tekstai.lt

Vincas Mykolaitis-Putinas. Eilėraščių rinkinys „Langas“ (1966)

b_100_138_16777215_0___images_iliustracijos_2013_tekstai_putinas_langas.jpg     „Lango“ tematiniai motyvai yra kilę iš dviejų versmių: somnambuliškos, iliuzoriškos būsenos ir sąmoningos būties įvaizdžių, o tai ir sudaro žmogaus vidinio gyvenimo dramatizmą. Lyriniam mano poezijos herojui atrodo, kad tikrovė skyla į dvi prieštaringas puses: jo paties artimoji, intymioji sielos aplinka ir šalia jos esantis pasaulis, iš kurio sutemose pro „langą“, „duris“, „tvorą“ braunasi priešiški gaivalai, ardančios jo būtį galios, su kuriomis jis nuolat privalo grumtis.

      Skaitytojo neturėtų atgrasinti kai kurių eilėraščių – „Gyvybės gyvatė“, „Kėliaus iš kapo“, „Nebūk tu juokingas“, „Mačiau šaligatvyje žmogų“ – drastiški įvaizdžiai, šiurkšti išraiška. Poezijoj stiprus žodis, atviras pasisakymas šiandien vertinamas aukščiau negu sentimentalokas švelnumas.

     Rūstesnių bei minorinių nuotaikų išgyvenimai – tai dar ne pesimizmas ar mizantropija. Taip jau yra, kad žmogaus širdis jautriau, įspūdingiau reaguoja į liūdesį, sielvartą negu į džiaugsmą. Mano lyrinis herojus tiki, kad visatos sandaroje ir žmogaus sieloje lygiagrečiai su skausmu reiškiasi ir džiaugsmo išgyvenimai. Šalia neapykantos, keršto, ligos, mirties eina meilė, draugystė, gerumas, atlaidumas, sveikata, gyvybė. Dėl to ir šioj lyrikoj nuskamba ištikimybė žmogui ir sau pačiam.

     Jau „Būties valandos“ rinkinyje buvo pažymėtas tragiškas šių dienų nerimas dėl žmogaus likimo, siautėjant griaunamosioms jėgoms. Laikui bėgant, tos pačios jėgos ima tvenktis dar grėsmingiau. Eilėraščiuose „Priešai“, „Šaukia“ ir kai kuriuose kituose tie motyvai nuaidi dar įsakmiau. Ryšium su tuo pastiprėja išnykimo, mirties tema. Tačiau būtis kratosi nebūtim – ir iš mano lyrinio herojaus lūpų išsiveržia gyvybingas egzistencijos šauksmas: „Nenoriu išnykti!“

     Kaip žinoma, kiekvienas menininkas savaip įformina tikrovę: vienas labiau perteikia konkrečius, empirinius jos įspūdžius, kitas kuria ne tiek tiesioginių realijų, kiek nuo kasdienybės atitrauktų ir apibendrintų formų pasaulį. Man artimesnis antrasis kelias. Šitoj poezijoj, kilusioj iš vidinių išgyvenimų, tėra vien žmogiškosios egzistencijos simboliai. Mano lyrinis herojus eina per pasaulį tartum per bodlerišką šventovę, kurios pilioriai prabyla paslaptingais žodžiais simboliais ir lydi į ilgesingą kūrybos tylą. Gyvenimo esmės ir jo reiškinių supratimas gali apsaugoti būtį nuo išnykimo ir suteikti naujo gyvybės džiaugsmo.

 

     1965.IX.24

 

 

     Saulėj popietinėj

 

     Ištikimybė

 

     Palaimos šviesią valandą

     Ar juodu nesėkmės metu

     Aš liksiu ištikimas žmogui

     Ir sau pačiam.

     Yra nematoma jungtis

     Tarp mūs visų širdžių,

     Ir saulėtą dienovidį,

     Ir nykųjį vidurnaktį

     Aš ją jaučiu, aš ją girdžiu.

     Po kasdienybės pelenais

     Karšta rusena žarija

     Kiekvieno mūsų širdyje.

     Tegul ji skaidriai įsižiebs

     Draugystės šildančiais jausmais

     Palaimos šviesią valandą

     Ir juodu nesėkmės metu –

     Ir tamsią naktį,

     Ir šviesią dieną –

     Būties akimirką

     Kiekvieną. – – –

 

     Kačerginė1965.VIII.19

 

 

     Bodlero temomis

 

     I. Viltis

 

     Soyez béni, mon Dieu, qui donnez le souffrance

     Comme un divin remède à nos impuretés.

    

     Būki palaimintas, Dieve, kuris duodi kentėjimą,

     Kaip dievišką vaistą mūsų nešvankybėms.

    

     – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –

    

     Je sais que la douleur est la noblesse unique.

     Aš žinau, kad skausmas – tai vienintelis taurumas.

     Praleidau daug juodų dienų

     Ir daug naktų be poilsio blaškiausi –

     Likimą keikiau

     Ir dangui grasinau,

     Kur slinko debesys juodžiausi.

     O šiandien, vėl pakėlęs galvą,

     Aš taip meldžiausi:

     Būk palaimintas, Dieve,

     Kad skausmą man siunti.

     Juo troškulį ir alkį sotina

     Ir skaudulius pūliuojančius išdegina

     Teisingi ir tvirti.

     Žinau, kad ir manęs dar laukia

     Taurių džiaugsmų diena –

     Ir jos nesužlugdys

     Nė žemės kvaitulys,

     Nė pragaro liepsna.

 

     1964.II.27

 

 

      II. Poetas

 

     Le poéte est semblable au prince des nuées,

     Qui hante la tempête et se rit de l'archer.

     Exilé sur le sol au milieu des huées,

     Ses ailes de géant l'empêchent de marcher.

    

     Poetas panašus į padangių valdovą,

     Kuris bičiuliuojas su audra ir niekina šaulį.

     Nutremtam į žemę niekingame triukšme

     Jo milžino sparnai kliudo jam vaikščioti.

     Padangėj, poete, skraidai kaip erelis,

     Į saulę ištiesęs galingus sparnus.

     Tu sveikini audrą ir šaulio nepaisai –

     Dangaus pirmagimis sūnus.

     O nutremtas žemėn į klegančią minią,

     Kaip žengt, ką sakyt, nežinai.

     Pakelt aukštyn galvą, laisvai išsitiesti

     Tau kliudo tie patys sparnai.

 

     1964.II.26

 

 

     III. Šventovėje

 

     La Nature est un temple où de vivants piliers

     Laissent parfois sortir de confuses paroles.

    

     Gamta – tai šventovė, kur gyvi pilioriai

     Kartais prabyla neaiškiais žodžiais.

