tekstai.lt

Juozas Keliuotis. Gyvenimo vingiuose (apie Vincą Mykolaitį-Putiną, 2008)

b_100_158_16777215_0___images_iliustracijos_2013_tekstai_mykolaitis_putinas_jaunas.jpg     Jis tik iš nuobodžio ar dėl įgimto palinkimo, ar tiesiog beieškodamas naujesnės ir originalesnės savo poezijai temos kartkartėmis parašydavo melancholiškų, liūdnų ar net pesimistiškų eilėraščių, ir viskas. Tai irgi ne jo kaltė ir ne jo nuopelnas, bet faktas, reikalaująs paaiškinimų ir komentarų.

      Stendaliui teko ištisą šimtą metų laukti, kol jis buvo reikiamai įvertintas. Bodlerui – irgi. Bleikui ir Nervaliui dar ilgiau. K. Donelaičio raštai tik po jo mirties buvo atspausdinti. O kiek dar tokių, kurie ligi šiol laukia ir nesulaukia pripažinimo šviesos. Bet V. Mykolaitis-Putinas iš karto susilaukė beveik visuotinio pripažinimo. Atrodo, kad visuomenė visada buvo pakankamai pasiruošusi priimti kiekvieną jo kūrinį. O gal čia autorius turėjo tobulą uoslę, puikią orientaciją, paslaugų aktualumo jausmą?

     V. Mykolaitis-Putinas savo kūrybinėje veikloje neturėjo konflikto su visuomene. Atrodo, jog iš esmės jis niekad nėjo „prieš vėją“. Jis tik su kai kuriais kritikais ir recenzentais turėjo nedidelių kivirčų, bet kurie ne tiek trukdė, kiek padėjo plisti jo kūrybai.

     V. Mykolaičio-Putino asmenybė ir jo kūrybos pobūdis čia turėjo lemiančios reikšmės, kad jis iš karto buvo visų pripažintas, kad jam visiškai neteko kovoti už savo kūrybinę egzistenciją, kad jam niekas nebandė kenkti ir pavydėti, kad nežiūrint visų istorinių sąvartų jis nebuvo nė kieno persekiojamas, nei tramdomas, o tik žengė iš laimėjimo į laimėjimą, visų palaikomas, visų gerbiamas ir mylimas. Štai toks originalus ir dinamiškas rašytojas kaip J. A. Herbačiauskas nuo pat jaunų dienų buvo visų valdžių persekiojamas, visos miesčioniškos ir sibaritinės visuomenės neapkenčiamas ir ujamas. Nesivaržė jam suduoti skaudžių smūgių net kai kurie žymūs jo kolegos – rašytojai. Jis jaunas nuo caro valdžios turėjo slaptai pabėgti į Krokuvą, o paskui ir iš nepriklausomos Lietuvos turėjo bėgti į Lenkiją ir, rodos, nuo bado mirė tos pačios Krokuvos gatvėje.

     Atrodo, tarytum paties likimo būtų skirta, kad jis visą savo gyvenimą būtų visų nuolatos mušamas ir persekiojamas ir ligi pat savo paskutinės gyvenimo valandos. Ir visados tai viena, tai kita grupė jo kūrybos „nepripažino“ ir visaip jį užgauliojo.

     J. A. Herbačiausko gyvenimas, kūryba ir likimas – tai ryškiausias kontrastas V. Mykolaičio-Putino gyvenimui, kūrybai ir likimui.

     Štai Vydūnas, rodos, tauriausias ir ramiausias iš mūsų visų rašytojų, sulaukęs garbingos senatvės, bent du kartus įgrūdamas į nacistinį kalėjimą ir miršta tremtyje, o kaip sunkiai ir kaip iš lėto įsisavinama jo visa kūryba. O štai Vincas Krėvė, rodos, visos tautos suprantamas ir mylimas, o kiek patiria smūgių ir taip pat miršta tremtyje.

     Arba štai genialus poetas O. Milašius tik po mirties laimi sau pasaulinę šlovę, o visą savo gyvenimą buvo priverstas gyventi svetimoje šalyje. O Faustas Kirša visą gyvenimą skurdo savo tėvynėje, be minimalaus populiarumo, tremtyje dirbo fabrike ir mirė skurde. O Balys Sruoga, ilgai nepripažįstamas, įgyja daugybę nepermaldaujamų asmeninių priešų, patenka į nacistų konclagerį ir miršta pačiame savo kūrybingumo subrendime.

     V. Mykolaičio-Putino neištiko jokios didesnės gyvenimo audros. Jo nepersekiojo nė viena valdžia, nors jos kelis kartus keitėsi. Jis išgyveno nesusipažinęs su tikru skurdu: jis visada turėjo pastogę ir duoną. Jis neturėjo ir asmeninių priešų, kurie kiekviena proga būtų nuodiję jo gyvenimą, o rūpesčiai visiškai kitokio pobūdžio ir jo melancholija ne konkretaus, išorinio, apčiuopiamo gyvenimo pagimdyta.

     Jei tikime, jog gyvenimas turi šiokį ar tokį dėsningumą, tai bandykime užčiuopti tas jo asmenybės savybes, tas visuomenines sąlygas, tas psichologines priežastis, kurios padėjo susiklostyti tokiam gyvenimui.

     V. Mykolaitis-Putinas gimė 1893 metais Suvalkijoje. Suvalkiečiai tada buvo daugiau išprusę negu kiti lietuviai, šiek tiek paveikti germanų kultūros. Jie buvo pozityviškesni, praktiškesni ir utilitariškesni už kitus. Vadovavosi daugiau praktišku protu, negu gaivališkais jausmais ar neribota vaizduote. Ir V. Mykolaičio-Putino gyvenime, asmenybėje ir kūryboje suvalkiečių individualybė visada gan stipriai reiškėsi. Jo gyvenime ir kūryboje neaptiksime tokių žygių, kurie būtų buvę pavojingai drąsūs, emocionaliai gaivališki, „beprotiški“, „fantastiški“. Jie beveik visada protingi ir racionalūs, apgalvoti ir santūrūs ir jau niekad nei jam, nei kitiems nebuvo „per daug pavojingi“.

     J. A. Herbačiauskas – irgi suvalkietis, bet jis subrendo ir ilgus metus gyveno Lenkijoje, kurios įtaka nustelbė jo „suvalkietiškumą“. O štai „nesuvalkiečių“ A. Mickevičiaus, J. Tumo-Vaižganto, Vinco Krėvės, Oskaro Milašiaus, Balio Sruogos, Kazio Binkio gyvenimai sklidini gaivališkų emocijų, „beprotiškai“ drąsių ir fantastiškų žygių, kurie buvo ir „nenaudingi“, ir pavojingi, drebinę ir juos pačius, ir kitus.

     V. Mykolaitis-Putinas – pasiturinčių valstiečių sūnus. Šis faktas irgi daugiau ar mažiau paveikė jo gyvenimą, jo asmenybę ir jo kūrybą, nors lemiančios reikšmės ir neturėjo. Prie kaimo gyvenimo jis nepritapo, iš jo veržėsi, juo kratėsi, skverbėsi į miesto intelektualinį gyvenimą. Maldingi ir pozityvūs jo tėvai troško jį padaryti kunigu. Ir tai darė dėl moralinių ir materialinių motyvų: būdami giliai tikį, jie svajojo turėti sūnų kunigą, kuris juos pačius ir kitus valstiečius vestų į „dangaus karalystę“. Tai jiems būtų didelė dvasinė laimė ir visuomeninė šlovė. Be to, kunigai galėdavo pasilikti Lietuvoje, čia pat darbuotis jos naudai, kai išsimokslinusiems pasauliečiams tekdavo išvykti į svetimą Rusijos kraštą: daugelis jų ten vesdavo svetimtautes, prarasdavo tikėjimą ir dingdavo savo gimtajam kraštui. Pagaliau kunigai pasidarydavo turtingi ir gausiai šelpdavo savo tėvus, brolius ir seseris, visus giminaičius. Ir jiems tai būdavo lengva, nes jie savo šeimų nesudarydavo.

     Mykolaičių Vincas nesipriešino tėvų valiai. Jis fiziškai silpnas penkiolikos metų jaunuolis, ramus ir nedrąsus, kuklus ir nuolaidus, linkęs susitaikyti su aplinkybėmis, prieš nieką nemaištaująs, prieš nieką nedrįstąs kovoti, mielai sutinka mokytis kunigu. Jis ir sapne nedrįsta susapnuoti besipriešinąs savo valingam ir staigiam, šiurkščiam ir niūriam tėvui, o juo labiau savo švelniai, nuolaidžiai, giliai religingai motinai. O iš tiesų jis nejaučia jokio pašaukimo būti kunigu. Dar daugiau. Jis net visiškai ne religingas, anot jo paties prisipažinimo, „niekad nepatyręs religinės maldos ekstazės“ (V. Mykolaitis – Putinas. Raštai, VII t. 308 psl.).

     Religija jam tik tėvų paveldėjimas, tik įprastas gyvenimo būdas, tik tradicija. Būdamas kunigu, jis tikisi galėsiąs ramiai ir laisvai darbuotis Lietuvos švietimo labui, būti naudingas tėvams ir giminėms, turėti reikiamos pagarbos ir materialinės gerovės.

     Šis faktas, šis nenuoširdus veiksmas ir sudaro stipriausią užuomazgą vystytis jo asmenybės dvilypumui, jo nenuoširdumui, kuris ryškiausia spalva paženklina visą jo gyvenimą. Taip, neturėdamas jokio pašaukimo būti kunigu, net visiškai būdamas nereligingas, jis vis dėlto pasidaro uoliu ir pavyzdingu klieriku: atsidėjęs mokosi visų teologijos mokslų, uoliai vykdo visas būtinas klierikams prievoles, ištisom valandom išoriškai meldžiasi, medituoja. Seinų seminarijos vadovybė – prolenkiška ir reakcionieriška. Vincas – narys slapto, pažangaus ir lietuviško būrelio. Jis jaučiasi sąmoningas lietuvis, jis linkęs į liberalizmą, jis bando rašyti eilėraščius – ir patriotinius, ir jaunuoliškai entuziastiškus. Bet tas jam nesutrukdo turėti geriausio ir pavyzdingiausio klieriko vardą reakcinės ir prolenkiškos seminarijos vadovybės akyse. Vadinasi, Vincas iš pat jaunų dienų išmoksta tobulai ir įtikinamai veidmainiauti, įpranta gyventi dvilypį gyvenimą. Ne visiems jo kolegoms tai pasiseka. Vieni jų barami ir baudžiami, kiti net visai pašalinami iš seminarijos „dėl pašaukimo stokos“, o Vincui to „pašaukimo“ nestinga: jis sėkmingai žengia iš kurso į kursą ir laimingai baigia seminariją ir iškilmingai įšventinamas į kunigus.

     Vincas pasižymi visomis tobulo kunigo ypatybėmis: jis uoliai atlikinėja visas religines praktikas, jis santūrus ir asketiškas, nuolankus ir nusižeminęs, mandagus ir kuklus, atsargus ir visada protingas, elegantiškas, diplomatinis ir saloninis. Šis jo dvylipumas pasidaro toks tobulas, kad pasidaro antrąja jo prigimtimi: jis tampa jam visiškai „natūralus“, tarytum įgimtas. Jis jau organiškai įaugęs į jo asmenybę, jis jau yra įsiskverbęs į visus jo gyvenimo užkampius. Jam jau būtų visiškai nenatūralu ir nebūdinga būti iš tiesų natūraliu, nuoširdžiu ir gaivališku. Toks jis ir išliko ligi pat savo mirties.

     Kunigų seminarija jam buvo tobula šio fenomenalaus dvilypumo mokykla. Jinai jo visam gyvenimui uždėjo neišdildomą antspaudą ir savo dvasia paženklino visus jo gyvenimo žygius. Žinoma, pati seminarija to nemokė: jis pats tobulai to išmoko, norėdamas ją sėkmingai baigti ir pasidaryti kunigu be pašaukimo ir be gilesnio religinio gyvenimo. Jis išmoko taikytis prie aplinkybių: jo visas gyvenimas – gamyba vis naujų kaukių, reikalingų nuolat besikeičiančiom gyvenimo aplinkybėm.

     V. Mykolaitis-Putinas kūrė šią savo dvilypę asmenybę visiškai sąmoningai. Jis nuo pat jaunystės dienų aiškiai turėjo šio dvilypumo, susiskaldymo savimonę. Štai 1914 metais, dar būdamas kunigų seminarijoj, savo artimam bičiuliui kun. Ignui Česaičiui rašė: „vis dažniau mąstau apie savo ateitį. Kartais inpuolu kuone į nusiminimą. Norėtųsi spjaut ant visų idealų!

     Kartais vėl, rodos, viską pamynęs, į nieką neatsižvelgiant, eisiu, kur mane širdis traukia, bet vėl abejoju, ar nepritrūks man drąsos ir jėgų. Galų gale pavedu save aplinkybėms, eisiu, kur jos mane nuves. Iš savo pusės per daug nesislepiu, nors pasirodyti, kas esu, dar neišdrįstu“, (Raštai X t., 627 p.).

     Labai įdomūs ir reikšmingi prisipažinimai! Čia ir įvairūs svyravimai, čia ir beribis blaškymasis, čia ir pasiryžimas orientuotis pagal aplinkybes, čia ir drąsos stoka pasirodyti, kuo jis esąs. Čia ir nenoras ko nors atsisakyti ar kuo nors rizikuoti, o atviras, tiesus, beveik ciniškas oportunizmas. Jis nenori būti kunigu, bet nenori ir atsisakyti nuo kunigystės. Tad nieko jam ir nelieka kaip „pavesti save aplinkybėms“ ir eiti ten „kur jos nuves jį“. Tai sąmoningas atsisakymas pačiam vairuoti savo gyvenimą norima linkme. Tai kratymasis tikros atsakomybės už savo likimą. „Plauksiu ten, kur vėjas pūs!“ – štai oportunistinis jo šūkis.

     Šitaip nusiteikęs jis priima kunigo šventimus. Iškilmingai laiko pirmąsias Mišias. Džiugina savo tėvus, gimines ir kaimynus. Ruošiasi vykti į Petrapilio dvasinę akademiją. Jam ir į galvą nedingteli mintis, kad gal reikėtų stabtelėti ir rimtai susigalvoti, ar iš tiesų ir toliau reikia bristi į dvilypumo klampynę, ar nebūtų tiksliau vyriškai savo gyvenimo vairą paimti į savo rankas. Visiškai ne! Jis baigia Petrapilio dvasinę akademiją ir vyksta į Friburgo kataliką universitetą, nes ten stumia aplinkybės: stipendija, žadama universiteto dėstytojo vieta. Ir 1918 metais, vykdamas į Šveicariją, tam pačiam savo kolegai kun. Ig. Česaičiui atvirai rašo: „Gerokai, Drauguži, mane aplamdė gyvenimas, nors viršutine išvaizda likau kuone tas pats. Tiesa, gal kiek suaugau, sutvirtėjau, tačiau vis toks pats nedrąsus, bailus, kiekvieno lenkiąsis, niekam neužkliuvąs. Tegu sau! Ar man, žemės dulkei, kištis į jų rungtynes! O kartais atrodo, lyg tai būtų „viršum skraidymas“, „minios nebojimas“. Tačiau ne: kad silpnas esu, tai ir iš kelio traukiuos“.

