tekstai.lt

Marija Mykolaitytė-Slavėnienė. Putinas okupacinėj gūdumoj (1967)

b_100_158_16777215_0___images_iliustracijos_2013_tekstai_mykolaitis_putinas_jaunas.jpg     V.Mykolaičio-Putino sesers Marijos Mykolaitytės-Slavėnienės atsiminimai apie rašytoją pirmosios sovietų okupacijos ir vokiškosios okupacijos metais.

    

     Murmėjo ir grūmės juodi debesiai,

     Audringų žaibų ir perkūnų pritvinę —

     Ir tu neramiai audros gando klausei,

     Nuvarginta mano tėvyne.

    

     (Putinas)

    

     Laisvę palydint

    

     1940 m. birželio penkioliktoji. Sovietų kariniai lėktuvai didžiuliu ratu suka visoj žydrioj Lietuvos padangėj. Sovietų tankai blizgančiais vikšrais įžūliai brazdinasi okupuojamos Lietuvos keliais, vieškeliais ir miestų gatvėmis. Lietuvio širdis, dvidešimt du metu drąsiai plakusi laisvėje, šiandien, pajutusi vėl įžengiančią vergiją, susigūžusi verkia: — Nejaugi... Nejaugi?..

     Mes stovime balkone (Vaižganto g., 36 nr.). Atlenkę galvas, stebime tuos svetimus lėktuvus. Skrisdami virš Kauno, jie ne kartą užneša nejaukų šešėlį ant mūsų, ant namo stogo, ant balkono. Mūsų ausis pasiekia sausas tarškėjimas iš pakalnės, iš Vytauto prospekto, kuriuo ropoja okupanto tankai.

     Mes kalbamės mažai. Iš tikrųjų, apie ką tokiu momentu galėtume kalbėti. Mūsų mintys išgąsdintos, išbaidytos. Jų nesugaudom, nesukoncentruojam. Aš žvilgteriu į Putiną. Jo ir šiaip išblyškęs liesas veidas dar labiau nubalęs. Jo stovinčio visa išvaizda — tarsi vėjo lenkiamo berželio, švarkas ant pečių per laisvai kabantis, atsegtas. Tuojau pastebiu brolio vidinį sugniužimą. Aš šitokią Putino nuotaiką gerai pažįstu. Ji visada pasireiškia, vykstant skaudiems sielos pergyvenimams. Jeigu aš pati nesu pakankamai įsisąmoninusi šio įvykio tragizmą, tai Putinas aiškiai mato, kokia baisi lemtis siaubia Lietuvą.

     Nuo balkono išsiskirstėme kiekvienas sau, tarsi grįždami iš kapų palaidoję labai artimą, brangų žmogų, — tylūs, suspausta širdimi.

     Paskui girdėjau, kad Putinas išėjo pro duris į gatvę. Jis, matyti, išėjo pasižiūrėti, kaip viskas žemai mieste atrodo. Po valandėlės ir aš išėjau. Mūsų Kazytę (tarnaitę) sutikau grįžtančią su duonos kepalėliu ant rankos.

     — Kodėl, Kazyte, tu šitą duoną taip neši? Kodėl be kaselės?

     — Panele, kad eidama į miestą nemaniau maisto pirkti. Dar turiu užtektinai. Bet eidama pro krautuvę pamačiau, kad ji pilna prisigrūdus žmonių. Dar niekad toj krautuvėj anksčiau tiek daug žmonių nebuvau mačius, tai ir aš užėjau pasižiūrėti, ką jie ten perka. Ir, žinot, panele, žmonės, kaip ir visada, vieni to prašo, kiti to, bet jau krautuvėj nieko daugiau neparduoda, tik duoną, ir tai tik po vieną kepalėlį. Tai ir aš paėmiau. Ką gali žinoti? Gal rytoj jau nė duonos negausime. Matyt, karas prasideda, ar kas čia? — kalbėjo sujaudinta mūsų linksmoji, šnekioji Kazytė.

     — Ar matei rusų gatvėse? — paklausiau ją.

     — Tik ant tankų sėdinčius mačiau. Visi tokie menki, negražūs, su milinėm smailom kepurėm. Į kepures ties kakta įspaustos raudonos žvaigždės. Kai sėdi tie kareiviai ant tankų, tai atrodo, kaip šungrybiai ant kelmų ... — liejo pirmuosius įspūdžius Kazytė, mėgstanti į savo pasakojimus įterpti humoro.

     Nusileidusi Vytauto parko taku žemyn, paėjėjau iki Vytauto prospekto ir Laisvės alėjos kampo ir sustojau. Vytauto prospektu riedėjo rusų tankai, valdomi tikrai skurdžiai atrodančių rusų kareivių.

     Vakarienę valgydami kalbėjome apie tuos netikėtus, baisius dienos įvykius. Tačiau pokalbis buvo santūrus, be sklandesnės minčių tėkmės. Mes nė vienas neturėjome pakankamai taiklių sąvokų išreikšti tos dienos nykiems pergyvenimams. Daugiau logiško santūrumo parodė Ly (Emilija).

     — Kad visa tai būtų lengviau pernešti, — kalbėjo ji atkreipusi žvilgsnį į Putiną, — manau, reikia stengtis atsistoti šalia šių įvykių raidos, jausti, lyg kad jie tavęs neliestų, žiūrėti kaip į sceną pirmą kart matomos dramos, kuri su žiūrovais neturi ryšio.

     Man jos idėja pasirodė beveik išganinga: stovėti šalia įvykių raidos. Nesisieloti, nesigraužti, nesistengti įžvelgti ateitį. Gal iš tikrųjų — tik vaidinimas, tik scenos vaizdas — tie tankai, tie kareiviai, anot Kazytės, į šungrybius panašūs, — gal jie tik atėjo ir praeina, gal ryt, poryt vėl jų nebebus... Tačiau nei Putinas, nei aš į Ly kompromisinį pasiūlymą neatsiliepėme. Žvilgterėjusi į Putiną, aš suabejojau, ar jis iš viso girdėjo, ką Ly buvo pasakiusi...

     Tik, kai jau 1943 metų ankstyvo pavasario vieną dieną Putinas iš Vilniaus atvežęs davė man pasaugoti (kokių netikėtų įvykių atveju) vieną iš trijų mašinėle rašytų egzempliorių savo paruošto spaudai rinkinio “Rūsčios dienos“, tarp kitų okupacinėmis temomis eilėraščių radau ir anas nepasakytas mintis eilėraštyje “Birželio 15“. Tos pirmosios okupacinės dienos gūdžius vaizdus sudėjo į eilėraštį metams praėjus — liūdnoms sukaktuvėms paminėti. Štai ir tas eilėraštis:

    

     Priseki, lietuvi, gedulo spalvą.

     Šiandien liūdnos švinta tau sukaktuvės:

     Prieš metus vergovėn tau pajungė galvą

     Atėjūnų tankai, kardai ir durtuvai.

    

     Meni, kaip dundėjo tėvynės keliai

     Ir svetimo krašto plienas žvangėjo, —

     Ir merkėsi saulės karšti spinduliai

     Nuo juodo gimtinės šalies pavergėjo.

    

     Tylūs, paniurę pulkai alkani,

     Žvairaakiai veidai ir spalvota oda...

     Nuo to laiko visvien, kur esi, kur eini,

     Jie, kaip šiurpūs šešėliai, su tavim visada.

    

     Nuo to laiko tau kažkas į širdį įsmigo,

     Įsiėdė į kraują, kaip nuodinga rakštis.

     Nei šviesos, nei ramybės tavy nebeliko,

     Tik rūpestis, baimė, klaikuma ir naktis.

    

     Paniekintas glūdi veidmainystės klane,

     Pasotintas šmeižto, apgaulės ir melo.

     Gyvenimas kybo ties juoda bedugne,

     Toks menkas, trapus ir sunykęs be galo.

    

     Praėjo tie metai aikščių, gatvių triukšme,

     Nebeteko žavumo nei žygiai, nei aukos.

     Žengia šiurpūs vaiduokliai tolyn savaime,

     Tik prieblandoj kaukės su pašaipa raukos.

    

     1941. VI. 15

    

     Išsikėlimas į Vilnių

    

     Tik atgavus Vilnių ir Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultetui persikėlus iš laikinosios sostinės Kauno į tikrąją — Vilnių, brolis, kaip to fakulteto profesorius, pradžioje į Vilnių važinėjo traukiniu, vis dar nesiryždamas galutinai persikelti su visa manta. Kambarį Vilniuje turėjo išsinuomavęs tik tam, kad esant blogam orui ar šiaip bet kada galėtų pernakvoti. O ir į Vilniaus atgavimą pradžioje žiūrėta su nepasitikėjimu. Tik kai sovietai galutinai okupavo Lietuvą ir politinė įtampa, deja, stabilizavosi, brolis nusprendė galutinai persikelti į Vilnių.

