tekstai.lt

Jonas Grinius. Vinco Mykolaičio-Putino išsivadavimas (1968)

b_100_137_16777215_0___images_iliustracijos_2013_tekstai_putinas_mykolaitis.jpg     Kas skaitė V. Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“, tas atsimena, kad šio romano trečioji dalis vadinasi „Išsivadavimu“. Romano herojui Liudui Vasariui tai reiškė vadavimąsi iš jo moralinio dvilypumo Auksės Gražulytės įtakoj, apsisprendimą atsidėti tik literatūros darbui, atsisakius kunigo pareigų, kurias buvo prisiėmęs be aiškaus pašaukimo. Kadangi panašų kelią iki civilinės santuokos su Emilija Kvedaraite buvo nuėjęs pats Liudo Vasario kūrėjas, yra pagrindo klausti, ar jo pasirinktasis kelias buvo V. Mykolaičio išsivadavimas, kitaip tariant, ar kunigystės metimas sustiprino poeto talentą, ar praturtino jo kūrybą naujomis problemomis, ar pasuko ją nauja kryptimi ir kada tai pasireiškė? Pamėginkime į tai atsakyti pažvelgdami į atskirus Mykolaičio-Putino gyvenimo tarpsnius po jo garsiojo posūkio.

    

     1935-1944 m. laikotarpis

    

     Pirmiausia reikia pasakyti, kad, žvelgiant į Putino kūrybą po 1935, visai nematyti, kad V. Mykolaičio pasitraukimas iš kunigo pareigų, susisiejant šeimyniniais ryšiais su moterimi, būtų davęs jam ką nors kūrybiškai naujo, arba kas bent kiekybiškai būtų pasirodę svaru. Pirmieji keleri metai po civilinės santuokos iškildina net priešingus simptomus. Būtent, rašytojo naujas 1937 m. pasirodęs romanas „Krizė“ nevieno kritiko įsitikinimu yra idėjiškai ir formališkai menkesnis už „Altorių šešėly“. Putino lyra kelerius metus taip pat nesuskamba naujais tonais, nes 1936 m. išėjusiame „Kelių ir kryžkelių“ rinkiny buvo išspausdinti eilėraščiai, paimti iš ankstesnių knygų arba paskelbti periodinėj spaudoj 1928-1935 m.

     Kaip tik šių (dar priešsantuokinių) metų lyrika rodė poeto posūkį į blaivų realizmą ir maištingos įtampos atoslūgį. Šitie reiškiniai, tur būt, atsirado, Putinui arčiau susidraugavus su E. Kvedaraite, kuri kritikuodavo jo pesimistinius bei dramatinius eilėraščius. Poezijos mėgėjams tai kėlė baimės, kad poetas gali mesti tą poetinį žanrą, kuris buvo davęs gražių vaisių. Antai, mano studijoj apie Putino lyriką tas nuogąstavimas šitaip išreikštas: „Tik klausimas, ar tas ramumas ir pasitenkinimas, kuris buvo matyti iš paskutinio laikotarpio kūrinių, leis Putinui kurti. Juk širdies sotumas, lengvai virstąs dvasios apsnūdimu, nevieną poetą jau yra nutildęs. Bet yra vilties, kad jo lyra nenutils. Atsiminkim, kad jis yra padaręs kilnių užsiangažavimų. O šitokį žmogų pilkuma netaip greit nuramina“ (Putino lyrika, 106).

     Šitaip buvo rašyta 1932 m., dar tikint, kad V. Mykolaitis galutinai kunigystės nepaliks. Tačiau po trijų metų įvyko kitaip. Tada nevienam laisvamaniškų pažiūrų asmeniui poeto atsiskyrimas nuo Kat. Bažnyčios galėjo atrodyti išsilaisvinimu. Bet tikrovėj šitaip nebuvo: viena įtaka tada buvo pakeista kitokia. Šeiminis susisiėjimas su moterim, kuri sugebėjo atkakliai siekti savo tikslų, pakreipė Putino gyvenimą į naują „nelaisvę“, apsireiškusią padidėjusiais materialiniais rūpesčiais (kurie anksčiau jam tikriausiai atrodė antraeiliai arba nesvarbūs), nes Mykolaitis tada sumanė pasistatydinti nuosavą namą Kaune. Tam buvo reikalingi pinigai. Jiems uždirbti poetas per keletą metų leido knygas, kurias tereikėjo paredaguoti, nes jų didžiumą jis buvo parašęs anksčiau. Tai buvo: „Vydūno dramaturgija“ (1935), „Naujoji lietuvių literatūra“ I t. (1936), „Keliai ir kryžkeliai“ (1936), „Literatūros etiudai“ (1937) ir „Krizės“ romanas (1937), kuris pirmiau buvo leidžiamas per „Lietuvos aido“ feljetoninę atkarpą, nes šitokia procedūra nešė didesnį honorarą. Taigi, atsidėjimas šiems materialinio pobūdžio reikalams gali paaiškinti, kodėl V. Mykolaitis 1935-1939 m. nerašė lyrikos; tačiau to laiko kitokia kūryba taip pat neatskleidžia jokio dvasinio pakilimo ar atsinaujinimo, kuriuos anksčiau būtų trukdžiusi kunigystė.

     V. Mykolaitis prie savo mėgstamiausio žanro lyrikos grįžo tik kylant II pasaulinio karo debesims. Jie greitai atnešė visai Lietuvai sovietinę bei nacinę okupacijas, kurios supančiojo tautą ir suvaržė poeto laisvę. Kaip atkritęs nuo Kat. Bažnyčios, Putinas sovietinės okupacijos pradžioj komunistams atrodė idėjiškai priimtinas, bent nepersekiotinas. Tačiau pats poetas sovietiniame „išvadavime“ nesijautė laisvas. Jis kentėjo su didžiąja lietuvių tautos dauguma lyg dvasiniame kalėjime. „Raudonspalvės liepsnos“ eilėrašty, datuotame 1941. VI. 10, Putinas rašė:

    

     Ir tu, mano gimtas žaliuojantis kaime,

     Skambėjęs dainų šimtastygiais aidais,

     Keliesi su rūpesčiu, guodies su baime,

     Kaip įnamis tėviškės kloniais bastais...

    

     Mūs' dienos kaip tankios kalėjimo grotos —

     Ir laisvės aušra jom negreitai nušvis.

     Nebylios kalėjimų sienos rasotos...

     O, Viešpatie, kokia klaiki ta būtis!

    

     Prisimindamas sovietinės okupacijos metines Lietuvoj „Birželio 15“ eilėrašty, Mykolaitis ragino lietuvį prisisegti gedulo spalvą, nes

    

     Prieš metus vergovėn tau pajungė galvą

     Atėjūnų tankai, kardai ir durtuvai...

    

     Nuo to laiko tau kažkas į širdį įsmigo,

     Įsiėdė į kraują, kaip nuodinga rakštis.

     Nei šviesos, nei ramybės tavy nebeliko,

     Tik rūpestis, baimė, klaikuma ir naktis.

    

     Paniekintas glūdi veidmainystės klane,

     Pasotintas šmeižto, apgaulės ir melo.

     Gyvenimas kybo ties juoda bedugne

     Toks menkas, trapus ir sunykęs be galo.

    

     Niekas, tur būt, vaizdingiau ir glausčiau sovietinės okupacijos nepavaizdavo, kaip čia Putinas. Tačiau šitokis „išlaisvinimo“ metinių prisiminimas tegalėjo ištrykšti tik iš širdies, kuri per metus buvo kentėjusi už spygliuotųjų vielų dvasiškai. Bet šis ir kiti panašios prasmės eilėraščiai, kuriuos „Rūsčių dienų“ rinkiny V. Mykolaitis mėgino paskelbti 1943 m. (naciai to rinkinio neleido platinti, nes rado, kad poetas pasisako prieš karą, taigi netiki vokiečių pergale), poetui fatališkai atsiliepė antrojoj sovietinėj okupacijoj — jie prisidėjo tik prie Putino didesnio pavergimo. Nors dėl tų eilėraščių V. Mykolaitis nebuvo pasodintas į kalėjimą, kaip buvo nuogąstavęs, bet jie ilgai slėgė jo dvasią, nes jų antiso vietinis turinys bet kada galėjo būti nukreiptas prieš autorių. Iš tikrųjų šitaip ir įvyko.

    

     Sausros laikotarpis 1944-1956 m.