     Šitaip rašo dvidešimt penkerių metų jaunuolis, jau kunigas, baigęs aukštuosius teologijos mokslus ir jau „pripažintas“, mylimas ir gerbiamas poetas! Koks nusižeminimas ir kokia rezignacija! Kas per nuolankumas ir koks charakterio pasyvumas! Koks kuklumas ir nedrąsumas! Koks tiesiog baudžiauninkiškas vergiškumas!

     O savo eilėraščiuose jau dainavo apie drąsius žvejus, apie padangėmis skrajojančius sakalus, apie didvyriškus žygius! 0 laiške tik visiems besilenkiąs, visų bebijąs, begaliniai nusižeminęs kunigėlis, tikras „žemės dulkė“. Bet nenusiminkime. Tokio charakterio ir nusiteikimo žmonės labai mėgiami egoistinės visuomenės: jie niekam nebaisūs, niekam ne konkurentai, niekam nesukelia pavydo ir pykčio.

     Su tokiais nekovojama, nesivaržoma, priešingai – tokie visų mėgiami, visur laukiami, visiems malonūs svečiai ir draugai. Tokius visi globoja, visi užjaučia, visi giria. Toks nusiteikimas – tobuliausias kelias į oportunizmą ir konformizmą.

     Ir iš tiesų V. Mykolaičiui-Putinui beveik niekas nepavydėjo, niekas su juo nesivaržė, beveik visi jam visada užjautė, visi stengėsi jam padėti, jį suprasti, jį pateisinti. Ir katalikų visuomenė jo piktai nepuolė jam atsižadėjus kunigystės ir kukliai civiliškai susituokus su nuoširdžia ateitininke. Ir tarybinė valdžia jo nebaudė už kai kuriuos antitarybinius eilėraščius, vokiečių okupacijos metu parašytus. Ir nacionalistai per daug jo nesmerkė už tarybinius eilėraščius, už Stalino pagarbinimą, už Pasternako pasmerkimą.

     Tik visi skelbė, jog jis „po laiminga žvaigžde gimęs“, bet niekas nieko neatleido J. Tumui-Vaižgantui, Vydūnui, Vincui Krėvei, Baliui Sruogai, J. A. Herbačiauskui... Palaiminti romūs, nes jų dangaus karalystė! Gulinčių niekas numuša, o išdidiems ir drąsiems visi stengiasi suduoti per galvą... Tegul nepuikauja!

     Žinoma, galima būtų į šį klausimą pažiūrėti ir iš kito aspekto. Visi žinome, jog V. Mykolaitis-Putinas buvo geras ir jautrus žmogus, prieš nieką neintrigavęs, niekam nesistengęs pakenkti, vienam kitam nuoširdžiai padėjęs. O juk meno ir literatūros pasaulyje visados pasitaiko žmonių, kurių vienas kaip šašas, kurio niekas nė iš tolo negali paliesti, o kitas kaip erškėtis ar dagilis, kuris badosi ir spardosi, jei tik kas norint prie jo artinas. V. Mykolaitis-Putinas toks nebuvo. Jis visada kiekvienam mielas ir malonus, kiekvienam mandagiai šypsos, kiekvienam nuolankus, labai retai su kieno nors nuomone drįsta nesutikti, visada susirūpinęs, kad ko nors neįžeistų, kad kam nors nesukeltų kartėlio. Jis visada stengiasi suprasti savo pašnekovą, jam pritarti, jį užjausti, jam padėti.

     Su juo atsisveikinęs visados jausies ramesnis. Daugeliu atžvilgiu tai labai gerai. Jei daugiau tokių žmonių būtų, tai visas žmonių gyvenimas būtų ramesnis ir taikingesnis, darnesnis ir jaukesnis, daug mažiau būtų bereikalingų kivirčų, barnių ir konfliktų. Bet ar visada tai išeitų į gera? Juk kartais reikia ir nesutikti, ir pasipriešinti, ir kumščiu trinktelėti į stalą. Kartais reikia kai ką ir sudrausti, kai ką ir lauk išmesti, su kai kuo ir kovą pradėti. To nedarant visą visuomenę gali apimti palaimingas snaudulys, ir joje gali prisirinkti per daug šviežio oro! Kartais pasidaro reikalingos ir audros, kurios turi nušluoti viską, kas jau supuvę ir mirę. Palaiminta saloninė ramybė nėra žmonijos išganymas! Žmonijai normaliai egzistuoti reikalingas ir nuolatinis jos atgijimas, be paliovinis visų jos gyvenamųjų kambarių vėdinimas, audringas vis naujų vėjų dvelkimas. Su baltom saloninėm pirštinėm nestatomi ateities rūmai!

     V. Mykolaitis-Putinus į tai neatkreipė reikiamo dėmesio. Jis nekovingas, jis visiems nuolankus. Jis net savo gyvenimo laivo vyriškom rankom nebandė vairuoti: orientavosi pagal aplinkybes, ėjo pavėjui, žingsniavo oportunizmo ir konformizmo keliu. Ir savo gyvenimo pabaigoje, rašydamas atsiminimus, jis ryškiai pabrėžė šį savo pasyvų nusiteikimą: „Dabar, baigdamas gyvenimą, užbėgdamas į priekį šiems atsiminimams, apžvelgęs savo likimą nuo Marijampolės gimnazijos ligi šių dienų, tampu fatalistu. Mano gyvenimo raida ėjo taip, kaip turėjo eiti pagal kažkokį dėsningumą – ir tai mano labui, jeigu man atrodo, kad aš kažką keičiau, kreipiau į dešinę ar į kairę, tai pasirodo, kad viskas vyko logiškai, priežastingai. Dažnai atsitinka, kad ką žmogus keičia, siekdamas savo sugalvoto tikslo, išeina priešingai jo sumanymui, jo nenaudai. Juo labiau, jei kiti tai bando daryti. Man viskas išeidavo į gera. Ir dar daugiau, viskas apvaisindavo mano dvasią – širdį ir protą – tokiais išgyvenimais, tokia medžiaga, kuri buvo palanki mano, kaip rašytojo darbui, vis giliau beįsišaknijusiam mano gyvenime.“ (Raštai, VII t., 383 psl.)

     Labai įdomus, būdingas, reikšmingas ir iš tiesų labai teisingas prisipažinimas. Jame pareikšta visa V. Mykolaičio-Putino gyvenimo išmintis! Čia ir fatalizmas, pateisinąs visus jo vingius ir klystkelius, įprasminęs visus jo kelius ir kryžkelius. Čia ir kratymasis bet kokia asmenine ar visuomenine atsakomybe: viskas išėjo į gera, viskas išėjo į naudą! Čia ir sąmoningas visų fatalizmo, pasyvumo laimėjimų pripažinimas, atveriąs kelią į konformizmą ir oportunizmą. Čia ir funkcionalizmas: viskas gera, kas padėjo rašytojo darbui, tarytum žmogus būtų tik automatas, tik rašymo mašina!

     Gal kai kas ir suabejos dėl šių teiginių teisingumo turėdamas omeny jo polemiką su A. Jakštu, jo pasitraukimą iš Teologijos – filosofijos fakulteto, jo vedybas, jo išsižadėjimą kunigystės. Štai, sakys, keturi drąsūs, herojiški žygiai, kurie griauna visus šiuos mano teiginius, ir panagrinėję, kokiose aplinkybėse buvo atlikti šie keturi žygiai ir kokias jie turėjo pasekmes, tuo įsitikinsime – jie tik stipriau patvirtina visas mano anksčiau išdėstytas tezes ir paties V. Mykolaičio-Putino prisipažinimus.

     V. Mykolaitis-Putinas reagavo į A. Jakšto intelektualinę, racionalistinę ir moralistinę estetiką tik tada, kai šioje srityje A. Jakšto ilgametis autoritetas buvo jau pašlijęs ir tarp katalikų visuomenės, kai jau niekuo nerizikavo, o tik įsigijo daugiau populiarumo tarp katalikų intelektualinės jaunuomenės ir pasaulietinės inteligentijos. Jis pats tada Teologijos – filosofijos fakultete jau buvo pripažintas autoritetas, labai reikalingas profesorius. Ir savo naują estetiką parėmė ne kokio nors satanisto Bodlero ar siurrealisto Brentano, ar laisvamanio Kročės „svaičiojimais“, bet Friburgo katalikų universiteto vienuolio domininkono, savo buvusio profesoriaus Miuninko autoritetu. Jei būtų pabandęs tai padaryti anksčiau, tai nebūtų buvęs pakviestas į Teologijos – filosofijos fakultetą lietuvių literatūros dėstyti, o būtų buvęs nutrenktas vikaru į kurį nors Suvalkijos bažnytkaimį. Bet V. Mykolaitis-Putinas turėjo puikią ir tikslią uoslę: jis šį klausimą iškėlė, kai tam buvo pribrendusios visos sąlygos, kai jam iškelti jau nebereikėjo jokios drąsos ir nebebuvo jokios rizikos ko nors netekti ar kuo nors sau pakenkti, o buvo galima tik laimėti, ir dar visais atžvilgiais.

     Humanitarinių mokslų fakultetas tada neturėjo kompetentingo profesoriaus naujajai lietuvių literatūrai dėstyti. M. Biržiška, iš profesijos teisininkas, pamilo ir labai uoliai tyrinėjo ir dėstė senąją lietuvių literatūrą. J. Tumas-Vaižgantas, irgi neišėjęs jokių literatūros mokslų, telkė labai gausią medžiagą naujajai lietuvių literatūrai, bet pradėti ją analitiškai ir moksliškai analizuoti ir dėstyti jis buvo nekompetentingas. Tad šio fakulteto dekanas prof. V. Krėvė-Mickevičius nusprendė, jog šiam uždaviniui atlikti geriausiai tiktų V. Mykolaitis-Putinas, jau sėkmingai dėstęs gretimame fakultete. Be to, jis žinojo, jog V. Mykolaitis-Putinas jau yra pasukęs į nukunigėjimo kelią, jog jam tuo bus sudarytos puikios sąlygos. Tad jis V. Mykolaičiui-Putinui ir pasiūlė mesti Teologijos – filosofijos fakultetą ir pereiti į Humanitarinių mokslų fakultetą. V. Mykolaitis-Putinas su džiaugsmu priėmė šį V. Krėvės-Mickevičiaus pakvietimą. Jam tai buvo išsivadavimas, „būdamas Teologijos-filosofijos fakultete galėjo tik svajoti apie meilę ir kunigystės išsižadėjimą, o dabar susidarė puikiausios sąlygos realizuoti šias svajones, nieko neprarandant ir niekuo nerizikuojant“.

     Teologijos – filosofijos fakultetui tai buvo nemažas smūgis: jis neteko naujosios lietuvių literatūros dėstytojo, o jo pavaduotojo dar nebuvo parengta. Bet viešai V. Mykolaičio-Putino apkaltinti „nedėkingumu“ nesiryžo, nes tuo jis nesitikėjo ką nors laimėti, o tik galėjo pagreitinti poeto nukunigėjimo procesą. O V. Mykolaičiui-Putinui tai naujas didelis laimėjimas.

     V. Mykolaičio-Putino meilė buvo užsimezgusi dar jam tebesant Teologijos-filosofijos fakultete. Bet tada dar nebuvo galima ir svajoti apie jos realizavimą, ir jis pats ja kratėsi ir kiekviena proga savo studentams aiškino, jog jo spausdinami erotiniai eilėraščiai neturi jokio realaus pagrindo, o remiasi tik estetinėmis fikcijomis.

     V. Mykolaičio-Putino studentės kitaip galvojo: jos padarė išvadą, jog jų profesorius iš tiesų ilgisi realios, „žemiškos“, tikros, o ne fiktyvios meilės. Jos pradėjo jį „įsimylėti“ ir jausti pareigą jį išvaduoti iš „meilės kančių“. Bet tai darė labai nedrąsiai, labai kukliai ir atsargiai. Iš to nieko neišėjo, nes jų profesorius buvo dar nedrąsesnis, dar kuklesnis, dar santūresnis. Tada atsirado viena, kuri ryžosi rimtai ir drąsiai, kantriai ir atkakliai jį sau laimėti. Profesorius ilgai svyravo ir abejojo, ilgai blaškėsi ir kankinosi, negalėdamas nei jos išsižadėti, nei pasiryžti ją realizuoti. Tada, man rodos, ta mergaitė ir už save, ir jį padarė sprendimą, jog vis dėlto pagaliau reikia susituokti.

     Nesusituokusiems drauge gyventi abiem atrodė labai nepadoru. O čia reikėjo plačiai bendrauti su visuomene, kasdien vaikščioti į universitetą ir jaunų studentų masėms skaityti paskaitas, dalyvauti jų pobūviuose. Tad reikia oficialiai susituokti, reikia legalizuoti šią meilę. Tada bus patogiau, drąsiau ir jaukiau gyventi ir bendrauti su visuomene. Bet kaip tai padaryti? Tada Lietuvoje nebuvo civilinės metrikacijos. Turėdavo teisę tuokti tik klebonai. Bet joks kunigas nesutiks kunigo sutuokti. O atsisakyti kunigystės profesorius vis nesiryžo.

     Katalikų Bažnyčios administracija buvo įpratusi pro pirštus žiūrėti į kunigų bendravimą su moterimis ir griebdavosi viešų administracinių priemonių tik šiam bendravimui iškilus į viešumą. „Lietuvos žinių“ dienraštis, valstiečių liaudininkų organas, norėdamas kiek galima daugiau kenkti savo politiniams varžovams – krikščionims demokratams tiesiog specializavosi kunigų bendravimus kelti į viešumą. Kova su „kunigų gaspadinėmis“ buvo pasidariusi jų mėgiamiausiu kovos arkliuku. Jos nesidžiaugė, jog kai kurie kunigai grįžta į natūralų gyvenimą ir išsižada celibato, bet tiesiog su davatkišku įniršiu puldavo tuos nelaiminguosius. Tada ir katalikų visuomenė turėdavo juos pasmerkti ir jų išsižadėti.

     V. Mykolaitis-Putinas nusprendė tyliai ir ramiai susituokti užsienyje ir toliau pasilikti kunigu ir turėti jau legalią žmoną.

     Jaunieji nuvyko į Rygą ir civiliškai susituokė, bet „Lietuvos žinios“ tai išuostė ir stambiu riebiu šriftu paskelbė, jog kunigas V. Mykolaitis-Putinas Rygoje susituokė su Emilija Kvedaraite. Tai jau viešas skandalas, kurio V. Mykolaitis-Putinas nesitikėjo.

