Man teko matyti dvi recenzijas, viena „Ry­te“, antra „Lietuvoje“, apie mažytę Salio Še­merio knygelę, „Keturių vėjų“ leidinį l Nr 30 p., vardu: „Granata kratinėje“. Abidvi recenzijos parašytos peraistriai, perpiktai, kad galėtų skaitytoją įtikinti. Kaip tik tų recenzijų paskatintas aš ėmiaus atsidėjęs žiūrinėti tą knygelytę. Na, radau visa to, dėl ko taip pyksta recenzentai; bet radau ir tokių dalykėlių, dėl kurių toli gražu neverta pykti nei ant naujaautorio Salio Šemerio, nei iš viso ant mūsų naųjaautorių, kamjie ieško naujų poezijoje kelių... „Keturi vėjai“ kuriais-ne-kuriąis dalykais buvo pakankamai ir mane atgrasę nuo jų prasimanymų. Laimė, kad mano tokios jau pareigos: tinka, netinka, žiūrėk knygos ir ieš­kok ten nors krislų gerumo.

      Štai jų aštuonetas. Joms pakartoti negaili vietos, o pakomentuoti pravartu ir lengva. Jie visai neatsiduoda neigiamuoju dekadentizmu ir visai ne keisti.

     1. Litanija

     Žeme, skaistėk!

     Pasauli, tapk grynas!

     Ech, visas žemynas, kuris kraujuose išsitrinko, rengiasi kitais marškiniais.

     Žeme, kuri netekai sąvo tinko, remontuokis!

     Pasauli, kilstantis vaiduokli, laikais pasipuošk žvainiais!

     Žeme, lėk laimės luotu!

     Pasauli, godumo nukryžiuotas, palaidotas pavydo karste, prisikelk iš numirėlių sveikas ir pagijęs!

     Žeme, kurios krūtinę keršto kalavijas tūk­stantąjį kartą išvarstė, savo kryžium dabinkis!

     Pasauli, rūsiuose spekuliantų varomas, pa­sauli, pagieža pribrinkęs, nusiplauk nuskriau­stųjų ašaromis!

     Žeme, mūsų jūsų motina, ar vis dar tave milionų mėsos neprisotina?

     Pasauli, choleros plakamas, varvant tavo žaizdų pūlių latakams, ar nežliumbsi aušinamos audros prašydamas?

     Žeme, granatų tašoma, pasigailėk mūs, tavęs prašome!

     Pasauli, mūsų prieglaudos bokšte, kad ap­gintum mus, trokštame!

     Žeme, gyvatos kauke, užtark mus, tavęs šaukiamės!

     Iš granatų arimų, nykstant nakties skydams, pasauli, sutraukyk grandines, kuriomis esi pririštas prie ydų stulpo, ir padaryk, kad nenurimtų, kurie dar nenurimo.

     Nes visus tavo syvus iščiulpęs klaikumo siaubas mus vos gyvus laiko apgaubęs!

     Žeme, apsižemiuok nauja žeme, už save smarkesne!

     Pasauli, kurs save iš savęs išsirauni, būk grynas!

     Žeme, skaistėk ir į nutiestas rimties turbynas lėk!

     2. Žaižaruojantieji žibintai

     Pasaulis dega ir liepsnoja...

     Pasaulis, lyg pratrūkusis ugnikalnis, išsi­veržė liepsnotom rankom.

     Pasaulis virpa, kaip vanduo.

     Pasaulis ginklų skiepyte priskiepytas pasti­rusių grandinių ir vorų, kaip potvinio pasaulis tvindomas...  

     Pasaulis dega ir liepsnoja. Visuos kampuos ir visose užunarvėse užspęsti dinamitai, liępsnos pagauti, susprogsta, suplėšydami žemę, dangų ir erdves.

     Ir štai dangus skeveldrų išnešiotas ir suardyta žemė į skutus po sproginių išskaidytas ertmes chaotiškai plevena, plaukioja ir ieško uostų, kur prisiglaustų, kad išsigydžius nuo žaizdų.

     Mes, lyg sliekai, sprogimų gązdinami, ap­kurtę ir apakę visiškai ir tamsoje po išnaras granatų landžiojam ir žiūrim į visus kraštus...

