tekstai.lt

Jurgis Blekaitis. Balys Sruoga: asmuo ir teatro kūrėjas (1948)

b_150_96_16777215_0___images_iliustracijos_2013_tekstai_aidai_0.jpg     Prie kryžkelių stovėsiu smūtkeliu.

     Milžinkapiuos varpais nakčia skambėsiu,

     Kad speiguose, po stora miline

     Neliautų plakus Lietuvos širdis!

    

     „Kazimieras Sapiega“

    

     1947 metų spalio 16 d. Balys Sruoga pradėjo naują, didelį ir nesuvokiamą, išlaisvintą nuo laiko ir materijos, vis augantį, vis gilėjantį gyvenimą — tautoje, jos dvasioje.

      

     ASMUO

    

      Gal būtų prasminga prikelti vieną kitą vaizdą, atrinktą iš jų daugybės, susikaupusios aštuonerių metų būvy.  Tarp 1935 m. Kaune, kada aš turėjau laimės tapti vienu jo klausytojų, ir vėliau — teatro seminaro nariu ir akademinės teatro studijos mokiniu, ir 1943 m. kovo mėn., kada, prieš vokiečiams suimant, daugeliui mūsų teko jį jau paskutinį kartą matyti, — praėjo daug dienų, kurių prof. Balys Sruoga buvo man formuotojas, mokytojas ir pavyzdys. Tame laikotarpyje, kaip ne vienas jo studentų ir kūrybos adoratorių, aš taip pat mokiaus pajusti, ir pažinti didelį žmogų, ir todėl tebūnie man atleista, jei šiame rašinyje per ryškiai iškils tai, ko šiaip gyvenime niekad neapgailestauju ir nesigėdinu, — mano vis auganti jam pagarba ir meilė.

     Dabar, kai mintys žymiai intensyviau gyvena jo spinduliuojamąja gyvybės galia, pilniau ir tobuliau, negu jam gyvam esant, — man dabar stebinančiai ryškus ryšys tarp Sruogos dvasinio vaizdo, pajaučiamo iš jo kūrinių, ir išorinio, kurį aš lyg tebenešioju akyse, neprarasdamas mažiausios smulkmenos.

     Didelis ir neišaiškinamas, keistas, tik tariamai ramus, bet taip juntamai pripildytas tykojančių prasiveržti minties ir jausmo audrų, — jis, rodos, negalėjo ir atrodyti kitoks. Štai, pro jauną, triukšmaujančią studentų virtinę praeina jis universiteto koridorium, aukštas ir stambus, matomas iš tolo, su ryškia, išdidžia ir rimta galva, dideliais ir ramiais žingsniais. Jo išorėje juntamas kažkoks susivaržymas, tarytum šių dienų drabužyje jis jaustųsi, kaip beprasmiškam ir jam visiškai netinkamam maskarado parėdė, ir jis aiškiai nepatenkintas, turįs šitoks eiti pro šią lengvabūdišką minią. Be šypsenos pasisveikinęs, jis įeina į salę, — ir „tuo metu jis turi suokalbininko išvaizdą, tarytum tarp jo ir auditorijos būtų kažkas slaptai sutarta, apie ką negalima ir jau nebėra reikalo balsu kalbėti. Užimdamas savo vietą, jis bergždžiai stengiasi sumažėti ir įsisprausti į per ankštą erdvę tarp staliuko ir kėdės (— o jam visur per ankšta) – ištremia abiem alkūnėm į stalą ir, beveik visai užsimerkęs, — gal kad nekliudytų dešimtys į jį susmigusių akių, — jis pradeda visuomet tuo pačiu tyliu ir žemu tonu ir tuo pačiu žodžiu: Gerbiamieji... Jo balsas yra kažkur giliai uždarytas, lyg pro aksomą perėjęs, paskaitos metu jis niekad nepakyla iki sujaudinto riksmo ir nenusileidžia iki šnabždesio, bet nepriklausomai nuo to, apie ką, jis šiandien kalba — apie linksma ar liūdna, apie graikų dionyzijas ar apie protopopą Avakumą — jo balsė visuomet skamba nelaukta liūdna gaida, lyrinis medžiagos išgyvenimas, šventiškas iškilmingumas ir rimtis. Retkarčiais į tą gotiškąją jo kalbos atmosferą pro akis, lyg pro tamsius vitražus, prasiveržia šypsena, žmogiškas sąmojus, kartais ramiai atlaidus, kartais, kandus, sarkastiškas. Jo kalba liejasi tyliai ir monotoniškai, ir poza nesikeičia per visą paskaitos laiką — vis tas pat užsimerkęs, ant alkūnių parimęs milžinas, — ir, būdavo, dažnai jaunas studentukas, mažiau pagaunamas turinio, negu formos, pavargsta, atitrūksta ir užsisvajoja, žiūrėdamas pro langą. O ten, atokiau, už universiteto kiemo, matosi Kauko laiptų apačia, prie jų pavasariais — žydinti jieva ir nuolat kažkur beskubą, iš tolo — maži žmogeliukai... Taip, dažnas toks jaunas, o ypač — moteriškas padaras pasiskųsdavo: Sruoga, pats miegodamas, ir jį bemigdąs... Bet visai kitaip jautėsi tas, kas įdėmiai įsiklausydavo į lygų ir žemą tos žodžių upės tekėjimą. Jei kiti profesoriai pasižymėdavo noru ir mokėjimu sueiti į glaudesnį kontaktą, su auditorija, paįvairindami paskaitas tiesioginiu kreipimusi ar juokais; jei kiti,kaip Karsavinas, rūpestingai atrinktais posakiais stengėsi sukelti plastinį dėstomojo dalyko vaizdą: jei dar kiti, kaip Dubas, savo tribūnišku karštumu pagaudavo ir uždegdavo studentus, — tai Sruoga, priešingai, atrodė siekiąs išsijungti iš bet kokio ryšio su klausytojais, būti ir likti vienišas. Jis tesiekė galimai objektyviau, pilniau ir giliau išplėtoti pasiimtą tezę, visiškai nesidomėdamas pritariančiomis šypsenomis ir pasisekimu.

     Sruoga skaitė rusų literatūrą ir pasaulinį teatrą, drauge vesdamas slavistikos ir teatro seminarus, vėliau, — teatro katedrą. Vargu jam buvo prie širdies kabinetinio mokslininko darbas. Nuo 1924 m., kada cum laude apgynęs Miunchene disertaciją. Lietuvių liaudies dainų poetikos etiudai“, jis buvo pakviestas į Kauno V. D. Universitetą dėstyti rusų literatūros, per dvi dešimtis profesoriavimo metų (atmetus Stutthofo laikotarpį) jis teišleido dviejų tomų „Rusų literatūros istoriją“. Šis veikalas, Sruogas paruoštas žymiai glausčiau negu nepalyginti individualesnės žodinės to pat dalyko paskaitos, didesnės mokslinės reikšmės nesiekė. Jį ruošdamas Sruoga buvo susirūpinęs vienu tikslu: suteikti studentams lietuviškąją rusų literatūros interpretaciją ir tuo būdu atsverti gerokai nacionalistinę rusų autorių dvasią. Be šios knygos Sruoga1 atspausdino dar keletą stambesnių mokslinio pobūdžio rašinių teatro temomis: ,,P. Vaičiūno dramaturgijos studiją“, „Kipras Petrauskas“ (1928), „Lietuvių teatras Peterburge“ (1930), ir eilę aktualesnės reikšmės nagrinėjimų. Iš spausdintų darbų negausumo prašytųsi išvada, kad Sruogai, lyrikui ir teatro kūrėjui, teoriniai mokslo dalykai mažai telipo prie širdies. Tačiau žodinės paskaitos teikė kitą įspūdį. Rūpestingai paruoštos, turiningos, kad ir kukliai, ne teatrališkai patiektos, bet vaizdžios, jos buvo visad giliai individualios, originalios savo motyvacija ir sprendimais. O kam tekdavo po kelių metų pertraukos vėl užsukti į Sruogos seniau skaityto dalyko paskaitą, — kad ir antikinio teatro, — tas negalėjo nenustebi, kiek daug naujų aspektų prisidėdavo prie tos, „atrodytų, negyvos, seniai išgvildentos medžiagos. Sruoga nesustingdavo savo žiniose — jam tarytum organiškai buvo nepakenčiama kartoti tas pačias mintis. Jis nuolat jieškojo gilesnio traktavimo, naujo požiūrio, įjungdamas į savo mąstymo sritį visa naujausia, ką teikia Europos mokslas. Studentas, mokėjęs klausydamas girdėti, ne tik nejusdavo mieguistumo, bet priešingai, vos besuskubdavo sužymėti visa esmingiausia, kuo buvo gausi gili ir rami sruoginės paskaitos tėkmė. Sruoga buvo vienas pačių rimtųjų ir įdomiųjų, nesustingstančių kažkada įgytame žinojime Humanitarinio fakulteto profesorių.

    

     * * *

    

     Pirmieji matymai — paskaitose, teatro seminare, šiaip, universiteto atmosferoje — patys ryškiausi. Juose žmogaus pajautimas buvo intuicija sustiprintas. Vėliau gi, eilę neužmirštamų metų, — nuo paskutiniųjų laisvės laikų iki abiejų okupacijų, — tą nykią eilę metų riša ir įprasmina virtinė šito tragiško, didelio likimo žmogaus vaizdų.

     Iš aukštaitiškos sultingos žemės užaugęs, jis atsinešė į pasaulį plačią ir šakotą, poetišką savo krašto dūšią, didžiulį intensyvumą, meilę gyvenimui, žmogui ir visam, kas gražu ir tauru. Į jį tilpo be galo daug, ir nuotaikų kontrastai — nuo pakiliausio entuziazmo iki visiškos desperacijos — buvo jam lygiai būdingi, kaip daugelis kitų tariamų prieštaravimų, sulydytų jame. Jis buvo nuoširdus, atviras, tiesaus žodžio žmogus — ir drauge uždaras, nesuvokiamas, sunkus prieiti ir suprasti. Jis buvo stiprus, valingas, griežtų reikalavimų sau ir kitiems — ir drauge kažkoks begalinis, mimoziškas trapumas, pažeidžiamumas jautėsi jame, lyg būtų netikras savimi ir silpnas. Jis, kurį — ypač jaunesnį — spaudą sekusioji visuomenė žinojo, kaip itin aštrios, pašaipios ir kandžios plunksnos savininką — jis, tas baubas, buvo drauge tas, pas kurį nelaimėj ar abejonėj, kaip į tikrą priebėgą, ateidavo draugai pasiguosti ir išsiverkti, ir jis, be sentimentalių aimanų, ramiu žodžiu ir nuoširdžiu, žmonišku įsijautimu jautriau, negu kas kitas, mokėjo suraminti, sustiprinti. Jei reikėjo veiksmų, jis niekad neskaičiavo ir savęs nesigailėjo, gelbėdamas kitus. Užvis labiau branginęs asmenybės laisvę, Sruoga visu šalvimi protestavo prieš bet kokį despotizmą, partiškumą, siaurumą ar kompromiso dvasią, verčiančią, žmogų vardan ,,taikos bei ramybės“, vardan sugyvenimo su visais, atsižadėti dalies to, kuo jis tiki.“ Būdamas ištikimas sau ir viskam, ką jis mylėjo — ir ta graži idealisto ištikimybė tėvynei, menui, draugams, artimiesiems yra vienas būdingiausių Sruogos charakterio bruožų — jis nemokėjo ir nenorėjo nutylėti to, ką laikė peiktinu, ir jo tiesos žodis, nepalenkiamas ir kietas, aistringas, kaip aistringa buvo iš prigimties gilmenų auganti Sruogos meilė Lietuvai, — buvo jo dar neįkainotas įnašas į mūsų tautinės kultūros kūrimą. Deja, tas pats tiesos žodis buvo ir daugelio asmeninių priešų priežastis, ir nedaug ką, mūsų žymiųjų žmonių tarpe su tokiu pamėgimu šmeižė ir net tebešmeižia dažnai tie, kuriuos jis kadaise savo draugais laikė... Turėjo Sruoga ir savyje vieną didelį priešą ir draugą, su kuriuo gyvenime teko nuolat kovoti, kuris tačiau teikė jo kūrybai nepaprasto polėkio ir sugestyvumo — tai jo prigimtas galingas, vos valdomas temperamentas. Tarytum visas lyriškos aukštaičių žemės gaivalas išsprūdo iš kalvų ir ežerų užburtos, suvaldytos rimties ir įsikūnijo jame, žmoguje, suteikdamas jam visas ypatybes to, ką mes jaučiame Lietuvos dvasioje. Kūrėjui tai buvo didi dovana — sparnai ir platybė; žmogui — reikalas nuolatinės disciplinos, valios pastangų valdytis, aprėžti save, suvesti į darbo valandas, visuomeninių, neišvengiamų konvenansų rėmus. Tatai buvo nelengva šiam nuotaikų ir didelių kraštutinumų žmogui. Dažnai pirmasis impulsas, pasikarščiavimas būdavo priežastimi veiksmo, kurį vėliau, nurimus, tekdavo apgailestauti. Ir didelė nelaimė buvo Sruogai, kai silpnumo valandomis gaivalas pratrūkdavo siautėjimu... Tačiau, drauge su tuo, kiek toje nelygioje prigimtyje buvo subtiliai jautrus kiekvienam talento blyksterėjimui, ypač — geros valios lydimam. Kaip jis džiaugėsi kiekviena, kad ir dar labai žalia, pradedančia, bet vilčių teikiančia pajėga! Čia jis buvo jaudinantis ir nepataisomas entuziastas!