     Dabar Vilkaviškio kurijos jis buvo atskirtas nuo bažnyčios ir ekskomunikuotas. To jis nenorėjo, bet tai įvyko jau prieš jo valią. Tai jis giliai ir skaudžiai pergyveno. Bet su katalikų visuomene nesusipyko. Katalikų visuomenė tada buvo smarkiai tautininkų valdžios aplaužyta.

     Tada ji išgyveno gilią krizę, tada ji buvo netekusi savo dinamizmo ir agresyvumo. Ji tenkinosi tik ramiu savo gyvenimu. Ji nepuolė V. Mykolaičio-Putino, niekuo jo neapkaltino ir buvo patenkinta, kad jis nepaskelbė jokio „manifesto“, jokio ideologinio pareiškimo. O V. Mykolaitis-Putinas tylėjo, matyt, ir toliau pasiliko tyliu kataliku, besilaikančiu krikščioniškos pasaulėžiūros. Jis tik tyliai, ramiai pasitraukė nuo „Židinio“ žurnalo redaktoriaus pareigų, nes jo leidėju buvo ateitininkų studentų sąjunga. Taip pat tyliai, labai taktiškai, pasitraukė nuo studentų ateitininkų korporacijos „Šatrija“ garbės pirmininko pareigų. Katalikų spauda ir visuomenė ir toliau pasiliko jam atvira ir draugiška.

     Ir jis čia nieko neprarado, o dar laimėjo naujo didelio populiarumo liberalinėje visuomenėje. O jei jis būtų drįsęs padaryti kokį nors viešą ideologinį pareiškimą, tai tuojau būtų kilusi audra, kuri būtų jį nušlavusi iš katalikų visuomenės, ir katalikų gausi spauda būtų jį piktai ir žiauriai puolusi. Bet jis savo taktu, savo diplomatiškumu, savo kuklumu ir nusižeminimu to išvengė. Visa tai tik sustiprina anksčiau mano paskelbtas tezes. Ir šios jo vedybos, ir šis jo kunigystės išsižadėjimas jo kūrybai davė naujų motyvų ir impulsų ir sustiprino jo funkcionalizmo pažiūras: viskas gerai, kas teigiamai veikia jo kūrybiškumą.

     O šis funkcionalizmas tada jam buvo bene aukščiausias jo ideologijos principas. Kunigystė ir celibatas būtų slopinę jo kūrybą, o jų išsižadėjimas ją išlaisvino, ją paįvairino, vadinasi, jo gerai pasielgta, tokioje galvosenoje galima įžiūrėti ir pragmatizmo pradų: viskas teisinga, kas naudinga. Tad apie kokį nors heroizmą, kokią nors revoliuciją ar pasaulėžiūros lūžį čia netenka kalbėti. Protingai ir ramiai apsispręsta elgtis taip, kaip naudingiau, kaip patogiau.

     Nacistinės vokiečių okupacijos metu mūsų didieji rašytojai Vincas Krėvė ir Balys Sruoga negalėjo ramiai žiūrėti į jų siautėjimą, į jų kruviną terorą. Juodu drauge su kitais nuoširdžiais lietuvių patriotais kiekviena proga prieš tai drąsiai protestavo. Juodu ir kavinėse nesivaržė garsiai savo protesto reikšti. Nacistai ant abiejų siuto ir ruošėsi su jais susidoroti. Vieną naktį jie sučiupo Balį Sruogą ir išvežė į Štuthofo konclagerį. V. Krėvei tuo metu pasisekė pasislėpti, ir jis toliau slapstėsi po kaimus. V. Mykolaitis-Putinas ne mažiau už šiuos minėtus rašytojus neapkentė nacių agresijos ir piktinosi jų siautėjimu Lietuvoje. Bet jis nelankė kavinių, nevaikščiojo į susirinkimus ir niekur garsiai neprotestavo. Jis tada tyliai rašė antitarybinius eilėraščius, nes tai buvo visiškai nepavojinga ir net naudinga, ir juos net atspausdino ribotu egzempliorių skaičiumi. Ir nė vienam nacistui neatėjo į galvą kibti prie V. Mykolaičio-Putino, ir jis išvengė vokiečių teroro. Jam neteko nei slapstytis ir kankintis konclageryje. Tai buvo santūrumo pasekmė. Bet šiom savybėm nepasižymėjo nei Vincas Krėvė, nei Balys Sruoga, nei Vydūnas, ir jiems už tai teko labai brangiai užmokėti.

     Atsargumas ir santūrumas, pragmatizmas ir funkcionalizmas, kuklumas ir nusižeminimas jiems buvo visiškai svetimi ir nepriimtini dalykai. O V. Mykolaičiui-Putinui visos šios savybės buvo kaip antroji prigimtis.

     Antrą sykį Lietuvoje įsigalėjus tarybinei santvarkai, V. Mykolaitis-Putinas labai išsigando dėl savo antitarybinių eilėraščių. Jis išvyko į kaimą, į savo žmonos tėviškę, lyg atgailaudamas pasidarė paprastu kaimo darbininku ir net buvo pasiryžęs ten pasilikti visam laikui. Jis nesigriebė vulgarių pataikavimo priemonių, bet buvo sunerimęs, išsigandęs, nusižeminęs kaip „žemės dulkė“, kuklutis.

     Bet gulinčių niekas nemuša ir jau atgailaujančių niekas nebaudžia, ir galingiesiems labai patinka, kad jų labai bijo, kad iš anksto dreba prieš jų galybę. Ir jį maloniai kviečia vėl grįžti į Vilnių prie savo reikšmingo darbo, ir jis grįžta. Toliau universitete skaito savo lietuvių naujosios literatūros kursą. Prisideda prie tarybinės lietuvių literatūros ugdymo ir organizavimo. Išrenkamas net tarybiniu akademiku. Toliau rašo ir spausdina žavius putiniškus eilėraščius, parašo artimą tarybinei literatūrai puikų romaną „Sukilėliai“, parašo ir reikalingą pjesę, į lietuvių kalbą verčia A. Mickevičiaus poeziją.

     Pasirodo spaudoje ir visos jo kūrybos dešimties tomų rinkinys. Jį gerbia ir skaito ir antitarybinis pogrindis, ir užsienin pasitraukę lietuviai, ir visa tarybinė lietuvių visuomenė. V. Mykolaitis-Putinas vėl populiariausias Lietuvoje rašytojas ir poetas. Ir jam niekas nepavydi, niekas prieš jį neintriguoja ir niekas jo nepersekioja, nes jis ir toliau labai kuklus, ramus ir nusižeminęs, klusnus ir santūrus, atsargus ir labai taktiškas, vengiąs ką nors įskaudinti. Ankstyvesniom savo nuodėmėm atpirkti eilėmis pagarbina Spalių revoliuciją, Staliną, darbo liaudį, griežtai pasmerkia Pasternaką. Bet drauge ligi pat savo mirties niekad nebuvo išsižadėjęs savo krikščioniškos ir tautiškos lietuviškos pasaulėžiūros.

     Bet tuo pačiu metu labai užjaučia represuojamus ir juos atsargiai remia materiališkai ir morališkai, kai kuriuos net bando ginti ir neiškenčia neparašęs sintetinio aštraus antitarybinio eilėraščio, kuris tuojau pasklinda po visą šalį. Bet jam už tai geraširdiškai atleidžiama, ai, tik „mažytis nesusipratimas“, tai tik „mažytė smulkmena“, bet nė vienam kitam rašytojui tai nebūtų dovanota! O V. Mykolaičio-Putino šis dvylipumas toks natūralus, tiesiog organiškai susijęs su jo visa prigimtimi ir jo visu gyvenimu, jog jis jau nešokiruoja nei visuomenės, nei kritikos.

     Visa tai rašydamas, aš nenoriu pažeminti nei jo asmenybės, nei jo kūrybos, o tik iškelti ir pabrėžti jo pragmatinę išmintį, kuri tokį didelį vaidmenį suvaidino ir visame jo gyvenime, ir visoje jo kūryboje. Didžiulių permainų ir istorinių sąvartų epochoje padėjo jam išvengti didesnių katastrofų ir laimėti sau didžiulio populiarumo. Tik tikiuos, jog tai nebus paversta sektinu etalonu, kas žinoma, padarytų daug žalos ir kūrybai, ir žmonių moralei, ir visuomeniniam gyvenimui.

     V. Mykolaitį-Putiną aš pirmąsyk išvydau 1920 metais Ateitininkų konferencijoje Kaune. Aš tada buvau Rokiškio gimnazijos penktos klasės moksleivis, aštuoniolikos metų jaunuolis. Aš tada jau buvau skaitęs viską, ką ligi tol jis buvo atspausdinęs, ir pats rašiau eilėraščius, ir piešiau lyrinius tapybos piešinius. Jo eilėraščiais tada labai žavėjaus. Maironis, Binkis ir Putinas man tada buvo mėgiamiausi poetai. Daugelį jų mokėjau iš atminties. Jie tada jau tiksliai reiškė vienišo jaunuolio išgyvenimus, būdingą jaunatvei nerimą, gražias jos svajones ir melancholišką jos liūdesį.

     V. Mykolaitis-Putinas moksleiviams ateitininkams tada buvo beveik pati poezija. Laimėjus politinę nepriklausomybę, Maironio patriotiniai eilėraščiai jau buvo nebe tokie aktualūs. Binkis mus žavėjo savo eilėraščių dainingumu ir muzikalumu, valstietišku gamtos grožio pajautimu. Bet Putinas virpino intymius mūsų jaunystės išgyvenimus. Jo poezijoje reiškiamas jaunystės nerimas, miglotas meilės ilgesys, herojiškas sakalų skraidymas, pavojingas plaukiojimas po audringą jūrą, pirmieji gyvenimo disonansai mums buvo taip artimi, suprantami ir jaudinantys. V. Mykolaičio-Putino lyrika, atrodo, tada specialiai buvo skiriama jaunuolių ateitininkų auditorijai, ir mes jį pasirodžiusį scenoje, liaudies namų salėje, sutikome entuziastiškais plojimais. Tai buvo aukšto ūgio, lieknas, elegantiškai apsirengęs jaunuolis, „mūzų įkvėptas“, su paslaptinga veido išraiška. Jis gražiai, patetiškai ir suprantamai pakalbėjo apie grožį ir apie poetinę kūrybą. Vėliau ši jo estetikos paskaita buvo atspausdinta filosofijos žurnale „Logose“. Jam nueinant nuo scenos, mes triukšmingai plojome ir džiūgavome pirmąkart pamatę ir išgirdę mūsų taip mylimą jauną poetą, specialiai pašauktą tik mūsų, idealistų jaunuolių, išgyvenimams nusakyti.

     Antrąsyk V. Mykolaitį-Putiną išvydau 1924 metais didžiojoje universiteto salėje skaitantį paskaitą apie literatūros ir meno kriterijus. Aš tada jau buvau Teologijos – filosofijos fakulteto trečio semestro studentas. O jis, baigęs savo filosofines ir literatūrines studijas Friburgo ir Miuncheno universitetuose, buvo pakviestas Teologijos – filosofijos fakultete skaityti naujosios lietuvių literatūros kursą ir estetiką. Senosios lietuvių literatūros kursą tada tenai skaitė prelatas profesorius Maironis-J. Mačiulis.

     V. Mykolaitis-Putinas toje savo įžanginėje paskaitoje, išdėstęs įvairias estetines ir psichologines pažiūras į meno ir literatūros kriterijus, priėjo išvadą, jog kritikoje nėra visiškai objektyvių kriterijų, jog subjektyvizmas čia neišvengiamas.

     Mums, studentams, jo paskaita labai patiko ir turinio, ir formos atžvilgiais. Čia iškeltas subjektyvizmas mums žadėjo kūrybos laisvės teisėtumą ir nesąmoningai mums siūlė vaduotis iš A. Jakšto-Dambrausko jau kelias dešimtis metų skelbiamo objektyvizmo ir dogmatizmo. O paskaitos forma buvo pakili, beveik patetiška, mes jam triukšmingai ir nuoširdžiai paplojome. Bet to paties fakulteto vokiečių kalbos ir literatūros profesoriui J. Eretui šios naujos idėjos nepatiko. Ir jis nesivaržydamas, nesilaikydamas nei kolegiško takto, nei korektiškumo, jau rytojaus dieną savo paskaitose retoriškai kritikavo V. Mykolaičio-Putino paskelbtas mintis. Vėliau jas kritikuodavo ir savo gausiuose privačiuose pokalbiuose su studentais. Ir, žinoma, kai kuriuos jų įtikindavo. V. Mykolaitis-Putinas, be abejo, tai žinojo arba bent jautė, bet niekad nedavė jokio atkirčio.

     Jis tylėjo ir kentėjo. Toks jo elgesys jam būdingas nuo pat kūdikystės metų ligi pat mirties. Jis, atrodo, niekad niekam nesiryžo priešintis, niekad nedrįso atvirai, tiesiai ir drąsiai prieš ką nors reaguoti, o orientavosi pagal aplinkybes.

     Tas daugiausia jam ir padėjo žengti iš laimėjimo į laimėjimą. Štai 1926 metais, krikščioniškam blokui pralaimėjus rinkimus į Seimą, bendrame Teologijos – filosofijos fakulteto dėstytojų ir studentų pobūvyje profesorius J. Eretas įžūliai V. Mykolaičiui į akis drėbė tokią įžeidžiančią repliką: „Jūsų tauta kvaila, kad balsavo už socialistus!“ V. Mykolaitis-Putinas į tai nieko neatsakė, o tik susigūžė ir nuleido žemyn galvą, kai aš, dar studentas, visas suvirpėjau iš pasipiktinimo ir įniršio. Įsivaizduoju, kaip būtų reagavę J. A. Herbačiauskas, V. Krėvė ar B. Sruoga, jei tokia replika būtų mesta jų adresu, ir kuo tas būtų baigęsi! Bet V. Mykolaitis-Putinas tik susigūžė ir nutilo visam vakarui. Daugiausiai dėl šios savo savybės jis neturėjo ir asmeninių priešų. Bene muši jau gulintį. Tikrai krikščioniška dorybė: jei tau sudavė į dešinį žandą, atkreipk jam ir kairįjį! Bet jei tau suduos ir į kairįjį žandą? Kristus į tokį klausimą nieko nėra atsakęs, nes niekas jo nebuvo jam iškėlęs. O V. Mykolaitis-Putinas turbūt gavęs ir į kairįjį žandą nebūtų reagavęs: nuolankumas, nusižeminimas, iš mažens jam motinos įkvėptas ir kunigų seminarijos žymiai sustiprintas, buvo jo viso gyvenimo norma.

