tekstai.lt

Kazimieras Barėnas. Stasio Santvaro „Buvimo pėdsakai“ (1984)

b_100_138_16777215_0___images_iliustracijos_2013_tekstai_santvaras_buvimo_pedsakai.jpg     Vladas Šlaitas vis įtikinėdavo mane, kad poetas pajėgus kurti tik maždaug iki 50 savo amžiaus metų, o paskui jau baigtas. Šitokius teigimus jis išskaitęs kažkurių filosofų raštuose. Tiesa, jis suminėdavo ir vieną kitą vardą žymių poetų, kurie neįtelpa į tą taisyklę. O ir jis pats, jau senokai peržengęs tą amžiaus ribą, vis dar teberašo eilėraščius. Taigi išeitų, kad amžius nebūtinai vaidina kokį nors lemiamą vaidmenį, ir šitai liudytų eilėraščių knygos mūsų pačių poetų, kurie jau net nebe šiandien sulaukė oficialaus pensininko amžiaus, o vis rašo ir gerai rašo, ieškodami ir surasdami naujų kūrybinių šaltinių ir įsisavindami naujas formas.

      Tarp tokių į šlaitišką amžiaus taisyklę jokiu būdu neįeinančių yra ir poetas Stasys Santvaras, 1983 m. pabaigoje išleisdinęs aštuntąją savo lyrikos knygą Buvimo pėdsakai (aplankas ir poeto portretas Vytauto K. Jonyno, 167 p., kieti viršeliai, 800 egz., kaina 8 dol.). Priešingai, šis amžiumi, rodos, dabar svetur pats vyriausias mūsų poetas pastaraisiais metais ypač kūrybingas, ir jei ieškotume atsakymo, kodėl taip yra, apylengviai turbūt jį rastume. Nebereikia jam diena iš dienos sekinti fizines ir dvasines savo jėgas, kad užsidirbtų pragyvenimą, tai užtat nuo 1977 m. susilaukiame jau net trečio jo poezijos rinkinio, ir visi jie stambūs.

     Iš dalies naujasis rinkinys yra gana akivaizdus tęsinys dviejų ankstyvesnių. O tai turbūt liudytų, kad poetas pasineria jį užplūdusiuose naujuose motyvuose, iki tol dar nejudintame pasaulyje, ar kad jį apkeri naujos formos. Štai meilės motyvais eilėraščių S. Santvaro kūryboje anksčiau nebuvo gausu, o 1977 m. išleistas šeštasis jo lyrikos rinkinys Dainos ir sapnai, gali sakyti, visas yra tokiems motyvams skirtas. Tegu ir nedidelis, bet ir naujojo rinkinio pirmasis skyrius „Dainų ir sapnų atspindžiai“ yra taip pat žaisminga meilės lyrika. Be kita ko, net ir skyriaus pavadinimas išduoda neslepiamą giminystę tarp ano rinkinio ir šito skyriaus, kuriame meilė ir viešpat-nia ir dievina vadinama. Tačiau Santvaras net ir meilės džiaugsmą sieja vis daugiausia su rūpesčiu, su žmogaus gyvenimo netikrumu. Tai būdinga jam nuo pat kūrybinės pradžios. Liūdėjime jam juk paskęsdavo toliai — užeidavo juoda naktis, atšaldavo viltys, sodai ir šaltiniai, baisus būdavo tuščias vakaras be jokių žiburių. Todėl ir dabar poetas net ir meilės eilėraščiuose dažnai su tokiu rūpesčiu ir netikrumo jausmu žvelgia:

    

     Kas žino čia, į kokią rūsčią lemtį,

     Lyg stirnos, mes nubėgsim tekini...

    

     Gal dar aiškiau tai kitur pasakyta:

    

     Ak, nieko nuostabesnio šiam gyvenime nėra —

     Tiktai jinai, tik meilė, tik mirtis...

    

     Tęstinis yra ir kitas skyrius — „Rubajatai“. 1978 m. išleistame rinkinyje tų ketureilių buvo išspausdinta net 337. Joks kitas mūsų poetas nekultivuoja tos formos, kuri reikalauja didelės drausmės: maža žodžių, o jais turi būti daug pasakoma. Nemažo garso pasiekęs Lietuvos poetas Justinas Marcinkevičius, pabandęs parašyti kiek sonetų, pripažinęs, kad tai ypač sunki forma, ir pagalvojęs, kad poetais reikėtų pripažinti ir į rašytojų sąjungą priimti tik tuos, kurie „išlaikys egzaminą“ — sugebės parašyti sonetą. Kaip žinia, sonetas turi 14 eilučių, ir pagal tam tikrus poetikos dėsnius į jas reikia sutalpinti, kas užsimota. Rubajato tik šykščios 4 eilutės, taigi dar sunkesnis menas ta forma naudotis. Kaipgi į jas suimti pasaulį ar žmogaus nusiteikimo ir galvojimo akimirksnį ir poetišku jautrumu sušildyti? Tačiau Stasys Santvaras meistriškai ir pasigėrėtinai įvaldė tą formą ir tuo pasiekimu gali tik didžiuotis.