     Apie tai, kas jam buvo brangiausia, jis nemėgo kalbėti ir vienodai niekino frazinį ir parodomąjį religingumą, kaip ir tokį patriotizmą, tuo siutindamas visokių rūšių fariziejus ir teikdamas jiems progos apšaukti save bolševiku. Bet niekam tas kaltinimas negalėjo būti absurdiškiau pritaikytas! Visas Sruogos gyvenimas, visa jo brandžioji kūryba buvo tarnavimas gėriui ir tautai. Užaugęs itin religingoj šeimoj, jis visam amžiui išsaugojo meilę paprastam, giliam ir tyram savo tėvų religiniam jausmui, jų gražiai tradicijai, ir niekas po Strazdelio nėra parašęs tokių tikrų ir nuoširdžių giesmių, kaip tos, kuriomis Sruoga taip noriai kuria savo veikalų lietuviškąją atmosferą. Bet drauge jis buvo žinomas nesutaikomu priešiškumu visokiai spekuliacijai Dievo vardu.

     Visas savo dideles prigimtines jėgas atsinešęs iš liaudies, jis buvo drauge plataus akiračio europietis ir, rūpindamasis mūsų kultūros savitu ūgiu, jis drauge nesiliovė skatinęs semtis iš visų tautų kultūrinio lobyno, mokytis iš visų ir visada. Jis buvo tikras visuomenininkas, ir bendrieji krašto reikalai, ne tik kultūriniai, bet ir ūkiniai, politiniai, jam visada rūpėjo opiau, negu savi, asmeniniai. Tačiau drauge jis buvo didžiausias individualistas, netelpąs į jokius visuomeninius rėmus, jokią, partiją ar programą,“ir, man rodos, čia nėra vidinio prieštaravimo, Veikiau — būtinybė, kad jis, būręs universitetinį ir iš dalies teatrinį jaunimą bendron kultūrinėn kovon, bendron kūrybon, — pats visada buvo vienas. Gal dėl to, kad jis atstovavo tik vieną, labai idealistinę ir labai lietuvišką pasaulėžiūrą, kovotojišką, nesutaikomą, — Sruogos pasaulėžiūrą. Vieni ir vieniši savo lygyje stovėjo ir jo didieji kūriniai, nerasdami net šviesuomenėje platesnės auditorijos, nerasdami nė jiem gyvybę suteikiančio teatro. Dėl to jautrus ir ambicingas rašytojas labai kentėjo. Jis žinojo savo kūrinių vertę, jis rašė juos tarsi krauju, sumobilizuodamas visas dvasines ir fizines jėgas, — rašė liepsningai, sruogiškai, iki visiško išsekimo. Aš atmenu jo sunkų ir gilų jaudinimąsi, kai kuris naujas jo veikalas išeidavo į viešumą. Didysis teatro mylėtojas ir įkvėpėjas, jis visiškai nemokėjo būti teatrališkas, skaitydamas viešai savo kūrinius, ir darė tai, labai prisiversdamas, nugalėdamas didelę kančią. Dažnai jis pavesdavo perskaityti kitam ir tada sėdėdavo sustingęs, uždengęs veidą rankomis, lyg iš anksto pasiruošęs tiems nesupratimo smūgiams, — kad ir ne priekaištams, tik abejingai, skaudžiai tylai, — kuri dažnai būdavo skirta jo kūrybai. Atmenu tokį jo „Apyaušrio dalios“ nepriėmimą. Gana gausiame Vilniaus kultūrininkų būry vienas žymus aktorius nepaprastai blogai perskaitė jo veikalą, viską sujaukdamas, užtemdydamas prasmę, pasmaugdamas lyriką. Net ir geriausiais norais klausytojai negalėjo susidaryti pilnesnio vaizdo, ir po skaitymo stojo ledinė, niūri tyla.

     Sruoga vis neatitraukė rankų nuo veido. Klausytojai po truputį ėmė kilti iš vietų, pirmiau nedrąsiai ir tyliai, vėliau — vis balsiau besišnekėdami... apie pašalinius dalykus. Per visą po to sekusį Vakarą buvo pasikeista tik labai nedaugeliu minčių ir pastabų apie tai, ko dėlei susirinkta, ir rezultate reikėjo laikyti veikalą visiškai neradusiu atgarsio. Po to vakaro Sruoga kelias dienas neišėjo iš namų — jis sirgo, kūnu ir dvasia sirgo. Nesupratimas, neradimas širdyse aido jo taip stipriai ir aistringai giedamai tėvynės ir žmonių meilės giesmei buvo Sruogai be galo skaudus. Čia glūdėjo jo kūrėjo ir žmogaus tragizmas. Jis atėjo per anksti — kaip savo krašto ateities rengėjas, iš jo praeities semias savo įkvėpimą, tikėjimą ir jėgą,“ tačiau —dabartyje nerandąs pritarimo.

     Tose sunkiose audrų dienose, kada ne tik atskiri asmenys, bet ir tautos laiko likiminius bandymus, kada kovoj ir kančioj iškyla daug naujų, kuklių vardų, o aptemsta senieji gerbūvio meto herojai, — Sruoga, kaip asmuo ir kūrėjas augo ir grūdinos, vis ryškiau ir sąmoningiau vykdydamas savo tautinę misiją, vis naujiem, platesniem sluogsniam šviesdamas pavyzdžiu ir padrąsinimu.

     Labai stiprus ir tikras savimi, arba tiksliau – kažkuo surastu savy, neabejotinai vertingu, — toks man atrodė bendras ano meto Sruogos įspūdis, kada dar Lietuva tebebuvo laisva valstybė, kada jos ir ūkinis gerbūvis, ir — kiek lėčiau — kultūra nuolat kilo, ir tik, kaip artėjančio viesulo atgarsiai, giedrą temdė pirmieji smūgiai: Klaipėdos aneksija, lenkų ultimatumas. Ano meto fone Sruoga stovi, kaip savarankiškas reiškinys, kaip kūrybingas asmuo, nenorįs prisiderinti prie savim patenkintos bekoninės politikos unisono, vis nerimstąs ir reikalaująs iš kitų nenurimti, nuolat akcentuojąs kultūros reikalų pirmumą, nuolat opozicijoj prieš nusistovėjimą ir biurokratizmą, skatinąs bendrai su savo teatriniu prieaugliu kovą už savitesnį meną, už tautinę kultūrą.

     Bolševikams užgriuvus, kada daug kas iš naivumo ar. apskaičiavimo puolė naujiesiem ponam“ į glėbį, Sruoga iš karto įvertino padėtį ir, negalėdamas atvirai protestuoti, neslėpė savo neigiamo“ nusistatymo visur, kur galėjo, ir stengėsi likti juo pasyvesnėj, mažiau įparegojančioj padėtyj. Jis nesiekė ir negavo jokių paaukštinimų, jokių atsakingų pareigų, o ir mus, kelis jaunus ir neprotingus studentus, kurie, skambiu žodžiu suvedžioti, bandėm įsijungti į naująją srovę, — drąsiai, griežtai ir tėviškai pabardamas mokė. Jau rudenį jis parašė aštrią satyrą „Našlaitėlį“ ir, nei namiškiams apie tai neprasitaręs, rizikuodamas, paleido kursuoti per rankas, tėkšdamas.ją ant atsakingo pareigūno stalo. Jis mus ,,gydė nuo bolševizmo“, kaip pats išsireikšdavo, kiekviena proga pašiepdamas įvairių mažaraščių aukštų sovietų valdininkų žygius, jų buką partiškumą ir žiaurumą,. Jo nusistatymas ir patiems bolševikams ilgai nebuvo paslaptimi, ir, kelis kartus pernelyg neatsargiai pasisakęs, jis tik tik jau tada nežuvo — tik kelių jam draugiškų ir atsakingų žmonių pastangomis pavyko jį išgelbėti. Dėl to ir jo tuo metu parašytasai vienas stipriųjų veikalų, „Apyaušrio dalia“, buvo atmestas iš lietuvių meno dekadai Maskvoje numatytųjų kandidatų tarpo, ir buvo priimtas daug silpnesnis ir senas dalykas — Petrulio „Prieš srovę“; nors, šiaip, būtent tos Sruogos pjesės siužetas, iliustruojąs per visą, jo kūrybą einančios minties atkarpą: lietuvių amžiną kovą dėl laisvės, — bolševikų galėjo būti lengvai interpretuojamas sau palankiu būdu — kaip valstiečių kova prieš ponus.

     Laimingai ir be priekaišto praėjęs bolševikų okupaciją, Sruoga neturėjo tokios sėkmės ją, sekusios vokiškosios metu. Lygus draugas raudoniem ir rudiem, jis ir vėl sustojo toj pozicijoj, kurią jam diktavo lietuvio pareiga: sąmoningoj ir aiškioj, kad ir neviešoj kovoj. Ir šiuo kartu jis buvo dvasios vadu ir mokė, Nietzschės žodžiais, „gyventi ant vulkano“. Jo tikėjimas Lietuva vis augo — tąja Lietuvą, kuri, kaip sako jo tuomet sukurtasai Kazimieras Sapiega —

    

     — žiemos iškentus šaltį,

     Dainuojančiu pavasariu suūš.

     Išmetus iš krantų putas šiukšlėtas,

     Iš gilmenų sugaus gyvybe tokia,

     Kad jos aidais dundės Uralo girios,

     Karpatų skiauterys ir Elbos šlaitai.

