tekstai.lt

Jurgis Jankus. Dvi dienos pas Santvarą (1982)

b_100_131_16777215_0___images_iliustracijos_2013_tekstai_santvaras_bostone.jpg     Malonus Tėve Leonardai,

    

     Lekiu beveik šimto kilometrų per valandą greitumu nuo Rochesterio ligi Bostono nutiesta juosta, vienur vadinama thruway, kitur turnpike, ir galvoju, kad žmogus nežmoniškai pasitiki savimi. Toji juosta neprasideda Rochesteryje ir nesibaigia Bostone. Ji tūkstančius mylių eina, šakojasi, rangosi per visą kraštą, ir visur yra pilna tokių pat lekiančių dėžučių, kaip manoji. Per metus jų sudūžta šimtai tūkstančių, dešimtys tūkstančių tokių pat, kaip mudu su Kotryna, negyvai užsimuša, daug kartų daugiau visam gyvenimui susiluošina, bet savimi pasitikėjimo nemeta. Kaip lakstė, taip ir tebelaksto. Kaip nelakstys, kad ir mudu seniai, savimi pasitikėjime užsikasę, kitiems neužsileidžiame, visu keturių šimtų mylių keliu mėginame išlaikyti vienodą šešiasdešimties mylių greitį, kad pažadėtą valandą atsirastumėm prie Santvarų durų.

      O pasitikėjimas savimi, mielas Leonardai, ne visada išeina į sveikatą. Kad va ir praeitą pavasarį, Draugo kultūriniame priede rašydamas apie Santvarą, veptelėjau, kad jo Kaimynus tuoj po pirmojo spektaklio sutašė Pulgis Andriušis. Jeigu būčiau nepasitikėjęs savo atmintimi, jeigu būčiau skambtelėjęs Santvarui, nebūčiau užkabinęs nieku dėto Pulgio, nes Santvaras dar gerai atsimena, kad ana pikta recenzija buvo pasirašyta J.K. inicialais. Tada buvo, žinoma, visokių spėliojimų, net tvirtinančių, tikrai žiną, kas slepiasi už tų dviejų raidžių, bet inicialai ir pasiliko tik inicialais, o man pačiam iš to tik sarmata, kad pleptelėjau apie kolegą, ko neturėjau pleptelti. Ir dar blogiau, kad ir atsiprašyti nebegaliu, nes Pulgis jau senokai išėjęs ten, kur niekas jokiu, nors ir mandriausiu telefonu nebepasiekiamas. Žinai, Tėve Leonardai, jeigu tenai kokiu nors būdu jie paskaito mūsų laikraščius, Pulgis, tokį apšnekėjimą perskaitęs, galėtų net kelis kartus savo kaulus po Australijos žemele apversti, nes ir pats Santvaras tvirtina, kad niekas Pulgio su anais J. K. inicialais net bandyti nebandė gretinti. Iš kur man toks atsiminimas atėjo, negaliu nė pats atkasti, bet jaučiu pareigą klaidą atitaisyti, kad ateities kultūros istorikui nebūtų neaiškumų.

      Turbūt nedaugelis tegalėtumėm pasigirti, kad mūsų čia kūrimosi dienos būtų buvusios lengvos ar labai malonios, bet Stasiui Santvarui jos, galima sakyti, buvo išskirtinai sunkios. Šalia kasdieninės duonos ieškojimo sunkumų, jį dar slėgė žmonos liga. 1949 m. gruodžio mėn. 12 d. man, dar Vokietijoje tebesėdinčiam, jis rašė: „Alė dar tebėra ligoninėje. Šiom dienom padaryta jos plaučių nuotrauka esanti „much better“, jau leidžia rytais vaikščioti, bet ligoninėje reikėsią būti dar gal ir porą mėnesių (...). Aš dėl to kenčiu. Žinau nelengva ir Alei. Bet džiaugiuosi, kad ji sveiksta (...). Suprantama, kai išeis iš ligoninės, kurį laiką neleisiu jai dirbti. Turės užtekti to, ką aš užkalsiu ar užsiusiu. Ir laukiu tos dienos kaip gražaus sapno, nes tik tada bus kur be rūpesčio palikti Agą, bus galima ir tariamai savo kampą susirasti, bet darbo jau ir dabar ieškau“. O su tų darbų radimu irgi nelengva. Tame pačiame laiške sako: „Nėra jokios lietuviškos organizacijos, kuri vadinamiems grinoriams padėtų susirasti (tegu ir imdama pinigus už tarpininkavimą) darbą. Aš nežinau, kaip yra kitur, bet man, nežiūrint, kad sunkių bėdų esu prislėgtas, niekas nepadeda tais reikalais rūpintis. Ar moki angliškai, ar visai nemoki — eik pats vienas ir ieškok“. Tokią nuotaiką dar labiau pasunkino, kai kiek vėliau liga ir mirtis atėmė vienintelį, vos iš vaikystės beišbėgantį, sūnų Algimantą, kurį ką tik cituojamame laiške vadino Agu. Panašūs negandai vėliau palietė daugelį, bet ne tuoj, ne tada, kai šiame krašte dar tebesigraibėm kaip akli apie tvorą, kai dar gerai ne suvokėm, kaip čia reikės verstis ir kurtis.

