tekstai.lt

Dalia Striogaitė. Vizualioji (figūrinė) Prano Morkūno poezija (1998)

b_100_115_16777215_0___images_iliustracijos_2013_tekstai_dainuoja_degeneratas.jpg     Avangardistinės poezijos rimai žodį laisvina iš prasmės: nelabai svarbios darosi eilučių pabaigos (yra vidinis ar grandininis rimavimas), o ir atvestas prie eilutės galo skaitytojas minties nenuspėja – rimai tokie netikėti, jų akustinis valentingumas efektingesnis nei prasmė. Rimai kalambūriniai („jūromis... de jure“, – Binkis), homoniminiai („zodijakai gęsta ... liūdną gestą“, – Tysliava; „žinau, kad myliu ... Per šimtą mylių“, – Žlabys), tarsi mažytė mįslė, kai vienas žodis telpa kitame („oras ... taksomotoras“, „perkūnija... unija“, – Binkis; „rykštės... vakarykštis“, – Tilvytis), anagraminiai („kalnus... alkanas“, „rauda... audra“, – Boruta), sudurtiniai:

  

     Mano meilė yra lygi jai

     ir aš tvirtas savo religijai.

     (Rimydis)

    

     Ypatingas garsų žaisme grįstos struktūros naujumas – tai kai kurie „nesuprantami“ dadaisto imažinisto Morkūno eilėraščiai, kraštutinio subjektyvumo kalbėjimas (okazionalinė sistema). Bet ryškinamas dadaistų itin brangintas žodžio savarankiškumas ir jo vidinė alchemija. Eilėraštyje „baltalas“ žodžiai naujutėliai, nenaudoti, tarsi vaikų žaidimų slaptakalbėje jie prasideda šaknimis balt, būt, bult, bal, bel, bil, bol... ir tos morfemos eina per visus žodžius-naujadarus, iš kurių vieni nukapoti, kiti – sukibę po du: destrukcijos ir konstrukcijos polinkis toks būdingas vaikams. Tarp žodžių nei loginio, nei gramatinio ryšio, vien mechaninė garsinė vibracija ir gaudesys, aiškus tik paskutinis žodis „balta“. Stulbinanti savaiminių žodžių rikiuotė, tariamas infantilizmas kuria „nudaiktintą“ pasaulį, o akustinės asociacijos žadina begalinio švytinčio baltumo vaizdą (paslaptis? grožis? įstabumas?). Bet tai tik skaitytojo šokiravimas – nieko iš jo įsivaizduotos semantikos nėra. Tai avangardistinis kūrinys, kur eksperimentuojama su žodžiu, kur garsinis skambėjimas laisvina žodį iš prasmės vergijos. Eilėraštyje, kaip Morkūnui įprasta, suabsoliutintas seksas, tyčia disonuojamas su nesuterštu baltumu:

    

     baltamuoja baltalinoja biltas bendalas

     bultima bolana bila (1)

                          (= baltuoja it tiltas balto lino bendras patalas

                          guli mano mergina miela)

    

     Sunkiausiai iššifruojamas bendalas (= bend<ras pat>alas), kur iš dviejų žodžių padarytas trečias, o kitos sintagmos aiškesnės: balovijoj (= baltoj lovoj), balroja (= baltas rojus). O eilėraščio mintis – „abala malaba“ (= labai malonu). Visa baltojo pasaulio esmė – vaikiškas veblenimas aistros akimirką. Žinoma, galimi ir kitokie eilėraščio perskaitymo variantai. Šiaip ar taip, triumfuoja nihilistinis kraštutinumas. Dadaistų, kaip maištininkų prieš meną, moralę ir visuomenę, svarbiausias principas – Dada nieko nereiškia. [... ]

     Itin netikėtos formos yra Morkūno vizualioji (figūrinė) poezija. Visai atsisakyta tradicinio eilėraščio užrašymo būdo ir įspūdingas padarymas yra visų svarbiausia. Kūrinys organizuojamas erdvėje taip, kad ne tik kalbėtų, bet ir rodytų, apie ką kalbama. Toks yra simultaninis eilėraštis „smailunėrija“ (žr. p. 69).