    

     Po to, kai 1943 m. kovo 16 d. naktį jį išsivedė brutalūs SD kariai, daugelis mūsų, net jo šeima, daugiau jo nebematė. Keli metai kančių, pažeminimo, bado ir ligų palaužė fizines Sruogos jėgas, bet nepalaužė jo dvasios. Tiesa, pradžioje laiškuose jis skundžiasi vos pakeliamu tėvynės ilgesiu, susenimu, jėgų ir nervų nusilpimu, bet. ir koncentracijos stovykloje jis nepameta, o priešingai, dar užauginą ir užgrūdina savo šviesų idealizmą, tikėjimą lietuvių tautos ateitimi ir jos kultūrine misija. „Aš esu įkaitas už mūsų tautą, ir tos aukos suvokimas palengvina man gyvenimą“ — rašo jis laiške iš Stutthofo. Ir toliau: „Mūsų tautos tradicinės etinės ir estetinės sąvokos man virto mastu. Aš didžiuojuos, būdamas įkaitu už tą didžiąją vidinę kultūrą. Svarbiausia mums dabar — išsaugoti mūsų žmogiškąją vertę. Gyvename ne šiai dienai!“ Apie dvasinę Sruogos kalinio jėgą vienu balsu liudija ir laimingai išlikę jo kančių draugai — kun. S. Yla, V. Stanevičius, M. Mackevičius... Stebuklais gyvam išėjusiam Sruogai — varomoji į vakarus kalinių kolona jau buvo palikusi jį gulėti bejėgį pakelės sniege — likimas lėmė patekti į sovietų rankas, ir jų milžiniškame kalėjime — Tarybų Lietuvoje — jam teko dar dvejis metus kentėti moralines kančias, atskirtam nuo artimiausiųjų žmonių, vienišam, palaužtom jėgom.

     Vidinio tragizmo tik atspindys buvo šis visiems žinomasis jo laukujo gyvenimo tragizmas. Jo kryžiaus keliai buvo prasmingi. Įkaitas už lietuviškąją kultūrą kaceto klaikumoje — tai tik ryškiausias, simbolinis jo viso gyvenimo kovos ir aukos vaizdas, ir tatai nuostabiu „sielvartu atskamba jo kūryboje.

    

     TEATRO SEMINARAS

    

     Teatrui Balys Sruoga atidavė savo pačias didžiąsias kūrybines jėgas. Kažkada, besikuriančiojo lietuviškojo teatro užuomazgoje, gimusi meilė ryškėjo gyvo, satyriško „Vilkolakio“ pastogėje, kur Sruoga buvo vienas iš didžiausiųjų judintojų -ir įkvėpėjų. Toji meilė augo, mintimi ir teoriniu pažinimu vystėsi Miuncheno universiteto garsaus teatrologo Artūro Kutscherio seminare, iš kur Sruoga parsinešė pačią savo būsimojo seminaro idėją ir naujų teatrinių formų jieškojimo dvasią. Atskiros studijos būtų vertas gal didžiausio meninio pakilimo laikotarpis, apie 1928—1934 m., kada Sruoga glaudžiu bendradarbiavimu ir draugyste rėmė talentingiausiąjį mūsų teatro reformatorių ir kūrėją A. Oleką-Žilinską. Bet gal ilgiausiai ir patvariausiai Sruogos teorinė mintis ir jo kūrybinės pastangos, jo kultūriniai siekiai lokalizavosi ir ryškėjo Teatro Seminare.

     Šis taip sausai ir moksliškai kiekvienam pašaliniam skambąs pavadinimas jo buvusiems dalyviams jau seniai virto magišku, daugybę vaizdų ir sąvokų prikeliančiu žodžiu.

     Teatro Seminaras, Hum. Mokslų Fakto institucija, vadovaujama ekstraord. prof. B. Sruogos, buvo ne vien mokslinė įstaiga, bet dar tarsi tebestudijuojančių arba neseniai baigiusių kultūrininkų klubas, sambūris įvairių pasaulėžiūrų ir profesijų žmonių, surištas bendro sielojimosi lietuvių kultūra, susibūręs apie vedamąją Balio Sruogos asmenybę, jo estetinių pažiūrų ir siekimų įtakoje. Praleidęs pro savo valomąją, skaistyklinę ugnį viršum šimto jaunų poetų, beletristų, kritikų, aktorių, muzikų, daugiausiai — mokytojų, teatro seminaras kiekviename iš jų atsispaudė nebeištrinamu žymeniu, tartum slaptas kažkokios brolijos ženklas. Kokie skirtingi bebūtų buvę seminaro dalyviai, kokiais įvairiais keliais jie bebūtų nuėję, — visuose juose rasi bendrų bruožų: jie turės savitą, pozityvų požiūrį į mūsų tautinės kultūros reiškinius, jie nepripažins apkerpėjusios rutinos ir užsistovėjimo, jie gerbs asmenybę, bet ne užimamąją vietą, — vis tiek, pasaulėžiūrinėje, socialinėje ar kultūrinėje plotmėje tai būtų; jie niekur nebandys kompromisiškai taikytis prie esamų, bet jiems organiškai nepriimtinų aplinkybių; jie tiesiai ir drąsiai tars kritišką, kaip ir skatinantį žodį, jie visur kovos už tai, ką laikys tikru ar siektinu; niekad iš aukštybių nesmaugs sveikos, jaunos iniciatyvos, bet visada ją entuziastiškai parems, nes jie visada sieks naujo, savito ir aukštesnio, nepataikaudami jokiai laurais ar padėtim vainikuotai stagnacijai. Trumpai visas tas ypatybes suglaudus, jie visam laikui išsaugos kažką sruogiška.

     Tokia didelė buvo tos asmenybės sugestyvinė jėga, toks skaidrus ir aukštas degimas viskuo, kas buvo brangu ir svarbu mūsų tautos kultūrai, kad, lyg milžiniškam žaizdre sulydyti, visi Sruogos aplinkoj ilgiau pabuvę seminaro dalyviai jo lemiamos įtakos išvengti negalėjo. Tatai juo nuostabiau, kad seminare Sruoga be galo retai aiškindavę, dėstydavo, įtikinėdavo. Čia nebuvo paskaitų, bet pokalbis, minčių pasidalinimas, aptarimas visiem rūpimų, kartais — aktualių, dažniau — nuolatinių, nepraeinamų mūsų kultūrinio gyvenimo rūpesčių. Teatras ir jo temos, žinoma, vyravo, bet jos anaiptol neapribojo platesnių problemų rato, kuriuo sielojosi seminaras. Teatras buvo veikiau atspirties taškas; jis buvo ryškus ir neiškreiptas mūsų visuomenės interesų ir kultūrinio lygio veidrodis, pro kurį, kaip pro padidinamąjį stiklą, buvo stebimos ir kitos gyvenimo apraiškos. Teatras stovėjo seminaro dėmesio centre, bet aplink jį glaudžiai lipdėsi mūsų dramaturginės, o per jas — ir šiaip literatūrinės problemos, mūsų dailė, mūsų muzika, mūsų visų sričių kritika ir, apskritai, vyraujanti kultūrinė politika. Seminare buvo savaime suprantama, pusę laiko paskyrus kurios grynai teatrinės temos referato klausimui ir aptarimui, likusį laiką, praleisti gyvam pokalby apie naują reikšmingą knygą, žurnalą ar parodą. Ir didieji politiniai įvykiai, liečia Lietuvą, kaip hitlerinė Klaipėdos krašto aneksija arba neužmirštamos lenkų ultimatumo dienos, rasdavo savo pilną ir nuostabiai vieningą atgarsį seminaro posėdžiuose.

     Tad, seminaras nebuvo atsitiktinė teatru besidominčių studentų auditorija, bet gyvas organizmas, nuolat besivysiąs, bejieškąs, plačiai ir vispusiškai begyvenąs viskuo, kuo gyveno tauta.

     Balio Sruogos asmenybė, jo ramus ir neforsuotas, neprimetamas, bet tvirtas ir nuoseklus vadovavimas buvo tas vienintelis veiksnys, kuris visą tą įvairiausių Lietuvos kampelių ir įvairiausių dvasinių struktūrų studentišką būrį pavertė vientisu ir pozityvia kryptimi einančiu kultūrininkų sambūriu, beveik — brolija.

     Jei paskaitose atitrūkęs nuo auditorijos, vienišas profesorius teatskleisdavo klausytojui savo minties eigą, tai seminare Sruoga atsiverdavo visu savimi, visu turtingu savo gaivališkos asmenybės kompleksu. Pagrindinis jo santykis su kiekvienu nariu buvo — mylinčio draugo, tiesa, vyresnio, daugiau žinančio ir labiau patyrusio, bet panašiai jaučiančio ir to pat didelio tikslo siekiančio draugo santykis.“ Todėl kiekvienam studentui, ar ką tik pašvęstam į universitetinės palėpės klubo narius, ar keturioliktą semestrą čia bezulinančiam (o tokių buvo — vien dėl šio seminaro belankančių rūmus), su Sruoga bendrauti buvo lengva, drąsu ir nuoširdų. Reikėjo matyti, kaip to tariamojo paniurėlio ir baubo akyse švietė meilė ir nepaprastas, jautrus noras padėti, kai koks jaunas, dar labai naivus studentas, išraudusiais skruostais ir užsikertančiu balsu, skaitė, kokį idealizmu persunktą, baisiai kategorišką ir nesutaikomą savo priešiškume blogiui referatą! Sruoga niekad nepašiepdavo nuoširdžių, gerų pastangų, kad ir nekokį vaisių dar nešančių, jis niekad nestodavo olimpiečio pozoj prieš jauną, pradedantį rašytoją ar menininką, bet nepaprastu tikėjimu ir gera valia rėmė jo pastangas, kantriai ir, kaip lygus lygiam, aiškino klaidas, bijodamas užgauti, atsargiai šalino ryškias nesąmones ir neįmanomybes. Jame buvo labai daug tikėjimo žmonėmis, jų sveikąja prigimtimi, ateities lietuvių kultūra, kuriai jis ruošė kovotojus. Bet vargas tam, kas tuštybės vedamas, pretenzingai didžiu dėdamasis ar stačiai neišmanydamas ir pasimokyti nebandydamas, falšyvu būdu imdavo pūsti kultūros dūdon! Tatai retai pasitaikydavo seminare — perdaug persiėmę savo profesorium buvo jo klausytojai, — bet viešajam forume dažnai į paviršių iškildavo burbulai, pretenduoją į elitą, į meno ar kultūros reikalų formavimą ar bent supratimą. Tokiais atvejais buvo ko Sruogos pasiklausyti! Žudanti pašaipa, atremta į žmogiškosios menkystos pažinimą, logiškas atskleidimas ir naikinančiai aštriai išreikštas pasmerkimas, tikslūs smūgiai tiksliausia forma — visa tai krisdavo ant nusikaltusiojo galvos. Dažnai tatai apsiribodavo seminaro diskusijos arena, arba net jo „kuluarais“, kai profesorius bekalbėdavo su keliais „senais vilkais“, negalėdamas kai kurių opių klausimų kelti per viešai. Dažniausiai kliūdavo menkiems, blogą savo skonį visuomenei skiepijantiems dauguvietinio plauko aktoriams ir režisieriams, nekultūringiems dramaturgams ar ir kultūros reikalų viršininkams! kliūdavo visokiem neišmanėliam, kurių buvo pilna mūsų meno ir literatūros kritikų eilėse, grafomanam ir kitokiem sąmoningiem ir nesąmoningiem kultūros kenkėjam.. Kartais kandusis sruoginis sarkazmas išeidavo viešumon, spaudon, ir šiam volteriškam pamfleto mene Sruoga neturėjo sau lygių. Už tai Sruogos nemėgo įsisenėjusiuos „štampeliuos“ paskendęs teatras, Siauri nacionalistinio tipo kultūrininkai, iš principo bijoję bet kokios kritikos ir patriotizmą supratę, kaip užgyrimą bet kokios nesąmonės ir beskonės, jeigu tik ji yra lietuviška; jo nemėgo visi, kas jautėsi ne savo vietoj — ar per aukštame soste, ar per sunkiu laurų vainiku ant galvos; jo nemėgo visa, kas mėgo palaimintą stagnaciją, nusistojusią „tvarką“, padorų vidutiniškumą, kas gerbė skambų vardą, ar aukštą vietą, bet ne kūrybą ir asmenybę. Todėl Sruoga, o drauge su juo — ir visas seminaras, buvo puošiami nihilistų, kultūrbolševikų ar panašaus energingumo epitetais. Ir tas faktas, kad didžioji seminaro narių dauguma priklauso ateitininkų organizacijai, šitos opinijos paveikti negalėjo: juk suniekinti užtenka paskalos, ne faktų!

