tekstai.lt


Vincas Mykolaitis-Putinas. Eilėraščiai iš rinkinio „Būties valanda“ (1965)

b_100_151_16777215_0___images_iliustracijos_2013_tekstai_putinas_buties_valanda.jpg     Pratarmė

    

     Paskutiniojo mano kūrybos laikotarpio, nuo 1955 metų, eilėraščių dalis išspausdinta mano „Raštų“ I tome, skyriuje „Vakarėj žaroj“. Kitus, vėliau parašytus eilėraščius, nors ir ne visus, dedu į šį „Būties valandos“ rinkinį.

     Jei skaitytojas norės pasekti mano poezijos lyrinio herojaus išgyvenimus, jų raidą, pastebės kai kurį šio paskutiniojo laikotarpio temų, motyvų panašumą su jaunystės lyrika.

      Gamta, meilė, mirtis, būties prieštaringumas – štai pagrindinės temos, kurios įvairiais variantais kartojasi jaunystės ir pastarųjų metų poezijoje. Tik dabar jos įgyja gilesnės prasmės, sutinkamai su amžiumi ir gyvenamąja epocha, pažymėta dideliais laimėjimais, progreso poslinkiais – tačiau ir tragišku nerimu dėl žmogaus likimo griaunamųjų jėgų akivaizdoje.

     Aš tikiuosi, kad ir ši mano poezija patarnaus kūrybinėms žmogaus galiomis.

    

     1963.VII.14

    

      

     I. Dienų tėkmėj

    

     Mano mėnesiai

    

     Sausis

    

     Iš lėto pasisuko metų ratas,

     Ir jo pirmasis stipinas

     Mane iš nebūties iškėlė.

     Pirmoji mano ašara

     Ir pirmutinis šypsnys

     Sustingo tekančios to ryto saulės

     Blankioj šviesoj.

     Legenda sako,

     Jogei Trys karaliai praėjo netoliese

     Nuo mano vargano lopšelio.

     Gal būt, kad jųjų dovanų

     Tą žvarbų sausio rytą

     Ir man keli krislai nukrito.

     Nes mano priešai ir draugai man sako,

     Kad vien tik gėlės klojasi

     Ant mano tako.

     Bet ne.

     Tai mano motinos dosningos krūtys

     Man davė stebuklingų dovanų,

     Kad aš, mažytis ir silpnutis,

     Lig šiolei nepalūžęs,

     Su degančia širdim tolyn einu.

     Šios žemės mano neįspėtai būčiai

     Nereikalingi buvo man karalių

     Dovanų likučiai.

    

     1960.VI.13

    

    

     Vasaris

   

     Apgavikas!

     Vasaros vardu žieduotu

     Prisidengęs.

     Šaltas, plikas

     Sniego pusny

     Susirangęs!

     Kaip be apmaudo minėti

     Tavo vardą apgaulingą?

     Tu Vasaris?!

     Spaudžia speigas, siaučia pūgos,

     Dieną naktį sninga, sninga...

     Kurgi paukščiai, kurgi gėlės,

     Kur dienovidžiai ir žaros

     Šiltadienės vasarėlės?

     – Tik pažvelk pro savo būsto

     Menką langą! –

     Pažiūrėjau – stebuklinga:

     Niūrūs prietemos šešėliai

     Kažkur dingo.

     Tai šalta vasario saulė

     Lango stiklą palytėjo,

     Ir žiedai pasaulio kito

     Pražydėjo, suklestėjo.

     Spindi krištolo skaidrumo

     Lieknos palmės ir lelijos,

     Ir vijokliai, ir lapuočiai,

     Ir žiedai iš saulės rūmo

     Neregėtos augmenijos.

     Stebuklinga, stebuklinga!

     Už tų puokščių ir lelijų

     Baltos žvaigždės žemėn sninga.

     Tu Vasari!

     Nuostabus stebukladari!

     Aš be apmaudo minėsiu

     Tavo vardą apgaulingą.

    

     1960.VI.14

    

    

     Kovas

    

     Išėjusį dirvon artoją,

     Išvariusi pirmąją vagą,

     Čia pat iš paskos sekioja

     Jo stropus palydovas –

     Baltasnapis kovas.

     Jis stveria čia vikšrą, čia slieką

     Ir storu snapu knisinėja:

     Tegu jokis kirmis vagoj toj nelieka,

     Kur ruošia artojas sėją.

     Myliu aš tą paukštį,

     Truputį nerangų,

   Tačiau taip labai nuotaikingą.

     Jis pirmas prablaivo pavasario dangų,

     Kai net nežinai,

     Ar čia lyja, ar sninga.

     Myliu ir tą mėnesį – jo vienavardį,

     Pavasario pirmąjį mostą,

     Kai saulė ligonio dar neskustą žandą

     Gaivinančiai rytą paglosto.

     Susirėmė dvi prieštaringos galybės

     Pusiausvyroj lygios nakties ir dienos.

     Šviesa nugalės!

     Velėnoj, kur kovas kenkėjų

     Vikšrus rinkinėja,

     Pavasario saulė daigus sukilnos.

    

     1960.VI.15

    

      

     Balandis

    

     Tavo vardas nuo seno – balandis,

     O šiandien – taika.

     Šiandien nori balandį padangėn skraidinti

     Ir seno, ir jauno ranka.

     Balandžio jokis nesugeba vanagas

     Sugauti ir sudraskyti.

     Gražu pažiūrėti, kai, priešo išvengdamas,

     Jis saulėje nardo ir švyti.

     Kai pašelmenėj ar ant stogo

     Burkuoja balandžių pora susiglaudus,

     Ir seno, ir jauno krūtinę

     Užplūsta jausmai,

     Svajingi ir džiugūs, ir graudūs.

     Pavasario saulėj su sprogstančiu pumpuru

     Balandy pražysta gražiausia svaja.

     Teklesti pasaulyje

     Meilė ir džiaugsmas

     Taikos globoje.

    

     1960.VI.20

    

      

     Gegužis

    

     Gegužį dainavo ne vienas poetas,

     Ir man čia belieka nedaug kas pridėti.

     Gal dainas dainuoti, daug kartų girdėtas?

     Alyvų paunksmėj svajot ir mylėti?

     Norėčiau aš vien į tą meilės idilę

     Įpinti nors vieną rūstesnę gaidą.

     Prabilkit, kas skurdot per žiemą nutilę!

     Pavasario audros te jūsų nebaido.

     Išeikit į laisvę, kai pirmas griaustinis

     Ir žaibas paskatins pavasario liūtį.

     Ir ryžto balsai nuaidės iš krūtinės,

     Kad gera šioj žemėj gyventi ir būti.

     Būk sveikas, geguži, pražydęs raudonai,

     Maištingom, viltingom dainom nuskardėjęs!