     Nors šįsyk leksika suprantamesnė nei kituose Morkūno kūriniuose, teksto linijinis perskaitymas dar ne viskas. Čia konstruktyvų vaidmenį vaidina labai supresuoti žodžiai ir avangardistinis konsonantizmas – tai sukuria stiprią fonetinę, ritminę, dinaminę įtampą, perteikia aistrą. Eilėraštis apie kopuliacijos (2) pajautas išdėstytas plokštumoje taip, kad jo grafinis vaizdas „išviešintų“ giluminį lytinį aktą. Kadangi vizualistų poetų „svarbiausia giminiškoji ypatybė „pasakyti viską išsyk“, tad įkomponuojama dar veiksmus bei jutimus fonetiškai ir grafiškai ryškinanti schema. Kalbama vyro (aš) ir moters (tu) vardu. Diskretiškumo tikėtis iš avangardisto nėra ko (ir gyvenimas nediskretiškas), – visas jėgas ir kūrybiškumą jis skiria kuo įžūlesniam taisyklių griovimui ir provokavimui, šįsyk – moralinių draudimų bei tautos tradicijų laužymui, įsigalėjusiam poetinių nutylėjimų intymiose scenose atmetimui.

    

     s

     smailu

     įsismailinai

     įsmigai smeigtiniu smaigru

     smaiguliuoja

     smaigės

     smilios

     gyslas smaiginėja

     raumenis išsmarsto

     kriaušiškos krūtys

     kauburiuotais elektros cilinderiais

     džilžgina džiungina džiūsniškai džingina

     čiulpiu eterį

     įsikandęs čiurnų

     smilkališkam svaigumišky

     anatomijon susitvonijus

     dinderiuota kakofonija

     ukštini urbini urvini

     \ | /

     urščiu

     / | \

     krutinu krutinu krutinu

     smaigyk smaide smaigiai

     smigu smaigu

     širdį

     žarstei žarijas

     veidą atšlijęs

     smailiai bučiavau

     tave

     smailią (3)

    

     Be abejo, Morkūnui artimi dadaizmo vado Tristano Tzara'os manifestiniai teiginiai: „Mene Dada suveda viską prie pirmykščio paprastumo. Nori, kad literatūra pirmiausia rašantį patenkintų. Grožio ir Tiesos nėra mene.“ (4) Seksą, avangardistų vis labiau traukiami į modernią literatūrą, Morkūnas ne tik drąsiai daro viešu, žmogišką smalsumą tenkinančiu reginiu, – jis pirmąsyk lietuvių literatūroje eina iki ekshibicionizmo. O ar toks avangardistinis „išdykavimas“ ir vien formalaus išraiškingumo kupinas eilėraštis atskleidžia naujosios epochos dvasią? Be abejo: tai poreikis būti laisvam, numetusiam visus varžtus; tik kūniški džiaugsmai tesą pažinimo vertas dalykas.

     (Tačiau kad Morkūno demonstruojamas panseksualizmas yra tik stiprus šokiravimo užtaisas, rodo „smailunėrijos“ žaidimas žodžiais ir galima kita, anaiptol ne ciniška, prasmė: „smailiai bučiavau tave smailią“ (= meiliai bučiavau tave meilią), kaip, beje, kituose eilėraščiuose nežymiai prasišviečiantis vis tas pats moters vardas: Janina, Janė.)

     Vizualioji poezija, kaip teigia ją tyrinėjęs Jevgenijus Šteineris, yra lūžio, nestabilių ar labai rafinuotų epochų padaras (5). Dar vienas Morkūno eilėraštis „bepročio maršas“ savo raiška bei vizualumu – vienas iš neįprasčiausių ir efektingiausių ligtolinės lietuvių poezijos kūrinių. Jis sumontuotas iš deformuotos bepročio kalbos (palaidų garsų, šizofreniškų šūkaliojimų, frazių nuotrupų) ir aštriai sulaužyto erdvinio vaizdo. Vėl pateikiamas primityviausias santykis su aplinka. „Gyvenimas atrodo lyg bendra triukšmo, spalvų ir dvasinių ritmų painiava, kurią neklysdamas perima dadaistinis menas su visais sensaciniais savo drąsios kasdienės psichikos šūksmais, karštligiškumu.“ (6) Į nerišlų bepročio vapėjimą („tar-ra-ri-a tar-ta-ri-ta... hor lior lir lir...“) koliažo principu įspraudžiamos tautinio maršo, religinės giesmės, revoliucinės dainos eilutės, bažnyčios varpų skambesys „džvan džvan džvan“, žygio komanda „kolion kolion kolionnnnn“ (= kojon, kojon, kojon). Gausybė asociacijų padeda sukurti groteskišką į daleles subyrėjusio pasaulio, konfliktiškos dabarties, nutrūkusių ryšių, idėjų chaoso vaizdą. Tai Lietuvos gyvenimas iš išvirkščiosios pusės, ką kalbantysis subjektas (dėl savo psichikos būklės jis laisvas nuo sociumo diktato) įvertina savaip – netikėtai žaisminga anagrama: „liavaka ka valiai / liakava vakaliai“ (= lietuviai kvaileliai, lietuviai vaikeliai). Jo nesveikas protas ima rodytis pranašesnis už sveikųjų logiką (juk modernistai beprotybę aukštino), juo labiau, kad iš pačios nesąmonių tirštumos pradeda atsikurti nauja semantinė realybė, turinti aiškų politinį kontūrą:

