tekstai.lt

Vincas Mykolaitis-Putinas. Eilėraščių rinktinė „Tarp dviejų aušrų“ (1927)

b_100_149_16777215_0___images_iliustracijos_2013_tekstai_Putinas_tarp_dvieju_ausru.jpg    Tarp dviejų aušrų pasaulis kaip pasaka. Iš žvilgančių bokštų veizi didelės akys ir jų regėjimu klajoja tavo pačio jautimai. Rytuose jau nuspėji besiartinančią šviesą, bet vakarų atošvaistos atgyja tavy, kaip seniai girdėtų giedojimų aidai. Visi daiktai, kaip blankūs šešėliai, dvilypuojasi tavo regėjime ir tu nebežinai kokiu vardu juos vadinti. Tavo pačio buitis nykiais aidėjimais skrenda į tolį ir tau be galo liūdna.

 

 

 

 

    

     I. IŠ SAULĖTŲ VAIŠIŲ

    

     ROMANSAS

    

     Su pirmuoju pavasario saulės šypsniu

     Tu žieduotu jausmu į mane atskridai. –

     Ir dabar, kai tyloj tavo vardą miniu,

     Vis man juokiasi saulė ir kvepia žiedai.

    

     Nežinau, ar ilgai tu buvai su manim:

     Tarpu dviejų aušrų nesutemo naktis.

     Ir dabar tų aušrų tebešviečia ugnim

     Vakarinis dangus ir manoji buitis.

    

     Nežinau, ar dar vėl tu sugrįši kada,

     Ar kaip džiaugsmas pirmasis spindėsi toli; –

     Bet pavasario saulės šypsniu užburta,

     Tu iš mano akių pasislėpt negali.

    

     Kur tik eičiau, visur spinduliai ir žiedai,

     Merkias akys ir klysta apsvaigus mintis,

     Kaip tada, kai džiaugsmu į mane atkridai, –

     Nors dabar pas mane tik naktis, tik naktis:

    

     1926

    

    

     PAVASARIO SAULĖJ

    

     Kaip akys po verksmo nusišvietė dienos.

     Pavasario saulė – viešnia nuotaikinga:

     Nei sprogstančio džiaugsmo, nei žydinčios meilės

      Gėlių pumpuruose jaunatvei nestinga.

    

     Išeik tik į lauką, kur didelis vėjas

     Kvapia šiluma tave perpūs kiaurai –

     Ir jau nebžinosi, kam siela tau svaigsta

     Ir kam savo lūpas šypsniu pradarai.

    

     Tik eisi ir eisi per žydinčias pievas,

     Aidais šimtastygiais dūzgenančiu plotu –

     Gal pamiršto draugo, gal sutikto žvilgsnio,

     Gal laukiamos meilės tu eisi ieškotų?

    

     Platumas ir laisvė erdvių spinduliuotų,

     Kaip bitę, žieduose tave paskandys, –

     Ir gersi apsvaigęs meilingąjį džiaugsmą

     Pavasario saulės laimingas svetys.

    

     1926

    

    

     VIDURNAKTĮ

    

     Yra viena tik valanda

           Vidur nakties,

     Kada padangių žvaigždynams

           Tyliai meldies.

    

     O spindulingoji erdvė

           Tokia skaidri,

     Kad rodos pats visas žvaigždes

           Širdy turi.

    

     Visa buitis – tiktai vieni

           Melsvi skliautai –

     Ir pats į mėlynas gelmes

           Tu paskendai.

    

     Nebėr daugiau šventos maldos

           Nė nuodėmės:

     Ką tik ištars geismi širdis,

           Dangus laimės.

    

     1924.XI.

    

    

     RUDENIO NAKTĮ

    

     Tyli naktis, šviesi rudens naktis,

     Skambi, kaip dainiaus kankliai šilkastygiai,

     Plikus laukus, ir pievas, ir girias

     Užliejo sidabru taip lygiai, lygiai.

    

     Vėlai aš išėjau į tuščią lauką

     Tavim pasigėrėt, gilus dangau.

     Pakėliau veidą į žvaigždėtą aukštį –

     Ir tartum lašas jūroj išnykau.

    

     Ir nežinau, kad aš buities kelionėj

     Minu vien žemės tremtinio takus,

     O mano džiaugsmas, poilsis ir laisvė

     Toli, kaip aukštos žvaigždės ir dangus.

    

     Ir nežinau, kad ryt ir vėl su saule,

     Ant veido užsimovęs margą kaukę,

     Žingsniuosiu, kaip lyg šiol, į šviesų rūmą,

     Kur nieks mane nei sveikina, nei laukia.

    

     Ir nežinau, kad visos mano dienos

     Bus ta pati be vilties vienuma,

     Kur mano siela, kaip nyki liepsnelė,

     Klajos dangaus žvaigždėto laukdama.

    

     Tyli naktie, šviesi rudens naktie!

     Tau daug yr žiburių dangum spindėti,

     O man širdis viena, tyli liūdna:

     Tau šviesti ir žavėt o man mylėti.

    

     1922

    

    

     TEGU TAVE DIEVAI

    

     Laukuos šalna. Šarmotasai rytys

     Jau tuoj ir mano taką švilpdams nubarstys

     Geltonu gintaru ir baltu sidabru,

     Kad būt širdy ramu, o akyse skaidru.

     Jau pūstelėjo girioj bangos šalto kvapo,

     Geltonu sukuriu įsimetė tarp lapų, –

     Ir kugžda kuklios liepos ir liekni klevai:

     Tegu tave dievai, tegu tave dievai.

    

     Einu tolyn. Dangus dar saulę mąsto

     Ir želmeny mielai pavasarį surastų.

     Bet saulė jau toli su meile ir daina

     Ir tamsžalis želmuo maitinasi šalna.

     O tas, kurio širdis dar saulės burtais kliedą.

     Šią nakt raškys sapne paparčio slaptą žiedą,

     Pabus, išvys šalnas ir šyptelės kreivai:

     Tegu tave dievai, tegu tave dievai...

    

     Žiedų nėra. Tačiau visur dažai

    Ir rodos, pats kartu juos laistai ir paišai.

     Pamiršęs jau gėles, rausvus lapus skini

     Ir saulėtas dienas iš naujo gyveni.

     Ir veizime atgal, tyliu džiaugsmu nurimę,

     Ir laiminam tave, liūdnų spalvų žaidime,

     Kad vienai valandėlei dar mus prigavai:

     Tegu tave dievai, tegu tave dievai...

    

     Skubu atgal. Namai iš tolo moja

     Greičiau į jaukų vidų kelti koją,

     Užvarstyt langines, uždarinėt duris, –

     Ir kai vėjuotos sūtemos aplink užkris,

     Atskleisti prie ugnies tą šviesų, gelsvą lapą,

     Kur saulėtų dienų įbrėžtos aistros tapo,

     Pažvelgt nusišypsot ir atsidust lengvai:

     Tegu tave dievai, tegu tave dievai...

    

     1926

    

    

     RŪPINTOJĖLIS

    

     Dievuli mano, kas per šviesios naktys!

     Ir kas plačių padangių per aukštumas!

     O žvaigždės, žvaigždės! didelės ir mažos

     Taip spindi, net graudu, Dievuli mano.

    

     Išeisiu, sau tariau, ant lygaus kelio:

     Ant lyg^aus kelio tai valia valužė,

     Ant lygaus kelio šviesiąją naktužę

     Tai tik jaunam plačias dūmas dūmoti.

    

     Bet kam gi tu, budrus Dievuli mano,

     Prie lygaus kelio rūpestėliu rymai?

     Prie lygaus kelio, kur vargų vargeliai

     Vieni per dienas dūsaudami vaikšto.

    

     Dievuli mano, ar gi mūsų godos

     Tave prie kelio iš dangaus atprašė,

     Ar gal tos šviesios rudenio naktužės

     Tave iš mūsų žemės išsapnavo?

    

     Priimki gi mane, budrus Rūpintojėli,

     Prie lygaus kelio šiąnakt padūmoti. –

     O kad aukštam danguj tos šviesios žvaigždės

     Taip spindi, net graudu, Dievuli mano.

    

     1926

    

    

     IŠ SAULĖTŲ VAIŠIŲ

    

     Iš vasaros džiaugsmo, iš saulėtų vaišių

     Pailsęs sugrįžau į savo namus.

     Nuploviau versmėj sudulkėjusias kojas

     Ir rankose paslėpiau degantį veidą.

     Už durų dar gaudžia aidai pasiviję,

     Ir ūščioja dar sūkuriai spindulingi,

     Ir plazda džiaugsmu palydovės plaštakės,

     Bet mano namuose jau sūtemos smilksta

     Ir mano krūtinėj – tylos valanda.

    

     Užvylė mane visareginti saulė:

     Žydrąsias akis spinduliais sužavėjo,

     O širdį nykybės šešėliu apsupo,

     Kaip juodu prakeikto likimo sparnu.

     Jaunybe ir meile pražydusį šypsnį

     Svajingai išbraižė ant moteries veido

     Ir galvą lelijų žiedais apipynė, –

     O jų šaknyse išpenėtąją angį

     Paleido ilsėtis pavėsy krūtų.

    

     Išnykite saulės niekingieji monai:

     Aš durų į šviesą daugiau nepraversiu:

     Maištingoje laisvėj bekylančiai dvasiai

     Per ankšta pasaulio šviesumo riboj.

     Lig sūtemų meto tyloj išrymojęs,

     Be gailesčio merdinčią saulę išvydęs,

     Ir tolimą gandą už kalnų nugirdęs,

     Nedegsiu liepsnoto kelionės žibinto,

     Tik vienas išeisiu tyliai pro duris.

    

     Į tolį, į aukštį platus mano kelias:

     Tik balzganos miglos, tik virpančios žvaigždės,

     Tik tolimos mąstančių kalnų viršūnės, –

     Tik plazdantis jausmas: gyvenk ir mylėk!

     Einu, kaip valdovas, ir laisvas ir didis,

     Kaip šiandien nužengęs nuo rankos Kūrėjo

     Į naują, pirmykštę, garuojančią žemę,

     Ant rankų iškėlęs liepsnojančią širdį,

     Einu į pasaulį gyvent ir mylėt.

    

     1922

    

    

     PASAKA

    

     Nuodų taurė karaliaus soste,

     Ant žemės aukso karūna.

     Sukniubus klupo karalaitė –

     Po kojų rožė kruvina.

    

     Per tylią jūrą plaukia laivas,

     Liepsnomis laistos vandenai.

     Be vėjo kelias' drobių burės,

     Kaip gulbinų balti sparnai.

    

     Į krantą žengia jaunas vadas,

     Jį lydi karžygių minia.

     Džiaugsmu jų vėliavos plasnoja

     Ir šarvai blykčioja ugnia.

    

     – Sveika būk, mano karalaite! –

     Žygiuok pirmyn, jaunasai vade".

     – Tolyn neveizi mano akys,

     Tavąsias lūkesy atradę.

    

     Šalis manoji – debesuota..."

     – Bet mes iš saulėtos šalies. –

     Mirties taurė manajam soste..."

     – Tu aukso žvaigždėmis dengies.

    

   Myli? išgerki sosto taurę,

     Tai tavo aš ir karūna."

     – Oi, ne: nei tu, nei karūna,

     Bet vien tik rožė kruvina. . .