    

     Prasidėjus A. Ždanovo reakciniams valymams Sovietijoj, V. Mykolaitis pirmasis Lietuvoj turėjo atlikti viešą išpažintį dėl padarytų klaidų. Viešame rašytojų susirinkime 1946.X.2 apgailestaudamas dėl savo dešimties „Rūsčių dienų“ eilėraščių, Putinas turėjo pasmerkti literatūroj formalizmą, estetizmą ir individualizmą, kaip to reikalavo Komunistų partijos centrinio komiteto nutarimas Maskvoj, nors paties poeto ankstesnėj kūryboj nestigo nei estetizmo, nei individualizmo įtakų. Komunistams buvo svarbu šitokį viešą pasmerkimą išgauti iš V. Mykolaičio, nes jis, kaip žymus profesorius ir pirmaeilis poetas, turėjo įtakos kitiems Lietuvos rašytojams, ypač jaunesniesiems, kurių dauguma buvo buvę jo studentais.

     Reikia manyti, kad pagal Maskvos įsakymą Mykolaitis toje savo išpažintinėje kalboje ragino Lietuvos rašytojus persiorientuoti, įsijungiant į sovietinę santvarką ir pakeičiant savo pasaulėžiūrą. „Mes turime įsigyti naują pasaulėžiūrą. Be to nieko nebus, nes kūryba galų gale gyvybingumo syvų traukia tik iš pasaulėžiūros“ (Raštai, VIII, 375). Kviesdamas į šitokį savęs perauklėjimą, kurio reikalavo „išlaisvintojai“, V. Mykolaitis numatė ir tos saviauklos sunkenybes: „Nelengva tai padaryti. Ypač tiems iš mūsų, kurie senąją pasaulėžiūrą susikūrėm vidaus kovomis ir sielvartais“ (t. p., 376). Šiuo pastaruoju sakiniu Putinas rodė pats į save, nes lig tol joks kitas lietuvių poetas nebuvo tiek daug kalbėjęs apie savo vidaus kovas ir sielvartus, kaip jis. Bet štai dabar atsirado naujas sielvartas — reikėjo save prievartauti, kad įtiktų svetimiems viešpačiams. Nors kitiems Mykolaitis sakė, kad šitokia saviaukla būtina, tačiau dėl savęs jis abejojo sakydamas:

    

     Po dviejų tarybinio gyvenimo metų, jei kas nors manęs paklaustų ir aš pats jei nuoširdžiai savęs paklausčiau, ar šiandien aš jau esu tarybinis žmogus, turėčiau atvirai pasakyti, kad ne. Šiandien aš taip pat svyruoju savo tradiciniame „tarp dviejų aušrų“. Ir šitame svyravime tarp dviejų aušrų mane užpuola kartais niūri, juoda kažkokio pasipriešinimo banga. Ir jei aš būčiau tikras, jei tikrai manyčiau, kad mano idealai yra teisingi, yra tikri, aš pasiryžčiau mirti. (...) Kodėl aš dėl savo idealų negalėčiau žūti? Ką reiškia žūti tokioje epochoje, kurioje tiek milijonų žmonių yra žuvę? Pagaliau, kiek man belieka gyventi? Man lieka 5, daugiausia 10 metų. Kas tai yra? (t. p. 377-378).

    

     Ar tardamas šiuos liūdnus žodžius apie savo mirimą dėl idealų bei žmonių žuvimą milijonais, Mykolaitis turėjo prieš akis lietuvių partizanus, kurie anais 1946 metais gausiai mirė su ginklu rankose, mes nežinom. Taip pat neaišku, ar sovietiniai inkvizitoriai buvo reikalavę iš Putino viešai pasmerkti „miško brolius“. Tačiau pasipriešinimo termino paminėjimas, išjuokiant savo paties heroizmą, leidžia spėti, kad tada poetas paneigė ne vien savo idealus, tardamas: „Bet visą šitą pūstą heroizmą kaip yla perduria aštri mintis: Už ką gi tu žūsi? Ar verta?.. Kas yra tie tavo idealai? Ar jie iš tikrųjų yra amžini, pastovūs? Kokia bus ateitis? Kaip eina gyvenimas ir jo raida? Kas yra anapus, kas yra šiapus? Gal būt iš tiesų ateina nauja era, naujas pasaulis“ (t. p., 378).

     Normaliose aplinkybėse šitie Putino žodžiai tereikštų jautraus asmens abejones; bet 1946 metų sąlygose, kai lietuviai patriotai, apšaukti banditais, žūdavo būriais kovoj su rusų komunistais ir jų padėjėjais, vadinamais stribais, abejonės dėl idealų ir pašaipa dėl noro už juos žūti patrioto V. Mykolaičio lūpose turėjo tragišką toną. Tai inkvizicijos sukelta nuotaika, kokioj kadaise buvo suklupusi net toks šventas Dievo vaikas kaip Joana d'Ark svetimoje (anglų) nelaisvėje. Kodėl gi Sovietijos tankų, automatų ir durtuvų grėsmėj negalėjo susvyruoti jautrus poetas?

     Todėl nėra ko stebėtis, kad V. Mykolaitis tada taip pat suabejojo dėl savo kūrybos nusiskųsdamas: „Tik pasakysiu tiek, kad man pačiam ta visa mano kūryba davė daugiau rūpesčio ir sielvarto, negu pasitenkinimo ir džiaugsmo. Aš, štai, kone baigdamas savo gyvenimą, jaučiuosi nieko iš tiesų vertingo, nieko tikrai gero mūsų literatūrai ir mūsų tautai nedavęs“ (t. p., 376). Kad šitokius savęs nuvertinimo žodžius galėtų viešai ištarti vyras, apie trisdešimt metų dirbęs lietuvių kultūrai ir literatūrai, reikėjo, kad okupantų inkvizicinėj grėsmėj jis būtų pasijutęs labai nesaugiai.

     Nors šitokioj slogioj nuotaikoj pradėjęs II-ją sovietinę okupaciją, V. Mykolaitis neliko bergždžias, bet per dešimtį metų dailiojoj literatūroj nieko ir originalesnio nesukūrė. Neturėdamas teisės galvoti apie išsivadavimą, jis metėsi į pedagoginį-mokslinį darbą, į A. Mickevičiaus studijas bei į jo “Konrado Valenrodo“ vertimą. Iš šio pastarojo darbo galima jausti, kad mūsų poetas tebebuvo kūrybinėj aukštumoj, tačiau jo asmeninė lyrika tuo laiku atrodė kaip gerai sueiliuota retorika ar publicistika. Joj žemiausį lygį Mykolaitis pasiekė tokiais eilėraščiais kaip „Didžiojo Spalio garbei“, „Uzbekistanas“, „Tarybinių tautų šeimai“, „Kantata Tarybų Lietuvos dešimtmečiui“, „Pirmoji gegužės“. Šitie proginiai dalykėliai buvo duoklė rusų kompartijai, gal būt išperkant „Rūsčių dienų“ antisovietines nuotaikas ir bemėginant įvykdyti okupantams duotą pažadą — išugdyti savy naują pasaulėžiūrą. Bet kad iš to teišeidavo šiaudai su pelais, gali įsitikinti kiekvienas, paskaitęs duoklinius eilėraščius. Tegu tai pailiustruoja „Kantatos“ iškamšiniai posmai:

    

     Vyriausybė ir Partija veda budriai

     Tarybų tautas į rytojų laimingą.

     Mes esam taikos, esam darbo kariai, —

     Mūs' žemei ryžtumo nei galios nestinga.

     Nors priešų klastingas urzgimas nerimsta,

     Jų užmačios veikiai į pražūtį grimsta...

    

     Suglauskim gretas, draugai!

     Suvienyti Stalino vardo šviesaus!

     Tespindi jo dienos ilgai, ilgai

     Gerovei ir džiaugsmui laisvo žmogaus.

    

     Jei šitokia retorinė poezija, kurios didžiuma buvo sudėta rinkiny „Sveikinu žemę“, kur nors dingtų, Putino lyrikos lygis atrodytų vienodesnis ir poeto gyvenimo kelias tiesesnis. Deja, šitokią pažeminančią duoklę totalistiniam režimui poetas turėjo atiduoti ne kartą. Tai truko dešimtį su viršum metų. „Mūsų gyvenimo kelias buvo kovos ir lūžių kelias“, vėliau prisipažino Putinas (VIII, 407). Ir ši kančia nesibaigė tuoj su Stalino mirtimi.