     Einu aš per pasaulį tartum per šventovę.

     Skliautais iš reto mano žingsniai dunda.

     Granito sienos tyli susigūžę,

     Tiktai aukšti pilioriai aidesiais nubunda.

     Man dieną saulė, naktį žvaigždės spindi –

     Ir aš kitokio džiaugsmo nebenoriu,

     Kaip vien tyliai ramybėje suklupti

     Prieš amžinos žmogaus būties altorių.

     Prabyla simboliai kaip žvilgsniai giluminiai,

     Pakvimpa kadugio ir gintaro kodylai –

     Sustoju nebylus, netrokštu nieko kito,

     Kaip vien paklust tai ilgesingai tylai.

 

     Kačerginė1965.IX.10

 

     IV. Nenoriu išnykti

 

     O toi, qui de la Mort, ta vieille et forte amante,

     Engendras l'Espérance, – une folle charmante!

     O Satan, prends pitié de ma longue misère!   

     O tu, kuris iš Mirties, savo senos stiprios mylimosios,

     Pagimdei Viltį, žavingą pamišėlę,

     O Šėtone, pasigailėk mano ilgos menkystės!

     Nenoriu išnykti

     Ir Dievo duotos man būties

     Nenoriu užkasti

     Juodam drėgnam urve.

     Žinau, jei ne šiandien, tai ryt –

     Gal netrukus –

     Tas urvas, gilus, besotis,

     Praris ir mane, ir tave.

     Bet šiandien man žemė dar kvepia

     Ir kelia beprotišką viltį

     Gyvenimo atžalą trapią

     Iš naujo pamilti.

     Vidurnakčio gūdy pakilęs

     Ir laikrodžio dvylika smūgių išgirdęs,

     Aš taip kreipiausi

     Į juodąjį savo lemties palydovą:

     O tu iš dangaus nutremtasis

     Į sielvarto klaikią bedugnę –

     Likimo paniekintas angele,

     Mano būties rūstusai šėtone!

     Palaiminki mano šią nykią klajonę!

     Aš tau atiduodu ir džiaugsmą, ir viltį,

     Ir aistrą, ir meilę, ir pyktį –

     Išnykti nenoriu –

     Nenoriu išnykti! – – –

 

     1964.IV.10

    

 

     Kaitrią dieną

 

     Dėl ko man šiandien ta saulė tokia apsiblausus?

     O danguj tik mėlyna kaitra.

     Ak, tos mintys vėl manęs neklauso,

     Ir širdy stipresnio jausmo nėra.

     Norėčiau kaip citriną tą širdį suspausti

     Ir išvarvint gaivinančią sunką.

     Bet kažkas delnus sukaustė,

     Ir visos pajėgos smunka.

     Veltui tą dieną, kaitrią, tvankią,

     Kūrybos džiaugsmo vilies.

     Taip gęsta liepsnos, kaitroj nublankę – – –

     Palauk žvaigždėtos nakties.

 

     Kačerginė1964.VI.26

 

 

     Kukuoja gegutė

 

     Kukuoja gegutė,

     Ją girdime šįmet mes pirmąsyk.

     Paliovė, nutilo.

     Palaukim truputį.

     Klausyk, klausyk...

     Pro šlamesį šilo

     Štai vėl ta gegutė –

     Ją girdime šįmet mes pirmąsyk.

     Kukuoja – – –

     Ir girioj staiga pasidarė jaukiau,

     Ir sieloj smagiau.

 

     1964.V.10

 

 

     Saulėj popietinėj

 

     Žiūriu į dangų, giedrą, gryną,

     O sieloj drumsta ir kartu,

     Lyg tartum būt kas skaidrų vyną

     Pamaišęs dumblinu pirštu.

     Ir kažkas gelia, kažkas maudžia,

     Ir kažkas dvasioj negerai,

     Lyg tartum opą, slaptą, skaudžią,

     Pašaipai rodai atvirai.

     Yra širdies gelmėj pritvinę

     Nemaža skausmo ir gėlos.

     Tegu susopusią krūtinę

     Tamsioji nežinia užklos.

     Sustoju saulėj popietinėj

     Kaitros išgairinta širdim

     Su karčiu liūdesiu krūtinėj,

     Su juodo sielvarto mintim.

     Ir laukiu vakaro pavėsių,

     Ilgiuosi sutemų vėsos.

     Tada nurimęs pasilsėsiu,

     Ir gal širdis sopėt nustos.

 

     Kaunas1957.VII.15

 

 

     Tam paukščiui

 

     Tam paukščiui čiulbėti per dieną

     Vis tą pačia dainą

     Kaip nenusibosta!

     Tačiau be šito paukščio

     Kas mane paguostų?

     Ir man per dieną širdį spaudžia

     Vis tas pats maudulys,

     Ir aš jaučiuosi toks bejėgis –

     Jo išplėšt negalįs.

     Čiulbėki, mano paukšti,

     Vis tą pačią dainą

     Per visą dieną –

     Ir nepalik manęs

     Su mano mauduliu

     Vieno!

 

     Kačerginė1964.V.27

 

 

     Gyvybės gyvatė

 

     Apspito mane bjaurios šmėklos,

     Į širdį suleido nagus.

     Kenčia many susigūžęs

     Mažas, kasdienis žmogus.

     Vidurnaktis. Neužmiegu dar...

     Paimk nembutalio, o gal noksirono.

     (Liuminalis paseno, neveikia.)

     Verskis ant kairiojo šono –

     Užmigti tau reikia –

     Reikia – reikia – –

     Užmigti tau reikia kietai – kietai – –

     Kad būtum rytoj ištvermingas,

     Kad būtum budrus per dieną,

     Kad būtum – kad būtum – – –

     Jau brėkšta rytai, –

     Aš vis nesumerkiu blakstienų.

     O galgi iš to buteliuko,

     Kur slepiasi stalčiaus giliausiam kampe

     Įsivarvink kelis lašus,

     Ir visas nakties tos košmaras

     Juodoj nežinioj

     Paskęs – pražus – – –

     Jau tiesias ranka,

     Jau kažkas sujudo siaubingo,

     Bet pirštai sustingo,

     Ir šiurpas lig kaulų nukratė,

     Giliai įsiėdė į kraują

     Gyvybės gyvatė!

 

     1961.XII.11

 

 

     Mačiau šaligatvyje žmogų

 

     Mačiau šaligatvyje žmogų –

     Be rankų Ir be kojų.

     Praeiviai jam šykščiai

     Liesą išmaldą aukojo.

     Kartu ir mano murzinas dvylekis

     Įkrito į nešvarią jo kepurę.

     O Viešpatie, kaip jam sublizgo akys,

     Į skambų pinigą sužiurę!