     V. Mykolaitis-Putinas tada estetiką puikiai dėstė. Friburgo ir Miuncheno universitetuose buvo gerai su ja susipažinęs. Pirmiausia jis dėstė estetinių idėjų istoriją: pradėjo Platono, Aristotelio, Plotino, tęsė šv. Tomo Akviniečio, Kanto, Hėgelio estetinėmis pažiūromis. Studentams tai buvo naudinga ir suprantama. Turėdami galvoje šių didžiųjų filosofų pažiūras, galėjo drąsiau ir savarankiškai susiorientuoti šių dienų estetinių pažiūrų labirinte ir chaose. Bet vengė dėstyti savo estetikos sistemą: ar jis jos pats dar neturėjo susikūręs, ar nedrįso. Mes tenkinamės tik gražiai, sklandžiai ir aiškiai dėstoma estetikos istorija.

     Naujosios lietuvių literatūros istorijos kursą tada jis silpnai dėstė. Visiškai nebuvo tam pasiruošęs, nei Petrapily, nei Friburge, nei Miunchene visiškai nebuvo kalbama apie lietuvių literatūrą. Jis dabar pirmą kartą susidūrė su tokia mokslo disciplina. Ji dar neturėjo nei mokslinės metodologijos, nei jokių tradicijų, nei pavyzdžių. Tuo metu J. Tumas-Vaižgantas Humanitarinių mokslų fakultete jau dėstė naujosios lietuvių literatūros kursą, bet dėstė gaivališkai, rinkdamas ir skelbdamas daugiau literatūrinę medžiagą, o ne moksliškai ją apdorodamas. Bet jis nors buvo plačiai ir giliai susipažinęs su lietuvių literatūros faktais. Ir šiuo atžvilgiu, kas žino, ar kas kitas Lietuvoje galėjo jam prilygti, gal bent A. Jakštas-Dambrauskas ir Maironis – J. Mačiulis. O V.  Mykolaitis-Putinas, dėstydamas naująją lietuvių literatūrą, daugelį jos veikalų tik dabar pirmąkart turėjo paskaityti. Ir mes studentai patys jutome, jog M. Gustaitis daug geriau mums šį kursą skaitytų ir net stebėdavomės, kodėl jis nebuvo pakviestas šiam dalykui dėstyti.

     V. Mykolaitis-Putinas pats geriau už kitus jautė, jog jis visiškai nepasiruošęs šiam dalykui dėstyti ir to neslėpė nuo savo studentų. Štai man privačiame pokalbyje kelis kartus melancholiškai yra nušnekėjęs:

 

    – Man sunku ir nuobodu dėstyti lietuvių literatūrą. Daugelį jos veikalų dabar tik pirmą kartą skaitau. Ir man, pripratusiam skaityti pasaulinės literatūros šedevrus, tai nuobodus ir labai įkyrus darbas. Dabar menkuose veikalėliuose ieškok kažko ypatingo, didelio, juos svarstyk, nagrinėk pagal naujausius pasaulinės literatūros metodus...

    

     Tik vėliau, giliau ir visapusiškiau susipažinęs su lietuvių literatūra, ją nuoširdžiai ir stipriai pamilo ir drauge su J. Tumu-Vaižgantu joje ėmė ieškoti „deimančiukų“, jų apsčiai rado ir pasidarė vienu iš geriausių lietuvių literatūros istorikų ir kritikų.

     Pasaulinės literatūros naujienomis ėmė vis mažiau domėtis: rimtai atsidėjo lietuvių literatūros tyrinėjimams ir po kelerių metų jau puikiai dėstė savo dalyką.

     Iš savo studentų sudarė literatų būrelį, kuris pasivadino „Šatrijos“ meno draugija, kuri ilgainiui pasidarė humanitarinius mokslus bestudijuojančių ateitininkų korporacija, su savo įstatais, savo uniforma, savo vėliava, savo ideologija, savo garbės nariais.

     Iš pradžių „Šatrijos“ draugijos sueigos vykdavo daugiausia V. Mykolaičio-Putino bute ar kurioje nors iš universiteto auditorijų. Jose buvo skaitomi naujausi, dar nespausdinti studentų literatų kūriniai, o po to kritiškai aptariami. Kartkartėmis būdavo skambinama pianinu ir dainuojama. Visada būdavo svarstomi meno ir literatūros klausimai, kurie kartais sukeldavo ir aštresnių diskusijų. Po to V. Mykolaitis-Putinas irgi paskaitydavo savo naujausių eilėraščių ir kartkartėmis pasisakydavo estetikos ar poezijos klausimais. Į šias sueigas atsilankydavo ir profesorius St. Šalkauskis, profesorius J. Eretas, Liudas Gira ir čia jie dėstydavo savo estetines ir literatūros pažiūras. Ir „Šatrijos“ nariai nesilaikė vieningų estetinių pažiūrų. Greitai išryškėjo net kelios jų srovės. Tada studentai J. Paukštelis, J. Grušas, J. Grinius, J. Ambrazevičius aiškiai orientavosi į tradicinę, klasikinę, realistinę, iš dalies ir į romantinę literatūrą. Jie nemaištavo prieš A. Jakšto racionalistinę ir reakcinę estetiką, atidžiai klausėsi profesorių S. Šalkauskio ir J. Ereto intelektualinių ir moralinių samprotavimų ir ruošėsi būti tęsėjais tradicinių lietuvių literatūros tendencijų.

     O manęs ši kryptis nepatenkino. Aš ieškojau naujų kelių, maištavau prieš tradicines tendencijas, domėjaus impresionizmu, ekspresionizmu, neoromantizmu, visomis modernizmo tendencijomis. Žinoma, šalininkų nedaug turėjau, o ir pati Teologijos – filosofijos fakulteto vadovybė, į tuos mano ieškojimus žiūrėjo su nerimu ir nesiruošė mane siųsti užsienin literatūrai ar filosofijai studijuoti. Aš maištavau prieš visą tomistinę filosofiją, tad manęs nederėjo ruošti šio tomistinio fakulteto filosofijos ar literatūros dėstytoju. Tam reikėjo tradicinei linkmei ištikimų žmonių. O mane bandė pastūmėti į žurnalistiką, paruošti žurnalistikos dėstytoju, padaryti politiniu publicistu, ginančiu politinę ideologiją. Bet visa bėda ta, kad ir politinė jų ideologija, o ypač jos praktika, man visiškai nepatiko. Ir šioje srityje aš buvau linkęs ieškoti naujų kelių.

     b_600_407_16777215_0___images_iliustracijos_2013_tekstai_mykolaitis_putinas_pas_salomeja.jpg

     Putinas su svečiais. Centre – Salomėja Nėris (Šaltiniai.info nuotr.)

 

     Salomėja Nėris ideologinio pobūdžio problemomis mažai domėjosi, o gal ir visiškai nesidomėjo. Ji tik svajojo ir rašė emocinius eilėraščius, kažką tyliai, „slaptai“ mylėjo ir skausmingai tylėjo. V. Mykolaitis-Putinas rašė eilėraščius, kuriuose prasiverždavo erotinės meilės ilgesys. Tuoj jo studentės mergaitės nusprendė, kad jis pergyvena gilias „meilės kančias“. Ir ne viena jų ilgesingai buvo pasiryžusi jį „išvaduoti iš šių nepakeliamų meilės kančių“. Ir veltui poetas bandydavo išaiškinti ir įtikinti, jog jo lyrinis herojus visiškai nesutampa su jo realiuoju Aš ir kad jo eilėraščiuose reiškiamos emocijos nėra jo asmeninės emocijos... Bet mergaitės tuo nepatikėjo. Jos kiekvieną progą stengėsi jam reikšti savo simpatijas, palankumo ir meilės jausmus. Tokių jausmų turbūt neišvengė ir Salomėja Nėris. Bet jiems realizuoti reikėjo daug atkaklumo, daug ištvermės, daug kantrybės, daug drąsos ir daug akiplėšiškos iniciatyvos, nes V. Mykolaitis-Putinas nebuvo donžuanas ir visiškai nedarė jokių pastangų vilioti ir žavėti jaunų mergaičių širdis. Bet atsirado viena jų, kuri turėjo pakankamai atkaklumo, ištvermės ir drąsos jį sau laimėti ir su juo pagaliau susituokti visam gyvenimui. Tai buvo Emilija Kvedaraitė, kilusi iš Vabalninko rajono. Ji muzikos konservatorijoje mokėsi dainuoti, o Teologijos-filosofijos fakultete studijavo lietuvių literatūrą ir pedagogiką. Tai buvo rimta, protinga, aukšto ūgio mergaitė. Ji mėgo pas savo dėstytojus konsultuotis, ar jai būti dainininke, ar pedagoge. Profesorius S. Šalkauskis į šį klausimą davė labai aiškų ir įsakmų atsakymą:

 

 

     – Panele, jei jūs nesitikite pasidaryti pirmaeile dainininke, tai, be jokios abejonės, būkite pedagoge. Jei jūs nepasidarysite pirmaeile dainininke Lietuvoje, tai visą gyvenimą jausitės labai nelaiminga, o pedagoge, mokytoja jūs visados galite pasidaryti. Būdama gera mokytoja būsite visų gerbiama ir mylima, ir jausitės laiminga, nes žinosite, kad dirbote reikšmingą ir naudingą darbą. O nepasidariusi pirmaeile dainininke kentėsite visą gyvenimą, būsite kritikuojama ir stumdoma, nežinosite, kodėl gyvenate ir kt.

 

     Didelis metodologas ir pedagogas jai suteikė kompetentingą ir protingą atsakymą. Bet jai to buvo per mažai. Ji ir į V. Mykolaitį-Putiną kreipdavos su šiuo klausimu. Ir kartą bendroje fakulteto iškyloje – gegužinėje – abiejų profesorių akivaizdoje jai vėl iškėlus šį klausimą, V. Mykolaitis-Putinas žaismingai tarė:

 

     – Panele, dabar vis tiek ir šį kartą neišspręsite šio klausimo, geriau eime pasivaikščioti.

 

     Už rankos panelę pakėlė nuo žemės, nes visi ant pievutės sėdėjo, ir drauge su ja nuėjo per lauką. Pagaliau šis bendravimas baigėsi tuo, kad panelė metusi konservatoriją, baigusi Teologijos-filosofijos fakultetą, pasidarė mokytoja ir apsigyveno pas poetą ir pagaliau su juo susituokė. Tai atsitiko tik po kelių metų abejonių, svarstymų. Lietuvoje nebuvo civilinės metrikacijos. Galima buvo susituokti tik bažnyčioje. Bažnytinė santuoka kartu būdavo ir valstybinė.

     Bet kunigui susituokti bažnyčioje buvo neįmanoma, o panelė be santuokos gyventi irgi nenorėjo: ji rimta, nuoširdi katalikė ir tvarkinga pilietė. Latvijoje jau buvo priimtas civilinės metrikacijos įstatymas, pagal jį juo galėjo pasinaudoti ir svetimšaliai, dvi savaites pagyvenę susituokimo vietoje, tad ir buvo sutarta pasinaudoti šia galimybe. Štai vieną vasarą juodu nuvyko į Rygą, ten dvi savaites pagyvenę laimingai susituokė.

     Buvo pats vasarojimo sezonas ir jaunavedžiai iš Rygos tiesiai atvyko į Palangą medaus mėnesio praleisti. Atrodė, jog jautėsi linksmi ir laimingi. Aš tada jau baigęs mokslus Paryžiuje ir jau kaip „Naujosios Romuvos“ redaktorius irgi vasarojau Palangoje. Ir mes beveik kasdien čia susitikdavome, drauge maudydavomės ir drauge vaikščiodavome po parką.

     Emilija Kvedaraitė buvo mano tolima giminaitė iš motinos pusės. Žinoma, Emilija maudytis eidavo į moterų paplūdimį. Ji bendrojo paplūdimio vengdavo ir nemėgdavo. Tik štai vieną gražią dieną gauname „Lietuvos žinių“ dienraštį ir skaitom jo kronikoje juodais riebiais rašmenimis paskelbta: „Kunigas V. Mykolaitis-Putinas, buvęs Teologijos-filosofijos fakulteto profesorius susituokė su Emilija Kvedaraite“. Banaliai išsireiškiant, tai buvo perkūno trenksmas giedrią ir ramią vasaros dieną. Abu laimingieji jaunavedžiai išblyško ir be galo susijaudino. Tai skandalas! Tikras ir didelis skandalas!

 

     – Kas dabar bus! Kas bus! – panikos apimtas klausia poetas, beveik į žemę prasmegti pasiryžęs.

     – Žinoma, tai skandalas... Ir kam tam dienraščiui reikėjo intymų asmeninio gyvenimo faktą skelbti viešai spaudoje? – suglumęs atsakau.

 

     Atrodė, jog jaunavedžiai nebuvo numatę, kad apie jų civilines sutuoktuves bus viešai spaudoje paskelbta. Juodu turbūt manė, jog katalikų spauda jokiu būdu apie tai nerašys, poeto santykiai su katalikais buvo labai geri ir tik pašnibždomis buvo reiškiamas nepasitenkinimas, kam jis, iš anksto neįspėjęs staiga perėjo į Humanitarinių mokslų fakultetą dėstyti lietuvių literatūrą ir Teologijos-filosofijos fakultete šioje srityje paliko tuščią vietą. Be to, katalikams ir politiniu, ir moraliniu žvilgsniu nebuvo naudinga skelbti apie vis dažniau pasitaikančias kunigų vedybas. Jei vienas kitas iš artimųjų ir žinos apie šias sutuoktuves, tai į jas žiūrės pro pirštus, kaip kartais pasitaikančią, neišvengiamą krikščioniško gyvenimo netobulumą. Ir pati Katalikų Bažnyčios vadovybė į pasitaikančius kunigų santykius su moterimis reaguodavo tik tada, kai jie tapdavo vieši, žinomi platesnei visuomenei. Tad šie jaunavedžiai nenumatė būsimo viešo skandalo. O laisvamaniškoji ir ateistinė visuomenė, atrodė tik turėtų džiaugtis, kad kai kurie kunigai atsisako nuo dirbtinės viduramžiškos askezės ir grįžta į natūralų žmonių gyvenimą.

     Tad jaunavedžiai, apsvaigę savo nauja laime, visiškai nenumatė, kad dėl jų sutuoktuvių kils didelis skandalas, kuris apkartins ir jų asmeninį gyvenimą, sudrums katalikų visuomenės nuotaiką ir suteiks pikto džiaugsmo laisvamaniškai ir ateistinei visuomenei.

     Latvijos civilinės metrikacijos įstatymas leido svetimšaliams susituokti, bet reikalavo, kad apie šias sutuoktuves būtų viešai paskelbta. Todėl ir apie Mykolaičių sutuoktuves buvo paskelbta Rygoje išeinančiame rusų kalba dienraštyje „Segodnia“, kuris plačiai buvo pasklidęs po visą Pabaltijį. „Lietuvos žinių“ redaktorius tai pastebėjo ir tuojau šią žinią džiūgaudamas paskelbė savo dienraštyje.

