V. Mykolaitis-Putinas (kartu su J. Linde-Dobilu, B. Sruoga) pri­klauso antrajai lietuvių humanistinės estetikos ir kritikos kūrėjų ban­gai. Pirmąją sudaro J. A. Herbačiauskas, S. Čiurlionienė-Kymantai­tė, A. Dambrauskas-Jakštas, Vydūnas. Pirmosios bangos estetinės ir kritinės minties skleidėjai rūpinosi tautinės kultūros identifikacijo­mis, kūrybiniais pavyzdžiais atsiskiriant nuo kaimynų, išsiskiriant ir iš Abiejų Tautų Respublikos idėjinio bendrumo. Antrajai bangai iš­kilo būtinybė ieškoti tautinės kultūros sąlyčių su Europa, su Vakarų kultūra. V. Mykolaičio-Putino estetikoje išliko svarbios abi tenden­cijos. Išryškėjo ir trečia: didesnis dėmesys vidinei meno, ypač litera­tūros, specifikai, kūrėjo individualybei ir kūrybos psichologijai.

     Kritika - integrali Putino kūrybos dalis, svarbi ne tik sprendi­mais apie kitus, bet ir tų sprendimų įtaka jo paties kūrybai suprasti. Didelio laikotarpio lietuvių literatūros ir kritikos istorija, apimanti maždaug 1919-1960 metus, einanti per tris skirtingas epochas. Pu­tino kritika neatskiriama ir nuo jo literatūros istorijos darbų, turin­čių tą patį teorinį pagrindą.

     Estetikos pamatų formavimas. Literatūrinę-kritinę veiklą Pu­tinas pradėjo aiškindamasis pagrindinius estetikos postulatus. Ati­džiai sekė pasaulio literatūrologinę ir filosofinę-estetinę mintį. Greta klasikinių Platono, Kanto, Hėgelio koncepcijų justi amžių sandūros modernesnių estetinių teiginių žymės, daugiausia egzistencialistinės-fenomenologinės pakraipos. Putinas buvo gerai susipažinęs su vokie­čių romantikais (pastebimi Novalio minties pėdsakai). Apskritai - vo­kiečių estetinė mintis jo literatūros vertinimuose dominuoja; tai su­siję ir su studijomis Miuncheno universitete, kur klausė specialių kursų apie vokiečių literatūrą, ypač apie jį dominusią romantizmo epochą, artimą jam ir kaip poetui.

     Poezija pakankamai erdvi, kad sutelktų, sublimuotų visus pa­grindinius žmogaus dvasinius interesus. Bet už jos lieka tai, kas sieja­ma su specifiniais filologiniais interesais, su grynesne intelekto raiš­ka. V. Mykolaitis-Putinas buvo plataus profilio humanitaras, kultū­ros žmogus. Studijos Vakarų Europos universitetuose (Fribūre, Miun­chene), disertacinio darbo apie V. Solovjovą rašymas skatino ir siste­mino jo interesus, glaudžiau rišo juos su estetikos klausimais. Profesoriavimas Kauno universitete, lietuvių literatūros istorijos kur­sų, specialių kursų skaitymas bendrą estetinę problemiką susiejo su lietuvių kultūra. V. Mykolaitis-Putinas taip pat dėstė literatūros te­oriją, stilistiką, kuri pagal M. Gustaičio tradiciją buvo susieta su lite­ratūra. Pradėjęs redaguoti „Židinį“, jis tapo ir jo literatūros apžvalgi­ninku, skelbusiu metines literatūros apžvalgas, straipsnius, recenzijas. Pagal V. Žuko sudarytą V. Mykolaičio-Putino pedagoginės ir moks­linės veiklos bibliografiją (1) iki 1940 metų paskelbta apie šimtas pen­kiasdešimt darbų įvairiais literatūros klausimais.

     Literatūrologinio darbo paskatos. Kur glūdi giliosios šio plataus ir šakoto literatūrologinio darbo paskatos? Išskirtinos bent dvi jų gru­pės. Pirmosios kyla iš bendrų kūrybos reikšmių, iš poreikio jas su­prasti ir vertinti intelektiniu žvilgsniu. 1962 m. „Įvado žodyje kūry­bos vakarui“ Putinas kalbėjo: „Tačiau vienas klausimas man rūpi, taip sakant, teisėtai, ir jis privalo rūpėti kiekvienam bandančiam kurti lyrinę poeziją: kuo vadovautis savo kūryboje, pasirenkant metodą, atrenkant temas, motyvus, stilių, išraiškos priemones?“. Galima pa­abejoti Putino minties apibendrinimu - ne kiekvienas lyrikas privalo rūpintis metodu, temomis. Lyrinė kūryba dažnai savaime pati sa­vimi „pasirūpina“. Bet nėra abejonės, kad Putino kūryba yra gana aiškiai susieta su sąmoningaisiais pradais. „Literatūra ne tik žodžio, bet ir idėjų menas“, — rašė Putinas laiške seseriai į Australiją. Ši min­tis, įprasminanti literatūros sąsają su žodžio kūryba ir idėjos svarbu­mu, leidžia pereiti prie kitos Putino literatūrologinio darbo paska­tos: tai yra rūpestis savo tautos kultūra ir literatūra, jos likimu. Uždaro charakterio, į viešumą nelinkęs universiteto profesorius, poetas, rašy­tojas, tarpukario Lietuvoje perskaito pagrindinius kultūros ir litera­tūros situaciją apibūdinančius pranešimus. Iš jų išskirtini šie: „Tau­tinė idėja lietuvių literatūroj“ (skaityta estų-latvių-lietuvių vienybės kongrese Rygoj 1935 m. birželio 30 d.); „Mūsų dramos teatras ir dramaturgija“ (pranešimas skaitytas Valstybės dramos 15 metų su­kaktuvių minėjime); „Mūsų literatūros ugdymo problemos“ (skaity­ta Lietuviškos kultūros kongrese 1935 m. kovo 5 d.). Juose pateikti išsamūs vertinimai, daromos prognozės.

