tekstai.lt

Robertas Keturakis. Išsipildęs gyvenimas ir išsipildžiusi mirtis (apie Stasį Santvarą, 2004)

b_100_159_16777215_0___images_iliustracijos_2013_tekstai_santvaras_bibliografine.jpg     Bandymas įminti, kodėl mano kartos atmintin Stasys Santvaras atėjo su pačiu atviriausiu ir kartu paslaptingiausiu savo eilėraščiu „Vabalėlis“, mane vis dar persekioja.

    

     Kokias tu pareigas eini,

     mažasis vabalėli?

    

     Tokiu perregimu atvirumu yra apdovanojama tik vaikystė – sielos šviesa apgaubtas pasaulis. Ir poetas. Be jokių pastangų, vedama tik alsavimo ir dvasios visagalybės, išmintis tampa šviesi, dosni ir tikra.

     Ir nėra, regis, lengvesnio uždavinio, kaip bandyt įminti, kodėl Stasys Santvaras savo saulėlydžio, savo paskutinėje ir atsisveikinimo su žemiškuoju pasauliu knygoje „Saulėleidžio sonetai“ vėl sugrįžo prie šio perregimo atvirumo eilėraščiu “Antras vabalėlis“:

    

     Aš nežinau, kur tu buvai, kada buvai…

     Nutilo amžių amžiai kaip laukų žiogai,

     Regiu tave aš gintaro lašely –

     Kada, kada, o vabalėli, užmigai?

    

     Galima būtų pasitelkti tik šituos du Stasio Santvaro kūrinius ir kalbėti ne tik apie poeto gyvenimą ir kūrybą, bet ir apie žmogiškojo gyvenimo turinį, paskirtį, šviesą ir tamsą.

    

     ***

    

     Kokią ištvermę turėjo Stasys Santvaras? Aš su juo prasilenkiau, mus atskyrė nežymi laiko atkarpa, kuri ypač lemtinga buvo kylančiai iš bolševikinės vergijos Lietuvai. Vadinasi, ir kiekvieno mūsų likimui. Negaliu jums papasakoti, pasitelkdamas vien poeto artimųjų atsiminimus, vaizdinę medžiagą, kūrybą, laiškus – visą tą buvusio didelio ir turiningo gyvenimo juostą, negaliu jums papasakoti nei apie jo kūrybinius sumanymus, nei apie sumanymų įgyvendinimą, nei apie kūrybines ambicijas.

    

     ***

    

     Yra tokia sena legenda apie žmogų, kuris vieną gražią dieną pilkas nuo kelio dulkių, apsuptas mėlynų debesų šešėlių ir žaibuojančių pavymui kregždučių, įžengė į šurmuliuojančio miesto puošnių vitrinų apstotą gatvę ir, pūsdamas iš karklo išsuktą švilpynę, išsivedė iš miesto visus vaikus su visais jų žaislais ir pasakomis, su jų sapnais ir tikėjimu, kad galėtų skraidyti kartu su angelais, bitėmis ir kregždėmis.

     Vaikai susispietė apie tą pilką nuo kelio dulkių, lydimą švilpynės giesmės žmogų, pasuko pro miesto vartus, patraukė per vėjyje švyluojančias pievas. Ir išnyko.
Miestas greitai sugriuvo.

     Stasys Santvaras jau „Saulėtekio maldose“ teigė šitą stebuklo ir paslapties jutimą, o vėliau, jau lemtingųjų istorinių įvykių išvakarėse, 1939 metais pasirodžiusiame eilėraščių rinkinyje „Giesmės apie saulę ir sielą“ tą nepaprastumo jutimą papildė įspėjimu: “Baisu, kad viesulai pakirs tave kaip lapą rudenio geltoną“, nes “už tavo gyvastį galvos padėt nieks nesutiko“.

     Iš kur visa tai?

     Simbolistų, kaip ir romantikų, estetinėse ir egzistencinėse nuostatose ryškėjo vienas momentas – svetimėjimo rupiai realybei, kasdienybės banalumui ir lėkštumui poetizacija. Filosofinis simbolizmo pamatas – subjektyvusis idealizmas, savotiškas universalus išsilaisvinimo principas: pasaulis (o ir aš pats) yra toks, kokį aš noriu matyti, suprasti ir priimti.

     Stasys Santvaras savo gyvenimo ir kūrybinio kelio pradžioje buvo apsuptas ne tik šitų estetinių ir egzistencinių nuostatų, bet ir sekė Maironio poetine tradicija. Jinai, išlaikiusi romantizmo ir simbolizmo gebėjimą regėti pasaulyje ir žmoguje Amžinybės nutviekstą dvasią, paliko nuošalėje nuobodžiaujantį subjektyvųjį idealizmą ir kaip svarbiausią poetinę vertybę įtvirtino žmogaus atsakomybę už jam patikėtas amžinąsias vertenybes bei tikėjimą.