     Tačiau Sruogą, suprato ir mylėjo, tiesa, negausūs, bet arti prie savo profesoriaus priėję ir jo asmenybės atspindžiuos praturtėję ir užaugę mokiniai. Jie žinojo, kad Lietuvos žemė niekad nenešiojo labiau nemeluoto, ne deklamuojančio, bet tikros meilės vedamo patrioto, kurio tautiškumas buvo prigimta esmė, o ne dirbtinai, užsakytinai jieškoma forma. Ir tas, kas ateity išnagrinėjęs suras esminguosius Balio Sruogos asmenybės bruožus, įsikūnijusius jo kūryboje, tas drauge nusakys pagrindinius lietuvių kultūros savitumus. Žinojo Sruogai priartėję, jį mylėję žmonės, ir ko verti visi kitokie priekaištai, kaip intriganto ar savanaudžio. Visose vadinamose savo „intrigose“ Balys Sruoga buvo tas pats taurus ir drąsūs kovotojas už aukštesniąją mūsų kultūrą, prieš jos smulkintojus, išnaudotojus, kenkėjus. Aršiai kovodamas čia su vienų, čia su kitu piktybiniu reiškiniu, Sruoga niekad nėra kovojęs dėl savo asmeniškų tikslų, dėl savo padėties.

     Tam, kas norėtų suabejoti jo intencijomis, visada galima pabrėžti, jog Sruoga buvo per protingas, kad savo asmeniškiems siekimams nebūtų radęs daug lengvesnių kelių, jeigu būtu jų jieškojęs. Nedaug proto reikalauja nužemintas ir šypsantis pataikavimas bei nugarkaulio lankstumas, kuriuo prasimušama į aukščiausias visuomenės padėtis, laimimas visuotinas pripažinimas ir pagarba! Taip pat nedaug talento ir originalumo bereikia tinkamoj« vietoj ir laiku paberti keletą tuščiaskambių, patriotiškai nuspalvintų banalybių, taip dažnai mūsuose iškeliančių į laikinojo parnaso viršūnes! Argi viso to nebūtų turėjęs Sruoga su savo protu ir talentu lengvai ir be vargo, jeigu tik būtų... ne toks tikras, ne toks didelis, bet — smulkesnis, lankstėlesnis, landesnis?

     Istorija parodys jį augančiam dydyje, skaidrėjančioj šviesoj, nuplaus nuo jo pavydo ir menkystų neapykantos bei buko nesupratimo dulkes. Tačiau kartais beveik norėtųsi, kad visi tie smulkūs ir asmeniški priekaištai, tie grumstai ir akmenukai, metami i didelį žmogų, pasirodytų ne tik užtarnauti, bet dar per maži, šimteriopai per maži, kad jo tikrųjų ydų ir silpnybių skaičius būtų dar didesnis, — kad juo ryškiau, juo aukščiau ir skaisčiau pro šias praeinančias drumzles suspindėtų tai, kas nepraeinama ir nesutepama: Sruogos kūryba.

      

     KŪRĖJAS. TEORINIAI PRINCIPAI

      

     Baliui Sruogai poeto galią padovanojo gimtoji Rytų Lietuvos žemė; ugdė jis ją pradžioje slavų rinktinės kultūros aplinkumoj — Jurgio Baltrušaičio literatūriniam salione, susitikimuos su Balmontu, Bielyj, Gorkiu; vėliau – vokiečių meno mieste Miunchene, jo universitete ir bohemoje, jo tada revoliucingo teatro ir ekspresionistinės literatūros atmosferoje; plačiame pasaulyje rinko jis savin vaizdus ir žmones — pamėgtose Alpėse, kelionėse, po Kaukazą, Vokietiją, Italiją, Prancūziją, Švediją; bet subrandino ir stipriausiai išreiškė jis save namie — Kaune ir Vilniuje.

     Jis įėjo į mūsų literatūrą ir liko jos istorijoje su savo jaunatvės blaškymosi ir audrų, liepsningos meilės ir melancholiškos vienumos, liaudies dainų atgarsių, čia švelnių, čia nevaldomų nuotaikų ir muzikos persunkta lyrika. Vienas pirmųjų simbolistų, jis buvo vertinamas, kaip itin gabus ir, kad ir nesuprantamas, skaitomas ir mėgstamas. Keli poezijos rinkiniai: Svanetų žemės legenda „Deivė iš ežero“ (1918), „Saulė ir smiltys“ (1919), „Dievų takai“ (1922) ir kiti, periodikoj tilpę kūriniai, be to, eilė vertimų, sudarė jam vieno žymiausiųjų besikuriančios laisvos Lietuvos poetų vardą. Daug jo eilėraščių įėjo į chrestomatijas, kaip „Supasi, supasi lapai nubudimi“, kiti — populiariomis dainomis virto, kaip „Mano sieloj šiandien šventė“. Jaunojo Sruogos lyrika paliko svarbų ir neišdildomą pėdsaką mūsų moderniosios poezijos raidoje, ir būsimajam literatūros istorikui, kuris bandys įvertinti Sruogos kūrybos visumą, ji bus neapeinamas atskiros, reikšmingos studijos objektas, kaip anos epochos dvasios ir estetikos išraiška.

     Po 1922 metų Sruoga nutilo. Tarytum baigiamosios studijos Miunchene, doktoratas, pradžia dėstymo Lietuvos universitete, publicistika ir visokeriopa kitokia veikla būtų privertusi jį sulaužyti ištikimybę savo poezijos dovanai. Ilgą laiką nieko reikšmingesnio neišėjo iš po jo plunksnos. Tačiau tai buvo tik tariamasis apmirimas, tik tylus ruošimasis. Didelė meilė teatrui arba, tikriau, teatro dvasios įsikūnijimas jame — su visu vidiniu dramatizmu, didžiuliu veiksmingumu, išgyvenimo intensyvumu, visa iko atrama į žmogų ir jo likimą — laimingu būdu susijungė Sruogos asmeny su lyriko talentu, ir subrendimo metais privedė jį prie pačios didžiosios jo gyvenimo misijos, pagrindinės veiklos ir meno srities — teatro kūrybos. 1930 metai buvo lemiamo posūkio metai, kada, po ilgo ruošimosi, specialiai, kad iš arčiau pažintų teatro techniką, suartėjęs su žymiausioju lietuvių teatro režisierium A. Oleka-Žilinsku — jis pasijuto subrendęs sunkiausiojo žanro kūrybai — dramaturgijai. Jau pirmasis veikalas, autoriaus pavadintas trilogiška istorijos kronika „Milžino Paunksmė“, padarė Balį Sruogą pirmuoju mūsų dramaturgų tarpe. Tiesa, toli gražu ne tuoj ir ne visų tas faktas buvo pripažintas, ir iki šiol dėl gėdingo rezultato vytautinio literatūros konkurso, kur,buvo premijuota ne literatūra, o „Milžino paunksmė“ atmesta, mes skaitome spaudoje pasiaiškinimų, kurių motyvai neturi nieko bendra su menu. Tačiau, laikui bėgant ir mūsų kultūrai palengva bręstant, Sruogos teatras, tuo veikalu prasidėjęs, ėmė užimti kritikos opinijoje jam derančią vietą. Tiesa, iki šiol tas teatras liko beveik visiškai nerealizuotas scenoje ir todėl nepadarė įtakos plačiajai publikai, likdamas teatro menininkų ir daugiausia — literatūrinio jaunimo nuosavybe.

     Nuo 1930 metų iki 1944 m. Sruoga parašė eilę žymesnių ir smulkmesnių draminės formos veikalų: „Baisioji naktis“ (1933?), 1905 m. įvykių drama, „Radvila Perkūnas“ (1934?) — Karnavičiaus paimtas operos libretu; „Aitvaras teisėjas“ (1935) — lengvas, pusiau—pasakiškas, pusiau—satyrinis veikalėlis „moterim ir vyram, augalotiem ir pipiram“; „Algirdas Izborske“ (1938), vienaveiksmis draminis vaizdas; „Apyaušrio dalia“ (1940), 3 v. 5 pav. pjesė; „Čičinskas (1941), libretas baletui, ir „Kazimieras Sapiega“ (1941), — 4 v. 9 pav. istoriška kronika, didelė tragedija, vainikuojanti Sruogos kūrybą. Stutthofo koncentracijos stovykloje pradėtieji, juodraščių pavidale mus pasiekę veikalai, vargiai bebuvo vėliau atbaigti, būtent: — „Pavasario giesmė“, lyrinė 3v. drama, ir dvi 3v. komedijos, „Uošvė“ ir „Dobilėlis penkialapis“. Per ankstyva mirtis, iššaukta gal fizinių ir moralinių kančių, pergyventų nacių kacete, gal nemažiau sunkių dvasinių skausmų, atitekusių jam po „išvadavimo“ anapus geležinės uždangos, nutraukė šį sąrašą, kuris laimingesnėm kūrėjui aplinkybėmis būtų neabejotinai pratęstas eile kitų kūrybinio subrendimo vaisių.

    

     * * *

    

     Prieš bandant iškelti ir suprasti pagrindinius savaimingus Sruogos kūrybos bruožus, pravartu susipažinti su jo teoriniais požiūriais, išreikštais ypač ryšium su teatro kūryba, stovėjusia jo dėmesio centre.

     Sruoga paliko mažai medžiagos: dalis jo rašytųjų, teorinio intereso turinčių straipsnių, kaip jo Vaičiūno dramaturgijos nagrinėjimas arba plačios studijos apie du Žilinsko pastatymus Kaune – V. Krėvės „Šarūną“ ir Dickenso „Varpus“, — man nepavyko gauti tremtyje. Tad, kalbant apie jo estetinius principus, tenka vadovautis prisiminimais iš literatūros ir teatro paskaitų, teatro seminaro posėdžių, privačių pašnekesių, o pagrinde, kaip vienintele dokumentine medžiaga, — Stutthofe užmestų dviejų straipsnių apmatais temomis: „Apie dramaturgijos pradžiodalas“ ir „Estetinė ir natūralinė tikrovė“; papildomai — dviem laiškais — atsakymais dukteriai: „Tikroviškumas vaidybos mene“ ir „Romantizmas teatre“. Gal kaip tik koncentracijos stovyklos kančioje galutinai kristalizavosi idealistinė Sruogos kūrybos koncepcija, kurios pagrindinius bruožus bandysiu čia iškelti Baliui Sruogai meninė kūryba yra aukšta misija, į kurią kūrėjas turi sudėti visas savo dvasios jėgas, visą gyvenimiškąją patirtį, žmonių pažinimą ir skonį, — ir visa tai atiduoti žmogaus tarnybai, jo paguodai aukštesniąja prasme, jo dvasios jėgų pažadinimui ir nuskaidrinimui. Sruoga sako: „Menas turi pažadinti širdyje visa, kas amžina. Žmoguje turi būti pažadintas žmogus. Žmogus privalo būti taurus. Tas taurumas turi būti prikeltas per taurias emocijas, per skaidrinantį katarsis. („Teatro romantizmas.“) Būdamas individualistas, pasaulio centre statydamas žmogų, jo laisvę, asmenybę, Sruoga yra griežtai priešiškas bet kokiam tendenciniam menui, bet kokiai didaktikai, partiškumui, utilitarizmui, smulkumui. Tačiau — „iš to visiškai neseka, kad mene neturėtų būti idėjų. Meno veikale panaudota ideologija yra anaiptol nemenkesnė priemonė emocijom sukelti, negu visos kitos. Idėjų gausumas ir stiprumas, jų meninis pateisinimas meno kūriniui yra itin svarbu. Jose yra pagrindas sudaryti veikalo dideliam turiniui. Juo didesnis turinys, juo stipresnė to turinio forma, juo harmoningesnė to turinio ir formos sandora, — juo stipresnis meno kūrinys. Tiktai čia: idėjos nėra meno tikslas, bet tik kūrybinė priemonė. Todėl senoji pašiepiama formulė „menas menui“ reiktų perkrikštyti į kitą, daug tikslesnę, būtent — menas žmogui“ (iš straipsnio „Estetinė „ir natūralinė tikrovė“). Iš Čia matyti, kad Sruoga ne tik atsiriboja nuo visokio tendencinio tarnybinio meno, bet, iš kitos pusės, atmeta ir beidėjinio formalizmo, estetizmo ir kitas dekadentines kryptis, atsisukdamas pirmiausia į žmogų. Sruogai kūrybos tikslas — sukelti estetines emocijas, kurių alkis žmogaus dvasiai esąs įgimtas. Estetines gi emocijas žmoguje sukeliąs išgyvenimas estetinės t. y. meno kūriniu išreikštosios tikrovės. Čia iškyla bene pagrindinis Sruogos principas: natūraliosios tikrovės atribojimas nuo estetinės. Tiesa, sruogiškai suprastas kūrėjas, kaip ir natūralistas su realistu, naudojasi realybės duomenimis, kaip elementais savo menui, kaip medžiaga; jis turi taip pat laikytis tuos elementus derinančios logikos ir psichologinės tiesos. Tačiau tatai ir viskas, kas riša Sruogą su realistine pakraipa. Priešingai jai, jis neturi tikslo sekti gamtą, nei pasitenkinti kurios nors idėjos iškėlimu. Jam rūpi iš realiosios, anestetinės tikrovės duomenų, juos poetizuojant, Sukurti naująją, iliuzorinę, estetinę realybę. Toji estetinė realybė, tiesa, imanti egzistuoti tiktai meno priėmėjo sąmonėje, jei jame kyla estetinės emocijos. Tai yra, priešingai objektyviai tikrovei, jos būtis esanti tik subjektyvi, efemeriška. Menas neegzistuojąs objektyviai iš viso, jei jis nesujudina jo priėmėjo dvasios ir neima joje gyventi.