     Mykolaitis-Putinas buvo įsitikinęs literatūros išskirtiniu reikš­mingumu tautai ir žmogui. „Literatūros etiuduose“ jis rašė: „Nei mokslas, nei jokia kita meno šaka nepavaduos literatūros. Sausu ar­gumentu ir abstrakcija ne kiekvieną paveiksi. Kitos meno šakos tegu ir stipriau paveiks mūsų jausmus, bet nė viena neturės tos precizijos, to aiškumo, to idėjų turtingumo, kokį turi literatūra. Filosofinis idėjų-sąvokų aiškumas ir menui privalus sugestyvumas bei emocingu­mas - štai kas daro literatūrą įtakingiausia meno šaka“ (2).

     V. Mykolaitis-Putinas jautė meno kūrybos, filosofinės min­ties, psichologinės įžvalgos bendras šaknis, bendrą dvasinės pro- blemikos kontekstą. Kaip tik šis kontekstas, galbūt labiausiai apibrė­žiamas XX a. Vakarų filosofinės humanistikos, Putino kūrybą ir estetiką jungia organiškos vienybės ryšiais. .Altorių šešėly“ kūrybos psicholo­gijos analizė, perteikta Liudo Vasario išgyvenimais, gali būti interpre­tuota estetikos požiūriu. O eilėraštis „Kūryba“ (1939) yra vienintelis lietuvių literatūroje intensyvus kūrybinės sutelkties liudytojas:

     Mano lempos skaidriai nušviestam skrituly

     Susiaurėjo pasaulis ligi stalo briaunos.

     Kaip į jūros gelmes nugramzdintoj pily,

     Čia nebėr valandų - nei nakties, nei dienos.

     Kūrybinė sutelktis apibrėžiama kūrybos pasaulio atsiskyrimu nuo įprastojo (susiaurėjo, kaip nugramzdintoj pily, nelieka įprastų laiko matmenų, paaštrėja mintis) ir jo išsiplėtimu, išsiveržimu į pasaulį: „prasiplėtė mano šviesos skritulys“, „išsivyniojo arfų dūzgenančios stygos“, „skaidrus spindulys iš žvaigždėtų skliautų / sužaibavo ant lapų gyvenimo knygos“. Estetinė sutelktis ir estetinis proveržis: kū­rybos procese atsiranda naujas pasaulis: „O anapus jau naują pasaulį jauti. / Plazda chaose kurianti Dievo dvasia“. Taisyta paskutinė eilu­tė („Virš chaoso plevena kūrybos dvasia“). Dievo dvasia ir kūrybos dvasia Putino kūryboje ir estetikoje ne kartą susiduria: kartais susi­dvejina, o kartais ir griežtai išsiskiria. .Altorių šešėly“ eseistiniuose meno kūrybos svarstymuose Putinas išskiria Dievo ir pasaulio po­etus. Dievo poetų poezija esanti „apreiškimas, garbinimas, malda“, pasaulio poetų poezija - „ieškojimas, kentėjimas, kūryba“. Atsargiai interpretuodami, galėtume teigti, kad Dievo poetai skleidžia Didžiojo Kūrėjo valią, ją apreikšdami, garbindami, melsdamiesi. Pasaulio po­etai patys kuria, jų kelias paženklintas ieškojimu ir kentėjimu. Gilio­siose Putino kūrybos sampratose kūryba iš tiesų visur ir visada susie­ta su ieškojimu, o labiausiai su kentėjimu — iki „Prometėjo“ formulės: „Be skausmo nėr nei laimės, nei kūrybos, / Ir amžinybėn kelias užda­rytas“.

     Ši sankirta - individualiųjų impulsų, skaudaus reagavimo į pa­saulį, kančios kaip kūrybos ingrediento pojūtis — atskiria Putino me­ninę kūrybą nuo kūrybos, kuri susieta su supratimo, išsiaiškinimo, paaiškinimo interesais.