    

     Ir stveria jis nuo sosto taurę,

     Išgėręs sviedžia į uolyną,

     Bučiuoja kruvinąją rožę

     Ir dulkėse karūną mina.

    

     – E, lik sveika jau, karalaite!

     Karaliaus sostą puošk skaisčiai:

     Toli, toli per tylią jūrą

     Kiti jau plaukia tau svečiai.

    

     1922

    

    

     ANT GĘSTANČIO LAUŽO

    

     Ant gęstančio laužo sužibo įspindusi žvaigždė,

     Išblėso žarijos pilkų pelenų pūkuose,

     Ir mėlynų dūmų sustingusios prieblandoj srovės

     Lengvais debesynais pakibo pakalnės drėgmėj.

    

     Su gęstančia saule apleidome iškilmių kalvą.

     Sugėrėme kaitrą ir spindulius sielų gelmėn.

     Įkaitusius veidus ir degančias lūkesiu širdis

     Keliausim nuplauti gaiviąja pakalnių rasa.

    

     Nusėdusios saulės ugningi dangaus palydovai

     Į klonį sustumdė šešėlius nuo žemės takų.

     Tai čia mano dūmos, tai čia mano buvusios dienos

     Kaip sapnas, gyvena nusvirusių gluosnių vėsoj.

    

     Ir ištiesiau ranką į prieblandos nykias gyvybes:

     Sugrįžkit! sugrįžkite visos į mano namus.

     Iškelsiu jums puotą, įkursiu išblėsusius laužus,

     Nusėdusią saulę grąžinsiu liepsnotu dangum.

    

     Bet žiūrim – nublanko jau liepsnos saulėleidžio rūme,

     Ant gęstančio laužo tik žvaigždė įspindus viena,

     Sukniubo šešėliai, lyg raudos ant mylimo kapo –

     Ir mes tiktai klaidūs šešėliai savųjų dienų.

    

     1922

    

    

     JUODAS ANGELAS

    

     Budi mano Juodas Angelas

     Mano sapno žydry –

     Dunkso laibas kiparisas

     Mėnesienos sidabre.

    

     Tiesia sparną šešėliuotą,

    Kugžda širdžiai pasakėčią;

     Už jūružių, už giliųjų,

     Užkerėtam stiklo rūme

     Miega karalaitė.

    

     Gilios manos neišplaukiamos,

     Stiklo rūmas neadaromas,

     Karalaitė neišbudoma –

     Mano pasaka ne pasaka,

     Tiktai tavo lakios mintys,

     Tiktai tavo skambus žodžiai,

     Tavo dienos ir svajonės,

     Tavo sapnas ir buitis.–

    

     Žūki, mano Juodas Angele,

     Iš šviesių sapnų padangės:

     Skaidriai dega visos žvaigždės

     Mėnesienos sidabre.

    

     1924

    

    

     NOKTURNAS

    

     Jau nėr nė vieno lapo mano sodo medžiuos,

     Tik šiurkštūs stagarai į lango stiklą beldžias.

     Bet šiurpulingi žodžiai iš nakties glūdumo

     Vadina klaikiai žengti į anapus.

    

     – Gesinki jau tu menką savo žiburėlį,

     Užversk nedaskaitytą paskutinį lapą:

     Tegu nepabaigtos minties klaidi vilionė

     Atves tave į mano tamsų rūmą.

    

     Naktis glūdni, o aš viena, kaip pasmerkimas,

     Puošiuosi nuodėmingųjų svajonių šydrais

     Ir marmurinę krūtį tyčiomis pradengus,

     Kukliai nuleidžiu žiburiuotą žvilgsnį.

    

     Bet tu ateik ir rask mane prie mano guolio,

     Paskendusią į negalios meilingą sapną,

     Palik kaleivio apsiaustą anapus durų

     Ir tark: čionai pradžia visų gyvybės. –

    

     Ir šitai prasimerkia žiburiuotos akys

     Ir dvylika varpų pagret į varį daužia.

     Būk sveikas, mano nesulaukto žygio gande!–

     Naktis glūdni, naktis ilga be galo.

    

     1924

    

    

     PALAIMINKI MANE

    

     Sudie tau pasakiau saulėtekio metu, –

     Pasibaigė diena – ir vėl tavin grįžtu

     Išblyškusia dvasia, nublankusia širdim,

     Pasveikinti tave – ir likti su tavim.

    

     Tyli tu ir klaiki, kaip tyrų glūdnuma,

     Marinančiais sapnais keleivį globdama.

     O aš tavęs geidžiu, kaip skausmo valandos,

     Kur mirtį pažadės, bet laimės – niekados.

    

     Turiu aš tau brangių slėptinių dovanų:

     Del jų tavęs geidžiu, del jų ir gyvenu.

     Visa plati buitis – del jų ir del tavęs, –

     O vien tik tu ir jos žavės mane ir ves.

    

     Tu lauk manęs viena, nedegus žiburių:

     Slėptinių dovanų aš tau įteikt turiu.

     Kita many šviesa – ir žygiai nebe tie, –

     Palaiminki mane nors tu, juoda naktie.

    

     1924

    

    

     TYLUS IR NYKUS

    

     Tylūs ir nykūs šią naktį manieji namai,

     Tartum apgriuvus šventovė, kur maldos išblėso.

     Skamba ir spengia tylos graudulingi varpai,

    Aukuro akmens atvėso.

    

     Neisiu jau žadint užgesusiai ugniai kūrėjo –

     Svilina širdį mintis vienumu alkana.

     Rymoki vienas: dar ryto aušra netekėjo

     Rūsčio kardu nešina.

    

     Ėmęs, nupūsčiau žvaigždes nuo bedugnio dangaus,

     Savo širdies žiburių nebijojęs užpūsti.

     Chaoso vėtros tiktai iš krūtinės išraus

     Ilgesį, skausmą ir rūstį.

    

     Laistysis jūrės ir kalnai ugnim prašnekės,

     Degs mano apmaudo žodžiai žvaigždes pasiviję.

     Rymoti vienas: negreit dar daugum patekės

     Ženklas aštraus kalavijo.

    

     1922

    

    

     FANTAZIJOS

    

     I

    

     Stačiai iš vakaro raustančios saulės

     Ritasi šniokšdamos virpančios bangos.

     Taškosi, laistosi, krykštauja, nardo –

     Vis jau artėdamos, vis jau didėdamos,

     Žaidžia ir grumsčiojas, juokias ir pykstauja –

     Ir nenumaldomu ir nesulaikomu

     Visa skandinančio gaivalo sūkuriu

     Smogė ir sviedė

     Melsva erdve.

    

     Ū – – ha – –! – ūščioja, supasi,

     Griaudžia ir dunda liepsnoti verpetai.

     Tartum auksiniais padangių trimitais

     Supūtė vėtrą archangelų lūpos –

     Visą pasaulį pažadino džiūgauti,

     Kilti ir lėkti į mėlyną prieblandą

     Visa pamirštančiu, šėlstančiu kvaituliu,

     Degančiu žvilgsniu

     Lėkti tolyn.

    

     Bet jau iš saulės – begęstančios saulės –

     Skrenda žvilgėdami mėlyni raiteliai –

     Skrenda atokrantėm, skrenda atošvaistom,

     Skrenda ir slepiasi ūkanų skraistėse,

     Sprunka tarpekliuose, genas užuolankom, –

     Ė, jau ir daginė, ė – jau ir sučiuopė –

     Apglėbė juosmenį, svilina smilkinius, –

     Ė gi pasaulyje

     Laisva, platu!... –

    

    

     II

    

     Didelės akys ir mėlyni toliai

     Sukeitė spindulius savo gelmėse,

     Visą pasulį nakty paskandino,

     Bet susiglobti per amžius negali.

    

     Didelės akys, kaip rudenio naktys,

     Tamsios ir gilios ilgais pažvelgimais –

     Spindi į gelmę nebyliais žvaigždynais,

     Bet laukiamų paslapčių nepasako.

    

     Mėlyni toliai, kaip krišpolo pilys,

     Lūkesiu virpa nuo mylimo žvilgsnio,

     Žvanga aidais nuo pakilusio geismo,

     Bet ūkanotų skliaustų nepradengia.

    

     Pinasi žvaigždžių žėruojančios gijos,

     Blykčioja kalnų sniegai baltapūkiai,

     Ūžia artėdamos mėlynos jūrės, –

     Glūdi vien tolyje tolimi toliai.

    

     III

    

     Kur tu leki, mano mylima vėle,

     Kapą palikus ir liūdintį kryžių? –

     Blaškosi linkdamos gedulo vėliavos,

     Klumpa ant kelių maldaujanti Libera.

    

     Libera! – Libera! – ak, neprikelsi

     To, kam gyvybėj mirtis karaliauja,

     To, kam iš saulės palinkę šešėliai

     Gedulos kryžiais paženklino kaktą.

    

     Ė, tegu lekia iš šėlstančio pragaro

     Visos kvatojančios kvaituliu raganos!

     Grįžk į kapus, mano mylima vėle,

     Ten tavęs laukia linguodamas kryžius.

    

     IV

    

     Cit!.. – –

     Kodėl gi durys staiga atsidarė –

     Šiurpuliu nusmelkė šaltas atodūsis...

     Juoda anapus, lyg tvylančios žiotys –

     Kaž kas nematomas slankioja, dangstos...

    

     – Prašom!.. Įeikit!.. – Eina jau, eina…

     Pokštelė' aidesiu kaž kuris baldas,

     Kaž kas nerimstančia nuojauta kvėpė –

     Ir už pečių nebyliai atsistojo.

    

     – Prieteli, ką man sakysi?

     Jau metas vėlyvas... –

     Tyli... Vienas tik stagaras

     Klibina langą,

     Kaip gyvas.

    

     – Prieteli, tavo kuklumas

      Labai man patinka... –

     Tyli... Tik gremžias peliūkštė

     Pasienio gzimse

     Pro tinką.

    

     – Prieteli, štai mano geismas;

     Prasmeki tu skradžiai!.. –

     Tyli... Vien suokia iš tolo

     Vėtros verkimai

     Bežadžiai.

    

     1925

    

    

     II. ŽEMĖS AIDĖJIMAI

    

     PAVASARIO ŽEMĖ

    

     Pavasario žemė, kaip motinos krūtys,

     Silpnutei gyvybei nesigaili peno.

     Į širdį įsiėmė alkanos šaknys

     Ir pirmąjį šypsnį žiedais išlukšteno.

     Siūbuojančių jūrų ir mėlyno skliauto

     Nepratusios akys apimt neįmano,

     Bet motinos žemės palaimintos krūtys

     Silpnutei gyvybei nesigaili peno.

    

     Pavasario žemė aistri kaip meilužė,

     Audringais sapnais mūs dienas pranašauja.

     Bučiavimui pradengė kvepiantį kūną

     Ir saulėtais žvilgesiais svilina kraują.

     Vidurnakčio dangų ir ūkanų klonius

     Apsėjo Kūrėjas palaiminta sauja –

     Ir kvepianti žemė aistri kaip meilužė,

     Audringais sapnais mūs dienas pranašauja.

    

     1923

    

    

     SKRISKI, ARE

    

                                   ...Dangus mano tėvas,

                                   bet Žemė – motina manoji.

    

     Skriski, are, į pat dangų ir plasnoki.

     Būti vergas savo žemės tu nemoki.