     Seimų laikais krikščionims demokratams ir valstiečiams liaudininkams smarkiai besivaržant dėl valdžios, pastarieji labai pamėgo savo dienraštyje skelbti apie kunigų erotinės meilės nuotykius. Tai jų buvo aštrus ginklas prieš krikščioniškąsias partijas. Ir tam medžiagos niekad nestigdavo. Kunigai, itin įsivėlę į politiką, neišvengdavo vienokio ar kitokio kontakto su moterimis. Taip iškilo aikštėn kun. Olšausko, kun. prof. Jurgučio, kun. J. Purickio, kun. Viliamo ir kitų kunigų meilės istorijos. Įvykus 1926 metų perversmui, krikščionys demokratai ir valstiečiai liaudininkai atsidūrė opozicijoje ir, rodos, natūraliai turėjo bendromis pastangomis kovoti prieš autoritarinę A. Smetonos diktatūrą. Bet valstiečiai liaudininkai niekada neišsižadėjo šio savo aštraus ginklo prieš klerikalizmą ir toliau sėkmingai juo naudojosi, ypač jų dienraštį redaguojant J. Kardeliui. Šis ponaitis, provincijos klebonijoje buvęs vargonininku ir nušalintas nuo šių pareigų, klebonams jautė ypatingą pagiežą ir jai išreikšti naudojosi mažiausia proga. Taip ir V. Mykolaičio-Putino civilinės sutuoktuvės buvo triukšmingai iškeltos į viešumą. Ir Mykolaičio, ir Kvedaraitės šeimos buvo labai krikščioniškos ir pamaldžios. Ir vienai, ir kitai šeimai tai buvo baisus ir skaudus smūgis. Nuo V. Mykolaičio-Putino motinos šis faktas ilgai buvo slepiamas. Kvedaraitės motina jį tuojau sužinojo ir labai pasipiktino: reikėjo didelių pastangų, kol motina ir duktė susitaikė. Katalikų spauda į šį faktą visiškai nereagavo, jo nepaskelbė, jo nekomentavo ir nė vienu atžvilgiu susituokusiųjų nepuolė. Tik Vilkaviškio vyskupijos kurija iš savo kunigo pareikalavo išsižadėti šių civilinių sutuoktuvių. V. Mykolaitis-Putinas nesutiko tai padaryti ir turėjo tam drąsos, nes buvo jau ne vienas. Tada kurija jį degradavo iš kunigų luomo ir ekskomunikavo. Šis faktas buvo paskelbtas ir katalikų spaudoje, bet prie šios naujienos nebuvo pridėta jokių komentarų ir poetui nepadaryta jokių priekaištų. Jo santykiai su katalikų visuomene ir toliau pasilieka korektiški ir draugiški. Vėliau jis ir pats labai korektiška forma pasitraukė nuo ateitininkų leidžiamo „Židinio“ žurnalo vyr. redaktoriaus pareigų, bet ir toliau su abiem šiom institucijom palaikė gerus santykius.

     V. Mykolaitis-Putinas niekad su niekuo nenorėjo vaidytis, stengėsi su visais palaikyti draugiškus santykius, visados buvo kuklus, nuolankus, nusižeminęs, visiems besišypsąs ir iš visų belaukiąs palankumo. Jei jis bent kartą būtų pareiškęs: „Aš esu toks, koks esu, ir elgsiuos taip, kaip man patinka! Niekam aš nenulenksiu galvos, prieš nieką nesižeminsiu, niekam neveidmainiausiu!“, tai tuojau būtų kilusi audra. Tuojau būtų trenkę žaibai ir perkūnai. Tuojau jis būtų maišomas su dangum ir su žeme. Bet jis to nepadarė ir toliau uoliai darbavosi, niekad neprarasdamas kuklumo ir nuolankumo, nusižeminimo ir skausmingos melancholijos jausmų. Štai viena iš pagrindinių jo sėkmės ir jo populiarumo priežasčių!

     Aš jau per toli nubėgau į priekį! Dar grįžkime atgal prie pirmųjų jo darbo metų universitete. „Šatrijos“ studentų būrelyje jis visų buvo nuoširdžiai gerbiamas ir mylimas. Visos jo paskaitos, visi jo veiksmai, visi jo skelbiami eilėraščiai buvo lydimi „šypsniu palankiu“. Niekam neateidavo į galvą prieš jį maištauti, kritiškai vertinti jo dar silpnai paruošiamas paskaitas. Kiti profesoriai tokia laime nesinaudojo.

     Štai prof. Ereto, prof. P. Kuraičio, prof. P. Dovydaičio, prof. A. Moliausko paskaitos iš studentų pusės sulaukdavo ir aštresnių kritikos žodžių, ir jumoristinių apibūdinimų. V. Mykolaitis-Putinas, studentams paskaičius savo kūrinius ar referatus, vengdavo jiems padaryti aštresnių pastabų. Jis atidžiai jų klausydavo ir tik šį tą labai kukliai, labai nedrąsiai pastebėdavo. Štai dail. J. Vienožinskis labai atidžiai stebėdavo savo mokinių ar studentų darbus, stengdavosi suvokti jų kiekvieno individualybę ir uoliai rūpinos, kad kiekvienas jų būtų jai ištikimas, kad kiekvienas surastų save, kad kiekvienas nenukrypstamai eitų savo individualaus pašaukimo keliu. Todėl jis išaugino visą būrį talentingų ir originalių dailininkų. V. Mykolaitis-Putinas tuo nesirūpino. Bet niekad nė vienam nepastojo kelio: jei kas pats iš savęs kyla, auga, bręsta – tegul. Tad jis ir neišsiaugino kokios nors sau artimos naujos rašytojų grupės, nesukūrė savo literatūrinės mokyklos. Kas pats augo – išaugo, kas trupėjo ar klaidžiojo – tas nutrupėjo ir paklydo. V. Mykolaitis-Putinas nesikišo į jų gyvenimo ar kūrybos kelią. Dėl to ir „Šatrija“ neįsigijo ryškesnės individualybės, neturėjo savo individualaus originalaus veido, nesudarė kokio nors gyvo literatūrinio ar meninio sąjūdžio. Jis pats orientavosi pagal aplinkybes ir savo studentams leido orientuotis kaip kuriam patiko. „Šatrija“, tiesa, vėliau turėjo filosofo prof. S. Šalkauskio suformuluotą ideologiją. Bet ji turėjo tik teorinės reikšmės. Aš pasisiūliau „Šatrijos“draugijoje referatą apie J. A. Herbačiauską, nes dar gimnazijos suole buvau susipažinęs ir jį pamėgęs. Dabar dar kartą perskaičiau jo redaguotą „Gabiją“, jo „Erškėčių vainiką“, jo spiritistines ir okultistines „Simfonijas“, atspausdintas „Bare“. Iš to viso surinkau visas jo pozityvias originaliausias ir aktualiausias mintis ir sudariau jų sintezę.

     Visuose jo raštuose suradau modernizuotą tautiškumo koncepciją, naują meno ir literatūros deklaraciją, kurią būtų galima pavadinti modernizmu – ekspresionizmu ar siurrealizmu. Aš pats labai norėjau, kad toje sueigoje, kurioje bus skaitomas ir svarstomas šis mano referatas, dalyvautų ir J. A. Herbačiauskas, su kuriuo nebuvau ne tik pažįstamas, bet kurio nebuvau dar gyvo matęs. V. Mykolaičio-Putino paprašiau jį pakviesti į šią sueigą. Poetas nustebo ir išpūtė akis:

 

     – Viešpatie, tokį žmogų kaip Herbačiauskas pakviesti į mano butą! Neįsivaizduoju, kaip tai atrodytų!

     – Betgi kitus rašytojus mes kviečiame, kai apie juos kalbame, – bandžiau nenusileisti.

     – Kiti tai kas kita, bet tik ne Herbačiauskas!

 

     Aš nutilau. Suvokiau, kad mano profesorius dar laikosi keistos nuomonės apie Herbačiauską ir turbūt kaip ir daugelis kitų dar jį laiko „keistuoliu“, „raganiumi“, o gal ir „paties Liuciferio ambasadorium žemėje“... Vėliau V. Mykolaitis-Putinas, plačiau ir giliau susipažinęs su J. A. Herbačiausko kūryba, pakeitė šią savo nuomonę ir labai aukštai ir objektyviai jį įvertino. Numatytą dieną aš šį referatą perskaičiau. Mano kolegos dėl jo nieko nepasakė, nei jo kritikavo, nei jo papildė. Matyti, jie buvo jo neskaitę. Tik V. Mykolaitis-Putinas vėl pastebėjo, kad reikėjo ne tik teigiamas Herbačiausko puses iškelti, bet reikėjo paieškoti ir jo neigiamų pusių. Bet kokios, jo nuomone, tos neigiamos pusės – nenurodė. Lietuvių literatūros seminaro pratybose aš paskaičiau, jau privalomą, referatą apie Mačio-Kėkšto poeziją. V. Mykolaitis-Putinas vėl pastebėjo, jog aš per daug entuziastingai ir per daug aukštai ją įvertinęs, jog reikėję konkrečiau ir blaiviau panagrinėti Mačio-Kėkšto kūrybą ir nepasitenkinti tik jos susižavėjimu. Turbūt tai buvo teisingos ir taiklios pastabos. Turbūt tada aš per aukštai lakiojau ir per daug ignoravau realybę.

     1926 metų pavasarį aš baigiau klausyti visus Teologijos – filosofijos fakultete sau pasirinktus mokslo dalykus – lietuvių literatūrą, filosofijos sistemą ir pedagogiką, baigiau laikyti visus man reikalingus egzaminus (o jų buvo daugiau kaip 40!) ir gavau universiteto baigimo diplomą. Taigi, Lietuvos universitetą baigiau per trejus metus (išimties būdu, reikėdavo mažiausia ketverius metus). Buvau labai išvargęs, tad vasarą praleidau Viekšnių miške skautų stovykloj, kur naktimis prie laužo skautams moksleiviams paskaitydavau po improvizuotą paskaitėlę.

     Rudenį vėl grįžau į Kauną ir čia dar parašiau filosofinę studiją „Kanto praktinė filosofija ir jos kritika“. Fakulteto taryboje ją apgyniau ir gavau filosofijos magistro laipsnį.

     Tą patį rudenį išvykau į Paryžių Sorbonos universitete studijuoti literatūros, dailės ir filosofijos, o Aukštojoje Socialinėje Mokykloje – žurnalistikos ir sociologijos. Studijuodamas Teologijos-filosofijos fakultete dar buvau jaunimo mėnesinio žurnalo „Pavasaris“ redaktorium ir šiuo savo darbu užsidirbdavau sau pragyvenimą.

     Tad studijuojant Lietuvos universitete badauti neteko, o turėjau tik daug ir labai intensyviai dirbti, tad „gyventi“ neturėjau laiko. Išvykdamas labai draugiškai atsisveikinau su savo profesorium – V. Mykolaičiu-Putinu ir pasižadėjau reguliariai bendradarbiauti jo redaguojame „Židinio“ žurnale.

     1926 m. rudenį aš atvykau į Paryžių toliau tęsti 1923 m. Kaune pradėtų humanitarinių mokslų studijų.

     Sorbonos universitete pradėjau studijuoti literatūrą, dailę ir filosofiją, o Aukštojoje Socialinėje Mokykloje – žurnalistiką ir sociologiją. Žinoma, tai buvo per platūs užsimojimai, bet man Kaune jau baigus universitetą, jau dvejus metus redagavus jaunimo žurnalą ir plačiai dalyvavus visuomeniniame gyvenime atrodė, jog visa tai labai pravers man vėl grįžus į Lietuvą.

     Aš jau tada buvau nusiteikęs Lietuvoje neprisišlieti nei prie vienos jau egzistuojančios grupės, neįstoti nei į vieną iš jau esančių partijų, o susirasti sau individualų kelią, sukurti visiškai naują originalų intelektualinį ir socialinį sąjūdį ir atsidėti lietuviškos kultūros ugdymui ligi tuometinio Vakarų Europos kultūros lygio. O tam reikėjo rimtai, iš pagrindų, o ne diletantiškai susipažinti su visais didžiausiais ir naujausiais Vakarų Europos literatūros, dailės, teatro, muzikos, filosofijos ir socialinių mokslų laimėjimais. O mes Lietuvoje dar buvome atsilikę visose šiose gyvenimo srityse, mes tik kėlėmės iš griuvėsių, tik vadavomės iš šalies mums primesto vergijos jungo.

     Ir iš tiesų šios plačios studijos vėliau man „Naująją Romuvą“ redaguojant labai daug man padėjo.

     Prof. V. Mykolaitis-Putinas tada ne tik dėstė universitete, bet ir redagavo ateitininkų leidžiamą žurnalą „Židinį“. Ir jį redagavo rimtai, nelaukė, kol pati literatūrinė medžiaga atplauks į redakciją, bet pats jos ieškojo. Jis man rašė laišką po laiško mane kviesdamas ir ragindamas rašyti į „Židinį“ aktualiomis kultūros problemomis.

     „Jums dabar prieinami didžiausi ir naujausi Vakarų Europos kultūros židiniai, jūs dabar tenai turite daugiau laisvo laiko ir galite daugiau susitelkti, visuomeninis gyvenimas jus ten neišblaško, tad galite daugiau ir geriau parašyti apie tai, ko pasiilgsta šiame Europos užkampy gyvenąs lietuvis inteligentas.“ Ir į kiekvieną laišką įdėdavo po kelis dolerius, matyt, šiems etiudams parašyti reikalingoms knygoms įsigyti.

     300 litų stipendijos pakakdavo tik maistui ir butui apmokėti, bet knygoms pirkti, teatrams, muziejams, parodoms ir kavinėms lankyti nelikdavo nė cento. O „Židinys“ už užsakomus straipsnius dar mokėdavo ir honorarą. Tad aš mielai sutikdavau parašyti „Židiniui“ aktualių etiudų ir trumpesnių pastabų jo spausdinamai plačiai kultūros gyvenimo apžvalgai. Pirmiausia „Židiniui“ parašiau tada lietuviams labai aktualų netrumpą etiudą „Vakarų Europa, Rusija ir Lietuva“. Mano jaunam amžiui tai buvo truputį pretenzinga ir per sunki tema.

     Šiame etiude aš turėjau atskleisti Vakarų Europos kultūros struktūrą, pavaizduoti jos pobūdį ir iškelti jos dvasią. Paskui tą patį turėjau padaryti su Rusija.

     Tarybų Sąjungos tada aš visiškai nepažinojau ir apie ją nieko negalėjau pasakyti. Pabaigoje reikėjo atskleisti Lietuvai reikalingą ateities orientyrą: ar jai reikia eiti su Rytais, ar su Vakarais, ar jai reikia kurti Rytų ir Vakarų sintezę. Filosofo prof. S. Šalkauskio siūloma Rytų ir Vakarų sintezė man atrodė per daug abstrakti, per daug miglota ir sąlyginė.