     Pakilo į saulę širdžių milijonai,

     Laisvų kaip tas drumstas pavasario vėjas.

     Jos šlovina laisvę, kur laisvė pražydo,

     Jos smerkia vergovę, kur slegia vergovė.

     Teskamba balsai, kur gegužy pragydo,

     Teskleidžias žiedai, kuriuos saulė sukrovė.

    

     1960.VI.20

    

      

     Birželis

    

     Iš kur tas ulbėjimas smuikų ir fleitų?

     Iš kur tas svaiginantis širdį andante?

     Kad tik nenutiltų, kad tik nepraeitų

     Taip greitai birželio simfonijos šventė!

     Tačiau ta naktis taip trumpa nematytai!

     Dar žvaigždės zenite sužibti nespėjo,

     O paukščiai jau brėkštantį sveikina rytą,

     Ir topolių lapai guviai sušnarėjo.

     O aš dar nenoriu nė saulės, nė ryto.

     Nenoriu, kad sutemų burtai praeitų.

     Nurimus širdis visą amžių klausytų

     Birželio simfonijos smuikų ir fleitų.

    

     1962.VII.31

    

      

     Liepa

    

     Man liepos mėnesis – ramybė.

     Visi jausmai atostogauja.

     Jau praeity gegužio aistros,

     O dar toli rudens klampynė,

     Ir, rodos, žemėj nieko naujo.

     Oi, netikėk!

     Kai saulė triūsia visą dieną,

     Net niūrūs pašaliai nušvitę.

     Giliausiam patvorio brūzgyne

     Išgirsi dūzgiant darbščią bitę.

     Nuo dulkių vyšnią ir avietę

     Nuplaus griaustinis su lietum.

     O jei dienovidį išalksi,

     Tu sausą, kietą duonos plutą

     Patepki kvepiančiu medum.

     Štai vakarai ugnim žioruoja,

     Ir saulė glosto pilką kalvą.

     Pasilypėk į tą kalnelį

     Ir vasaros nakties ramybei

     Nulenki galvą.

    

     1962.I.19

    

      

     Rugpjūtis

    

     Jau nužvangėjo paskutiniai dalgiai,

     Ir pasišiaušė dirvose ražienos.

     Laukuos erdvu, –

     Ir taip man gera,

     Kad esu čia vienas.

     Aš tyčia išėjau šį vakarą vėlai,

     Kai prieblandos žara už tų kalvų išblėso, –

     Ir įkvepiu giliai –

     Lig pat širdies –

     Gaivinančią rugpjūčio vėsą.

     Man ši naktis – seniai lauktoji šventė.

     Žvelgiu aukštyn į dangų, juodą, gilų, –

     Ten pirmąsyk taip skaidriai šviečia žvaigždės, –

     O jau širdy seniai dienos aidai nutilo.

     Rugpjūčio naktį žvaigždės didelės ir skaidrios.

     Rugpjūčio naktį žvaigždės žemėn krinta.

     Jau!.. Suplieskė viena!..

     Per visą dangų takas

     Lig pat manęs auksinėm žiežirbom sušvinta.

     Vidurnaktis.

     Lyg kažkoks garsas toly nuaidėjo...

     Jau metas grįžt iš tos nakties,

     Vėsios, tylios.

     O žvaigždės dar ryškiau padangėj suspindėjo.

     Gal dar viena nukris?

     Ir aš nenoriu grįžti atgalios.

    

     1962.I.30

    

      

     Rugsėjis

    

     Į dirvą pasėto žiemkenčio

     Rugio ir kviečio

     Prasikalė pirmas daigas, –

     Ir štai jau želmuo

     Rugsėjy vešliai sužaliavo.

     Tai kas, kad jį rudenio šalnos

     Baltu šerkšnu marins naktimis, –

     Tai kas, kad jį gruodas

     Sukaustys sustingusioj žemėj, –

     Tai kas, kad jį speigas ir pūgos

     Užklos patalais balto sniego!

     Pakilus pavasario saulei,

     Pakils ir rugsėjo želmuo

     Ir vasarą bręstančiom varpom

     Kaip jūra plačiai subanguos.

     Bus duonos,

     Juodos, kasdieninės,

     Bus šventėms

     Balto pyrago.

    

     1962.VIII.4

    

      

     Spalis

    

     Tavo paletėj visoki dažai.

     Liepas ir beržus prie kelio,

     Klevus ir kaštonus pakiemiais

     Geltonai, rudai ir raudonai paišai,

     O dangui nesigaili pilko

     Su mėlynom properšom

     Ir šitais lengvais debesėliais

     Iš balzgano šilko.

     Pro juos į pakalnės šešėlius antai

     Dar spindulius saulės

     Kur ne kur barstai.

     Dėkoju tau, spali,

     Už tuos stebuklingus dažus,

     Kad, baigiantis mano šių metų kelionei,

     Palydi mane į tamsą ir šaltį

     Šviesiai nusiteikęs

     Ir toks gražus!

    

     1962.VIII.6

    

      

     Lapkritis

    

     Ir vėl ta dargana!

     Ir vėl tie lapkričio drėgni, šėmi rūkai!

     Ir vėl širdis migloto liūdesio pilna,

     Kad taip toli

     Tu giedrą džiaugsmą palikai.

     Tačiau nesižvalgyk

     Atgal į saulėtus vaizdus.

     Dar vienąsyk

     Būk šaltas, kietas

     Ir rūstus.

     Nesižvalgyki atgalios

     Į tai,

     Ko šiandien nematai.

     Daugiau tavęs nebevilios

     Nei saulės burtai,

     Nei žiedai.

     Kai sniegas lauką užpustys

     Ir ledas vandenis užties,

     Tu būsi vienišas svetys

     Trumpos dienos,

     Ilgos nakties.

    

     1961.XI.23

    

      

     Gruodis

    

     Kelionė buvo neilga.

     Jau žengiam paskutinį žingsnį –

     Ir pabaiga.

     Pirmyn su nerimu žvelgiu.

     Širdy gėla ir maudulys.

     Į juodą, žvarbią gruodžio naktį

     Ir vėl mintis nuklys.

     Pradžioj žiemos naktis ilga,

     Gal siautės vėtra ir pūga,

     Gal speigas, alkanas, žiaurus,

     Atidarys godžius nasrus.

     Taip, iš tiesų.

     Ir dienomis, ir naktimis

     Niūru, tamsu.

     Ir šaltis spaudžia vis labiau,

     Ir vėjas rūstauja žvarbiau, –

     Ir aš einu be atvangos

     Sutikt žiemos,

     Šaltos, ilgos.

     Bet šitai baigias gruodis jau,

     Ir sieloje staiga šviesiau.

