tekstai.lt

Vigmantas Butkus. Vinco Mykolaičio-Putino „Viršūnės ir gelmės“: pabaigos poetika (2010)

b_100_127_16777215_0___images_iliustracijos_2013_tekstai_putinas_virsunes_ir_gelmes.jpg     Šiuo straipsniu siekiama aptarti vieną svarbų Vinco Mykolaičio-Putino eilėraščių ciklo „Viršūnės ir gelmės“, tiksliau, paskutinio ciklo eilėraščio „Lopšinė“ poetinį savitumą, kuris iki šiol nebuvo analizuotas. Tas savitumas atsiranda dėl to, kad kompoziciškai komplikuojama ciklo pabaiga, tačiau jis nėra vien kompozicinio-poetinio lygmens, bet turi įtakos viso ciklo, gal net viso rinkinio Tarp dviejų aušrų prasminei struktūrai, jo pasaulėvokos visumai.

     Pagrindinę įtampą rinkinyje kėlusi „viršūnių“ ir „gelmių“ opozicija, žvelgiant iš kitos ir kitokios perspektyvos, „Lopšinės“ finale teatrodo esanti viena ir vientisa „apačia“ („gelmė“) – yra transformuoja­ma į tokią „apačią“ („gelmę“). O tikroji, amžinoji, nekintančioji „viršūnė“, zenitas yra visa reginti „Kūrėjo akis“ – tradicinis Dievo Apvaizdos simbolis. Ši viršūnė yra tokia, į kurią lyrinis kūrinio subjektas neturi absoliučiai jokių pretenzijų. Priešingai – nors ir netiesiogiai, bet besąlygiškai pripažįsta jos nepa­siekiamumą, amžinumą bei visagalybę.

     Daromos išvados: (1) pirmojo ciklo eilėraščio „Dievas“, „kūrėjas“ yra visiškai kitos kokybės, kito lygmens figūros nei „Lopšinės“ „budrioji Kūrėjo akis“; (2) jeigu zenite spindinti „budrioji Kūrėjo akis“, simbolizuojanti aukščiausiąjį, tikrąjį dieviškumą, laikoma amžina ir nepasiekiama, sam­protauti apie simbolistinio etapo Mykolaičio-Putino prometėjizmą reikia pakankamai rezervuotai ir su dar didesnėmis išlygomis nei tai daro, pavyzdžiui, Antanas Maceina; (3) Mykolaičio-Putino, kaip ku­nigo, aspiracijos ir apskritai katalikiška ideologija, jog pasaulį prižiūri, globoja, valdo Dievo Apvaizda, cikle „Viršūnės ir gelmės“ (ir rinkinyje Tarp dviejų aušrų) dalyvauja aktyviai ir esmingai; (4) vis dėl­to kosmologiškai bei teologiškai monumentalus „Lopšinės“ erdvėlaikis formaliai yra pateikiamas tik kaip sapno tikrovės erdvėlaikis, t. y. sykiu ir kaip katalikiškai fundamentalus, ir kaip galimai subjektyvistiškai nesąmoningas, nes sapniškas, to­dėl trapus, momentinis – taip jį lyg kvestionuojant ar „tikrinant“.

    

     Vinco Mykolaičio-Putino eilėraščių ciklas „Viršū­nės ir gelmės“, kaip ir visas rinkinys Tarp dviejų aušrų (1927), yra sulaukęs tikrai daug literatūros kritikų ir istorikų dėmesio. Apie jį rašė Vytautas Galinis, Vik­torija Daujotytė, Jonas Lankutis, Vytautas Kubilius, Kęstutis Nastopka, Vaidotas Daunys, Irena Kostkevičiūtė, Eugenijus Žmuida ir kt. Alfonso Nykos-Ni­liūno nuomone, ciklas „Viršūnės ir gelmės“ sykiu su „Pesimizmo himnais“, būdami „sunkūs savo turiniu bei forma, bet tiksliai išreiškiantys estetinį-filosofinį jo [Putino – V. B.] pasaulėvaizdį“ sudaro simbolistinės Putino poezijos centrą (Nyka-Niliūnas, 1996, 47).