     Jei Vakarų Europos sąvoka buvo aiški, konkreti ir preciziška, tai to nebuvo galima pasakyti apie Rytų sąvoką.

     Jei Rytais laikysime tik Aziją, tai, mes, lietuviai, su ja neturime betarpiško kontakto, ji mums per daug jau tolima. Be to, ji labai didelė ir plati, turinti daug įvairiausių kultūrų, ir nežinia su kuria mums reikėtų bendrauti.

     Pagaliau ir pati Azija tada rūpinosi kaip greičiau prisivyti Vakarų Europą. Jei čia Rytais laikysime tik Rusiją, tai ji irgi tik vijosi Vakarų Europą ir vertingiausi jos kultūros laimėjimai buvo vakarietiški.

     O tarp specifiškai rusiško ir totoriško despotizmo ir vakarietiško liberalizmo ir demokratizmo nebuvo įmanoma jokia sintezė, reikėjo griežtai pasirinkti vieną šių dviejų tendencijų. O Rytais laikyti Tarybų Sąjungą man atrodė absurdiška, nes jos du žymiausi ir esminiai pradai – marksizmas ir technika – buvo sukurti Vakaruose ir iš ten perkelti į Rusiją. Ir visa Lietuvos istorija, visa jos praeitis vyko Vakarų Europos zonoje ir atmosferoje. Jos religija, jos visa kultūra, jos Renesansas, jos Barokas, jos Švietimo koncepcija, jos Romantizmas, jos Realizmas yra atkeliavę iš Vakarų Europos ir yra turėję lemiančios reikšmės ir lietuvių liaudies kūrybai. Ir dėl visų motyvų aš pasiūliau lietuvių tautai orientuotis į Vakarų Europą, nugalėti savo atsilikimą, išsivaduoti iš rusų caristinio jungo ir baudžiavos dvasios, išsilaisvinti nuo šovinistinės lenkiškos įtakos, kurti individualią, originalią, savitą lietuvišką kultūrą, kuri sintetintų lietuvių liaudies kūrybą ir Vakarų Europos kultūros laimėjimus.

     V. Mykolaitis-Putinas tuojau „Židinyje“ per du numerius atspausdino šį mano per greitai parašytą etiudą, prie jo pridedamas kelias savo kritiškas pastabas. Po to jis mane paprašė parašyti etiudą apie L. Tolstojų, nes artėjo jo jubiliejus. Aš dar būdamas moksleiviu buvau plačiai susipažinęs su klasikine rusų literatūra ir ją pamėgęs. Buvau perskaitęs Gogolio, Puškino, Lermontovo, Dostojevskio, L. Tolstojaus, A. Čechovo, D. Merežkovskio ir A. Bloko raštus, bet ypač buvau pamėgęs ir susidomėjęs F. Dostojevskio kūryba, kurio raštus jau kelis kartus buvau perskaitęs, tad rašydamas apie L. Tolstojų norėjau neatitrūkti ir nuo F. Dostojevskio. Tad ir parašiau etiudą, tema „L. Tolstojus ir F. Dostojevskis“, kuriame palyginau abiejų kūrybą, jų pasaulėžiūras, jų gyvenimus ir jų asmenybes. Rašiau su įkvėpimu.

     Tam dar pasinaudojau D. Merežkovskio, S. Zveigo ir N. Berdiajevo šia tema parašytais raštais. V. Mykolaitis-Putinas ir šį mano etiudą mielai atspausdino, nieko netaisęs ir jokių kritikinių pastabų nepridėjęs.

     Jis labai patiko mano buvusiam gimnazijos mokytojui J. Lindei-Dobilui ir jis žurnale „Jaunoji Lietuva“ apie jį parašė entuziastišką straipsnį.

     Po to V. Mykolaitis-Putinas mane paprašė parašyti etiudą apie naująją prancūzų literatūrą. Šia tema kvalifikuotai parašyti reikėjo įsigyti ištisą biblioteką. O tam jau nepakako V. Mykolaičio-Putino laiškuose siuntinėjamų dolerių. Norėdamas tam gauti papildomų lėšų pradėjau bendradarbiauti Lietuvos oficioze „Lietuvos aidas“. Šiam dienraščiui rašiau tik trumpus straipsnelius aktualiom kultūrinėm, literatūrinėm ir meninėm temom. Nė vieno straipsnio politine ar visuomenine tema jam neparašiau ir negalėjau parašyti, nes tuo metu visiškai nesidomėjau jokia politika ir jokių politinių dienraščių neskaičiau.

     Įsigijęs daugybę naujausių knygų, šį etiudą rašiau kelis mėnesius. Stengiausi į šį etiudą įdėti pačią naujausią ir objektyviausią informaciją. Buvo nelengva rašyti apie to krašto literatūrą, kur kasmet vien naujų romanų pasirodydavo po du ar tris tūkstančius, kur triukšmavo kelios dešimtys srovių, sąjūdžių, ir krypčių, kur skambėjo viso pasaulio literatūrų aidai. Juk tada Paryžius buvo beveik viso pasaulio kultūros ir civilizacijos centras. Ir vis dėlto tą etiudą parašiau jį pavadindamas „Naujausioji prancūzų literatūra“. Jis buvo gan ilgas, nes „Židinyje“ buvo spausdinamas per tris numerius. V. Mykolaitis-Putinas į jį neįdėjo jokių pataisymų, jokių pastabų, niekas nieko savaip neperredagavo. Jį pažodžiui atspausdino taip, kaip jis buvo parašytas, tik nubraukė prie jo pridėtą labai plačią bibliografiją. Šio etiudo rašymas atėmė daug laiko ir nuo mano universitetinių studijų, bet jį rašydamas aš irgi studijavau, tik intensyviau ir labiau susitelkęs nei universiteto auditorijoje. Jį rašydamas plačiai ir pagrindinai susipažinau su naująja prancūzų literatūra ir pagrindinėm jos srovėm ir tendencijom ir esu dėkingas V. Mykolaičiui-Putinui, kad jis mane paskatino prie šio darbo.

     V. Mykolaičio-Putino skatinamas mano studijų Paryžiuje metu „Židiniui“ daviau atspausdinti savo etiudą „Kritikos psichologija“. Tai buvo paimtas fragmentas iš tada Socialinei aukštajai mokyklai mano rašomos daktarinės disertacijos „Spaudos psichologija“. Šį etiudą rašydamas susipažinau su to meto prancūzų literatūrinės kritikos lygiu, su jos teorija, su jos metodologija ir su jos pagrindinėmis srovėmis. Tai turbūt mano geriausias etiudas iš visų mano parašytų rašinių iš literatūros mokslo srities. Jis man ir vėliau padėjo rašyti literatūrinės kritikos straipsnius.

     Tuo metu, irgi V. Mykolaičio-Putino skatinamas, „Židiniui“ parašiau jubiliejinį straipsnį apie genialųjį vokiečių Renesanso dailininką A. Diurerį. Tai buvo pirmas mano straipsnis iš dailės srities.

     Vėliau jų rašydavau ne mažiau negu iš literatūros srities. O „Židinio“ kultūros apžvalgai dar rašydavau mažesnių straipsnelių, pvz., apie O. Milašių, apie prancūzų teatrą ir kita.

     Čia noriu dar pabrėžti, jog V. Mykolaitis-Putinas užsakydamas man etiudų ir straipsnių niekad nenurodydavo nei jų apimties, nei jų pobūdžio. Niekad nepatiekdavo kokių nors metodologinių ar kitokių patarimų, kurie būtų labai pravertę jo jaunesniam kolegai. Turbūt jis nenorėdavo varžyti autoriaus laisvės, o gal neturėjo pedagoginių įgūdžių. Jis tik pasitenkindavo nurodęs pageidaujamas temas. Tad buvo malonu, jauku ir gera su juo bendradarbiauti. Jis pats mėgo laisvę ir kito laisvės nevaržė.

     Paryžiuje, be plačių studijų Sorbonos universitete, Kolež de France ir Aukštojoje socialinėje mokykloje, dar lankiau tarptautinius ir vietinius rašytojų, dailininkų, filosofų ir sociologų kongresus ir konferencijas, dramos teatrus ir meno muziejus, dailės parodas. Čia turėjau progos jau konkrečiai, asmeniškai susipažinti su to meto didžiaisiais pasaulio rašytojais, filosofais, dailininkais, teatro kūrėjais ir sociologais. Tokiu būdu čia susipažinau su tokiais rašytojais kaip Romenas Rolanas, Polis Klodelis, Andrė Židas, Fransua Moriakas, Francis Žamme ir Enri Bremonas, tokiais filosofais kaip Enri Bergsonas, Eduardas Le Rua, Morisas Blondelis, Enri Deliukena, Gabrielis Mersie, Emanuelis Munie, su tokiais dailininkais kaip Pablo Pikaso, Enri Matisas, Žoržas Ruo, Maiol, Morisas Denė, su tokiais naujojo teatro kūrėjais, kaip Gastonas Buty, Šarlis Diulenas, Liui Žuvė. Garsiųjų Paryžiaus kavinių beveik nelankiau, nes tam neturėjau nei laiko, nei lėšų. Tokiu būdu vis plačiau ir giliau susipažinau su šiandiene literatūra, su moderniąja daile, su naujuoju teatru, su XX amžiaus filosofija. Ir žinojau, jog visa tai man labai pravers grįžus Lietuvon ir labai padės jos kultūrą pakelti į europinį lygį.

     Deja, to meto katalikų visuomenės vadovai norėjo mane bet kuria kaina pastūmėti į politikos, žurnalistikos ir politinės publicistikos sritį. Tai darė visiškai neatsižvelgdami į mano natūralius palinkimus. Literatūroje ir filosofijoje aš jau buvau šiek tiek pasireiškęs ir šis mano pasireiškimas nesiderino su reakcine ir intelektualine A. Jakšto ir prof. J. Ereto linija ir su visa prof. Kuraičio, prof. S. Šalkauskio ir prof. M. Reinio tomistine filosofija. Literatūroje aš buvau linkęs į modernizmą ir naujų kelių ieškojimą, o filosofijoje į personalizmą ir egzistencializmą. O politikoje aš dar niekuo nebuvau pasireiškęs.

     Tad, matyt, ir buvo manyta visas mano pavojingas literatūrines ir filosofines tendencijas paskandinti politinių ir partinių kovų sūkuryje ir tokiu būdu išvengti gresiančio katalikų visuomenės skilimo.

     Ir štai 1929 metais iš „Ryto“ leidėjo „Tiesos bendrovės“ gavau kvietimą grįžti Lietuvon ir tuojau pasidaryti vyriausiuoju dienraščio „Rytas“ redaktorium. Iš Katalikų mokslų akademijos gavau pranešimą, jog man jos stipendija nutraukiama ir kad aš tuojau grįžčiau „Ryto“ redaguoti. O aš dar labai norėjau kelerius metus Paryžiuje studijuoti, nes maniau, jog visos mano ligšiolinės studijos yra tik pradžia ir, be to, visiškai nenorėjau įsikišti į politiką.

     Tad kreipiaus į Švietimo ministeriją, kad ji dar dvejiems metams suteiktų man stipendiją Paryžiuje studijuoti. Šis mano prašymas kategoriškai buvo atmestas, nors jį parėmė J. Tumas-Vaižgantas ir J. Lindė-Dobilas. Tada dar kreipiaus į „Lietuvos aidą“, kad jis mane paskirtų savo nuolatiniu specialiu korespondentu kultūros sričiai su nuolatine alga. Ir šis mano pasiūlymas buvo atmestas. Tada „Ryto“ leidėjams parašiau laišką, kad sutikčiau būti jo vyriausiuoju redaktorium, jei jis būtų padarytas nepartiniu dienraščiu, jei būtų atsisakyta nuo partinės demagogijos, jei jo pagrindiniams skyriams būtų paskirti kompetentingi redaktoriai, jei būtų sudaryti jo nuolatinių bendradarbių kadrai, jei būtų jame sudaryta speciali didelė biblioteka, jei jam būtų užprenumeruoti didieji pasaulio dienraščiai. „Ryto“ leidėjai man atsakė, jog jie mielai sutinka su visomis šiomis mano sąlygomis ir reformomis.

     Iš niekur negavęs stipendijos ar kokių nors kitokių lėšų 1929 m. vasarą grįžau iš Paryžiaus, labai nusiminęs ir labai pavargęs. Trejus metus nebuvau buvęs Lietuvoje, tad norėjau pirmiausia čia pailsėti ir fiziškai sustiprėti, pasižvalgyti po visą kraštą ir susipažinti su jo nuotaikomis ir tendencijomis. Norėjau giliau, plačiau ir konkrečiau susipažinti su Lietuvos politiniu gyvenimu, paruošti numatytas „Ryto“ reformas, joms įvykdyti surasti rimtų bendradarbių. Bet „Ryto“ leidėjai su tuo nesutiko: jie tuojau mane paskyrė vyriausiuoju redaktoriumi ir apie tai viešai paskelbė. Apie jokias anksčiau sutartas reformas jie ir girdėti nenorėjo. Pasirodė, jog jie neturėjo jokios nuovokos, koks turi būti geras dienraštis ir nenorėjo nieko keisti: jie tik troško greičiau grįžti į valdžią ir manė, jog vien tik partinė demagogija padės jiems šį tikslą pasiekti. Ir „Rytas“ buvo labai žemo lygio, neturėjo jokio prestižo ir visuomenei nedarė jokios įtakos, neturėjo ir didesnio skaitytojų skaičiaus. Tokio lygio dienraštį man tiesiog buvo gėda redaguoti.

     Reikėjo jį iš pagrindų reformuoti, norint, kad jis įgytų daugiau pasitikėjimo, daugiau jėgos ir įtakos. Tada jau būtų buvę galima galvoti apie tautininkų diktatūros nušalinimą ir apie demokratines santvarkos grąžinimą. Bet leidėjai jokių reformų nenorėjo.

     O aš nei redakcijoje, nei tarp jos artimiausių bendradarbių neturėjau nė vieno šalininko. Beveik kasdien kilo nesusipratimas po nesusipratimo, skandalas po skandalo. Ir aš susipykau su visa krikščionių demokratų partija ir su visais klerikalais. Aš jų buvau apšauktas „slaptu masonu“. Paskui buvau dar supykdytas su valstiečiais liaudininkais ir su tautininkų valdžia. To meto diktatorius prof. A. Voldemaras vieną naktį pas mane atsiuntęs su savo adjutantu karininkus pareikalavo, kad aš geruoju pasitraukčiau nuo „Ryto“ vyriausiojo redaktoriaus pareigų, nes jis turįs ir kitų priemonių mane nušalinti, jog man nepavyksią „Ryto“ reformuoti ir, jei aš norįs europinio lygio dienraštį turėti, tai turįs pats naują dienraštį įsteigti ir būti drauge ir jo leidėju, ir jo redaktorium. Bet naujam dienraščiui įsteigti to meto sąlygomis reikėjo mažiausia 100 000 litų, o aš nė lito neturėjau.