     Kas yra tos estetinės emocijos savo esmėje, Sruoga atsisako apibrėžti, pasitenkindamas nurodymu, kad jos esančios pirmapradė sąvoka, kaip alkis ar gyvybė, kurių pajautimas tegalįs būti nupasakotas, jų sukeltas procesas galįs būti atvaizduotas, tačiau jų esmė esanti neapibrėžiama. Estetinių emocijų išgyvenimas žmoguje auginąs dvasines galias, vedąs taurėjimo, tobulėjimo keliu. Paneigdamas per siaurus natūralizmo ir realizmo siekius, gyvenimo kopiją ar tendenciją, Sruoga atsistoja ryškiai idealistinėje pozicijoje ir iš dalies identifikuoja savo meno koncepciją su nauju, pagilintu romantizmo supratimu, su kuriuo jį jungia — „keli elementai — gyvenimo poetizacija, dvasios primatas, estetinė tikrovė ir t. t. Bet“ — sako jis laiške apie teatro romantizmą — „mes siekiame daug daugiau negu senieji romantikai. Mes apimame visus kūrybos elementus, visas išraiškos priemones. Mes kuriame dvasios karaliją“. Ir, kaip išvada, kuriuo būdu menas turi paveikti jo priėmėją, Sruoga sako: „Ne emocijos turi kilti iš idėjų, bet idėjos iš emocijų.“ Vadinas, idėjų formavimas paliktas paties meno priėmėjo sąmonei. Sujaudintoje estetinių emocijų dvasioje jos turinčios organiškai išaugti, nebūdamos iš viršaus kūrėjo primestos.

     Tokia didelė reikšmė, skiriama meno priėmėjui — pats menas tik per jį įgyjąs gyvybę — nuosekliai veda prie visų meninių priemonių suorganizavimo, kad pageidaujamosios emocijos galėtų kilti. Kūrėjo darbas einąs dviem pagrindinėm kryptim: tikrovės elementų komponavimas į naują, kūrėjo psichikos matomąją, sudvasintą visumą, — ir tų elementų stilizacija arba poetizacija, iškeliant reikšminga, prikuriant trūkstama, tušuojant neesminga. Forma turi būti glaudžiausiam ryšy su reiškiamuoju turiniu, ir jos dėsniai — kūrybos dėsniai — romantikų principu iškyla nauji, saviti iš kiekvieno naujo kūrinio esmės. Bet kokie teoriniai klasicizmo ar realizmo dėsniai, kūrybai iš kalno primetami — Sruogos paneigiami.

     Konkrečiai apie teatro kūrybą Sruoga kalbą straipsnyje „Apie dramaturgijos pradžiodalas“. Pagrindinė šio straipsnio mintis yra labai įdomi ir požiūriu į paties Sruogos kūrybą lemiama. Dramaturgija esanti be reikalo įtraukta ir panardinta bendrosios literatūros gausybėje, kaip vienas jos žanrų — tiesa, kaip aukščiausia literatūros forma, jos kitų rūšių sintezė. Tikrumoje jos vieta esanti kitur: „Dramos veikalai tarnauja visai kitam dievui, negu visos kitos literatūrinės formos“, — sako Sruoga. Tatai jau antikinėje senovėje, didžiųjų Aischilo. Sofoklio ir Euripido laikais, gerai skyrė graikai, kurie — „Dramaturgiją atėmė iš Apolono ir atidavė kitam dievui globoti. Ir mūza čia veikia visiškai kita, savarankiška, nepriklausoma“. Dramaturgija, pasak Sruogos, buvo ir turėtų vėl tapti svarbiąja, sudedamąja teatro meno, o ne literatūros dalimi. Ilgus amžius dramaturgiją buvo pasiglemžę savo hegemonijon literatūros kritikai ir istorikai ir teatras likęs baudžiauninku, kurio — „visa gyvenimo prasmė tebuvo — tarpininkauti tarp literatūros ir publikos, — dialogizuotą literatūros veikalą publikai gyvais paveikslais pailiustruoti.“ Todėl, nuosekliai galvodami, kai kurie rimti literatūros teoretikai priėję išvados, kad teatras, iš viso, ne menas. „Jis, kaip tarpininkas ir iliustratorius, esąs tik nemokšoms reikalingas. Sąmoningas, išlavintas pilietis, paskaitęs, dramos veikalą, gauna daug didesnio pasitenkinimo, negu žiūrėdamas jo vaidinamo spektaklio“.

     Šitoji teatro krizė buvusi ypačiai aštri mūsų šimtmečio pradžioje. Tačiau teatro graboriai tuoj susilaukė atkaklios reakcijos iš teatralų tarpo. Pirmasis balsas, kad teatras reikia gelbėti iš literatūros, buvo Georgo Fuchso, žymaus Miuncheno meno teatro kūrėjo ir reformatoriaus, jo knygoje „Teatro revoliucija“. Žymiausieji teatrų vadovai pasigavo tą mintį ir teoriniu bei meniniu darbu ėmė ryškinti teatro specifiką ir vaduoti jį iš literatūrinės baudžiavos. Gordon Graige, Adolph Appia, Max Reinhardt, Gėnier, Mejerhold, Vachtangov ir kiti ėjo ta kryptimi.

     Balys Sruoga, kas jaučiama ir jo straipsnyje, prisidėjo prie šių drąsių novatorių ir savo draminėje kūryboje sąmoningai nuėjo „tarnauti teatro dievui“ neneigdamas tačiau dramaturgijos natūralaus ryšio ir giminystės su literatūra. Jei literatūros veikalo uždavinys betarpiškai kelti skaitytojo emocijas, tai — „atspausdintas dramos veikalas toli gražu dar nėra baigtas. Jo uždavinys — ne betarpiškai emocijas kelti, bet. duoti medžiagos, duoti pagrindo spektakliui — teatrinio meno kūrybiniam žygiui organizuoti“. Vadinas, kurdamas teatrui, dramaturgas turį iš anksto pažinti ir apskaičiuoti, kokios teatrinės išraiškos galimybės prisidės prie jo duotosios medžiagos — kaip skambės ar rezonuos žiūrovų salėje aktoriaus lūpose tekstai, kaip veiks dekoratyvinis fonas, šviesos, kostiumai, mizanscenos ir t.t. Sruoga žino ir pabrėžia teatrinės priemonės nepaprastą svarbą, nes, sako jis, dažnai scenoje nebyli pauzė, užpildyta miminės aktoriaus vaidybos, veikia šimteriopai galingiau už stipriausiąjį tekstą.

     Maža to, kad scena su savo meno ir technikos priemonėmis yra būtina, kad dramaturgijos veikalas realizuotus, — yra dar ir trečias, tiek pat svarbus to meno komponentas be kurio nėra teatro. Tai — žiūrovas. Tai tik jis savo priimančioje sąmonėje sulydo visus atskirus teatro elementus — tekstą, vaidybą, dekoracijas, muziką etc. — į organišką vienumą. Ir tai tik jo sąmonėje lieka gyventi ir tampa realybe nuskambėjęs ir pasibaigęs teatro spektaklis.

     Toliau, vystydamas savo mintis apie teatro veikalą, Sruoga nebenutolsta nuo tradicinės dramaturgijos teorijos reikalavimų. Jis pabrėžia siužeto ir veiksmo vyraujantį vaidmenį dramos veikale — dar svarbesnį už charakterių kūrimą. „Jau Aristotelis mokė, kad be charakterių galinti būti tragedija, o be fabulos. — negalinti“, — sako“ jis. „Be veiksmo, vykstančio, augančio, besikartojančio, stiprėjančio ir lūžtančio negali būti draminio veikalo“.

     Charakterio pagrindas dramos veikale — valia. Kad galėtų pasireikšti, dramos herojus turi kam ryžtis, ką nuspręsti, vykdyti, kovoti su kliūtimis.

     Personažų grupės būtinos bent dvi — kovojančios. Bet dažnai esti ir trečia, neutrali, vadinama rezonuojamąja sritimi.

     Kompozicija — labai griežta, logiška, gimininga architekto iš anksto sudaromajam pastato planui, kur į pagrindines, esmines dalis derinamos detalės ir ornamentai.

     Medžiaga yra žodis, ir Sruoga reikalauja: „Kiekvieno personažo kalba turi būti labai kondensuota, turininga, veiksminga, spalvinga, kas labiau emocinga“. Toji kalba turinti skambėti — ne tik akustine prasme: ji turinti, be to, rasti atgarsį, rezonansą klausytojo dvasioje.

     Su šiomis pagrindinėmis dramaturgijos tezėmis ri-šasi Sruogos mintys apie sceninį veikalo realizavimą, apie aktoriaus meną, išreikštos vokiečių kalba rašytame laiške iš Stutthofo „Die Wahrhaftigkeit irr der Schauspielkunst“. Neigdamas visur natūralizmą, Sruoga ir iš pagrindinio scenos meno komponento — vaidintojo reikalauja nebe natūralių pergyvenimų, bet jų pagrindu sukurtų estetinių išgyvenimų ir reiškimosi priemonių. Jis sako: „Vaidyba su jos šimteriopa priklausomybe turi būti laisvės, pakilios, įdvasintos kūrybos menu, aš norėčiau pasakyti — ekstazės menu!“

     Savo jau anksčiau cituotame rašiny „Estetinė ir natūralinė tikrovė“ Sruoga tarsi reziumuoja savo požiūrius į teatro meną ir iškelia jo nepaprastą reikšmę:

    

     „Teatro menas yra sinkretinis menas. Jis drauge yra ir statiškas ir kinetiškas. Jis apima architektūrą, tapybą, skulptūrą, poeziją, muziką, choreografiją ir kitus elementus. Tik blogame teatre šie elementai yra sudėjimo tvarka aprėpti — jie turi sinkretiškai, organiškai drauge užaugti — sudaryti organišką vienetą. Teatro menas, kaip apimąs visas kitas meno šakas, yra aukščiausias. Nenuostabu, kad ir jo įtaka žmonijos dvasios gyvenime, buvo ir gar tebėra pati didžiausia. Jis betarpiškai veikia mases ir sukelia stipriausią išgyvenimą.“

    

     Jeigu čia cituotuose rašiniuose ir žymus kai kur formulavimo skubotumas, kategoriškumas ir pan., — kas visai suprantama, nes visi tie straipsniai yra rašyti Stutthofo kacete, pasiekė mus dažnai nepakankamai lanksčiai valdoma vokiečių kalba ir teturi juodraštiškų apmatų pobūdį, — jie vis dėlto leidžia sudaryti aiškų ir darnų Sruogos teatrinių principų vaizdą.