     Aš pasitraukiau, kartėlio ir gėdos –

     Bet ir paguodos lydimas jausmų.

     Tai štai kaip reik mylėt gyvenimas,

     Nors ir sudilusio dvylekio penimas –

     Berankio

     Ir bekojo

     Stropumu!

 

     1964.V.7

    


     ***

 

     Video meliora proboque, deteriora sequor

     Kas gera, matau ir pritariu, bet pasiduodu tam, kas bloga

     HORATIUS

 

     Šalin!

 

     Nemėgstu išglebimo,

     Nemėgstu stuburo lankstaus!

     Ir nuo kiekvieno palaižūno

     Abuoja panieka dangstaus.

     O pats esu toje pagairėj

     Kaip vėjo blaškomas žilvitis.

     Ak, kaip sunku palaužti širdį –

     Čia vėl maištauti, čia lankstytis.

     Ir aš savęs nebekenčiu

     Kaip to niekingo palaižūno.

     Bet būk man, drauge, atlaidus.

     Many du nuožmūs priešai tūno.

 

     Kačerginė1961.VII.13

 

 

     Kėliaus iš kapo

 

     Aš kėliaus iš kapo.

     Ten jie mane susitarę,

     Mirties palytėtą, trapų,

     Buvo uždarę,

     Kad jųjų valiai paklusčiau

     Ir niekad daugiau nepabusčiau.

     O aš nepaklusęs

     Kėliaus iš kapo!

     Einu nustebęs,

     Oru ir saule apsvaigęs.

     Tai kas, kad ir vėlei

     Diena mano baigias,

     Ir šiurpūs šešėliai

     Grūmoja pro kerčią

     Ir jau paskutinį

     Lemties išbraižytą

     Lapą atverčia!

     Aš kėliaus iš kapo!

     Aš noriu gyventi!

     Gyvybės man gaila,

     Bet bijoti mirties

     Juokinga ir kvaila!

     Ne kartą buvau jau miręs.

     Ir kuo gi gyvenimas skirias?

     Tik tuo, kad daugiau čia kančios,

     Melo, apgaulės, klastos, –

     Tik tuo, kad daugiau niekados

     Tu saulės šviesos nebregėsi,

     Sukniubęs kapo pavėsy.

     Ne mirti bijau, tik to kapo,

     Drėgno,

     Šalto,

     Tamsaus,

     Kuriam jie mane susitarę

     Buvo uždarę, –

     Kur mano kančia

     Ir jų džiaugsmas sutapo.

     Tačiau nugalėjęs

     Aš kėliaus iš kapo,

     Kad šįkart pašlovinčiau saulę,

     Kur kūdikį glosto,

     Jaunuolį,

     Mergelę

     Ir senio pliką makaulę. –

     Kad dar kartą meilę pragysčiau –

     Ne tą geidulingą,

     Ne tą egzaltuotą,

     Kur šaukia jaunystę

     Į siautulio puotą.

     O tą,

     Kur gyvybės naujos pasiilgusias įsčias

     Nauja būtim apvaisina.

     O tą,

     Kuri menką ir trapų

     Siekti saulės ir žvaigždžių masina.

     Tam kėliaus iš kapo –

     Kėliaus iš kapo.

 

     Kačerginė1961.IX.4

 

 

     Neištartu vardu

 

     Birželio naktį

     Toks giedras ir tyras

     Birželio nakties dangus,

     Apvirtęs į žemę

     Raudona žiemių žara.

     Nepridengta galva

     Eini per tų varpų laukus –

     Ir geras tu žemei,

     Ir tau tavo žemė gera.

 

     1942

 

 

     Atlankymas

 

     Šiąnakt mane atlankė mano miręs draugas.

     Jisai atėjo pas mane į svečius.

     Sėdėjom mudu prie padengto stalo

     Ir kalbėjome gerus žodžius.

     Sapne aš nežinojau, kad jo nėr šioj žemėj.

     Jisai gražiai atrodė, buvo linksmas ir žvalus.

     Aš jį kviečiau užkąsti ir išgerti –

     Ir mudu sudaužėm stiklus.

     Tačiau jisai nevalgė ir negėrė,

     Tik vis keistai šypsojos kažkodėl

     Ir dar kažką juokinga man pasakė,

     Kai aš pakėliau stiklą vėl.

     Aš neatsimenu nė vieno jojo žodžio.

     Jisai staiga pakilo ir mane paliko.

     Išeidamas apglėbęs pabučiavo,

     Nuo slenksčio atsigrįžo, pažiūrėjo,

     Nusišypsojo ir nuėjo – – –

     Pabudęs aš užmigti negalėjau.

     Bet, atsilankius draugui,

     Dabar jau man lengviau truputį

     Pakęsti savo tą liguistą,

     Nykią būtį.

 

     Kačerginė1964.VIII.2

 

 

     Priprato akys

 

     Priprato akys,

     Ir klausa priprato,

     Pripras pagaliau ir širdis.

     Su manim tegul niekas nemato –

     Negirdi – nejaučia,

     Kokia klaiki mane siaubia naktis.

     Aš šiandien nekaltinu nieko –

     Visi man palankūs,

     Visi geri.

     Ir niekas nekaltas,

     Jei širdis paliego,

     Jei sieloj šviesos neturi.

     Geriau pridengsiu tad veidą delnu,

     Paslėpsiu nuo draugo akis –

     Ir taip nueisiu į tolį vienas

     Kaip tamsią naktį vagis.

 

     1960.I.12

 

 

     Neramu

 

     Šį ramų, saulėtą rytą

     Vėl plunksną į ranką imu.

     Sušvito galvoj giedrios mintys,

     Tačiau širdyje neramu.

     Kalnelis. Toli čia girdėti.

     Sukranksėjo varna pušy,

     Lazdynų ūksmingame krūme

     Čirena paukšteliai maži.

     Tačiau pakrašty horizonto

     Dangus jau pilkėja šėmai.

     Pakalnėj į balzganą rūką

     Jau skęsta gimtinės namai.

     Norėjau šį saulėtą rytą

     Pragysti su šypsniu linksmu.

     Bet niaukias galvoj giedrios mintys –

     Širdy neramu – –

 

     Kačerginė1965.VIII.3

 

 

     Skausmo valanda

 

     Ta skausmo valanda kaip ašara sūri

     Į sielos gelmenas be garso nulašėjo.

     Pripildyta taurė – ir nieko neturi,

     Kas širdį džiugino, ir guodė, ir žavėjo.

     Ir visa, ką lig šiol mylėjau ir kenčiau,

     Dabar vien tuštuma be atgarsio ir aido.

     Ir sutemų ertmė kaskart arčiau, arčiau,

     Bet sutemos šįkart daugiau širdies nebaido.