     Šiuo straipsniu siekiama atskleisti ir aptarti vieną svarbų „Viršūnių ir gelmių“, tiksliau, jų pabaigos poetinį savitumą, kuris iki šiol, mano žiniomis, ne­buvo nei analizuotas, nei pakankamai aktualizuotas. Tas savitumas atsiranda dėl to, kad kompoziciškai komplikuojama ciklo pabaiga, tačiau jis nėra vien kompozicinio-poetinio lygmens, bet turi įtakos viso ciklo, gal net viso rinkinio prasminei struktūrai, jo pasaulėvokos visumai, todėl nusipelno atskiro dėme­sio – atidžios, detalios teksto analizės.

     Pagrindinis atidžios analizės objektas būtų fi­nalinis, septintas „Viršūnių ir gelmių“ eilėraštis „Lopšinė“ bei jo santykis su visu ciklu, ypač – su priešpaskutiniu ciklo eilėraščiu „Gelmių dangus“. Priminsiu, kad abu šie eilėraščiai išskleidžia kul­minacinį „žemiškumo“ ir „dangiškumo“ opozicijų jungties, būties dualumo sintezavimo, neutralizavimo motyvą, kuris – kaip nenumaldoma ideali siekia­mybė – glūdi pačioje simbolistinio meno šerdyje. Nastopka rašo:

 

     Viršūnių ir gelmių sintezės motyvas plėtojamas pasku­tiniuose ciklo eilėraščiuose. Dangus atsispindi žvilgan­čioje jūroje ir žemėje (pirmajame variante – „žemės bangoj“ [...]), apvirtę kalnai sminga viršūnėmis į gylį, dangaus žiburiai mirga „juodojoj gelmėj“ („Gelmių dangus“). Ugnies jungtis sieja žemės širdį ir blykčiojančius debesuotoj padangėj žaibus, kraterių liepsnos trykšta į padanges, žaibai skrodžia žemės motinos įsčias. Kosminės permainos koreliuoja su nekintančiu absoliutaus stebėtojo laiku: „amžiną kovą“, „amžiną laisvę“, „Kaip spindinti žvaigždė, zenite įsmigus, / Tebveizės budrioji kūrėjo akis“. (Nastopka, 1985, 163)

 

     Taigi abu paskutiniai ciklo eilėraščiai Nastopkos traktuojami kaip atspindintys vienos plotmės, t. y. vienodos „realybės“, „kokybės“ signifikatus, su iš­lyga, kad paminimas išsiskiriantis, t. y. „absoliutus stebėtojas“.

     Daunys nelabai aiškiai ir akcentuotai, bet lyg ir atskiria labiau subjektyvizuotą, psichologizuotą, intuityvią, momentinę „Gelmių dangaus“ ir labiau kosmologinę, monumentalesnę, visuotinesnę „Lopšinės“ „realybes“. Apie „Lopšinės“ vaizdinius jo atsiliepiama taip: „Tai kosmoso vaizdas, atspindintis žmogaus – mikrokosmoso – situaciją“ (Daunys, 2003, 63). Mikrokosmoso vaizdinija tarytum impli­kuojama „Gelmių dangui“ ir atitinkamai daugumai kitų, ankstesnių ciklo eilėraščių, (makro)kosmoso – „Lopšinei“.

     Kubilius išskiria siužetinį „Lopšinės“ apokaliptiškumą, lydimą „disonansinių aliteracijų garsų“, tačiau kiek susipainioja paskutinio ciklo eilėraščio „kraupios sudužimo įtampos“ kulminaciją reversiškai – neaišku kodėl – perkeldamas į trečią nuo galo eilėraštį „Paskandintojo varpo giesmė“ (Kubilius, 1982, 199-200).

     „Lopšinės“ semantinį ir poetinį kitoniškumą, lyginant su visais kitais ciklo eilėraščiais, labiausiai akcentuoja ir išsamiausiai komentuoja „Viršūnes ir gelmes“ detaliai analizavęs Žmuida:

 