     Antai, 1954 m. gavęs pasitraukti iš nemėgstamo pedagoginio darbo, dar nesulaukęs pensininko amžiaus, nors ir išdirbo 30 metų universitete. V. Mykolaitis viešame rašytojų susirinkime (1954.IX.2) jautėsi įpareigotas į savo kalbą įterpti šitokius išpažintinio nuolankumo sakinius:

    

     Mano paties gyvenimo ir literatūrinio darbo kelias buvo ilgas, painus ir vingiuotas, šiandien aš džiaugiuosi, kad gyvenimo raida išvedė mane į teisingą, vaisingiausią realizmo kelią. Aš esu dėkingas Partijai ir Vyriausybei, kad įgalino mane savo gyvenimo pabaigoj atsidėti daugiau literatūrai ir, galimas daiktas, įvykdyti paskutinį ir plačiausią savo sumanymą (...) Aš noriu pastatyti literatūrinį paminklą savo liaudžiai, kurios aš esu sūnus (t. p., 386-387).

    

     Tas sovietinio trafareto žodžiais išreikštas V. Mykolaičio sumanymas, kurį poetas vadino drąsiu ir ambicingu, buvo romanas apie 1863 metų lietuvių sukilimą.

    

     Sugrįžimo ir maištavimo laikotarpis 1956-1967 m.

    

     Tą sumanytą savo paminklą V. Mykolaitis pavadino „Sukilėliais“. Jų pirmasis tomas vardu „Gana to jungo“ išspausdintas „Pergalės“ žurnale lenkų Poznanės bei Vengrijos sukilimo ir Stalino kulto likvidavimo metais, Lietuvoj padarė tokį stiprų įspūdį, kad A. Liobytė per keletą mėnesių parašė „Sukilėlių“ operai libretą, kompozitorius J. Juzeliūnas sukomponavo muziką, o Vilniaus teatras pasiryžo tą operą pastatyti spalių revoliucijos sukakčiai 1957 m. Tik kai operos repeticijos jau buvo perkeltos į sceną, kompartija išvydo skandalingą dalyką — sukilusius lietuvių kaimiečius į kovą prieš rusus veda katalikų kunigas Mackevičius. Opera, žinoma, buvo uždrausta, o V. Mykolaitis turėjo aiškintis, kad jis libretistei tedavęs medžiagos iš nespausdintos „Sukilėlių“ dalies. Bet tuo skandalas nebuvo baigtas: Putinas komunistinių rašytojų susirinkime (1958.11.24) turėjo pakartoti savo lojalumą sovietinei santvarkai, o kompartija pavedė cenzoriams patikrinti „Sukilėlių“ romaną. Tik po to Lietuvos kompartijos pirmasis sekretorius A. Sniečkus viešai pareiškė, kad Mykolaičio romanui nesą galima nieko prikišti ideologiškai. Tačiau šitas viešas ir neviešas inkvizicinis triukšmas tiek, matyt, paveikė V. Mykolaitį, kad jis „Sukilėlių“ II tomui parašyti nebeatgavo pirmykštės nuotaikos, nes kūrinio nepabaigė iki pat savo mirties.

     Kad dėl „Sukilėlių“ tolimesnio likimo jų autorius turėjo rūpesčių, matyt iš „Vagos“ leidyklos vyr. redaktoriaus A. Žirgulio pokalbio apie „Sukilėlius“ 1967.VI.2. Tada Mykolaitis redaktorių klausė: „Daug, tur būt, neketinat redaguoti?“ A. Zirgulys atsakė: „Ne, gal vieną kitą sakinį nubrauksiu“ (Gimtasis kraštas Nr. 1, 1968.1.4).

     Kad derinimasis prie kompartijos reikalavimų poetą vargino, jis mėgino tuo pasiskųsti skaitytojams „Būties valandoj“, bet cenzūra tą eilėraštį teleido išspausdinti „Lange“ (p. 29) vieneriais metais prieš poeto mirtį. 1961 metais Mykolaitis rašė:

    

     Šalin!

     Nemėgstu išglebimo,

     Nemėgstu stuburo lankstaus!

     Ir nuo kiekvieno palaižūno

     Abuoja panieka dangstaus.

    

     O pats esu toje pagairėj

     Kaip vėjo blaškomas žilvitis.

     Ak, kaip sunku palaužti širdį —

     čia vėl maištauti, čia lankstytis.

    

     Ir aš savęs nebekenčiu

     Kaip to niekingo palaižūno.

     Bet būk man, drauge, atlaidus.

     Many du nuožmūs priešai tūno.

    

     Kad ir reikšdamas lojalumą režimui, pasitraukęs iš universiteto V. Mykolaitis pradėjo ryžtingiau ruošti savo išsivadavimą tiek gyvenime, tiek kūryboj. Gyvenime jis elgėsi labai atsargiai: kiek kur galėdamas savo žodžiu palaikė krikščionių tikėjimą, savo aukomis paremdavo persekiojamą Kat. Bažnyčią, paprašė priimti jį atgal į Bažnyčią bei pripažinti bažnytine jo kadaise sudarytą civilinę santuoką, dėl kurios buvo ekskomunikuotas.

     Atsižvelgdama į V. Mykolaičio elgesį pastaraisiais metais (tur būt, kad bolševikmečiu nebuvo nieko rašęs prieš katalikų tikėjimą), Bažnyčia jo prašymą patenkino.

     Kūryboj Putino išsivadavimas buvo daug ryškesnis. Komunistų spaudoj kartais puolamas dėl jaunystės simbolizmo bei dekadentizmo, Mykolaitis nebeiškęsdavo ir kartais viešai atsikirsdavo (pvz., svarstant „Lietuvių literatūros istorijos“ planą), kad jo poezijoj nėra dekadentizmo. Ji esanti neoromantinė, o simboliai joj tevartojami gilesnėms ir platesnėms būties apraiškoms atskleisti. Kai sovietinė cenzūra nepraleidžia kai kurių jo eilėraščių (iš „Būties valandos“ liepė išimti aštuonius, grasindama neleisti viso rinkinio), Mykolaitis tuos eilėraščius duoda pasiskaityti geriems pažįstamiems, kurie neiškenčia uždraustųjų nepaskleidę plačiau. Šitaip „Bachas“, „Vivos plango“ („Gyvuosius apverkiu“) ir „Mortuos voco“ („Mirusius šaukiu“) pasiekia net užsienį.

     Putino išsivadavimo akivaizdi pradžia pasirodo su „Sukilėliais“. Tame romane maištaujantieji lietuviai kaimiečiai su kunigu Mackevičium priešaky yra simbolinė išraiška maištavimo, vykusio V. Mykolaičio sieloje. „Sukilėliai“ buvo analogiški „Valdovo sūnui“, kuriuo kadaise buvo pradėtas pirmasis maištavimo periodas, pasireiškęs lyrikoj ir dramoj. Tuo tarpu paskutinio periodo maištavimas labiau matomas lyrikoj, paskelbto j trimis pluoštais — „Vakarėj žaroj“ (1959), „Būties valandoj“ (1963) ir “Lange“ (1966). Šį pastarąjį laikotarpį būtų galima pavadinti ir sugrįžimu, nes tuo laiku poetas, vaizr džiai kalbant, spiauna į visokį oficialųjį visuomeninį optimizmą, kuriam jautėsi įsipareigojęs per ždanovinę atgailą, ir grįžta į savo tradicinę „tarp dviejų aušrų“ būseną, tokią vaisingą 1920-1929 m., — į šviesią naktį tarp murmančios gelmėj bedugnės ir sidabrinio paukščių tako.

     Apie šį savo sugrįžimą kalba ir pats V. Mykolaitis „Būties valandos“ aplanke rašydamas: „Gamta, meilė, mirtis, būties prieštaringumas — štai pagrindinės temos, kurios įvairiais variantais kartojasi jaunystės ir pastarųjų metų poezijoje. Tik dabar jos įgyja gilesnės prasmės, sutinkamai su amžiumi ir gyvenamąja epocha“. Bet gal būt tiksliausia šį laikotarpį vadinti išsivadavimu, nes poetas tada atsipalaiduoja ne nuo vieno dalyko. Tačiau išsivadavimo Putinui nėra be maištavimo, kuris siekia taip plačiai, kad kartais kėsinasi paneigti paties poeto praeitį. Antai, viena pagrindinių problemų Putinui ilgą laiką buvo moteris, apie kurią jis kadaise (1920) sakė: „Tu man kova, ir sapnai ir daina“, o vėliau (1928) kartojo:

    

     Jaučiu tave visoj būties pilnatvėj,

     Tavim pakvipo žemė ir žiedai.