     Į sutemas grįžtu, į naktį atgalios.

     Naktis kaip motina man buvo daugel kartų.

     Dienovidžio kaitra daugiau nebevilios,

     Nuo saulės bučinių širdis juodai apkarto.

     Susikaupiau savy rūstus ir nebylus

     Tylios, raminančios vienatvės laukimu.

     Širdis nei prievartai, nei melui nepaklus,

     Skausmingai nusivylus laime ir džiaugsmu.

     Dabar į gilų aukštį pakeliu akis,

     Kur begaliniai toliai driekiasi žvaigždėti.

     Žinau – kitokios laimės ilgesys atgis,

     Žinau – kitokis džiaugsmas širdį ims žavėti.

 

     Kaunas1956.VIII.10

 

 

     Vasario pūgoj

 

     Nusmuko termometras –

     Po nulio dvidešimt penki.

     O tu šaltos vasario saulės

     Savy dar liekanas renki.

     Pūga išgairino tau kaulus,

     Akis apibėrė sniegu –

     Kažkur pavidalai apgaulūs

     Svyruoja rūkstančiu lauku.

     Vėlai šaltoj vasario saulėj

     Tą šėmą rytą pakilau.

     Lazda jau laukia piligrimo

     Ir aš keliauti privalau.

     ***

     Sustoju, laukiu – –

     Įsiklausau – – –

     Ant lūpų stingsta kvapas

     Baltu šerkšnu – – –

     Per pūgą, šaltį ir pusnis,

     Pasekdamas vasario saule,

     Tolyn einu.

     – – – – – – – – – – – – – – –

     Rūstus, nykus šios žemės svečias,

     Aš žydrus tolius pamilau.

     Išvesk mane per žvarbią pūgą,

     Nežinomos lemties brolau.

 

     1964.II.21

 

 

     Tarp sienų keturių

 

     Sakai,

     Uždarėme draugystę savo

     Tarp sienų keturių.

     Ir aš sakau:

     Gyvenimo niūriam kalėjime

     Daugiau aš nieko neturiu.

     Lig kaulų smegenų kartu ir tuščia, –

     Ir jokiai sielvarto pagundai

     Daugiau nebepaklusčiau.

     Tegu nėra čia užraktų nei grotų,

     Nėra nei rūsio plytų,

     Drėgme rasotų,

     Krauju aptaškytų, –

     Nėra nei pančių žvangančių ant kojų,

     Ir paukščiui skrendančiam pro langą

     Ranka nevaržomai pamoju, –

     Vis tiek aš negaliu tavęs lydėti

     Šviesiu dienovidžio keliu, –

     Ir eiti su tavim, kai šaukia

     Vidurnakčiai žvaigždėti,

     Aš negaliu.

     Gerai sakai:

     Uždarėme draugystę savo

     Tarp sienų keturių.

     O aš džiaugiuosi,

     Kad šitame kalėjime

     Tave turiu.

 

     1959.XII.29

 

 

     Somnambulas

 

     Jam atrodė,

     Kad aplinkui žėri saulė,

     Kad žiedai geltoni skleidžias kaip vėduoklės,

     Kad tuos medžiuos plačialapiuos

     Gieda paukštės žydrasparnės

     Ir margų drugelių spiečiai

     Mirga saulės spinduliuos.

     Jis išgirdo,

     Kad iš mėlynų tolybių

     Kažkas šaukia,

     Kažkas gundo,

     Kažkas liepia, –

     Ir širdy to šauksmo aidas atsiliepia:

     – Stok ir eiki, stok ir eiki,

     Stok ir eiki!

     Ir jis pakilo vienišas, nublankęs,

     Užmerktomis akim,

     Su laimės šypsniu lūpose

     Ir žengė

     Į tą saulę,

     Į tuos žiedus,

     Į tuos tolius,

     Kur tos paukštės mėlynsparnės

     Jam čiulbėjo

     Ir seniai girdėtą vardą

     Jam minėjo.

     Jis pakilo

     Ir nuėjo, ir nuėjo,

     Ir nuėjo...

     ***

     Lauke naktis.

     Tik vėjas šniokščia seno parko medžiuos,

     Ir beldžiasi į langą stagarai.

     Už lango mėnesiena.

     Pro debesų pakrikusius skutus

     Pablyškęs mėnuo iriasi skubiai

     Ir balzganai nušviečia veidą to, kuris išėjo

     Nublankęs, vienišas,

     Užmerktomis akim,

     Su šypsniu lūpose

     Prieš žvarbų vėją –

     Ir ne į saulę, ne į dieną,

     O į tą nykią mėnesieną,

     Į tą neramią, klaikią naktį,

     Kai gniaužiasi širdis

     Ir stingsta mintys,

     Ir nežinai, nė kaip nuo siaubo gintis.

     Tą klaikią naktį-mėnesieną,

     Kur jis eina, kur jis eina,

     Kur jis eina!

     ***

     – Aš einu šviesiu keliu

     Ieškoti tos, kurią myliu.

     Aš einu į kitą šalį,

     Šalį saulėtą ir šviesią,

     Ten, kur mudu būsim dviese.

     Ten, kur savo vientulystėj

     Rasiu meilę ir draugystę.

     Aš einu į žydrą laisvę.

     Neįspėjamas bevardis,

     Kur dvasia it paukštis nardys

     Žydrame padangių ruime,

     Kur juodi sparnai nakties

     Saulės veido neužties.

     Aš einu į aukštą sritį,

     Kur pasauliai nematyti

     Nusidrieks po mano kojų.

     Jų ilgiuosi, juos svajoju.

     Ten iš tų skliautų žvaigždėtų

     Mūs daina džiugiai skambėtų

     Šitą šviesų, giedrą rytą:

     Dauno – lylia – lingorita,

     Lingorita – čiūto – rėjo...

     Ir nuėjo, ir nuėjo,

     Ir nuėjo – – –

     ***

     O aš matau,

     Kad jis šioj apgaulingoj mėnesienoj,

     Kai mėnuo, properšose pasirodęs,

     Šešėlių ir šviesos dėmėm švytruoja žemėj

     Ir keistą nerimastį sieloj kelia, –

     Matau,

     Kad tas, kuris nuėjo –

     Lingorita – čiūto – rėjo, –

     Jis nuėjo

     Ne į šviesų, giedrą rytą –

     Dauno – lylia – lingorita, –

     Bet į nykią mėnesieną

     Nusiūbavo kaip svyruoklis,

     Nulingavo kaip vaiduoklis

     Ne šviesiu, plačiu keliu,

     O aštriom uolų skeveldrom,

     O briaunom juodų bedugnių,

     O per prarajas, kur sukas

     Vien tik tirštas, palšas rūkas, –

     Jis nuslinko kaip svyruoklis,

     Nulingavo kaip vaiduoklis.