     Paskutiniame „Viršūnių ir gelmių“ eilėraštyje „Lopšinė“ daugiaprasmių simbolių griūtis apsunkina pagrindinę mintį, retorika ir patosas nustelbia išgyvenimo galimybę, abstraktūs apibendrinimai, mažai susiję su individualiu „Viršūnių ir gelmių“ turiniu, o pabaigoje pasirodanti „budrioji Kūrėjo akis“ visai keičia temą. Visa reginčios dangaus akies (ja gali būti ir saulė) vaizdinys kildinamas iš Goethe’s poezijos ir laikomas universaliausiu „atitikmenų“ (correspondences) simboliu. Rusų kultūroje jis dar buvo papildytas religijoje seniai reikšmingu Dievo Veido (божественныйЛик) įvaizdžiu. Dievo akis siunčia savo saulėtus spindulius – aukso grūdus – į Žemės-motinos įsčias: taip kuriamas ir taip gimsta pasaulis. Pradėjęs savi­ savi­kūros aktu, Putinas ciklą baigia globalia pasaulių kūrybos vizija. Asmeninė kova už save yra universalaus dėsnio dalis – tokia galbūt paskutinės ciklo dalies svarbiausioji mintis. (Žmuida, 2007, 87)

 

     Visiškai galima sutikti su teiginiais, kad „Lopšinė“ iš tikrųjų apsunkina pagrindinę ciklo mintį, kad „budrio­sios Kūrėjo akies“ figūra keičia temą, kad „asmeninė kova“ suliejama su universalijomis, bet svarbu deta­liau pasiaiškinti, kodėl ir kaip tai atsitinka? Ar reikėtų svarstyti vien tik apie minties apsunkinimą ir vien tik apie temos keitimą, ar vis dėlto apie žymiai platesnes ir sudėtingesnes kompozicinių, žanrinių komplikacijų ir semantinių transformacijų sukeltas pasekmes?

     Dažniausiai kai kalbama apie „Viršūnių ir gelmių“ kulminaciją, kurioje įveikiami (sintezuojami) simbo­listų bei neoromantikų iš romantizmo perimti prieš­taravimai „tarp dvasios ir materijos, tarp ‘dangaus’ ir ‘žemės’“ (Nastopka, 1979, 481), tarp „idealaus pasaulio“ ir „žemiškos, niekingos buities“ (Galinis, 1974, 100), tiesiogiai ar netiesiogiai yra remiamasi priešpaskutiniuoju „Gelmių dangaus“ posmu, ypač akcentuojant pirmąją ir ketvirtąją eilutes:

    

     Būk sveikas gi, žemės bangoj atspindėjęs dangau 

     Tik tau savo dvasioj aš lūkesio žiedus rinkau.

     Paskęsiu tavy ir gyvensiu pasaliu kitu:

     Ir dangų, ir juodąją gelmę pasieksiu kartu.

 

     (Putinas, 1992, 45) (1)

    

     Kadangi šis posmas iš tikrųjų nuskamba kaip finalinis akordas, kaip fiksuotas – „laimingas“, euforiškas – lyrinio „aš“ troškimų išsipildymas, iš pirmo žvilgsnio nėra visai aišku, kodėl, tarkim, šiuo posmu autorius neužbaigia viso ciklo. Kitaip tariant, kodėl ciklas „Viršūnės ir gelmės“ turi dvi pabaigas?

     Kuo antroji skiriasi nuo pirmosios, kuo ji papildo, praturtina visą kūrinį? Ar, kaip pastebi Žmuida, „apsunkina“, „keičia“?

     Pirmiausia atkreipčiau dėmesį, kad į paskutinį ciklo eilėraštį tarsi „įveda“ „Gelmių dangaus“ pabai­ga – punktyru sumaniai grafiškai nuo kitų atskirtas ir gerokai mistiškas paskutinis jo ketureilis, kuris tarybinių laikų leidimuose buvo kupiūruojamas, aišku, kupiūravimo niekaip nepažymint, nemotyvuo­jant. Kostkevičiūtė tai vertina kaip „konjunktūrinę pataisą“, leidžiančią „paprastinti simbolistinį tekstą“ (Kostkevičiūtė, 1989, 590). Tačiau šis posmas neišvengiamai būtinas kaip tam tikras „transformacinis-adaptacinis“ tiltas, padedantis nuosekliai perkeisti vaizdinių pobūdį: nuo „tikrovės“ pereinant prie „sapno“, nuo pirmo laipsnio simbolinės „realybės“ – prie antro laipsnio simbolinės „realybės“, nuo asmenybinio mikrokosmo – prie visuotino (visatos) makrokosmo:

    

     Vidurnakčio monai ir kylančio ilgesio burtai

     Atidengė angą spėjimuose dvasiai sukurtai:

     Tyliais nujautimais ir dangų, ir žemę apjuosę,

     Skandina ir supa savųjų gelmių atspindžiuose.

