jo žodis kandus, aštrus, kampuotas.

     Vėliau, kai miesčionys ėmė reikalauti švelnaus graudulio ir lengvo romantiš­ko liūdesio, šią spragą užpildyti užsi­moja neoromantikai. Pasirodo pašaipus ir skaudus Binkio atsakas į tai: Baltos Gulbės atplasnojo, – šaiposi liūdnas poe­tas, – Apsipuošę jie ypač františkai, / Kalba herezijas. / O kai dėl poezijos, / Tesupranta tik neo-archi-romantiškai. Eilėraščiai Kai­miškas ir Studentiškas artimi humoristi­nei bei satyrinei Binkio kūrybai. Pajuok­damas estetinę, simbolistinę poeziją, ap­dainuojančią tik „grynąjį grožį“, Binkis sukuria eilėraščius Pranašas, Galvon su­augę baras profesoriai..., kuriuose ironi­zuoja estetinę lyriką, senus poetinius ka­nonus, atmeta iškilnią poeto-individualisto pozą. K.Binkio 200 pavasarių perša ironiją kaip viską išsprendžiančią eilė­raščio kadenciją. Eilėraščių Penki pava­sariai ciklą Zurcheris savo knygoje pa­vadina „pačiu tikriausiu Maironio pla­giatu“ (13), atsiradusiu ne dėl poleminio sumanymo, bet norint įrodyti, kad Bin­kis gali puikiai įvaldyti maironišką braižą ir turinį. Čia galime aptikti beveik visas Maironio temas. Binkis mano, kad iš­juokus lietuvių poezijos parapinį užda­rumą ir paieškojus grakštesnio ir nau­jesnio žodžio, juo paseks jaunimas, pa­sipils geri eilėraščiai, poemos ir romanai.

    

     Žaidimas garsais

    

     Binkio eilėraščiuose naudojamos tam tik­ros avangardizmo raiškos technologijos: buitinės kalbos pakylėjimas į literatūrą ir bruitizmas – žaidimas garsais. Mūsų žemė jauna dar. / Bus ir pas mus Eldorado. / Aldorijo adrijo ada. Toliau jis tvirtina, kad bus pas mus ir aitra ridėlija rėja, ir aldorijo arija rėja, ir aitra ridėlija ado, ir baigia šią melodingą litaniją tokiu alite­racijų žaismu: Tad laukini augnelijų arijos ada. / Tad būkim kaip aitra ridėlijų rėja.

     Kitame eilėraštyje, kuris neįėjo į Binkio rinkinį, neturinčiame pavadinimo, žaidžiama garsų sąskambiais, primenančiais dadaistų bandymus kurti beprasmę poe­ziją arba kubofuturistinius V.Chlebnikovo Заумь (fonemos, iš kurių sudary­tos paskutiniosios strofų eilutės; jos atsi­randa iš garsinių „pagrindinės fonemos“ variacijų) eksperimentus: Ech, čiumo! Bu­vo čiumo! / Kai buvau ant pirmo dūmo! / Padangėj raketos švaistės, / Žemėj raitėsi pašvaistės, / Kai atskrido granata. / Ech, tolia makarolia, / Tolia litą ta! (...) Och, tach, tra-ta-ta, / Smarkiai sprogsta granata.

    

     Dadaistų kūrybai būdingas ypač gilus žaidybiškumo suvokimas. Imituodami gyvūnų balsus, nerišlius žmonių šūkčiojimus ir t.t., dadaizmo atstovai mėgina vaduoti poetinę kalbą iš kieto loginio mastymo gniaužtų, nu­sakyti žmogaus esmę intuityviausiu būdu – chaotiškų žodžių ir bereikšmių skiemenų samplaikomis. (14)

    

     Visa tai šiek tiek panašu į groteskinį maskaradą. Vėlesnėje Binkio kūryboje taip pat esti posmų, kuriuose dažnai pa­simeta loginės sąsajos, lieka tik garsinio fonemų panašumo motyvacija. Tai lyg linksmi, nerūpestingi, pavasariški eks­perimentavimai garsine žodžio kokybe. Tai sąmoninga nesąmonė, kita vertus – dalis lietuviško folkloro. Juk semantiškai žodis Augnelijai išauga poeto vaiz­duotėje iš lietuviškų žodžių „augti“, „au­galas“, „augalija“. Vadinasi, poetas žai­džia žodžių semantika, paprasčiausiai skatina tolesnį augimą. Skatina kurti kaž­ką gražesnio ir tobulesnio – lietuviškąjį Eldorado.