     Tegul sau siautėja pūga, –

     Jau skelbia gruodžio pabaiga:

     Tau grįžta saulė!

     Ir aš kartoju:

     Saulė grįžta!

     Ir štai krūtinėj pajuntu

     Atkaklų ryžtą:

     Pro speigą, vėtrą ir pūgas

     Į grįžtančią šiandieną saulę

     Ištiest rankas!

    

     1961.XII.5

    

    

     Rudenį

    

     Lik sveikas, lape,

     Šalnos šią naktį

     Pakąstas, –

     Ant mano tako

     Ankstybą rytmetį

     Rastas.

     Matau, kad saulės

     Stropi tarnyba

     Sutriko.

     Tik varna kranksi

     Ant medžio stagaro

     Pliko.

     O man neliūdna.

     Einu taku tuo

     Kaip jaunas.

     Žinau, kad naujas

     Ant stagaro pumpuras

     Kraunas.

    

     Kaunas 1959.X.7

    

    

     Šitas pavasaris

    

     Išeisiu, sakau, tą ankstyvo pavasario rytą

     Į didelį kelią, į saulėtą lauką,

     Į žydrą padangę, į nuostabią buitį,

     Lig šiol nepatirtą, lig šiol nematytą,

     Kur mėlynos vilnys kalnelių viršūnėm sruvena

     Varpai sidabriniai padangėj skardena –

     Ir viską, kas juoda, ir viską, kas sena,

     Sutirpdo, suskaldo, naikina ir griauna,

   O kelia ir ugdo, kas nauja ir jauna.

     Man daugel pavasarių sveikinti teko.

     Bet šitas, bet šitas!

     Jis liks širdyje amžinai įrašytas

     Su džiaugsmo verpetais, su sielvarto lūžiais,

     Su nerimastingom mintim galvoje

     Ir su ilgesinga svaja.

     – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –

     Ir štai aš pavasario plotais klampoju,

     Velėną minu ir per balą brendu.

     Pakriūtėje sniegas dar gurgžda po kojų,

     Ir pėdos kreivai slidinėja ledu.

     O miško pavėsy prie pelkėto liūno

     Pliki stagarai dar be pumpuro tūno,

     Pilkom samanom pasišiaušę krantai,

     Ir pūsčioja vėjas piktai.

     Į saulę, į saulę!

     Į tą pakelės spinduliuotą viršūnę!

     Prasmeki, tu pelkėtas raiste ir liūne!

     Pavasario godos ir viltys ne tau!

     Aš naują gyvybę staiga pajutau

     Savo dvasioj ir kūne.

     Aplink stebuklinga – erdvu ir šviesu.

     Krūtinėj dar niekad nebuvo

     Taip laisva, didinga, guvu ir drąsu.

     Lyg tartum aš viso pasaulio

     Valdovas esu!

     Žvelgiu atgalios –

     Nei liūno, nei balų.

     Tik, rodos, ten krištolo vaiskūs stiklai,

     Juose gi padangės žydri gabalai,

     Ir saulių šimtai suliepsnoję

     Mirgėdamos pelkėj skrajoja.

     Žvelgiu dar į tolių miglotas erdves –

     Ar mėlynam ruime nerasiu tavęs,

     Tu manojo ilgesio drauge šviesi.

     Kokiam tu pavasario burte esi?

     Aš ieškau tavęs,

     Kur saulėtos vilnys kalnelių viršūnėm plevena,

     Sidabro varpai iš padangės skardena

     Ir viską, kas juoda, ir viską, kas sena,

     Sutirpdo, suskaldo, naikina ir griauna,

     O kelia ir ugdo,

     Kas nauja ir jauna.

     Bet šitai ant saulės užslinko

     Niūrus debesėlis,

     Ir mano viršūnę užklojo

     Šešėlis.

     O mėlynos erdvės masina

     Ir širdį neramią graudina,

     Ir toliai vilioja migloti

     Pavasario džiaugsmo

     Ir meilės ieškoti.

    

     Vilnius 1960.IV.14

    

    

     Per vėlai

   

     Ant kelio, ant lauko purvynas,

     Dar eina iš žemės šalti pašalai.

     Dėl ko gi ir mano krūtinėj

     Jausmų pumpuruotas daigynas

     Atgijo šįkart taip vėlai, taip vėlai?

     Šį rytą visur stebuklinga:

     Ir paukščiai pragydo, ir sodai pražydo.

     Masina pavasario šventės stalai, –

     Svečių į tą puotą nestinga.

     Tik aš į ją kviestas, deja, per vėlai.

     Aš meilės svajų vieną sykį

     Pavasario rytą klausiausi mielai, –

     Ir vienas man žodis į širdį įkrito.

     Tą žodį man šiandien tu vėl pasakyki,

     Kad ir per vėlai, per vėlai...

    

     1960.IV.18

    

      

     II. Nemigų būsenos

    

     Nemiga

    

     Įkyrėjo sąmonės skaidri šviesa,

     Minčių judrus gyvatynas.

     Per jautri pasidarė klausa –

     Už sienos knarkia kaimynas.

     Tą ilgą nuobodžią naktį

     Širdis per stropiai ėmė plakti,

     Ir akys, tamsoj apsipratę, įžiūri

     Vakarykštės dienos klaikų tūrį.

     Nieko nelaukiu iš tos ilgos nakties,

     Vien tik juodos tylios nebūties.

    

     Vilnius 1959.X.28

    

      

     Juodieji varnai

    

     Aš norėčiau šį rytą pabusti

     Su šviesiom mintim,

     Su gerais troškimais.

     Tegu šių sutemų juodi varnai

     Skrenda šalimais!

     Klausyk – jie jau čia!

     Jie suka aplinkui

     Ir kranksi

     Savo gerkle godžia.

     Ne, geriau jau šią naktį užmigti

     Mirties miegu...

     Ak, ir vėl tos juodos mintys!

     Varyk jas šalin!

     Išnykit!.. Prasmekit!..

     Ne, palūkėki... Tegu, tegu!..

    

     Kaunas 1959.X.15

    

      

     Sapnai

    

     Sapnuoju jų visokių –

     Gerų ir blogų,

     Švarių ir begėdiškų.

     Nuo vienų saldu krūtinėje daros,

     Kiti kamuoja

     Kaip klaikus košmaras.

     Džiaugiuosi, kai šitie nuo siaubo

     Pavirsta į nieką.

     Negaila nė tų,

     Kurie su šypsniu,

     Auštant dienai, palieka.

     Tačiau to vienintelio pasigendu,

     Kuriame juodą naktį

     Pasirodei man tu.

    

     1959.XI.1

    

      

     Pavydas

    

     Vakar vidurnaktį

     Aršioj kovoj

     Tariausi pavydui išlupęs nagus,

     Kad jis mano meilės daugiau nedraskytų.