     Tuo metu galutiniam krikščionių demokratų ir klerikalų prestižui pakirsti buvo dirbtinai sudarytos dvi didelės prel. Olšausko ir ūkininkų sąjungos lašinių skutimo bylos. Abi jos buvo žiauriai pralaimėtos.

     Buvo nušalintas diktatorius A. Voldemaras. Sudaryta nauja T. Tūbelio vyriausybė, bet krikščionys demokratai į ją nebuvo pakviesti. Ir jie pasidarė dar piktesni. Mano buvimas „Ryte“ pasidarė visiškai nebeįmanomas. Ir iš jo pasitraukiau, tik du mėnesius ten beprasmiškai pasikamavęs. Ir dabar atsidūriau gatvėje, be jokio pragyvenimo šaltinio.

     Mano bandymas paskubomis reformuoti Lietuvos politinį gyvenimą sužlugo: aš tuo tik susipykau su visomis Lietuvos politinėmis jėgomis ir pasijutau labai vienišas ir labai nelaimingas.

     Netrukus užsienio reikalų ministro D. Zauniaus buvau paskirtas Eltos redaktorium, bet suvokęs, jog tuo pasidarau tik valdininku su ribotom teisėm, nuo šių pareigų atsisakiau. Po to paskiriamas publicistikos redaktorium „Mūsų laikraštyje“, bet įsitikinęs, jog šiame plačiųjų masių laikraštyje visiškai negalėsiu realizuoti savo pašaukimo, pasitraukiau ir nuo šių pareigų.

     Teologijos-filosofijos fakultete galėjau pradėti dėstyti literatūrą ar filosofiją, bet šiom pareigom šis fakultetas ieškojo reakcingesnių kandidatų. Jis siūlė man pradėti dėstyti žurnalistiką, bet aš šio mokslo nemėgau ir juo mažai domėjaus. Tad to meto katalikų visuomenės vadovų pastangos mane padaryti politiniu publicistu, politiniu krikščionių veikėju visiškai sužlugo. Aš ir toliau pasilikau visiškai laisvas, neužsiangažavęs jokiai politinei ar visuomeninei veiklai ir nepriklausęs jokiai organizacijai ar partijai. Aš tik tais pačiais 1929 metais suorganizavau ir pradėjau leisti ir redaguoti jaunesniesiems moksleiviams skirtą žurnalą „Ateities spindulius“, kuris reguliariai dideliu tiražu ėjo ligi 1940 metų. Vėliau jį redaguoti pavedžiau poetui Bernardui Brazdžioniui, kuris sėkmingai ligi galo jį ir redagavo.

     Pradėjau vėl bendrauti su V. Mykolaičiu-Putinu. Jis tada jau buvo perėjęs į Humanitarinių mokslų fakultetą. Jis man ramiai paaiškino:

 

     – Perėjau į Humanitarinių mokslų fakultetą, nes negalėjau laukti, kol mane išvarys iš Teologijos-filosofijos fakulteto, kur buvo susidariusi man labai nepalanki atmosfera. O Humanitarinių mokslų fakulteto dekanas prof. Vincas Krėvė labai maloniai ir labai primygtinai mane pas save kvietė, jaučiuos protingai padaręs. Naujajam fakultete man jaukiau dėstyti. Čia jaučiuos visiškai laisvas.

 

     Vaižganto jubiliejaus proga aš, dar būdamas vyriausiuoju „Ryto“ redaktorium, V. Mykolaičio-Putino paprašiau leisti „Ryte“ dar kartą perspausdinti jo etiudą kaip įžangą, įdėtą prie ką tik atspausdinto Vaižganto romano „Dėdės ir dėdienės“. Jo antraštė buvo „Šviesioji Vaižganto kūryba“. Autorius mielai sutiko. Bet jos čia atspausdinimas aukštojoje katalikų dvasiškijoje sukėlė didelį nepasitenkinimą. Prieš užprotestavo net Vatikano atstovas Lietuvai. Mat V. Mykolaitis-Putinas toje įžangoje iškėlė neigiamą Kunigų seminarijos, kunigo darbo ir jo celibato įtaką literatūrinei kūrybai, kad visa tai slopina fantaziją ir pasaulietinės šlovės troškimą, gadina skonį, ugdo nusižeminimą, savo menkavertiškumo jausmus. „Ryto“ leidėjai pareikalavo, jog aš pats reaguočiau į visas šias V. Mykolaičio-Putino tezes. Aš griežtai atsisakiau tai padaryti, tvirtindamas, jog tai bus tik etinis barbarizmas ir komiškas išsišokimas. Vietoj to, aš parašiau straipsnį „Kūryba ir dorovė“, kuriame, remdamasis naujausiais psichologijos ir estetikos duomenimis, iškėliau teigiamą dorovės vaidmenį literatūrinei ir meninei kūrybai. Šis mano straipsnis patenkino visus – ir Vaižgantą, ir V. Mykolaitį-Putiną, ir aukštąją katalikų dvasiškiją, ir „Ryto“ leidėjus.

     Tokiu būdu iškilęs nemalonus incidentas buvo likviduotas visų labui. „Ryte“ būdamas, aš parašiau entuziastišką straipsnį apie V. Mykolaičio-Putino „Valdovą“, kuris tuo metu buvo suvaidintas mūsų Valstybės teatre. Autorius, mane sutikęs, kukliai pastebėjo:

 

     – Man atrodo, jog per aukštai šią mano pjesę įvertinote. Kažin ar ji to verta?

 

     Čia vėl pasireiškė V. Mykolaičio-Putino kuklumas. O kiek pasitaiko rašytojų, kuriuos kiek nori pagirk, jie vis tiek tvirtins, jog per mažai juos įvertinai.

     Šiuo nusiminimo ir visokių nusivylimų laikotarpiu pradėjau susipažinti su jaunaisiais literatais. Jie, sklidini kūrybinės energijos ir jaunystės svajonių, jau beldėsi į gyvenimą, jau norėjo viešai pasireikšti ir pasakyti savo naują kūrybos žodį. Jie norėjo bet kuria kaina išsiskirti nuo senųjų rašytojų, įgyti savo individualų veidą.

     Bet daugelis jų nežinojo, kaip tai padaryti. Ir iš tiesų tai buvo nelengvas uždavinys, nes tada ir vyresnieji rašytojai dar nebuvo sustabarėję, buvo modernūs ir kūrybiški, o prieš juos atvirai maištauti nebuvo prasmės. Jie mane ėmė skatinti juos atrinkti, suorganizuoti, juos sutelkti į vieną sąjūdį, sukurti jiems kūrybinę programą, bendrą ideologiją ir pradėti leisti naują literatūros laikraštį. Aš nuo laikraščio leidimo juos atkalbėjau, nes tai pareikalautų milžiniškų lėšų, kurių mes neturėjome.

     Aš jiems pasiūliau išleisti vienkartinį naujosios literatūros almanachą ir jam suradau rimtą leidėją – „Žinijos“ bendrovę.

     Ir parinkau jam „Granito“ vardą. Visi entuziastiškai pritarė šiems mano pasiūlymams. Tokiu pavadinimu norėjau pabrėžti, kad ši naujoji literatūra turi būti patvari ir moderniška, bet besiremianti amžinaisiais kūrybos pradais, o ne momentiniais muilo burbulais, kurie subyra vos pradėję į viešumą kilti. Šią mano poziciją ne visi tuojau reikiamai suprato ir dėl to kiek vėliau pasirodė „Linija“, kuri daugiausia buvo tik nesąmoningas jaunystės maivymasis, beprasmiškas burbuliavimas ir neatsakingas berniokiškas šūkaliojimas.

     Dėl to aš į ją ir neatkreipiau jokio dėmesio, ir ji sužlugo, vos tik gimusi, o „Granito“ pozicija į jį persikėlė ir įsiliejo į daug platesnį „Naujosios Romuvos“ sąjūdį.

     Pirmiausia reikėjo padaryti atranką. Aš arčiau buvau susipažinęs tik su Literatų sekcijos (iš Humanitarinių mokslų fakulteto) ir Šatrijos korporacijos nariais. Iš jų ir rinkaus. Šios dvi jaunų literatų grupės tarp savęs konkuravo, varžėsi ir kiekviena norėjo įgyti ryškią persvarą. Dėl to kurį laiką buvo gerokai triukšmaujama ir intriguojama.

     Aš iš „Šatrijos“ pakviečiau Salomėją Nėrį, Bernardą Brazdžionį, Antaną Vaičiulaitį, Petrą Karužą, P. Budrį ir teoretikus – J. Grinių ir I. Skrupskelį, o iš „Literatų sekcijos“ – J. Banaitį, Benį Rutkų, Stasį Anglickį, Gražiną Tulauskaitę, Petrę Orintaitę. Aš būtinai dar norėjau į „Granito“ Sąjūdį įtraukti ir „Pjūvio“ sąjūdžio literatus – J. Kossu-Aleksandriškį, Antaną Miškinį, Viktorą Katilių ir Petrą Juodelį. Ir šie buvo linkę priimti mano pakvietimą. Bet tam dar reikėjo truputį laiko, o mano jau atrinkti literatai nerimavo, norėjo greičiau išeiti į viešumą ir man siūlė pjūvininkus ir dar kitus suorganizuoti antrajam „Granito“ numeriui. Ir čia aš jų paklausiau.

     1930 metų rudenį pasirodė naujosios literatūros almanachas „Granitas“, per daug skubotai suredaguotas. Į jį nepateko J. Paukštelis, Kazys Inčiūra, Stasius Budavas ir B. Babrauskas. O jame nepanūdo dalyvauti J. Grušas ir V. Romanas. Jis spaudos ir visuomenės buvo gan palankiai sutiktas. Žinoma, pirmiausia dėl to, kad jame buvo išvengta naujiesiems sąjūdžiams tada būdingų modernistinių ekscesų, kuriais mūsų visuomenė labai bodėjosi. Greitai apie jį spaudoje buvo paskelbti net penki straipsniai – V. Mykolaičio-Putino („Židiny“), J. Ambrazevičiaus („Tiesos kelyje“), Petro Karužos („Naujojoje Romuvoje“), Benio Babrausko („Ryte“) ir Eugenijaus Škliaro („Sekmadieny“). Smulkesnių atsiliepimų čia neminiu.

     V. Mykolaitis-Putinas aštriau reagavo į mano paskelbtą šūkį, jog rašytojai turi būti savo XX amžiaus epochos piliečiai ir reikšti savo epochos dvasią. Jis turbūt tada manė, jog literatūrinė kūryba turi būti „virš erdvės ir laiko“ ir remtis tik amžinaisiais kūrybos pradais. Bet man pas jį apsilankius jis labai draugiškai beveik atsiprašinėjo už padarytas „Granitui“ kritikines pastabas:

 

     – Nepykite ant manęs už tas padarytas jums kritikines pastabas. Juk jei jau kartą rašiau jūsų almanacho kritikos straipsnį, tai ir turėjau jį už ką nors kritikuoti. Tai natūralu, tai neišvengiama. O jūs to neimkit sau į širdį. Aš labai palankiai ir draugiškai esu jums nusiteikęs.

 

     Ir šis faktas rodo, jog V. Mykolaitis-Putinas niekad nenorėjo ką nors įskaudinti ar su kuo nors susipykti.

     Daugiau „Granito“ numerių nepasirodė tik todėl, kad 1931 metais pradėjau leisti ir redaguoti daug platesnio pobūdžio leidinį „Naująją Romuvą“. Į šį žurnalą įsiliejo beveik visi granitininkai ir pjūvininkai.

     Jis buvo savaitinis ir į jį tilpdavo visa šių jaunųjų literatų kūryba. Taip „Granito“ ir „Pjūvio“ sąjūdžiai įsiliejo į „Naujosios Romuvos“ sąjūdį ir jame tapo vienais stipriausiųjų pradų. Į „Naująją Romuvą“ įsiliejo dar dinamiškesnis jaunųjų dailininkų modernistų sąjūdis. „Naujojoje Romuvoje“ aš jau galėjau vykdyti Paryžiuje išsvajotą visą Lietuvos atnaujinimo programą. Lietuva turėjo nugalėti visą savo atsilikimą, ji turėjo išsivaduoti nuo jai smurtu primestų rusicizmo, polonizmo ir germanizmo įtakų, pakilti ligi Vakarų Europos lygio ir sukurti savo individualią, originalią lietuviškąją kultūrą ir pasidaryti niekuo nepakeičiamu pradu visoje žmonijos kultūroje ir civilizacijoje.

     V. Mykolaitis-Putinas visados buvo labai palankus „Naujajai Romuvai“, nors ji buvo tiesioginis ir pats pavojingiausias „Židinio“, kurį jis redagavo, konkurentas. Tas irgi liudija apie jo kilniadvasiškumą, jo pozityvizmą ir taikingumą. Jis nesigailėdavo nei paskatinimų, nei konkrečių patarimų ir jis niekada nedalyvavo nė vienoje prieš „Naująją Romuvą“ gausiai regztų intrigų, ir kai iškildavo reikalas, visados ją gindavo.

     Tuomet prasidėjo ir lietuvių rašytojų draugijos kūrimas. Pirmieji iniciatyvą jai įkurti parodė Balys Sruoga ir Ignas Šeinius. Bet pirmasis jai įkurti susirinkimas nepasisekė. Senieji rašytojai nebuvo įpratę kolektyviai veikti: jie ankštai gyveno ir kūrė skirtinguose miestuose, mažai tarp savęs bendravo ir kolektyviai visiškai nebuvo veikę.

     Jie tiesiog nemokėjo suderinti savo interesų su kolektyvinės veiklos reikalavimais. Tad tame susirinkime jie dar neįkūrė draugijos, o tik labiau susipešė ir daugelis jau nebenorėjo antrąsyk susitikti. Bet, laimei, buvo jau sudaryta iniciatyvos grupė draugijai įkurti. Ir po kelių mėnesių, 1931 metais, ji sušaukė pirmą steigiamąjį draugijos susirinkimą. Į jį jau neatėjo nei Vincas Krėvė, nei Balys Sruoga, nei Ignas Šeinius.