     1940 metais universitete prasidėjus rudenio semestrui, vieną dieną ir Putinas su visu savo inventorium pajudėjo Vilniaus link iš jaukios Vaižganto gatvės.

     Putinas savo pasistatydintame mūrinukyje tepagyveno vos ketverius metus. Namelį, kiek tuometinės sąlygos leido, stengėsi įsirengti pagal savo troškimą — su dideliais erdviais kambariais. Būsimam savininkui statyba nemaža kainavo rūpesčių ir nervinės įtampos. Kad pigiau kainuotų, statybą ir įrengimus pavedė jaunam, berods, dar tik universitetą bebaigiančiam inžinieriui Udalovui. Todėl visus jo atliekamus darbus reikėjo atidžiai sekti ir ne kartą patariamuoju žodžiu prisidėti. O ir statybinė sąmata iki užbaigimo gerokai pakilo. Septyniasdešimt tūkstančių litų, nors su profesoriaus svaria alga, vis dėlto nelengvai sukariama suma. Gi paskolos ir skolos — menkos bendrininkės. Ne! Ta Putino nuosava pastogėlė buvo tikrai nepigi! Bet kai jau po visų statybos vargų persikėlėme į ją ir kai Putinas gerai atsigaivino nuosavoje, gražiai įrengtoje vonioje, išėjęs iš jos, šypsodamasis pasakė:

     — Tai pirmas malonumas savame name.

     Ir štai sunkvežimis jau baigiamas pakrauti. Pianino pergabentojai atsargiai kelia jį ant specialių ratukų, prilaikydami iš abiejų šonų, stumia pro salono duris, skersai koridorių, pro frontines duris. Nelengvai jiems einasi nuleisti laipteliais už durų. Reikia įtempti visas jėgas, kol įtraukia į sunkvežimį.

     Atsisveikinimo su broliu momentas. Nesuvaldau širdies maudulio, ir ašaros prasiveržia iš akių. Putinas taip pat kiek sujaudintas, pablyškęs.

     — Ilgai nelaukus, aplankyk mus Vilniuje, — pasako raminančiai. — Dabar tu čia lieki pilna šeimininke, — pridėjo kiek linksmiau.

     Netrukus visą namą išnuomavau dr. A. Juškai su gausia šeima. Aš pasilikau gyventi savo kambarėly antrame aukšte. Čia praleidau ir abi okupacijas iki pasitraukimo iš naujai rusų okupuotos Lietuvos.

    

     Pirmas vizitas Putinui Vilniuje

    

     Nors brolis išsikeldamas į Vilnių ir kvietė netrukus jį aplankyti, bet praėjo pora mėnesių iki mano pirmojo vizito. Nuvykau gal tik spalio pabaigoje. Išlipusi iš traukinio, Vilniaus stotyje radau atėjusį pasitikti Putiną. Po tų poros mėnesių nesimatymo jis man atrodė pablogėjęs, kone ligūstas.

     — Ar kartais tik nesergi, Vy? — žiūrėdama į jo veidą po pasisveikinimo, paklausiau.

     — Atrodai pablogęs...

     — Tai tik taip atrodau. Gal kiek sušalau...

     Prie stoties negavę taksi, įsigrūdome į žmonių pilnutėlį autobusą, kuris mus parvežė iki Tauro gatvės, kur Putinas turėjo butą, — dideliame, seno stiliaus name.

     Tik įėjus į vidų dunktelėjo vėsuma. Brolis įspėjo geriau palto nenusivilkti, nes visą butą sunku apkūrenti. Kambariai dideli ir labai aukšti, reikalauja daug šilumos. O su kuru sunkoka. Kiek šiltesnis kabinetas, kuriame daugiausia ir prisilaiką. Apėjome ir apžiūrėjome visus kambarius, — jų, berods, buvo penki. Vieną turėjo išsinuomavusi p. M. Avietėnaitė, buvusi Eltos ir užsienio reikalų ministerijos tarnautoja.

     Putino naujoje buveinėje man labiausia patiko lubos. Jose įdėta tokia įdomi ornamentika — girliandos, vynuogių kekės, grakščiai išsisukinėję vijokliai. Žiūri į jas ir jautiesi lyg būtum kokioj bažnyčioj. Putinas juokėsi, kad aš taip susidomėjusi tomis lubomis...

     Dar kartą apžvelgusi visą butą, pasigedau pianino. Brolis man paaiškino, kad jį pardavęs. Dar neseniai, vos prieš keletą dienų. Tai man buvo tikra staigmena.

     — Žinai, aš šito tikrai nesitikėjau. Kad tu kada nors galėtum parduoti pianiną... Man atrodė, kad jį labai branginai.

     — A... Jis dabar jau tapo tik nereikalingu balastu, — pradėjo brolis aiškinti, o balse slypėjo ir apmaudas, ir skausmas. — Čia prie jo jau niekad nebeprisėdau. Daug visokių darbų. Jie visą laiką atima... O ilgiau neskambini, tai ir pirštai atpranta, sugrumba. Ne tie laikai, ne tos nuotaikos...

     Pasidairiau patefono. Jis tebetūno kabineto kampe ant keturkampio staliuko. Prie jo speciali spintelė su plokštelėmis.

     — Gal kokių naujų įdomių plokštelių turi? Tikrai jau pasiilgau geros muzikos.
Priėjau prie patefono ir iš spintelės ištraukiau pirmąją, bene, Wagnerio operos „Tannhauserio“ piligrimų chorą. Pakišau po adata. Žinojau, kad šį „Piligrimų chorą“ ir Putinas labai mėgo.

     Po vakarienės pasidarėme tikrą plokštelių koncertą. Kaip ir anksčiau, tai Putino labai mėgiama valandėlė. Gyvendamas Kaune, vis būdavo grįždamas iš miesto parsineša ir kokią naują plokštelę. Jo plokštelių kolekciją sudarė daugiausia klasikinė muzika: Beethoveno simfonijos, Griego maršai, Wagnerio ar kurio kito kompozitoriaus operų gabalai. Žinoma, dėl įvairumo buvo viena kita plokštelė ir lengvosios muzikos bei šokių.

    

     Danse macabre

    

     Toj Putino plokštelių kolekcijoj turėjome ir vieną ypatingą plokštelę. Tai Ch. C. Saint-Saens'o „Danse macabre“ („Mirties šokis“). Gal aš pati į šią plokštelę ir nebūčiau atkreipusi dėmesio, jei ne vieną kartą, dar Kaune, duoti savotiški Putino komentarai, beklausant tos muzikos. Nebeatsimenu, ar dar tebegyvenant Aukštaičių gatvėj, ar jau Purickio name (Vaižganto g.), per tokį vieną plokštelių muzikos koncertą buvo sugrota ir toji „Danse macabre“. Ji prasideda gyvo tempo, tarsi šokio, muzika. Tačiau tame šokyje kažkoks blaškymasis, kažkas baisaus, kažkas lemtingo, plokštelei maždaug įpudėjus, užgirstama neaiškus, duslus laikrodžio valandų mušimas. Beveik tuo pačiu laiku, vos sugaunamas klarneto ar fleitos plonytis triliavimas, kurį Putinas pavadino „gaidžio užgiedojimu“. Nuo šio „užgiedojimo“ muzika griežtai pasikeičia į ramią, giedrią, lyg kokią dangišką priešaušrio simfoniją. Putino įsivaizdavimu, tai sielos atsisveikinimas su kūnu, — mirties šokis baigtas.

     Ir dabar, baigiant groti „Piligrimų chorą“, abu su Putinu žiūrinėjome plokšteles, kokią sekančią uždėti. Jis ištraukė „Danse macabre“. Nors ir daug kartų klausytą muziką, jis ir dabar ją sekė su ypatinga atida. Plokštelei artinantis prie įpusėjimo, aš lyg pajuokaudama pastebėjau:

     — Jau tuojau bus „gaidžio užgiedojimas“.

     Brolis atrodė mano pastabos neišgirdęs. Ji, matyt, tada buvo labai nevietoj...