     Ir matome toli, toli, toli lyg paukščių kelius plevenant skaisčiai žaižaruojančius žibintus...

     Ir liejasi krauju mūs akys ir tvinsta mūsų širdys...

     3. Laisvėjantiems

     Aš – jūsų balsas, skelbiantis griausmu

     Vergystę griaujančias audras,

     Šaukiu smūgiu likimo neišvengiamu

     Pramušt.laikams erdves tikras...   

     Šaukiu kovoti dėl naujos būties,

     Į apkasus vedu aš jus,

     Kame vergai laisvas skraistes nulies

     Per šiuos žūtbūtinius mūšius.

     Aš jums dainuosiu nugalėjimo himnus...

     Tegul ir audros kreitėja...

     Bet mes numeskim rupesnius liūdnus...

     Mum dausos bus šioj žemėje...

     4. Štai, kaip aš lakstau oru

     Tik aš iš prietarų tvirtovės vienas įsibrovęs krūvon tų, kur pasakas tikrybėmis remia, pro mėnulį ir žvaigždes leiduos į erdves.

     Šalin užbėgusi man už akių Sietyną! Šalin Paukščių Kelius, kurie po kojų pasipynė!

     5. Pasaulio prieblanda?

     Ir po saulės žmonijos sauvalė ir klaikumo kakta prie laiko kolonų priplakta širdperšos zigzaguose meilės mėnuliu mezgasi. (Graži abrakadabra. T.)       

     6. Miestiškai

     Aš šoku gaudžiant spiegiant pabrikų švilpukams.

     Sukuos mašinų ir šeštarnių sūkury.

     Ir ožesio pusnynams stogų plaukus veliant sukant,

     Aš nardausi tramvajų ir vagonų dubury.

     Kaipgi man nekvėptelėjus erdvingai ir linksmai?

     Kad net ir varlės meilės padegtoj ekstazėj kurkia,

     Kad sieksniniais snapais bučiuojasi gandrai

     Ir verdančiam putojančiam aistros duburky

     Pavasariuojasi visi aktingai ir bendrai!

     7. Reliatybė

     Sako – tas man nepatinka,

     Sako – to nesuprantu.

     Sveiką protą pasikinkę,

     Mano jau prijoję ties tiesos krantu.

                Taria, kad pasauly aišku viskas;

                Būtent: žemė ir dangus

                Tai tik formulė ir diskas;

                Audra – skambėsys tiktai žvangus.

     Yr doros vainikas ir paleistuvystėj,

     Yr gražumo dailė ir purvuos,

     Rasis melo griežčiausioje teisybėj,

     O kai kas ir aromatą smarvėje suvuos.

                Nieks: pasaulyje nesipriešinant nedirbo...

                Nieks negimsta žemėj be vargų...

                Daug dar daug dar darbo Dievo dirvoj,

                Nevarytų ir šviežių vagų.

     8. Amen

     Paskui... Gal koks tikslus tyrėjas tolimaisiais amžiais

     Šią mano knygą, kąi Tut-Anch-Amonr kapą, atidarys

     Ir nuodugniai kiekvieno posakio visas raidęs išaižęs,

     Nusišypsos: „parašė Salys Šemerys“.

     Gal dėlto, kad mes dekadentizmą papratę esama identifikuoti su futurizmu, Salys Šemerys kratos ir nuo to vardo; futuristu pavadintu jam matos lygu „spiaudyti juos viešai,“ Man rodos, mes visi privalome būti futuristai, bū­tent, žmonėmis, kuriems pridera ateitis, kurie dirba ateičiai, visame kame progresuodami, ne vieną tos dięnos eilinį darbą. Jei atsiranda žmonių, kurie ir poezijos dalyke norėtų progresuoti, tai tuo tik bereiktų džiaugtis ir vien težiūrėti, kuriam tai sekas daryti, o kuriam ne.