     Binkio kūryboje susikryžiuoja dvi lie­tuvių lyrikos stilistikos kryptys. Dainiš­koji tradicija, išsaugota simbolistų, at­ėjusi iš ankstyvosios lyrikos Utų, mode­liuoja eilėraštį iš trumpų eilučių, emoci­nių šūksnių, pakartojimų, melodingų ke­tureilio strofų, reikalaudama grakščių simetrijų, harmoningo bangavimo, ir avangardistinė poetika, orientuota į ne­reguliarų įtampų pulsavimo, šnekamo­sios kalbos faktūros, netikėtų vaizdo ra­kursų žaismą. „Tokia atvira žaismė – be rimto, be švininio turinio – turi būti ant garsų pastatyta“, – sakė K.Binkis (15). Kū­rinio ekspresija tampa poetui viena svarbiausių kūrinio stilistinių linijų.

     Eilėraštis Salem Alcikum įdomus ir sa­vo garsų sandara. Kvietimas veikti – svar­bus ne turinys, tik prisikėlimas – randa atgarsį ritminėje-garsinėje eilėraščio struktūroje, fonemų / pl /, / kr / ir / kl / susibūrimuose, suteikiančiuose eilu­tėms išjudinantį toną: Salem Alcikum! / Jaunieji, į gatvę, / Į laisvę alėjų. /Mes fron­tą plakatais nuklokim, / O po plakatais krū­tinėj / Kad kraujas plaktų. / O ant plakatų kad – / Salem Aleikum! Laisvė alėjų yra rafinuotas žodžių žaismas, žinoma, iš­kart primenantis Laisvės alėją, pagrin­dinę Kauno gatvę, vienukart užsimenant apie konkrečią vietą (Kaunas) ir numa­tytą tikslą (laisvė). Karo atspalviai, su­kelti „fronto“, „krūtinės“ ir „kraujo“ įvaizdžių, nors ir visiškai nepanaikina­mi, bet linksmu, egzotišku nemotyvuo­tu „Salem Aleikum“ paverčiami žaidimu.

     Ankstyvojoje savo kūryboje Binkis mu­zikos garsus bandė perkelti į poetinį ly­rikos žodį (Ūtos, Gėlės iš šieno, Dukružė­lė, Persiskyrimo daina, žr. 1 skyrių), o su­kurdamas Augnelijų arijq, žengė dar to­liau. Čia žodis dominuoja ne kaip kalbi­nis tam tikros sąvokos raktas, bet kaip muzikinis elementas, garsų derinys. Kal­ba iš dalies egzistuoja tik kaip muzika. Prie prasminį krūvį turinčių sąvokų prišliejami beprasmiai žodžių junginiai, per kuriuos nuvilnija eilėraščio ritmas ir me­lodija. Lietuvių lyrikoje tai naujas reiš­kinys, o panašių bandymų rusų poezi­joje būta apsčiai. Binkio „mokytojas“ V.Majakovskis yra sakęs, kad eilėraštis prasideda neaiškiu ritmo gaudesiu, ku­riam reikia atrasti žodinius atitikmenis. Matome, jog jis į tuos žodžius atkreipia dėmesį. Binkio lyrikos garsinei instru­mentuotei ir muzikalumui didelės įta­kos turi ir rusų poetas Igoris Severianinas, beje, ne kartą lankęsis ir Binkio bu­te Kaune. Poetų maršas ir Augnclijų ari­ja – šie tekstai yra muzikiniai (maršas ir arija); taigi fonetinė ritminė struktūra čia labai svarbi. Kaip pastebi Zūrcheris, Poetų maršas yra nepaprastai „skambi“ sąvo­kų, kilusių iš semantinio laiko pavasaris, fo­netinė rikiuotė. Pirmojoje eilėraščio dalyje sintaksinio pavienių elementų ryšio beveik nėra, tačiau „žodžių išlaisvinimas“, kas buvo vienas ankstyviausių istorinio avangardo troškimų (F.Marinetti), taip pat objekto išlais­vinimas iš tradicijos iki galo vis dėlto neįgyvendinamas. Antrojoje eilėraščio dalyje ele­mentai susirikiuoja ir maršas baigiamas gran­diozinės nelogikos ir neeilinio grožio meta­fora (mūs diena – daina saulėm nusagstyta). (16)