     Aš tau laisvės, nei dangaus nepavydėjau,

     Nors tik juodą, šaltą žemę pamylėjau.

           Kai geriu jos drėgną kvapą ir ūkus,

           Man sapnuojas skaisčios žvaigždės ir dangus.

           O kai vėl mane padangė užsūpuos,

           Jausiu žemę savo ilgesio vaizduos.

    

     Kaip apimt tave, pasauli begalini?

     Gaivalingą tavo galią siela mini:

     Tavo liepsnos man krūtinėj dar žėruoja,

     Tavo aistros mano lūpomis garuoja.

           Tu pasėjai mano gyvastį, dangau,

           Bet aš čia, juodojoj žemėj išdygau.

           Dar pirmykštę savo buitį siela mini, –

           Tik apglėbt tave, pasauli begalini!

    

     1922

    

    

     ŽEMEI

    

     Graži ir galinga esi, nuodėmingoji žeme!

     Tu praneši dangų savųjų žiedų skaidrumu.

     Iš tavo gelmių sau vaivorykštės metmenis semia –

     Iš tavo krūtinės ir aš sau gyvybės imu.

    

     Nuo juodbruvo veido saulėleidžio skarą nutraukus,

     Tu šiltą pavasario naktį manim apsvaigai:

     Jaučiu tavo plakančią širdį ir kvepiančius plaukus,

     Kaip galvą svaigina, lyg žydinčių pievų ūkai.

    

     Raudonos aguonos nulinkę tau vyto prie kojų,

     Ant tavęs rausvi debesynai pakriko lengvai, –

     Susitelkė žvaigždės ir mėnuo padangėj sustojo,

     Kai šiltą pavasario naktį mane bučiavai.

    

     Apglėbiau tave, kaip nė vienas apglėbt negalėtų.

     Įaugau tavin chaotingų geismų šaknimis.

     Kaip pasakos augalas kilsiu lig ruimų žvaigždėtų,

     O kraunamas žiedas tavąja gyvybe išmis.

    

     1922

    

    

     DŽIAUKIS, ŽEME!

    

     Džiaukis, žeme! Tavo kraterų gelmėse

     Dar pirmykštės Dievo liepsnos neišblėsę.

     Gaivalinę, šviesią laisvę pamylėjus,

     Tu gimdai naujos buities laisvus kūrėjus.

     Tu vergų nebylias širdis įsupai:

      Dega ugnys, gaudžia giesmės ir varpai!

     Visos kalvos linksta kryžiais pasipuošę, –

     Amžiais laukto atgimimo šventę ruošia.

    

     Džiaukis, žeme, jūrą mėlyną pamilus!

     Kaip dangus jos slėpiniai aukšti ir gilus.

     Tieski bures – debesynų baltas drobes –

     Skrenda laivas, verpetu bangas apgobęs.

     Kai parplauks jisai iš tolimos šalies,

     Gintariniai mūsų rūmai auksu švies.

     Leisis saulė, ūščios bangos, degs žibintai,

     Žiebsis žvaigždės mūsų žemei atgaivintai, nuramintai.

    

     1923

    

    

     MARGI SAKALAI

    

     Lydėdami gęstančią žarą vėlai

     Pakilo į dangų margi sakalai.

     Paniekinę žemės vylingus sapnus,

     Padangėje ištiesė savo sparnus.

     Ir tarė margieji: negrįšim į žemę,

     Kol josios pakalnės ir kalnai aptemę.

     Sapnai ir šešėliai padangėse mums

     Šviesiųjų į saulę kelių nebedrums.

     Mes skaisčiąją aušrą dangum pasiviję,

     Iš josios vainiko nuskinsim leliją –

     Ir miegančios žemės laukus ir uolynus

     Paversim į žėrinčius saulės gėlynus.

     Ir tarę, suplojo iš naujo sparnais,

     Tolyn ir aukštyn, koliai kraujas užkais

     Pavytosios saulės ieškota liepsna,

     Ir žemei užgims pranašauta diena.

    

     Bet štai rytuose jau nuraudo dangus,

     Jau nušvietė saulė uolas ir laukus,

     Tačiau iš dangaus nei anksti, nei vėlai

     Negrįžo į žemę margi sakalai.

    

     1922

    

    

     GALIŪNAS

    

     Pakilo, sumojo juoduoju sparnu, –

     Ir aš į jo sostą, kaip vergas, einu.

     Jis kvėpė liepimą numirėlio vėlei, –

     Ir skverbias į spindulius kapo šešėliai.

    

     Jis alkiui užčiaupė piktuosius nasrus, –

     Ir džiūgauja minios pro puotų gaisrus.

     Putojančią taurę jis sutrempė koja, –

     Ir geduloj klūpantis džiaugsmas vaitoja.

    

     Tada jis pakilo ir žengė lėtai,

     Kur buvusių žygių dar skamba aidai.

     Ir ką jis ten šaukė ir ką ten kalbėjo,

     Viena tik tamsioji naktis tai girdėjo.

    

      Kai grįžo į sostą galiūnas puikus,

     Tik žvaigždės mirgėjo pro palšvus ūkus.

     Sugrįžo, apsigaubė juodu sparnu –

     Ir kniubo prie sosto šaltų akmenų.

    

     1924

    

    

     GEDULA

    

     Dangus juodais sparnais atsirėmė į žemę –

     Ir juodos vėliavos į saulę pasikėlė.

     Gedėki, mano žeme, nesulauktos laimės

     Šviesiųjų prižadų palaužtame šešėly.

    

     Uždengsime šydais ir mes nuleistas galvas

     Pilkųjų pelenų nuo veido nenuplovę.

     Palinkom ant gelmių, kaip karklai žaliakasiai

     Nusvyrusiais žvilgsniais apglėbę tyrą srovę.

    

     Mes kaip nuliūdę sūnūs ant gelmių palinkom

     Kur motinos širdies mirtis nenumarino,

     Tiktai gyvenimo geismų aistringas skausmas

     Sukruvintu kardu jos kapą atrakino.

    

     Ir gedulos tyloj tas pats meilingas balsas,

     Kurs mus gimdydams dangui paviliojo:

     Mylėki tik mane ir mano skaudų džiaugsmą –

     Ir visa, ką širdis tik geidė ir svajojo.

    

     Eik šian gi, mano drauge, džiaugtis ir gedėti

     Šviesių širdies sapnų palaužtame šešėly:

     Dangus juodais sparnais atsirėmė į žemę

     Ir juodos vėliavos į saulę pasikėlė.

    

     1922

    

    

     VIRŠŪNĖS IR GELMĖS

    

     1. Į v a d a

      

     Urvai ir bedugnės

     Granito uolynus išvarstė,

     O aštrios skeveldros

     Viršum pro kraštus nusikarstė.

     Vidurnakčio gūdis

     Nei mirtinas takas keleivio nebaido:

     Jei žūsi, tai žūsi kaip lašas be garso ir aido.

    

    Bet jeigu pasieksi

     Padangėj iškeltą viršūnę,

     Tu būsi kaip Dievas,

     Paniekintos žemės klajūne!

     Tu būsi tik vienas

     Tau matomos saulės ugnim suspindėjęs,

     Bedugnių ir kalnų ir viso pasaulio kūrėjas.

    

     Parpulki, keleivi,

     Ir kniūpsčias per akmenis slinki,

     O alpstančią širdį

     Laisvėjančia aistra gaivinki.

     Sukruvintom rankom

     Pro aštrias atolaužas stiebkis į priekį

     Ir smailą viršūnę krauju prakaituodamas sieki.

    

     2. V i r š ū n ė

    

     Sveika būk, viršūne, pakalnėj svajota,

     Nuo sūtemų meto per naktį ieškota,

     Aušroj man sukūrusi dangų liepsnotą –

           Sveika būk viršūne kilni:

     Kas valandą žvilgsnis nuo žemės man kilo

     Ir šitai plazdėję jausmai nenutilo,

     Kol nykiąją tavo vienatvę pamilo

           Padangės aidų vedini.

    

     Iškėlei mane tu virš žemės grožybių,

     Kur siaudžia ir virpa iš žydrio aukštybių

     Pasaulį apglobę aidai amžinybių,

           Kaip milžino varpo gaida.

     Prasidengė girdas, nusišvietė žvilgis,

     Pabudusi siela plasnoja ir ilgis,

     Kol auštantis rytas krutinę suvilgys

           Gaiviąja rasa ir malda.

    

     Jau keliasi saulė pro mėlyną klonį,

     Nugriaudėjo kalnais verpetai raudoni –

     Ir didė ramybė šventa ir maloni

           Apsėmė tave ir mane.

     Nereikia man žemės – tavy pasiliksiu,

     Į saulėtą dangų, kaip tu, aš įsmigsiu

     Ir amžiams ant tavo karūnos užmigsiu

           Apsvaigęs padangių sapne.

    

    

    3. I l g e s y s

    

     Baigiu jau su saule, kaip aras, danguj viešpatauti;

     Žemyn nusvarino man galvą sunki karūna.

     Jau gaudžia pakalnių varpai mano šoksnio užgauti,

     Jau blyksi gelmių žibintuvai raudona liepsna.

     O žvilgančioj jūrėj jau saulė pasruvo raudonai,

     Miglotą pakalnę ir dangų užliejo ugnim, –

     Atsikvėpė žaliosios lankos ir našus dirvonai

     Ir lūkesiu virpa ir dega drauge su manim.

    

     Suglausiu sparnus ir nukrisiu ant tavo krūtinės,

     Tu žiede svajonių iš liūdesio mano taurės.

     Tegu mano viso gyvenimo skaudama gėla,

     Kaip puolanti žvaigždė, gyvybės kaitra sužėrės.

     Man nedavei laimės vidurdienio saulėj plazdėti,

     Tik slankioti nykiais šešėliais naktų gludnumoj,

    Tik gęstančią žarą, tik alpstantį šypsnį mylėti,

     Tik melstis pasauliui tilioj nebevilties maldoj.

    

     Už ką gi tave pamylėjau, tu žeme gimtoji,

     Kad jaudini sielą ir ilgesiu širdį kuri, –

     Ir skausmo atobalsiais mano krūtinėj vaitoji,

     Ir virpančioj ašaroj gęstančia saule žėri.

    

    

     4. Į s p ė j i m a s

    

     Atstoki, keleivi, nuo krašto uolos,

     Kai kalnai miglas į pakalnę suklos.

     Atstok, nusigręžk ir neveizėk žemyn

     Paniekinto klonio melsvon prapultin.

    

     Jau šaltą dvelkimą į veidą junti:

     Slaptingas vidurnakčio metas arti –

     Ir vėl iš pabudusios jūrų širdies

     Apjakinti gundymai ranką išties,

     Ir gelmę sudrumstusi žemės klaida,

     Prabils paskandintojo varpo gaida.

    

     Bijoki, keleivi, nakties glūdnumos,

     Jei žemės šešėlis sparnu tau pamos

     Ir ieškantį žvilgsnį nukreipsi žemyn

     Paniekinto klonio melsvon prapultin.

    

    

     5. P a s k a n d i n t o j o   v a r p o   g i e s m ė

    

     Kai tik pasikėlė vidurnakčio gandas

     Ir dvyliktas aidas dangum nuskambėjo,

     Nublankęs sustojo pusiaukely mėnuo

     Ir žvaigždės vaiskiau sublizgėjo,

     Aš kniūpščias parpuolęs ant krašto bedugnės,

     Išgąsdintą žvilgį mečiau prapultin –

     Ir štai nežinau, ar miglotoj pakalnėj,

     Ar mano krūtinėj tyliai suaidėjo:

     Din-din... din-din... din-din...