     Literatūrologijos sritys. V. Mykolaičio-Putino literatūrologiją galima natūraliai skirstyti į šias sritis: 1) estetinė teorija; 2) literatūros istorija; 3) literatūros kritika. Literatūros kritika gana įvairi. Nedaug vietos čia teužima įprasti straipsniai, recenzijos. Svarbesni įvairūs pa­sisakymai, pranešimai. Itin savita Putino kritikos sritis - kūrybos psichologijos analizė, dažniausiai pagrįsta savianalize. Bet būtina - prieš pereinant prie šių atskirų sričių analizės - pacituoti Putino mintį, išsakytą aktoriaus ir režisieriaus Konstantino Glinskio pagerbimo kal­boje „Vaidybos menas ir Konstantinas Glinskis“: „Kūryba yra amži­na dabartis — amžinas katharsis, amžinas dabarties išgyvenimas, — ir čia nėra jokio esminio skirtumo tarp įvairių meno šakų, nors ir kaip jos skirtųsi savo materialinėmis formomis“ (3). Būtent ši nuostata pa­grindžia tą Putino literatūrologijos dalį, kuri sietina su estetika, va­dinasi, su bendrosiomis meno problemomis. Pirmiausia estetikai skir­tini šie darbai: „Vladimiro Solovjovo estetika“ (1923); „Meno aptarimas“ („Židinys“, 1926), „Dėl meno aptarimo“ ir „Ginčai baig­ti“ („Židinys“, 1927). Disertacija apie V. Solovjovą yra svarbi kaip faktas. V. Solovjovas, amžiaus pradžios rusų filosofas, fenomenolo- gas, rusų simbolizmo vienas iš pagrindėjų, ardė daugelį tikėjimo ir meno dogmų. Dėmesys V. Solovjovui (disertaciją „Pasaulio siela V. Solovjovo filosofijoje“ tuo metu jau buvo parašęs ir St. Šalkauskis, galbūt tam paskatinęs ir Putiną) rodo Putino nepasitenkinimą nor­matyvine estetika, pagal jo patirtį (ir dvasinį mokslą seminarijoje bei akademijoje) labiausiai susietą su Tomo Akviniečio filosofija. I. Kostkevičiūtė motyvuotai pažymi, kad „V. Solovjovo filosofija darė įspū­dį V. Mykolaičiui-Putinui ne tiek metafizinėmis išvadomis, religi­niu patosu, kiek poetiniu mąstymu, vizionieriškumu, dvasingumo aspiracijomis, poetiniais vaizdiniais-žvaigždėto dangaus, meilės, am­žinojo moteriškumo, grožio ir chaoso kova, panteistine pasaulio dva­sios, Šelingą ir romantikus primenančia idėja“ (4). Sakytume, kad domėjimasis V. Solovjovu ir jo idėjų sklaida sutapo su Putino poeti­nės, metaforinės (ar metafizinės) estetikos kūrimu. Ne veltui Putinas ne kartą pasiremia ir V. Solovjovo poezija, prieidamas išvadą, kurį laiką svarbią ir jam pačiam: simbolistinis (t. y. pagilintas) realizmas, kuriuo apibūdinamas V. Solovjovas, kaip sąvoka sutinkama ir kituo­se Putino svarstymuose. Kartu ryškėja ir tai, su kuo Putinas nesutin­ka: pirmiausia, kad grožis yra tapatus gėriui ir tiesai. (Iš esmės tai buvo pagrindinė A. Jakšto normatyvinės estetikos atrama, ir tada aiš­ku, kodėl diskusija tarp Putino ir Jakšto buvo neišvengiama.) Diser­tacijos apie V. Solovjovą pabaigoje Putinas brėžia perspektyvos liniją į humanistinę meno teoriją. Humanistinę meno teoriją Putinas su­sieja su jo klausytomis Fribūro universitete prof. M. de Miunenko paskaitomis, su jo teorija,teigiančia, kad menas sukuria atskirą pa­saulį, nes idealusis pradas (menininko įkvėpimas) perkuria materiją ir suteikia jai aukštesnę prasmę. Disertacijoje apie V. Solovjovą paci­tuoja tokį savo profesoriaus apibrėžimą: „Menas — tai žmogiškoji kū­ryba“, kurį gins ir vėlesniuose straipsniuose. Putinas abu šios gana bendros, kaip vėliau sakys A. Jakštas, sąvokos sandus bando taip pa­aiškinti: „Žodis „kūryba“ <...> atskiria ją nuo kitų žmonių darbų, kurie nėra kūryba <...>. Žodis „žmogiškoji“ atskiria meno kūrinį nuo Dievo kūrybos, parodo, kodėl humanistinė teorija į meną žiūri kaip į nepriklausantį realiam pasauliui, nes tiktai Kūrėjas, pasižymėda­mas pilnutine būtimi, gali apdovanoti savo kūrinius tikrumo požy­miais“ (5). Kūrybos paaiškinimas labai paprastas: ji esmingai skiriasi nuo kitų veiklos sričių. Ir pirmiausia skiriasi tuo, kad orientuojasi į „nerealų“ pasaulį - ne į paslaugų, ne į naudos realybę. Žmogiškumo paaiškinimas komplikuotesnis. Vis dėlto meno kaip žmogiškosios kū­rybos interpretacija reiškia aiškią pastangą pabrėžti meno nepriklau­somybę, išskirtinumą. Tai nėra individualus Putino aiškinimas, jis paremtas autoritetais. Bet autoritetų pasirinkimas visada yra indivi­dualus.