     Poetų maršo priedainis, Augnelijų ari­jos muzika, Vėjavaikio išdaigos, Salem Alei­kum patosas – pagrindiniai šio rinkinio muzikiniai „perlai“. Ei, sumauros, sumau­ros, sumauros... / dar nematėt tikros jūs audros... / O, nei žemės, nei dangaus! / Vėjo niekas nepagaus, / Vėjas ūš, vėjas gaus, / Nesušvilps – negaliu. Individualus rit­mo pojūtis formuoja eilėraščio struktū­rą, kuri yra ryškiausiai išreikšta ritminė struktūra literatūroje. Pakartojimas – svarbiausias šios struktūros principas kaip ir muzikos kūrinyje. Atsikartoja tie patys garsai ar žodžiai, susiliedami į są­skambių harmoniją, atsikartoja panašaus lygio ir sandaros sakiniai, sudarydami siūbuojančias sintaksinio paralelizmo at­karpas Sninga lyja / Sninga lyja... Atsi­kartoja per visas strofas ta pati frazė Ei vija kanapija, įgydama vis kitokią pras­mę naujame kontekste ir virsdama leit­motyvu kaip ir muzikos kūrinyje. Viena pagrindinių žaidimo savybių, kurias ak­centuoja H.Georgas Gadameris (17), ir yra ritmiškas pasikartojimas. Taip sukurtas eilėraštis sklidinas skambaus ir žaismin­go melodingumo, kurio nešami žodžiai įstabiai lengvi ir skaidrūs.

    

     Spalvų kaita

     Keičiasi spalvinė Binkio eilėraščių gama. Lengva ir taisyklinga poetinė linija lūž­ta, piešinys tampa kampuotesnis ir pri­mena kubistinį Picasso piešinį: Aprėžtos laužytais ruožais neaiškios pirantidos, prizmos.../ Mąstai nustebęs ir grąžais: ar miš­kas čia, ar futurizmas? Švelnios pasteli­nės spalvos nyksta. Žinodami, jog Bin­kis labai domėjosi ekspresionizmu, o eks­presionistiniam menui būdinga, jog dingsta šviesos, tono, natūralumo, ko­lorito kategorijos, nesunkiai galime pa­aiškinti ir spalvų mažėjimą naujojoje jo poezijoje: Rūkas, dulkės, purvas, sniegas – / ir daugiau aplinkui nieko. O piešiamas miesto peizažas dar kampuotesnis: Gat­vės iššiepė iškabas, / Begėdiškai margas ir godžias. / Trotuaruos pilvų / barikados ir 1.1.

     Spalvomis išgaunama ir žaibiška kiti­mo dinamika, naujas lyrikos objektas, kurio jau nebegali išreikšti psichologi­nis įsijautimas ar impresionistinis tapy­biškumas, būdingas ankstyvajai Binkio lyrikai: Nei krypties, nei kelių, – / Kur pasuks – te valia. /Ei, tai valia, tai valia tai valia, / Milijonas valių! Kūrinyje kiekvie­na eilutė – staigus sprūdis ir aštrus mos­tas. Menkiausias judesys suintensyvin­tas iki kraštutinės įtampos, o realūs kon­tūrai hiperbolizuoti iki milžiniškų dy­džių. Poetinis vaizdas pakreipiamas ne­tikėtu kampu – stebėjimo objektyvas fik­suoja daiktus tai iš apačios, tai iš vir­šaus, išblaškydamas juos į keistas pa­dėtis ir neįprastas metaforas: Klojimas klūpčioja girtas; Sodas kojose nebetvirtas.

