tekstai.lt

Salys Šemerys. Iš rankraščių. Atsiminimai ir samprotavimai apie „4 vėjus“ (1964)

b_100_141_16777215_0___images_iliustracijos_2013_tekstai_4_vejai.jpg     Nuskambėjo „Keturi vėjai“ kaip fanfarų trimitavimas, pra­slinko atžarus laikmetis su jaunystės poetiškais, dažnai atžagiais apsirikimais ir klaidžiojimais.

     Jaunas žmogus, kuriuo aš esu buvęs prieš penkiasdešimt metų, visai nepanašus dabar į mane. Aš jau nebesuprantu to savo drą­sumo, kuris mane įkvėpė į tokius jaunatviškus užmojus, į tokius literatūrinius ekscesus ir ekstravagantiškumus.

      Dabar beveik nesinori tikėti, kad yra buvęs ekspresionistinis maištavimas ir veržlus, siautingas nertėjimas mano kūry­boje, ir stebiuosi, kaip aš išdrįsau rašyti viską, kas tik man patiko.

     Nors nuo to laiko praėjo pusšimtis metų, daug ką atsimenu apie savo dalyvavimą „Keturiuose vėjuose“ ir ryškūs įspūdžiai yra išlikę iš mano ano meto literatūrinės veiklos.

     Aš mėginu išsiaiškinti, ką tas laikmetis buvo mums reiškęs? Tuo metu gyvenime į mūsų laikinąją sostinę Kauną atėjo naujos mados: naujoviškai pasiūti drabužiai, trumpos suknelės, trum­pos, žemiau kelių vyriškos kelnės (Knikebocker), smailūs džimi batai, naujoviška muzika ir šokiai: fokstrotas, sliufoksas, tango.

     Mes skaitėme naujoviškas knygas ir moderniškus žurnalus, kaip: „L'Esprit Nouveau“, „Der Sturm“, ir mes norėjome su­moderninti ir mūsų užsnūdusią, suprovincialėjusią literatūrą tik ne futurizmo kryptimi, kuri po pirmo pasaulinio karo jau buvo atgyvena ir išėjusi iš mados.

     Apie 1920 m. susirinko lietuviška jaunoji literatūrinė pa­dermė, kuri apėmė įvairaus temperamento ir labai skirtingų pažiūrų rašytojus ir menininkus.

     Mus visus jungė naujausia mada ekspresionizmas. Mes siekėme naujų išraiškos formų: širdies atvirumo, nuoširdumo, kilnumo, žmoniškumo, tiesos troškimo ir veržimosi į tiesumą.

     Mes, jauni žmonės Kaune, norėjome būti ekspresionistais, troš­kome atlikti didelius žygdarbius. Mes mylėjome meną ir literatūrą ir dėl tų dalykų buvome pasiruošę aukotis. Mes norėjome, kad mūsų literatūra būtų moderni ir netarnautų nei politikai, nei religijai!

     Lyg apsėsti mes visi trys: Binkis, Petrėnas ir aš nėrėmės iš kailio, vaikščiojom kaip pamišę, svajojome kažin ką nuosta­baus padaryti.

     Tuo metu rašiau eilėraščius ir prozos kūrinių bandymus, naujovišku būdu sukurtus, nemigau naktimis, nes dieną turėjau dirbti įstaigoje, kad galėčiau užsidirbti pinigų pragyvenimui, ir vakare lankiau paskaitas Aukštuosiuose kursuose, kur aš tuomet studijavau mediciną.

     Ir Binkis, ir Petrėnas atidavė visas savo jėgas ir entuziazmą naujai literatūros krypčiai. Tuo užsidegimu buvo užsikrėtęs ir dailininkas Adomas Galdikas, kuris nupiešė „Keturių vėjų pranašo“ titulinį paveikslą viršelį.

     Mes į nieką neatsižiūrėjome, buvome labai neatsargūs. Nebuvome numatę, į kokius pavojus galėjome atsidurti, kurie galėjo atsirasti dėl mūsų nepaprastų kūrinių, dėl mūsų netikėtų kalbos išraiškų, dėl mūsų senovę griaunančio stiliaus.

     Mes drįsome, mes kūrėme!

     Ir kam?

     Kuriam galui mes buvome tokie nuostabiai naujamadiški ir veržėmės i begalinius užmojus?

     Tai buvo tikras azartas rašyti!

     Tai buvo groteskinis žavesys visu kuom, kas nauja ir modernu. Mes drumstome ramų literatūros sustingimą ir nusistovėjusį gyvenimą naujose sąlygose.

     „4 vėjams“ neteisingai primetamas futurizmas.

     Kuom „4 vėjai“ skiriasi nuo futurizmo?

     Visų pirma futuristai šlovino k a r ą. Marinetis „Futurizmo manifeste“ sakė: „Karas yra pasaulio higiena“. Jo kūriniai buvo: „Elektrinis karas, himnas tepalui, tepusiam kulkosvaidį“.

     Vėliau futurizmas vėl atgijo. Futuristai pasidarė fašistais. Musolinis ir Hitleris buvo didžiausi futurizmo stulpai.

     Čekai, slovakai, lietuviai, latviai, estai buvo ekspresionistai, t. y. taikos šalininkai.

     Per pirmą pusę XX amž. yra buvę du didieji pasauliniai karai.

     O ir dabar kariaujama Vietname, Palestinoj ir kai kur kitur. Vietname po daugiaropų paliaubų nesiliauja kariavę.

     Ot, kur tikras futurizmas!

     O „Keturi vėjai“ visiškai priešingai: karą smerkė.

     Futuristai garbino m a š i n a s, kas atrodė fantazija, kai 1912 m. VI mėn. 29 d. buvo paskelbtas „Futurizmo manifestas“'.

     O dabar mašinos yra įsiskverbusios ne tik į transportą ir į fabrikus, bet ir į žemės ūkį.

     O „Keturi vėjai“ mašinų negarbino.

     Futuristai aukštai statė g r e i t į. Ir dabar visur reika­laujama, kad viskas būtų daroma sparčiai ir skubiai ne tik fa­brikuose, bet ir kiekviename žingsnyje. Tie planai ir jų viršijimai yra mūsų gyvenimo esminiai požymiai.

     O „Keturi vėjai“ tokių reikalavimų neskelbė.

     Futuristai liaupsnino s p o r t ą.

     Ką mes dabar matome?

     Sportas yra dominuojantis faktorius visose gyvenimo srityse.

     Tos tarptautinės olimpiados, spartakiados, festivaliai, varžybos, lenktynės, krosai, regatos ir kitokios pirmenybės yra ap­ėmę visų protus.

     O „Keturi vėjai“ sporto neaukštino.

     Moderniška s t a t y b a, tos naujų namų degtukų dėžutės yra sukurtos futurizmo ir kubizmo įtakoje.

     Šių laikų naujoviška m u z i k a, moderniški š o k i a i tos pat krypties padariniai.

     Nežiūrint to, kad dauguma žiūri neigiamai į futurizmą ir jį smerkia, atgijęs futurizmas savaime yra įsiskverbęs į mūsų laikmetį.

     Tik ko futuristai siekė, tas yra dabar

     p a s i e k t a,

     p r a l e n k t a,

     i r   v i r š y t a.

    

     1964

 

     b_500_703_16777215_0___images_iliustracijos_2013_tekstai_4_vejai.jpg