     Jausmas ir protas Maironio poetinėje mokykloje buvo artimi kaip du broliai dvyniai.
Stasys Santvaras buvo vienas pirmųjų šios poetinės mokyklos auklėtinių. Svarbiausia – talentingas. Nuoseklus ir atviras naujovėms, kurios tik papildydavo jo poetinę raišką, praturtindavo meninių vaizdavimo priemonių atsargas, tačiau nepakeisdavo pagrindinių poetinių nuostatų: harmonija, grožis, taurumas, prasmingumas.

     Stasys Santvaras – ir paskutinis nuosekliausias Maironio poetinės mokyklos poetas. Be jokių nevisavertiškumo kompleksų, lydimas avangardinių eksperimentatorių pašaipėlių ir lėkštų apibendrinimų, ištikimas savo didžiojo mokytojo estetikai.

    

     ***

    

     Jau minėjau Stasio Santvaro likiminį eilėraščių rinkinį „Giesmės apie saulę ir sielą“, pasirodžiusį 1939 metais. Reikėtų stabtelėti prie šios knygos eilėraščių ciklo „Vaizdai nuo kalno“.

     Šis eilėraščių ciklas visų pirma atveria poeto gilų suvokimą: poezija yra numatanti galia, todėl negalima žodžiu žaisti, negalima žodžio patikėti lengvabūdiškam atsitiktinumui, žodyje glūdi sakralumas. Ciklas pradedamas strofa:

    

     Prabėgo metų metai,

     Ir tūkstančiai žaizdų užgijo –

     Bet mes nenukalėm tau kalavijo

     Ir nepasiūdinom apsiausto iš lelijų…

    

     Tai buvo ištarta Lietuvai. Tai buvo ištarta dar prieš skaudžias pranašiškas Jono Aisčio ir Bernardo Brazdžionio įžvalgas – apie tautos likimą lemiantį kiekvieno mūsų apsisprendimą.

    

     Užmirškim šiaurės vėją. Ir mirties

     šešėliai teišnyksta amžinai.

     Aušra palauš nakties sparnus, atgis

     akiračiai aptemę,

    

     Ir kils iš rytmečio rūkų ugnies ir saulės milžinai

     Besparniai paukščiai ir bedvasiai

     žmonės nebegrįš į žemę…

    

     Iš XXI amžiaus perspektyvos matome: besparniams ir bedvasiams nė nereikia grįžti, nes jie niekur nebuvo prašapę. Bet palikime nuošalėje ironiją ar šio eilėraščio interpretaciją. Man norėjosi jus sustabdyti prie labai svarbios Stasio Santvaro poezijos savybės. Ne eilėraščio struktūra, ne klasikine drausme ir ne išoriniais raiškos efektais atveriamas kūrinio turinys, o giluminiu jausmo ir minties švytėjimu. Anksčiau papasakotoje legendoje apie tai jau buvo užsiminta: „Stebuklo tikrumą jaučia ir su tuo stebuklu sutampa bei jį papildo savo dvasia vien tie, kuriuos dar pasiekia giluminis jausmo ir minties švytėjimas. Visi kiti žavisi spalvingom imitacijom ir nors laikinai nuobodulį atstumiančiais karnavalais“.

    

     ***

    

     Stasio Santvaro poetinis pasaulis yra vientisas giluminėm tiesom. Galima jame matyti simbolizmo laikotarpį – „Saulėtekio maldų“ dvasią, kada viskas vienu mostu padaloma į kasdienybę ir dvasios erdvę. Galima išskirti neoromantizmo stilistikos eilėraščius, atidą subtiliausiems psichologiniams išgyvenimams, elegiškai intonacijai, jausmo persmelktam empiriniam konkretumui. Galima aptikti dar vieną poeto kūrybos momentą, ryškiausią jo paskutiniųjų metų kūryboje, kurį įmanoma pavadinti donelaitiškuoju poezijos atvirumu kasdienybei. Tačiau per visus Stasio Santvaro kūrybos laikotarpius nenutyla balsas apie nesuardomą pasaulių vienovę, kur vienodas teises turi atviras žiedas ir atvira siela.
Visoje poeto kūryboje veriasi didelis tikslas – išsakyti žmogaus buvimo prasmę. Visa kita – amžina kelionė į tikslą.

     Išskirtinis Stasio Santvaro eilėraščių bruožas – natūralus, atidus balsas, sudėtingas išvadas išreiškiantis nesudėtingomis poetinėmis formomis. Amžinieji būties klausimai švyti greta kasdieniškų reikšmių, buitiško regėjimo.