     Ir tu viena į mano tamsią naktį

     Kaip klystanti liepsnelė įspindai.

    

     Dabar, senatvėj, V. Mykolaitis moterį pradeda ironizuoti. Ji atrodo jam kartais priešgina (baladė „Priešgina“, 1956) o kartais idealizmo priešininkė, nes prisirišusi prie materialinių reikalų. Antai, daug dėl savo Dulcinėjos kentėjęs Don Kichotas prašo jos rankos eiti drauge su juo, bet:

    

     Jinai pasiliko.

     Ne, ji nepames niekados

     Dėl riterio liūdnojo veido

     Kiaulių riebios bandos

    

     Šita ironija nereiškia, kad Putinas būtų pradėjęs niekinti moterį. Ne. ji jam brangi, ypač toji jaunystėje sutiktoji, kurios trapus siluetas ir dabar pasivaidena trumpai valandėlei, bet greit būna paslepiamas šešėlių. O jei ji ilgėliau pasirodo, ji nebėra senoji Stella Maris, kuri kadaise (1916) gaivino kiekvieną būties lašą. Dabar ji mirties palydovė arba pranašė, nes Mozartui, baigusiam komponuoti „Requiem“ mišias, ji paduoda ranką pereiti į anapus. Panaši viešnia be užrakto įėjusi atsistoja ir prie poeto lovos. Kai jis atmerkia akis, „galvugaly prie guolio dega žvakė“ (Langas, 104).

     Putinas dabar skeptiškai reaguoja ir į erotinę meilę, kurios jaunystėjej neskirdavo nuo moters, ir tartum randa reikalo įspėti skaitytojus tardamas:

    

     Tu meile netikėk!

     Nėra šioj žemėj meilės.

     Yra savimeilė

     Plėšri, kerštinga, pavydi.

     Yra aistra

     Kaip vilkė alkana

     Ir jos atsitiktinis vaisius -

     Be savo valios ir be noro

     Į žemę nutremtas žmogus

     -  -  -

     Tu meile netikėk!

     Jinai ne džiaugsmo,

     Tik juodo sielvarto versmė.

     Ne jai širdies rauda.

     Ne jai nė džiūgesio giesmė.

     Tu meile netikėk,

     Tu meile netikėk! (Raštai, I, 515)

    

     Tokia griežta kalba erotinei meilei paneigti Putino lyrikoj yra kažin kas nepaprasto. Ją
tegalima suprasti tik kaip išsivadavimą iš ankstesnių iliuzijų, arba kaip antitezę jo kūrybiniame metode, nes kaip tik šituo laiku (1956-1966) simbolinių antitezių Putino lyrikoj labiau matyti, negi bet kada anksčiau. Vienur grižtai pasisakęs prieš erotinę meilę, kitur Mykolaitis meilę apskritai laiko išganingu veiksniu. Tai liudija jo lyrinė poema „Žilvinas ir Eglė“. Bet dabar Mykolaičiui ypač tampa brangi kūrybiškoji meilė. Jis nori šlovinti:

    

     Ne tą geidulingą,

     Ne tą egzaltuotą,

     Kur šaukia jaunystę,

     Į siautulio puotą,

     O tą,

     Kur gyvybės naujos pasiilgusios įsčias

     Nauja būtim apvaisina

     O tą, kuri menką ir trapų

     Siekti saulės ir žvaigždžių masina. (Langas, 32)

    

     1956-1966 m. V. Mykolaitis prieštarauja taip pat savo praeities skepticizmui bei agnosticizmui. Tiesa, jis nėra visai nugalėjęs abejonių, nes į giliuosius būties klausimus jo nematomas sankeleivis „krintančios žvaigždės“ cikle nekartą atsako: „Nežinau“. Tačiau palyginus jo jaunystės „Pesimizmo himnus“ su tokiais būtį teigiančiais eilėraščiais, kaip „Prieš rytą“, „Paskutinis noras“ (1959), „Pasikalbėjimas“ (1961), „Bachas“ (1961), „Nebūk tu juokingas“ (1961), „Kėliaus iš kapo“ (1961), šie pastarieji atrodo kaip skepticizmo bei agnosticizmo paneigimas. Dabar poetas su reta ramybe ir giedra žvelgia į savo pomirtinį gyvenimą bei transcedentinę būtį „Prieš aušrą“ rašydamas:

    

     Širdy nebėr nei apmaudo nei pykčio,

     Nei abejonių sielvartingo tvaiko.

     Aš toj akimirkoj lig ryto likčiau.

     Kur vėjas plaukus glostydamas draiko.

    

     Žinau, netrukus ims aušti rytas -

     Manasis rytas, tiek naktų ieškotas -

     Manasis rytas, niekad nematytas,

     Kurio ilgėjosi širdis ir protas (Raštai, I, 520)

    

     Išsivadavime iš agnosticizmo ypatingą vietą V. Mykolaičio kūryboj užima „Bachas“, kur išreikšti poeto apmąstymai J.S. Bacho mišių H-moll proga. Tai antitezė jo subrendusiųjų metų eilėraščiui apie „Nežinomąjį Dievą“. Tada (apie 1935) Putinas išpažino Dievą, kaip kokią matematinę formulę, rašydamas:

    

     Tu man kap už daugelio šviesmečių žvaigždė.

     Kurios stebuklingos šviesos paregėt negaliu.

     Gal ten ir tavasis žvilgsnis kartais spindi.

     Bet čia - nei Tavęs aš bijau, nei Tave aš myliu.

    

     Aš dulkė išdegintos saulės tyruose

     Žinau, kad esi: kas esi, kaip esi - nežinau.

     Ir tyli širdis prieš tą amžiną mįslę.

     kurios išrišimo žvaigždynuos ieškot ketinau.

    

     (Keliai ir kryžkeliai, 254)

    

     Dabar, komunistų ateistinėj nelaisvėje, Putinas pasirodo netekęs savo religinio šalčio. Beklausant J.S. Bacho mišių, poeto širdis susijaudina iki ašarų drauge su kietu akmenim:

    

     Pravirko sustingę piliorai

     Iš kieto ir šalto granito

    

     Pravirko ir mano krūtinė,

     Širdies gilumoj neramu.

     Ir sunkios blakstienos sudrėko

     Ne skausmo - paguodos verksmu.

    

     Poetas čia jaudinasi ne dėl šviesmečių Dievo, dėl kurio jam didelių abejonių gal niekada nebuvo. jis čia susigraudina paguodos ašaromis dėl krikščionių asmeniško Dievo, dėl Kristaus Išganytojo, kurio įsikūnijimą, kančią ir prisikėlimą skelbia Tikėjimo išpažinimas per mišias. Interpretuodamas šį Credo, putinas yač džiaugiasi Kristaus prisikėlimu trečiąją dieną, nes šituo pergalės aktu prieš materiją ir mirtį žmogus tampa sudievinams. Žinojai:

    

     Jog menkas buvai ir bejėgis,

     O šiandien kaipo dievas esi.

     Jog gieda tau garbę ir šlovę

     Ir žvaigždės ir saulė šviesi.

    

     Taigi ateistų nelaisvėje Putinas duoda tokį retą kūrinį, kokio lig tol nebuvo sukūręs nė vienas lietuvių poetas laisvėj, būtent giedotinų mišių poetinį komentarą. Šitokiam unikumui lietuvių (gal ir pasaulio) literatūroj atsirasti, be abejo, reikėjo trijų sąlygų: V. Mykolaičio sustiprėjusio tikėjimo, protesto dėl religijos persekiojimo sovietiniame režime ir įsitikinimo, kad poeto kūryba įgyja prasmę opozicijoj prieš kasdieninę aplinką.

     Kad Putinas yra prieš komunistų vykdomą bažnyčių prievartinį uždarinėjimą, jų pavertimą sandėliais - daiktų kapais, pajuntame iš pirmų „Bacho“ poemėlės eilučių, nes:

    

     Ši naktis kaip bažnyčia be Dievo

     Joj šalta, nyku ir gūdu.

     Jos aukštyje vieniši žingsniai

     Skamba šiurpiu aidu...