     Šiais 1967 metais gavau Putino paskutinį eilėraščių rinkinį „Langas“. Tituliniame puslapyje autoriaus jau silpnėjančios rankos sudrebintum raidėm įrašyta dedikacija: „Mylimai sesutei Medži, toli esančiai, pro šitą „Langą“ pažvelgti į mane ir Lietuvą. — Brolis V. Mykolaitis-Putinas. — Vilnius, 1967 m. sausio 10 d.“ Šiame rinkinyje eilėraštis „Šokėjas“ yra sukurtas anos plokštelės motyvais. To eilėraščio alegorijoj slepiasi Lietuvos likimas Sovietų okupacijoje. Ch. C. Saint-Saens'o „Danse macabre“ nusiaubęs visą pavergtąją Lietuvą. Jo aidai skambėjo tėvynėje karo metais, jo aidai skambėjo kruvinose partizaninėsi vose, jo aidai skamba Sibiro tremtiniams. Putino poezijoje šių makabriškų motyvų randame ir daugiau. Dar 1942 metais parašė „Marche macabre“, kuriame alegoriškai vaizduojama vokiečių okupacija, o „Lange“, rinkinį užbaigiamajame eilėraščių cikle „Mano būstas“, ar tik nebus pavaizduota visos Lietuvos „būstas“ okupanto junge. Čia visa okupacinė klaikuma vaizduojama „keistomis būtybėmis“, o jos:

    

     Vienos per viršų į apačią virsta,

     Keikiasi, širsta,

     Pro plyšius lenda kitos —

     Gauruotos, biaurios, nematytos —

     Ir šiurpų pragarinį

     Ima šokt makabrišką suktinį.

    

     (98 psl.)

    

     Visai aiški, suprantama alegorinė mintis eilėraštyje „Šokėjas“ (77-78 psl.). Nėra abejonės, kad tas „garsus dirigentas“ ir „mažas šokėjas“ tai Rusija ir Lietuva, „didelė scena“ — politinė plotmė.

    

     Šokėjas

    

     Garsus dirigentas

     Ir mažas šokėjas,

     Iš kažkur į didelę sceną atėjęs.

    

     Dirigentas:

    

     Aš grosiu tau vieną vienintelį šokį.

     Tą šckį gerai įsiminki

     Ir kito ieškot nemėginki.

     Ir nieko daugiau negalvoki,

     Tik šoki ir šoki, ir šoki.

     Gal būt, kad apsvaigs tau galva

     Ir scenoj priges žiburiai, —

     Tu nieko neboki,

     Tik šoki ir šoki.

     O kuomet ims brėkšti jau naujas rytas,

     Ir tu būsi kitas.

     Bet šiandien tu nieko daugiau negalvoki,

     Tik šoki, tik šoki

     Tą vieną vienintelį šokį.

    

     Šokėjas:

    

     Gerai. Mudu esam abu pasirengę.

     Tegu tą užuolaidą juodą nudengia!

     Užgrok man Sen-Sanso

     Danse macabre.

    

     Grįždama anuomet į Kauną tūnojau vagono kamputy prie lango, apsiausta Vilniuje patirtų nuotaikų. Tai nebuvo nuotaikos panašios į tas, su kuriomis grįžau po pirmojo Vilniuje apsilankymo pavasarį, dar prieš rusų galutinę okupaciją. Tada grįžau tokia džiaugsmu plazdančia dvasia, kokią nedažnai tenka turėti. Tada pirmąkart atlankyta mūsų šventoji sostinė, pirmutinis pabuvojimas Aušros Vartuose, pirmąkart įkelta koja į amžinąją Gedimino pilį, monumentaliąją Katedrą — paliko visam gyvenimui nedilstančius, saulės giedros kupinus įspūdžius. Ak, ir dabar pats Vilnius, ką gi — anų pirmųjų įspūdžių neaptemdė. Ne! Priešingai, juos dar pagilino, dar labiau išryškino. Tačiau širdy dunkso nenugalima nykuma dėl brolio. Aš, ilgus metus gyvenusi pas jį Kaune, išmokau jį pažinti, suprasti be žodžių, išmokau vogčiomis bent kiek įsiskverbti į jo vidų, į jo vienumą mylinčią dvasią. Numanydavau jo geros ar blogos nuotaikos priežastis. Jo tas nuotaikas dažnai išduodavo ir pianinas. Aš, rodos, suvokdavau, kuo jis gyvena, kai skambina audringąją C. J. Rouget de Lisle „Marselietę“, ar kai — „Tyliai, tyliai Nemunėlis teka“. Gal tik su vienu pianinu Putinas nuoširdžiai ir atvirai dalijosi slapčiausiomis savo mintimis, giliausiais pergyvenimais. Vos tik pradėjęs dirbti universitete, vos tik pradėjęs kurtis Kaune, tuojau nusipirko pianiną, nors visokių kitokių būtinesnių reikmenų buvo daug. Brangiai už jį sumokėjo, ar ne tik per tūkstantį litų. Dar ir dabar kartais šypteliu prisiminusi, kai, vieną kartą tėtei atvažiavus į Kauną mudu atlankyti, mes visi trys buvome salonėly, kuriame prie sienos jau stovėjo neseniai pirktas, puikusis, juodasis pianinas. Nutaikęs momentą, tėtei nepastebint, brolis mane įspėjo:

     — Neprasitark tėtei, kiek pianinas kainavo...

     Matomai Putinas bijojo, kad praktiškam tėvui gali atrodyti daiktas nevertas savo kainos, kad gali pasakyti: „Tiek pinigo! Galėjote ką geresnį nusipirkti“. Ir dabar, grįžtant iš viešnagės pas tą patį Putiną) tie visi atvejai, susieti su pianinu ir broliu, ryškiai kilo prieš mane.

     Ne! Jo sieloje turi slypėti didelė nykuma, neviltis, amžina naktis be priešaušrių, be ryto, be saulėtekių, jeigu jau prisiėjo net pianiną parduoti — galvojau egzultacijos apimta. Iš tikro — per tas dvi viešėjimo dienas aš jo nemačiau linksmesnėj nuotaikoj. Tik mačiau vis rimtą, vis susikaupusį.

 

     mykolaitis_putinas_maskvoje.jpg

     Lietuvių literatūros dekada Maskvoje, 1948 m. Maskvos universitete pranešimą skaito V. Mykolaitis-Putinas (Šaltiniai.info nuotr.)

    

     Baisusis“ A. Maceinos laiškas ir Maskvos įspūdžiai

    

     Visai nedaug laiko praėjus po mano apsilankymo Vilniuje, buvau labai maloniai nustebinta jo „revizitu“ Kaune. Jis turėjęs reikalų banke ryšium su namo skolomis ir kt. Pasakojo, esą numatyta, kad greitu laiku jis turėsiąs vykti į Maskvą, į pirmąją lietuvių dekadą. Jis bandęs to įsipareigojimo išvengti, teisinęsis savo silpna sveikata ir pan. Tačiau jam buvę atsakyta, kad dabar, bent pradžioje, Lietuvai atstovauti turį patys reprezentiškiausi žmonės. Be to, jis gerai mokąs rusiškai. Aptarus visą važiavimo reikalą, brolis, lyg staiga ką prisiminęs, kreipėsi į mane:

     — Ar tu žinai, kad dabar su užsieniu susirašinėti negalima, labai pavojinga? Aš kaip tik prieš porą dienų gavau laišką nuo Maceinos iš Berlyno. Jis, matyt, to nežino. Dabar toks laiškas iš užsienio gali tiesiog bėdos pridaryti. Gali tekti aiškintis. Tu taip pat niekam į užsienį nerašyk. Jeigu tokį susirašinėjimą susektų, įkliūtum...

     Pavojingumo susirašinėti su užsieniu aš tada tikrai dar buvau neįsisąmoninusi, ir toks brolio susirūpinimas, o kartu net ir pasipiktinimas A. Maceinos neatsargumu man pasirodė jo nervuotumo išdava. Žinojau, kad brolis ilgesnių kelionių nemėgsta ir, kiek galėdamas, jų vengia. O čia dabar — į Maskvą! Ir tokiu laiku — rudenį. Ten jau tikra žiema turi būti prasidėjusi.

     Putinas, grįžęs iš pirmosios lietuvių dekados Maskvoje, vėl atvažiavo į Kauną. Nebūdamas plepiu, brolis net ir giliausius savo įspūdžius visada nupasakadodavo kažkaip labai paviršutiniškai, labai apibendrintai. Ir šį kartą smulkmenų (bent jo manymu) nelietė, apie pačią dekadą daug nekalbėjo. Šiek tiek plačiau papasakojo apie asmenišką susitikimą su rusų rašytojais. Esą jie visi Pabaltijo valstybes laiką daug aukštesnės kultūros nė pati Rusija, kad jie per dabartinius kontaktus su šių valstybių žmonėmis turėsią daug ko pasimokyti, daug ko nusižiūrėti... Bet kažkuris rašytojas (gal M. Apletinas — gerai nebepamenu), Lietuvą ir jos žmones kiek daugiau pažįstąs, laike vaišių prisėdęs prie Putino ir po nuoširdaus išsikalbėjimo pasakęs: „Taip. Lietuva yra puikus, kultūringas kraštas. Jūsų žmonės geros širdies, vaišingi. Bet jums trūksta tautinės ambicijos (rusas pabrėžęs), ko negalima būtų pasakyti apie jūsų kaimynus latvius“.