     Grupė mūsą naujaautorių, labai jaunų ir dar nesuskubusių tapti autoritetingais žodžio reiškėjais, pasiryžo drąsiai platinti (suprask: ne siaurinti) poetinį vaizdingumą. Į tą darbą juos įmasino svetimi žmonės ir dažnai nevy­kusiais savo pavyzdžiais. Tai mūsųjų naujaautorių nelaimė. Progresuoti – visai nerėiškia eiti, kitų skverno įsikibus, nes galima tuos kitus ir pralenkti. Jei dažniausiai mūsų auto­riams tame darbe nepasiseka, tai kaip tik yra kalti šitie svetimieji pavyzdžiai.

     Beto, yra dar dvi priežasti mūsų nauįaautorių nepasisekimo. Viena, kad kurie-ne-kurie imasi to atsakomingo darbo, būdami visai ne­talentingi, patys stigdami platesnės už kitus vaizduotės bei kilnesnės inteligenciįos: jie tiesiog yra bejėgiai duoti mums naują žodį. Antra, kad talentingieji, kai pristinga tikrųjų są­vokų drąsumui ir platumui pareikšti, griebiasi ekstravagancijos, peržiangia galimumo ribas, perdeda ir tampa juokingi, nebe natūralūs ir atmestini. Tai šios grupės naujaautorių jeibė ir klaida. Geriau būtų visai nesiėmus to, ko netesi.

     Bet ir skaitytojų, ypač recenzentų klaida, kai jie išvydę beždžionavimą, nenatūralų kraipymąsi, pergreitai nusigręžia nuo visa to ir nebeieško, ar ko neras, kas tikrai originalu, gilu ir platu, – kas pavykę. Be viršui padėtų dalykėlių, neabejotinai vykusių, aš duodu čia, štai, dar keletą, kurie reikalingi yra komentaro.

     1. „Žvarbios žingsniuotės gašlingai gedu­lingam marše, bekojai, taikyti į koją! Berankiai, rankom nemosuoti! Begalviai, pasmakres au­kštyn! Pirmingi, kojingi, gaivingi! Drąsyn!“ Tai nauja karčios satiros forma.

     2. Labai stiprus gašlumo išreiškimas „Hi­mne mergelei“: „O, lelijingoji, vienintele mergele! Aš vis pasėkomis taviem žingsniam einu, kad tau į jausmo tiltą laužiant kelią, galėčiau tau po ko­jų išsilieti Nemunu ir bangomis sušukti dega­momis: duok savo pusrutulius, kurie gaisrais pastyrę (gal pastiri?): laižysiu šėlstančiomis letenomis karštuos krantuos suveltą tavo girią!“

     Čia visai kitas klausimas, ar tokios raštų ištraukos tinka į chrestomatijas „nazidanije junošestvu“. Davatka ir šiaip jau gėdingas žmo­gus, tai perskaitęs, apsišlakstys su švęstu van­deniu. O ir šiaip jau padorus žmogus nusis­pjaus, aptikęs tokį posakį: „Ir savo skreitėj kekšės džiaugiasi manim“, arba „burnų ravas“, („burnomis“ dažnai vadina ir pastur­galio plades; tai „ravas“ būtų visai ne poezijai objektas). Ne! Čia tegali būti klausimas, ar gašlumas išreikštas stipriai. Dėl to negali būti dviejų nuomonių. Mes esame papratę mergelę poezijoje matyti tikrai „lelijingą“, rūtingą; ne­matyti tam sykiui, jog ji esti ir vyriško gaš­lumo objektas. Bet jei vieną sykį mergelė paimta nebe senoviniu būdu, tai tam išreikšti valia imtis ir atatinkamų įmonių. Salys tas įmones pavartojo sumaningai. Technikos žvil­gsniu tai jam pliusas, o doros žvilgsniu tegul sau, kas nori, abejoja ar „Yr doros vainikas ir paleistuvystėj“. Jei poeto ar žodžio daili­ninko vaizdus taikysi propagandai, vadinasi utilitarizuosi, tai manysi, jog ir pats kūrėjas yra toks, kokia jo kalba. Tai bus klaida. Kai žmo­gus esti „toks“, jam nė kalbėti nebereikia: jis — padaro, kalba gi žmogus tik iš pilnumo ne­išgaišintų jausmų. Šemerys, kurs moka šau­kti: „Žeme, skaistėk, pasauli, tapk grynas“, nei pats negali būti cinikas, nei turėti noro platinti cinizmą; čia jo tik klaida. „Dievo dir­voje šviežias vagas „varyti“ galima ir be brutalumo, nors jis itin sektųsi pareikšti. Ypač, kad ir tie patys gašlumo dalykai Šemeriui gali itin sektis kitaip paimti. „Mergelės šypsena angoj akių“, – labai plonas pastebėjimas. Kaip tik šitie plonumai ir yra tikrieji vyliai, tikroji moteriškų galybė, kuriai reikšti vis naujų įmonių ieškoma. O visi tie „pusrutuliai“ – tai rusų ištvirkėlių posakis – „polušarija“. Tai net ne originalu, nes skolinta.