     Ekspresionistinės dailės ir kinemato­grafijos veikiamas tikrovės stebėjimas netikėtu rakursu ir mąstymo intensyvu­mas darėsi svarbiausiu poetiniu išgyve­nimu, kuriuo grindžiama eilėraščio kon­strukcija: staiga atsivertę vaizdai, jų slink­tis ir junginiai dabar poetui turi dau­giau ekspansyvios energijos negu jaus­mingų prisipažinimų šūksniai. Binkis naujai įteisina daiktiškąjį konkretumą, grįsdamas jį aktyvios dinamikos ir de­formacijos principu. Naujoviškoje Bin­kio lyrikoje nebėra klasikinės simetrijos – eilėraštis skyla į kelias šakas, juda šuo­liais. J.Girdzijauskas, analizuodamas Bin­kio poeziją, pastebi, jog tame pačiame eilėraštyje pereidamas iš chorėjo į dak­tilį, kaitaliodamas ilgas ir trumpas eilu­tes, poetas sugriauna ritminės inercijos pastovumą, sukuria besikaitaliojančią laisvo ir impulsyvaus judėjimo melodi­ją: Vėjas atprunkščia iš Baltijos, / Siusda­mas, siausdamas, / Šiaušdamas, lauždamas (18). Intensyvi garsinė instrumentacija tam­pa esminiu eilėraščių konstravimo prin­cipu ir ekspresijos šaltiniu.

    

     Stilistinė žaismė

    

     Avangardizmo stilistika, greta emocinio šūksnio įteisinanti ironišką rečitatyvą, trūkčiojantį vaizdo pulsavimą, ardo tai­syklingo ritmo inerciją, kad susidarytų aštriabriaunė ritminio judėjimo linija, grindžiama staigiais kirčiais ir pauzė­mis. Aliteracijos taip pat pabrėžia ne ly­gų slydimą, o stabdymo, veržimosi, spro­ginėjimo garsus. Sinkopio ritmika kei­čia eilėraščio pobūdį. Jis nebeturi dai­niškos melodijos, nors išlieka paraleliz­mo strofa, jausminiai kreipiniai ir pasi­kartojimų užsklandos. Tokia poezija yra sugėrusi ir transformavusi tiek liaudiš­kąją poetinio žodžio kultūrą, tiek mo­dernizmo meninę patirtį.

     Įvairiais avangardizmo raiškos elemen­tais žaidžiama ir Binkio eilėraščiuose – poetinėje kalboje tradiciniai įvaizdžiai derinami prie buities detalių, eilėraščio konstrukcijai svarbus grafinis vaizdas, juntamas susvetimėjusios kalbos prieši­nimasis. Taip Binkis ieško naujų poetinės išraiškos priemonių, bando rašyti sinko­pių, daro tam tikrus eksperimentus ritmi­kos srityje, plečia poetinį žodyną, atmes­damas žodyninius štampus, nepripažindamas nepoetiškų žodžių. Savo naujoviš­kuose eilėraščiuose Binkis labiausiai bijo „čiauškėti putpele“ (tai ne menas čiauškėti putpele, / Ir gulbes, ir meilę seilinti rašalu), t.y. rašyti gražiai, lygiai, jausmingai. Jis laužo lygią ir sklandžią sakinio tėkmę, griebdamasis emocinių šūktelėjimų, pa­klausimų, įterptinių žodelių: Ponas daktare, sveikata, matyt, kiek pasivėlino.

     Dabar eilėraštis gręžiasi ne į buvusį, o į būsimąjį laiką. Tai ne savistabos re­fleksija, o veržimosi judesys, aktyvus veiksmas, pasišovęs pašokdinti daiktus pagal savo jaunatvišką ūpą, išbudinti letargišką visuomenę atgautos laisvės džiaugsmui ir pasitikėjimui savo jėgo­mis. Mes frontų plakatais nuklosim, / O po plakatais krūtinėj / Kad kraujas plaktų. / O ant plakatų kad – / Salem Aleikum! Jis gau­siai vartoja šnekamosios kalbos intona­cijas, kurios liejasi intymiais kreipiniais ir netikėtomis elipsėmis, reikalauja lais­vo eiliavimo ir astrofiškos sandaros.

