1969 m. buvo išleista S. Šemerio poezijos rinktinė „Granata krūtinėj”. Iš 40 eilėraščių 15 buvo naujų, kiti – pakartoti iš 1924 m. leidimo. Po knygos pasirodymo 70-metis S. Šemerys nusiuntė Lietuvos rašytojų sąjungai prašymą, kad priimtų jį į narius, bet atsakymo taip ir nesulaukė. Tikėtina, kad prie prašymo jis buvo pridėjęs ir 1972 m. rašytą autocharakteristiką, kurioje sakėsi esąs pasiryžęs „eiti realizmo, gal ir socialistinio realizmo kryptimi“.
Autocharakteristika
Nežinau, ar mano kūryba yra kam nors reikalinga, ir tai mane ypatingai nejaudina, – juk jau daugiau nei pusšimtis metų yra praslinkę nuo to laiko, kai buvo išpausdinti mano pirmutiniai kūriniai, ir visą tą laiką mane nepalieka ramybėje tasai varginantis įtempimas, su kuriuo yra susijęs kūrybos procesas.
Esu buvęs ekspresionistas. Galvoju: tai buvo mano „Sturm und Drang“ periodas. Nuo dabar noriu eiti realizmo, gal ir socialistinio realizmo kryptimi.
Atmetus visus sunkumus, mano gyvenimas yra buvęs impulsyvus ir įdomus.
Ką aš esu iš tikro galėjęs ir sugebėjęs, tai mano maniera parašyti savotiškai, originaliai ir taip, kaip niekas nėra rašęs. Galima sakyti, rašymo manieringumą aš esu gana tobulai įsisavinęs. Dabar dirbu tobulindamas davo stilių Ir ryškindamas savo veidą.Tam tikslui esu gana rimtai pasiruošęs: esu 1929 metais pabaigęs Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą, esu 27 metus mokytojavęs, esu plaukiojęs jūromis ir mariomis su jachta, esu išlaikęs navigacijos kvotimus ir įsigijęs tolimojo plaukiojimo kapitono laipsnį. Esu ilgai gyvenęs ir daug pergyvenęs, tarpais esu vargęs ir skurdęs, galima sakyti ir „mėtytas ir vėtytas“. Nežinia, ar man pavyks visus savo išgyvenimus atvaizduoti literatūriniuose kūriniuose.
Kurti, konstruoti ir gaminti kokius naujoviškus, neįprastus daiktus, – štai kas mane ypatingai domina. Turiu didelę vaizduotę: būdamas namie Ir sėdėdamas savo kambaryje, įkvėpimą semiu iš savo fantazijos ir atsiminimų. Gerai sekasi kurti ir nakties metu, kai pabudęs nebegaliu užmigti. Tas būna dažniausiai paryčiui tarp trečios ir penkios valandos. Kai aplink visiškai tylu ir tamsu, tuomet man atlekia visokių minčių, kurias vos spėju užrašyti, užsižiebęs naktinę lemputę prie lovos.
Iš tikro būdamas kuklus ir nedrąsus, aš noriu rodytis originaliu, prakilniu, nepaprastu. Su vaikišku naivumu aš daugelį sykių kartoju provincijos gudročių sąmojus: aš stengiuosi atkurti manierą, kaip kalba kai kurie lengvabūdžiai, veiklūs ir plepūs žmonės.
Man trūksta aktyvumo: aš mieliau žiūriu ir stebiu, kaip ir ką energingesni už mane veikia. Bet už tai apibūdinti ir įvertinti kitų poelgius man yra tikras malonumas: tuomet prapliumpa ir išsiveržia tikras žodžių potvynis. Tokiais momentais aš liūliai nesiskaitau su tuomi, kad ir kitiems, ten esantiems norėtųsi įterpti vieną kitą žodelį, aš juos apstulbinu, išmušu iš vėžių, skandinu juos savo žodžių sraute.
Bet, jeigu prieinama iki gilios mokslinės diskusijos, kur reikia tiksliai ir subtiliai, rimtai, profesionališkai apsvarstyti meno problemas, aš prikandu liežuvi ir užčiaupiu lūpas. Tuomet pasireiškia tam tikras drovumas, kuris dažnai man kliudo išreikšti savo nuomonę.