     Kas moka pagiedoti tokią „Litaniją“, kas pasaulį moka vaizduotis „godumo nukryžiuotą, palaidotą pavydo karste, keršto kalavijo vars­tomą, choleros plakamą, pagiežos pribrinkusį, rūsiuose spekuliantų varomą“, kas moka šau­kti, kad nuo visa to „nusiplautų nuskriaustųjų ašaromis“, tas neša „žaižaruojančius žibin­tus,“ tas „laksto oru“ virš Sietyno ir Paukščių kelių, tas klaikumo kakta priplaktas prie laiko kolonų“, to krūtinėje sproginėja granatos, tas ir kitiems moka į krūtinę įmesti granatą. Tas pranašas ir jokiam čia pajuokimui nėra vie­tos. O seklieji recenzentai – tai tie vaikėzai, kurie tyčiojos, tiesa, iš pliko, vis dėlto kilnaus pranašo ir buvo verti, kad juos meškos su­draskytų.

     Kaltas, dvigubai kaltas ir pats Salys Šemerys, kad, būdamas pranašas, tyčia, dėl komedijos, dėliojasi pliką peruką, kad tik duotų sekliai publikai progos iš jo pasityčioti. Pusė jo kny­gelės tai ta plika peruka. „Nenado tavo, milaja molodiož“. Nesenai šaukė prityręs ir iš­mintingas A. Buchovas „Keturiems vėjams“. Žr. „Echo“. O jis, Buchovas, kiekviename savo posakyje ne šabloninis, naujais žodžio meno keliais keliaująs, yra klausytinas. Štai, kas Šemerio negerai:           

     1. „Aš gastroliuosiu trimitingąjį stuburkau­lių koncertą visą – ateikite klausyti visos“. Kam čia tas – visą? Kad ir ne „visą“ autorius ištrimytuotų savo „stuburkaulių koncertą“, kurs chemijoje vadinasi sierinio gesuonies har­monija, vis tiek vulgaru ir to klausyti vargu bau kas kitus kviečiąs, juoba – kitas. Kražių moterų vienuolyno kapelionas Budreckis anais senaisiais laikais, gindamasis nuo nuolatinio landžiojimo skundikių vienuolių, vieną kartą joms atėjus, taip balsiai joms užtrimytavęs, jog daugiau jos nė akių nebeparodžiusios. Bet tas „ypatingas gynimosi būdas“, anote rektoriaus Dovydaičio, Šemeriui publikai padaryti neleis­tinas. Su tuo „gastroliuojama“ tam tikrose ge­rai uždarose vietose.

     2. „Nutukę ilgesiais“. Iš ilgesio žmonės vysta.

     3. „Lakštingalų kava“ – kavos neverda iš lakšttngalų, nors kepsnį, sako, iš jų liežuvių kepa.

     4. „Visatą perkąsti siuntu“ – tai neoriginalu, nes rusiška, raskusit vselennuju.

     5. „Į jausmų tvirtovę iškristi“; nebent „įkristi“?

     6. „Plieno dinamito ašmenim“; nei plieno dinamito, nei dinamito plieno pasaulyje nėra, tei ir ašmenų iš to padaryti negali. O jei negali padaryti, tai negali ir sakyti; bus tuščias darbas, niekas taip neims kalbėti.