     Avangardistinių Binkio eilėraščių ly­rizmui tinka visokie žodžiai (net žargonybės ir barbarizmai) ir visokios into­nacijos. Bandoma užlyginti prarają tarp poetinės ir šnekamosios kalbos, tarp kny­ginės sintaksės ir gatvės šūksnio. Ardy­damas eilėraščio struktūros uždarumą, Binkis stengiasi suartinti poetiškumo sfe­rą su eiliuotu plakatu, parodija, rimuo­tu feljetonu, kaip ir V.Majakovskis.

     V.Galinis užsimena apie tai, jog Bin­kis savo ekspresionistine poezija pagili­na lietuviškojo eilėraščio instrumentuo­tę, praplečia jo polifoninę skalę nauju skambesiu ir ritmika (Vėjavaikis vėjas), įveda nemažai naujų raiškos formų, su­poetina pačius proziškiausius tikrovės reiškinius – liguistas haliucinacijas ar net kliedesį (C 40°) (19). Eilėraštyje vėl tampa ryški daiktiškoji vaizdo faktūra, išblu­kusi simbolizmo lyrikoje. Gyvybės pul­savimą ir didmiesčio aplinką stebi žmo­gus, kuriam rūpi išorės formos ir deta­lės kaip savarankiški dydžiai, o ne vien kaip priemonės vidinei būsenai išreikš­ti. Kuo ryškiau nubrėžtas ir dinamiškiau sumontuotas atskiro vaizdo kad­ras, tuo meniškesnis kūrinys, nes nebė­ra nutylėjimų žaismo – viskas pasako­ma išoriniu regimuoju vaizdu.

     Binkis stengiasi poetinę eilėraščio in­tonaciją priartinti prie gyvos šnekamo­sios kalbos intonacijų. Tai įneša į mūsų poeziją daugiau naujumo, gyvumo, žais­mės. Kai kuriuose to meto eilėraščiuose randame ryškių, tikroviškų vaizdų, nors jie išreikšti gana manieringa forma. Poe­tinis vaizdas darosi artimas kalambū­rui, kurio tikslas – apstulbinti skaityto­ją: Katinas padange šliaužioti pratinas. / Plečiasi, pučiasi vėjo rieškučiose, / Padengė katinas padangę.

     Poetas neatmeta loginių jungčių, gra­matikos taisyklių, skyrybos ženklų (nors yra ir išimčių: Poetų maršas), kaip tai padaro kai kurie italų ar rusų avangar­distai, o tik grąžina „lyriniam naudoji­mui“ sodrų žodį. Kurdamas eilėraštį kaip hermetišką ir autonomišką struktūrą, ad­resuotą kaimo žmogaus sąmonei, Bin­kis manė, kad toji struktūra – tik formos žaismas, šiurkštokas vaizdingumas, są­moningai neigiantis egzaltuotą neoro­mantinės lyrikos švelnumą, rėžiantys pra­eities-dabarties kontrastai, kategoriški teiginiai, netikėtos antitezės, stulbinan­čios hiperbolės, sąvokinės metaforos, pla­katiškas frazės šūksmingumas paklūsta oratorinėms intonacijoms, kurias ener­gingai išsako eilėraščio subjektas, čia kal­bantis įsakmiu mūsų balsu. Savita ritmi­nė eilutė suintensyvina atskirų žodžių ar sakinio dalių frazavimą ir suteikia eilėraščiui šnekamosios kalbos laisvu­mo. Binkio 100 pavasarių randame ir nau­jai sukurtų žodžių. Dažniausiai tai yra vediniai, kurių semantinis turinys aiš­kiai susijęs su pirminiu žodžiu. Retai kada Binkis naudoja tikrą Заумь kalbą kaip Augnelijų arijoje. Medžiagos išdės­tymas, poetinė pusiausvyra, žodžio lankstumas – šie rašytojo meistriškumo privalumai sudaro tokią nuotaiką, jog rodosi, lyg pirmą kartą tai matome.