     Gerai atsimenu, kaip nelaukta Algimanto mirtis palietė mane patį. Jutau pareigą, kad reikia ką nors daryti, kaip nors atverti širdį, ką nors pasakyti anapus trafaretiškų užuojautos žodžių. Jeigu būtų čia pat, apkabintum ir, rodos, tuo tyliu apkabinimu nors kiek įsijungtum į bičiulių netekimo skausmą, bet kaip tą padaryti iš tolo? Daug sykių mėginau rašyti, bet, atsidūręs prieš žodinį tuštumą, kiekvieną sykį nuleidau rankas. Tas žodinio tuštumo pajutimas net ir mūsų pasikeitimą laiškais ilgesnį laiką buvo pertraukęs. Žinau, kad Stasys gal ne sykį suko galvą, kas atsitiko, kas pakišo gana šiltiems mūsų ryšiams koją, bet vargu ar kada priartėjo prie tikros priežasties.

     Vėliau laikas, visokios užmaršties meisteris, Santvarams šiek tiek apdildė netekimo skausmo aštrumą, man nutrynė sarmatą, kad nesugebėjau rasti tokių žodžių, kokių tuo metu labiausiai reikėjo.

     Po kiek laiko literatūriniai reikalai mus vėl suvedė krūvon, vėl ėmėm ir susitikti, ir susirašyti, o šitą vasarą, kai, po ilgoko kelio jau kiek pavargę, sustojom prie jų kiemo vartelių, Stasys išėjo pasitikti plataus šypsnio nušviestu veidu.

     Bostoną Santvaras vadindavo Amerikos Atėnais. Jie jį traukė ir, kai New Yorke nepasisekė niekur užsikabinti, pamėgino kurtis čia. Pamėgino dar ir dėl to, kad čia jau kūrėsi Bernardas Brazdžionis, Antanas Gustaitis, Faustas Kirša. Visi artimi bičiuliai ir visi, ypač Brazdžionis, ragino keltis į Bostoną ir mėginti laikytis kartu. Atvykę kurį laiką pas Brazdžionius pabostonyje (Lowrence, Mass.) net ir pagyveno, kol pavyko gauti šiokį tokį darbą ir butelį Burrell Place, tokiame keistokai pastatytame ir gana apleistame name. Net ir tos gatvelės gyventojų rinkinys buvo gana ypatingas. Kai Stasys pasakoja man apie anas dienas, man vis lenda galvon mintis, kad, pažadinęs savo teatrinį talentą ir patyrimą, galėtų parašyti puikią Burrell Place komediją.