     Brolio spėjimu, taip sakydamas tas rusų rašytojas, ar ne tik turėjęs mintyje S. Nėries „garsiąją“ Poemą apie Staliną. Ar ne tik ir toje dekadoje „poema“ buvo skaityta rusiškai, nes brolis pridėjo: „Iš tikrųjų tos poemos koktu klausytis“. Paskui mūsų pasikalbėjimas nukrypo apie pačią S. Nėrį. Brolienė pradėjo pasakoti, kaip neseniai Sulamita (taip familiariai vadinome S. Nėrį) buvusi atvažiavusi pas juos į Vilnių, kad ji pati jaučiasi baisiai kalta dėl tos poemos, kad ją rašyti privertęs Pozdniakovas, net nurodęs eilučių skaičių... Paskui Sulamita pasakojosi apie ją smerkiančius anoniminius laiškus, rašytus daugiausia gimnazistų, gal net jos pačios auklėtinių. Kai kurie laiškai esą nepaprastai žiaurūs, reiškią jai neįsivaizduojamą panieką, ji laikoma biauriausia tautos išdavike... Dėl to viso Salomėja taip susijaudinusi, taip įsiverkusi, kad jie (Mykolaičiai) nežinoję nė ką daryti, nė kaip ją nuraminti.

     Čia brolis pastebėjo, lyg kiek ir pasipiktinęs dėl tokio S. Nėries pasmerkimo, kad ji vis dėlto savo tautiečių turėtų būti labiau suprasta ir atjausta.

    

     Svečiuose pas Salomėją Nėrį

    

     1940 metų vasarai besibaigiant, vieną ankstyvą saulėto sekmadienio priešpietį kažkas pasibeldė į mano kambarėlio duris. Atsakius „prašau“, jas pravėrė Putinas.

     — Ak... — maloniai nustebau, — tai tu... Iš Vilniaus... Negirdėjau nė kaip laiptais užlipai, — mėčiausi aš kalbėdama, netikėtai užklupta.

     — Greit pasiruošk. Esi kviečiama Sulamitos ją aplankyti. Mašina laukia gatvėj prie vartelių, — greit, Putinui neįprastu būdu, jis man išdėstė visą reikalą iš karto.

     Kadangi sekmadienio rytą ir šiaip jau buvau geriau apsirengusi, tai tuojau abu su Putinu bėgte nubėgom laiptais žemyn. Tikrai prie vartelių jau stovėjo mašina. Mudviem priėjus, mandagus šoferis atidarė mašinos duris. Viduje sėdėjo Ly ir du vyriškiai. Vieną iš jų tuojau pažinau, tai buvo A. Venclova, tada jau švietimo ministras. Asmeniškos pažinties su juo neturėjau ir todėl susilaikiau — nepadaviau rankos. Brolis, tai pastebėjęs, mane trumpai pristatė:

     — Mano sesuo — prašau būti pažįstamais.

     Pasisveikinant rankomis, ir Venclova pratarė savo pavardę, ir antrasis — Jurginis.

     Pirmąkart vykau pas Salomėją Nėrį į Palemoną. Po valandėlės mes jau buvome prie Salomėjos ir Bernardo Bučų dviaukščio plytinio netinkuoto namelio, kuris dėl neproporcingo tūrio buvo labiau panašus į bokštą, o ne į namą, — vienišas, be artimesnių kaimynų.

     Salomėja mums pristatė, kaip atrodė, visiems pirmąkart sutinkamą savo vyrą. Jis buvo apyžemio ūgio, labai kuklios išvaizdos, mažakalbis. Tikras menininkas! Jiedu sukvietė savo svečius į vidų. Šeimininkė, tuoj atsiprašiusi, pranyko už durų. Ji tarnaitės neturėjo ir pati virtuvėje turėjo pabaigti ruošti pietus.

     Tik pamačiusi Nėrį, pirmu pažvelgimu supratau, kad ji prislėgtos nuotaikos, kad jos akyse trūksta to kibirkščiuojančio žėravimo, kada ji būdavo gerai nusiteikusi, linksma. Ir mes vi si salonėly jautėmės nelabai jaukiai, pats 14 mininkas atrodė lyg mūsų varžytųsi, — IKSU rezgėm gyvesnės susipažinimo kalbos. Bene pirmas Putinas pasiūlė išeiti pasižvalgyti po aplinką. Rodos, tik to ir buvo laukta. Lauke tikrai pasijutome smagiau.

     Išėjus už vartų, šeimininkas aprodė savo laukelį. Paskui jis vedė mus per gražią, lygią pievą į kalnelį, kuriame buvo keli dideli medžiai. Mūsų visų nuotaika kiek pagyvėjo. Ypač Jurginis, kurį Venclova vis „draugu Juozu“ vadino, tarsi numetęs į šalį varžantį oficialumą, tapo judrus, draugiškas. Nuo kalnelio pievoje pastebėjęs kupstelį, jis pasiūlė pabandyti akmenukais pataikyti į jį. Aš tuojau Jurginio sumanymui pritariau ir pradėjome laidyti akmenukus į Bučų pievelę. Gamtoje mums visiems buvo smagu, nereikėjo ieškoti pokalbiui žodžių, nereikėjo paisyti etiketo.

     Bet štai jau ir pati Salomėja ateina per pievą, kviečia grįžti, pietūs parengti.

     Prie stalo vėl visa kompanija sukrito į nejaukią nuotaiką, kaip į kokią slidžią, neišlipamą duobę. Čia net ir Jurginiui nesisekė. Tai ne nuo kalnelio akmenėlius mėtyti į taikinį pievoje! Kelis kartus žvilgtelėjau į šeimininkės pareigas beeinančią, savo svečius bevaišinančią Salomėją. Deja, jai tos pareigos eiti nesisekė: trūko svečius mylinčios šeimininkės nuoširdumo. Antra vertus, svečiai šeimininkams neatvežė nieko įdomaus, — kad ir kasdienybės nors menkiausios atmainos. Niekas nesiryžo atviriau pasidalyti savo mintimis, įspūdžiais, asmeniško gyvenimo epizodais; niekas neužkabino visuomeninių ar politinių komentarų. Per visą 14 metų mudviejų su Salomėja pažinties, jos nelaimingesnės nesu mačiusi. Dabar iš jos didelių, gražių akių aš matau žvelgiantį sielos skausmą. Nuotaika prie stalo tikrai nejauki. Putinas kelis kartus nežymiai, tarsi spazmos paliestas, krunkštelia. Jau seniau buvau pastebėjusi, kad jam visada tai atsitinka, kai jis patenka į nemalonią, nepatogią situaciją. Kartu su visais prie stalo šeimininkų pasodintas Venclovos šoferis, visą laiką neprataręs nė žodžio, įnikęs uoliai darbavosi savo lėkštėje. Aš kenčiau baimę, kad Sulamita, ta jautrioji poetė, staiga neprapliuptų nesuvaldomu, garsiu, jau iš anksčiau man pažįstamu verksmu. Buvo jaučiama, kad kiekvienas nori kuo greičiau baigti su tais pietumis ir pabėgti nuo stalo. Ir iš tikrųjų, vos tik baigus gerti kavą, pradėjome atsisveikinėti šeimininkus. Brolis, švelnindamas situaciją, aiškinosi, kad rytojaus dieną laukią darbai, o Vilnius dar toli...

    

     Okupantai keičiasi

    

     Per tuos vienerius metus suspėjome pažinti savo žiaurųjį okupantą — sovietinį rusą. Jau nekalbant apie tas moralines ir fizines nuoskaudas, kurios prasidėjo nuo pat pirmos pavergimo dienos, netikėtu baisumu iškilo 1941 m. birželio dienos — gaudymu nekaltų žmonių ir jų gyvulišku būdu gabenimas žiauriam likimui. Likimui, kokio negalėjo nuspėti net ir didžiausias pesimistas.

     Dėl to, prasidėjus vokiečių-sovietų karui, visi, kurie tada dar tebestovėjome ant savo gimtinės žemės, be galo nudžiugome, kad tos rusų sukurtos tragedijos pirmas veiksmas jau baigtas, kad jie dideliu greičiu skuba palikti Lietuvą, — grįžta į ten, iš kur atėję. Kas išreikš tą šiuo momentu pajustą laimę lietuvio širdyje! Nejaugi vėl tikra laisvė!?