     Fenomenologiniai aspektai. Bandant humanistinę meno teori­ją suvokti to laiko estetinės minties kontekste, galbūt svariausia ir svarbiausia būtų fenomenologinė estetika, formuojanti grožio feno­meno nuostatą, išlaikanti meno sąsają su žmogaus jutimais, su sąmo­nės būtimi, kartu pabrėžiant meno autonomiškumą ir savaimingu­mą. Nikolajus Hartmanas (1882—1950), vienas iš fenomenologinės estetikos kūrėjų, teigia: „Logikos dėsniai yra visuotiniai, jie nedaug tesikeičia, keičiantis objekto sričiai. Tuo tarpu grožio dėsniai yra la­bai specializuoti, iš esmės jie skirtingi vienam objektui. Tai reiškia, kad jie - individualūs dėsniai. <...> Šis unikalus dėsningumas iš esmės neprieinamas jokiai filosofinei analizei. Jo negalima suvokti pažinimo priemonėmis. Jo esmė ta, kad jis lieka paslėptas ir gali būti jaučiamas kaip esantis ir veikiantis, bet ne objektyviai suvokia­ <...>“ (6). Grožio dėsnių neįmanoma pažinti, jie tamsūs ir pa­slaptingi, sąmonę pasiekiantys patyrimo takais. Su fenomenologine nuostata Putiną jungtų artimas ar panašus psichologinis pagrindas: nuojauta, kad ir žmogaus būtyje, ir kūryboje yra dalykų, kurių iki galo negalima pažinti, paaiškinti, atskleisti, kad tik suklusimas prieš juos, tik nuostaba, tik nušvitimas ar praregėjimas į juos teveda. V. Mykolai­čio-Putino estetinių sampratų šaknys susijusios ir su kitais fenome­nologinei tradicijai artimais neoidealistiniais mąstytojais - su R. Mūlleriu-Freienfelsu, „Meno psichologijos“ tritomio (1912— 1933) autoriumi, pabrėžusiu išgyvenimo intensyvumo reikšmę kū­ryboje, su O. Walzeliu, turinio ir formos sąryšingumo tyrinėtoju, su C. Vossleriu, estetinės lingvistikos pradininku, kalbos kūrybingumo teigėju (C. Vosslerio paskaitų Mykolaitis-Putinas buvo klausęs Miun­cheno universitete), su L. Spitzeriu, „Stiliaus studijų“ dvitomio (1928) autoriumi. Atskirai minėtinas B. Croce, kuris studijuotas dar rašant disertaciją apie Vladimiro Solovjovo estetiką, remtasi jo veika­lu „Estetika kaip išraiškos mokslas ir bendroji lingvistika“ (1904). Principiniame dispute su Adomu Jakštu (str. „Dėl meno aptarimo“) B. Croce pasitelktas kaip autoritetingas normatyvinės estetikos priešininkas, padedantis pereiti į iš tiesų fenomenologinį meno suprati­mą: „Menas, savo esme dvasinės nuojautos intuityvus dalykas, įeina į medžiagą, ją tūla prasme kaip ir sudvasindamas“ (7).

     Kostkevičiūtė, atidžiai sekusi ir V. Mykolaičio-Putino esteti­nės minties kelią, yra teisingai pabrėžusi, kad pagrindiniai autoriai (ypač, jos nuomone, svarbūs W. Dilthey’us ir B. Croce), kuriais rė­mėsi V. Mykolaitis-Putinas, priešinosi pozityvizmui, mechanistiniam literatūros supratimui. „Jie kritikavo pozityvizmo įsisavintą gamta­mokslinių metodų determinizmą vertinant kultūros reiškinius. Ne­atsisakydami istoriškumo, jie kėlė būtinybę kultūros procese suvokti aktyvųjį dvasinio fenomeno vaidmenį. Tų teorijų teiginius ne vienu atveju inspiravo neokantizmo idėjos, taip pat fenomenologinės ana­lizės būdai, pagrįsti meno kūrinio struktūros aiškinimu, tiesiogine kūrinio patirtimi“ (8).

     Palyginti anksti, beveik sinchroniškai su Vakarų estetine minti­mi, dar trečiajame dešimtmetyje V. Mykolaitis-Putinas formulavo meno ir žmogiškosios prigimties bei patirties ryšius, meno estetinės laisvės, literatūros ir kalbos sąryšingumo, suvokimo postulatus, teig­damas, „kad meno kūrinio akivaizdoje mes jaučiame slaptingos pajė­gos kvėpavimą — ir žmogiškoji kūryba spindi pro medžiagines lytis kaip liepsna pro trapų žibintuvo stiklą“ („Meno aptarimas“) (9). „Me­no aptarimas“ (1926) yra programinis V. Mykolaičio-Putino straips­nis, fenomenologinio mąstymo apie meną sublimacija, galinti įeiti į platesnį šios europinės tradicijos kontekstą. Išeities taškas - teigi­mas, kad kurdamas menininkas vadovaujasi ne teorijomis, bet savo talentu ir intuicija.