    

     Galbūt tokį gūdų įspūdį teko pergyventi V. Mykolaičiui išniekintoje Vilniaus katedroj, nes jos šaltai tuštumai pagyvinti komunistai organizuoja vargonų koncertus, kurių aidai ją atgaivina, kaip poemėlej apie Bacho mišių muziką:

    

     Ir štai atgyja bažnyčia.

     Jau aušta rytai pro ūkus,

     Jau švinta spalvingi vitražai.

     Jau grįžta Dievas - žmogus.

    

     Tai jaudina Putino širdį, nes su genialiais vargonų akordais prisikelia visos pagrindinės krikščionių tikėjimo tieos su jų liudytojais - šventaisiais ir kankiniais. tai sustprina ir paguodžia vienišąjį poetą:

    

     Ir veiziu nurimęs į aukštį,

     Ir rūpestis veide atlyžo:

     Į gotikos rūščia šventovę

     Dievas grįžo! (Langas, 87-92)

    

     Viešai pasvajoti (1961) apie Dievo sugrįžimą į išniekintas Lietuvos bažnyčias V. Mykolaičiui drąsos suteikė jo įsitikinimas, kad poeto uždavinys ne tiek atspindėti apsupančią tikrovę, kaip nori komunistai, kiek parodyti jai priešingus atspindžius, kurių paprasta akis nemato. Tai Putinas deklaruoja eilėrašty „Aš nežinau“ (1962) rašydamas:

    

     Tu saulėj tapk juodu nakties šešėliu,

     O naktį šviesk skaidria žvaigžde.

     Tik taip poeto rasi būty

     Giliam gyvenimo sraute (Būties valanda, 113)

    

     Suprantama, šitaip įsitikinęs V. Mykolaitis daugiau negu suabejojo socialistinio realizmo tezėmis. Jų atsisakymą viešai jis ryžosi pasakyti 1963 m. per didžiąsias iškilmes, jam suruoštas universitete 70 metų proga. Sovietinio režimo didžiūnams dėkodamas už garbę, suteikiant jam liaudies rašytojo vardą, V. Mykolaitis tarė: „Suprantu įpareigojimus, kuriuos ta garbė man uždeda. Tačiau esu tikras, kad tie įpareigojimai neprieštaraus mano, kaip poeto, charakteriui ir pašaukimui, nevaržys poeto žmogiškos prigimties teisėtų polėkių“. Šitaip į pirmąją vietą iškeldamas kūrėjo prigimtį ir jo teises, V. Mykolaitis viešai paneigė socialistinio realizmo pagrindinę tezę - partiškumą, diktuojamą kompartijos.

     V. Mykolaitis toje savo kalboje atmetė taip pat socialistinio realizmo tezę apie meno ir literatūros realizmą:

    

     Aš pats mažai sau kvaršinu galvą metodo klausimais. Rašiau taip, kaip reikalavo temos pobūdis, reiškiama idėja, uždavinys. Daug negudraudamas ir dabar manau, kad prozos kūriniui, vaizduojančiam gyvenimą, geriausiai tinka realistinis metodas. Poezijoj galimybės įvairesnės - nuo konkretaus vaizdo ligi apibendrinančio simbolio. Svarbiausia išgyvenimo nuoširdumas, minties, vaizdo ir emocijos vienybė, viso kūrinio įtaigumas ir suvokimas.

    

     Taigi, nepalikdamas kompartijai teisių nurodinėti kūrybos tikslus bei metodus, V. Mykolaitis tada pasisakė ir priesš komunistų pasaulėžiūrinius ramsčius - materializmą ir racionalumą. Poeto kūrybos neigdamas racionalizmą, Putinas pareiškė:

    

     Širdie svyravimai ir proto paklydimai

     Painiam būties kely manęs nebebaugina.

    

     Prieš materializmą, susiaurinantį būtį, V. Mykolaitis tada savo kalbos pasisakė šitokiais
žodžiais: „Pradėdamas aštuntąjį savo amžiaus dešimtmetį, aš taip pat girdžiu ir padangių dundėjimą, ir angelo skridimą, ir patamsės šliužų ropojimą — ir vėl išgyvenu širdies svyravimų ir proto paklydimų — ir mane dar sykį vilioja gyvenimo žavesiai“ (Putino žodis, pasakytas 1963.1.12, „Pergalė“ 1963 Nr. 3, 143-144).

     Suprantama, tokios mintys V. Mykolaičio viešoj kalboj komunistų dogmatikams negalėjo patikti. Tik šitaip galima paaiškinti sovietinių cenzorių griežtumą Putino atžvilgiu, kai jis tais pačiais sukaktuviniais metais leido savo „Būties valandą“, iš kurios cenzoriai išmetė eilę pirmareikšmių Putino eilėraščių, tuo susilpnindami visą rinkinį.

    

     Išsivadavimo eiga

    

     Nors viešas socialistinio realizmo atmetimas per 70 metų sukakties iškilmes yra svarbus momentas V. Mykolaičio išsivadavime, tačiau jis nestovi nei pradžioj, nei pabaigoj. Kaip sakyta, tas išsivadavimas prasidėjo simboliniu maištu „Sukilėlių“ romane. Vyskupo nemėgstamas, kunigiškos disciplinos nesilaikąs, bet sukilusių lietuvių vadu tampąs kunigas A. Mackevičius Putinui tikriausiai ne kartą vaizdavosi kaip jo paties antrininkas, arba simbolis. Išsivadavimui šitokių simbolių pirmiausia Putinas ėmė ieškoti ir savo lyrikai. Tais išsivadavimo pretekstais greit tapo komunistų pripažįstami, pasaulinio garso vyrai, tokie, kaip Šekspyras, Beethovenas, Mozartas, Bachas, Baudelaire'as, Lermontovas, Aischilas.

     Šitie vyrai suteikė progą V. Mykolaičiui ne tiek jų kūrybą poetiškai komentuoti, kiek pačiam poetui išreikšti savo paties nekonformisti-nes mintis bei komunistų nemėgstamas egzistencines nuotaikas. Kad suminėti kūrėjai tebuvo pretekstai ir gal simboliai, palengviną prasiveržti pro cenzūrą, geriausiai paliudija Putino eilėraščiai neva Šekspyro sonetų temomis. Argi šituose mūsų poeto kūrinėliuose yra to erotinio juslingumo, kuris toks dažnas Šekspyro sonetuose? Ne. Šie sonetai — tik pretekstas arba platus simbolis, kuris leidžia Putinui išreikšti savo mintis bei svajones apie meilę ir moterį, t. y. komunistams įtartinus jausmus. Ir žvelgdami į vėlesnius Putino eilėraščius, matom tą patį: juo kūrinys vėliau parašytas, juo ten apdainuotas didysis kūrėjas tampa ryškesniu simboliu.

     Antai, dviem metais vėliau už pirmuosius sonetus Šekspyrui sukurtas „Prometėjas“ (pagal Aischilą) tampa laisvės kankinio simboliu, nes Prometėjo meilė laisvei ir kūrybiniam žmogui pasirodo besąlyginė. Dar trim metais (1961) vėliau sukurtas Putino „Mocartas“ jau simbolizuoja mirtį bei nemarumo ilgesį. Tais pačiais (1961) metais Mykolaičio parašytas „Bachas“ išvirsta dar drąsesniu simboliu — išganymo bei dvasinio prisikėlimo, kuris galimas tik per Evangelijų Kristų.

     Įsidrąsinęs šitokiais didžių vyrų simboliais, netrukus V. Mykolaitis perėjo prie kūrimo savųjų simbolių, nepridengtų jokiu tarptautiniu garsu, tartum būtų užmiršęs, kad komunistų kritikai nuo seniai jam prikaišiojo dekadentizmą kaip tik dėl simbolių. Tarp jų stovi Putino „Žilvinas ir Eglė“ (1960), kur meilė suprantama kaip išganomasis veiksnys kovoje su piktu. Prieš šią krikščionišką meilės sampratą komunistų cenzoriai dar užmerkė akis (gal jie prisiminė S. Nėries “Eglės žalčių karalienės“ pasaką, nors ten meilės filosofijos visai nėra), bet jie negalėjo pakęsti „Somnámbulo“ (1960), nors tai buvo toks pat giliai prasmingas Putino kūrinys, kaip kadaise jo „Vergas“. Kaip anas simbolizavo laisvą protestuojantį žmogų, taip šis (somnámbulas) išreiškia nenugalimą idealizmą, kuris, nebodamas realistų įspėjimų, nepaisydamas žemės traukos ir pavojų, nesulaikomai žygiuoja į savo idealą, į „šalį saulėtą ir šviesią“, kur rasiąs meilę ir draugystę. Ten jis būsiąs atpalaiduotas nuo žemės traukos:

    

     Kur priešas priešą, draugas draugą

     Klastingai kryžkelėse saugo

     Ir ruošias smogt iš pasalų,

     O melą pult melu.