    

     ***

    

     Laiške profesoriui Vytautui Kubiliui 1988 metų pabaigoje Stasys Santvaras rašė: „Kažkada berods Vydūnas yra pasakęs, kad lietuviai dar niekad neturėjo laiko, kad niekieno netrukdomi ir neapgrobiami galėtų savo dvasios lobius sukrauti savame krašte į vieną saugią vietą“.

     Tam tikru atžvilgiu viena saugių dvasios lobių vietų yra ir Stasio Santvaro kūryba.
Natūralu, kad ir į kitas kūrybos sritis S.Santvaras įžengė kaip poetas, labiau pasitikėdamas intuicija ir jausmu, o ne intelekto suveržtom teorinėm nuostatom, labiau remdamasis nuoširdumu ir atviru išsakymu, o ne konceptualiais teiginiais.
Visa jo publicistika, kritikos darbai, kūrybos apžvalgos, kruopščiai atrinktais faktais pagrįsti reportažai, esė, kelionių įspūdžiai, susitikimų su įdomiais žmonėmis apybraižos, istorinės studijos byloja apie tą patį – galimybę rinktis. Rinktis tarp kūrybiškumo ir kasdieninės egzistencijos, tarp gėrio ir blogio, tarp nuodugnaus prisitaikymo prie kitos socialinės ir kultūrinės aplinkos, klastingos mimikrijos, palengva atsisakant tautinės tapatybės ir už tai gaunant tam tikras patogumo ir saugumo garantijas, – ir įsipareigojimų savo Tėvynei, vadinasi, ir žmogiškumui.

     Publicistikoje Stasys Santvaras iškyla ir kaip kuriančios, dinamiškos, neprarandančios savigarbos lietuvybės apologetas. Tokios lietuvybės idėjos buvo atkeltos iš prieškarinės Lietuvos intelektualų erdvės. Jose girdėjosi S.Šalkauskio, J.Brazaičio, A.Maceinos mintys bei perspėjimai. Kaip svarbiausių idėjų priminimas nuskamba poeto skaudi išvada dėl jėgų išblaškymo, kultūrinės ir tautinės mažakraujystės. Kada poetas apgailestauja, jog per daugelį dešimtmečių lietuvio vardu nepajėgėm Amerikos kultūroje įrėžti ryškesnių pėdsakų (išimtis – M.Gimbutienė), ta išvada rodosi dar pagrįstesnė.

     Štai toji išvada: vargas, kada stinga galios, tikros kultūros, pajėgiančios ryškinti ne tik skirtumus ir norą atsiriboti nuo praeities, bet ir surasti ryšių, kurie viską sujungia, kuria tautos istorijos jautimą ir asmenybės vientisumą, drąsiai pasitelkia šviesiausią žmonijos patirtį.

    

     ***

    

     Norėtųsi paliesti dar vieną S.Santvaro veiklos sritį, kuri laukia tyrinėtojų. Tai poeto laiškai, savotiškas jo dienoraštis, kasdieninių reikalų ir būties apmąstymų metraštis, ženkluose sustingęs laikas, kurio skliaute švyti mūsų kultūros, egzistencijos, vilčių ir siekių pėdsakai. Ten galima užtikti naujų, nepaprastai įdomių ir turiningų liudijimų, galinčių keisti kai kuriuos chrestomatinius literatūrologų teiginius apie mūsų literatūros sąjūdžius, tų sąjūdžių ideologus ir vedlius, tautines aspiracijas, parodančių liguistą blaškymąsi nuo „išrinktųjų tautų“ mitologijos iki „pasaulinės brolybės“ utopijos, paremtos prievarta, žvėriškumu, stalinizmo ir hitlerizmo pragaru. S.Santvaro laiškuose yra vietų, kurios šiek tiek paaiškina vadinamąjį kultūrbolševizmą, jo skverbimąsi ne tik į dalies Lietuvos inteligentijos sąmonę, bet ir į visos Europos mąstyseną, kada buvo bandoma rasti išeitį iš ekonominės ir dvasinės krizės, apleidžiant krikščioniškąją etiką ir pasaulėjautą, kurios pagrindų pagrindas visados buvo dvasingo žmogaus būtis.

    

     ***

    

     Stasys Santvaras rugsėjo viduryje grįžo į Lietuvos žemę kartu su sūnumi. Šis poetas yra tylus. Jei norėsite įeiti į šią tylą, turėsite nugalėti savyje triukšmą – savimylą, vienpusiškumą, buitinį lėkštumą ir net savigarbą. Ir tada pajusite, koks žmogus gyveno tarp mūsų. Tegu Stasio Santvaro gyvenimas ir darbai išlieka kaip tylus visų mūsų patikrinimas: niekados nevenkite džiaugtis ir didžiuotis tuo, kas yra ne tik mūsų, bet ir šviesesnioji Lietuvos savastis.

    

     Literatūra ir menas, 2004 m. spalis

 

     santvaras_bibliografine.jpg