     Stasį Santvarą, kaip poetas prisipažįsta, ta rubajato forma žavėjusi nuo pat jaunystės, bet tada trūkę didesnio gyvenimiško patyrimo. Pragyventi metai prinešė korius patyrimo, ir dabar anais metais sulaukėme stambaus tų rubajatų rinkinio, o šiame dar atspausdinta 143. Kur tik patyrusi akis pasuka žvilgsnį, ten ir iš savo lietuviškos aplinkos, ir iš plataus pasaulio įvykių žibteli mintingas ketureilis:

    

     Sielą panardinęs į neapkantą ir šaltį,

     Štai žmogus prieš žmogų eina ginklų kalti! —

     Ei, težvanga tik vaikų saidokai ir kardai,

     Mes gi, meitėlį paskerdę, lašinių surieskim paltį!

    

     Nuo rūsčio ir ironijos, nuo smerkiančio žvilgsnio viskam, kas kasdienybę daro nepakenčiamą, iki kartais šviesaus ir viltingo žybtelėjimo, — štai tų rubajatų branduoliai. Kai jų tiek apstu, tai ir pasirinkti ką nors sunku. Kurį beskaitytum, kiekvienas sklidinas išminties, originaliai ir poetiškai išreikštas. O kai pasirinkti neįmanoma, tai gal užsklęskim rubajatų, kuriame poetas taikiai sutinka prisiimti viską, kas gera ir negera:

    

     Žeme, tavo grožį, tavo šilimą, kuri svaigina,

     Tavo gėrį, keliantį į saulę derlų vynuogyną,

     Tavo žmones su apgaulėm, su klastom ir su kaltėm —

     Trokštu susipilt į savo sielos vandenyną!

    

     Kiti du rinkinio skyriai galbūt labiausiai atitiktų knygos pavadinimą. Tiesa, buvimo pėdsakai yra juk viskas, ką poetas sukuria, taigi ir tie meilės eilėraščiai, ir rubajatai, ir visi anksčiau išleistieji poezijos rinkiniai. Bet skyriuje „Septyni miestai“ Stasys Santvaras atkuria savo konkrečių kelionių įspūdžius ir, remdamasis atsiminimais, brangius jam miestus, kuriuose buvo palikti buvimo pėdsakai. Iš Bostono, kuriame jam tenka gyventi jau nemaža metų, iš kurio per Atlantą ten jam girdėti Pavasario balsų aidėjimas ir kaip Donelaičio būrai eina dalgių plakti, poetas mėgsta pakilti ir pasidairyti po pasaulį. Tai šiame „Septynių miestų“ skyriuje turime „Bermudos vaizdus“, kuriuose, poetiška akimi žvalgantis, dažnai ir Lietuva švysteli. Šiokių ir tokių tų atšvaitų yra (net ir ant balkono besidairą žvirbliai primena, kad ir ten tokie klegėjo). „Nova Scotia“ cikle dar daugiau tų lietuviškų užuominų (rudens peizaže ir Galdiko paveikslų ugnys ir medžiai, ir debesys pilki Lietuvos peizažą poetui primena).

     Pats didžiausias ciklas tame skyriuje yra „Meksika“ (12 eilėraščių). Gamtovaizdis šičia nebeprimena poetui Lietuvos, bet užtat leidžia ne tik šiuo ar tuo pasigrožėti ar dėl ko nors paliūdėti, bet ir stipriai pajusti neteisybę, kai “mogus savo krašte paverčiamas vergu:

    

     Deja, ir tavo, ir manas dirvas

     Pagrobė žmonės svetimi!..