     Vėliau pavyko gauti jau padorų butą K gatvėje, bet neilgam. Kažin kas tą namą nupirko, ir reikėjo vėl kraustytis, o tuo metu gauti kur pastogę buvo tikrai sunku. Atsitiko, kad Česius Mickūnas kaip tik East 3rd gatvės gale, galima sakyti, pačiame pajūry, baigė statyti dviejų butų namą ir ieškojo pirkėjo, o Santvaras irgi ne vienas buvo bėdoj: iš to paties namo turėjo kraustytis ir Antanas Gustaitis. Abu susitarė kibti į tą Mickūno namą. Pats Antanas Gustaitis apie tas dienas pasakoja: „Vaikštom su Stasiu pajūriu, žvalgomės į būsimą savo palocių ir, kad tave kur rupūs miltai, neišsukam galvų, kaip prie jo prieiti. Ir darbus šiokius tokius turime, ir mėnesinius mokėjimus sutektumėm mokėti, bet kad tuo tarpu abiejų kišenės visiškai tuščios, o reikia apskritos sumelės tam vadinamam down payment. Visas namo reikalas greičiausiai tuo seilės pavarvinimu gal ir būtų baigęsis, jeigu ne vienas mano pažįstamas. Sužinojęs mūsų bėdą. be jokių sąlygų ir varžtų paklojo tą prakeiktą pradinį įmoką, ir mudu su Stasiu atsikraustėm į savo palocius“. Kas tas gerasis pažįstamas buvo, Antanas nepasako, o aš nesiveržiu. Juk žinai, Tėve Leonardai, kad iš manęs menkas žurnalistas, nenoriu ir nemėgstu sunkti žmogaus. Svarbu, kad Stasys su Antanu tame name ir dabar tebegyvena, ir ar nebus tik vienintelis toks atvejis, bent čia svetur, kur du pirmaują mūsų kultūrininkai taip ilgai išgyventų po tuo pačiu stogu.

     Nuo jų namo ligi jūros nėra net gero pasivaikščiojimo. Pereini skersai gatvę, nusileidi pakalnėn ir gali bristi į vėsų vandenį. Jeigu nenori bristi, gali eiti ir eiti, gerti ir gerti vandenyno kvapų pritvinkusį orą. Gali eiti Dorchesterio įlankos pakraščiais, gali apsukti dviejų mylių ratą apie Pleasure Bay ir vėl sugrįžti į tą pačią vietą, gali paėjėti gerą pusmylį ligi Pleasure Bay užtvankos, pažiūrėti, kaip iš įlankos į vandenyną plaukia savo skėčius išpūtusios medūzos, pastebėti, kiek per užtvanką krisdamas įlankos vanduo suplaka tirštų putų, kurios atoslūgio metu linguoja toliau į vandenyną, o prasidėjus potvyniui, pasuka į dešinę ir nulinguoja į Dorchesterio pakraščius, gali cukrinėje (Sugar Bowl) atsisėsti ant suoliuko ir valandas stebėti, kaip meškeriotojai laukia užkimbančios žuvies, o jeigu nori, gali ir pats atsinešti meškerę ir bandyti savo kantrybę. Nežinau, ar Gustaitis bando, bet Santvaras sakosi čia dažnokai pasėdįs ir neretai pietums ar vakarienei parsinešąs šviežią vandenyno dovaną. Tai tik pramogai, tik atsikvėpimui, o šiaip, Tėve Leonardai, vargu ar besuskaitytumėm, kiek valandų čia begyvendamas yra mūsų kultūrai atidavęs. Nuo bostoniškių kultūrinių subatvakarių ligi kelių poezijos knygų, ligi libretų Chicagos operai, ligi visokių kitokių darbų darbelių. Nenubrunka jų kur nors į kampą nė dabar, nors įžengusiam į devintą dešimtį gal ir vertėtų atsikvėpti, kojas ištiesus vasaros saulėje pasikepinti. Bet ne. Jis dar reikalingas ir Maironio minėjimams, ir Lietuvių enciklopedijos antram papildomam tomui, ir aštuntajai savo paties poezijos knygai, kuri jau vien leidėjo besidairo. Jeigu leidėjas atsirastų, juk būtų gražu, kad Stasys Santvaras savo aštuntą gyvenimo dešimtmetį atžymėtų aštunta poezijos knyga.