    

     SRUOGOS TEATRAS

    

     Visi iš anksto nusistatytieji priėjimo keliai, jo paties išreikšti ir kiti dramaturginiai ir teatriniai dėsniai, visi estetiniai mastai ir matai, kaip netinkami ginklai, atšimpa ir iškrenta iš rankų, vos įžengi į Sruogos veikalų viešpatiją, norėdamas ją užkariauti.

     Įvairiausiais istoriniais drabužiais kostiumuotas gyvenimas, be galo intensyvus, aistrom ir, kova kunkuliuojąs, daugybė tautų ir žmonių, karalių, kunigaikščių, vyskupų, vienuolių, karvedžių, riterių, damų, kambarinių ir sargų, eilinių minios žmogelių, valstiečių, šokėjų, žydų, muzikantų — apspinta, įsuka į savo verpetus, apsvaigina skambia ir vaizdžia kalba, nepaprastu gyvenimo aistrumu ir jėga, apakina savo neeilinio gyvenimo puošnumu ir grožiu, nukelia į tą magiškąją pasaką, į tą netikrą, bet tikresnę už tikrąją realybe, kurios vardas — teatras.

     Kažkas irraciorralaus, pasąmone iš karto pajuntamo, bet sąmoningais terminais neišreiškiamo, į sugalvotus arba nuo kitų nuimtus rėmus netelpančio sudaro šitą, gyvenimą saistančią konstituciją, jo žemę ir orą. Ir pirmiausia susivoki patekęs į didelio poeto sapnų ir iliuzijų viešpatiją, kur jis pats — visko matas ir saikas, tikrovė ir jos logika, idėja ir prasmė.

     Sruoga, teoriškai skelbęs romantinį principą: poetizuoti realybę, — laimingiausiu būdu jį įkūnija, suderindamas savy poeto ir teatro menininko pradus.

     Jeigu jaunasis Sruoga savo simbolistinių eilėraščių bandymuos tik, kaip neišvystytą potenciją, kaip duoną, dar uždarytą grūde, daugiau pažadu, negu įkūnijimu išgaudavo poezijos įspūdį, — tai jo brandžiųjų dramos kūrinių poezija skamba išbaigtai, tobulai, galingai. Ar religinė giesmė, ar Jogailos pasiilgtas Druskininkų gamtovaizdis, ar dvasinis komplikuotas stovis — visa išreiškiama nepakartojamu sruoginiu intensyvumu, mažorine jėga, plastiškumu, kondensuotumu, meistriškai valdomu baltuoju jambu.

     Paimkime keletą pavyzdžių iliustracijai. Atotraukoje nuo paties kūrinio, nuo situacijos ir aplinkybių, dramatizmas gali, tiesa, nepakankamai pasiekti skaitytojo sąmonę, tačiau poetinė sugestija dingti negali. Štai, karaliaus Jogailos („Milžino paunksmė“) kelios citatos iš įvairių vietų, skirtingų nuotaikų:

    

     Nuvargino mane kelionė.

     Taigi. Atsikvošėti negaliu. Dar vis tebėr

     Toks jausmas, lyg lietus tarytum lijo

     Per ištisą gyvenimą. Nuo pradžios.

     Lyg ir dabar dar būčiau šlapias visas.

     . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

    

                                      Tai šit kodėl

     Man širdį nerimas kuteno šiąnakt!

     Ir rodės man, kad juodas debesis

     Pakilo ir išsitiesė kaip griaučiai.

     Kaip siurbėlė prilipo prie dangaus.

     Ir rodės man, kad vyskupo apsiaustas

     Danguj pakibo, kaip šuva ant žardo...

     . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

    

                                         Žinai, vaikel,

     Kur teka Nemunas ir girios šniokščia?

     Kaip tu manai? Senieji Druskininkai —

     Graži vietelė. Nemunas čia pat.

     Kaip sidabru nulietas. Šlama — šlama...

     Ir vyšnių sodos. Obelės. Kaip žydi...

     Baltais žiedais. Kaip garbanom. Gegužy.

     A!... Druskininkai! Aš seniai svajoju

     Pasistatyt pakrantėje pilelę...

    

     O štai — laiškas kunigaikščiui Švitrigailai. Cituojamos vietos dramatizmas priklauso nuo situacijos: Jogaila yra beraštis, ir dvariškiai intrigantai, išnaudodami jo pasitikėjimą ir siekdami savo politinių tikslų, tyčiomis iškreipia atsiųstojo Švitrigailos laiško turinį: esą. lietuvių kunigaikštis į vienuolyną stoti palaiminimo prašąs... Susigraudinęs karalius diktuoja laišką — tarsi pasikalbėjimą su savimi pačiu, savo vienatvės ir kartėlio išraišką, nežinodamas, kad ir čia jį apgauna — ne tą rašo, ką jis sako...

    

     Rašyk, rašyk. Sakyk, kad aš gailiuosi

     Jaunystės jo. Labai man gaila. Taigi.

     Tu parašyki jam, kad aš jau senas.

     Visai pasenęs. Taigi. Parašei?

     Ar jis mane užmiršo? Aš neužmiršau.

     Neužmirštu aš nieko. Niekuomet.

     Aš laiminu į vienuolyną. Taigi.

     Prašau Aukščiausiąjį šventos Apvaizdos.

     Visi vienuoliai mes. Tiktai vienuoliai.

     Gyvenimą praeinam be pastogės.

     Rašyk tu jam, ir aš — vienuolis. Taigi.

     Nuo pat gimimo mano... Nuo pat lopšio...

     Kalėjimas... Kalėjimas. Teisybė.

     Ar parašei? Rašyk, tegu neliūdi,

     Atsisakydamas pasaulio šio.

     Džiaugsmų. Dienos šviesos. Nakties tamsybės...

     Kas yr gyvenimas? Trumpa viešnagė.

     Visi mes esame svečiai pasauly.

     Ir tu esi, ir vyskupas, ir aš.

     Rašyk, aš ąžuolą pasirinkau.

     Lentom išpiauti liepsiu. Taigi. Rastais.

     Tegu, kol gyvas aš, padirbs man grabą.

     Kaip lopšį. Storą. Sunkų. Kaip vežimą.

     Namo turiu keliaut. Pas mano Tėvą

     Aukščiausiąjį. Namo. Namo. Aš — svečias...

    

     Poezija, lyrizmas yra žymiausioji Sruogos teatro jėga, suteikianti jam nepaprasto spindėjimo ir grožio, aukštai, iškelianti jo kūrinių žmoniškąją vertę viršum kitų bendralaikių veikalų. Kad ir kaip svarbūs ir gerai valdomi kiti šio teatro elementai, bet ne. filosofinis problemų gilumas, ne siužeto kompozicija, ne charakterių vystymas, ne idėjinė ar tautinė reikšmė, ne formalinė meistrystė, bet ji, toji neišsakomoji poezija, toji gaivališka lyrika, — kad ir kaip paradoksaliai tai skamba, — yra Sruogos draminių kūrinių atrama, atmosfera, esmė.

     Jos didžioji sugestyvinė jėga kyla vėlgi ne iš įprastinių poezijai versmių, bet iš antrojo pagrindinio Sruogos kūrybos bruožo — dramatizmo. Toji žmogaus dvasios įtampa, išgyvenimo intensyvumas, kyląs iš komplikuotos psichologinės situacijos, toji tragiška vidaus kova, kuri retais, išrinktais momentais išsviedžia žmogų virš kasdienybės ir jos pusiausvyros ir priverčia jį tapti nors valandėlei aiškiaregiu, poetu, beveik — pranašu, priverčia išvysti įprastai nematomus didelius vaizdus ir poetiškai perkūnyti tikrovę, — toji dramatizmo savybė, persiformuojanti į lyrinius vaizdus, į tyrą, poeziją, sudaro laimingąją sruoginę sintezę. Iliustracija teeina Elžbietos Oginskaitės („Kazimieras Sapiega“) meilės nusivylimo žodžiai, kurių paskutinieji pakyla ligi irracionalaus, bet nepaprastai tikro, sugestyvaus vaizdo:

    

     Apsvaigo man širdis. Apsivyniojo

     Lyg ūkana melsva aplink krūtinę,

     Liepsnų auksinių tūkstančiais sutvisko.

     Nuklojo kelią nuo dangaus į žemę,

     Ir pievas, ir miškus, ir darželius...

     Ir taip staiga išblyško viskas, viskas, —

     Pavasaris, gyvenimas, jaunystė.

     Širdy beliko baltos, slidžios dėmės,

     Kaip drobulėj, kurią graban įkloja.

    

     Įsiskaitykime, kokiais vaizdais kalba to pat veikalo karalienė Marysenka, merdinčio lenkų karaliaus Jono Sobieskio žmona, kurią įžeidžia Lietuvos etmonas Kazimieras Sapiega, atmesdamas jos per ankstyvą pasipiršimą:

    

     Aš sutinku. Statykime malūną,

     Kuris sumals visas sutuoktuves,

     Ir žiedą, kurs našlės paliko rankoj, —

     Apviltą draugiškumą ir naktis,

     Be atgarsio kaip tyruos praklajotas...

     Gerai. Statykit pelenų malūną.

     Pakarkit etmonui ant kaklo girnas.

     O aš jam pastatysiu altorėlį

     Tarpugirny. Tegul jis atsiklaups

     Ir ašarom išaičios kruvinom

     Didybę savo... Sužinos tegu.

     Kas tai yra įžeisti karalienę —

     Ir moterį drauge.

    

     Toks lyrizmo ir dramatizmo lydinys, pasiekiamas tarsi itin aukštos kaitros abiejų ypatybių ugnyje, yra vienkartinis reiškinys mūsų teatre — jis nėra ir negali būti pavyzdžiu kitiem teatro kūrėjam. Sruogos postulatas — poetizuoti tikrovę — gali būti tik poeto vykdomas. Jei koks natūralistinio tipo dramaturgas, be poetinės dovanos, bandytų specialia pastanga poetizuoti savąją realybę, savą besparnę, konkrečią, visais gyvenimiškumo pančiais sukaustytą tikrovę, — jis nepasiektų nieko, be neskanaus gražinimo, sentimentalumo ar pigios žodinės patetikos. Ir tik atvirkščiai: tikras didelis lyrikas, sudramatinęs visa tai į sukurtą žmogų ir drauge į teatrą, — o juk teatras — įkūnytos poezijos, realizuotos metaforos sfera, — gali suteikti savo lyrikai didžiulės sugestyvinės jėgos. Jis gali sukurti žmones, skirtingus niuo gyvųjų, bet už juos gyvesnius, turinčius tarytum keturius matavimus, kurių ketvirtasis yra jų estetinio poveikio laipsnis ir jų nemarumas. Jis gali sukurti gyvenimą, tokį turiningą, intensyvų ir kondensuotą, kad poros valandų būvyje gali iškilti ir suliepsnoti daugybė minčių, jausmų ir likimų, daug daugiau ir pilniau, negu iškyla nesuskaitomose šios žemės buityse per ilgas dešimtis metų...