    

     Modernus žaidimas tradicija

    

     Jau pats rinkinio antraštinis puslapis mus stebina, verčia nusišypsoti ir rodo stip­rų autoriaus humoro jausmą: 100 pava­sarių arba pavasario linksmybės ir sielvar­tai ir kiti apdūmojimai šio metų laiko nuo­taikai pritaikinti ir bent kiek naujoviškai parašyti per Kazimierų Binkį. Išduota kaštu Pranciškaus Stikliaus metuose 1926 Kau­ne. Šis puslapis sukurtas parodijuojant senųjų religinių lietuviškų knygų žody­ną. Kita vertus, tokiu būdu Binkis tarsi prisišlieja prie senos lietuvių literatūros tradicijos, kurią pradėjo Kristijonas Donelaitis XVIII n. pabaigoje parašyta poe­ma Metai, kurios pirmoji dalis vadinasi Pavasario linksmybės. Šia tradicija pase­kė Maironis, visus šešis savo nuolat pa­pildomo eilėraščių rinkinio leidimus pa­vadinęs vienu vardu – Pavasario Balsai.

     Taigi pasirinkdamas savo pavadinimą Binkis ne tik išreiškė naują, modernisti­ni pavasario įvaizdj, bet ir įsiliejo į seną tradiciją.

     Žaismingai parodijuodamas Maironio Pavasarį, Binkis pradėjo dialogą su jo poetika. Tarptekstinis ryšys ir citatų gau­sa yra pagrindiniai avangardo elemen­tai. Skaitytojas, sekdamas Binkio eilė­raštį, turi vis prisiminti Maironio eiles. Binkio teksto viduje įvyksta antras dia­logas tarp žemės ir lyrinio subjekto. Ta­čiau Binkis tokiu būdu visiškai nesiekia užgaulioti ar pasityčioti iš Maironio. Tai patvirtina jo paties žodžiai: „Iš Mairo­nio aš nesityčioju... (...) Būtų dabar Mai­ronis jaunas – futuristiškai rašytų. Nie­kas iš mūsų poetų dar nepasiekė Mairo­nio įtaigumo ir poetinės jėgos...“ (20)

     Binkis parodijuoja ir K.Donelaitį (ei­lėraštis Donelaitiškas). Čia donelaitiškas pavasaris inscenizuojamas, stilizuojamas pasirenkant įvairų tempą ir temperamen­tą, tačiau visuomet turint prieš akis tą patį tikslą, tą patį objektą: atrasti ir ap­rašyti naujq gyvenimą. Čia žmogus ir jo civilizacija lieka kažkur eilėraščio kam­putyje (avangardistinio tipo eilėraščiuose Binkiui tai nebūdinga, tad šitai irgi tu­rėtų būti suvoktina kaip žaismė), tik kaip visa apimančios gamtos dalis, visa sce­na priklauso žemei ir dangui, vabalams ir pumpurams, vėjui ir debesims.

     Vienas iš moderniai žaidžiančios poe­zijos kodų, reikšmingų aiškinant seno­sios tradicijos transformaciją Binkio poe­zijoje, yra primityvumo stilizacija nesu­vokiant primityvumo kaip neigiamos ko­notacijos. Binkis savo tekstus susieja su tradicija, kylančia iš Donelaičio, kita ver­tus – oponuoja Maironio tradicijos lini­jai. „Kartu pakankamai aiškiai matome, kad Binkis turi į ką atsiremti ir Lietuvos poezijos tradicijoje. Pirmiausia į K.Do­nelaitį, į jo tikrovišką, grubų žodį („Do­nelaitiškas“). (...) Turėjo ir nuo ko atsi­sakyti – nuo Maironio. Kūrėjui lygiai buvo svarbu į ką atsigręžti ir nuo ko nusigręžti“ (21). Primityvumas suvoktinas ir liaudies meno patirtį integruojančiuose Binkio eilėraščiuose. Primityvioji / tra­dicinė pasaulio žiūra avangardistinėje Binkio poezijoje stilizuojama. Liaudies ar modernaus meno stilistikai, Viduram­žių mąstysenai artimas primityvumas po­eto kūryboje skleidžiasi skirtingais po­etinės kalbos būdais – konkrečiais įvaiz­džiais ar bendresniu semantiniu idėji­niu lygmeniu, gamtos, kaimo vaizdinius pasitelkiant poetinio žodžio, kalbos es­mės, civilizacijos nuoboduliui nusaky­ti (22). Naujoviškos dermės nepereina į siur­realistinį asociacijų žaismą – jo kūriniai išlaiko aiškią ir stiprią vidinę tvarką, kuri lemia visaip tildyto ir nenutildyto lyrinio išgyvenimo vientisumą: Už kiek­vieną išpjautą dūdę, / Už kiekvieną per­pjautą pirštą / Atiduotum viską, kas dar širdyje glūdi, / Atiduotum – ir visa užmirš­tum.