     Ak, dabar jį pažinau,

     Su juomi aš draugavau.

     Daugel kartų ir mane

     Šaukė jis klaikiam sapne:

     – Tu iš savo guolio kelkis!

     Tavo širdį graužia alkis.

     Tavo sieloj gėla siaučia,

     Tavo kaulai – šiurpūs griaučiai!

     Stoki su manim ir eiki,

     Džiaukis saule ir apsvaiki...

     Eik, kur savo vientulystėj

     Rasi meilę ir draugystę.

     Eik, ieškok, kurią myli

     Ir surasti negali.

     Eik į šviesų meilės rytą –

     Dauno – lylia – lingorita,

     Lingorita – čiūto – rėjo, –

     Kėlės vienas ir nuėjo.

     Jis nuėjo, aš likau

     Ir su rūpesčiu sakau:

     Mano draugas somnambulas, somnambulas,

     Somnambulas!

     ***

     – O, vadink mane, kaip nori,

     Kaip tu nori, taip vadinki!

     Draugas tau vien gera linki.

     Draugas nori, kad ir tu

     Eitum su juomi kartu

     Į tą laisvę neribotą,

     Kur sujaudino man protą,

     Atgaivino mano širdį,

     Ir dabar ji jaučia, girdi,

     Ko tu niekad neišgirsi,

     Ko tu niekad nepatirsi.

     Mano nuostabus pasaulis:

     Nei čia melo, nei apgaulės.

     Ką jaučiu ir ką galvoju,

     Viskas klojas man po kojų.

     Kūnu tampa mano žodis,

     Nebūtim svajonė bodis.

     Man nėra negalimybės:

     Visos esamos būtybės

     Turi mano norą justi,

     Man tarnauti ir paklusti.

     Iš trūnijančių griuvėsių

     Naują būtį kurt pradėsiu,

     Viską rasiu ir turėsiu,

     Ko tik būsiu panorėjęs,

     Aš – savos dalios kūrėjas,

     Sveikink mano naują rytą

     Dauno – lylia – lingorita,

     Lingorita – čiūto – rėjo!

     Ir nuėjo, ir nuėjo

     Kaip vaiduoklis, kaip klajoklis

     Somnambulas – – –

     ***

     Nelaimingasis!

     Jis tariasi esąs būties kūrėjas,

     O jis tik savo sapno aklas vergas.

     Jis tarias, jam nesą negalimybės,

     Ir visos esamos būtybės

     Turį jo įgeidžiui paklusti.

     Tačiau jis pats – tik vėjo blaškomas šešėlis,

     Ties prarajom nykus svyruoklis –

     Jis somnambulas,

     Jis vaiduoklis.

     Tačiau jis eina per aštrius uolynus,

     Bedugnių briaunomis jis randa kelią.

     Jis eina rasti tos, kurią pamilo,

     Į būtį eina saulėtą ir šviesią,

     Tenai, kur jiedu būsią dviese, –

     Ir pro vidurnakčio audringą gūdį

     Jis sakosi matąs jau giedrą rytą,

     Kur skamba šviesios sutartinės –

     Dauno – lylia – lingorita,

     Lingorita – čiūto – rėjo...

     Taip savo laimės jis ieškot nuėjo.

     Šviesiu keliu jį veda jo svajonės,

     Ir nėr jo sieloj abejonės.

     ***

     O aš,

     Kurs jį sekioju ir teisiu

     Žvilgsniu blaiviu, protu šviesiu,

     Kiek kartų klaidžiojau ir klydau,

     Kiek kartų kryžkelėj klupau,

     Kiek kartų nuo tiesaus ir lygaus kelio

     Į juodą prarają smukau!

     Tvankus ir ankštas mano šis pasaulis,

     Apkaustytas riba nežinomybės.

     Ir nei karšta širdis, nei šaltas protas

     Į šviesią laisvę kelio nepralauš.

     Ir nepatirsiu čia teisybės,

     Kur priešas priešą, draugas draugą

     Klastingai kryžkelėse saugo

     Ir ruošias smogt iš pasalų,

     O melą pult melu!

     Dabar jaučiu – krūtinėj galios stoka.

     Nuo draugo priešą, o nuo priešo draugą

     Atskirti šiandien nebemoku.

     Dvasia ir kūnas mirtinai paliego,

     Ir vakarykštis draugas tiek man rūpi,

     Kiek gumulas pernykščio sniego!

     Ir sielvarto našta,

     Sunki, juoda,

     Į sielos dugną gula, –

     Ir štai žvilgsniu pavydulingu

     Vėjuotą mėnesieną

     Seku aš somnambulą.

     ***

     O jis tolyn svyruoja kalnų skardžiais

     Ir prarajų aštriom briaunom,

     Kur vienas tik klaidingas žingsnis

     Nutrenks jj į mirties bedugnę.

     Pašauksiu jį!

     Aš pavadinsiu jį vardu, –

     Ir jis pabus iš savo sapno,

     Ir su manim jis grįš kartu

     Į lygų kelią, tikrą rytą,

     Tik ne į savo pramanytą

     Dauno – lylia – lingorita.

     Tačiau

     Aš negaliu ištarti jojo vardo!

     Kažkas man lūpas surakino,

     Kažkas sugniaužė širdį,

     Kažkas į sielą įsaką įspaudė:

     – Tegul jis eina, tegul jis eina,

     Tegul jis eina!

     Ir jis nuėjo –

     Tylus, bevardis –

     Į plačią laisvę,

     Kur jo dvasia it paukštis nardys

     Žydrame padangių ruime,

     Kur juodi sparnai mirties

     Jojo veido nepalies.

     Eina jis į aukštą sritį,

     Kur pasauliai nematyti

     Nusidrieks po jojo kojų, –

     Jis jų ieško, juos svajoja.

     Ir jis nuėjo

     Ieškoti tos, kurią mylėjo,

     Užmerktomis akim,

     Su laimės šypsniu lūpose,

     Nuėjo į tą būtį šviesią,

     Ten, kur jiedu būsią dviese, –

     Į tą giedrą savo rytą,

     Dauno – lylia – lingorita,

     Lingorita – čiūto – rėjo –

     Ir nuėjo, ir nuėjo,

     Ir nuėjo...

     Ir paliko mane vieną

     Šitą klaikią mėnesieną

     Ant šio plataus ir lygaus kelio

     Su neramia širdim,

     Blaiviu protu

     Ir neįspėto somnambulo

     Neištartu vardu.

 

     1960.V.l8

 

 

     Į būtį neramią

 

     Šaukia

 

     I

      

     Šaukia! – –

     Vėl šaukia – –

     Už lango nakty kažkas šaukia,

     O kas, nežinau.