    

     – Sapnuoki, pasauli, vidurnakčio sapną, –

     O tavo dangus, tavo mėnuo ir žvaigždės,

     Ir laisvė tavoji tik man .. tik man...

     Slaptingo pasaulio aš didis karalius:

     Giliausioj versmėj mano amžinas sostas –

     Din-dan... din-dan... din-dan...

    

     – Ir gilios ir tamsios gyvenimo šaknys

     Draugėn susibėgo našioj mano įsčioj

     Ir godžiai įsmigo manon širdin.

     O tu, spinduliuotų viršūnių valdove,

     Sapnuok savo laisvę mane paskandinęs –

     Din-din... din-din... din-din...

    

     Tu kelki į dangų nupuikusią galvą,

     Aš tavo gyvybės šaknų nepaleisiu:

     Pasaulis valdyti tik man... tik man...

     Tegul tavo žiedą išskaidrina saulė,

     Pradėtąjį vaisių tik aš išpenėsiu –

     Din-dan... din-dan... din-dan...

    

    

     6. G e l m i ų   d a n g u s

    

     O kai prasiskyrė pakalnėj rūkų uždanga

     Ir žvilgančioj jūrėj nuslūgo sidabro banga,

     Mačiau, kaip apvirtęs dangus po uolos mano kojų

     Visas grožybes į atvertąją gelmę suklojo.

    

     Ir jau ne viršuj spindi mėnuo ir žvaigždžių būriai,

     Tik žemėje mirga skaidrieji dangaus žiburiai –

     Ir jau ne padangėje kalnai į žydrį įsmigo,

     Tik žemėn apvirtę viršūnėmis gyly užmigo.

    

     Būk sveikas gi, žemės bangoj atspindėjęs dangau!

     Tik tau savo dvasioj aš lūkesio žiedus rinkau.

     Paskęsiu tavy ir gyvensiu pasauliu kitu:

     Ir dangų ir Juodąją gelmę pasieksiu kartu.

    

     Vidurnakčio monai ir kylančio ilgesio burtai

     Atidengė angą spėjimuose dvasiai sukurtai:

     Tyliais nujautimais ir dangų ir žemę apjuosę,

     Skandina ir supa savųjų gelmių atspindžiuose.

    

    

     7. L o p š i n ė

    

     Sapnuoki, pasauli, vidurnakčio sapną

     Ir amžiną kovą – ir amžiną laisvę,

     Ir savo liepsnų nesuvaldomą galią

     Pirmykštės kūrybos ankstyboj aušroj.

     Granito uolynuos suspaustoj krūtinėj

     Dar saugoja žemė liepsnojančią širdį,

     O tvanko rūkais debesuotoj padangėj

     Dar blykčioja skaidrūs pirmykšti žaibai.

    

     Vergai išsprogdins kietą požemių plutą,

     Ir perskros žaibai žemės motinos įsčią,

     Ir kraterų liepsnos ištrykš į padanges –

     Raudonais žibintais tau veidą nušvies.

     Į gelmę apvirs spinduliuotos viršūnės,

     Sutrupins granito krantus vandenynai –

     Ir puolančios žvaigždės žemčiūgais išvarstys

     Aptemusio chaoso rūsčias bangas.

    

     Skausme ir vienatvėj kalėjusią dvasią,

     Kaip paukštį paleisi į amžiną laisvę,

     Nežinomoj saulėj, nežinomam ruime,

     Nežinoma laime gyvent amžinai.

     O virš gaivalingų ugninių verpetų,

     Didžioj užgesintų pasaulių ramybėj,

     Kaip spindinti žvaigždė zenite įsmigus,

     Tebveizės budrioji Kūrėjo akis.

    

     1921

    

    

     GIMIMO NAKTĮ

    

     Merdinčios gyvasties amžinas liūdesi,

     Garbinki didį gyvenimo džiaugsmą.

     Tavo ir jo sutartiniai mylavimai

     Plaka krauju ir liepsna mano gyslose.

    

     Jo spinduliuotam gimimo vidurnakty

     Glūdi tu vienas, kaip pasmerktas milžinas

     Pusę dangaus į šešėlį nutremdamas,

     Glorijoj rūsčiu memento aidėdamas.

    

     Tavo ir jo sukirsti kalavijai

     Kyla man kryžiaus vaduojančiu simboliu,

     Ten kur gyvenimo didė Golgota

     Judu erškėčių karūnon supynė.

    

     Merdinčios gyvasties amžinas liūdesi,

     Koks tu didingas gyvenimo šventėje!

     Kaip kruvinai tu skrodi mano širdį

     Džiaugsmo varpų sutartinėj simfonijoj.

    

     Šventės ugnių papuoštoj savo sūtemoj

     Klūpauja minios raišų ir paniekintų –

     Veiziu ir aš į nesuprastą paslaptį,

     Kildamas tavo laisvėjančioj galioj.

    

     1925

    

    

     PRISIKĖLIMAS

    

     Pro mano langą padangių liepsnos

     Kaitros ugniniais verpetais verčias.

     Žiedais pražydo pilki pelėsiai,

     Ištirpo sienos ir juodos kerčios.

    

     Pro mano langą Prisikėlimas

     Pasaulio viltį didingai skelbia.

     Apsiaubė širdį varpų gaudimai,

     Visus nykybės aidus nustelbę.

    

     Pro mano langą pasaulio lytys

     Ištolo spindi, kaip šviesus bokštai

     Ir vienu žvilgsniu ir viena meile

     Bekraštę buitį draugėn sublokštai.

    

     Ir prasivėrė namai manieji

     Ir žydrą dangų į tolį skečia.

     Vadinki, drauge, prie mano lango

     Ir jauną viešnią, ir linksmą svečią.

    

     1924

    

    

     III. IŠ TEMSTANČIO KRAŠTO

    

     KĖLĖSI LAISVĖ

    

     Akmenio požemiuos amžių ledai

     Milžino pajėgas žudė piktai.

     Užtvenkė uolos gyvybės versmes,

     Kolei takus jojo siela pames.

    

     Bet neužgniaužti gyvosios minties.

     Požemiais kelią ji saulėn nuties.

     Saulėj širdis kaip verpetas pabus,

     Kraujas pramuš ir kiečiausius ledus.

    

     Amžiais taupytų jėgų kupina

     Mušė iš vergo krūtinės liepsna –

     Ir pro gaisringai raudonus ūkus,

     Akmenio požemy kėlės žmogus.

    

     Krykštauja vėliavos, gaudžia varpai,

     Audros krūtinės – ir akys žaibai.

     Dega veiduos atgimimo žymė,

     Skamba padangėmis laisvės giesmė.

    

     Tikime: obalsiai mūsų giesmės

     Tuomet gyvenimo kovą laimės,

     Kai nuo aistringų širdžių ir dangaus

     Kruvinus debesius saulė nuplaus.

    

    

     ANT TEMSTANČIO TAKO

    

     I

    

     Gana! Nedainuok mums dainų apie laimę ir žiedus.

     Nei meilės svajonės, nei liūdesio raudos ne mums!

     Svaiginanti laimė ir ašara dainą praskiedus,

     Gyvybės verpetais tingiųjų širdžių nesudrums.

    

     Suplojęs sparnais, tu kaip sakalas šmėkštelk į viršų,

     Kraupiuoju klyksmu suardyki padanges nykias.

     Susitvenkė debesys, kylančios jūrės įniršo –

     Ir mūs' žiburiai, kaip menkutės kibirkštys užges.

    

     Mes amžiais urvuos, lyg apiakę vergai iškalėjom,

     Suskaldėm uolas ir išėjom į laisvę vergai.

     Tik savo krūtinių ligšiolei praskelt negalėjom,

     Kur glūdi į širdis įsmigę vampyrų nagai.

    

     Pakilti į viršų mūs nulenktos galvos dar bijo;

     Šešėliais siūbuojame sūtemų nykiais takais.

     Prisiekdami dangui, netiesim šviesaus kalavijo,

     Kol merdinčios širdys gyvenimo žygiu užkais.

    

     Pakilki ir išskėlęs kibirkštį iš savo krūtinės,

     Iš aukšto po kojų mums kriski ant kieto akmens –

     Ir mylimą žemę palaužtais sparnais apkabinęs,

     Sudėki mums giesmę, kuria mūsų širdys gyvens.

    

     II

    

     Meni, kaip liepsnojo aušrose gaisrai,

     Ir klykė padangėmis plėšrūs arai?

     Mes vėliavas kėlėm prieš švintantį rytą,

     Ir sveikinom laisvę, krauju aptaškytą.

     Mes laiminom tekančios saulės kūrėjus,

     O laisvės giesmė nepaliovė skambėjus.

     Ir vėliavas aržuolo ūgiais supynę,

     Mes tris kart pasveikinom žemę gimtinę.

    

     Bet šitai jau gęsta rausvi pazarai,

     Į savo lizdus nuplasnojo arai –

     Ir mes vėliavoms ir žiedais nešini,

     Ant temstančio kelio palikom vieni.

     Nutilo mūs giesmės ir veidas išblanko,

     Ir vėliavos blaškosi ilstančioj rankoj,

     O sūtemų šiurpo pagautoj širdyje

     Vėl išgasties kraupūs spėjimai atgyja.

   

     Ir štai pasikėlė naktis pavydi,

     Pakriko kasų debesynai juodi,

     Susigaubė pelkėmis erdvės miglotos,

     Nusviro mūs galvos, kaip varpos rasotos.

     E vyrai! nejaugi mūs dienos sukako

     Ir čia akmenėsim ant temstančio tako;

     Gyvybės ir laisvės ugnis užgesinę,

     Kaip glūdūs paminklai nykiam kapinyne?

    

    

     III

    

                       Vidurnakčio valandą žirgas žvengia,

                       Iš aukšto milžinkapio karys žengia.

                       Jau skamba trimitais visi keliai,

                        Jau ugnys liepsnoja skaidriai, skaidriai.

    

     Ei, vyrai, pakilkit! sukursime laužus

     Sukursime laužus, kaip gaisro ugnynus.

     Tespindi naktis mūsų giesmes užgniaužus,

     Bet mūsų skaisčių vėliavų nepamynus.

    

     Į degančią ugnį paskęs mūsų žvilgis,

     Širdis pasiners į liepsnojančią kaitrą –

     Ir visa, ko ieško, ko laukia ir ilgis,

     Kaip auksą suvirins į geismą ir aitrą.

    

    

     * * *

    

     Nurimę sustojom prie tvyskančio laužo,

     Kur žiežirbos čirkšdamos sprogsta į veidus,

     Raudona liepsna tvankią ūkaną daužo,

     Slopinančią naktį mūs žygiui praskleidus.

    

     Ir regim: štai karžygiai kovai pakilę,

     Žėruojančiais šarvais krūtines apjuosę,

     Rimčia susitelkę į nuojautą tylią,

     Kaip statulos rymo liepsnų atspindžiuose.

    

     Ir rodos ne mes, tik atbudę senoliai,

     Tik mūsų likimas ir laimė nelygi

     Kūrina ir kelia mūs žemėj ligšioliai

     Ir amžiną ugnį, ir amžiną žygį.