     Filosofinė prasmės sklaida. Filosofinė meno esmės sklaida Pu­tinui yra artimiausia ir patraukliausia. „Meno aptarime“, kalbėdamas apie lyg ir priešingus dailės reiškinius — čiurlionišką simbolizmą ir mackevičišką (turima galvoje J. Mackevičiaus „Galvelė“) realizmą, - Putinas mato jų bendrumą, kylantį iš menininko sielos būsenos, per­einančios į idėjos raišką. Menininkas kuria tai, ko dar nėra. Pakarto­damas anksčiau pateiktą meno kaip žmogiškosios kūrybos aptarimą, Putinas jį papildo naujumu ir ypatingu santykiu su medžiaga: mokslas išeina iš medžiagos, menas įeina į medžiagą. „Menas yra vienintelis žmogaus pasireiškimo skritulys, kur kraunasi pasauliui šis tas nauja, ko lig tol dar nėra buvę“ (10). Sukonkretinamas meno tikslas - tai atskiras žmogaus pasaulis. Atskirumas čia yra dvipusis: ir individua­lus, ir nesutampąs su tikruoju arba kasdieniu gyvenimu. Paliečiamas ir meno bei moralės santykis, teigiant, kad mene galioja ne metafizi­nio absoliutizmo, bet žmoniškumo kriterijai, tad menui esą privalu visa tai, kas žmoniška, kas nėra priešinga žmogaus prigimčiai. Jokia gyva kūrybos priemonė negali būti pasmerkta. Diskusijos su A. Jakštu esmė, nesileidžiant į smulkmenas, yra meno kaip meno, kaip protui, moksliniam pažinimui ne visai priei­namos žmogiškosios kūrybos gynimas A. Jakštui atrodė, kad kūrybos sritis yra platesnė už meno kūrybą, todėl jis siūlė įvesti grožio sąvoką. Grožio kūryba Putinui atrodė tik nereikalingas pleonazmas, nes, jo supratimu, kūryba ir grožis neatskiriami. Straipsnyje „Dėl meno ap­tarimo“ (Atsakymas A. Jakštui) šios mintys gilinamos ir plėtojamos. J kūrybos sritį dar įjungiama dalis filosofijos („filosofuoją poetai“ ar­ba „poetizuoją filosofai“; tarp jų ir V. Solovjovas). Taip pat A. Jakštui kėlė abejonių Putino mintis, kad menas įeinąs į medžiagą. Putinas bando šią mintį praplėsti, sakydamas, kad „menas, savo esme dvasi­nės nuojautos intuityvus dalykas, įeina į medžiagą, ją tūla prasme kaip ir sudvasindamas“ (11). A. Jakštas manė meną turint kilnių idėjinių tikslų, ne vien estetinio pasigėrėjimo siekimus. Putino nuostata lieka ta pati: „Išviršinė forma yra bet kokiai ideologijai visai indife­rentiška. Meniškoji idėja turi grynai estetinę prasmę“. Kaip fenome­nologijai artimas mąstytojas, įvedė kūno sąvoką: „<...> meno „substratum“ - kūnas, kuriuomi menas jungias su kitomis žmogaus veiksmo sritimis, su realiu gyvenimu ir jo reikalais“ (12).

     Ir paskutinė šių dviejų kultūros žmonių sankirta: meno moralu­mas. Jakštas lieka įsitikinęs moralistas, didaktistas. Putinas meno mo­ralumo neneigia, tik mano jį turint iškilti ne iš išankstinės idėjos, o iš paties kūrinio struktūros; pasitelkiamas senas pavyzdys - bjauraus daikto gražus paveikslas. „Ginčui baigti“ mintis, vėl pasiremiant hu­manistine teorija, sukonkretinama: „Visiška moralybės stoka, lygiai kaip ir absoliuti klaida, normaliam žmogui nepriimtina“ (13). Refe­ruodamas artimus estetikus (ypač G. Hartmann) ir jiems pritarda­mas, Putinas įveda dar vieną svarbų estetikos momentą, kurį pavadi­na ireališkumuarba ideališkumu:meno pasaulis nesąs realus pasaulis; iš čia kyląs meniškosios kontempliacijos nesuinteresuotumas (dessintėressement). Baigdamas ginčą, Putinas jį taip reziumuoja: „<...> mano straipsnių pagrindinės mintys, dėl kurių A. Jakštas yra linkęs mano pažiūras laikyti net nekatalikiškomis, yra labai giminingos Hu­manistinei teorijai, tikriau sakant, iš jos kilę“ (14). Žinoma, negali bū­ti vien į šią teoriją suvestos.

     Bandydami reziumuoti teorinės Putino estetikos teiginius, for­muluotume juos taip: menas suprantamas kaip žmogiškoji kūryba, iš to kyla kūrybos laisvės, meno ir moralės santykių apibrėžtys; šio­mis apibrėžtimis Putinas prisijungia prie Humanistinės teorijos, po­puliarios to laiko Vakarų humanistikoje, ypač universitetinėje. Kū­rybiškumas laikomas konkretesniu už grožį; meno specifiką nusako jo idealumas, nesutapimas su tikrove ir praktiniais jos interesais; labai svarbiu laikomas specifinis meno santykis su medžiaga (įėjimas, per­kūrimas); meno teorijos samprata artina Putiną su fenomenologija.