    

     Mūsų poetai apskritai nelabai linkę sielotis tuo, kas pasaulyje vyksta. Platų mostą turintieji, gyvi savo tautos ir krašto bėdomis, o taip pat ir savo išgyvenimais. Peikti jų dėl to, žinoma, nėra ko. Gal tik abejonės kiltų dėl tų poezijos derlių dauginančių, kurių kūrinių minčiai iššifruoti reikia kviestis atitinkamus spėjikus, kaip ir Mikaldos pranašystėms... O Stasys Santvaras tame „Meksikos“ cikle turbūt retas, jeigu ne vienintelis, lietuvis poetas, kuris kadaise pavergtiems ir žudomiems, o dabar skriaudžiamiems, kažkurios eilės piliečiais laikomiems to krašto actekams, olmekams, taraskanams, majams, toltekams ir kreolams ne tik užuojautą reiškia, bet, kaip europietis, ir gėdą jaučia už ispanų besaikį siautėjimą, o kaip lietuvis, nors sako kad

    

     Jei mano kojos nepasieks gimtinės tolimos —

     Tik čia, tik čia norėčia aš saulėlydžio sulaukti... —

     Vis tiek, pasiilgęs savo tėvynės lygumų, sukteli:

     Ir niekur niekuomet nerasim krašto,

     Kaip mūsų žemių žemė Lietuva! —

     Kentėsim, lauksim nerangaus likimo pašto —

     Gal dar parlėks namo žmogaus dvasia laisva...

    

     O patys tie poeto kūrybinę vaizduotę daugiausia atsiminimuose sujudinę septyni miestai yra gimtasis Seredžius, jaunystės metais globojęs ir švietęs Vilnius, sapnais, nemigo naktimis, patirtais sopuliais, meilės ilgesiu ir jaunatvės polėkiu kerėjęs Kaunas, šnarančiomis pušimis Palanga (kurioje „Vėlyvą Kūčių vakarą išvarė Motulę — / Ir aš pradėjau savyje nekęst žmogaus!“) ir dar trys svetimi: Milanas, kuriame poetui teko studijuoti, mįslinga Roma ir pagaliau amerikietiškasis Bostonas, kuriame poetas gyvena („Išmetėt mane — audros išrautą medį“, kuriam poetiškai nusilenkiama už kasdieninę duoną.

     Šis skyrius baigiamas lyg ir programiniu eilėraščiu „Lietuva“, tam tikru himnu savo krašto didybei, kuriame esama ir polemikos su lietuviškais dainiais, giedančiais, kad Lietuva yra mažytė. Santvarui ji didelė ir didžiausia, nes buvo pasiekusi net Juodųjų marių krantą, ir totoriai, rusai, vokiečiai ir lenkai neišmanė, „kaip sutramdyti Vytį“. Tai turbūt lietuviškai gal pats entuziastiškiausias eilėraštis visoje knygoje. Tokią mintį ypač pirštų posmas, kuriame iškeliamas lietuviškas fenikso įvaizdis:

    

     Mažytė būdama, tik žemės lopinėlis,

     Ar tu pakeltum amžių kovas, žudymus, vergiją,

     Ar akyse negestų spindintis padangių mėlis?..

     Nei nūdien, nei seniai,

     Ak, niekuomet maži nebuvo kankiniai, —

     Kaip feniksai, jie pelenuos atgyja!..

    

     „Žmogus ir daiktai“ pavadintame paskutiniame knygos skyriuje sutelktieji eilėraščiai ne forma, bet filosofiniu nusiteikimu, žmogaus likimo apmąstymu gal labiausiai giminingi rubajatams. O gal reikėtų sakyti, kad tame didokame kūrinių pluošte susitinkame su Stasiu Santvarų tam tikra prasme tokiu, koks jis buvo iš pradžių ir koks liko visados: ne lengva ranka jis mosteli, praeidamas pro žmones ir daiktus, bet vis ieškodamas prasmės. Štai, apsvarstydamas laiką (eilėraštyje „Valanda“), poetas beria vieną po kito išmąstytus aforizmus:

    

     Gatves minia užliejo, tartum lava,

     Minioj, kaip girioje, praranda savas savą!

    

     Skubėjime žmogus visai paklaiko,

     O jis tik menkas šapas nerimo ir laiko.

    

     Poetas pasaulyje ne kažin kiek šviesulių teįžiūri, nes jų gal per daug ir nėra. Virvė jam pasibaisėjimą kelia, nes „Regiu ant jos aš brolį žmogų pakabintą“, cigaretė kada nors reikš, kad „tai bus paskutinė liepsna manų akių“, pieštukas — „Tave aš surašau, mane surašo laikas!“, durys —

    

     O tu išeisi iš namų, nors ir viltim sirpai —

     Sunki ranka paskui tave užtrenks duris!..

    

     Iš viso naujasis rinkinys — svari Stasio Santvaro poetinio kūrybingumo duoklė skaitytojui. Svari ir įvairi. Keturi knygos skyriai yra lyg tarytum keturi atskiri rinkiniai, sulydyti į vieną knygą. Juose įvairuoja forma ir motyvai, o sulydo filosofinis nusiteikimas ir santvariškas stilius bei žodynas.    

    

     Aidai, 1984 m., Nr. 5

 

     b_600_110_16777215_0___images_iliustracijos_2013_tekstai_aidai.jpg