     Šaukia!

     Gal rudenio vėjas kaukia,

     Atpūsdamas pūgą nejaukią,

     Gal skausmas kam ašarą braukia,

     O kam – nežinau.

     ***

     Šaukia!

     Vėl šaukia – –

     Ir naktį, ir dieną jau šaukia.

     Per visą pasaulį tas šauksmas plaukia.

     Ir kosmoso aukščiai,

     Ir žemės giliausi atomai

     To šauksmo pilni.

     Ir tu, šito šauksmo pagautas,

     Kur neša tas nerimo srautas,

     Nusvirusia galva eini.

 

     II

 

     Šaukia! – –

     Vėl šaukia – –

     Dabar jau kitoki balsai.

     Sustoti ir kumščius pakelti

     Per kaitrą ir šaltį,

     Ir dieną, ir naktį –

     Ir širdis pagieža uždegti

     Prieš tuos, kurie pražūtį rengia.

     Su smurtu į prarają žengia,

     Ir skausmą, ir siaubą, ir mirtį

     Gyviesiems ketina paskirti.

     ***

     Šaukit visi, kas dar norit gyventi!

     Šaukit už žmogų,

     Už šviesią ir amžiną būtį –

     Šaukit visi, kas nenorite žūti!

     Už laimę gyventi,

     Už džiaugsmą išlikti –

     Šaukit visi, kas nenorit išnykti!

 

     Kačerginė1964.VIII.28

 

 

     Užuojauta žmogui

 

     Užuojauta žmogui,

     Naktį gimusiam,

     Šviesos nepažinusiam,

     Aklam,

     Žabalam!

     Ko jisai ilgisi prieblandos sutemų,

     Kai saulė akis jam kaip motina glosto, –

     Ko jisai veržias į užribio tuštumą,

     Kai polėkiai jojo it kūdikio užgaidos?

     Jis dar nepatyrė,

     Kad kosmose šalta ir juoda,

     O žemėje šilta, šviesu.

     Jisai dar nematė,

     Kad žydra aureolė

     Gaubia jos veidą

     Nakties amžinosios dugne.

     – – – – – – – – – – – – –

     Užuojauta žmogui,

     Aklam,

     Žabalam!

 

     1961.IX.30

 

 

     Nebūk tu juokingas

 

     – Nebūk tu juokingas

     Su savo eilėm apie meilę, draugystę!

     Tu pykini mus!

     Kai žemė po kojom siūbuoja ir slysta,

     Tu nori dainuoti švelnius jausmus?

     Ak, liaukis!

     Mūs sielas niokoja baimė, siaubas,

     Ir kvapą užgniaužia piktas rūstis.

     Ir žemėje nėr mums ko viltis –

     Ir nėr danguj kam skųstis.

     Mes pasiekėm kosmoso juodą bedugnę,

     Kur nyksta kaip pūkas mūs svoris.

     Mes lendam į žemės kietą plutą,

     Kur keikti likimą ir verkti noris.

     Pakriko mūs mintys, išklydo jausmai,

     Žmogus žmogaus nesupranta.

     Ir daužo šventovių vitražus

     Suįžūlėję vaikai,

     Ir drabsto purvais paveldėtą mantą.

     Šį rytą ne saulė, pakilus į dangų,

     Gaivinančiais atomais žemę vaisina, –

     Zenite pakibęs mirties branduolys

     Ir žmogui, ir žvėriui,

     Ir vabzdžiui menkamui

     Klaikia nebūtim grasina.

     Ir tau reikia šiandien

     Lemties sprendimui paklusti –

     Dainuoti ne meilę, draugystę,

     O piktą pagiežą

     Ir rūstį.

     O aš atsakiau:

     – Būsiu juokingas? Tegu!..

     Lydėkit mane pašaipos juoku!

     Jūs žūsit, pamėlusiom lūpom

     Likimą piktai keikdami, –

     Aš žūti geidžiu

     Su šypsniu burnoj atlaidžiu

     Ir meilės žodžiu.

 

     1961.X.6

 

 

     Į šventąją žemę

 

     Aš šiandien einu kaip keleivis

     Į šventąją žemę, tylus piligrimas,

     Gimtinės šilainėm ir kloniais,

     Laukais ir arimais.

     Suskaudo pavargusios kojos,

     Rūsčiai apsiniaukė kakta,

     Tačiau nepames savo tako

     Gumbuota lazda.

     Aš temstančio vakaro prošvaisčių

     Ir rytmečio paukščių čiulbėjimo,

     Ir meilės saldžių pažadų

     Anądien buvau paviliotas –

     Ir mirtį neigiau, ir gyvenimą sveikinau,

     O štai jie abudu kaip sesė ir brolis,

     Viens kitą apglėbę, bučiuojas.

     Jie lydi mane

     Gimtinės šilainėm ir kloniais,

     Laukais ir arimais, –

     O aš kaip tylus piligrimas

     Nešu savo širdį neramią

     Į žemę –

     Į šventąją žemę.

 

     1963.I.22

 

 

     Šokėjas

 

     Garsus dirigentas

     Ir mažas šokėjas,

     Iš kažkur į didelę sceną atėjęs.

 

     Dirigentas

 

     Aš grosiu tau vieną vienintelį šokį.

     Tą šokį gerai įsiminki

     Ir kito ieškot nemėginki.

     Ir nieko daugiau negalvoki,

     Tik šoki, ir šoki, ir šoki.

     Gal būt, kad apsvaigs tau galva

     Ir scenoj priges žiburiai, –

     Tu nieko neboki,

     Tik šoki ir šoki.

     O kuomet ims brėkšti jau naujas rytas,

     Ir tu būsi kitas.

     Bet šiandien tu nieko daugiau negalvoki,

     Tik šoki, tik šoki

     Tą vieną vienintelį šokį.

 

     Šokėjas

 

     Gerai. Mudu esam abu pasirengę.

     Tegu tą užuolaidą juodą nudengia!

     Užgrok man Sen-Sanso

     Danse macabre.

     1961.XII.11

 

 

     Priešai

 

     Pirmasis

    

     Po kalnų papėdėm

     Vidurnakčio gūdy

     Urvu giliausiu

     Į žemės gelmes įsirausiu –

     Ir visą pagiežą,

     Ir kerštą, ir pyktį

     Paversiu griovimo baisia jėga

     Ir pulsiu tave staiga.

     Nuodais tavo žemę užliesiu –

     Tu lūpas atverti bijokis!

     Turėsi išnykti

     Už tai, kad esi tu kitokis,

     Neg aš! – –

 

     Antrasis

 

     Į jūros gelmes nugrimsiu,

     Sūriais vandenais apsiklosiu,

     Su šlykščiais šliužais ir polipais

     Dugne apgraibom roposiu.