    

     IŠVADOS

    

     Kazys Binkis yra vienas pirmųjų lietu­vių rašytojų, kuriems novatoriškumas, žaismė tampa vienais svarbiausių kūry­bos principų, elgesio norma. Žaismingi kūrybos eksperimentai praveria lietu­vių poezijai naujus kelius. Iš to atsiran­da nepaprastas susižavėjimas modernio­mis komunikacijos priemonėmis, kuria­me į viena susilieja gyvenimo džiaugs­mas, poetinė koncepcija ir epochos at­spindys.

     Spalvinės gamos įvairovė ankstyvojo­je kūryboje suponuoja gyvybingumą, žmogiškų pojūčių galią ir ekspresiją, me­lodingas garsų derinys suteikia lygioms eilučių dalims vaiskaus grakštumo, su­daro eilėraštyje muzikinės traukos lau­ką, kuris verčia semantinius vienetus at­likinėti sudėtingas žaismės užduotis, kei­čia prasmių srautą į tam tikrą garsų ga­mą, jungia vaizdus muzikos garsų skli­dimu, sukabina strofas tos pačios into­nacijos kryptimi.

     Binkis savo jaunystės lyrika ne tik pra­plečia lietuviško lyrizmo horizontus, bet ir supoetina iš pažiūros proziškiausius reiškinius, suteikia realybei teatrališku­mo – rimtumo žaidžiant įspūdį. Poetas žaidžia, bandydamas praplėsti poetinę leksiką žodžiais iš „nepoetinių sričių“. Į poeziją plūsteli vėjavaikiškas links­mumas, valiūkiškas juokas, išdaigos ir pokštai.

     Vėją, laisvės simbolį, Binkis pasiren­ka ir savo pasaulėjautai išreikšti. Keis­damas kaukes, jis imasi įvairių vaidme­nų, išžvalgo naujas erdves, susprogdi­na senąsias sienas, su dideliu džiaugs­mu provokuoja siauro akiračio miesčio­nis. Šiais linksmais ir karnavališkais po­elgiais lyrinis subjektas išplečia pačios poezijos erdvę, kurioje individas išreiš­kia save; poezija atpalaiduojama nuo sa­vęs pačios ir tampa gyvenimo džiaugs­mu. Išskirtinai ryški teatrališkumo into­nacija suvoktina moderniai poezijai bū­dingos distancijos, atsiribojimo, žaismo perspektyvose.

     Binkio kūryboje susikryžiuoja dvi lie­tuvių lyrikos stilistikos kryptys. Dainiš­koji tradicija, išsaugota simbolistų, at­ėjusi iš ankstyvosios lyrikos Uių, mode­liuoja eilėraštį iš trumpų eilučių, emoci­nių šūksnių, pakartojimų, melodingų ke­tureilio strofų, reikalaudama grakščių simetrijų, harmoningo bangavimo, ir avangardistinė poetika, orientuota į ne­reguliarų įtampų pulsavimo, šnekamo­sios kalbos faktūros, netikėtų vaizdo ra­kursų žaismą.