    

    Liepsnoja mus laužas, prabilo trimitas

     Ir žvengdamas žirgas drąsina valdovą.

     Ei, vyrai! ir šiandien mūs žygis ne kitas:

     Paveldėjom žemę, ir garbę, ir kovą.

    

     1922

    

    

     MERKIASI SAULĖ

    

     Merkiasi saulė vos tik patekėjus –

     Ir kraupūs šešėliai atgal iš bedugnių užslinko.

     Sūpauja bangos verpetų plaukėjus,

     Bet niaukiasi žvilgsniai ir ilsta ranka vairininko.

    

     Buvom kaip paukščiai, prieš saulę pakirdę,

     Ieškot savo laimės salų ir laisvosios buities.

     Krykštauki, sakėme, chaoso gaivale!

     Mes ugnį kiekvienas išskelsim iš savo širdies.

     Vakaro sūtemoj pasiektą uostą,

     Nušviesime, sakėm, daugspalviais liepsnų žiburiais:

     Ištremta širdgelos, siela paguosta,

     Praėjusių amžių kaltes ateitis jau atleis.

    

     Merkiasi saulė, o mūsų krutinės,

     Kaip šaltos bedugnės kvėpuoja tamsa ir drėgme.

     Sprogo ir perdegė mintys ugninės,

     Neišpirktos kaltės vaidinasi vėtrų kauksme.

     Oi, ar sulauksime tildančio vakaro,

     Ar rasime džiaugsmo ugnim spinduliuojantį uostą?

     Spausk, vairininke, pakrypusį vairą,

     Tegu po tavim visas pragaras staugia ir juosta!

    

     Merkiasi saulė... O gal tai ne saulė,

     Tik mūsų aptemusios akys krauju patekėjo?

     Tempkime bures prieš dūkstančią vėtrą

     Ir laukime tolimos žemės skelbėjo.

    

     1922

    

    

     PROLOGAS Į GEDIMINO SAPNĄ

     (Tautos Teatro atidengimui parašytas)

    

     Tautos sapnų kūrėja:

    

     Tamsi naktis – manoji karalystė –

     ir aš viena pasauly viešpatauju.

     Ištiesiu ranką – ir nulinks, kaip varpos,

     valdovų ir vergų neramios galvos,

     nutils dienų sukurtos kraujo aistros –

     ir tiktai mano pranašingą balsą

     girdės savųjų sielų glūdnumoj.

    

     * * *

    

     Nešu sapnus

     iš vakaro aidijų apmestus

     ir rytmečio ilgėjimais ataustus.

     Tegu naktis

     raminas vieną saulę užgesinus:

     Many –

     be skaičiaus dega žiburių daugybė.

           Išdrįsk, žmogau,

           bent vienai valandai akis užmerkti –

           ir tu naujus pasaulius

           džiūgaudams išvysi.

     Einu, einu –

     be žiburio, be vado – vienų viena.

     Tik siela jaučia,

     kad jau arti manasai karžygis,

     manasai Kunigaikštis.

     Jisai, kaip aš,

     gimtosios žemės lūkesius pagavo,

     tačiau žaismuos pailso –

     ir užmigo –

     giliai užmigo.

    

     * * *

    

     Tai ką gi tau, o mano Kunigaikšti,

     padovanoti šią slaptingą naktį?

     Miegi tu, kaip didvyris,

     žalioj giružėj –

     ant upės kranto –

     prie aukštojo kalnelio.

     Tu vien tik savo gimtą žemę,

     kaip meilužę, apkabinęs,

     jos kvapu savo krūtinę gaivini.

     Tau po šonu – kietas skydas,

     priegalvėlė – plieno šalmas,

     prie šalies švytrus kardužis.

           Ė, miegoki,

           ė, ilsėki, mano Kunigaikšti,

           gerki žemės drėgną kvapą –

           ir apsvaigki!

     Aš tau nesu didingą sapną –

     ne mergužėlės išsvajotą,

     tik savo žemės įsčioj išūgdintą.

     Tegu jis šiąnakt gema

     ir tavo audrią dvasią

     į didį kelia žygį.

    

     * * *

    

     Sapnuoki, mano karžygi!

     Nes tavo sapnas –

     kaip rytmečio trimito gandas,

     aidės garsų garsais per visą dieną.

    

     O kai tylaus saulėleidžio skliautus

     užkurs aukos liepsnų gaisrai, –

     tai gims iš žemės pasakingas Miestas –

     ir pasikels į dangų auksagalviai bokštai,

     ir žiedrios vėliavos plazdės, kaip lakūs paukščiai,

     ir gaus skambių varpų daugbalsiai chorai.

    

     Sapnuoki, mano karžygi, sapnuoki!

     Tu pamilai mane –

     slaptingo sapno Deivę.

     Tu man sukursi šimtakuorius rūmus

     ant aukštojo kalnelio,

     prie srauno dūnojėlio.

           Oi tai verpsiu, oi tai ausiu

           plona, ploną audimėlį

           nuo pat ryto, per dienelę

           ligi pačio vakarėlio.

     O vakare pačiam aukščiausiam kuore

     įkursiu laužą, vėtra įliepsnosiu,

           kad būt šviesi naktužė

           berneliams joti

           iš tolimos šalelės.

    

     * * *

    

     Ė, tu sapne, pranašingas Sapne!

     Kas gyventa, kas sapnuota, nebišskirsi!

     Kas pasaulyje lengviausia,

     kas saldžiausia, kas kiečiausia,

     išmintim neišmatuosi,

     tik nujausi, tik patirsi,

     lyg per sapną, lyg per sapną.

    

     Man pastatė Kunigaikštis aukštus rūmus.

     O kai pirmą dėjo akmenį kertinį,

     tai ne kruviną dievai išrinko auką,

     tik lelijų baltą pluoštą

     iš skaisčios mergelės rankų, –

           nes mylėjo bernužėlį,

           nes bernelis ją mylėjo.

    

     * * *

    

     Eina amžiai, stovi rūmai šimtabokščiai

     ant baltų lelijų pluošto

     iš mergelės rankų – – –

    

     * * *

    

     O aš blaškausi po tamsią giružę,

     kaip našlaitėlė be vietos.

     Sapnai išblėso, sapnai išseko –

     užgęso ugnys ant rūmų bokštų,

     ir visas džiaugsmas, ir visa laisvė,

     tai vien tik sapnas, tai vien tik sapnas.

    

           Neišaustas audimėlis,

          Nenupintas vainikėlis –

           Nebejoja bernužėliai

           Iš tolimos šalelės.

    

     Ir štai blaškausi po tamsią giružę,

     kaip našlaitėlė be vietos.

     O mano rūmai, ūkuos paskendę,

     tiktai iš tolo sapne vaidenas.

     Pikto raganiaus jie užkerėti

     ir sunkus vartai uola užgriauti.

    

           Ten paliko audimėlis

           Ir gelsvų linų verpstelė. –

           Man gi liko vien tik sapnas –

           Pranašingas sapnas.

    

     * * *

    

     O po aukštuoju kalneliu

    miegelį miega mano Kunigaikštis –

     Tai ilgai miega –

     tai ilgai.

    

     O aš blaškausi po tamsią giružę,

     kaip našlaitėlė be vietos.

    

     Šalta giružė –

     Šalta.

     Rasoti gluosniai prie upės kranto

     nusvirę vilgo šakas.

     Ir jokis paukštis neplazda –

     ir jokis lapas nekrinta.

    

     Taip ilgai miega mano Kunigaikštis –

     taip ilgai.

    

     * * *

    

     Oi tai eisiu prie aukštojo kalnelio

     vidur tamsios naktužės –

     parpulsiu ant pilkos žemelės

     ir sakysiu:

           – Kelkis. . .

           Kelkis. . .

           Kelkis, mano Kunigaikšti. . . –

     Ir duosiu jam sapną

     tą vieną, kuriuo aš pati gyvenu,

     tą vieną, kur kenčianti žemė sapnuoja,

     tą vieną, kurio išsiilgo širdžių milionai.

     Ir sakysiu:

           – Kelkis!

           Kelkis!

           Kelkis, mano Kunigaikšti! –

     Štai laukia tavęs išsiilgusi žemė –

     Štai vėliavos dygsta iš dirvos velėnų –

     Štai keliasi barškanti kaulai tavųjų didvyrių –

     ir tavo pilis šimtabokštė,

     kaip staugiantis vilkas,

     pravėrė nasrus geležinius

     ir alkaną laisvės suokimą dejuoja.

           – Kelkis!

           Kelkis!

           Kelkis, mano Kunigaikšti!

    

     – – – – – – – – – – – – – –

    

     Ir štai sudrebėjo aukštasai kalnelis –

     ir kelias, kelias mano sapnas –

     mano Kunigaikštis.

           Ir iškilo žiedrios vėliavos,

           ir prikėlė žemę gimtąją

           laisvės pranašingu ilgesiu,

           ir naujos buities gyvenimu,

           ir žadėjimais ir džiūgesiais.

     Bet ištolo vis vaidinasi,

     dar kaip sapnas nepasiekiamas

     amžių įdiegtas regėjimas:

           Glūdi miestas ūkanų pakalnėj,

           lakūs bokštai stiepias į padanges

     ir sena pilis ant aukšto kalno

     liūdi rymo amžių rymastėlį –

     laukia manęs sugrįžtančios

     baigti plonas audimėlis,

     degti kuore skaidrios ugnys,

           kad būt šviesi naktužė

           berneliams joti

           iš tolimos šalelės.

    

     * * *

    

     Ir štai einu per kalnus ir per slėnius

     laukais žaliaisiais ir tamsiom giružėm –

     ir vėl kuriu sapnus

     iš praeities aidijų apmestus

     ir ateities ilgėjimais ataustus.

     Tegu jie kelia pranašingu ženklu

     naujuosius karžygius į naują žygį –

     į didžią puotą –

     į mano kunigaikščio aukštus rūmus.

    

     1923

    

    

     IŠ AUKSINIŲ RĖMŲ

    

     Liūdnai šypso senas grafas

     Iš auksinių rėmų. –

     Tirpsta prieblandos rūkuose

     Sumušti vitražai.

    

      Rūmo salė, kaip šventovė,

     Tuščiais toliais paslaptinga

     Dengias sutemų šešėliais,

     Naktį prieglobstin vilioja.

    

     Tirpsta prieblandos ūkuose

     Sumušti vitražai,

     Tik voratinklių siūleliais

     Suraizgyti sumazgyti.

    

     Tirpsta sutemų šešėly

     Skliautų bareljefai

     Ir vingiuotieji karnizai,

     Nutrupėję, apdulkėję.

    

     Skęsta sienoj du peizažai

     Į drėgmės nuodingą ūką –

     Ir italo skambų vardą

     Kandys graužia rūpestingai.

    

     Gūdžiai tiesia juodą sparną

     Kurčias aklas numirimas –

     Liūdnai šypso senas grafas

     Iš auksinių rėmų.

    

     * * *

    

     Jau naktis. Nė vieno balso –

     Ir nė vieno daikto.

     Tik kažkur toli boluoja

     Skylės sumuštų vitražų,

     Tik kažkur pro tamsą gremžias

     Alkana peliūkštė,

     Tik kažkur atsargiai, bailiai

     Grikši nuobodi kandis.