    

     pirdrož

     mynmušžud

     beagriaubejonau

     nesja

     ateitrata

     titrampambambum

     statrian

     tytcingceng

     cangt (7)

    

     (Skaityti iš viršaus į apačią: „pirmyn be abejonės naują ateitį statyt“)

    

     Tad tariamas beprotis galbūt tik išradingas konspiratorius, trokštantis socialinių pokyčių, pasiryžęs iš nuolaužų kurti naują gyvenimą. Morkūno kūrybą pristatęs Gudaitis yra paaiškinęs ir jo radikalias kairiąsias pažiūras: „Atsimetęs nuo valdančiųjų sluoksnių ideologijos ir politikos, jis ragina revoliuciniu būdu nušluoti tautininkų diktatūrą ir kartu visą kapitalistinę sistemą.“ (8)

     Taigi avangardistiniai tekstai net skaitymo reikalauja kitoniško – kaip viename feljetone anuomet iš „Keturių vėjų“ šaipėsi Konstantinas Jasiukaitis (Morkūno kūrybos dar nė nežinojo), „iš viršaus, iš apačios, iš pradžios, iš galo, iš vidurio, iš vieno šono ar kito šono – nieko nesuprasi...“ (9)

     Tai anaiptol nebuvo tušti eksperimentai. Novatoriška forma siekta išreikšti dabartį. XX amžiaus menas turi būti originaliai antikonvencionalus ir sudėtingas, reikalaujantis vaizduotės pastangų, asociatyvaus mąstymo, įžvalgų bei kūrybiškumo. Sudėtingumas – vienas iš gyvenamojo laiko bruožų.

     Tačiau ekstravagantiška forma linksta greit virsti pseudoekstravagancija, manieringumu. O ir iš viso avangardistų pastangos specialiai ryškinti techniškuosius dalykus, kad prisižiūrėję pasimokytų kiti rašantieji, ar nebus kūrybos nupiginimas, tam tikras meno diskreditavimas? Pasiryžimas auklėti literatūrą formos naujovių dvasia gana pretenzingas avangardizmo užmojis.

    

     (1) Pranas Morkūnas, Dainuoja degeneratas: dadaistiški imažinistiniai eilėraščiai, parengė L. Gudaitis, Kaunas: Nemunas, 1993, p. 39.

     (2) Kopuliacija (lot. copulatio – susijungimas) – dviejų individų susijungimas lytinio akto metu. (Red.)

     (3) P. Morkūnas, Smailunėrija, in. P. Morkūnas, dainuoja degeneratas, p. 28.

     (4) T. Tzara, Dada, in „Keturi vėjai“, 1924, nr. 1, p. 55.

     (5) E. Steiner, op. cit., p. 42.

     (6) K. Riha, Dada (Dadaismus), in Moderne Literatur in Grundbergriffen, p. 64.

     (7) P. Morkūnas, bepročio maršas, in P. Morkūnas, dainuoja degeneratas, p. 44.

     (8) L. Gudaitis, Keistuolio likimas, in. P. Morkūnas, dainuoja degeneratas, p. 44.

     (9) P. Butėnas [K. Jasiukaitis], Keturi vėjai (feljetonėlis), in „Klaipėdos žinios“, 1924, spalio 24.

    

     Dalia Strogaitė. Avangardizmo sūkuryje. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998.

 

     dainuoja_degeneratas.jpg