     Binkio eilėraščiuose žaismė juntama visur: tradiciniai įvaizdžiai derinami prie buities detalių, eilėraščio konstrukcijai svarbus grafinis vaizdas. Kuo ryškiau nubrėžtas ir dinamiškiau sumontuotas atskiro vaizdo kadras, tuo meniškesnis kūrinys. Vienas iš moderniai žaidžian­čios poezijos kodų, reikšmingų aiškinant senosios tradicijos transformaciją Bin­kio poezijoje, yra primityvumo stiliza­cija (primityvumo nesuvokiant kaip ne­igiamos konotacijos). Kiekviename avan– gardistiškame kūrinyje vienokiu ar ki­tokiu būdu turi būti jaučiama tradicija, aprašyta ir interpretuota kaip kontras­tas ar skaitytojui pateikta kaip jo sąmo­nės kontekstas, nes tik praeities fone gali išsiskirti naujovė.

     Lietuvių literatūros kontekste Binkis yra avangardinis nuolatinėmis teksto, metaforų transformacijomis, už kurių dingsta tradicinė ir atsiranda moderni realybė ir pasaulėžiūra. Saviti gamtinės, kultūrinių kontekstų, kalbinės tikrovės deriniai, teatrališkumas, žaidimas for­muojasi dviprasmiškų intonacijų, pokal­bio poetikos, suvedžiojamo skaitytojo, skirtybių žaismo, intensyvios vaidme­nų kaitos ir kitais poetinės kalbos pavi­dalais.

    

     NUORODOS   

    

     (1) Kubilius V. XX amžiaus literatūra. Vilnius, Alma littera, 1994; Gudaitis L. Permainų vė­jai: lietuvių literatūrinė spauda 1923-1927 metais. Vilnius, Vaga, 1986; Ziirchcr Cit. Lie­tuvių avangardo pavasaris. Vilnius, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998.

     (2) Georg Cadamer H. Grožio aktualumas. Vilnius, Baltos lankos, 1997. P.33.

     (3) Iser W. Fiktyvumas ir įsivaizdavimas. Vilnius, Aidai, 2002. P.213.

     (4) Huizinga J. Homo Ludens. 1991. C. 69-70.

     (5) Mieželaitis E. Keturi keturvėjininko portretai // Kazys Binkis. Kaštai. Vilnius, 1973, T.l. P.7.

     (6) Валери Н.Об искусстве. Mocква, 1976. C. 149.

     (7) Тыняпов Ю. Проблемы стихотворного языка. Mocква, 1965. C.77.

     (8) Inis L.Pasikinkęs jauną vėją. Kaunas, Šviesa, 1993. P.243.

     (9) MieželaitisE. Keturi keturvėjininko portretai. P.40.

     (10) Kuzmickas V.Kazys Binkis. Kaunas, Šviesa, 1985. P.31.

     (11) Schiller F.Laiškai apie estetinį žmogaus ug­dymą. Vilnius, Lietuvos rašytojų sąjungos lei­dykla, 1999.

     (12) Kubilius V.XX amžiaus literatūra. P.142.

     (13) Zurcher Ch.Lietuvių avangardo pavasaris. P.77.

     (14) Elderfield J.Flight out of Time: a Dada Diary by Hugo Ball. California, University of California Press, 1996.

     (15) Kubilius V.XX amžiaus literatūra. P.217.

     (16) Zurcher Ch.Lietuvių avangardo pavasaris. P.82.

     (17) Georg Gadamer H.Grožio aktualumas. P.33– 44.

     (18) Girdzijauskas J. Lietuvių eilėdara: XX amžius. Vilnius, 1979.

     (19) Galinis V.Naujos kryptys lietuvių literatūro­je. Vilnius, Vaga, 1974.

     (20) Kuzmickas V.Kazys Binkis. P.68.

     (21) Ciplijauskaitė B.Literatūros eskizai. Vilnius, Lietuvių katalikų mokslo akademijos leidi­nys, 1992. P.5.

     (22) Eco U. Grožis ir menas viduramžių estetiko­je. Vilnius, Baltos lankos, 1997. P.79.

    

     Darbai ir dienos, 2003 m.

 

     binkis_kaunas.jpg

     Kaune, Maironio gatvėje, stovėjęs namas (19, vėliau 33 nr.), kuriame gyvenantis Kazys Binkis rengdavo būsimų keturvėjininkų sueigas - paldieninkus