Kol aš esu tikras dėl pagrindo, ant kurio aš stoviu, tai nesibijau surizikuoti. Aplamai mano samprotavimas yra geras: aš mėgstu tikslumą ir turiu gyvą daiktų sąvoką.
Tačiau aš kartais pasiduodu iš anksto įsikaltos nuomonės arba senoviškų prietarų įtakai.
Bendrai paėmus aš turiu gerų jausmų didelį fondą, nepaprastą dvasios išraišką ir labai ryškų jumoro jausmą. Kartais aš pasiduodu kito asmens įtakai. Mano palankumas išreiškiamas daugiau darbais negu žodžiais; gyrimai mane daugiau varžo, negu peikimai.
Mano stiprus įsitikinimas galėtų mane padaryti autoritetu ir įtakingu žmogum. Mano intelektualiniai gabumai turėtų mane nuvesti į sėkmę, jeigu aš visas savo pastangas sukoncentruočiau į savo užsibrėžto svarbiausio dalyko siekimą. Tačiau mano išsiblaškymas ir nepastovumas kliudo pasiekti užsibrėžtą tikslą.
Tie, kurie mane arčiau pažįsta arba įeina į intymų sąlytį su manim, greit įsitikina ir supranta, kad manyje nieko nėra to, kas primintų tironą arba reiklų valdytoją.
Visiškai nemėgstu iškilmingų sukaktuvių ir jubiliejų. Aš gyvenime noriu būti paprastu, niekam nežinomu žmogum, taip sakant, egzistuoti „inkognito“. Stengiuosi savyje atvaizduoti įkūnytą kuklumą, bet duodu suprasti, kad mano pavyzdys galėtų būti įdomus kaip noras drąsiai išsireikšti, nustebinti.
Aš norėčiau savo kūryboje atvaizduoti prakilnią vyro ir moters meilę, jų taurius žygdarbius, nepasikartotiną drąsumą ir vyriškumą, norėčiau vaizduoti jaunystę, grožį, sveikatą, jėgą.
Aš esu vedęs klaipėdietę, su kuria laimingai gyvenu daugiau kaip trisdešimtimt metų. Nors esu pavydulingas dėl to, ką myliu, bet nesu linkęs įtarinėti ir nesu kerštingas. Tam tikra filosofinė mano dvasios pakraipa leidžia man daiktus suprasti tokiais, kokie jie yra iš tikro, ir kliudo man rūpintis tuo, kas nuo manęs nepriklauso. Aš esu apykantus lengvoms ydoma ir paprastoms silpnybėms, bet pasižymiu tikrai aštria, karšta, negailestinga neapykanta veimainiškumui. Kartais būnu linkęs užmerkti akis ir nematyti daugybės puikių savybių ir išradinėju tik tas nedaugiariopas ydas, kurios yra atsiradusios dėl įsisenėjusių papratimų ir konservatyvizmo.
Turiu tvirtą ir kllnų pareigos jausmą ir aukštą idealą, kurio pasiekti stengiuosi įvairiais keliais ir būdais.
Kasdieniniame gyvenime aš esu nekalbus ir nuobodus, esu 1,89 m ūgio liesas, pailgaveidis, žilaplaukis senis.
Mano tualetas nepasižymi puošnumu. Į gatvę stengiuosi eiti tvarkingai apsirengęs, o namie būnu kukliau apsitaisęs, nes esu iš mažens įpratintas rūbus nešioti taupiai.
Mano mėgstamiausias užsiėmimas yra klaidžioti po girią, kepintis saulėje, gulėti pliaže, braidžioti pajūriu iki kaulelių įsibridus į vandenį ir pūškintis jūroje. Patinka važinėti dviračiu, tik mažu greičiu ir trumpu atstumu.
Kadaise turėjau jūreivišką įkarštį. Su savo jachta TEGU buvau išplaukiojęs Baltijos jūrą skersai ir išilgai.
Kiek drąsos ir ištvermės buvo parodyta!
Jūreivystė mane užgrūdino fiziškai ir psichiškai.
Nors iš mažens buvau silpnos sveikatos, bet grynas oras ir sveikas gyvenimo būdas bei tinkama mityba (nerūkymas ir negirtuokliavimas!) sustiprino mano kūno stovi tiek, kad aš sulaukiau daugiau kaip septyniasdešimt metų.
1972