     Paskui užmigau giliu miegu

     Ir kėliaus su saulėtu rytu –

     Ir visą dieną

     Man buvo ramu ir džiugu.

     Bet šitai jau prieblandoj slenka šešėliai,

     Ir kažkas krūtinėj maudžia.

     Ir dilgina vėlei

     Tą opą prakeiktą, skaudžią.

     O Dieve!

     Ir vėl tas žodis –

     Tas šypsnis –

     Tas žvilgsnis –

     Ta ašara,

     Nuriedus vogčia!

     Ir vėl ta pati kančia!

     Atgijo krūtinėj žvėris plėšrus,

     Išleido nagus, atidarė nasrus,

     Kad vėl mano meilę draskytų

     Per naktį,

     Lig ryto – – –

    

     1959.X.31

    

      

     Noriu būti sveikas

    

     Daug kartų buvau susirgęs

     Ir pasveikau tiek pat kartų.

     Tačiau dėl kažkokio pikto

     Širdis vėl ligi dugno apkarto.

     Ir šiandien štai vėl krūtinę spaudžia,

     Ir vėl nebrandu sau vietos...

     Ir kas gi man džiaugtis draudžia,

     Jei mūsų širdys draugyste susietos?

     O šiandien taip trokštu pasveikti!

     Tu šiandien mane atlankyti rengies.

     Aš noriu, kad tau nebebūtų dingsties

     Manęs nei gailėtis, nei peikti.

     Ir kad nesakytum:

     – Tu vėl negaluoji?

     Tai veikia oro staigi atmaina:

     Vakar buvo saulėta, šilta,

     O šiandien, matai, dargana... –

     Ak, nekalbėki!

     Jau tų aimanų man pakanka,

     Gana! – –

     Aš noriu būt sveikas,

     Nepaisant bet kokio oro,

     Nepaisant kažkieno noro –

     Gal gero, o gal ir nedoro...

     Aš noriu būt sveikas!

     Stiprus!

     Ir savo būty viešpatauti!

     Nekenčiu aš mirties!

     Aš noriu tą ligą išrauti

     Iš kaulų –

     Smegenų –

     Ir širdies!

     Aš noriu ją draskyti

     Dantimis ir nagais!

     Aš noriu būt sveikas

     Visais laikais!

     O šiandien aš vėl susirgau,

     Kai trokštu džiaugsmo ir saulės,

     Draugystės ir meilės.

     Ak, žmogau! – –

    

     1959.XII.13

    

      

     Savo kūnui

    

     Užjausdamas klausiu tave,

     Tu mano liguistas, išvargintas kūne:

     Ar mudu pasieksim prieš naktį

     Dar vieną, galbūt paskutinę viršūnę?

     Tu man kaip kantrus kalniečio išakas

     Stenėdamas, klupdamas, nori nenori,

     Tempi mano viso gyvenimo svorį,

     O po kojų kaskart vis kietesnis, siauresnis mūs takas.

     Kai kada pasitaiko,

     Atsiminęs jaunystę, po laiko,

     Išakas mitriai pasispardo...

     Ak vargše tu mano, kantrus gyvulėli,

     Žinau, kad čia pat pasigesi tu vėlei

     Savo lovio ir gardo...

     Gana! Nebetęsiu!

     Juk dar taip neseniai

     Man ėmė aitrinti lūpas

     Tie ironijos kartūs šypsniai.

     Ir dar taip neseniai -

     Gal tik vakar –

     Kaip paukštė plasnojo dvasia

     Ir tiesė į viršų sparnus, –

     O širdies gelmėse

     Lemties grėsmingam sprendimui

     Ir šiandien esu neklusnus,

     Ir šiandien tikiuosi kartu su tavim,

     Tu mano liguistas, išvargintas kūne,

     Pasiekti prieš naktį

     Dar vieną viršūnę.

    

     1960.I.29

    

     Nenorėki būti per daug dorovingas

    

     Nenorėki būti per daug dorovingas

     Kaip tas išsilaižęs šventeiva.

     Tebūnie tavo sieloj kai kas ydinga,

     Kai kas nesuderinta, kreiva.

     Sutiksi ne vieną sielą ligotą

     Ir širdį su nuodėmės randu giliu.

     Palik tada už durų savo šviesų protą

     Kartu su dorovės trumpu masteliu.

     Šventeivos kaip cukrus saldi šypsena

     Ir akys į dangų pakeltos.

     Tačiau širdis klampaus dumblo pilna,

     Jis visas kaip ledo luitas šaltas.

     Tegu tavo žvilgsnis dažnai bus rūstus.

     Jei suklupsi, iš pikto apmaudo verki, –

     Bet klystančiam būk visados atlaidus

     Ir kenčiančio niekad nesmerki.

    

     1959.XI.24

    

      

     Baimė

    

     Ji seka mane visur, visada.

     Jos vyzdžiai skverbias pro kiekvieną plyšį.

     Jos rankoj gumbuota, kreiva lazda,

     Jos baisūs dantys pro lūpas kyši.

     Tokią ją man pasakos piešė vaikystėj,

     O pasakom šiandie netiki nieks.

     Ne viena iš galvos išgaravo kvailystė –

     Ir raganų burtai širdies nepasieks.

     Ir aš per tiek metų tapau protingu.

     Nešiaušia plaukų gaidžiagystėj velniai,

     Ir, rodosi, jokio man šulo nestinga:

     Spiritistų seansų nelankau jau seniai.

     O tačiau nežinau, kas many dar glūdi

     Ir jaudina širdį lig pat gelmių.

     Dienovidžio saulėj ar vidurnakčio gūdy

     Svyra galva nuo minčių neramių.

     Ir vėl lyg vaikas tamsos bijausi,

     Ir vėl kvailai prietaringu tampu.

     Ilgai aš patamsių klanuos rausiausi,

     O štai ant lygaus kelio klumpu.

    

     1960.I.31

    

      

     Aš ir tu

    

     Mano rankos baltos,

     O tavosios kaip žemė.

     Mano veidas skaistus ir švelnus,

     O tavo – raukšlių išvagotas.

     Aš einu aukštai iškėlęs galvą,

     Su šypsniu lūpose

     Ir spindinčiom akim,

     O tu, vargų naštos prislėgtas,

     Žengi į žemę galvą panarinęs.

     Kai mudu einam aikštėmis ir gatvėm,

     Ašai – kaip saulės atspindys,

     O tu – kaip varganas nakties šešėlis.

     Tačiau vidurnaktį,

     Kai apgaulingos regimybės nyksta melas

     Ir vien tik žvaigždės sielos gelmenas paliečia

     Nakty paskendusio žmogaus, –

     Tavajam veide šypsnys šviečia,

     Ir tu miegi palaiminto miegu.