     Deja, vokiškoji okupacija — antrasis mūsų tautai tragedijos veiksmas. Vokiečiai mums atneštąjį džiaugsmo spindulėlį greitai patys užtemdė beatodairišku žydų žudymu. Nenorėjau tikėti savo akimis, kai gal trečią dieną po vokiečių įžygiavimo teko nueiti į fortą prie V. D. universiteto klinikų ir pamatyti forto pakriaušes nuklotas įvairiai suvirtusiais, dar neužkastais žydų lavonais. Nors žydai ir nebuvo mėgiamas elementas mūsų krašte, tačiau kur gi teisė, įstatymai, kaltės įrodymai, teismo sprendimai? Ne. Per vieną naktį negalėjo būti išnagrinėta tiek kaltinamųjų bylų!.. Ne, ne! Vieną iš Lietuvos pasitraukusį žudiką pakeitė kitas.

     Kai jau bent kiek stabilizavosi naujoji situacija, Putinas atvažiavo į Kauną pasižiūrėti, kaip praleidau pirmąsias prasidėjusio karo su rusais dienas, ar mūsų namelis dar tebestovi... Ne, — trumpalaikio karo viesulo, praūžusio per Lietuvą, mūsų buveinė liko beveik nepaliesta. Tik iš vakarų pusės sienoj, antrojo aukšto balkone, keliose vietose kulkų nuardytas tinkas, išmuštos duobutės. Aiškinu Putinui, kad man ponia Z. pasakojo, kaip ji, manydama, jog rusai iš Kauno jau galutinai pasitraukė, norėjusi balkone iškabinti trispalvę. Ją bekeliant, matomai už mūsų sodelio krūmuose pasislėpę rusų kareiviai pradėjo šaudyti į ją. Ji, kulkų nekliudyta, skubiai įbėgusi į vidų. Putinas, žiūrinėdamas praardytą tinką, pora kartų nuogąstingai pakartojo: kas būtų buvę, jei ponią Z. būtų kulka kliudžiusi... Tie maži vaikeliai... Būtų likę be motinos...

     Besidalinant įspūdžiais iš prasidėjusio karo įvykių, o kartu ir svarstant, ką gero mums neša vokiečiai, ne kartą grįžome prie žydų likimo — jų šaudymų ir kankinimų. Brolis laikė šį vokiečių antisemitizmą nieku nepateisinamą. Apie tai kalbėdamas, jis jaudinosi ir piktinosi naujuoju okupantu: tai šitokie jie „kultūrtregeriai“! Lietuvos laisvės žiburėlis, atrodo, žibės neilgai. Vokiečiai mūsų Laikinosios vyriausybės pripažinti nenori, jai nepalankūs. Vos tik įkėlęs koją rudasis okupantas pasijuto čia drąsiu šeimininku.

    

     Paskui atėjo sutemos“

    

     Pirmieji-antrieji vokiečių okupacijos metai, kol vokiečiams gerai sekėsi kariauti rytiniame fronte, mums praslinko, palyginti, gana laimingai. Putinas ramiai profesoriavo Vilniaus universitete, brolienė mokytojavo kažkurioj Vilniaus gimnazijoj, aš šeimininkavau brolio name Kaune ir dirbau kaip vertėja-sekretorė Kauno universiteto klinikose. Tačiau nuotaikos pradėjo labai staigiai keistis po vokiečių armijos tragiško sugniuždinimo Stalingrado mūšyje. Stalingrado pralaimėjimas buvo tuojau skaudžiai pajustas vokiečių užimtuose kraštuose: uždaryti abu Lietuvos universitetai, pareikalauta sudaryti lietuvių SS batalionus, prasidėjo priverstinis gabenimas į Vokietiją ginklų fabrikų darbams, areštai. Mūsų inteligentinius sluoksnius sukrėtė žinia apie prof. Balio Sruogos išvežimą į vokiečių koncentracijos stovyklą. Tuo pat laiku buvo išvežtas į koncentracijos stovyklą ir mano brolienės sesers Eugenijos Stanevičienės vyro brolis Vytautas, buv. nepriklausomos Lietuvos kariuomenės leitenantas.

     Šių negandų metu vieną ankstyvo pavasario dieną atvyko Putinas į Kauną. Jis buvo pakviestas skaityti savo kūrybą Blaivininkų draugijos suruoštame koncerte. Koncertas įvyko gražiojoje Trijų Milžinų salėje. Bet išskyrus Putiną, beveik nieko geresnio nebuvo: pora piano dalykėlių, kelios keturių jaunuolių padainuotos kupletiškos dainelės. Grįžę iš koncerto, ilgai kalbėjomės apie karo eigą, apie areštus, apie baisų suimtųjų B. Sruogos ir kitų likimą. Besikalbant apie prof. B. Sruogos areštą, aš negalėjau atsistebėti, už ką galėjo įkliūti toks tylus, ramus, rodos, visa aplinka mažai besidomįs žmogus. Brolio manymu, jis galėjo ką nors neatsargaus, vokiečiams nepatinkančio prasitarti. Po Stalingrado pralaimėjimo, vokiečių „kelias atgal“ jau buvo prasidėjęs. Tačiau vokietis sudrebėdavo iš pykčio, jeigu kas išdrįsdavo šią teisybę pasakyti jam į akis.

     Putinas, grįždamas į Vilnių, paliko man pasaugoti (kokiu nenumatytu atveju) vieną mašinėle parašytą egzempliorių savo eilėraščių rinkinio „Rūsčios dienos“. Šiame rinkinyje radau ir antikomunistinių, ir antinacinių eilėraščių. Taip vieni, taip kiti man atrodė labai pavojingi šiuo neramiu laikotarpiu. Už antinaciškus autorius gali įkliūti tučtuojau, o antirusiški — gal netolimos ateities pavojus. Vokiečių frontas rytuose jau visiškai garsiai braškėjo. Guvesnieji mūsų strategai vokiečiams pranašavo liūdną pabaigą. Jeigu vokiečiai trauksis iš Lietuvos, paskui juos vėl įgrius komunistai. Iš antikomunistinių, prisimenu, „Rūsčiose dienose“ buvo „Tremtiniai“, „Birželio 15“, „Saulėtekis“. Visiškai naujas, taip savo stilium, taip forma, man atrodė eilėraštis „Marche Macabre“. Nors šiame eilėrašty vaizduojamo siaubingojo maršo galantiškasis „darnių garsų išmokslintas magistras“ - kapelmistras turėtų būti vokietis, bet pats eilėraštis visa savo apimtimi apibūdina bendrąją Lietuvos okupacinę padėtį — didžiąją nykumą.

     1959 m. Vilniuje išleistame V. Mykolaičio Putino „Raštų“ pirmame tome, kuriame turėtų būti, neva, visa iki tų metų Putino poezija, o iš tikrųjų sudėta tik komisijos „aprobuoti“ eilėraščiai, skyriuje „Išvakarės ir sutemos“ atpažinau dalį eilėraščių iš anų „Rūsčių dienų“. Sprendžiant iš skyriaus pavadinimo „Išvakarės ir sutemos“, reikėtų prileisti, kad Putinas tokiu pavadinimu turėjo būti kada nors išleidęs atskirą eilėraščių rinkinį, nes tokiu pat šriftu, kaip „Išvakarės ir sutemos“, pirmajame tome kiti skyriai pavadinti Putino poezijos išleistų knygų vardais. Taip pradedant „Rasoti daigai“ (nors tokiu pavadinimu atskiro rinkinio nebuvo išleista, bet Putinas viename laiške paaiškino, kad tai eilėraščiai, surinkti iš ano tolimojo meto spaudos, kad kai kuriuos jis „buvo primiršęs“), toliau — „Raudonieji žiedai“, „Tarp dviejų aušrų“, „Keliai ir kryžkeliai“ ir kiti.

     Perskaičius „Rūsčių dienų“ rinkinį, supratau, kodėl ir tokį pavadinimą brolis pasirinko Iš visų eilėraščių dvelkė baisi, okupantų į Lietuvą atnešta nykuma. Eilėraštis „Marche macabre“ galėtų būti leitmotyvu visam rinkiniui: išdidi mirtis žengia per Lietuvos žemę...

    

     Mačiau profesorius verkiant

    

     Prieš pat 1943 metų Kalėdas gavau Putino laišką. „Kalėdų atostogas praleisti atvažiuok pas mus į Vilnių. Susitark kartu su Stanevičiais, — jie taip pat atvažiuos. Paskui visi bendrai sutiksime Naujuosius Metus. Sutikimą esame numatę rengti kiek didesnį, — pasikviesti kelis artimesnius pažįstamus. Iš jų vienas kitas ir Tau bus įdomu vėl sutikti“. Labai apsidžiaugiau tokiu brolio kvietimu ir su Stanevičiais, apsirūpinę lauktuvėmis, prieš pat šventes ištraukėme į Vilnių.