 

     (Putinas, 1992, 45)

    

     Taip paskutinis ciklo eilėraštis „Lopšinė“ sykiu tampa ir lopšine, ir sapnu, į kurį lopšinė (nu)kreipia, kuriam ruošia. Vidinėje kūrinio struktūroje nėra labai aiškus nei lopšinės adresatas, „sapnuotojas“ (pasaulis? žmonija? viso ciklo lyrinis herojus?), nei lopšinės adresantas (vidurnakčio monai? ilgesio burtai? jų inspiruotas pats lyrinis herojus?). Štai visas „Lopšinės“ tekstas:

    

     Sapnuoki, pasauli, vidurnakčio sapną

     Ir amžiną kovą — ir amžiną laisvę,

     Ir savo liepsnų nesuvaldomą galią

     Pirmykštės kūrybos ankstyboj aušroj.      

     Granito uolynuos suspaustoj krūtinėj

     Dar saugoja žemė liepsnojančią širdį,

     O tvanko rūkais debesuotoj padangėj      

     Dar blykčioja skaidrūs pirmykšti žaibai.

     Vergai išsprogdins kietą požemių plutą,

     Ir perskros žaibai žemės motinos įsčią,

     Ir kraterų liepsnos ištrykš į padanges –

     Raudonais žibintais tau veidą nušvies.

     Į gelmę apvirs spinduliuotos viršūnės,

     Sutrupins granito krantus vandenynai –

     Ir puolančios žvaigždės žemčiūgais išvarstys

     Aptemusio chaoso rūsčias bangas.

     Skausme ir vienatvėj kalėjusią dvasią,

     Kaip paukštį paleisi į amžiną laisvę,

     Nežinomoj saulėj, nežinomam ruime,

     Nežinoma laime gyvent amžinai.

     O virš gaivalingų ugninių verpetų,

     Didžioj užgesintų pasaulių ramybėj,

     Kaip spindinti žvaigždė zenite įsmigus,

     Tebveizės budrioji Kūrėjo akis.

 

     (Putinas, 1992, 46) (2)

    

     „Lopšinė“, pratęsdama, sudėtingais įvaizdžiais va­rijuodama dangaus ir žemės sintezės temą, ją išplečia ir įtvirtina, sustingdo priešybių neutralizaciją įamži­nančioje kosmogoninėje utopijoje. Kita vertus, ji lyg ir išreiškia, ir išlaiko visos savo vaizdinijos trapumą, momentiškumą – jei visa tėra vien sapnas.

     Prieš pradedant atidžiau gilintis į šį eilėraštį, atkreiptinas dėmesys į rinkinio Tarp dviejų aušrų žanrinį įvairumą bei „sodrumą“. Mykolaitis-Putinas tęsdamas, turtindamas tradicijas ir kūrybingai jas modifikuodamas, išbando įvairiausių literatūrinių ir neliteratūrinių žanrų teikiamas galimybes, jas praplečia, jomis manipuliuoja. Romansas, baladė, himnas, pasaka, noktiurnas, poema, prologas..., net tostas – tokia plati rinkinio žanrinė paletė. Lopšinė – muzikinis, tautosakinis, galbūt šiek tiek ir literatūrinis žanras, tačiau toji „Lopšinė“, kuria užbaigiamas ciklas „Viršūnės ir gelmės“, viena vertus, gali būti pavadinta savo žanrine priešingybe, antilopšine, jei turėsime omenyje pirmuosius du jos posmus: ne tik apokaliptinį, pasak Kubiliaus, jų turinį, bet ir lopšinei absoliučiai priešingą intonaciją, pagrįstą šaižia, šiurkščia melodika. Tokia „lopšinė“ veikiau skirta ne užliūliuoti, nuraminti, migdyti, bet – priversti sunerimti, išsigąsti ar griebtis kažko­kios globalią kosmologinę revoliuciją primenančios veiklos, „prisidedant“ prie „kietą požemių plutą“ sprogdinančių vergų. Kita vertus, paskutinis jos posmas jau yra raminantis, globiantis ir globojantis, teikiantis amžino saugumo ir amžinos ramybės viltį, t. y. jame yra tokių intencijų, kokių ir tikimasi iš galbūt idealios lopšinės.

