tekstai.lt

A. G. Šitokios „poezijos“ turėtų būti konfiskuojamos (apie Salį Šemerį, 1924)

b_100_136_16777215_0___images_iliustracijos_2013_tekstai_semerys_salys_foto.jpg   Salio Šemerio „Granata krūtinėj“, „Keturių vėjų“ leidinys, Kaunas, 1924.

    

     Galbūt šitų literatūros šiukšlių... atsi­prašau... šemeriškų „poezijų“ jaunas autorius ne vieną pieštuką sugraužė, kol sugalvojo šitokį praš­matnų, nepaprastą vardą savo rinkiniui pavadinti, o gal koks netikėtas „ciongas“ vienmarškinį perpūtė ir be jokių sunkenybių įlėkė iš Krupo fabriko naujausio išradimo „granata krūtinėj“... Kitąkart atsiras galbūt bomba pilve, skruzdėlynas skilvy, tarakantų kepenyse... na, bet tai „Keturių vėjų“ ateities pro­blemos. Žiūrėkim, ką šiandien turim.

      Tai 32 puslapių knygutė su 16 vadinamųjų eilė­raščių. Jų turinys – tai kaip po žemės didelio drebėjimo mediniam miesto kvartale: viskas sumai­šyta, sudaužyta, sulaužyta; sukriušusios trobos, vienur kitur numestas skarmalas, naktinis puodas, paršas patvory knisinėja; visur chaotiškas reginys, beprotiškas vaizdas, o vidury tų griuvėsių dairosi iškėlęs galvą ir kurksi išdidus jaunas kalakutas. Ne­rasi tam rinkinyje žmoniškų cituotinų vietų – tai mišinys doroj kompanijoj nevartojamų palyginimų, epitetų; čia pilna posakių, kokių galima laukti tik arba iš klejojančio literato ligonio arba šiaip iš šulo trūkstančiojo, turinčio genijaus maniją, kurs nori degtuką užsibraukęs sutirpyt ledinius kalnus, su šutintomis bulvėms išsprogdint kultūros židinius ir nuo mėnulio užsidegt sau pypkę, kad žiemą nebūtų šalta.

     Eilėraščių pakenčiamų minčių sunku surasti, o tendencija beveik visur negraži, pilna tvirkinančio dviprasmingumo, priešinga tikrajai poezijai.

     Norėtum vieną kitą jau jau gražų posmeli su­rasti – žiūrėk, šleptelėjo tarp tų žodžių nei šį nei tą – ir supurvino posmą, suteršė mintį, prikergė nei šiokį nei tokį palyginimą, ir vėl viskas sugadinta.

     Savo „poezijos“ esenciją Salys Šemeris paro­do daugely vietų;

    

     Ir, kaip žuvis ištrokusi kasdieninio vandens

     Aš kąsnis kaulų ir mėsų tikrų

     Prašau tik tavo raumenų gaisrų,

     Kurie gaivinamai mane apsups.

     (12 p,)

    

     Arba vėl, psl. 24:

    

     Yr doros vainikas ir paleistuvybėj,

     Yr gražumo dailė ir purvuos,

     Rasis melo ir griežčiausioje teisybėj,

     O kai kas ir aromatą smarvėje suvuos.

    

     Dar ir daugiau yra „šedevrų“, bet jau per daug biauru jie net cituoti, nes dar aiškiau pomografiškesni.

     Už šitokią „poeziją“, aišku, dora mergelė spiaus Šemeriui stačiai į akis; paleistuvė, žinoma, del­nais paplos ir paglostys. Paleistuvybė, purvas, melas, smarvė – štai „Keturių vėjų“ „genijų“ „poe­zijos“ perlai, futuristų obalsis, kuriuos gina, kaip šuo gina savo lakalą:

    

     Tevadina mus ir futuristais,

     Te ir spiaudo mus viešai,

     Bet pasauly eina vis taip —

     Savo ainių nukankinti Kristai,

     Ir visur savųjų persekioti buvo pranašai.

     (24 p.)

    

     Dėl ko privalo spiaudyt – aiškiau negu diena. O jeigu jau vadinti save pranašu, kurio ainiai, ki­taip sakant, savieji žmonės nepripažįsta, tai, svei­kas, ir daryk taip, kaip pranašai daro: važiuok sveikas iš Lietuvos į kitą kraštą, į Rusiją, į Italiją, kur, kaipo svetimam krašte, gal ir pripažins kas pranašu. Pas mus toki „pranašai“ vidurnakty ša­ligatviais įkvėpimo ieško, dieną šaukia „pačistim“ arba senus čebatus ir suplyšusias kelnes rinkose siūlydami pirkti tokias „poezijas“ skelbia.

     Paskutiniam eilėrašty reiškia noro, kad mer­gos „...įjaudintais glėbiais mane pašėliškai suskleidę su manim degtų svaigiame žėruojančiam sapne“.

     Žinoma, prostitučių namuose ši knygelė bus „nastolnaja kniga“.

     Šiai knygelei trūksta tik motto „šalin gėdą“, kur obalsį, išrašytą ant užkabintos juostos per patį, šios vasaros gale nešiojo visai nuogos poros Maskvos gatvėmis, kaip rašė Maskvos laikraštis „Večerniaja Moskva“. Tai būtų visai šemeriškai,

     Šitokios „poezijos“ turėtų būti konfiskuojamos, o jų autorių psichinė sveikata turėtų būti patikrina­ma atsakomo specialisto gydytojo.

     Užbaigdamas autorius sako, kad ateities tyrėjas, jo knygos „nuodugniai kiekvieno posakio raides išaižęs, nusišypsos — „parašė Salys Šemerys“, o aš manau, kad veikiau pasakytų visi, išskyrus keturvėjininkus: „nelaimingas Šemerys“,

    

     A. G.

 

     Lietuva. – 1924, spalio 27, p. 7.

 

     b_500_663_16777215_0___images_iliustracijos_2013_tekstai_granata.jpg