     Čia jau ir pačios Kalėdos buvo man įdomios. Su brolienės seserėčia studente Ortute (ji visą savo studijų laiką gyveno pas Putiną) kiekvieną dieną kur nors ėjome: tai į teatrą, tai bažnyčių apžiūrinėti, tai šiaip po miestą pavaikštinėti. Kažkurią dieną apypiečiui vienoje Gedimino gatvės kavinėje turėjome pasimatymą su J. Jurginių. Jis tada turėjo daug „šiltų“ (ar „karštų“) jausmų gražutei Ortenzijai. Iš kavinės jis mudvi abi pavadino užeiti į Liaudies meno krautuvę ir joje Ortenzijai nupirko nuostabiausios šv. Onos bažnyčios paveikslą (puikus grafikos darbas, autoriaus nebepamenu), o man — didelę, puikiai liaudies motyvais ornamentuotą vazą. Kągi! — tokiom kalėdinėm dovanom mudvi tikrai buvome labai patenkintos. Ortutė vazos man net pavydėjo.

     Per Kalėdas mudvi su Ortute buvome pakviestos to paties Jurginio pas jį į vaišes. Svečių buvo nedaug, visi jauni, vyravo jaunesnieji Valstybinio teatro aktoriai. Pobūvio iniciatyvą laikė Monika Mironaitė, — visą laiką gyva, linksma, judri. Ji vis organizavo dainas — arijas iš įvairių operų: visos iš tos pačios operos, ir vis ta pati arija-valsas: „Andalūzijos mergelė, ta, kurią mylėjau aš“. Padainuojame žemesniu tonu — tai arija iš vienos operos; tuos pačius žodžius vėl dainuojame aukštesniu tonu — tai arija iš kitos operos... Taip jaunatviškai linksmai žaidėme tomis arijomis.
     Naujųjų, 1944 metų išvakarėse Putino bute virė darbas. Ir Ly, ir Genutė (brolienės sesuo), ir mudvi su Ortute — visos turėjome savo uždavinius, savo darbą. Dengdamos stalą, apytikriai numatėme svečiams vietas: gale stalo — ponia V. Sruogienė, prie jos užstalėj — Biržiškos, Krėvės, Vaičiūnai; kitoj pusėj stalo — Vincas Šmulkštys, šeimininkai; „galiorkoje“ (taip vadinome stalo galą arčiau durų) — paprastai jaunesnieji patys susimeta; čia laisviau, linksmiau... Tačiau šeimininkai visada duodavo laisvą valią svečiams patiems pasirinkti vietas prie stalo, laikantis principo, kad visos vietos vienodos. Ir taip, sakysim, V. Mickevičius-Krėvė beveik visada pasirinkdavo arčiau jaunimo. Čia jis dažnai tapdavo ir pats tikru jaunuoliu: giedriai besišypsąs, paprastas, linksmas; vaizdingai pasakojąs ilgesnes, vis nepaprastas, iš savo jaunystės ar iš vėlesnio gyvenimo patirties istorijėles, — vis su humoru, vartodamas nemaža dzūkiškų žodžių.

     Kai jau stalas buvo baigtas dengti, — pakraščiais išrikiuotas gražusis brolienės servizas, o viduryje sudėlioti patiekalai, — kaip tokiais vargo metais, atrodė neblogai. Čia ir kalakutas, atkeliavęs iš kaimo, ir šaltos užkandėlės, ir iš Kauno mano atvežta raudono vyno bonka — Naujųjų Metų pasveikinimui. Deja, kai vyną supilstėme į taureles, kiekvienam teko maždaug tik po pusę...

     Svečiams sėdantis prie stalo, nors Krėvė buvo paprašytas „slinktis aukščiau“, ir šį kartą pasirinko kėdę prie jaunimo, šalia jaunesniosios Biržiškaitės (prof. Mykolo Biržiškos dukrelės).

     Jau sustoję, su taurelėmis rankose, laukėme iki laikrodis savo dūžiais baigė atskaityti paskutines 1943 metų minutes. Nuaidėjus paskutiniajam, susilietėm taurelėmis, vieni kitiems linkėdami laimingų 1944 metų... Kai vėl susėdome, valandėlę truko tyla. Pirmasis pradėjo kalbėti Krėvė — pustyliu, prislėgtu balsu, žemyn palenkta galva. Profesorius, matyt, norėjo čia susirinkusiems draugams atidengti savo išgyvenimus primestose užsienių reikalų ministro ir ministro pirmininko pavaduotojo pareigose pirmajame 1940 m. komunistiniame kabinete, ar pakalbėti apie Liet. Laikinosios Vyriausybės laidojimą 1941 m.

     ... — Karo muziejaus sodely, prie Laisvės paminklo..., — suvirpėjęs balsas nutrūko. Aš akimis staigiai kryptelėjau į profesorių. Jo nulenkta galva beveik siekė stalo briauną. Maniau, profesorių ištiko staigi kokios ligos ataka. Žinojau jį turint nesveikus inkstus.

     — Profesoriau... — nespėjus pabaigti klausimo „kas Jums“, pastebėjau iš jo nuleistų akių pro blakstienas besiskverbiančias ašaras. Lyg nesuprasdama, kas atsitiko su Krėve, greit mestelėjau žvilgsnį aplink stalą. Ir... jau ašarom sruvo Putino akys, jau nosinaitę prie akių spaudė ponia Vaičiūnienė, jau verkė ir kiti. Tarp svečių graudulys gilėjo. Niekas nerodė pastangų ašaras sulaikyti, graudulį sudrausti. Netgi pats šeimininkas Putinas neieškojo būdų nuotaikai prablaivinti, bet verkė visu atvirumu.

     Tai iš viso pirmąkart pamačiau verkiantį brolį... Ne, aš tikrai nemačiau jo ašarų per motinos laidotuves, — nei prie seklyčioje pašarvotos, nei ją dedant į karstą, nei leidžiant į duobę Gudelių kapuose... Rodos, kas galėtų būti skaudesnio už savo tikros motinos netekimą ir graudesnio už jos šermenis? Bet dabar čia! Naujųjų Metų sutikimas! Kur tas linksmas klegesys ir džiaugsmas, kuris būdavo laisvosios, laimingosios Lietuvos laikais Naujuosius Metus sutinkant pas Putiną Kaune? Nustebusi žiūriu čia į savo brolį, čia į vieną, čia į kitą — į visus svečius. Profesoriai verkia kaip maži vaikai... Prof. V. Mickevičius-Krėvė savo pradėtos kalbos nebaigė...

     Neverkėm tik mes jaunesnieji. Ypatingai geros nuotaikos buvo J. Jurginis. Tarp mūsų beveik tik jis vienas ir tekalbėjo. Iš jo tiesiog virste virto gausybė žodžių su humoru ir sąmojum. Mums jaunesniesiems vis vien buvo Naujųjų Metų sutikimo šventė. Kaip ir ankstyvesniaisiais metais tokioje šventėje, mumyse kilo iliuzijos, kad štai Naujieji Metai įžengia laime vedini, kad juos sutinkant reikia džiaugtis. Gi mūsų profesoriai tada tų iliuzijų neturėjo. Jie suprato, kokia baisia grėsme žvelgia įžengiantieji Naujieji 1944-ieji metai. Grįžtančio į mūsų žemę raudonojo teroro žingsniai jau buvo girdimi. Skaudu ir graudu buvo žvelgti į Naujus Metus, gęstant paskutinei vilties kibirkštėlei.

     O kai kuriems iš jaunesniųjų vis vien buvo tradicinė, linksma Naujųjų Metų sutikimo šventė. Jie užsistatė patefoną, juokėsi ir šoko.

     Iki šiol mano širdyje dažnai dar dunktelia anoji Putino svečių suskilusi nuotaika: matau besilinksminantį jaunimą ir skausmo prislėgtus beverkiančius profesorius, beverkiančias ponias Vaičiūnienę, Sruogienę. Ponia Sruogienė vis tramdė savo ašaras guosdamasi, kad jos vyras greit grįšiąs iš koncentracijos stovyklos. Už ką jį tenai turėtų kankinti, kad jis niekam nieko bloga nėra padaręs...

     Anas liūdnasis Naujųjų Metų sutikimas buvo man kartu ir atsisveikinimas su mylimuoju broliu iki šiol ir... amžinai. Sparčiai beartėjantis į Lietuvą rytų frontas nešė mums naujų negerovių, kurios neleido mums daugiau susitikti.