     „Lopšinė“ aiškiai skyla į dvi kompozicines dalis. Pirmoji (1-2 posmai) tiek prasminiu, tiek struktū­riniu požiūriu išreikščiau susieta ne tik su „Gelmių dangumi“, bet ir su penktuoju ciklo eilėraščiu „Pa­skandintojo varpo giesmė“. Formaliai aiškiausia sąsaja tarp jų yra neryškus refrenas „Sapnuoki, pa­sauli, vidurnakčio sapną“, pasikartojantis penktame ir septintame ciklo eilėraščiuose, tačiau esmingiausia jungtimi pavadinčiau „įsčioj“ (pačiame žemutiniame poliuje, pačiame materialybės centre, jo branduolyje) esančio, įkalinto „dangiško“ prado (3) svarbos pabrėži­mą („aš tavo gyvybės šaknų nepaleisiu“, „pradėtąjį vaisių tik aš išpenėsiu“; Putinas, 1992, 44) ir vada­vimą ar vadavimąsi iš tokios padėties, pirmiausia stereotipiškai artikuliuojamo garsinio apsireiškimo pavidalu („din-dan...“), o paskui – visa savo esme veržiantis į išorę, į viršų. Atkreiptinas dėmesys, kad materialybės centras lokalizuojamas paraleliai dviejose plotmėse: ir geografinėje-kosmologinėje, ir antropocentrinėje: „ar miglotoj pakalnėj, / Ar mano krūtinėj“ (Putinas, 1992, 440) [išskirta – V. B.], taip išlaikant visam ciklui ir apskritai visam rinkiniui būdingą „įsubjektinto“, „interiorizuoto“ (4) kraštovaiz­džio įspūdį.

     Taigi tautosakinis paskendusio (paskandinto) varpo motyvas, kuris paprastai iškyla lokalinėse su istorija susijusiose legendose, „Paskandintojo varpo giesmėje“ paverčiamas simboliniu egzistenciniu siužetu, kuris pirmoje „Lopšinės“ dalyje netiesio­giai jau ataidi kaip kosmologinė misterija. Joje paskandintasis varpas tarytum transformuojamas į žemės „liepsnojančią širdį“, į „žemės motinos įsčią“, manipuliuojant netiesioginėmis užuominomis apie „pirmykštės kūrybos ankstyboj aušroj“ galimai buvusį ir dabar lyg grįžtantį „viršaus“ ir „apačios“ sąlygiškumą, reliatyvumą, neamžinumą (5). Dangaus ugnis (žaibai) „perskros [...] žemės motinos įsčią“, žemės, žemės gelmių ugnis („kraterų liepsnos“) „ištrykš į padanges“. Lyg visa ugnis – ir dangiška, ir žemiška – kažkada būtų buvęs nedalomas vienis, kuris dabar tarytum susikeičia vietomis, bet sykiu susilieja, išspinduliuodamas tai, ką galima pavadinti utopiniu erdvėlaikiu. Dvasia, ištrūkusi iš skausmo ir vienatvės, „kaip paukštis“ laisvai sklandys ir amži­nai gyvens „Nežinomoj saulėj, nežinomam ruime, / Nežinoma laime“ (6).

     Priminsiu keistą, neadekvačiai kūrinio tekstui skambančią išvadą, kurią, prieš cituodamas „Lopši– nės“ eilutes apie „nežinomą ruimą“, daro Lankutis: „Tačiau intuityvūs nujautimai sako, kad prieštaringi žmogaus prigimties gaivalai ir pirmapradės gamtos jėgos sudaro neišardomą vienovę, kuri niekad nežada ramybės (Lankutis, 1986, 77) [išskirta — V B.]. Tiesa, vėliau jis užsimena apie siekiamą „dieviškąjį visatos grožį bei gėrį“ (ten pat), bet pagrindinė interpretacijos mintis taip ir lieka iš esmės klaidinanti. „Nežinoma saulė“, „nežinomas ruimas“, kuriuose amžinai bus gyvenama „nežinoma laime“, kaip tik žada visuoti­ną, nei laike, nei erdvėje neapibrėžiamą, jokių ribų neturinčias laisvę ir laimę, kurios savaime suponuoja ramybę (vėliau sakoma: „Didžioj [...] ramybėj“). Mykolaitis-Putinas šiomis eilutėmis nubrėžia turbūt pačią idiliškiausią, idealiausią utopiją, kokią tik yra pateikusi lietuvių poezija: erdvėlaikį, nepažįstantį „viršaus“ ir „apačios“ poliariškumų, nepatiriantį šviesotamsos kaitų, laiko tėkmės ir pan. Iš esmės tai yra savitas pirmapradžio rojaus su(si)grąžinimas, kuriame žmogus nebepatiria vidinių prieštaravimų, nebeišgyvena disonansų. Įdomiausia, kad poetas šį utopinio, edeniško erdvėlaikio paveikslą didžia dalimi tapo per neiginius – dominuoja būdvardis „nežinoma(-s)“, – poetikos požiūriu sumaniai paveikslo vaizdinį išbaigti palikdamas skaitytojo vaizduotei ir lyg brėždamas ribą, ties kuria galbūt senka poezijos kalbinės vaizdinijos ištekliai.