     Tada, prisėlinęs prie tavo krantų,

     Pratrūksiu baisia liepsna.

     Suprasi, kad tai paskutinė

     Tavo amžiaus diena!

     Agonijos spazmuos raitykis,

     Kraujo klane voliokis

     Už tai, kad esi tu kitokis,

     Neg aš! – –

 

     Trečiasis

 

     Į kosmoso aukštį pakilsiu,

     Atominėm bombom ginkluotas,

     Žaibu aplink žemę skraidysiu –

     Visur aš tave pamatysiu,

     Visur aš pasieksiu tave –

     Ar kalno snieguotoj viršūnėj,

     Ar žemės giliausiam urve!

     Ir veltui tu slėptumeis didmiesčių rūsiuos

     Ar plotuose dirvoj banguojančio javo,

     Ar dengtumeis miško ūksmingu pavėsiu, –

     Įžvelgsiu tave ir nudėsiu!

     Visur tavo galas vienokis

     Už tai, kad esi tu kitokis,

     Neg aš! – –

 

     Galimas finalas

    

     Ir taip jie padarė,

     Kaip buvo grasinę.

     Nuodingais pūliais pritvinę

     Kaip votys,

     Jie vieną klaikią naktį

     Sprogo visi kartu.

     Iš požemių

     Lavos žioruojančiais srautais

     Veržės į dangų vulkanai,

     Užvirę garavo karščiu okeanai,

     Kaip lukštas byrėjo žemynai,

     Neplovė daugiau jų krantų vandenynai, –

     Padangių laivai su šauniais kosmonautais

     Juodam danguje,

     Patys išnykt pasmerkti,

     Kaip klystančios žvaigždės skraidė

     Ir sprogstančius atomus

     Žemei svaidė,

     Kur, gaudydamas burna nuodingus ūkus,

     Agonijoj blaškėsi

     Paskutinis žmogus.

     – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –

     Ir niekam daugiau nerūpėjo,

     Kad galaktikos pakraštyje,

     Iš savo orbitos iškrypus,

     Išblėsus, šalta –

     Į tolį nežinomą skriejo

     Mažytė, tuščia planeta.

 

     Vilnius1964.XII.30

 

     Bachas

 

     Mišios h-moll

     Ši naktis kaip bažnyčia be Dievo.

     Joj šalta, nyku ir gūdu.

     Jos aukštyje vieniši žingsniai

     Skamba šiurpiu aidu.

     Samanotų piliorių kamienai

     Glūdi sutemų drėgnam ūke.

     Nežaisti čia saulėtai dienai

     Spalvingų vitražų lange.

     Einu tamsumoj kaip vaiduoklis,

     Sustoju kerčioj susigūžęs, –

     Ir šitai girdžiu, kaip suvirpa

     Vidurnakčio varpo dūžis.

     Sugrojo piliorių kamienuos

     Garsai ne šios žemės preliudo,

     Prasiplėtė akmenio sienos,

     Ir gotikos skliautas sujudo.

     Ir fugų melodijų srautai

     Vyniojasi vienas po kito, –

     Pravirko sustingę pilioriai

     Iš kieto ir šalto granito.

     Pravirko ir mano krūtinė,

     Širdies gilumoj neramu.

     Ir sunkios blakstienos sudrėko

     Ne skausmo, – paguodos verksmu.

     Įpynė mane į tą naktį

     Skambios polifonijos tonai,

     Tie skaidrūs preliudai, tos fugos,

     Tie dieviško Mistro vargonai.

     Jis sėdi kaip Viešpats tam soste,

     Jo akys lyg žvaigždės žėri.

     Jo rankų palaiminti pirštai

     Man kuria ir grožį, ir gėrį.

     Ir šitai atgyja bažnyčia,

     Jau aušta rytai pro ūkus,

     Jau švinta spalvingi vitražai,

     Jau grįžta Dievas-Žmogus.

     Jau Kyrie chorai pragydo,

     Jau Gloria gaudžia trimitai,

     Ir Credo jau skliautuose skamba

     Su pergalės saulėtu rytu.

     Nulenkime galvas, priklupkim!

     Štai kyla džiugus Incarnatus,

     Ir angelas žemei apreiškia –

     Jau natus, jau natus, jau natus.

     Bet šitai graudus Crucifixus

     Ir pasijos didė kančia.

     Nėra šitoj žemėj palaimos,

     Nėra tau palaimos nė čia.

     Tu Passus esi ir Sepultus

     Į kapo naikinantį guolį,

     Paniekintas sutemų verge,

     Buities iškankintas varguoli.

     Tačiau tu kape netrūnėsi,

     Bet kelsiesi trečiąją dieną

     Ir žemei džiaugsmingai apreikši

     Tą didelę linksmą naujieną, –

     Jog menkas buvai ir bejėgis,

     O šiandien kaip Dievas esi.

     Jog gieda tau garbę ir šlovę

     Ir žvaigždės, ir saulė šviesi.

     Hosanna! – sugriaudėjo chorai,

     Timpanai ir triūbos, ir stygos.

     Aukštai tu, žmogau, atsistojai,

     Karaliams ir Dievui tu lygus.

     Taip skamba granito pilioriai,

     Ir aidi tie dangiški tonai,

     Ir virpa tas gotikos skliautas,

     Kur griaudėja Mistro vargonai.

     Jis sėdi kaip Viešpatis soste,

     Jo veide gili išmintis.

     Nuo jojo tokatų ir fugų

     Tamsi pasitraukė naktis.

     Nuo jo daugiabalsio stebuklo

     Vitražų šventieji atgijo –

     Antai kankinys padrąsintas

     Nebijo aštraus kalavijo.

     Ir veiziu nurimęs į aukštį,

     Ir rūpestis veide atlyžo.

     Į gotikos rūsčią šventovę

     Dievas grįžo!

 

     1961.I.19

 

 

     Mano būstas

 

     1. Langas

 

     Turiu aš langą į pietus.

     Jis duoda daug šviesos.

     Įkritę saulės spinduliai

     Į būstą veržiasi giliai,

     Žeme pasieniais nusidriekę,

     Tamsiausią užkampį pasiekia

     Ir dulkėse skaidriu ratu

     Vaivorykšte sušvinta.

     Bet vos tik saulė nusileidžia

     Ir langą užgula naktis,

     Šešėliai telkias už stiklų. –

     Anapus juoda ir žvarbu,

     O pas mane nyku, tylu, –

     Ir jau ne langas iš pietų

     Masina saulėtu vaizdu,

     Bet tarsi slibino gerklė

     Juoda į sutemas skylė

     Nakties grėsme

     Baugina. – – –

 

     1965.VIII.27

 

 

     2. Tvora

 

     Sakiau, užtversiu tvorą apie savo namą –

     Tvorą stiprią,

     Kad pašaliečiai man ilsėtis netrukdytų

     Ir kad galėčiau

     Miegoti ir sapnuoti

     Per naktį,

     Lig ryto.