     LITERATŪROS ISTORIJA. Lietuvių literatūros istorijai V. Myko­laitis-Putinas buvo Įsipareigojęs ir kaip universiteto profesorius. Pa­grindinis literatūros istorijos darbas yra „Naujoji lietuvių literatūra“, sumanyta kaip dvitomis. Pirmasis tomas (Kauno universiteto Hu­manitarinių mokslų fakulteto leidinys) išėjo 1936 m. „Autoriaus žo­dyje“ padaryta išlyga: „Šių knygų nepavadinau naujosios mūsų lite­ratūros istorija pamatęs, kad ne visą čia nagrinėjamą medžiagą galėsiu imti vien istoriniu atžvilgiu. Mano darbas apims tik apie 30 metų mūsų literatūros gyvenimo laikotarpį, kurio antroji pusė yra dar taip gyva, kad padaryti iš jos istoriją dar niekaip negalima“ (15). Ši mintis svarbi literatūros istorijos ir kritikos supratimui. V. Myko­laičio-Putino nuomone, istoriniam požiūriui į literatūrą susidaryti būtina laiko distancija. Kas imasi rašyti apie literatūrą, ypač žvelgda­mas į ją ir istoriniu žvilgsniu, turi spręsti kūrinių atrankos klausimą; visko apimti niekad neįmanoma. Tame pat .Autoriaus žodyje“ tei­giama: „<...> literatūros mokslui, ypač istorijai, yra svarbus kiekvie­nas kūrinys, kuris kada nors bent kokiu atžvilgiu buvo gyvas: buvo skaitomas ir reikalingas, reiškė kokią visuomeninę mintį, davė pradų tolimesnei raidai. Šitaip žiūrint suprasmėja ir gauna reikšmės dauge­lis tokių autorių ir raštų, kurie šiandien yra jau nebeskaitomi ir ne­beįdomūs“ (16). Čia keliama svarbi mintis apie kūrinių funkcionavi­mą visuomenėje; literatūros istorija turi atsižvelgti ir į buvusias reikšmes, į tuomečių skaitytojų lūkesčių tenkinimą. Vadinasi, litera­tūros istorikas neturi absoliutinti tik estetinės vertės, svarbūs ir kiti atžvilgiai (visuomeninės minties, recepcijos ir ją aktyvinančių pra­dų). Literatūros istorijos laikotarpius jungia, Mykolaičio-Putino žodžiais tariant, išvidinis sąryšis ir tam tikras meninių bei idėjinių lite­ratūros pradų vieningumas. Literatūros istorikas negali atitrūkti nuo realių literatūros pagrindų, jis neturi tokios laisvės kaip kritikas ar laisvų etiudų rašytojas. Iš tiesų, kaip literatūros istorikas, V. Myko­laitis-Putinas yra atidus faktams (istoriniams ir biografiniams), vi­suomeninėms tendencijoms. Jo metodas yra sinkretinis: kultūrinis, biografinis, analitinis.Siekiama objektyvumo, vengiama tiesiai paro­dyti savo simpatiją vienam ar kitam autoriui. Rašytojas neatitraukia­mas nuo realybės, nuo laikotarpio idėjų. Gal net per mažas vaidmuo skiriamas asmenybei, ji pernelyg tvirtai įstatoma į tam tikrus rėmus.

     Štai viena mintis apie V. Kudirką: „Pagaliau tautinis himnas „Lietu­va Tėvyne mūsų“ yra ne tik vieno Kudirkos, bet ir viso laikotarpio ideologijos sintetinis šūksnis. Romantinis ,„Aušros“ idealizmas, ska­tinąs semti stiprybės iš didvyriškos praeities, ir pozityvistinis realiz­mas, liepiąs dirbti tėvynės naudai ir žmonių gerovei, skelbia čia tau­tinės vienybės, meilės ir darbo reikalą“ (17). Bet juk galimas ir kitas žiūrėjimo rakursas: ir „Aušros“ romantizmas, ir „Varpo“ pozityvisti­nis realizmas yra suformuluoti pirmiausia konkrečių rašytojų, to pa­ties V. Kudirkos. Be V. Kudirkos juk nebūtų galima kalbėti apie pozityvistinį realizmą. V. Mykolaičio-Putino žvilgsnis yra labiau de­dukcinis, labiau išvestinis negu (vestinis arba suvestinis.

     „Naujosios lietuvių literatūros angoje“(1928) apibūdinama naujosios literatūros (t. y. literatūros po Maironio, po 1905 m., po spaudos grąžinimo) situacija. Pirmas autoritetingai įvertinoj. A. Herbačiauską, pajutusį, kad naujų meno formų reikalavimas yra iškeltas laiko dvasios, prirengtas istorijos eigos ir ilgų kūrybos tradicijų. Lai­kotarpį po spaudos grąžinimo aptaria „kaip tautinės sąmonės eks­pansijos šuolį į naują dvasios reiškinių sritį“ (18).

     V. Mykolaitis-Putinas kėlė tautosakos reikšmę, aptarė dainų es­tetinę vertę („Tautosakos reikšmė“, 1930). Buvo dėmesingas kalbai („Kalbos dėsningumai ir jos menas“, 1930), kėlė klausimą, ar litera­to menininko kalba gali nesutikti su kalbininko mokslininko nusta­tytais kalbos dėsniais ir normomis. Daugelis pavyzdžių rodą, kad taip, kūrėjo nuojauta gali vesti ir kita kryptimi.