    

     Kratos, areštai, šnipai

    

     Matyt, jau nuo 1943 metų, nuo areštavimo ir išvežimo į koncentracijos stovyklą Vytauto Stanevičiaus, vokiškasis erelis neatitraukė savo akies nuo mūsų kuklaus lizdelio — Putino namų Kaune. Sugrįžusi iš Vilniaus po Naujų Metų sutikimo, po kelių savaičių radau laiškų dėžutėj raščiuką, kad su mūsų namų gyventojų registracijos knyga tučtuojau atvykčiau į adresų įstaigą Laisvės Alėjoje. Mane priėmė elegantiška panelė. Nieko manęs neklausinėdama, ji pati vartė paimtą iš manęs namų knygą, atidžiai įsižiūrėdama į gyventojų sąrašą ir įsiregistravimo bei išsiregistravimo datas. Pagaliau panelė mane paklausė, ar mūsų name dabar nėra ir anksčiau nebuvo neregistruotų gyventojų. Ar pas mus negyvenąs toks ir toks (paminėjo kažkokią keistą pavardę) žmogus. Aš paaiškinau, kad mūsų namo gyventojai yra visi suregistruoti knygoje ir kad paminėtoji pavardė man niekad nėra girdėta. Tarnautoja atrodė mano atsakymu patenkinta.

     Po namų knygos patikrinimo adresų biure, kelioms savaitėms praslinkus, vėl laiškų dėžutėj radau vokiškai rašytą pakvietimą atvykti į Wohnungsamt. Čia, tik įėjus į raštinę, pirmam pasitaikiusiam tarnautojui pakišau tą pakvietimą. Tas, žvilgterėjęs į raščiuką, paskui į mane, paklausė:

     — Wo ist ihr Vater?

     — Gestorben, — atsakiau jam trumpai.

     — Lügen Sie nicht! Ihr Vater wohnt in Wilna. Er ist Professor. Wir wissen Bescheid, — griežtai, bet gana mandagiai paaiškino man vokietis.

     Savo ruožtu aš jam paaiškinau, kad Vilniuje gyvenantis Vincas Mykolaitis yra mano brolis, o ne tėvas. Tada vokietis dar paklausinėjo mane, ar mano brolis esąs namo Vaižganto g. 36 nr. tikrasis savininkas, ar aš to namo dabartinė valdytoja. Visa tai aš jam patvirtinau ir parodžiau brolio įgaliojimą, atsiųstą iš Vilniaus.

     (Tą įgaliojimą štai ir dabar turiu prieš save. Man jis brangus atminimas, nes jame tikras brolio ranka įrašytas parašas, nes jis dokumentas iš mūsų mielosios sostinės Vilniaus. Čia įdedu ir to dokumento nuorašą: „Įgaliojimas. Įgalioju p-tę M. Mykolaitytę tvarkyti visus mano namo Kaune, Vaižganto g-vė 36 reikalus ir atstovauti bei pavaduoti mane ryšium su tais reikalais. (Parašas) Prof. V. Mykolaitis. Parašą tvirtinu (parašas), pavardė neišskaitoma), Akademijos Sekretorius. (Antspaudas) Lietuvos Mokslų Akademija. Vilnius, 1943.X.1“. Kai Putinas man atvežė šį įgaliojimą, paaiškino, kad jo parašo patvirtinimas būtų buvęs geresnis, jei jis būtų duotas su Vilniaus universiteto antspaudu, bet tada universitetas jau buvo nacių uždarytas, todėl tvirtino Mokslų Akademija).

     Wohnungsamte vokietis peržiūrėjęs mano tą įgaliojimą, nieko daugiau neklausinėjo, tik pareiškė, dabar jau gana gerokai pakeltu tonu, kad namas Vaižganto g. 36 nr. perimamas Wehrmachto reikalams, o aš turinti tuojau išsikelti iš Kauno, — ir pakišo man pasirašyti raščiuką su žodžiu „einverstanden“. Aš, deja, pasirašiau.

     Rytojaus dieną, parėjusi iš darbo, radau ant savo kambario durų priklijuotą didoką keturkampį gelsvą lapą su vokiškais antspaudais ir stambiomis raidėmis užrašu „Beschlagnahmt“.

     Nieko negalvodama apie pasekmes, aš tą „iškilmingą iškabėlę“ piktai nuplėšiau ir įėjau vidun. Širdis daužėsi nerimu. Ilgai netrukus, grįžau atgal į darbovietę. Iš ten paskambinau Putinui į Vilnių. Visų tų negerovių smulkiai neaiškinau, tik įspėjau, kad jis šiuo laiku į Kauną neatvažiuotų dėl kai kurių įtartinų įvykių. Jis suprato ir už įspėjimą man padėkojo. Tada nenujaučiau, kad tai buvo paskutinį kartą girdėtas Putino balsas...

     Pasikalbėjusi su broliu, nuėjau pas įstaigos viršininką — uniformuotą Wehrmachto vokietį. Aš jam išdėsčiau visas mane netikėtai ištikusias bėdas. Mano viršininkas „bylą“ laimėjo. Galėjau toliau gyventi Putino name.

     Pavasariop, rytų frontui vis artėjant, ir žmonių nerimas didėjo. Kas galėdamas iš Kauno traukėsi į kaimą. Po universitetų uždarymo išsikėlė ir pas mus antrame aukšte gyvenusieji du studentai. Jų kambariai liko tušti. Pirmajame aukšte tebegyveno Stanevičiai (Tadas su žmona), o pusrūsio kambarėliuose — Vacius ir Kostas (abu buvę studentai). Iš jų nuomos mes neėmėme. Šie abu drąsūs jaunuoliai kažkur kažką dirbo... Vieną kartą jiedu man atnešė mažą rašomąją mašinėlę, ištraukė iš savo kišenių apveltų rankraščių pluoštelį ir paprašė tuos rankraščius perrašyti. Kartu paaiškino, kad tai bus įdėta antinaciškoj pogrindžio spaudoje. Aš mielai sutikau. Ir vėliau esu jiems dar pagelbėjusi.

     Ilgai netrukus į tuščiuosius antro aukšto kambarius įsikraustė du vokiečiai — rudose partiečių uniformose. Jiedu, man prisistatydami, pasisakė pavardes: Pfeffer ir Eichelmann. Su tų dviejų vokiečių įsikraustymu, maniau, jau išspręstas ir mūsų namo klausimas. Iš tiesų, laimingai praleidome Velykas, kelias savaites ir po Velykų. Tačiau iš rytų fronto sklido dideli negandai. Didžiulės universiteto klinikos nebesutalpino nenutraukiama grandine į jas vežamus iš fronto sužeistuosius vokiečių kareivius. Jų priguldyta pasieniais lauke, net ir prie administracijos pastato. Kartais pro langą pasižiūriu į tuos karo mašinos baisiai sužalotus jaunus vyrus. Kai kurie iš jų be rankų, be kojų. Operacinės sesuo man pasakoja, kad jai bedirbant prie operacinio stalo pradėjo darytis bloga nuo nepaliaujamo piūklo brūžavimo, nupiaustant nebesutaisomas kareivių kojas ir rankas. Ypač tas nupiautos galūnės barkštelėj imas į kibirą... Patalogijos instituto iki aukščiausios įtampos įkaitintas pečius nespėja tų galūnių naikinti...

     Sekminių pirmos dienos rytas. Gražus, saulėtas, šiltas. Giedrioje, ramioje nuotaikoje tvarkausi. Girdėjau, kaip abu vokiečiai išbildėjo iš namų. Dėl to visoje aplinkoje jaučiausi laisviau. Nuėjau į sodelį, pasiskyniau gėlių, džiaugiausi puikiais, neseniai pražydusiais, didžiuliais bijūnų žiedais.

     Vos tik spėjus sugrįžti į kambarį, dar tebemerkiant gėles, kažkas stipriai pabeldė į mano duris ir tuo pačiu momentu jas atplėšė, man nesuspėjus nė „prašau“ pasakyti. Tarpdury stovėjo apyjaunis vyriokas.

     — Jūsų name darome kratą! Negalima išeiti iš kambario ir negalima žiūrėti pro langą! Jei žiūrėsite, šausime be įspėjimo. Sėskit ant sofos ir sėdėkit, kol aš grįšiu.

     Užtrenkė duris, laiptais nubildėjo žemyn į pirmąjį aukštą. Valandėlę, kaip perkūno trenkta, pasėdėjau ant sofos vaikėzo nurodytoj vietoj. Kadangi ant mano langų kabojo ažūrinės užuolaidos, sumečiau, kad vis dėlto pro jas bus galima pasekti, kas vyksta žemai. Ir iš tikrųjų, prisispaudusi prie krašto lango, atsargiai sekiau. Tuojau pamačiau, kad pro vartelius į gatvę du vyriokai ištempė kažko prikrautą maišą, įrito į sunkvežimį ir protekine grįžo atgal. Apie pusvalandžiui praslinkus, į mano kambarį įėjo vėl tas pats vyriokas. Pirmiausia mane paklausė, ar savo kambaryje nelaikau kokio ginklo, paskui pareiškė pas mane kratos nedarysiąs ir piktai pridėjo:

     — Areštavome abu jūsų pusrūsio gyventojus! Jūs pati, tur būt, nežinojote, kokias biaurybes savo name laikote! Man išėjus iš jūsų kambario, po dvidešimt minučių galite jaustis laisvai!