     Aš – sielvartingoj nemigoj blaškaus,

     Ir man taip liūdna ir klaiku.

    

     1960.V.1

    

      

     ***

    

     Naktis. Mėnesiena. Tylu. Ramu.

     Dėl ko gi vėl širdy kartu ir drumsta?

     Kieno ranka į krištolo šaltinį

     Paleido sunkų molio grumstą?

     Jau aušta rytas.

     Srovė nerimsta, kunkuliuoja –

     Norėtų saulėj nuskaidrėti.

     Deja, vanduo dar vis putotas, drumstas.

     Giliai šaltinyje nugrimzdo

     Tas kietas, plikas molio grumstas.

    

     1959.XI.27

      

    

     Jei nori

    

     Jei nori,

     Tampyk mano kūno

     Kiekvieną gyslelę!

     Tegul mano kaulus ir sąnarius

     Skauda ir gelia.

     Jei nori,

     Užpūsk mano sieloj

     Kiekvieną šviesos spindulėlį.

     Tegul aš nugrimsiu

     Į juodą kaip grabas

     Šešėlį.

     Nelieski tačiau širdyje

     Tos mažutės kertelės,

     Kur sutemų prieblandoj

     Vakarių žarų atspindžiuos

     Tau meldžiuos.

    

     1960.V.10

    

      

     ***

    

     Varyki greitai

     Tą mintį abuoją, palaikę.

     Tau džiaugsmo ir meilės

     Šiandien taip reikia,

     Taip reikia.

     Esi kaip žemė

     Kaitros nugairintu skruostu.

     Tegu jį draugo rankos,

     Švelnios ir vėsios,

     Paglosto.

     Tegul jo lūpos,

     Sutikę tavąsias,

     Išblaško tą nuojautą klaikią.

     Tau džiaugsmo ir meilės

     Šiandien taip reikia,

     Taip reikia!

    

     Kaunas 1961.VII.14

    

    

     Kavalkada

    

     Juodi žirgai,

     Vienplaukiai raiteliai,

     Ant pečių baltos skraistės.

     Pakelėj gūdžiai topoliai švokštė,

     O prieky

     Saulėlydžio liepsnos laistės.

     Daužė to vieškelio akmenis

     Kaustytos plienu kanopos,

     Žiežirbos tryško į šalį,

     Ir skraistės it plėšrūs paukščiai

     Sutemoj plakės,

     Ir raitelių garbanos draikės.

     Ir skriejo, ir skriejo, ir skriejo

     Šiurpi kavalkada,

     Krūtinėj užgniauždama žadą.

     Ak, sėsčiau ir aš

     Ant to juodo žirgo!

     Ak, skriečiau ir aš

     Į tą sutemų žarą!

     Sustoki, palauki,

     Šiurpi kavalkada!

     Tegul gi ir mano apsvaigsta galva,

     Tegul gi ir man krūtinėj

     Užgniaužia žadą!

     Jie skrieja, jie skrieja tolyn ir tolyn,

     Palieka šlamančių topolių kelią.

     Jau štai paskutinis

     Žiežirbas skelia

     Pakaustyta plieno kanopa.

     Praskriejo – –

     Likausi – – –

     Tai būta vien sapno..

     O širdį krūtinėj

     Taip sopa – – –

    

     1962.III.5

    

      

     Pakelėj

    

     Jau svaigsta galva,

     Ir kojos tarnaut atsisako.

     Joms mindžioti žemės takus

     Turbūt jau pakako,

     Pakako – – –

     Plačių ir siaurų,

     Tiesių ir šakotų –

     Tu jųjų išvaikščiojai daug.

     Dabar prie to vingio,

     Kur dingsta pakalnėj miglotoj,

     Pasilsėk ir palauk.

     Palauk, kol žemai ten

     Sušvis žiburiai,

     Kol pėdos atslūgs sutinę.

     Tada vėl pakilki ir eiki

     Į tau pažadėtą nakvynę.

    

     1962.II.26

    

    

     Lopšinė

    

     Užmiki, vis vien kas bebūtum, –

     Ar tu mano draugas, ar priešas –

     Sakau tau:

     Labanakt, užmiki...

     Tą naktį praeivę su juoda skraiste ant peties

     Kaip vaikas augyvę

     Prie lopšio mielai pasitiki.

     Labanakt, užmiki...

     Užmerki akis kietai kietai

     Ir pirštais užspauski ausis!

     Jau sutemom dengias dangaus skliautai,

     Ateina naktis – –

     Varyki šalin tas mintis,

     Kad nieko daugiau neregėtum,

     Kad nieko daugiau negirdėtum,

     Kad nieko nejaustum daugiau.

     Labanakt, užmiki,

     Kad, rytui išaušus,

     Širdis tau suplaktų smagiau.

   Laimingas, kas tiki,

     Kad rytą vėl saulė sušvis,

     Nors dabar tik naktis, tik naktis.

     Vis vien kas bebūtum, –

     Sakau tau:

     Labanakt, užmiki – –

     Laimingas, kas tiki – –

    

     1962.III.13

    

      

     III. Su šypsniu atlaidžiu

    

     Sonetai

    

     Sekant Šekspyru

      

      I

    

     Tik jūra ir dangus, ir sutemų šešėliai, –

     Šešėliuose trapus mergaitės siluetas,

     Iš sutemų išniręs trumpai valandėlei,

     O gal kada sapne vidurnaktį regėtas.

     Mergaitės pėdsakus šalta banga nuplovė,

     Bet man negaila jų; likimas toks dosnus:

     Prašvitusių dienų gyvenimo tikrovė

     Jau pralenkė svajones, viltis ir sapnus.

     Nes ta, kur sutemoj kadais mane žavėjo,

     Dienovidžio šviesoj štai žengia su manim.

     Iš sutemų žaros ji pas mane atėjo

     Su šypsniu lūpose ir mylinčia širdim.

     Dabar aš saulėje gyventi pasiryžtu,

     Kad mano mylima į sutemas negrįžtų.

    

     1955.II.25

      

     II

    

     Atleiski man, jei aš tave užvyliau

     Ir tavo lūkesčiai kaip sapnas žus.

     Aš nejučiom į tavo širdį pyliau

     Tuos sielvarto apnuodytus lašus.

     Kaip niekadaris, lobį išeikvojęs,

     Tolyn į juodą nežinią brendu.

     Tik gailesis krūtinėje kerojas

     Su tavo žvilgsniu, šypsniu ir vardu.

     Nueisi tu, mūs meile nusivylus,

     Žvarbi naktis mane apgaubs juodai.

     Buvai tu meilę meilėje pamilus,

     Bet meilės džiaugsmo meilėj neradai.

     O galgi tavo lūpos man įrodys,

     Jog neteisus šis juodas mano žodis.