     Ką tik paminėjau Lietuvių enciklopediją. Stasys Santvaras kurį laiką buvo jos sekretorius, o visą laiką nuolatinis bendradarbis. Abiejose — ir lietuviškoje ir angliškoje, Lietuvos tome yra jo dvi stambokos studijos apie mūsų operą ir dramą, o visuose kituose tomuose yra aptaręs daugybę rašytojų, aktorių, dainininkų: lietuvių, italų ir gal dar kitokių. Jeigu kas surinktų viską, kas tenai yra, St. S. inicialais pasirašyta, būtų tikrai gražus tomas, o kur dar smulkesni ko nors aptarimai, sudėti be jokių inicialų. Juk nė smulkiausiam rašteliui žinių negalėjo tiesiai iš oro pagauti ar sugalvoti sėdėdamas su meškere.  Reikėjo pasidairyti po visokią literatūrą, kartais pergriozti ištisus tomus ir atrinkti tik tą, kas enciklopedijos skaitytojams galėjo būti reikalinga.

     Vieną vakarą, kai sėdėjome vienu du, ėmiau ir paklausiau, ar jis bent nutuokia, kiek ir ko Lietuvių enciklopedijai yra davęs? O gal tą kiekį turi kur nors susižymėjęs? Stasys tik nusišypsojo ir papurtė galvą. Tos savo talkos darbų jis niekur neregistravo, net nemanė žymėtis, bet, kiek pagalvojęs, pridėjo, kad nedaug tesuklystų, jeigu spėtų, jog kiekviename tome yra bent po šimtinę jo paruoštos informacijos gabalų. Net galvos nesukant, lengva sumesti, kad visuose tomuose jo paruoštos informacijos gabalus reikėtų skaičiuoti tūkstančiais.

     Turbūt kiekvienas, kiek besidomįs mūsų muzikiniu gyvenimu, žino, kad Stasys Santvaras yra geras ir beveik nuolatinis operų libretų vertėjas. Yra jų sukūręs ir naujų. Skaičiais jo, kaip libretisto, darbas atrodo taip: nepriklausomos Lietuvos operai yra išvertęs 15 libretų, o dirigentų Bukšos ir Marijošiaus raginamas, yra pataisęs ir kalbos bei muzikiniams reikalavimams priderinęs dar 6 ar 8 kitų verstus.

     Pats sukūrė libretus Stasio Šimkaus Pagirėnams, M. Petrausko — J. Karnavičiaus Eglei, Antano Račiūno Atlantidei ir Pakalnio baletui Sužadėtinei. Čia būdamas, Chicagos lietuvių operai išvertė septynis libretus ir sukūrė du naujus: J. Gaidelio Danai ir Vyt. Marijošiaus Priesaikai (pagal Balį Sruogą).

     Vien tik skaičiai mena, koks didelis darbas toje srityje padarytas, bet skaičiai ir tėra skaičiai. Jie neparodo nei kiek tam reikėjo įdėti darbo, nei kiek vien tam reikėjo ruoštis. Geram originale muzika su žodžiais yra suderinta į tobulą sąskambį. Verčiant į kitą kalbą,neužtenka išversti, kad žodžių prasmė atitiktų originalo žodžių prasmę, net neužtenka, kad vertimo ritmas atlieptų originalo ritmą, bet reikia rasti tokius žodžius ir tokius jų derinius, kad jie atlieptų ir muzikinį originalo skambėjimą. Libretų vertime tai ir yra pats sunkiausias reikalas. Tą momentą dar labiau pasunkina tai, kad mūsų operinė literatūra labai jauna, dar neturi susikūrusi nei savo specialaus žodyno, nei savo lietuviškų muzikinių frazių. Tame bare Stasio Santvaro įnašas yra, kukliai tariant, tikrai didelis, bet visą jo vertę suvokti tegali tik tie, kurie tiesiogiai su jo darbu susiduria: kompozitoriai, dirigentai ir dainininkai. Jam pačiam tą vertimo darbą atlikti ir jo tobulumo siekti yra lengviau, negu šiaip bet kam, kad ir gerai abi kalbas mokančiam. Jis ir poetas, savo gimtojo žodžio meisteris, ir dainininkas. Versdamas kiekvieną frazę, jis pats dainuoja, ir tol ieško tokių žodžių ir tokio jų suderinimo, kol užtinka geriausiai sutariančius su originalu: su originalo žodžių prasme ir su muzikiniu skambėjimu. Ne sykį pasitaikė girdėti, o kartą net spaudoje radau parašyta, kad geram dainininkui visi žodžiai ir visi jų deriniai geri, kad ypatingas ypatingų žodžių ieškojimas tik nereikalinga išmonė. Vargu. Santvaras pasakoja, jog Kipras Petrauskas jo dainuojamą tekstą prašydavo taip sutvarkyti, kad pačiai aukštajai gaidai tektų dvibalsis ie. Nemanau, kad kas nors mėgintų Kiprą pavadinti prastu dainininku, o ir jis rinkosi savo balsui patogiausius garsus. Antrą vertus, gal jis buvo ypatingai geras dar ir dėl to, kad žinojo, kas jo balsui gera ir kas ne. Sekusieji Lilijos Šukytės, irgi geros dainininkės, pareiškimus mūsų spaudoje, galėjo pastebėti jos pasakymus, kad ji nedainuojanti daugelio šių dienų kompozitorių, nes jie komponuoja nepastudijavę žmogaus balso galimybių. Toli neinant, reikėtų tik įsiklausyti į mūsų liaudies dainas, ypač tas toli nešančias sutartines, kad atsivertų, su kokiu rūpestingumu ir išmanymu yra parinkti ir su melodija suderinti skambieji jų žodžiai. Jų parinkime ir derinime atsispindi amžiais matuojamas liaudies dainų kūrėjų patyrimas, kurio dar labai trūksta operinėje ir net koncertinėje mūsų kūryboje.