    

     Nors čia primenama sovietinė tikrovė, tačiau apskritai „Somnámbulas“ gali patenkinti bet kurios pasaulėžiūros idealistus. „Somnámbulas“ — taip pat simbolis išsivadavimo, kurio V. Mykolaitis ilgėjosi nuo savo „Vergo“ laikų (1924). Tačiau šitoj poemėlėj vaizdais neigiamas oportunizmas, realizmas, materializmas. Todėl šito kūrinio cenzoriai neleido spausdinti „Būties valandoj“, kaip ir dar drąsesnio „Bacho“.

     Kad V. Mykolaitis buvo pasukęs maištavimo ir išsivadavimo keliu, sovietiniams viešpa-čiams nereikėjo laukti nei „Bacho“ su „Somnambulu“, nei viešo žodžio per 70 metų sukaktuves. Jiems nuo „Sukilėlių“ operos skandalo buvo aišku, kad poetas išslysta iš sovietinių galiūnų rankų. Prievarta nutildyti nusipelniusį vyrą Chruščiovo laikais nebuvo patogu. Todėl geresnis atrodė kitas būdas — naujuosius Putino kūrinius apsupti vieša tyla, o patį poetą užliūliuoti grynai žemiškais patogumais. Šitaip manyti leidžia šitokie faktai.

     1958-1960 m. laikotarpy komunistai išleido Putino „Altorių šešėly“ dviem gausiais leidimais rusiškai. Beveik tuo pačiu laiku (1959 m.) šis romanas buvo išspausdintas lenkiškai ir čekiškai. Už tas laidas susidarė toks didelis honoraras, kad Mykolaitis galėjo galvoti apie nuosavos vilos statybą, juo labiau, kad honorarų sąskaitą didino atlyginimai už Putino lietuviškus raštus, leidžiamus 6 tomų serija (1959-1960 m.). Poetas iš tikro 1961 m. pasistatydino nuosavą vilą Kačerginėj prie Kauno. Be abejo, tai padidino V. Mykolaičio savisaugos jausmą ir pagerino savijautą; žinome, kad, ten atostogaudamas per keletą paskutiniųjų savo vasarų, poetas būdavo kūrybingesnis ir geriau nusiteikęs negu Vilniuj.

     Bet tuo pačiu laiku, kai V. Mykolaitis buvo šitaip materiališkai aprūpintas pagal naujosios sovietinės klasės stilių, jo lietuviškai leidžiamus raštus supo įtartina tyla: lietuvių sovietiniuose laikraščiuose tepasirodė vienas antras straipsnis apie pakartojamus romanus „Altorių šešėly“ ir „Sukilėlius“, bet nebuvo straipsnių nei apie Putino dramas, nei apie jo lyriką, prie kurios poetas nuo 1955 buvo sugrįžęs su nauja jėga „Vakarėj žaroj“. Nematymas šio naujo žygio senstančiam poetui negalėjo būti neskaudus. Jam buvo aišku, kad „Kremliaus viešpačiai šitaip nori uždusinti lietuviškąjį prometėją. Apie šitokią poeto nuotaiką liudija seseriai M. Slavėnienei į Australiją parašytas laiškas po vieno pasisekusio literatūros vakaro. Tame savo 1962. VI.4 laiške V. Mykolaitis rašė:

    

     Be trumpų eilėraščių paskaičiau kelias lyrines poemėles — „Somnámbulas“, „Mocartas“, „Žilvinas ir Eglė“. Nesistebėk, Medži, kad į senatvę aš tapau tokiu pagyrūnu. Tačiau paskutiniaisiais metais buvau pajutęs aplink save kažkokią šaltą tuštumą. Iš literatūrinio gyvenimo buvau tarsi išbrauktas. Literatūrinė spauda manęs neminėjo, mano kūryba nesidomėjo (...) Lankučio monografija (išėjusi 1962 pradžioje — J. Gr.) ir tas vakaras mano uždarumą tarsi pralaužė, o mano kūrybą suaktualino.

    

     Tada oficialioji tyla buvo pralaužta, nes cituotų kūrinių tematika buvo nauja, o išraiška buvo lyg jaunystės laikų plati laisva simbolika, nieko bendro neturinti su socialistiniu realizmu. Taigi Putinas nebuvo gyvas uždusintas, bet kompartija slaptai vis tiek Mykolaitį sekė iš arti, neleisdama jam įsigyti net kai kurių leidinių, kurie poetą lietė tiesiog. Pvz., jam siųstos dr. J. Griniaus vokiškos studijos „V. Mykolaitis-Putinas als Dichter“ poetas negalėjo gauti nuosavybėn (jam Lietuvių kalbos ir literatūros instituto direktorius tedavė ją tik paskaityti). Suprantama, šitokį apsupimą V. Mykolaitis pergyveno karčiai, rūstaudamas ir maištaudamas. Šitokia jo nuotaika matyti trijuose beveik tuo pačiu laiku (1961.IX.4 - XII.11) parašytuose stipriuose eilėraščiuose: „Aš kėliaus iš kapo“, „Nebūk tu juokingas“ ir „Šokėjas“. Garsiam dirigentui, kuris mažajam šokėjui teleidžia tik vieną vienintelį šokį, neva transformuojantį šokėją į naują būtybę, Putinas pranašauja mirtį, nes mažasis šokėjas didžiajam dirigentui pasiūlo „Danse macabre“. Žinoma, tai nemalonus priminimas raudoniesiems galiūnams. Tačiau daugiau išsivaduojamo maišto atskleidžia Putino „Kėliaus iš kapo“, nes:

    

     Ten jie mane susitarę,

     Mirties palytėtą, trapų,

     Buvo uždarę,

     Kad jųjų valiai paklusčiau

     Ir niekad daugiau nepabusčiau.

    

     Nors poeto „kančia ir jų džiaugsmas sutapo“, tačiau jis kėlės iš kapo ne valdovams nusilenkti ir juos pašlovinti, bet dar kartą pragysti meilę, tik ne tą geidulingą ir egzaltuotą, bet aną vaisingąją, kūrybingąją,

    

     Kuri menką ir trapų

     Siekti saulės ir žvaigždžių masina.

     Tam kėliaus iš kapo. (Langas, 30-32)

    

     Šitą kuriančiąją meilę nuo dabar Mykolaitis-Putinas pastato savo aukščiausiu tikslu kaip priešingybę žiauriai aplinkai, kuri liepia „lemties sprendimui paklusti“ ir tedainuoti tik „piktą pagiežą ir rūstį“. Į tai poetas atsako:

    

     — Būsiu juokingas? Tegu!..

     Lydėkit mane pašaipos juoku!

     Jūs žūsit pamėlusiom lūpom

     Likimą piktai keikdami, —

     Aš žūti geidžiu

     Su šypsniu burnoj atlaidžiu

     Ir meilės žodžiu. (Langas, 74)

    

     Tai idealisto bei humanisto atsakymas teoriniams ir praktiniams medžiagos ir jėgos garbintojams. Tai taip pat krikščioniškojo humanisto atrakymas. Šis giliai krikščioniškas atsakymas liudija V. Mykolaičio-Putino išsivadavimą iš melo ir slogios grėsmės, kuria komunistai buvo apsupę poetą nuo 1944, stengdamiesi jį padaryti materialistu.

     Be abejo reikia pripažinti, kad Putino eilėraštis „Nebūk tu juokingas“, kur paskutinis žodis skirtas meilei, iš tikrųjų nebuvo paskutinis. Dar buvo eilėraščiai Baudelaire'o temomis, kur poetas sakė, kad jo būsimo džiaugsmo nesužlugdys „nė žemės kvaitulys, nė pragaro liepsna“.