    

     1955.II.26

      

     III

    

     Mes klausėm Šuberto, Bethoveno ir Bacho,

     Ir Mocarto džiaugsmingų dieviškų garsų.

     Atminus tai, ir šiandien man širdis dar plaka,

     Kad buvo su tavim taip gera ir šviesu.

     Jaučiau tave grėsmėj įtūžusio likimo

     Ir šėlstančiame Bacho fugų gaivale,

     Jaučiau tave, kai audros skliautuose nurimo

     Ir stygos sudūzgė harmonija tylia.

     Praėjo visa tai kaip šviesūs sapno monai,

     Bet aš širdy toliau tą muziką tęsiu.

     Ir grįžta atgalios tie stebuklingi tonai,

     Ir kelia man naujų aidų ir atgarsių.

     Ar tu, manęs pasilgus, kartais paspėlioji,

     Kad taip kartojasi ir mūsų „Nebaigtoji“?

    

     1955.II.26

    

     IV

    

     Vilnelė tau pritardama čiurlena,

     O tu man Šubertą tyliai niūniuoji.

     Ar gali kas atstoti tokį meną,

     Kai jį suteikia draugui mylimoji?

     Girdėjau aš nemaž puikių duetų,

     Skambiais garsais aidėjo šviesios salės,

     Bet nėr tokio, kuris labiau žavėtų

     Nei šis pakrantėse sraunios Vilnelės.

     Kaip pasakoj mes žengiame abudu

     Tolyn į siaurą akmenėtą taką.

     Abiem vienoda nuojauta nubudo,

     Vienu ritmu širdis krūtinėj plaka.

     Sustoki tad: esi tokia graži –

     Akimirka, gyvenimą puoši.

    

     1955.III.9

      

     V

    

     Mane masina Vilniaus bokštai ir gatvelės,

     Ir mėlyni pušynai šlaitų ir krantų, –

     Ir sraunūs vandenys nerimstančios Vilnelės,

     Ir daug kitų žavingų vietų ir vardų.

     Ir lyg sapne regiu aš Miestą stebuklingą

     Pro gotikos vitražų mėlynus stiklus, –

     Ir žemės šios buitis jau man nereikalinga,

     Tapau jai svetimas, nykus ir nebylus.

     Ten kažin kur padangėj raizgos šviesios gijos

     Ir debesis nuplauna mėlyna banga.

     Bet kodėl gi širdis to tyro aukščio bijos

     Ir į miglotą žemę tiesiasi ranka?

     Žinau: tai ta, kurią visa širdim myliu,

     Keliauja žemės vingių nykstamu keliu.

    

     Kaunas, klinikos 1955.IV.27

      

     VI

    

     Tą naktį vėjuotą, tą naktį žvarbiai šviesią

     Geltonais lapais parke puošėsi klevai.

     Tą naktį nežinia kur mudu ėjom dviese,

     Tą naktį tu mane per sapną bučiavai.

     Ir šaltos tavo lūpos lūpas palytėjo

     Kaip ta šalna, kur kanda gelstančius lapus.

     O lapai blaškėsi nuo tos šalnos ir vėjo,

     Ir sklido tolyje šnarėjimas šiurpus.

     Praėjo daug dienų – ir vėl tave sapnuoju.

     Esi tu su manim, kaip tuomet kad buvai,

     Tačiau aplink dangus ir jūra mėlynuoja,

     Ir šnara sulapoję saulėje klevai.

     Dabar, kai vėl šalna klevus geltonai kanda,

     Širdis pavasario sapne tave suranda.

    

     Lovoje, sergant 1955.X.27

      

     VII

    

     Mane į guolį nubloškė liga,

     Ir akys pro rūkus pasaulį mato.

     O tu esi graži, skaisti, sveika –

     Ir šitai pavaduoja man sveikatą.

     Jaučiu tave prie džiūstančios burnos,

     Ir veidą atgaji srovė paliečia.

     Širdis nauja gyvybe suplasnos,

     Jei tavo akys taip arti man šviečia.

     Tuoj skaidrios žvaigždės naktį suspindės,

     Ir gesdamas liepsnos žarų raudonis.

     Ir vėl mane į sapną palydės

     Tavųjų lūpų ilgesingas skonis.

     Dabar nebaisūs man likimo kirčiai:

     Tu meilėje mane išplėštum mirčiai.

    

     1957.X.26

    

     VIII

    

     Pro murzinus stiklus padangė matos,

     Mirgėdami sparnais balandžiai skraido.

     Malonų, šiltą spindulį sveikatos

     Jaučiu ant savo išvagoto veido.

     Ramiai pailsę akys užsimerkia,

     O spindulys gelmėj kaip saulė šviečia.

     Kažkas šalia tyliai iš laimės verkia,

     Kažkas pirštus man glostomai paliečia:

     – Pakilk ir eik tolyn, tolyn į priekį

     Ties bedugne aukštai iškeltu tiltu

     Ir saulėj spindinčių viršūnių sieki,

     Kad jau širdis daugiau nenusiviltų.

     Einu. Tyla be atgarsio, be aido...

     Mirgėdami sparnais balandžiai skraido.

    

     Vilnius, ligoninė 1957.XI.3

    

     IX

    

     Ištiesk man ranką, jei kely pailsiu.

     Tas kelias kietas, siauras ir status.

     Žinau, aš niekad vienas nepakilsiu

   Į aukšty spindinčius, skambius krantus.

     Žinau – ir tau širdis krauju paplūsta,

     Kai aš jėgų netekęs suklumpu,

     Ir tu regi vien žvilgsnį mano rūstų,

     O man krūtinėj tuščia ir šiurpu.

     Tada ištieski man pagalbos ranką

     Ir pažiūrėk su meile į akis.

     To vieno tavo žvilgsnio man pakanka,

     Ir jau žinau – dvasia ir vėl atgis.

     Tegu mūs kelias siauras ir status –

     Pasieksim aukšty spindinčius krantus.

    

     1958.IV.1

      

     X

    

     Jei šiandien tau ir liūdna, ir graudu,

     Ir kaip nutildyt skausmą nežinai,

     Nesmerk šviesiųjų džiaugsmo valandų,

     Kurias dar vakar gyvenai.

     Galbūt ir vakar pro juokus slapta

     Širdy tu karčią ašarą tramdei,

     Bet prasiblaivė skausmo valanda

     Taip netikėtai nuostabiai.

     Tegul laimingos buvusios dienos

     Šypsnys prablaivo širdį ir akis.

     Nesmerki vakarykštės valandos –

     Tegul ji šiandien vėl atgis.

     Tu vėl man su žvilgsniu skaidriu, giliu

     Dar kartą pasakyk – myliu.

    

     1958.IV.23

    

     XI

    

     Aš šiandien tau aukoju dar vieną sonetą.