     Į Balio Sruogos kūrinius negana įsiskaityti — juos reikia vidaus žvilgsniu įsižiūrėti, vidaus klausa įsiklausyti, įsijausti, įsigyventi. Jis retai tekalba į mūsų atitrauktąjį mąstymą. Jis nebando nei įrodinėti, nei įtikinėti. Jis nesistengia išvesti jokios politinės, socialinės ar šiaip utilitarinės idėjos. Jis nepasirenka nei regimos tezės nei problemos, jo personažų būties neapsprendžia jų idėjinė paskirtis veikale, kaip pvz. pas Ibseną. Sruogai rūpi atvaizduoti gyvenimas jo vidinėje pilnybėje, neatsiejamoje nuo epochos dvasios, įvykių ir žmogaus daugialypių galių — valios, minties, intuicijos ir jausmų. Jam rūpi pagauti gyvenimo dinamika, jo ritmas, jo turtingas, sodrus, visom spalvom bespindįs sruvenimas. Ir visa tai vėlgi nesvarbu atvaizduoti dokumentiniu tikslumu, buities ar istorijos tikrumu, tik — psichologinio vaizdo teisybe, dvasias pilnumu ir tiesa. Nes visa ko centre Sruoga pastato žmogų, panertą į vaizduojamąją epochą — vykstantį, kintantį sąlygų konglomeratą, žmogų, pastatytą prieš savo problemą: Dievą, valdžią, likimą, tautinę kovą, laisvę ar meilę. Tačiau Sruoga išaugina savo personažus ne iš tai problemai palankių aplinkybių, bet organiškai, iš pajustosios laikotarpio atmosferos. Jis juos sukuria ir paleidžia gyventi laisvus; pilnus, tikrus, žmoniškus, kupinus jausmu ir nuotaika persunktos minties, žmoniškųjų dorybių ir silpnybių, abejonių, ryžto ir desperacijos, šėlstančio gaivalingumo ir ramaus tikslingumo. Jie ir dūksta, ir juokauja — jie ir visu rimtumu .svarbiąsias savo ir savo krašto (— nuo kurio jie visiškai neatjungiami) problemas sprendžia. Jie moka būti maži, silpni ir be galo dideli, jie būna akli ir pranašingi. Juos veja garbės ir valdžios noras, juos masina reikalas kovoti ir ginti amžinąją žmogaus svajonę — laisvę, juos kankina meilė ir nusivylimas.

     Tačiau Sruoga nepaleidžia jų plūduriuoti neapvaldytame chaose — savimi pačiu, savo kiek panteistiniu pasaulėvaizdžiu jis juos apsprendžia ir saisto. Jis juos visus perleidžia per save, — tikriau, išplėšia iš savęs, — ir palieka jiems kažką smogiška kalbėsenoje, temperamente, aštriam, visapusiškame gyvenimo pagavime. Jie — vieningi ir atkelti nuo žemės, poetizuoti, kaip nuo žemės atkelta ir visa sruoginių veikalų buitis, jos šventiškas ir puošnus pobūdis, jos energingas, jambiškai besivysiąs maršas. Sruoga neįrodinėja — jis jaudina, žavi, pagauna. Jis taiko į širdį, į prigimtas mūšų dvasines galias, į estetinį pajautimą. Jam rūpi įlieti į mus gyvenimo džiaugsmo ir pilnumo jausmo, bet ne iš to gyvenimo išvestiną sentenciją ar moralą. Kaip poetas, Sruoga buria kažkuo, esančiu šalia ar viršum jo žmonių, jų likimų ir konfliktų. Tarytum tiršta, nuolat juntama materija, apglėbianti jo kūriniuose visa ir visus, yra poetinė atmosfera. Ji yra visur ir visada, bet jos pobūdis nuolat kitas: Čia lyg melancholiškai tolumoje skambėtų mūsų lygumų daina, čia lyg tilstąs prieš naktį girios šlamesys, Čia lyg mūsų jūra kaprizingai,, sujaudintai banguotų, kupina netikėtų gelmių ir seklumų, klastinga, ritmiškai auganti į viesulą; čia vėl gyvenimas, gajus ir linksmas, pilnas saulės, kraujo balso, nežabotai teigiąs džiugią kovą ir laimę gyventi... Ir dar daug daug nebeišreiškiamų, subtilių tos atmosferos niuansų.

     Šiai atmosferai kurti Sruoga meistriškai išnaudoja papildomuosius elementus, teatrinius efektus. Jis kuria gyvenamąją aplinką, — ryškią, teatrališką, estetišką, kuri pati savimi jau daug sako žiūrovui. Veikėjams ji niekad nesti pripuolama ar neutrali, bet lemiama, kaip kažkas neatsiejamo nuo žmogaus, jo fizinio ir dvasinio vaizdo. Iškyla bažnyčių portalai, rūmų kolonados, saulėtos sodybos, piliakalniai, šventoriai, nuostabūs mūsų krašto gamtovaizdžiai, parinkti su skaudžia, virpančia meile, poetizuoti, sudvasinti. . Ir aplinka diktuoja žodį: štai, Verkių pilis, iš kurios ilgėdamasi Dalia žiūri į tolimą Vilniaus vaizdą („Apyaušrio dalia“):

    

     Užgęsta žvaigždės... Perdega širdis...

     O Vilniaus bokštai — lyg stebuklas šventas...

     Kaip jie atsimuša dangaus mėlynėj!

     Lengvučiai, balzgani, perregimi, —

     Lyg ne pūslėtos rankos statė juos,

     O geras burtininkas meilėj pynė

     Iš pasakų, iš dangiškos malonės...

    

     Tarytum žmogaus ir Dievo kryžkelė būtų itin brangi Sruogai, nuolat ir nuolat kartojasi bažnytiniai motyvai — koplyčios, šventoriai, portalai, varpinės. Kaip Dievo
jieškojimo ir amžinatvės simboliai, - jie sudaro foną žmogaus taurumui ir menkystai. Čia skamba gilaus religinio jausmo kupinos giesmės, kurių savo veikaluose daug sukūrė Sruoga ir kurių bent vieną prisiminkim („Kaz. Sapiega“):

    

     Didis Viešpatie galybių,

     Kurs davei žmonėm gyvybę,

        Žoleles pasodinai, —

     Kurs iš pragariškų pančių

     Per Golgotos kryžiaus kančią

        Nevertus mus vadavai,

     Kurs gali per mirksnį menką

     Ir ištiest pagalbos ranką,

        Ir mirtim paverst žvaigždes, —

     Atsigrįžk į mūsų šalį,

     Geras Tėve Visagali, —

        Į tavų vaikų kančias.

     Po Tavų gėrybių plotį

     Monų pragaro apžioti

        Pasiklydom kaip miške.

     Išklausyk, kaip širdį gelia,

     Kur mum eit, parodyk kelią,

        Nesibaigiama nakčia.

    

     Romus ir gilus lietuvio tikėjimas, pakili ir mistinė jo dvasino susikaupimo nuotaika, jo amžinatvės ir tobulumo ilgesys Sruogai ir jo herojams beveik visada rišasi su patriotiniu jausmu, su ryžtu veikti ir aukotis tėvynei ir jos žmonėms. Štai, iš ankstybesnių scenų mums pažįstamas, kaip maištaujantis nepraustaburnis, kunigaikštis Švitrigaila, Trakų pilies koplyčioje, ties Vytauto karstu, miniai giedant choralą —

    

     Verk, tėviškėle, verk, Lietuva,

     Jau nusileido saulė tava!

     Ašaras lieki nuliūdime —

     Tavo karalius guli grabe.

    

     — to gilaus skausmo, susieto su religine mistika, sujaudintas, tarytum atvirsta ir prisiekia savo buvusiam priešui („Milž. paunks“):

    

     Karaliau Vytaute! Atleisk klajūnui,

     Kad tavo vardą keikdamas minėjau!

     Apsvaiginai tu man akis ir klausą!

     Bet tu žinai, kad tavo vardo niekas

     Nedrįso prie manęs minėt niekingai!..

     Dabar iš aukšto sosto tu žiūri,

     Už tūkstantį karalių galingesnis!

     Dangaus vardu palaimink tu mane,

     Kad aš galėčiau eit keliu tavuoju, —

     Pakelt galėčiau tavo naštą!

     Tu dėl tėvynės mūsų nemarios,

     Kaip milžinas vargai, kaip viešpats koveis!

     Prisiekiu tau, — laisva tėvynė tavo

     Galinga ir didi per amžius bus!

     Te prabočių nusmeigs mane Perkūnas,

     Jei mano priesaika bus neverta!

     Kol nors viena plastės širdis lietuvio, —

     Tu būsi amžiams Lietuvos karalius!

     Neleisk suklysti man ir nusilpnėti!

     Žodžius tetikrins mano šita žemė,

     Bučiuodams ją tavęs šaukiuos, karaliau:

     Jei tavo valios pildyt neįstengsiu —

     Tegul geriau manęs ji nenešios!

    

     Jau iš citatų ryškėja, kad ne vien daiktinė aplinkuma, bet ir nuolatinis ryšys su žmonėmis, su tauta lemia Sruogos herojų būtis. Gyvoji, plazdanti aplinka — karių, vienuolių, maldininkų, bajorų ar valstiečių minia — gaubia pagrindinių veikėjų gyvenimą. Minios balsai, jos giesmės ar girtos dainuškos, jos kuždanti pagarba ar klykianti, nirši neapykanta sudaro tą reikšmingesniąją atmosferai ir akcijai aplinką, kurioje ne tik juda herojus, bet su kuria jis, kaip priešas ar draugas, kovoja. Štai, dinamiški karaliaus rinkimų stovyklos įsisiūbavusios bajorų minios balsai („Kaz. Sapiega“):

    

     — Karaliaus šiandien neišrinksim. — Na? —

     — Vienybės nėr. — Daugybė kandidatų,

     Iš kur žinot, kuris geresnis bus. —

     — Geriau būt rinkti iš savųjų tarpo,

     Žinotum bent, už ką žmogus balsuoji.

     — Savųjų nieks negerbia. —

     Seimas draudžia Daugiau savuosius rinkt. — Todėl Sapiega

     Rinkimų byloje nedalyvauja?

     — Prieš jį ir kreipė seimas nutarimą. —

     — Jei būtų galima savuosius rinkt,

     Su karūna jau vaikščiotų Sapiega. —

     — Kas čia dabar? Vėl naujas kandidatas?

     — Su muzika, gražeiva. Juokdarys.

     — Gal jis karalius būtų pats linksmiausias?

    

     Žmonės, jų santykiai ir konfliktai ima formuotis toje gyvoje aplinkoje, kaip iš chaoso išsikristalizuoją pastovūs, ryškūs pavidalai. Jie iškyla iš miglos, tolydžio vis ryškėdami, įgydami reljefingumo; kartais, lyg nužengdami iš efektingo, bet plokščio plakato, jie paneria į verdančio gyvenimo vidų ir, kaip teatrinį kostiumą, pasiima nešti savo likimą, tragišką ar eilinį. Didžiulėje tų ryškių, sceniškų personažų minioje, kurių daugelis šmėkšteli ir savo trumpąja viešnage mūsų dėmesio sferoje išreiškę kurį nors epochai charakteringą tipą, amžiams pranyksta, — toje minioje išsiskiria tie, kuriems Sruoga uždeda vykdyti slaptąją savo kūrybos misiją. Jie, autoriaus vėliavnešiai, per kliūtis, per svetimųjų priespaudą ir klastą, per kovas, per asmeninio gyvenimo sudužimą, pagaliau, per mirtį — išneša idealistinę dvasią, didžiąją tėvynės ir žmonių meilę ir laisvės ilgesį ir siekimą. Vieną kitą būdingesni vertėtų pažinti arčiau, kad per jų kalbą ir charakterį išryškėtų Sruogos kūrybos bruožai.