     Pagrindiniai vardai; sintezės problema. 1935 m. Putinas pa­rašė straipsnį „Ar mūsų literatūra neįdomi?“. Teigė, kad literatūro­je svarbu ne tik vadinamasis įdomumas; svarbu ir dvasinė, protinė bei dorovinė vertė, formos, išreiškimo grožis. Pirmas bandė sudaryti svarbiųjų vardų registrą.

     Donelaitis - „Metai“ gali būti ne tik mūsų, bet ir kiekvienos kitos literatūros pažiba.

     Baranauskas - Anykščių šilelis“ - gryna kalba ir graži forma.

     V. Kudirka su savo satyromis.

     V. Pietario „Algimantas“.

     Maironio lyrika.

     Žemaitė, Lazdynų Pelėda, Šatrijos Ragana.

     J. Tumas-Vaižgantas.

     Vydūnas.

     Krėvė.

     L. Gira, M. Gustaitis, P. Vaičiūnas, P. Cvirka, I. Šeinius.

     Buvo įsitikinęs (panašiai kaip ir B. Sruoga), kad mūsų lyrika nepadarytų gėdos jokiai daug turtingesnei literatūrai.

     1937 m. išėjo knyga „Literatūros etiudai“, sudaryti daugiausi.i iš viešų, įvairiomis progomis skaitytų paskaitų. Autoriaus nuomone, nėra tai literatūros kritika, bet bandymas vienus literatūros gyveni mo faktus panagrinėti, kitus susintetinti pagal kurią nors rūpimą idėją. Visgi kritinio santykio bruožai gana ryškūs - daugiausia kalbu ma apie dabartį, jos literatūrą.

     V. Mykolaitis-Putinas vienas pirmųjų ėmėsi sintetintilietuvių literatūros reiškinius. Kaip literatūros istorikas, jis analizavo prieš­aušrio laikotarpį (A. Strazdą, D. Pošką, S. Valiūną, S. Daukantą, A. Baranauską), „Aušrą“ ir poaušrio literatūrą - iki J. Tumo-Vaiž­ganto. Atskiras dideles studijas jis yra parašęs apie K. Donelaitį, Vy­dūną. Kelis kartus grįžo prie Maironio, ir tas grįžimas priklausė nuo jo paties suinteresuotumo šiuo poetu, kuris giliai buvo įsišaknijęs jo sąmonėje. Būtent Maironio interpretacija literatūros istorijos dar­buose yra tas taškas, kur labiausiai jungiasi V. Mykolaitis-Putinas - poetas ir literatūros istorikas. Galima būtų teigti, kad ir dabartinė Maironio recepcija tebėra (taip pat ir per V. Zaborskaitę) veikiama V. Mykolaičio-Putino.

     Literatūros kritika kaip idėjų analizė. V. Mykolaitis-Putinas yra didelių kūrybos erdvių ir panoramų kūrėjas. Tai būdinga ir jo literatūros kritikai. Nors būdamas „Židinio“ redaktorius, jis rašė re­cenzijų ir anotacijų, bet jos tarsi lieka kritikos pakraščiuose. Ir apie savo laiko rašytojus, sudarančius kritikos objektą, Putinas rašė studi­jas ir studijinius straipsnius, kurie išaugdavo iš gyvo žodžio, paskai­tų. „Literatūros etiudų“ „Pratarmės žodyje“ Putinas sako, kad „nėra tai literatūros kritika, bet bandymas vienus literatūros gyvenimo fak­tus panagrinėti, kitus susintetinti vienos kurios vedamosios idėjos šviesoj“ (19). Ryški vedamoji idėja Putinui iš tiesų būdinga. Pavyz­džiui, 1926 m. minint V. Krėvės literatūrinio darbo dvidešimtmetį, Putinas skaitė paskaitą „Idėjiniai Vinco Krėvės kūrybos pradai“, ir jos pagrindu „Literatūros etiuduose“ paskelbė tokio pat pavadinimo studiją. Išeities pozicija tokia: „Bet esama dar ir kitokių veiksnių, kurie visą menininko pasaulėvaizdį iškelia tam tikron idėjinėn plot­mėn, kurie suderina jo pergyvenimus unisoniniais ar harmoniniais sąskambiais, kurie, pagaliau, determinuoja jo tematiką ir stilių ir visą kūrybą apgaubia tik jam vienam skirta atošvaista. Šitus pradus aš vadinu idėjiniais pradais (20). Iškeliami trys pagrindiniai V. Krėvės kūrybos idėjiniai pradai: 1) Dvasia — dievybė, kaipo viso ko „iš anapus“ simbolis; 2) Pasaulis, kaipo erdvės ir laiko arba mūsų optinių ir akustinių patyrimų suma, ir pagaliau, 3) Žmogus, kaip sąmoningas daugybės psichinių pergyvenimų subjektas“.

     Analizuodamas Vaižganto kūrybą, Putinas pabrėžia sintezės, apibendrinimo galią („Vaižgantas sintetikas“). Aptardamas Vydūną („Vydūno dramaturgija“) taip pat pirma išskiria pagrindinius jo filo­sofijos bei pasaulėžiūros motyvus. Didžiąsias V. Mykolaičio-Putino kritikos studijas galima apibrėžti kaip idėjų formavimo ir idėjų anali­zės studijas. Iš jų formuojasi nuostata, kad kritika turi siekti objekty­vios analizės. Aišku, kad „beletristiška kritika“, kur vadovaujamasi fan­tazija ir nuotaika ir kur nėra ramaus svarstymo, jam nėra patraukli. Kritikai būtina analizė, analitinis santykis, vedantis sintezės linkui.