     Paskutinis „Lopšinės“, sykiu ir ciklo „Viršūnės ir gelmės“ ketureilis („O virš gaivalingų ugninių verpetų, / Didžioj užgesintų pasaulių ramybėj, / Kaip spindinti žvaigždė zenite įsmigus, / Tebveizės budrio­ji Kūrėjo akis“), anot Žmuidos, „keisdamas temą“, labiausiai komplikuoja kūrinio ir viso rinkinio Tarp dviejų aušrų vaizdų bei prasmių sistemą. Atskirus, sunkiai sujungiamus prieštarų polius simbolizavusios ciklo visumos „viršūnės“ ir „gelmės“ pirmame ir antrame „Lopšinės“ posmuose į vienį „sulydomos“ sodriais apokaliptiniais-katastrofistiniais vaizdais, o trečio posmo pabaigoje jos tiesiog teįvardijamos kaip vientisi „gaivalingi ugniniai verpetai“. Pastarieji yra kažkur kosmologinio visumos vaizdo apačioje: (a) žemiau „didžios užgesintų pasaulių ramybės“, kurioje, labiausiai tikėtina, lokalizuojama kaip paukštis „į amžiną laisvę“ paleista dvasia, ir (b) dar žemiau pačiame viršuje, zenite esančios „budriosios Kūrėjo akies“.

     Kitaip tariant, „Lopšinės“ finalas pateikia visiškai naują „apačios“ ir „viršaus“ visumos vaizdą. Pastara­sis nebėra nei nerimastingas, nei tuo labiau dramatiš­kas. Bet svarbiausia, kad pagrindinę įtampą visame kūrinyje kėlusi opozicija „viršūnės“ ir „gelmės“, žvelgiant iš kitos ir kitokios perspektyvos, teatrodo esanti viena ir vientisa „apačia“ („gelmė“), trans­formuojama į tokią „apačią“ („gelmę“), kad tikroji, amžinoji, nekintančioji „viršūnė“, zenitas yra visa reginti „Kūrėjo akis“ – tradicinis Dievo Apvaizdos simbolis. Ši viršūnė yra tokia, į kurią lyrinis kūrinio subjektas neturi absoliučiai jokių pretenzijų. Priešin­gai – nors ir netiesiogiai, bet besąlygiškai pripažįsta jos nepasiekiamumą, amžinumą bei visagalybę. Tokiu būdu paskutinės kūrinio eilutės prieštarauja pirmojo ciklo eilėraščio „Įvada“ eilutėms: „Tu būsi kaip Dievas, / [...] / Bedugnių ir kalnų ir viso pa­saulio kūrėjas“ (Putinas, 1992, 40) [išskirta – V. B.], kadangi tokio buvimo galimybė „Lopšinėje“ visiškai atmetama. Veiksmažodžio forma: „tebveizės“ byloja nuolatinį ir amžiną tęstinumą.