     Vaikėzas kalbėjo klaipėdietišku akcentu. Kiek palaukus po jo išsinešdinimo, nubėgau pas Stanevičius. Radau tik vieną Stanevičienę — išsigandusią, sujaudintą. Laike kratos jos vyro nebuvę namie. Tame maiše, kurį gestapininkai išnešė, buvo Vytauto Stanevičiaus kariška uniforma ir kardas: likvidavus Lietuvos kariuomenę, Vytautas atnešęs tuos daiktus maiše ir užkišęs rūsyje — centrinio šildymo katilinėje. Kratą dariusieji vyrukai turėjo jau žinoti apie ten paslėptą maišą, nes įėję į namą, pirmiausia nunėrė į katilinę. Paskui krėtė pusrūsy gyvenančius studentus. Pas juos rado antinaciškos nelegalios spaudos, ją pasiėmė, o abu studentus areštavę išsivežė. Aš sugrįžusi į savo kambarėlį, pakėlusi nuo staliuko prie sofos kažkokius žurnalus ir knygas, radau po jais tos pačios nelegalios spaudos — rodos, „Atžalyno“. „Jeigu tas gestapininkas būtų daręs kratą ir pas mane — būčiau įkliuvusi“, pagalvojau, dabar jau labiau išsigandusi negu tuo momentu, kai tas įžūlus vyriokas staigiai įsibrovęs pranešė apie kratą.

     Tuojau po Sekminių vieną dieną grįždama iš darbo, jau iš tolo pamačiau prie mūsų namo tvoros stovintį vyriškį. Jis mane pastebėjęs, pasitraukė nuo tvoros ir paėjėjo gatve tolyn. Aš įtariau, kad jis ko nors laukia ar ką seka. Kiek baimindamasi įėjau į savo kambarį ir atsistojau už užuolaidos. Tuojau tas pats vyriškis grįžo atgal ir, įėjęs pro vartelius, pasuko mūsų frontinių durų skambutį. Kai aš nubėgau pasiteirauti, paklausė, ar čia gyvenąs J. S. Į mano atsakymą, kad ne, jis dar paklausė, ar aš nežinanti, kur jis gyvenąs. Aš jam vėl atsakiau — ne.

     Ir toliau beveik kiekvieną dieną pastebėdavau jaunų vyriokų slampinėjančių apie mūsų namą. Patyriau, kad ir abu pas mus apsigyvenę vokiečiai yra šnipai — gestapininkai. Jiedu beveik visą laiką dėvėjo civilinę aprangą. Vieną kartą Pfefferis, manydamas, kad aš dar negrįžusi iš darbo (o tai aš sąmoningai suvaidinau, norėdama juos pasekti), nubildėjo laiptais žemyn į rūsį ir ten ilgai baidėsi, vartydamas kažkokius sunkius daiktus. Dabar aš buvau tikra, kad jie — pas mus įsikraustę vokiečiai — surado katilinėje ir tą, jų manymu, labai vertingą grobį, paimtą laike anos kratos.

    

     Putino namą perima Gestapas

    

     Ir dar vieną kartą radau laiškų dėžutėje raščiuką, reikalaujantį su namų knyga prisistatyti į Saugumo departamentą. Man įėjus į nurodytą kambarį, už stalo sėdėjo apyjaunis vyriokas. Jam prašnekus, spėjau, kad jis irgi klaipėdietis. Jis, peržiūrėjęs iš manęs paimtą namų knygą, neva abejutiškai paklausė, kodėl neįregistruotas J. S.

     — Kadangi toks asmuo mūsų name negyvena, todėl ir neįregistruotas, — atsakiau.

     — Tai kur jis gyvena?! — staiga išraudęs pradėjo šaukti vyriokas. — Jūs turit apie jį žinoti! Jo brolis jūsų name gyveno! Jei dabar čia pat man nepasakysit, aš turiu teisę jus pasiųsti ten! — ir nykščiu parodė žemyn į grindis, atseit, į Saugumo departamento rūsį „geresniam“ ištardymui. Nežinau ar aš labai išsigandau to pagrasinimo, ar nelabai, bet dar kartą patvirtinau savo teigimą, kad apie J. S. nieko nežinau, ir savo ruožtu priminiau, kad turiu skubėti į darbą. Buvau išleista.

     Ir po šio mano „vizito“ Saugumo departamente sekliai nebuvo nuo mūsų namo atitraukti. Aš vis juos matydavau gatvėje arba stovinėjančius prie mūsų namo.

     Artėjant frontui, neramios nuotaikos kasdien didėjo. Jau nemaža Kauno gyventojų pradėjo keltis iš miesto. Iš Vilniaus gavau žinią, kad Putinas jau išsikėlęs į žmonos tėviškę (Gaižiūnų kaimas, Vabalninko valsčius).

     Putino name dar vis tebesilaikėme mes trys merginos — dvi pusrūsio gyventojos ir aš — ir abu vokiečiai — šnipai. Patys abu vokimai po truputį atslūgo, tarsi draugiškesni tapo. Vieną kartą Eichelmannas net pakvietė mus pas jį išgerti arbatos. Eichelmannas mus sutiko labai draugiškai ir tuojau puolėsi mus vaišinti. Besilankstydamas ant savo ilgų, plonų kojų, jis pilstinėjo į puodelius Ersatztee — vienai, antrai, trečiai...

     — Sugar? — pakeldamas cukrinę, kreipėsi jis į mane angliškai.

     Nustebusi pasižiūrėjau į jį. Jis, garsiai nusikvatojęs, paklausė ar aš tą žodį supratusi. Aš jam atsakiau, kad tiek supratusi, nes gimnazijoje teko mokytis anglų kalbos. Tada jis pradėjo berti daugiau angliškų žodžių, dirbtinai kraipydamas atkištą smakrą, aiškindamas tarimo techniką. Net ir pokalbį bandė užvesti angliškai. Tuoj man dingtelėjo mintis, ar jis čia tik nevykdo savotišką šnipinėjimą. Gal kurią nors įtaria anglų bendradarbe...

     Kaune nerimastis didėjo jau ne dienomis, bet valandomis. Žmonės įvairiom kryptim skubėjo apsikrovę ryšuliais. Vieną pavakarę išgirdau mašinos burzgimą prie vartelių ir tuo pačiu momentu skubančius laiptais žemyn žingsnius. Prie vartelių stovėjo sunkvežimis, į kurį abu vokiečiai, įmetę savo lagaminus, įlindo patys, ir sunkvežimis nudūzgė. Supratau, kad tiedu gestapininkai galutinai išsinešdino, ir vyliausi — Putino namas bus paliktas ramybėje. Deja, neilgam.

     Jau sekantį sekmadienį mane sodelyje užklupo du ginkluoti SS-ninkai ir vienas civiliškai apsirengęs vyriškis. Šis mane lietuviškai-klaipėdietiškai užklausė vėl apie tą patį „nuodėmingąjį“ Plechavičiaus rinktinės karį J. S., nes aš tikrai turinti žinoti, kur tas J. S. prisilaiko. Man atsakius neigiamai, staiga abu SS-ninkai griebėsi už revolverių ir, atkišę į mane, vokiškai suriko, kad dėl mano melagysčių jie galį mane čia pat nušauti. Aš daugiau nė žodžio neištarusi, žiūrėjau į atkištus revolverius, kurie vis dėlto neiššovė ir vėl tuojau buvo įkišti į makštis. Vienas iš tų SS-ninkų, vis piktai teberėkdamas, pareiškė, kad nuo šio momento šis namas perimamas Gestapo žinion, ir išsinešdino.

     Ir Gestapui Putino namas taip pat jau buvo nebereikalingas... Vokiškos įstaigos viena po kitos pradėjo likviduotis, trauktis iš Kauno. Po poros dienų nuo gestapininkų — SS-ninkų atsilankymo ir aš galutinai atsisveikinau su Putinėlio buveine. Lagaminais nešina, jau išėjusi į gatvę, dar kartą sugrįžau pro galą namo į sodelį ir iš jo išsinešiau kelias skaidrias, kaip dideles ašaras, agrastų uogas...

          

     Aidai, 1967, Nr. 8, 10