     Saulei nusileidus, užrakinau vartus,

     Sutemus atguliau į minkštą guolį

     Ir bandau užmigti.

     Bet miegas neina, ir sapnų nėra –

      Man ima vaidentis tvora.

     Ji kyla aukštyn pamaži –

     Spygliuota, kreiva, negraži –

     Tuoj bus sulig namo.

     Ir vaizdą neramų

     Aš veltui nustumti bandau.

     Ir, rodosi, štai jau matau –

     Už tvoros kažkas knibžda,

     Kažkokios keistos būtybės –

     Vienos per viršų į apačią virsta,

     Keikiasi, širsta,

     Pro plyšius lenda kitos –

     Gauruotos, bjaurios, nematytos –

     Ir šiurpų pragarinį

     Ima šokt makabrišką suktinį.

     Ir štai jos mano lovą apstoja,

     Tyčiojas,

     Grasina,

     Burnoja – – –

     – Mes tau!..

     – Mes tave!..

     – Ak tu!..

     Išprakaitavęs pabundu.

     Vidurnaktis, mėnesiena,

     Negreit dar išauš diena.

     O Viešpatie, kas per košmaras!

     Ir kas čia su manim daros?

     Aplinkui nieko nėra,

     Tik pro langą

     Šešėly

     Boluoja tvora. – – –

 

     Kačerginė1965.VIII.5

 

 

     3. Durys

 

     Pro šitas girgždančias duris

     Praėjo daug svečių –

     Reiklių ir atlaidžių,

     Sveikų, ligotų –

     Šių sutemų keliu miglotu

     Jų klegesį dar ir dabar girdžiu.

     Dar vakar atlankyti šeimininko

     Jų daug į šitą būstą prisirinko

     Ir spaudė ranką nuolankiai,

     Ir sveikino geru žodžiu.

     O šiandien čia ir tuščia, ir nyku.

     Vien aidą tolimą seku

     Kažkur nutolstančios minios

     Iš abejingos nežinios.

     Bet man negaila jos.

     Ateis naktis –

     Ir savo girgždančias duris

     Aš septyniom spynom

     Užtrenksiu. – – –

 

     Kačerginė1965.VIII.25

 

 

     4. Namas

 

     Tas namas, kur saugo mane

     Nuo šalčio, nakties ir vėjo,

     Man gemant,

     Jau šitoje vietoj stovėjo.

     Ir sakė draugai,

     Nusiteikę linksmai,

     Kad tai būsią

     Mano namai.

     Praėjo daug metų,

     Daug keitės naktų ir dienų –

     O šitam name

     Aš ir šiandien dar vis gyvenu.

     Bet štai jau ilgėja, tamsėja naktis –

     Pro namo kampus vėjas staugia,

     Ir į naktį, ilgą, baugią,

     Skęsta ir mano būtis.

     Šiaušias pastirę jausmai,

      Ir kažkas ūmai

     Gniaužia krūtinę ranka ledine.

     Ak, ne!

     Tai ne mano,

     Ne mano šitie namai. – – –

 

     Kačerginė1965.IX.23

 

 

     5. Viešnia

 

     Baladė

     Ta pati, o ne kita – – –

     Ji atėjo neprašyta, nors laukta,

     Pakalnėlėmis, grioveliais, pagiriais.

     Kas į tuščią mano būstą

     Mano viešnią man įleis?

     Pats keliuosi, pats einu.

     Ne, nereikia!

     Pro septynetą spynų

     Ir pro užtrenktas duris

     Savo eisena sklandžia

     Ji įėjo, ji jau čia...

     Ji prie mano guolio kojų

     Kaip vaiduoklis atsistojo

     Ir be žodžių tylomis

     Šaltavyzdėm akimis

     Į mane įsižiūrėjo.

     Užsimerkiu – – –

     – – – – – – – – – – – – – –

     – Kur ta skrenda kavalkada?

     Kaip tas žirgas atsirado?

     Kas nejučiomis mane

     Pasodino jo balne?

     Kur su jais ir aš kartu

     Prarajų briaunom skrendu?

     Ak, staiga ties bedugne

     Jau pakibo žirgo koja.

     Ne! Ant akmenio briaunos

     Jis sustoja. – – –

     – – – – – – – – – – – – – –

     Atsimerkiu...

     Nėr jau mano tos viešnios

     Iš juodosios nežinios.

     Mano būste jau tamsu.

     Kur buvau ir kas esu?

     Nieks man nieko neatsakė,

     Tik galvūgaly prie guolio

     Dega žvakė. – – –

 

     1965.X.13–14

 

 

     6. Pragiedrėjimas

 

     Šis vakaras, o Viešpatie, toks ilgas

     Po tos trumpos dienos!

     Bet mėlynas pakalnės paukštis

     Jau greit į dangų nuplasnos.

     Tad kas manos keistos būties

     Užkeiktą žodį pasakys

     Ir kas man angoje nakties

     Nuskaidrins temstančias akis?

     – Apsižvalgyk, – pats sau tariau, –

     Jau štai saulėlydy giedriau.

     Antai viršūnėmis kalnų

     Jau kitas paukštis

     Mosuoja mėlynu sparnu.

     Dangus giedrėja vakaruos,

     Ir dar ilgai

     Auksinės ugnys žaižaruos –

     Ir dar ilgai

     Šešėliai žemėje tirštės,

     Kol visos žvaigždės

     Padangių būste suspindės.

 

     1965.X.12

 

 

     7. Saulė

 

     Ankstyvas rytmetys –

     Štai saulė pagaliau.

     Nuo dulkių savo būsto langą nuvaliau.

     Tebūna ši diena

     Kaip krištolas gryna.

     Jau saulė pro stiklus antai įspindo,

     Ir tuoj visi šešėliai

     Į kampų plyšius sulindo –

     Ir mano namo būstas

     Lyg seklyčia.

     Bet aš neliksiu čia.

     Į viršų kopia saulė,

     Šešėliai pakelėj trumpėja,

     O paukščiai tankmėje

     Neliauna dar čiulbėję.

     Ir, neužtrenkęs durų

     Septynetu spynų,

     Aš į šiltą saulės šviesą,

     Į neramią savo būtį

     Išeinu – – –

 

     1965.XI.12

 

     Vincas Mykolaitis Putinas. Langas: eilėraščiai. V.: Vaga, 1966.

 

     putinas_langas.jpg