     Iš V. Mykolaičio-Putino recenzijų vienos {domesnių yra abiejų pirmųjų Salomėjos Nėries rinkinių („Anksti rytą“ ir „Pėdos smėly“) recenzijos, daug kuo nulėmusios poetės įsitvirtinimą. Kokios yra recenzijos strategijos ir taktikos, gerai matyti „Anksti rytą“ vertini­me, pavadintame „Pirmosios poetės dainos“. Visi trys pavadinimo žodžiai svarbūs. Pasakoma, kad rinkinys yra pirmas, autorei sutei­kiamas poetės statusas, apibrėžiama žanrinė tendencija - dainos. Stra­tegiškai svarbu pamatyti, kas daroma (Putinas nevengia referuoti mo­tyvų ir leitmotyvų), į kur einama. Gera taktika reikalauja pastebėti, kas yra savita, įdomu. Putinas tiksliai išskiria tuos momentus, ku rie jaunos poetės kūryboje yra unikaliausi: „<...> išviršinis jos eilių fragmentiškumas ir autorės pamėgtoji taško punktuacija tirpsta vien tisoje pergyvenimo melodijoj“ (21). Recenzento pareiga nurodyti jau nos autorės tykančius pavojus; Putinas tai daro įžvalgiai ir delikačiai; „Jei ir toliau autorė ištesės būti sau pačiai ištikima ir nesileis suvilio­jama lengvos originalinimosi mados, tai ji sukurs visai įdomų, savitą stilių“ (22).

     V. Mykolaičiui-Putinui, kaip ir ne vienam kritikui, teko dirbti ir leidybinį darbą. Jau minėta, kad jis buvo „Židinio“ redaktorius, pirmą jo numerį (1924) pasirašęs kaip redaktorius-leidėjas, įžangi­nio žodžio autorius. „Gera vilčia leidžiame pirmąjį „Židinio“ nume­rį. Tas reikalas pasidarė ypatingai gyvas, paliovus eiti „Draugijai“, kuri taip ilgą metų eilę atstovavo inteligentinę Lietuvos visuomenės dalį. Sumanymas leisti „Židinį“ kilo iš Ateitininkų“. Prisiminkime, kad „Draugija“ buvo A. Jakšto rūpesčiu leidžiamas leidinys. V. My­kolaitis-Putinas tą ryšį pabrėžė, nors, kaip matėme iš Putino ir Jakšto estetinės polemikos, jų literatūros ir apskritai kūrybos supratimas gerokai skyrėsi. Bet Putinui buvo ir liko svarbi tolerancija, tradicijos vertinimas.

     Literatūros periodikos redagavimas yra ir tam tikros estetinės linkmės kūrimas, susijęs ir su kritika.

     _______________

     (1) Literatūra, 1969, t. II (I), 69-80.

     (2) Mykolaitis-Putinas V. Literatūros etiudai, Kaunas, Sakalas, 1937, 238.

     (3) Mykolaitis-Putinas V. Raitai. T. 10. Vilnius, 1969, 554.

     (4) Kostkevičiūtė 1. Poeto ir mąstytojo keliu, Mykolaitis-Putinas V., Raštai, Estetika, Vilnius, 1989, 20.

     (5) Mykolaitis-Putinas V. Raštai, Estetika, Vilnius, Mintis, 1989, 101.

     (6) Hartmanas N. Estetika, Grožio kontūrai, Vilnius, Vaga, 1980, 335.

     (7) Mykolaitis Putinas V. Raštai, Estetika, Vilnius, 1989, 147.

     (8) Kostkevičiūtė I. Poeto ir mąstytojo keliu, ten pat, 24.

     (9) Mykolaitis-Putinas V. Raštai, Estetika, 159.

     (10) Mykolaitis-Putinas V. Raštai, Estetika, 159

     (11) Ten pat, 168.

     (12) Mykolaitis-Putinas V. Raštai, Estetika, 172.

     (13) Ten pat, 181.

     (14) Ten pat, 183.

     (15) Mykolaitis-Putinas V. Naujoji lietuvių literatūra, I, Kaunas, Humanitarinių mokslų fakulteto leidinys, 1936, 3.

     (16) Ten pat.

     (17) Mykolaitis-Putinas V. Naujoji lietuvių literatūra, I, Kaunas, Humanitarinių mokslų fakulteto leidinys, 1936, 170.

     (18) Mykolaitis-Putinas V. Raštai, Estetika, 213.

     (19) Mykolaitis-Putinas V. Literatūros etiudai, Kaunas, Sakalas, 1937, 4.

     (20) Mykolaitis-Putinas V. Literatūros etiudai, Kaunas, Sakalas, 1937, 105.

     (21) Mykolaitis-Putinas V. Raštai, 8, Vilnius, Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 190, 89.

     (22) Mykolaitis-Putinas V. Raštai, 8, Vilnius, Valstybine grožinės literatūros leidykla, 1962,

     Viktorija Daujotytė. Lietuvių literatūros kritika. V.: VU leidykla, 2007, 179-195 psl.