     Darytinos išvados, kad: (1) „Įvados“ „Dievas“ (7), „kūrėjas“ yra visiškai kitos kokybės, kito lygmens figūros nei „Lopšinės“ „budrioji Kūrėjo akis“, Nas­topkos pavadinta, absoliučiu stebėtoju; (2) jeigu ze­nite spindinti „budrioji Kūrėjo akis“, simbolizuojanti aukščiausiąjį, tikrąjį dieviškumą, laikoma amžina ir nepasiekiama, samprotauti apie simbolistinio etapo Mykolaičio-Putino „prometėjiškai kūrybišką užsimo– jimą“, prometėjizmą (Maceina, 1992, 420; Maceina, 1947, 469-470) reikia pakankamai rezervuotai ir su dar didesnėmis išlygomis nei tai daro, pavyzdžiui, Antanas Maceina; (3) Mykolaičio-Putino kunigiškos aspiracijos ir apskritai katalikiška ideologija, jog pa­saulį prižiūri, globoja, valdo Dievo Apvaizda, cikle „Viršūnės ir gelmės“ (ir rinkinyje Tarp dviejų aušrų) dalyvauja aktyviai ir esmingai; (4) vis dėlto kosmo– logiškai bei teologiškai monumentalus „Lopšinės“ erdvėlaikis formaliai yra pateikiamas kaip onirinės tikrovės, sapno tikrovės erdvėlaikis, t. y. sykiu ir kaip krikščioniškai, katalikiškai fundamentalus, ir kaip galimai subjektyvistiškai nesąmoningas, nes sapniškas, todėl trapus, momentinis – taip jį lyg kvestionuojant ar „tikrinant“.

     Taigi, atrodytų, paprasta ir literatūroje įprasta, il­gaamžes tradicijas turinti kompozicinė komplikacija, pasitelkiant dvigubą pabaigą, padeda sukurti žymiai sudėtingesnės struktūros ir žymiai turiningesnės, problemiškesnės semantikos kūrinį, o visam My­kolaičio-Putino rinkiniui Tarp dviejų aušrų suteikia naujų perskaitymo perspektyvų.

     _______________

 

     (1) Kostkevičiūtės komentaruose įsivelia netikslumas (Kostkevičiūtė, 1989, 590), kai teigiama, jog eilutė „Būk sveikas gi, žemės bangoj atspindėjęs dangau!“ eilute „Būk sveikas gi, žemėje at­sispindėjęs dangau!“ [visur išskirta — V. B.] buvo pakeista 1956 metais išleistoje Mykolaičio-Putino knygoje Poezija. Tačiau šioje knygoje dar išlieka pirmųjų publikacijų (Putinas, 1921, 62; Puti­nas, 1992, 45) frazė „žemės bangoj atspindėjęs“ (žr.: Mykolaitis– Putinas, 1956, 82). Minimas frazės „žemės bangoj atspindėjęs“ keitimas – labiausiai tikėtina, kad autorinis keitimas – fraze „žemėje atsispindėjęs“ pasirodo 1959 metais pradėtų leisti Myko­laičio-Putino Raštų pirmame tome (žr.: Mykolaitis-Putinas, 1959, 187) ir išlieka vėlesnėse ciklo publikacijose (Mykolaitis-Putinas, 1973, 228; Mykolaitis-Putinas, 1982, 96 ir kt.). Išlieka jis ir nau­juosiuose Raštuose (Mykolaitis-Putinas, 1989, 192), nors, mano nuomone, pirminis frazės variantas „žemės bangoj atspindėjęs“ teksto visumai yra ir organiškesnis, ir adekvatesnis dėl kelių priežasčių: viena, jis labiau dera su eilėraščio tekstu – su antrąja jo eilute, atliepia ją: „ir žvilgančioj jurėj [jūroj] nuslūgo sidabro banga“; antra, jis ne toks tiesiogiai konkretus, mažiau realistiškas, t. y. poetiškesnis, artimesnis simbolizmo estetikai; trečia, paskuti­nės posmo eilutės erdvinis įvaizdis „juodoji gelmė“ nemaža dalimi implikuoja ir vandens (jūros, bangos) semantinius laukus.

     (2) Toliau šio eilėraščio citatos nebus žymimos nuorodomis.

     (3) Varpas a priori laikytinas pakankamai tradiciška „dangiško“ prado figūratyvine išraiška (tiesa, Žmuida šioje kūrinio vietoje įžvelgia „‘nuodėmingojo’ id kalbą“; Žmuida, 2007, 86). Apie tokią išraišką bylotų antrajame ciklo eilėraštyje „Viršūnė“ esantis palyginimas: „Kur siaudžia ir virpa iš žydrio aukštybių / Pasaulį apglobę aidai amžinybių / Kaip milžino varpo gaida“ (Putinas, 1992, 41) [išskirta – V. B.].