     Jau po Mykolaičio mirties ištikimų rankų buvo atsiųsti į Vakarus „Vivos plango“ („Gyvuosius apraudu“) ir „Mortuos voco“ („Mirusius šaukiu“). Tuo tarpu nežinom, kada tie du eilėraščiai buvo parašyti, ar 1961 metais, kada dvasioje laisvas poetas labiausiai maištavo prieš sovietinę aplinką, ar vėliau. Tačiau nėra abejonės, kad tais dviem savo testamentiniais eilėraščiais Putinas norėjo išreikšti savo paskutiniųjų metų apibendrintą nuotaiką, kurios šviesoj žmonijos gyvenimo viešasis balansas išeina liūdnas ir tamsus. Jis sugriauna visas komunistų pasakas apie tai, kad Mykolaitis tikėjęs žmogumi, kad lig mirties „jo tikėjimas žmogaus galiomis išliko nepalaužtas“, kaip teigia J. Lankutis (Lit. ir menas 1968 Nr. 1, P-6).

     Iš tikrųjų V. Mykolaičiui tikėti žmogumi ir jo galiomis nebuvo jokio reikalo, nes žmonių prigimtį jis pažinojo empiriškai kaip dualistinę. Matydamas savo silpnybes ir žmonių menkystes, poetas prieš jas maištavo ir ilgėjosi somnambuliškos idealisto drąsos. Tačiau jo testamentiniuose eilėraščiuose ne ta šviesioji žmonių pusė dominuoja, o šios žemės pragaras, kurį kursto įvairių spalvų totalistai. Tiesa, Putinas nėra pesimistas dėl savo paties gyvenimo, kuris „kaip varpa svyranti prinoko“, nes pats poetas eina „į tylumą palaimintą ir didžią“, matydamas, kaip jojo „tako staigų vingį nužymi ruožai spindulingi“. Bet „Mortuos voco“ kūriny poetas galvoja ne vien apie save: jo solidarumas su amžinai užmigusiais broliais ir draugais yra toks didelis, kokio, rodos, neatskleidžia joks kitas Mykolaičio eilėraštis. Jame jis pirmiausiai prisimena visus prievartine mirtimi mirusius milijonus. Jis negali nešaukti užkastųjų visokiuose grioviuose ir dumblynuose,

    

     Ir tų, kurie nuo šalčio ir nuo bado

     Pūgų simfonijoje mirtį rado,

     Ir tie, kurie už laisvę tokią mirtį

     Dūlėja nukankinti.

    

     Pakilkite išniekinti,

     Subiauroti, apluošinti,

     Su aimanomis ir klyksmais,

     Su budelių girta gauja,

    

     Kuri žibintų žaroje

     Ant jūsų kapo spardėsi ir šoko,

     Mortuos voco.

    

     Šituos įvairiai nukankintus mirusius Putinas pirmiausiai prisimena, nes jo širdis „prievartai paklusti neišmoko“.

     Nemažiau su visais mažaisiais žmonėmis Putinas solidarizuoja „Vivos plango“ eilėrašty. Ten atvaizduotame totalistų subiaurotame pasauly kumščio smūgius patiria ne vien žmonės, nes:
„Po švinine jūs' koja / Kantrus akmuo vaitoja, / Nuo jūs' burnų nuodingo kvapo / Vaiduokliai keliasi iš kapo / Klaikiam šios žemės pragare“.

     Davęs šitokius kelis stiprius brūkšnius, demaskuojančius viešąją piktybę bei niekšybę, Putinas baigia savo eilėraštį mirštančio kalinio vaizdu, rašydamas:

    

     O iš rasotų rūsių

     (Ir mes, ir mes ten būsim)

     Per naktį juodą nykią

     Kažkas likimą keikia,

     Kažkam numirti reikia.

     Bedugnėj skausmo sielvartingo

     Gyvenimas kaip lašas dingo

     Už geležim apkalto lango.

     Vivos plango.

    

     Kas mėgintų teigti, kad geležim apkaltu langu Putinas nevaizduoja sovietinio totalizmo, o tik šiaip sau fantazuoja apie kažin kokius niekšus, kuris kopia į sostus, griaudami altorius, arba kai

    

     ...tribunoluos išdidžiai

     Teisiuosius smerkia žmogžudžiai,

     Ir sūnūs nebeverkia,

     Jei mirti motiną pasmerkia,

    

     tie turėtų prisiminti, kad „Vivos plango“ autorius dviem atvejais identifikuojasi su persekiojamais:

    

     Ir mes, ir mes, kur kenčiame,

     Pilkieji milijonai (...)

     Ir mes, ir mes ten būsim...

    

     Už tai, kad V. Mykolaitis sutapatina save su prispaustųjų milijonais, kurių dalia totalistų valdomame pasauly — „kentėt apgaulėj ir mele“, „Vivos plango“ skamba įtikinamai, plačiai ir galingai. Tai vienas geriausių filosofiškai visuomeninių eilėraščių, kurie poetui egoistui retai kada tepasisekdavo, išskyrus vieną antrą 1918-1920 m. Poetui reikėjo daug kentėti dėl savo tautos nelaimių, reikėjo gal daug dienų ir naktų drebėti kūnu ir siela dėl savo paties likimo, reikėjo nemažai kūrybinių pažeminimų patirti nuo totalistų (hitlerinių ir sovietinių), kad „Vivos plango“ taptų galingos išraiškos kūriniu filosofiškai visuomeninėj poezijoj, kokios Mykolaitis nebuvo rašęs nuo išsivadavimo pradžios.

    

     Fatalizmas ir individualizmas pasaulėžiūroj

    

     Tačiau, sustojus prie senojo maištautojo protestuojančių kūrinių, ypač prie testamentinių, smerkiančių totalizmą, gali kilti klausimas, ar mes iš Putino nepadarom veidmainio. Juk šitokį priekaištą laisviesiems lietuviams jau yra metęs A. Venclova, rašydamas, kad „velionį lietuviškieji reakcionieriai vaizduoja negarbingu veidmainiu, vieną galvojusiu, kitą dariusiu. Iš tikrųjų ar gali būti dar didesnis velionio atminimo įžeidimas?“ (Literatūra ir menas, 1968 Nr. 1, po 7). Be abejo, kad ne. Tik jo nebūtų galima pritaikyti Putinui dėl dviejų priežasčių.

     Pirma, niekas taip žiauriai neverčia savo pavaldinių veidmainiauti, kaip Sovietų Sąjungos totalistai. Todėl smerkti Mykolaitį už tai, kad sovietinėje grėsmėje jis sudrebėjo — parašė lėkštų proginių eilėraščių arba viename kitame lojalumo pareiškime pavartojo sovietinio vergo terminologiją — tegali tik tas, kas pats nori veidmainiauti, arba sovietinės vergovės visai nepažįsta.

     Antra, į V. Mykolaičio skirtingus poetinius pasisakymus reikia žiūrėti, išeinant iš jo paties pasaulėžiūros, kurioj buvo nemažai fatalizmo ir gal dar daugiau individualizmo bei reliatyvizmo.

     V. Mykolaitis-Putinas nuo pat jaunystės jautėsi per silpnas ir per jautrus, kad būtų išdrįsęs grumtis su visuomenės spaudimu, arba būtų ėjęs per gyvenimą su iškelta galva. Jis per kasdienybę žingsniavo nuleidęs galvą, nors sieloj ir kaip poetas maištavo daugely atvejų. 1914 m. pajutęs, kad neturi kunigiško pašaukimo, arba kad be meilės moteriai jis negalėtų būti geru poetu, kaip liudija prel. M. Krupavičius, Putinas vis dėlto nuėjo kunigo keliu, bet nedrįso eiti į I pasaulinio karo apkasus. Ar jis tada veidmainiavo, ar saugojo savo asmenį nuo žuvimo pavojaus karo lauke?

     Kad ir be širdies patraukimo tapęs kunigu, Mykolaitis-Putinas vis dėlto nebuvo toks beviltiškai nelaimingas, kaip jis kartais nusiskųsdavo. Nelaimės nuotaikai praėjus, jis, gal būt, nesunkiai suvokdavo, kad patirtas skausmas jam gali duoti medžiagos jo poetinei kūrybai. Šitaip ir būtų praėjęs V. Mykolaičio gyvenimas, jei nebūtų susidraugavęs su tokia atkaklia moterimi, kaip E. Kvedaraitė. Ir kunigystės tikriausiai nebūtų metęs. Bet turėdamas jau fatalistinio patyrimo ir žvalgydamasis savo kūrybai naujų į-spūdžių, jis pasidavė E. Kvedaraitės draugystei ir jos siekimams. Tačiau dėl savo civilinės santuokos su ja ekskomunikuotas, V. Mykolaitis nenustojo sekmadieniais vaikščioti į bažnyčią (tai savo akimis ne tik aš mačiau, tai liudija ir A. Maceina). Ar tada poetas veidmainiavo, nors buvo parašęs eilėrašty, kad šviesmečių Dievo nei bijo, nei myli?