    

     Ne. ne viskas rūme miega:

     Kažkur, kažkur iš glūdybių

     Veizi budi gilios akys,

     Kažkur aidi kurtūs žingsniai,

     Kažkur šnabžda tylios šnekos,

     Kažkas verkia, kažkas juokias,

     Bet vidurnakčio slaptybių

     Kas gi prasmę besupras?

    

     * * *

    

           Liūdnai šypso senas grafas

           Iš auksinių rėmų.

     Iš toli atskridęs aidas

     Pro sudužusį vitražą,

     Per apgriuvusius karnizus

     Dvylika varpų kartojas.

    

     Ir kai smūgis paskutinis

     Drobės dulkes sukilnojo,

     Kelia galvą senas grafas –

     Ir be balso, kaip šešėlis,

     Ž. engia ruimu mėnesienos

     Iš auksinių rėmų.

    

     Nebeaidi jojo žingsniai,

     Nebedunda senos grindys,

     Nebegirgžda sunkios durys

     Tik nutilo zvimbęs uodas,

     Tik nudūmė kur peliūkštė,

     Tik kandis paliovė graužus.

    

     * * *

    

     Eina laukan senas grafas,

     Leidžias laiptais suardytais

     Ir prie marmuro kolonos

     Tylia statula sustingsta.

    

     Dunkso rūmas mėnesienoj,

     Kaip didžiulis baltas karstas,

     Kur užkeiktą amžių turtą

     Dengia dulkės ir pelėsiai.

    

     Aptrupėję baltos sienos

     Ir apgriuvę aukštos bonės,

     Gedulingai lenkia galvas

     Įsiknisdamos į žemę.

    

     Nei žolynų, nei gėlynų,

     Tiktai pilkas, pilkas purvas,

     Tik nudžiūvusioji palmė

     Po stiklais oranžerėjos.

    

     O tenai, kur baltos gulbės

     Plaukinė|o iškilmingai,

     Tik iš dumblo žali maurai

     Siaubia srovę veidrodinę,

    

     Svyri medžiai samanoti

     Seną tiltą apkabinę,

     Skverbias krūmai ir vijokliai

     Į apaugusias alėjas.

    

     Dar toliau, ant plyno lauko,

     Ant kalnelių mėnesienoj,

     Plikos skurdžios bakūžėlės

     Vienos gunkso gedulingai.

    

     Gunkso plikos bakūžėlės

     Ant kalnelių mėnesienoj –

     Ir į balzganą mėnulį

     Loja alkanas šunelis.

    

     * * *

    

     Atsiduso senas grafas –

     Sušlamėjo liepų lapai –

     Ir nuleidęs žilą galvą,

     Nulingavo į alėjas.

    

     Ir kaip pasmerktas klajoklis

     Ilgai bastėsi tarp medžių,

     Tai sustodams, tai sugrįždams,

     Tai sukniubdamas į žemę.

    

     Štai jau pirmos ryto spalvos

     Ima brėkšti ant bakužių,

     O senajam dvaro parke

     Dar nakties vaidinas monai.

    

     Bet iš tolo nesuprasi,

     Kas ten kniūbo prie upelio:

     Ar tai šmėkla, ar šešėlis, –

     Ar tai karklas žaliakasis

     Globia baltas lelijas.

    

     O didžiulėj rūmo salėj

     Vien peliūkštė bėginėja.

      Vien kandis pakampėj grikši,

     Tiesia voras tinklo siūlą

     Ant sudužusių vitražų, –

     Liūdnai šypso senas grafas

     Iš auksinių rėmų.

    

     * * *

    

     Jau nutilo, jau paskendo,

     Jau ištirpo su šešėliais

     Ir kūrybos seni žygiai

     Ir mirties nauji prajovai –

     Ir lėmimai ir smerkimai

     Gaivalinei amžiaus kovai.

    

     * * *

    

     Vien galia, plati kaip jūra,

     Ir pirmykštis laisvės sapnas

     Kuria pilį šimtabokštę –

      Myli, veikia ir gyvena,

     Ir ūgdina ir dalina

     Didį šventą Dievo meną.

    

     Naujo rytmečio kūrėjų

     Žėri tolyje žibintai

     Ir paniekintų griuvėsių

     Supeliję rausta plytos.

     Aukštos sienos – amžių dienos

     Naujo žygio atstatytos.

    

     1925

    

    

     NULENKIME GALVAS

     Jono Basanavičiaus 75 metų sukaktuvių šventei.

    

     Nulenkime galvas! Štai Pranašo vardas

     Iš tolo mums skamba sidabro varpais.

     Jo žodin susituokė kankliai ir kardas,

     Jo žygiai paženklinti bočių kapais,

     – Nurimkim, nurimkim... Ko gaudžia varpai?

     Ko niaukiasi bočių apgriuvę kapai?

     Ar liūdi šviesios praeities milžinų,

     Ar verkia del mūsų menkystės dienų? –

    

     Žiūrėki, lietuvi: ant tavo krūtinės

     Dar gedulo ženklo juoduoja žymė.

     Kur laisvė, kur žygiai, kur šalys gimtinės –

     Ir kur pranašauta Tėvynės garbė?

     – Nulenkime galvas, klausydami vado;

     Jisai tautos žodį milžinkapiuos rado.

     Jis amžiną žygį Tėvynės Kūrėjo

     Vienybės ir meilės vardu pažymėjo. –

    

     Pily Gedimino dangus negiedrėja,

     Bet bokšto griuvėsių šaltuos akmenuos

     Mes regina aušros pranašingą kūrėją

     Ir girdim jo lūkesį laisvės varpuos.

     – Pakilki, lietuvi! Štai Pranašo vardas

     Aušros spinduliais tau kapus atgaivino.

     Jo žodin te vėl jungias kankliai ir kardas

     Į šventąjį žygį, pilin Gedimino!

    

    

     IV. SUTEMŲ ŽIBURIUOSE

    

     NERANDAMAI

    

     Gesinki bokšte skaidrų žibintuvą,

           Užkelk sunkius vartus.

     Tegu visiems bus tavo vaišių rūmas

           Slaptingas ir didus.

    

     Padėki auskarus, numaustyk žiedus,

           Grąžink laukams gėles,

     Paslėpki nuo vaišingo puotos skobnio

           Taures krišpolines.

    

     Ir būki tu viena, kaip nykus gandas

           Ant akmenio uolos –

     Ir būki tu gryna, kaip šaltas lašas

           Vidurnakčio tylos.

    

     Tada ateisiu aš ir nusilenksiu,

           Pažinęs jog tai tu,

     Kuria seku painioj buities kelionėj

           Ir ieškau ir klystu.

    

     1922

    

    

     POETO MEILĖ

    

     Nelauki jau laimės tu, žemės gražuole,

     Jei širdį poeto kada sužavėsi

     Ir jojo svajonių pažadintu ilgesiu

     Poetą pati pamylėsi.

    

     Tegu jis, kaip vergas ant kelių parpuolęs,

     Tau dangų palenktų ir kojas bučiuotų,

     Kiekvieną gi žodį, ir šypsnį, ir žvilgesį,

     Kaip laimės stebuklą dainuotų,

     Ne tau jis dainuos ir ne tau jisai melsis,

     Kai tu jį apglobusi meile svajota,

     Norėsi praskleisti nerimstančioj dvasioj

     Kas buvo žadėta, ko buvo ieškota.

    

     Pro tavo akių prasidengusią versmę

     Paskęs jis ne žemės akių spinduliuose,

     Kur amžino lūkesio tylūs žadėjimai

     Ne tavo jį meile paguosią.

     Apsvaigęs nuo kvepiančio tavo jaunumo,

     Pro šiltą sukilusio kraujo plakimą

     Jis skendės į mėlynų tolių aidėjimus

     Ir amžino ritmo žaidimą.

    

     Maži tavo prižadai, žemės gražuole,

     Putojančioj meilės taurėj paskandinti:

     Poeto gyvenimo liūdinčiam troškuliui

     Sukelti, bet nenuraminti.

    

     1922

    

    

     PLAŠTAKEI

    

     Pamiršk mane, sparnuotoji plaštake,

     Kol žydi saulėje visi žiedai.

     Dar tavo laimės dienos nesukakę,

     Dar daug šviesos ir džiaugsmo neradai.

    

     Plazdėk visur, kaip margas saulės svečias,

     Kur kvepia skaidrios gėlės ir medus.

     Tegu tavy jaunatvės žiedas skečias,

     Kad būt visiems saulingas ir saldus.

    

     O kai sparnų pakelt jau negalėsi,

     Širdis apalps nuo saulės ir kaitros –

     Ir jau miglotam sūtemų pavėsy

     Varpai tylias nakties maldas sugros

    

     Ir žemei adarys žvaigždėtą dangų,

     Kaip kniūpščią taurę degančiais lašais, –

     Tada tu atplasdėk ties mano langu

     Pasveikinti mane vidurnakčio aidais.

    

     1923

    

    

     DŪMUOS CIGARO

    

     Žaiski, jaunyste, džiaugsmu sukvatojus!

     Pokylio rūme tu mielas svetys,

     Kolei nelauktas ir greitas rytojus

     Galvą pilkais pelenais pabarstys.

     Niekam pasaulyje nepavydėdama,

     Išpuošei pokylių rūmus rausvai.

     Rytą alyvų žiedais sužavėdama,

     Vakarą auksu žibintuos žvilgėdama,

     Viską žadėjai, visus mylavai.

    

     E, tiktai man tu ateit pasivėlini:

     Juokas nuo veido raukšlių nebnuvaro.

     Man jau ne rausvos svajonės, tik mėlyni

     Sukasi dūmai cigaro.

    

     Atnešiau širdį, kaip krišpolą kupiną

     Mylimai žemei jaunystės aukos.

     Sielvarto smūgiai jos aukurą trupina –

     Kas gi dar meilės sapnų tebieškos?

     Šiandien tik tolimas aidesis pinasi,

     Tolimos erdvės giliai prasidaro,

     Žavinčios akys ir šypsnis vaidinasi

     Mėlynuos dūmuos cigaro.

    

     Kam gi dar budinti sielgrauža skaudama

     Pavogto džiaugsmo trumpa minuta,

     Jeigu ji širdį, kaip varpą užgaudama,

     Skamba kraupia prakeikimo gaida?

    

     Žaiski jaunyste! Pokylio dieną

     Vergas tik skaudamu nuobodžiu varo.

     Svilina ašara sunkią blakstieną

     E!.. tai nuo dūmų cigaro.

    

     1922

    

    

     TRYS TOSTAI

    

     I

    

     Poetų ir dainių puiki karalaitė

     Pati nesirodo mirtingame kūne:

     Nelanko ji koncertų, nei restoranų,

     Nei dūmuos paskendusių kafešantanų,

     Nerūko ji nė kvepiančių cigaretų,

     Nemėgsta ji nė nuošalių kabinetų,

     Bet savo apvaizda visur ji mus lydi

     Ir jokių malonių pati nepavydi:

    

     Ji grožiu aprėdo mums purviną žemę,

     Ji pradengia melo kaukes nuo veidų,

     Ji kelia mums žemę, o dangų palenkia

     Ir kuria pasaulį svajotų vaizdų.

    

     Jaučiu aš ir čia tavo lakią esybę:

     Dainų garsuose ir verpetuose šokių,

     Neaiškiam šypsny ir palaidam juoke,

     Elektros šviesoj cigaretų rūke, –

     Ir mano stiklelio jaukiam skambesy

     Dainų Karalaite, tu šiąnakt esi.