     Žodžių samplaikų derinimas su muzikiniu jų skambėjimu, su atvirumu meliodijai yra taip giliai įsisėdęs Santvaro sąmonėje, kad, kurdamas savo eiles, ieško ne vien prasmės ir poetinių sakinio puošmenų, bet nepaprastai daug dėmesio kreipia į kiekvieno žodžio, kiekvieno jų derinio ir pagaliau į viso eilėraščio muzikinį skambėjimą, tartum rašydamas sektų dainos, kantatos ar net daug sudėtingesnio muzikos veikalo melodiją, o kartais net eilės melodijų derinį.

     Vieną vakarą jis paskleidė savo naujausio rinkinio Buvimo pėdsakai rankraštį ir paskaitė Septynių miestų jau septintą ir galutinį variantą. Atsivertęs rankraštį, kiek stabtelėjo, paskum pasakė, jog bandys skaityti taip, kad pajusčiau tą jo eilėraščiuose muzikinį skambėjimą, kurio ligi šiol nė vienas jo raštų vertintojas nėra pastebėjęs. Nors Stasys kalbėjo labai rimtai, kad tame rimtume galėjau nugirsti net užslėptos širdgėlos skambtelėjimą, negalėjau nuslėpti staiga galvon smilktelėjusios minties sukelto šypsnio. Kai jis pakėlė akis į mane, nebesusilaikiau ir pasakiau: „Ar ne per daug, Stasy, iš vargšų vertintojų reikalauji? Juk vargu kuris iš jų moka patampyti armoniką, o tu nori, kad jie sugaudytų visokius, žodžių garsuose užslėptus skambėjimus“. Dabar žinau, kad to gal ir nereikėjo sakyti, bet kai sykį pasakiau, tai nebenoriu ir slėpti. Stasys nepasakė nei taip, nei ne. Gal nenorėjo sugadinti momento nuotaikos, o gal ir dėl ko kito, bet pradėjo skaityti, lyg aš savo nelabai padorios pastabos būčiau visai nepasakęs.

     Buvo įdomu sekti ne tik tų Septynių miestų mintį, ne tik poetinių priemonių gausumą, bet ir sumaniai parinktų garsų bei jų samplaikų skambėjimą, artėjantį į muzikinę melodiją. Ir iš tikrųjų: kodėl niekas ligi šiol nėra to pastebėjęs?