     Į jį nepanūdo atvykti ir Maironis. „Rašytojų uždavinys rašyti, o ne posėdžiauti ir pobūvauti“, – pareiškė jis kviečiamas. A. Jakštas-Dambrauskas atsakė dar griežčiau: „Aš nežinau, kas toji Rašytojų draugija, ir nenoriu žinoti“. Neatvyko ir Vydūnas, ir Bitė Petkevičaitė, ir Šatrijos Ragana-M. Pečkauskaitė, ir J. Lindė-Dobilas, nes gyveno provincijoje ir tam nenorėjo gaišti laiką ir energiją. Bet vis dėlto susirinko apie 30-40 rašytojų, vyresniųjų ir jaunesniųjų. Draugija buvo įkurta, įstatai priimti, vadovaujami organai išrinkti. Valdybos pirmininku vienbalsiai buvo išrinktas J.Tumas-Vaižgantas, vicepirmininku – V. Mykolaitis-Putinas, J. Grušas – iždininku, J. Kossu-Aleksandriškis – turto globėju, aš – sekretoriumi. Draugija neturėjo nei biudžeto, nei savo patalpų, nei apmokamų tarnautojų. Valdyba posėdžiaudavo arba J. Tumo-Vaižganto, ar V. Mykolaičio-Putino, ar „Naujosios Romuvos“ patalpose. Jos oficialius raštus mašinėle perrašydavo „Naujosios Romuvos“ administratorius. Bet ji veikė labai darniai, sutartinai ir efektyviai. Jos narių skaičius augo. Jos veikla plėtėsi. J. Tumui-Vaižgantui mirus, jos pirmininku buvo išrinktas V. Mykolaitis-Putinas ir kasmet jis buvo perrenkamas. Pirmininkaudamas visada su visais būdavo korektiškas, dalykiškas ir atidus. Bet posėdžiui pasibaigus, jis tuojau nejaukiai imdavo jaustis.

     Kai Vincas Krėvė, Balys Sruoga ir Kazys Binkis po posėdžio imdavo laisvai juokauti, dalintis paskutinėm naujienom, kits kitą sąmojingai erzinti, tai V. Mykolaitis-Putinas susigūždavo, užsidarydavo savyje ir nuolat rausdamas tylėdavo ir murksodavo kuriame nors kampe. Balys Sruoga, tai matydamas, kartą neištvėrė ir ėmė juokaudamas jį erzinti:

 

     – V. Mykolaitis-Putinas turbūt mus laiko laukiniais žmonėmis, barbarais... Atrodo, kad jis mūsų bijo, gūžiasi į kertę, kažką liūdnai medituoja ir mus smerkia. Jis laisvai jaučiasi tik oficialiam posėdžiui pirmininkaudamas, o jam pasibaigus jis jau nežino, ką daryti. Prisipažink, Putinai, jog tu, kaip jaunas klierikėlis, vis dar bijai laisvo gyvenimo ir laisvų pokalbių.

 

     V. Mykolaitis-Putinas į tokią draugiško sąmojaus kalbą nieko negalėjo atsakyti: jis tik dar daugiau suprakaitavo ir dar labiau susigūžė. Aš ir dabar niekaip negaliu jo įsivaizduoti sėdinčio „Metropolio“ ar „Konrado“ kavinėje ir laisvai juokaujančio aktualiom dienos temom. Jis turbūt niekad į šias kavines ir nebuvo užėjęs. Bet salonuose, artimų žmonių pobūviuose ir savo darbo kabinete jau buvo įpratęs laisvai jaustis. Tenai jis kartais ir parodijos pasakydavo, ir sąmojaus neišvengdavo, ir pereidavo į intymų, nuoširdų ir paprastą pokalbį.

     1932 m. jam grįžus iš Ženevos ir Nicos ir parašius romaną „Altorių šešėly“ aš panūdau „Naujojoje Romuvoje“ paskelbti su juo platesnį ir esminį pasikalbėjimą. Jis mielai sutiko ir mudu kelis vakarus intensyviai, bet laisvai kalbėjomės.

     Pokalbio su V. Mykolaičiu-Putinu metu aš nieko neužsirašinėjau, nes tas būtų pašnekovą varžęs ir jis nebūtų galėjęs visiškai laisvai kalbėtis ir pokalbis būtų per daug oficialus, per daug dalykiškas ir nuobodus. Aš buvau susidaręs specialų metodą daryti interviu su intelektualais ir jo griežtai laikiaus. Žmogus tik visiškai laisvai kalbėdamas gali pasakyti naujų, originalių, iš jo gelmenų išplaukiančių minčių. Tokiais pokalbiais aš pirmiausia suvokdavau, kokiais klausimais mano pašnekovas gali pasakyti įdomiausių ir vertingiausių minčių. O kitą pokalbį jau ir sutelkdavau prie tų klausimų. Tokiu būdu išvengdavau būdingo tokiems pasikalbėjimams lėkštumo, plepumo ir nereikšmingumo. Vadovaujantis šiuo metodu man pasisekė iš V. Mykolaičio-Putino ištraukti tai, kas reikalingiausia, reikšmingiausia. Po kelių tokių pokalbių aš savo namuose vienas sau suformulavau visus klausimus ir atsakymus, nors iš tiesų tokia tvarka mes niekad nebuvome kalbėjęsi. Surašęs tokį pasikalbėjimą jam nunešiau aprobuoti. Jis atidžiai perskaito, kai kuriuos mano sakinius truputį kitaip suformuluodamas.

     Tokį pasikalbėjimą „Naujoje Romuvoje“ paskelbiau vedamuoju, o jo paties nuotrauką iš Nicos įdėjau ant viršelio. Tai buvo pirmas ir sėkmingas impulsas „Altorių šešėly“ romano populiarumui ir susidomėjimui sukelti.

     Šiuo pasikalbėjimu jis buvo labai patenkintas. Ir jį atspausdinus mudu pas jį labai draugiškoje atmosferoje prie kavos ir likerio praleidome visą vakarą. Atspausdinus romano pirmuosius du tomus, aš parašiau apie jį platų kritikos straipsnį, kuriame padariau ir keliolika kritiškų pastabų. Jį taip pat paskelbiau vedamuoju.

     Tada autorius sirgo, bet ir vėliau mudviem niekad neteko pasikeisti nuomonėmis dėl šio mano straipsnio.

     1934 metais aš sušaukiau pirmąjį Lietuvoje lietuviškos kultūros kongresą, kuris turėjo milžinišką pasisekimą. V. Mykolaitis-Putinas jame paskaitė didelę paskaitą „Šių dienų lietuvių literatūros problemos“. Ši paskaita ištisai buvo atspausdinta „Naujoje Romuvoje“. Tais metais mano santykiai su V. Mykolaičiu-Putinu iš tiesų buvo ne tik labai draugiški, bet ir dalykiški.

     Atrodė, jog dirbame toje pačioje plotmėje ir siekiame tų pačių tautinių ir kultūrinių tikslų. Tik aš visą laiką pastebėdavau jo nesugebėjimą atsispirti ir negeistinom įtakom. Štai kažkas sumanė vieną aferistą, dirbusį ir literatūros darbą, išgelbėti nuo pelnytos bausmės. Tam buvo sukelta didžiulė reklama, skelbianti, jog tai yra vienas iš didžiausių mūsų rašytojų. V. Mykolaitis-Putinas norom ar nenorom prisideda prie šios dirbtinės reklamos ir šaukia iškilmingą rašytojų posėdį šio „didelio rašytojo“ kažkokiam jubiliejui paminėti.

     Štai teismui kelis suvalkiečius ūkininkus nuteisus mirti, aš Rašytojų valdybos posėdyje iškeliu reikalą, kad Rašytojų draugija pas respublikos prezidentą nusiųstų delegaciją su atitinkamu memorandumu ir paprašytų, kad tie nuteistieji suvalkiečiai ūkininkai būtų amnestuoti. Visi pritaria šiai minčiai ir man paveda parašyti tą memorandumą. Bet man jį dar rašant, jau nežinia kieno paragintas V. Mykolaitis-Putinas be manęs (rodos, su Binkiu ir Grušu) aplanko prezidentą ir amnestijos klausimo neiškelia. Ir tas memorandumas nebuvo įteiktas, ir ūkininkai buvo sušaudyti. Gal juos būtų sušaudę ir memorandumą įteikus, bet vis dėlto bandyti buvo galima.

     Būdinga V. Mykolaičiui-Putinui buvo ir nedrąsa. Štai vieną šeštadienio vakarą jis manęs telefonu paklausia, ar aš eisiu į neolituanų studentų ruošiamą didelį balių. Aš atsakau teigiamai. Tada jis paprašo užeiti pirma pas jį, drauge pavakarieniauti ir drauge su juo nueiti į tą balių. Aš mielai sutinku. Bet jau drabužinėje jis kažkur dingsta.

     Ir aš viso baliaus metu turiu globoti jo žmoną, su kuria jis nieku būdu nedrįso viešai tarp studentų pasirodyti. Tik besiruošiant grįžti į namus, jis atsiranda drabužinėje. Visi žinojo, jog jis jau vedęs, o vis dėlto jis neturėjo drąsos viešai su žmona pasirodyti studentų baliuje. Žinoma, tai buvo laikoma dideliu taktiškumu ir geru išauklėjimu.

     V. Mykolaitis-Putinas, paskatintas pasisekimo, dar parašė naują romaną „Krizė“, kuris tuojau atkarpomis buvo atspausdintas „Lietuvos aido“ dienraštyje. Bet šis romanas neturėjo jokio pasisekimo. Jis autoriui nepasisekė.

     Bet „Altorių šešėly“ pasiliks mūsų literatūroje kaip vienas geriausių jos šedevrų. Jį galima gretinti su Vaižganto „Pragiedruliais“, Vinco Krėvės „Dangaus ir Žemės sūnūs“, A. Vienuolio-Žukausko „Prieš dieną“, J. Lindės-Dobilo „Blūdas“.

     Nors autoriui rašant romaną knietėjo iškelti ir pavaizduoti jo gyvenimui labai artimas dvi problemas – kunigavimo ir poezijos kūrybos santykį, ir dėl to jam grėsė virsti teziniu veikalu, kuriame norima šį tą įrodyti, šį tą paskelbti. Bet jį berašant, jo literatūrinis instinktas padiktavo iškilti aukščiau šių tezių ir problemų – ir todėl buvo sukurtas tikras šedevras. Atsitiko panašiai kaip su Servantesu, kuris savo „Don Kichotu“ norėjo tik išjuokti klajojančius riterius ir jų žygius aprašančius romanus, o iš tiesų sukūrė nemirtingą literatūros šedevrą ir davė neužmirštamą epochos vaizdą. Taip ir V. Mykolaitis-Putinas sukūrė ištisą galeriją puikių personažų, davė puikų Lietuvos vaizdą iš prieškarinės carinės epochos ir neblogai pavaizdavo kai kuriuos Seimų laikų aspektus. Žinoma, šiame romane nerasime jokių naujojo romano prašmatnybių, pasigesime ir tikrai beletristinio stiliaus – jame kiekvienas sakinys beveik vis naujas intelektualinis sprendimas.

     Bet pavaizduota platesnei visuomenei visai nežinoma kunigų seminarijos atmosfera ir Liudo Vasario jaunystė, patiekta taiklių kaimo ir provincijos kunigų gyvenimo vaizdų, sukurta daugybė vykusių personažų kaip Liudas Vasaris, Liucė, baronienė, Plaučiūnas, Stripaitis, Varnėnas, Glaudžiūnas, vyskupas, ir geriausiai vykę tie personažai, kurie turi savo prototipus: jie įtikinami ir tipingi epochai.

     Bet grynai literatūriniai, sugalvoti ar pasiskolinti personažai mus mažiau įtikina. Atrodo, jog šis romanas yra beveik kaip atsiminimai, parašyti beletristine forma. Ir mums vertingiausi ir įdomiausi tie elementai, kurie arčiau atsiminimų, arčiau tikrovės. Nutolimai nuo šios tikrovės jau mus neįtikina, jie jau kvepia dirbtinumu, išgalvojimu, apologetika, norinčia apginti žinomas autoriaus tezes.

     Štai Vasario gyvenimo Paryžiuje pavaizdavimas lėkštas, neįdomus. Bet turbūt jis būtų visiškai kitoks, jei Vasaris būtų pavaizduotas Friburgo katalikų universitete. Ir Auksės personažas truputį dirbtinis. Sugalvotas, ne visiškai įtikinantis, o jos tėvo dar labiau lėkštas. Bet labiausiai autoriui pasisekė sukurti Liudo Vasario personažą. Autobiografiškumas jam ne tik niekuo nekenkia, bet daro jį labiau įtikinamą, daugiau įdomų, daugiau nuoširdų. Dvilypis jo gyvenimas suformavo ir dvilypę jo asmenybę.

     Be jokio pašaukimo, gal net ir be gyvo tikėjimo įstojęs į kunigų seminariją, čia išmoksta veidmainiauti, tobulai prisitaikinti prie aplinkybių, vykusiai laviruoti tarp jam svetimų elementų.

     Čia pasidaro turinčiu pasisekimą konformistu. Tėvai irgi nuo mažens jį pastūmėja konformizmo keliu: skatina būti kunigu, o jis tam nesipriešina. Nepasipriešina jis ir sulenkėjusiai kunigų seminarijos vadovybei, nors pats jaučiasi susipratęs lietuvis ir priklauso slaptai lietuvių kuopelei.

     Bet jo konformizmas tik išorinis, savo viduje jis maištauja ir prieš tėvų norus, ir prieš sulenkėjusių sudogmatėjusią, seminarijos vadovybę. Bet jis pasyvios prigimties: jo maištavimas neprasiveržia į viršų, nes tai pakenktų jo kunigiškai karjerai, sėkmingam jo gyvenimui.

     Jis ne herojus, jis ne didvyris, jis ne sakalas, bet tik paprasta žemės dulkė, tik slaptai svajojanti apie didelius žygius. Jis normalus jaunuolis ir tetrokšta meilės, bet dėl jos nekovoja, nes tai kai kuriais atžvilgiais jam ir kitiems pakenktų. Tik Auksės ryžtingumas paskatino ir jį ryžtis drąsesniam žygiui. Ir Liudas Vasaris ligi galo išlieka dvilypis, palaužtas, beveik su suskilusia asmenybe: žinoma, jis dėl to kankinasi, griaužiasi, bet neturi jėgų ryžtis drąsiam žygiui, kuris ir jo gyvenimui, ir jo asmenybei suteiktų vieningumo, harmonijos pobūdį. Atrodo, jog jis visą savo gyvenimą pasiliks dvilypis, išoriškiau konformistas, kartais net ir oportunistas, o tik savo viduje maištaus ir prieš save, ir prieš jam svetimą išorinį pasaulį. Ir maištaus tiek, kiek tas nekenks jo pasisekimui. Ir dauguma žmonių – ne herojai, ne didvyriai, ne sakalai: jie jį puikiai supras, visada jį užjaus ir jį šlovins kaip labai kentėjusį, bet ir turėjusį pasisekimą žmogų.

     Jie net ir mokinsis iš jo, kaip tauriai, nieko nenuskriaudžiant, nenusidedant aukštiems idealams, daryti karjerą, turėti pasisekimo ir žemės laimės trupinių.

 

     XXI amžius, 2008 m. Nr. 2-16.