    

     Tave neregėtąją, nepalytėtą,

     Gyvenimo nakčiai dangaus pažadėtą –

     Ir dosnią palaimą tavųjų žavėjimų

     Aš noriu pagerbt pirmo stiklo skambėjimu!

    

     II

    

     Putojantis vynas jau kaitina kraują,

     Jaunystė gi meilės dainų reikalauja.

     Iš aukšto globoja mus deivė meilinga,

     Bet žemiškų deivių nė čia tau nestinga.

    

     Tenai, kur šampanas jas putomis taško,

     Ir dūmuos fokstrotų melodijas blaško,

     Ir šokio rate naravingąjį ūpą

     Parketais alpinančiu kvaituliu supa, –

     Jos ten savo meilę ir burtus nakties

     Vadinančiu šypsniu po kojų tau svies.

    

     Svaidykit, gyvenkit! Naktie maloni,

     Ir mano tu širdį tyliai klabini

     Ir nori, kad jos slėpiniai sukvepėtų

     Svaiginančiais dūmais aitrių cigaretų –

     Ir dėliai drovumo viliojančių gestų,

     Ne vien tik akis, bet ir širdį išėstų.

    

     Bet aš jus myliu, nuodėmingosios būtys,

     Kaip liūdnąjį vale klaidžios iuventutis,

     Kaip džiaugsmo simfonijos skurdų finalą,

     Kai akys dar juokias, o lūpos jau bąla.

    

     Ė, pilkit iš naujo stiklus sklidinai –

     Už visa tai gersim į dugną nūnai.

     O jeigu kas kylantį liūdesį mąsto,

     Tegu tas apsvaigsta nuo antro toasto.

    

    

     III

    

     O tu, išrinktoji iš žemės minių,

     Nevarstyk manęs įtarimo žvilgsniu!

     Ne brėkštantį rytą aš tau pažadėjau,

     Bet glūdinčią naktį budėti norėjau.

     Vien sūtemų lūkesio čion vedini

     Suėjom kaip dvi besibastą ugni,

     Kūrentis ir degti į vieną liepsnyną,

     Kurį naktis žiebia, o rytas gesina.

    

     Tylia melancholija smuikai pragydo,

     Ten poros siūbuoja už mėlyno šydo, –

     O mūsų minutės, kaip lašas po lašo,

     Patirtąjį džiaugsmą į taurę suprašo.

     Ji spindi ir mirga liepsnelių šimtais,

     Ji puošiasi mūsų jaunumo vaizdais, –

     O mes kaip savųjų svajonių šešėliai,

     Nusilenkėm trumpai nakties valandėlei.

    

     Spindėk, gi manosios nakties Karalaite!

     Dar ryto neįstebi akys apkvaitę. –

     Už tavo žavėjimus, meilę ir klastą

     Į dugną lenkiu savo trečią toastą.

    

     1923

    

    

     TAURĖ

    

     Tamsią naktį piktas vėjas

     Mano kuoro daužo langą:

     Ei, keleivi, metas, metas!...

     Laukia žygis sugodotas,

     Žvengia žirgas pabalnotas,

     Neberimsta palydovai

     Didžiai puotai – šauniai kovai.

     Lėksim kalnais – uolos kris,

     Žvaigždės veizėt nebišdrįs –

     Ei, daryk duris!

    

     Laukiau ženklo. Mano žygis

     Nebe šiandie sugodotas:

     Sieloj amžiais išnešiotas,

     Kraujo bruožais įrašytas,

     Žvaigždžių knygoj išskaitytas.

     Josim, josim! Jei į puotą,

     Nebeimsiu puotos rūbo,

     Jei į kovą, nebeimsiu

     Kieto plieno kalavijo:

     Man laimėti!

    

     Aidi žingsniai – verias durys.

     Stūmiau vėją, sėdau žirgą.

     Dunda paskui palydovai –

     Lekiam kalnais, lekiam kloniais –

     Jokios žvaigždės, jokio kelio.

     Tiktai žirgas skelia taką,

     Tiktai vėtra veidą plaka,

     Tiktai lūkesiu širdies

     Pats į tolį tebveržies –

     Laisvė, laisvė

    

     Staiga riksmas: stok, beproti!

     Nebe jums laisvai skrajoti.

     Jus, kaip mes, iš žemės gimę,

     Nešat veide vergo žymę.

     Audrios naktys – tyliam sapnui,

     Šviesios dienos – sunkiam darbui,

     Laisvos mintys, karštos širdys –

     Tik ant aukuro liepsnoti.

     Mesk klajones, stok beproti –

     Būki vergas!

    

     Ne, nebusiu! Mūsų žygis

     Žvaigždžių knygoj išskaitytas,

     Kraujo bruožais įrašytas.

     Nuo dangaus rasos pasėmę,

     Mes nutrinsim vergo dėmę.

     Aš – ir mano palydovai –

     Patys kariai ir valdovai

     Tamsią naktį skrosdami,

     Savo geismo ugnimi

     Skelbiam kovą!

    

     Štai pakalnėj gludi pilys,

     Mano vaišių puikūs rūmai.

     Šviečia skaidrus žiburiai,

     Sunkus vartai atkili.

     Ei, sustok, eiklusai žirge!

     Tu laimėjai pirmą kovą,

     Laisvą nešdamas valdovą.

     Antrą kovą man laimėti,

     Kol nušvis keliai žvaigždėti

     Grįžti atgalios.

    

     Spindi rūmai, – žibintuvai,

     Plonas šilkas, baltos rankos

     Meilūs šypsniai šildo kraują,

     Taurė džiaugsmą atnašauja.

     Aš – ir svečias, ir klajūnas:

     Suaižytas vėtros kūnas,

     Dega veidas, kaip liepsna,

     Peršti džiūstanti burna –

     Ir bent vieno šalto lašo

     Atsigauti lūpos prašo.

    

     Žilas rūmų šeimininkas,

     Kaip lelija jo duktė.

     – Imk, keleivi, pilna taurę:

     Čia tau vaišės ir namai. –

     O duktė visų gražiausia

     Mano žvilgy laimės klausia:

     Tu pailsęs, tu nykus,

     Tavo akys kaip dangus –

     Būsi mano.

    

     Tavo laimės gersiu taurę!

     ...Baltos rankos – plonas šilkas –

     Juodos akys – skaidrios ugnys –

     ...Užu lango laisvas vėjas –

     Tamsios naktys – ruimų plotas…

     Didis žygis sugodotas...

     Pajutau krūtinėj skausmą,

     Pajutau akyse ugnį –

     Ir į žemę tėškiau taurę:

     Aš laimėjau!

    

     1921

    

    

     VERGAS

    

     I

    

     Puikūs mano viešpačio namai:

     Šimtabokščiai, krikšpoliniai, šviesūs rūmai.

     Pažiūrėsi – temsta akys nuo žydrumo,

     Palytėsi – skamba tūkstančiai aidų.

    

     Gyvenu aš savo viešpačio namuose

     Nepažįstamas, užklydęs pakeleivis.

     Kur einu – visur atverti vartų vartai,

     Bet išeit į plačią laisvę negaliu.

    

     Negaliu apimt dangaus šviesių žvaigždynų,

     Nei pasiekti tolumoj baltų viršūnių,

     Nei srauniai, prie žemės puolęs, kaip upelis,

     Išsilieti į putojančias marias.

    

     Tiktai vakaro sulaukęs, kaip šešėlis,

     Aš einu prie savo bokšto siauro lango

     Ir, kai kalnai saulės spindulius užtvenkia,

     Aš išblyškusįjį veidą pradengiu.

    

     Ir sakau: štai vėl praėjo jau diena –

     O tik lašas į bedugnę nuriedėjo.

     Mano mintys, kaip žėruojančios žarijos,

     O aplinkui tik glūdnybė ir drėgmė.

    

     Ir skaitau aš savo rūstų pasmerkimą:

     Čia pasaulio baigias ribos, baigias erdvės.

     Nepramušti lakiai minčiai kieto skliauto –

     Būsi vergas ir vergausi amžinai.

    

     II

    

     Nusvirau aš į vargingą savo guolį,

     Kaip žmogus, kuriam vistiek gyvent, ar mirti,

     Kaip žmogus, kurio paniekinta gyvybė,

     Tartum liūtas tuno alkio lūkesy.

    

     Ir išvydau prieš save aš moteriškę,

     O jinai slaptingą žadinį man sakė:

     – Aš tave paimsiu, menkas žemės verge,

     Ir paveldėsi tu mano karalystę.

    

     Bet dabar tu nebregėsi Dievo žemės,

     Nė vidurnakčio varpų nebegirdėsi,

     Nepaliesi savo pirštais jokio žiedo,

     Ir nė vieno skambaus žodžio nebetarsi. –

    

     Ir tapau aš panašus į jūros gyvį,

     Kurs gelmėj į kietą lukštą įsitraukęs,

     Ir geismais i savo širdį įsiėmęs,

     Pats maitinasi jos gyvasties penu.

    

     Ir nežino, kad viršuj ten ūžia bangos,

     Siaučia audros ir verpetai sūkuriuoja,

     O bekraštis vandenynas ir pasaulis –

     Jam tik sapno nereikšminga nebūtis.

    

     Bet iš kur gi tie nauji skaidringi aukščiai,

     Kur mane, kaip tyrą mintį laisvėn neša?

     Plaukia, skamba daugiaspalviai žibintuvai,

     O visų viena versmė – mana širdis.

    

     Ne, ne gyvis aš į lukštą įsitraukęs,

     Tik naujos buities ir gyvasties kūrėjas,

     Kur erdvu, platu, ir laisva, ir džiaugsminga,

     Tartum Dievo būtum skrendanti dvasia.

    

     Ir pragydo didis balsas į mane:

     Būki sveikas mūsų amžinas valdove!

     Tu tasai, kurio palaimintą gimimą

     Patekėjusios septynios puošė žvaigždės.

    

     III

    

     Kam gi mano neprašytas atbudimas

     Anksti rytą vėl pagimdė mane saulei

     Ir iš naujo spinduliais erdves aptvarstė,

     O širdy paliko alkanus geismus.

    

     Argi tam, kad aš per dieną būčiau sargas

     Pats prie savo laimės angos pastatytas.

     Arba tam, kad palšvo vakaro sulaukęs,

     Keikčiau tuščią savo buitį ir sapnus!

    

     Nes pažvelgęs pro mažutį bokšto langą,

     Pamačiau, kad aš tas pats tik menkas vergas,

     Kurs kaip vakar, taip ir šiandie neberanda

     Savo kelio į pasaulio platybes.

    

     Ir suspaudė mano galvą tokia gėla,

     Kad tariau pabirs po kojų šaltos plytos,

     Ir išsirakins aukštųjų skliautų siūlės,

     Ir ugnim išsprogs įkaitę smilkiniai.

    

     Ne, tariau, tegu jau būčiau nepažinęs

     Tų pasviečių ir tų žvaigždžių septinspalvių,

     Kur akis man, kaip meilužės, išbučiavo

     Ir paliko ryto saulės patyčioms.

    

     IV

    

     Mano viešpats ir valdovas rengia puotą.

     Skamba, džiūgauja sujudęs visas dvaras.

     O vergai aukštiems svečiams lig žemės lenkias

     Ir sodina į garbingas jų vietas.