     7. „Kaimui juodu sijonu apsiavus“. Naktį galima vaizduotis sijonu; tik sijonus segas, ne aunas.

     8. „Kad pievos pievose paskendę anka“. Iš tų keleriopų negalimybių – jokio vaizdo.

     9. „Meilę gumbuotą“. Esti lazda gum­buota; bet kaip vaizduotis tai, taikinant į mergelę? Su gumbu padaryti? Nėščia? Vulgaru. O gal kitaip? Tam atspėti reikia nebent labai ištvirkusios fantazijos; paprastoji neatspėja.

     10. „Laižysiu letenomis“. Iki šiol buvo laižoma liežuviu, o „letenomis“ – glostoma. Šiuo tarpu vieno daikto veiksmo prikergimas kitam daiktui nesudaro sąmojingo originalumo.

     11. „Atsimušiau blauzdą į Sietyno saitą“. Blauzda užkliūti Sietyno – yra vaizdas; o Sie­tyno saite – nėra: sietynas neprisietas nei faktinai, nei optiškai.

     12. „Vakaro amas ėmė grimst ant šaltų ylų“. Grimst – ant? Grimsta – į, o ant – plūduruoja. Tai neleistina kalbos žvilgsniu nė pradedamajam mokiniui. Tad ir „ylos“ čia ne­dera. Jos derėtų kitur šalčiui išreikšti.

     13. „Ir šarvų kupinas piroksilino kevalas trupinas“ – abrakadabra, nieko daugiau.

     14. „Kraujo šmotas“. Szmat krvi? Daug kraujo? Šmotas teesti kieto daikto.

     15. „Akių trimitai“. Akys neduoda balso, tai nė vaizdo būti negali, ir panašios pastangos suderinti nesuderinamosios sąvokos, yra vėjo dalykas: visa tai negali prigyti gyvoje kalboje.

     Daugiau, kalbos dalyke su „bangybe“ (kaip: brolybe) ar su žemiuokis (kaip: pačiuokis), jei prisivertęs ir gali sutikti, tai su „gatvėtis“, „aikštėtis“, „lūpos giesmiuojasi“ – jokiu būdu, tai kalbos absurdai arba ką kitą reiškia. Su­lygink: laukinėtis. O „žalėja“ sodai – rusicizmas: zeleniejet. Tjesa, kad ir anie „gatvėjimai“ ne savi Šemerio prasimanymai, bet iš ru­sų dekadentų „pasiskolinti nesiklausus“.

     Apie naujaautorių eilių metriką reiktų vien neigiamai pakalbėti (jos naujaautoriai nepri­pažįsta), kad poezija nebūtų skiriama nuo metravimo. Tam tikru metru rašyti yra atskiras menas. Kitas labai sugeba metruoti, o nieko nesugeba poezijos įdėti. Ir antraip, Šv. Rašte Senojo Testamento kupinai poezijos, o jokios metrikos. Bet tada mūsų naujaautoriai turėtų liautis eilėmis rašę, nes eiliavimo, metrikos meno žvilgsniu, surašinėjimas žodžių po vieną ne į eilią, bet į stulpelį, iš viršaus žemyn, chiniškai, yra gryniausis absurdas; jis nieko nepavaizdina turinio, ypač klausant. Jei turinys gražus, jis bus gražus ir tada, kai bus surašy­tas ir taip, kaip aš tai esu viršiau pradžioje padaręs. Sulygink R. Tagorės „Gitanžali“ ar ką kita,           

     Taigi, kad mūsų naujaautoriai granatomis svaidosi, yra labai gerai; tik reikia, kad tos jų granatos būtų tikrai sprogstamos ir perskrostų kietą širdžių luobą, o ne arkliamėšliai, kuriais tik akis užteškia. Iš Salio Šemerio, jei jis nusiims blozno peruką, galima daug ko rimta laukti. Nujau, kad tik jis nenuvarytų mūsų poezijoje, toje Dievo dirvoje, naujos vagos!

     (Skaityta Rašytojų ir Žurnalistų Sąjungoje)

     Lietuvis. – 1924, Nr. 1, p. 11-12, Nr. 2, p. 10-11.