     Jame netolimų dienų aidai plevena.

     Tie šviesūs atminimai dar širdy gyvena,

     Kaip buvo džiaugtasi, svajota ir mylėta.

     Buvai tu man dosnaus likimo pažadėta,

     Kad neramios buities saulėlydį nušviestum,

     Kad, sielvartui užėjus, ranką man ištiestum,

     Kad rastum manyje ir draugą, ir poetą.

     Ir štai gyva verdenė širdyje išseko.

     Tu nuėjai viena naujų versmių ieškoti.

     Jau linksta pakelėj žolės stiebai rasoti,

     Ir driekiasi šešėliai ant duobėto tako.

     Nejaugi tavo akys man nebesušvis,

     Nejau mane priglobs vien ta niūri naktis?

    

     Kaunas 1959.X.13

    

     XII

    

     Ir vienas, ir vienišas stoviu šių sutemų gūdy,

     Lydėdamas temstančią, liūdną buities savo dieną.

     Žinau, kad neverta dėl to kruvinai skaudint širdį –

     Lydėt savo džiaugsmą ir laimę juk man ne pirmiena.

     Bet šiandien ne taip. Kas tik buvo į dugną nugrimzdę,

     Su kraujo puta kaip sakmėj štai iškilo į viršų.

     Nė vienas vaiduoklis ramiai nepraėjo šalimais

     Ir šaltu atodūsiu širdį paliest nepamiršo.

     Gyventi dar noriu ir džiaugtis gyvybės palaima.

     Ir nušviestą veidą pakelti į dangų žvaigždėtą,

     Ir sutemoj pamestą draugą netyčia sutikti,

     Ir bent prisiminti, kas buvo dar vakar žadėta.

     Ir guodžiuosi vienas: gal draugas, paklydęs tam gūdy,

     Taip pat ir manęs, kaip aš jos, pasiilgsta ir liūdi.

    

     1960.I.6–10

    

     XIII

    

     Čiulbėti saldžiai apie meilę nemoku.

     Nublanko jau lūpos, galva jau širma.

     Jei kartais pragystu, tai stilium sunkoku –

     Prigeso jau žvilgsniai, širdy tuštuma.

     Tačiau ir dabar dar pro sutemų žarą,

     Kai spindesį tavo akių pajuntu,

     Krūtinėj taip šviesu staiga pasidaro

     Ir taip ilgesinga, ir taip graudu.

     Oi, ne!

     Te sielvarto metais man niekas nebando

     Paversti širdies praraja juoda!

     Teskverbias gyvybės syvai ir po randu,

     Raudonu krauju tegu alma žaizda.

     Žinau, nepražys jau skruostai papilkėję –

     Tegu bent krūtinėj širdis nesenėja.

    

     1960.II.20

      

     XIV

    

     Dėkoju tau už džiaugsmo valandėlę –

     Ji saulėtom dienom mane atlanko.

     Veide išnyksta liūdesio šešėliai,

     Kai pajuntu delne aš tavo ranką.

     Dėkoju tau už sielvartą ir gėlą,

     Ir tavąją sudrėkusią blakstieną.

     Jos ašara vaidenas mano sieloj

     Ir tylią naktį, ir neramią dieną.

     Tebus paženklintas vardu tavuoju

     Ir šitas mano dvasios sušvitimas.

     Dabar ką tik svajoju ar dainuoju,

     Džiaugsme ir gėloj mano įkvėpimas.

     Paguosk šypsniu ar skaudink kruvinai –

     Tau mano giesmės, godos ir sapnai.

    

     1959.XII.18

    

     XV

    

     Širdies svyravimai ir proto paklydimai

     Painiam buities kely manęs nebebaugina.

     Į margą puokštę klojas jųjų atminimai –

     Vieni saldžiai paguodžia, o kiti graudina.

     Širdis ne kartą buvo kraujuose paplūdus,

     Galva vidurnakčiuos nuo abejonių svaigo.

     Taip audros ir kaitra naujus brandina grūdus,

     O sprogęs kevalas pagimdo šviesų daigą.

     Saulėlydžio kely aš šiandien vėl sustoju, –

     Ir vėl širdis kraujuoja ir mintis nuklysta.

     Bet kietą akmenį tvirtai jaučiu po kojų,

     Ir akys aukštumoj žvaigždžių takus pažįsta.

     Budėjęs kryžkeliuos, tiktai dabar žinau:

     Ne veltui klaidžiojau, kenčiau ir gyvenau.

    

     1958.III.22

    

    

     Aš tau nesiūlau

    

     Aš tau nesiūlau džiaugtis tuo, kas buvo vakar:

     Kas vakar dar žydėjo, šiandien jau nuvyto.

     O tu esi pasilgus naujo laimės šypsnio,

     Kaip po žvarbios nakties - ramaus ir šilto ryto.

     Tegul visi žiedai, kurie žydėjo vakar,

     Gėlėtu kilimu ant tavo tako klojas,

     Kad tu nueitum galvą išdidžiai pakėlus,

     O mindomi žiedai bučiuotų tavo kojas.

    

     1960.IV.22

    

      

     Aš noriu pabūti vienas

   

     Aš noriu pabūti vienas

     Su tom šviesiomis mintimis.

     Retai kada man pasitaiko,

     Kad šitaip nurimtų širdis.

     Parėjau, atlankęs draugą.

     Ji buvo man labai gera.

     Iš jos akių į krūtinę sruveno

     Gaivinanti, šilta giedra.

     Ji pasakė man vieną žodį –

     Ir širdis vėl patvino džiaugsmu.

     Dabar tegul siautėja rudenio darganos,

     Man gera, šviesu, ramu – –

    

     1959.XI.12, rytas

    

    

     Ir vėl tas sielvartas veide

    

     Ak Viešpatie!

     Ir vėl tas sielvartas veide,

     Ir vėl kartus nusivylimas,

     Ir vėl tos akys ašarotos!

     Ir aš paduoti ranką tau varžausi.

     Man maišosi jausmai

     Ir nieko nebesako protas.

     Ėjau aš pas tave, kaip einam į šventovę –

     Nuskaidrintom mintim ir širdimi skaisčia.

     Ir, rodos, visą juodą sielvartą nuplovė

   Vakarykštė kančia.

     Tačiau kokia pikta nepalaima

     Prislėgus gniaužia mano baugią širdį,

     Kad ji negal be skausmo būti nė vienos

     Trumputės rudenio dienos.

    

     1959.XI.12, vakaras

    

      

     ***

    

     Pasitrauk, mano drauge, į šalį,

     Leisk praeit pro tave atokiau.

     Nesakyki nė vieno man žodžio –

     Aš be priežasties šiandien verkiau.

     Patikėki manim – kas taip verkia,

     Tam ir saulėje šalta ir juoda.