     Kai Putiną apniko sovietinė inkvizicija, nors ir labai susigraužęs Mykolaitis prisipažino savo kaltę dėl „Rūsčių dienų“, pasižadėjo įsigyti sovietinę pasaulėžiūrą, nors širdies kamputy tikriausiai paliko viltį, kad šitoks mėginimas totalizmo grėsmėj gali duoti patirčių, naudingų jo poezijai. Iš tos vilties nieko neišėjo, žiūrint iš šalies. Bet ar galima būtų tvirtinti, kad sovietinis teroras nedavė Putinui medžiagos, rašant „Sukilėlių“ romaną? Ar „Vivos plango“ ir „Mortuos voco“ būtų tokie ekspresyvūs, jeigu jų autoriui nebūtų tekų patirti sovietinio gyvenimo kruvinų saldybių?

     Ar galima kaltinti V. Mykolaitį veidmainyste, kai, Stalino kultui žlugus, rašytojas tarė: „Gana to jungo“ ir ėmė maištauti, rašydamas „Sukilėlių“ romaną ir kurdamas lyriką, nesuderinamą su socialistinio realizmo receptais? Kodėl jis neturėjo džiūgauti „Bacho“ poemėlėj, kad į išniekintą šventovę Dievas sugrįžo, jeigu jis niekada nebuvo nustojęs tikėti šitą Dievą, nors komunistų ir ujamą? Ar Putino poetinis noras būti juokingu, kad tik mirtų su meilės žodžiu lūpose, nesiderina su V. Mykolaičio slaptu prašymu Bažnyčiai atšaukti jam ekskomuniką. Čia negalima įžiūrėti jokios veidmainystės, o tik savo sąžinės laisvės ir savo asmens saugojimą. Tai kiekvieno asmens teisė. Pagaliau tais atvejais, kai būtų noras laukti iš Mykolaičio didvyriško tiesumo, reiktų atsiminti, kad nuo I pasaulinio karo laikų Putinas turėjo susidaręs savo nedidvyrišką dėsnį: „Kaip gyvenimas stums, taip eisiu“ (iš laiško Vaižgantui 1918).

     Šitokiam V. Mykolaičio fatalizmui pagrindą davė ne tik jo per jautri prigimtis, bet ir jo estetinės pažiūros, gerokai nuspalvintos esteticismo, pagal kurį aukščiausios vertybės yra estetinės.

     Jausdamasis esąs rašytojas iš prigimties ir pašaukimu, V. Mykolaitis kūrybą dažnai laikė svarbiausia vertybe, kuri savaime surelatyvindavo kitas — religines, moralines, visuomenines. Tada principai ir ydos, dorybės ir nuodėmės nebetekdavo kontrastingumo bei skirtingos vertės, nes, telaikomos tik psichiniais pergyvenimais, jos tebūdavo medžiagos gabalai būsimam meniniam pastatui.

     Šita pažiūra, kurią V. Mykolaitis laikė savo kaip poeto išimtine teise, skiriančia jį nuo kitų žmonių, nebuvo jo stiprybė, kuri galėtų mus žavėti. Taikydamas esteticistinę teoriją sau, V. Mykolaitis galėjo teisinti savo gyvenime įvairius svyravimus ir vingiavimus su sąlyga, kad jie taptų medžiaga jo kūrybai, nors nerašytojams jis šitokios išimties nedarė. Jis žinojo, kad dėl šitokios savo individualistinės pažiūros sueina į konfliktą su dėsniais, privalomais visiems žmonėms, tačiau savo teorijos jis niekada nebuvo atsisakęs, nors dėl to nekartą turėjo nemalonumų su bendrųjų normų saugotojais.

     Kad mažiau susilauktų priekaištų bei puolimų, Putinas savo estetines pažiūras nekartą dėstė ir gynė viešai. Pirmą kartą viešai jas mėgino pagrįsti „Židiny“ 1927 m. polemikoj su A. Jakštu dėl meno aptarties. Vėliau tą savo teoriją V. Mykolaitis dėstė „Altorių šešėly“ ir lyrikos kūrinėliuose. Paskutinį kartą savo poetinį credo Putinas pasakė 1963 m. per jam suruoštas 70 metų sukakties iškilmes Vilniaus universitete.

     Turbūt numatydamas, kad gali būti apkaltintas veidmainyste dėl socialistinio realizmo atmetimo, mūsų poetas aukštų sovietinių pareigūnų akivaizdoj tada tarė: „Per 52 savo literatūrinio darbo ir poetinės kūrybos metus ir man teko daug ką matyti, girdėti bei išgyventi kaip Puškino Pranašui — ir dangaus dundėjimą, ir angelo skridimą, ir žiedų skleidimąsi, ir patamsių dugne šliužų rungimąsi. Būdsvo džiaugsmų ir sielvartų, būdavo nuopelnų ir kalcių — tačiau kūrybos plotmėje visa tai gera, ir priimtina, kas baigiasi poezijos, kūrybos žygiu. Ir taip per visą gyvenimą“. Norėdamas vaizdžiai parodyti, kad per savo vingiuoto gyvenimo kelionę buvo ištikimas savo pažiūrai, Putinas tada pacitavo skirtingų laikotarpių du eilėraščiu, kur anksčiau buvo išreikštos panašios mintys.

     Būdamas nemažas individualistas ir egotistas, V. Mykolaitis-Putinas savo gyvenime sąmoningai sau leido išimčių poetinės kūrybos labui, tačiau niekada savo gyvenimo nestatė sektinu pavyzdžiu, kitus dėl to porą kartų viešai įspėdamas. Nors jis brangino rašytojus ir dėl savo kaip poeto teisių kovojo, tačiau suprato, kad poetai retai kada tegali būti tiesios krypties kelrodžiai, nes pats jautėsi gyvenimo nešamas. Šituo atžvilgiu jis žymiai skyrėsi nuo Maironio, kuris lietuvių tautą mokė ir vedė paskui save.

     Fatalistinei pažiūrai apie gyvenimą susidaryti V. Mykolaityje, be jo temperamento, dar nemažos reikšmės turėjo tie be galo neramūs ir sukrečiantieji istoriniai įvykiai, kuriuos poetui teko pergyventi. Du žiaurūs pasauliniai karai, Rusijos revoliucija, Lietuvos laisvės atgavimas bei jos netekimas, svetimos okupacijos su komunistiniu teroru sulaužė nevieną kietesnės prigimties lietuvį šviesuolį, negu Putinas. Kad jis šituose perversmuose nesužlugo, bet galų gale išsivadavo, nemažai reiškė minėtas fatalizmas, susijęs su moteriška kantrybe laukti patogaus momento maištui, kad atskleistų savo gilųjį „aš“. Dr. A. Maceina tai vadina moteriškojo prometeizmo reiškiniu, kuris ryškiausiai iškyląs Putino „Nuvainikuotoje vaidilutėje“.

     Gal dėl to ir Mykolaičio-Putino gyvenime bei jo kūryboje matome čia pasidavimo bei rezignacijos laikotarpius, čia pasipriešinimo ir maišto periodus, šiuos pastaruosius tada, kada visuomeninės aplinkos spaudimas suvienodėja bei sunormalėja. Per vieną šitokį laikotarpį, kuris vyko poeto gyvenimo pabaigoj (1956-1967), V. Mykolaitis-Putinas ir manifestavo savo išsivadavimą nuo jaunystės iliuzijų bei svetimų varžtų bent savo poezijos kūriniuose, kuriuose reikšdavo savo egzistencinius rūpesčius. Mokslinėj prozoj nusikratyti uždėtų sovietinių trafaretų jam nebeužteko laiko. Antra vertus, nebebuvo nė progos, nes po studijos apie K. Donelaitį (1956) kitokių mokslinių darbų V. Mykolaitis nebeskelbė.

    

     1968.III.6

    

     Aidai, 1968, Nr. 6

 

     putinas_mykolaitis_mires.jpg

     V. Mykolaitis-Putinas, pašarvotas Kačerginėj ("Aidų" nuotr.)