     Apskritai tas jo Septynių miestų ciklas yra lyg Stasio Santvaro — poeto dvasinė biografija, nes tie miestai yra tikros vietos, per kurias poetas pats savo gyvenime yra perėjęs ir kurios giliausius pėdsakus yra palikusios jo sieloje. Pirmiausia Seredžius, kuriame liko vaikystės pėdos, paskum Vilnius, kurio amžiais sutelktų vertybių atmosferoje pradėjo vertis platesni horizontai; Kaunas, kur susikristalizavo vyro, poeto ir dramaturgo veidas; Milanas su Roma lėmė pasirinkimą meninio pasaulėvaizdžio. Ir pagaliau Bostonas, lyg visko sintezė, lyg prievartinė vieta, skirta permąstyti ir pasverti viską, ką kur yra gavęs, ką kur yra palikęs, kas yra atsitikę minėtuose ir neminėtuose miestuose ir net visiškai ne miestuose.

     Kai paskaitė, abu gerą valandėlę tylėjome. Man atėjo mintis, kad Gaidelis, Kačinskas, ar kuris kitas geras kompozitorius pagal tą Santvaro ciklą galėtų parašyti puikią septynių miestų simfoninę poemą.

     Pačiu Bostonu Santvaras nesiskundžia. Daugeliu savo bruožų jis net patinka. Ir dabartimi, ir praėjusiais amžiais. Bostono praeitį jis net riša su savo giminės likimu. Žinoma, ne faktiškai, bet simboliškai. Bostonas pradėjo amerikiečių kovas prieš anglų priespaudą, o Santvaro visa giminė kovojo panašią kovą. Jo prosenelis kovojo 1831 metų sukilime, senelis 1863 metų sukilime, o jis pats, dar beūsis jaunuolis, išėjo į Lietuvos laisvės kovų savanorius. Laisvės kovoms pasibaigus, įsijungė į mūsų kultūros barų darbininkus ir, net tokio amžiaus sulaukęs, nemano iš jų pasitraukti, nors kartais pasiskundžia, kad mes, tų pačių barų darbininkai, dėl pačių niekiausių niekų vienas kitą alkūnėmis pastumdom, o kartais net ir skaudžiau užgaunam.

     Kai Stasys dirba mūsų poezijos baruose, greitai sueis kapa metų. Pirmas jo eilių rinkinys Saulėtekio maldos išėjo 1924 metais (dramatizuota svajonė Saulytė, 1923 m.). Ligi šiol pasirodė septyni rinkiniai, o aštuntas, kaip jau minėjau, guli gelsvame portfelyje ir nekantriai laukia leidėjo, bet pats Santvaras dar net nemėgina gesinti Dievo duotos poetinės kibirkšties. Jis vis tebekuria ir vis įglaudžia į tą rinkinį tai vieną, tai kitą eilėraštį.

     Kad va ir tą naktį, prieš mums atvykstant į Bostoną. Tai buvo naktis iš šių metų rugpjūčio mėnesio septynioliktos dienos į aštuonioliktąją. Apie ją Santvaras žodis žodin taip sako: „Atsigulęs greitai užmigau. Pabudęs jaučiausi gerai išsimiegojęs, kambary buvo šviesoka, tai nusprendžiau, kad jau bus ir gerokai praaušę. Atsikėliau, apsirengiau ir, tik kai pravėriau duris, sumečiau, kad kambarys šviesus vien nuo gatvės lempų, o šiaip dar tebėra naktis“. Kad ir tebebuvo naktis, bet gulti nebenorėjo, tai sėdo prie stalo ir sukūrė šį šmaikštų, tikrai Santvarišką rubajatą:

    

     Miestas neužmiega. Miestas dunda.

     Dunda vargas, darbas ir pagunda   

     Mano siela — paukštė nerami ir alkana —

     Toj gūdžioj nakty giedot pabunda...

    

     Tai tiek, Tėve Leonardai, palaidų minčių apie draugą ir žmogų, pro kurį šią vasarą pasitaikė pravažiuoti ir porą dienų apie šį bei tą pasišnekučiuoti. Ne visas mudviejų šnekas čia surašiau, bet paminėjau tik tai, kas vienaip ar kitaip kam nors, kada nors gali būti įdomu. Ar mano parinkimas buvo geras, spręsk Pats, nes mane pasitikėjimas savimi jau ne sykį yra apgavęs.

    

     Aidai, 1982 m. lapkritis-gruodis, Nr. 6

 

     b_600_110_16777215_0___images_iliustracijos_2013_tekstai_aidai.jpg