     To krūtinės it požemių urvo

     Nesušildys nė meilės paguoda.

     Man nereikia užuojautos žodžių,

     Ir be meilės nebus man sunkiau.

     Ne, nereikia! Man nieko nereikia –

     Aš be priežasties šiandien verkiau.

    

     1959.XI.15

    

    

     ***

    

     Galbūt atėjo ta juoda diena,

     Kada iš tavo kelio reikia man išnykti.

     Kada širdis, kartumo kupina,

     Turės tramdyt pavydą, sielvartą ir pyktį.

     Tačiau nereikia pavydėti,

     Nereikia sielvartaut

     Ir pykt nereikia.

     Po tos juodos dienos ateina jau naktis,

     Jau spindi aukštyje skliautai žvaigždėti, –

     Nuskaidrina jausmus ir pakelia mintis,

     Ir širdį nuramina veikiai veikiai...

     Oi, ne! Aš veltui kėsinuosi apsigauti –

     Aš noriu meilėj džiaugtis,

     Meilėj sielvartauti.

    

     1959.XI.8

    

      

     ***

    

     Pasviro žemė po kojų.

     Suklupau, atsistoju.

     Kur buvau, kas esu – nežinau.

     Ir veltui surasti save mėginau.

     Renku vien šukes sudaužyto krištolo.

     Ir džiaugsmas, ir sielvartas

     Kažkur nutolo.

     Jei nori, liūdėki ir ašaras liek –

     Dabar man vis tiek, vis tiek, vis tiek...

     Galbūt dar save susirasiu,

     O gal pilkam toly paklysiu...

     Ir kažkur užburtoje rudenio ūkanoj,

     Prie to švelnumu glamonėjančio ežero

     Aš mudviejų meilės miražą

     Dar kartą išvysiu.

     Jei nori, tikėki, jei nori, prisiek –

     Širdy tuštuma: man vis tiek, man vis tiek...

     Bet kažkas krūtinės gelmėj atsiliepia:

     Tie meilės miražai dar kartą atgis...

     Negaliu! – –

     Drėgnas rūkas aptemdė akis...

    

     1959.XI.9

    

      

     ***

    

     Jei aš tave sutikčiau

     Audringą, juodą naktį

     Ir tamsoje nepamatyčiau

     Nei tavo mielo veido,

     Nei nuostabių akių,

     Nei iš širdies gelmių

     Išspinduliuoto meilės žvilgsnio,

     Nei iš tų lūpų sudrėkintų

     Gaivaus kaip ryto saulė šypsnio, –

     Jei aš nei tavo rankos nepaliesčiau,

     Kuri kaip stebuklinga paukštė

     Švelnių sparnų šilkinėm plunksnom

     Mane per sapną glamonėjo, –

     Vis tiek

     Širdis džiaugsmu pradėtų plakti,

     Ir aš tave pažinčiau,

     Jog tai tu, –

     Ir aš tave pašaukčiau

     Skambiu kaip muzika vardu,

     Ir pasakyčiau,

     Kad tą audringą, juodą naktį

     Tik dėl tavęs širdis

     Džiaugsmu pradėjo plakti.

    

     1958.XI.20

    

      

     Nakties keliu

    

     Į tamsią, ilgą naktį

     Tave vedu.

     Ir einam nežinia kur

     Mes vienu du.

    

     Žinau, negreit išeisim

     Iš tos nakties.

     Ir tu prie mano rankos

     Bailiai glaudies.

    

     Ir aš žengiu be baimės

     Keliu tuščiu.

     Ir gera man, kad šitaip

     Tave jaučiu.

    

     1961.I.25

    

     Jei neganda mudu išskirtų

    

     Jei neganda mudviejų širdis išskirtų,

     Tik vieno tave, mano drauge, meldžiu:

     Pamačius mane kai kada iš netyčių,

     Sutiki šypsniu atlaidžiu.

     Galbūt aš praeisiu nykus kaip šešėlis,

     Bet širdį užplūs graudulinga svaja,

     Kad švietė kaip žvaigždės buities mano dienos

     Tiktai su tavim ir tiktai tavyje.

     Bet ne! Nebeleiskime niekam ir niekad

     Apkartint nerimstančių mūsų širdžių.

     Sutikę lydėkim kiekvieną šešėlį

     Šypsniu atlaidžiu.

    

     1960.IV.8

    

      

     Ave vita

    

     I

    

     Šitą dieną niūrią, dieną rūsčią

     Man nereikia tragiškų grimasų.

     Šitą dieną niūrią, dieną rūsčią

     Noriu tarti žodį

     Atvirą ir drąsų.

     Aš nenoriu nieko čia bauginti.

     Kai širdy visi geismai išsenka,

     Nėr man noro Hamletą vaidinti –

     Būti ar nebūti – lygiai menka.

     Rytą saulė kėlėsi pro rūką,

     Vakaro šešėliai kloniais slenka,

     Kažkoks paukštis klykaudamas suka, –

     Viskas lygiai banalu ir menka.

     Amžinybės angoje neveikia

     Jokios mūs trumpos buities vilionės.

     Temstant nakčiai,

     Saulės nebereikia

     Paskutiniam žygiui

     Žemiškos kelionės.

     Temstant nakčiai,

     Man nereikia tragiškų grimasų.

     Paskutiniam žygy

     Žemiškos kelionės

     Noriu tarti žodį

     Atvirą ir drąsų:

     – Sudie, gyvenime!

    

     1962.IX.16

    

    

    

     II

     Bet ne, jis manęs nepaleidžia!

     It liaunas patamsių vijoklis,

     Į aukštį ir šviesą iškopti panūdęs,

     Jis stiepias į saulę silpnu mano kūnu,

     Godžiai šaknimis įsiėda į širdį

     Ir alkanas smegenis čiulpia.

     Gyvenimas dar sykį nori

     Manim pražydėti.

     Aušrom spindulingų saulėtekių,

     Dienovidžių saulės kaitrom,

     Vakarių žarų liepsnomis

     Ir paukščių čiulbėjimu,

     Ir kvepiančių sodų žiedais,

     Ir muzikos žavesiu, –

     Ak, ir meilės svaiginančiais burtais

     Jis nori mane vėl į žemę įdiegti

     Ir vėl mano siela

     Į saulę įkopti.

     Ir aš nežinau,

     Dėl ko šitą vieną vienintelį kartą

     Panūdau melu apsigauti.

     Tada jį apglėbiau

     Kaip brolį, seniai nematytą,

     Ir iš lūpų išsprūdo tas žodis –

     Ave vita!

    

     1963.I.4

    

    Vincas Mykolaitis-Putinas. Būties valanda: eilėraščiai. V.: Vaga, 1965.

 

     putinas_buties_valanda.jpg