    

     Tad pasišaukė mane ir tarė viešpats:

     Šiandien busi iš vergų tu man pirmasis.

     Eik ir vilkis kuogražiausią savo rūbą,

     Šitai imk ir pilstyk vyną į taures. –

    

     Ir pilu visiems saldaus ir seno vyno

     Ir jaučiu, kad j kiekvieną tuščią taurę

     Aš pilu ir savo širdgėlos po lašą,

     Aš pilu jiems ir pagiežos ir tulžies.

    

     Nes ar mano didis sapnas nepribrendo?

     Ar ne metas man atrast slaptingą viešnią,

     Kur parodė mano tolimąją laimę

     Ir septynias mane gimdžiusias žvaigždes.

    

     Tuomet priėjau prie tos garbingos vietos,

     Kur sėdėjo viešpačio dukrų jauniausia

     Ir skambiu juoku gaivino visą puotą –

     Ir mane į save šaukė jos šypsnys.

    

     Tad kai pyliau jai saldaus į taurę vyno,

     Gal tai tu, maniau, viešnia regėto sapno,

     Kur grąžinsi mano prarastą tėvynę

     Vienu tyliu savo žadinio žodžiu.

    

     O jinai pažvelgus į mane pasakė:

     – Šitai mano tėvo ištikimas vergas,

     Kurs nežino, kas yr laisvė, kas yr meilė;

     Jojo laimei trupinių po mūs pakaks. –

    

     Tuomet, nežinau del ko tie ramūs žodžiai

     Taip staiga sukurstė mano gyslų kraują,

     Kad nebišturėjau svaigulingo geismo

     Ir valdovo vyną žemėn aš sviedžiau.

    

     Nemačiau aš tuo metu nė vieno veido,

     Tik girdėjau išsigandusiųjų šauksmą,

     Kurs mane pasibaisėdamas lydėjo:

     – Vergas pašėlo!.. –

    

     Nieks nedrįso atsistot į mano kelią,

     Kur iš sielos geismo spinduliu ištriško

     Ir į tolimus pasviečius, kaip vilyčia,

     Smigo žiebdamas gyvenimo ugnis.

    

     Ir ėjau aš, viešpačio palikęs rūmus,

     Į naujos buities nežinomą kelionę,

     Tiktai vieną žodį širdyje kartodams:

     Aš nei vergas, nei karalius, tik žmogus.

    

     Aš žmogus, kuriam prailgo jojo dienos

     Be nežinomų kitos buities platybių,

     Kur kita šviesa kitokius ugdo žiedus,

     Kur nėra nei pabudimų, nei sapnų.

    

     Bet dabar jau mano dienos, lyg žemčiūgai,

     Skaidrios rieda į bekraštę amžinybę,

     Kur septynios dega žvaigždės daugiaspalvės,

     Kur gyvena mano ilgesio viešnia.

    

    

     Ir eina vergas kalnais, eina kloniais –

     Bet jau ne vergas, tik nykus klajūnas.

     Didžių nebodamas, mažų neliesdamas, –

     Visus šypsniu pasveikina ramiuoju,

     O džiaugsmas spindi jojo akyse.

    

     Užeis ant kalno, –

     Rankas j viršų kelia, lyg norėtų

     Palaimint visą aukštą Dievo dangų.

     Nužengs pakalnėn, –

     Bučiuoja apkabinęs pilką žemę –

     Ir laime dega jo veidai.

    

     Visi jau laisvąjį klajūną mato:

     Vieni ramia užuojauta sutinka,

     Kiti jį paniekos šypsniu palydi,

     Bet kokią mintį slepia jojo siela,

     Nežino niekas. – –

    

     1924.X.18.

    

    

     PESIMIZMO HIMNAI

    

     I

    

     Saulėtekio giesme pagarbinti noriu

     Didingo gyvenimo skaistų altorių

     Ir dieviškos galios įkvėptą kūrybą.

     Kur žody minties spinduliavimu žiba,

     Kur varsto juodų vandenynų gelmes,

     Kol šviesų žemčiūgą į saulę išmes.

    

     Bet kas mano norai, jei aukuro plytos

     Drėgnųjų pakalnių purvu aptaškytos,

     O saulėj iškeltų viršūnių krislai

     Ir galvą ir širdį išgraužė aklai.

     Kūrybinių saulių kaitra nusibodo,

     O žvaigždės šviesiau danguje nesirodo.

    

     Tikiu visagalinčios meilės esimą,

     Kur mano gyvenimas buitį sau ima,

     Kuri motinystes dosnia krūtine

     Kaip kūdikį peni ir globia mane –

     Kuri melionuos širdžių suliepsnojus,

     Pasauliams sukurs pažadėtuosius rojus.

    

     Bet kas gi tikėjimo pavergtas protas,

     Jei dvasios nežadina jausmas liepsnotas,

     Jei blėsta širdies židinys išgyventas –

     Jei meilė – heterų pigus komplimentas!

     Lai siaučia gyvenimas saulėtam šoky,

     Tu skausmą ir juodąją naktį giedoki.

    

     II

    

     Amžinas genijau, rūstusai milžine,

     Mano gyvenimo juodas likime!

     Tau mano prakeiksmas, tau mano sielvarta,

     Tau mano liūdinčios sūtemų giesmės.

    

     Kam gi tu leidai man tapti iš chaoso

     Meilės ugnim spinduliuojančia žiežirba,

     Kam gi tu pasmerkei mano budėjimus

     Tylia vienatve didingiems vidurnakčiams?

    

     Tu mane apglobei mano jaunatvėje

     Savo sparnų šešėliuotais mojavimais,

     Tu mane užslėpei saulės mylavimams,

     Tu mane paveržei meilės bučiavimams, –

     Kiauto lukšte man pasaulį sukūręs,

     Būki pagarbintas!

    

     Ūžia pro šalį triukšmingais aidėjimais

     Margos aistringo pasaulio būtybės, –

     Mano krūtinėj, kaip vakaro pasakoj,

     Žėri vien savo svajonių ugniavietė.

    

     Duok gi man gilią vidurnakčio gludumą,

     Slėki mane juoda nuodėmės letena –

     Lai nugrimstu į svaiginančią gelmę

     Tavo galingo rūstaus pasmerkimo.

    

     III

    

     Alkanas nuobodis sielą apnuogino,

     Amžinas nerimas širdį ištuštino –

     Saulė ir dulkės išgraužė akis.

     Slankioju vienišas kryžkelių aikštėse,

     Brolio, ir tėvo, ir motinos vengdamas,

     Savo buities apgaulingas vagis.

    

     Priesaikos meilę ir pigią dorovę

     Blyškūs heterų šypsniai tebesotina –

     Nuodėmės vardo jų žemėj nėra.

     E, mano nuobodi, alkanas liūdesi,

     Kuo gi tu mano dar dvasią pasotinsi,

     Tu mano nuodėmė – mano dora.

    

     Pusę gyvenimo kryžkeliais žūdamas,

     Audriąją buitį sapnais pasikeisdamas

     Tylinčiu antkapiu žemėj tapau.

     E, mano nuobodi, alkanas liūdesi,

     Tavo šaukiuosi skaudaus atpirkimo

     Tau savo sieloj altorių statau.

    

     IV

    

     Kaip alkanas aras iš griūvančio lizdo

     Aš veiziu į savo paniekintą buitį:

     Nei džiaugsmo padangių, nei žemės vilionių,

     Nei skaudamą galią iš sielos išguiti.

    

     Žinau, kad prieš Tą, kuris saulėmis valdo,

     Paniekinta dreba maištinga galybė,

     Bet mano aistra, kaip ugninis verpetas,

     Ir mano valdovė – akla Būtenybė.

    

     Ir šitai degu, kaip vidurnakčio žvaigždė

     Iš chaoso geismo ugnim suliepsnojus,

     Bet kur mano žemė ir kur mano dangūs –

     Ir kur man saulėtas poilsio rojus?

    

     Vien tu, nepatirtoji nežinomybe,

     Kur amžius siaubi į baimingą glūdumą,

     Priglausi mane, kaip išklydusį sūnų,

     Į savo marinančis prieglobos rūmą.

    

     V

    

     Palaimintas buki, žmogaus nežinojime,

     Nei savo gimimo, nei savo mirties,

     Nei savo likimo vienatvės klajojime,

     Nei savo menkystės džiaugsme ar vaitojime,–

     Nei ką tu prakeikei, nei kam tu meldies.

    

     Vedi tu bedugnėmis kelią man tiesdamas,

     Kaip vergą per drėgnus ir juodus urvus,

     Vilingais miražais gyvenimui šviesdamas,

     Sapnais į nežinomus pasviečius kviesdamas,

     Kol siela prie kapo ir kryžiaus pabus.

    

     Tada gal patirsiu, kad visas gyvenimas

     Nevertas nei juoko, nei lašo aukos,

     O mano gimimas, mirtis ir išganymas,

     Kaip amžinas dieviškas jausmas ir manymas,

     Per amžius Kūrėjo krūtinėj liepsnos.

    

     Bet šiandien lenkiuosi prieš didelę paslaptį,

     Kur degina kraują gyvybės alkiu –

     Ir vėl nenutilstančiu laimės ieškojimu,

     Likimo slaptų ištarmių nežinojimu

     Prie kapo ir kryžiaus vienatvėj žengiu.

    

     VI

    

     Trumpo gyvenimo didė menkysta!

     Kaip tu plati ir galinga esi!

     Tavo šešėliuose gyvastys vysta,

     Merkiasi žvaigždės ir saulė šviesi.

    

     Kaip gi tu pavergei dvasios laisvūną

     Didžio pasaulio garbingą valdovą:

     Kilnūs jo sostai paniekinti žūna,

     Kyla vergai į maištingąją kovą.

    

     Ė, nenurimstančios dvasios laisvūne!

     Tavo skausmų ir laimėjimų žygiai

     Puošia padangių aukščiausią viršūnę,

     Skamba jų posmais aidai šimtastygiai

    

     Tu gi patsai vien šešėlio šešėlis,

     Kurs savo vardo minioj nepažįsta: –

     Klaidžioji gūdžiai pasauliui iškėlęs

     Trumpo gyvenimo didę menkystą.

    

     1925

    

    

     PABAIGA

    

     Praėjusio meto jau nykstančius žemės sapnus

           Dainuoti baigiu.

     Užversiu tiesiai ir kreivai išrašytus lapus

           Šypsniu palankiu.

    

     Dvasia jau, kaip paukštis, pajuto ateinančio ryto

           Naujus Pranešėjus –

     Ir merdinčio vakaro neišgyventa žaizda

           Paliovė skaudėjus.

    

     Giedrėjančia giesme kilniai pasitiksiu tave,

           Slaptingas rytojau.

     Pamynęs po kojų suvytusį puotos vainiką,

           Aukštai atsistojau.

    

     Trumputės minutos, susmulkinę žemės dienas,

           Taksėdamos slenka, –

     Ir visa, kuo sirgo, ir liūdo, ir džiaugės širdis

           Taip smulku ir menka, –

    

     Kad rodosi nėr ko atleisti, nė melst atleidimo:

           Nebuvo kalčių!

     Jei buvo, tai vien tik širdies daugiabalsė kalba:

           Myliu ir jaučiu.

    

     1923

    

     Putinas. Tarp dviejų aušrų. Kaunas, 1927.    

 

     Putinas_tarp_dvieju_ausru.jpg