     (4) Daujotytė, prisiliesdama prie „Viršūnių ir gelmių“ simbolikos klausimo, rašo, kad Mykolaitis-Putinas „iš materialaus nusakymo […] pereina į žmogaus vidinio gyvenimo sritį“ (Daujotytė, 1977, 160).

     (5) Nastopka pastebi: „Cikle ‘Viršūnės ir gelmės’ dangus ir žemė, saulėtos viršūnės ir paniekinti kloniai nėra tik statiškos alegorinės priešybės. Abu kosminiai poliai nuolatos kryžiuojasi, pereina vienas į kitą“ (Nastopka, 1968, 126) [išskirta – V. B.].

     (6) Truputį panašus erdvėlaikis ir lyrinio subjekto santykis su juo vėliau iškyla septintoje „Parafrazių dalyje „Quasi una fantasia“:

     „Išnyko laiko ir erdvės riba, / Širdies pilnybėje tu visas atgyji / Ir visa, ką buvai patyręs vakar, / Šią valandą iš naujo gyveni“ (Mykolaitis-Putinas, 1990, 86) [išskirta — V B.].

     (7) Priminsiu, kad „Įvadoje“ yra vartojama ne konstatuojamoji, o lyginamoji konstrukcija: „kaip Dievas“.

 

     Literatūra

 

     Daujotytė V., 1977, Lietuvių filosofinė lyrika. Vilnius: Vaga.

     Daunys V, 2003, Kaip tylus piligrimas. – Pastoviųjų ver­tybių versmė.Literatūros kritika. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.

     Galinis V., 1974, Naujos kryptys lietuvių literatūroje. Nuo simbolistų iki trečiafrontininkų. Vilnius: Vaga. Kostkevičiūtė I., 1989, Komentarai. – V. Mykolaitis– Putinas, Raštai 1, Trylika tomų: Poezija. Vilnius: Vaga.

     Kubilius V., 1982,XXamžiaus lietuvių lyrika. Stilių raida ikitarybiniu laikotarpiu. Vilnius: Vaga.

     Lankutis J., 1986, Vinco Mykolaičio-Putino kūryba. Vil­nius: Vaga.

     Maceina A., 1947, Nuvainikuota vaidilutė. Prometejizmo idėja Putino interpretacijoje. – Tremties metai. Lietu­vių rašytojų metraštis: 1947. Tubingenas: Patria.

     Maceina A., 1992, Prometėjizmo problema. – Raštai 2.

     Socialinė filosofija. Vilnius: Mintis. Mykolaitis-Putinas V., 1956, Poezija. Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla.

     Mykolaitis-Putinas V., 1959, Raštai 1: Poezija. Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla. Mykolaitis-Putinas V., 1973, Poezija 1. Vilnius: Vaga. Mykolaitis-Putinas V., 1982, Lyrika. Vilnius: Vaga. Mykolaitis-Putinas V., 1989, Raštai 1, Trylika tomų: Po­ezija. Vilnius: Vaga.

     Mykolaitis-Putinas V., 1990, Raštai 2, Trylika tomų: Po­ezija. Vilnius: Vaga.

     Nastopka K., 1968, „Suspindėjo mintis juodose raidėse. “. V. Mykolaičio-Putino poetikos etiudas. – Poezijos pavasaris. Vilnius: Vaga.

     Nastopka K., 1979, Vincas Mykolaitis-Putinas. – Lietuvių literatūros istorija 1. (Iki 1940 m.). Vilnius: Vaga. Nastopka K., 1985, Lietuvių eilėraščio poetika. XX amžius. Vilnius: Vaga.

     Nyka-Niliūnas A., 1996, Putinas kūrybos ir gyvenimo prieštarose. – Temos ir variacijos. Literatūra. Kritika. Polemika. Vilnius: Baltos lankos.

     Putinas, 1921, Viršūnės ir gelmės. – Skaitymai 10. Putinas, 1992, Tarp dviejų aušrų. Fotografuotinis leidinys.

     Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. Žmuida E., 2007, Disonansų būtis: Vinco Mykolaičio– Putino poezijos interpretacijos. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas.

 

     Žmogus ir žodis, 2010 m., II

     b_600_163_16777215_0___images_iliustracijos_2013_tekstai_putinas_virsunes_ir_gelmes_2.jpg