     Sruogos personažų tarpe — ir tai pačių patraukliųjų — yra visa galerija pasyvių svajotojų, lyrikų, filosofų. Jie neveikia, bet, pačian įvykių verpetan įmesti, veikiami vienų ir kitų kovojančių pusių (nes kovos, akcijos elementas yra visų Sruogos veikalų pagrinde), jie įneša savo tylią svajonę ir kančią. Štai ir vėl „Milžino paunksmės“ herojus, nelaiminigasai senas karalius Jogaila. Kaip užkurys svetimoje ir nesvetingoje Krokuvoje, karaliauja jis, gyvendamas kažkada, jaunystėje, dėl meilės moteriai, atsižadėtos tėvynės ilgesiu. Nemiela ir sunki jam karūna, bjaurus jį supantis, pilnas politinių intrigų gyvenimas; visuotinis melas, žmonos palaidumas, visiškas vienišumas troškina ir slegia jo senatvę. Ir tik Lietuva, ir dar — jos tyrą ir išdidžią dvasią įkūnijęs Vytautas yra jo meilės ir susižavėjimo objektas. Karaliaus tremtinio gilus tragizmas sudaro šio nuostabiai naujai ir reljefingai sukurto istorinio charakterio esmę. Eilėje ryškių, teatrališkų scenų, sukauptų, giliai išgyventų pasisakymų atsiveria jo vidaus pasaulis. Ir, kaip Sruogos teatro principas: visada, kur dvasinis veikėjo išgyvenimas pasiekia kulminaciją, kur jis ryžtas akcijai ar žūsta, — ten dramatizmas susijungia su lyrika į tobulą, sukrečiantį jausmo gilumu ir išraiškos jėga vaizdą. Štai, kaip prasiveržia Jogailos užgniaužtas tėvynės ilgesys ir skausmas:

    

     Gyvenimą tylėjau mano visą. 

     Kenčiau... Nebegaliu!

     Širdis pratrūko.

     Tėvynėj mano aš nebegaliu —

     Bebūti aklas, kurčias, nebylys!

     Kai Vilniun atvažiuoju — man kitaip...

     Čia viskas miela širdžiai. Man čionai

     Lengviau alsuot. Kalnai, kalneliai, klonys...

     Neries bangų švelnioji pyniava...

     Prie vieškelio plataus sodeliai vyšnių...

     Lakštingalos giesmė alyvų krūmuos...

     Net dargana, šalna rudens vėlyvo —

     Kaip laimės sapnas Viešpaties paunksmėj!..

     Lankau senas vietas... Kaip tremtinys!

     Ir vienas skausmą — vienas — slėpt turiu!..

    

     „Apyaušrio dalioje“ gyvena kitas toks pat lyrikas, tikras Jogailos dvasios giminė, įvilktas į kuklų mažo miestelio bažnyčios varpininko kailį. Visų pašiepiamam, net ir žmonos skriaudžiamam Skudučiui jo skambinimas varpeliais yra viso gyvenimo prasmė ir pašaukimas. Čia „lydėdamas skambinimu dūšeles į dangų,“ jis išlieja savo kūrybinės sielos nostalgiją ir žmonių meilę. Ir kai jam uždraudžia skambinti už nepasisekusio, valstiečių maišto aukas, jis vienas nykią naktį užkopia ant Žagarės piliakalnio, prisiriša ant sukryžiuotų karčių varpelį ir skambindamas niūniuoja savo sudėtą, nežinia, kaip jam prisivaidenusią dainą:

    

     Amžių pradžioje bekraitėj,

        Din-dan, din-dan,

     Buvo kunigas Žvelgaitis,

        Din-dan, dali-dan.

     Apie galią jo ir narsą,

        Din-dan, din-dan,

     Per pasaulį skrido garsas,

        Din-dan, dali-dan.

     Kai jis Estijon žygiavo,

        Din-dan, din-dan,

     Kuršas baimėj pažaliavo,

        Din-dan, dali-dan.

     Grįžo lobiu apsikrovęs,

        Din-dan, din-dan,

     Girioj gudas jį nukovė,

        Din-dan, dali-dan.

     Kai žemelė jį apklojo,

        Din-dan, din-dan,

     Lietuva visa raudojo,

        Din-dan, dali-dan.

    

     Šitoji piliakalnio nakties dvasia, šitas naivus pusiau — krikščionis, pusiau — pagonis varpininkas priklauso prie gražiausiųjų, skaidriausiųjų Sruogos ir drauge — lietuviškojo teatro ir literatūros personažų. Tai pačiai pasyviųjų dūšių ir lyrikų grupei priklauso visa eilė Sruogos sukurtųjų asmenų, ypač moterų, kaip ..Kazimiero Sapiegos“ Seniauskaitė, „Radvilos Perkūno“ Sofija ar „Baisiosios nakties“ motina Skumbinienė.

     Kitokie yra tikrieji herojai — kovotojai. Pilni jėgos ir valios, išdidūs ir savo tikrumu patraukia kitus juos sekti ir mylėti, kitus priverčia siusti iš pavydo ir neapykantos, jie be klastų ir žeminančių kompromisų žengia į savo tikslą. „Apyaušrio dalios“ didvyrė baudžiauninkės duktė ir europinio išauklėjimo menininkė — šokėja Dalia Radvilaitė, pabėgusi iš negarbingo aukso narvelio, kuriuo jai buvo ją išauklėjusio didiko rūmai, sukelia prieš skriaudėjus savo apylinkės valstiečių sukilimą, jam vadovauja ir pralaimėjus  nusižudo. Jos kovos idealizman tamsia gaida įsimaišo nuskaustos ir pažemintos mergaitės kerštas, apviltos svajonės, tamsi pagieža. Bet, kai ištrūkus iš nelaisvės, ji atsiduria savo tėvų ir artimųjų tarpe, vėlgi lyrika — skaidri, dainuojanti sruoginė lyrika — apvelka jos dramatizmą.

    

     Midus — saldus midutis! Šimtą metų

     Kamaroje po girnom išdūlėjęs,

     Mum protėvių atodūsius išlaikęs...

     Saldus miduti! Iš gležnų žiedelių,

     Iš spindulėlių išsunkė tave

     Senoliai mūsų, būdami laisvi, —

     Ir mum tavy paliko laisvės kvapą...

     Užgriuvus ponija tave nukimšo 

     Į tamsų pogrindį, mus į nelaisvę.

     Dabar žėriu tave, saldus miduti,

     Širdim laisva — į plačią erdvią laisvę!

     Kaip tu iš pogrindžio išsiūbavai,

     Taip mes iš vergijos išsivaduosim!

    

     Dalios dvasios giminaičiai Sruogos veikėjų galerijoje yra to paties veikalo valstiečiai Radvila, Pauga, Jieva, Jurgis Jurgelis ir kt. „Baisiojoj nakty“ ji turi tikrą brolį Jurgį Skumbiną, rusų studentą ir Lietuvos patriotą, kaip ir ji, žuvusį už savo mylimųjų tautiečių laisvę. „Kaz. Sapiegoj“ — Mykolas Sapiega, Elžbieta Oginskaitė tęsia tą pat Sruogai brangią humanizmo ir pasiaukojimo, kovos už žmogaus laisvę misiją. Be abejonės, visi tie Sruogos mylimieji veikėjai yra individualizuoti, skirtingi, savitais būdais, privalumais ir silpnybėmis atžymėti gyvi žmonės. Juos jungia tik taurus ir tragiškas likimas, kurį jie neša išdidžiai ir tiesiai.

     Viršum visų Sruogos kovotojų savo tragizmu, išgyventų iki giliausios žmogiškosios kančios gelmių, stoja Kazimieras Sapiega, išdidusis Lietuvos etmonas, vienas galingiausiųjų ir garsiausiųjų savo meto Europos didikų ir karo vadų. Padrikoje, chaotiškoje gadynėje, kada Lietuvos-Lenkijos sostas išvaržomas tam, kas brangiau sumoka, kada ištvirkę, nutautę bajorai nuolatiniuos girtavimuos ir tarpusavio kivirčuos baigia praūžti valstybę, Sruogos Sapiega iškyla vienas, kaip milžinas, kuris stovi aukščiau garbės ir galios siekimų, aukščiau savo epochos, ir kuris visas savo gyvenimo kovas skiria tėvynės gerovei. Tačiau senatvėje, nuo savųjų bajorų rankos netekęs mylimojo sūnaus, Sapiega praregėdamas išvysta baisųjį savo kovos bergždumą ir krašto likimą:

    

     Išalkus giltinė dantim kalena.

     Kaip motinėlė miršta Lietuva,

     Užtrokšdama skausmuos...

    

     Sapiega supranta, kad ši — unijinė — Lietuva neišvengiamai eina į pražūtį, ir jis klydęs, visą amžių rėmęsis „šaka, atskilusia nuo tautos“:

    

     Vienuos bajoruos žmogų temačiau.

     Pro juos žiūrėjau į laukus tėvynės.

     Kardais jų laimę Lietuvos kaliau.

     Jie buvo putos ąsoty midaus,

     Išplerusios, tuščiavidurės, karčios,

     Kurios ūkšnodamos užstoja sultis,

     Kurias nupūsdamas sieki saldybės.

     Jie buvo putos bėgančio į srovėj,

     Susiurbiančios pūslėn šiukšles paviršiaus,

     Uždengiančios skaistybę gilmenų,

     Kur žydrasai atsimuša dangus.

    

     Iš bažnyčios, kurioje pašarvotas jo nužudytasai sūnus, jis išeina, nusižeminęs ir palūžęs, prieš minią (o ji — tikroji, gyvoji Lietuva) ir kaip testamentą, perduoda jis jai savo brangiai įgytą išmintį:

    

     Žiūrėkit, žmonės, į mane, pažįstat?

     Aš — Etmonas Didysis Lietuvos

     Ir Vilniaus vaivada. Paskendęs turtuos,

     Pagarsintas Europoj karo vadas,

     Prieš jus, kaip vaikas, stoviu, be kepurės,

     Nedrįsdamas akių pakelt į dangų.

     Žiūrėkit į mane. Aš, žilas senis,

     Per visą amžių kovose kapotas,

     Lenkiuos prieš jus lig žemės ir drebu,

     Kad nesuspėsiu visko apsakyt,

     Ką man širdin tėvynė alpdama

     Golgotos kančiose priaimanavo.

     Per visą amžių nežvelgiau į jus,

     Tarytum būtute bedvasės viksvos.

     Buvau jum kurčias. Aklas jum buvau.

     Statydinau pilis ant smėlio. Liūnuos

     Lipdžiau tvirtovę: laimę — pragare...

     Koks siaubas praregėt žiloj senatvėj,

     Kad visa, kam vargai, ką vargdams kūrei,

     Beprasmiai, klaikūs monai. Tuštuma.

     Kaip debesis gyvenimas nuščiuvo,

     Senatvėj praskleidžiau tuščias putas.

     O Viešpatie! Atleisk žlibumą mano.

     O, nukankintoji tauta manoji,

     Šventų smūtkelių raudanti giria,

     Priimk paklydusį, nevertą sūnų,

     Leisk ašarom išverkti kruvinom

     Prie tavo kojų visą žemės skausmą...

    

     Šalia veiksmo kovotojų, Sruoga iškelia ir dvasios vadovų reikšmę. Savo veikaluose pasmerkęs eibę netikrųjų ganytojų, savanaudžių, intrigantų ir prieš jokias priemones nesustojančių politikierių, Sruoga leidžia juo skaidriau nušvisti paskiriem, tikriem ir kukliem dvasininkam, kaip „Radvilos Perkūno“ Vysk. Merkeliui Giedraičiui, „Baisiosios nakties“ klebonui Breivei, „Kazimiero Sapiegos“ Kun. Malakauskui. Tikroji, veiksmingoji meilė artimui, evangeliškas dvasios tyrumas ir romumas ir — ypatingai — abipusis meilės ryšys su žmonėmis, nenutrūkstąs jokiuose pavojuose ir bandymuose — atžymi Sruogos mylimiausius ganytojus. Kunigas Malakauskas, vienas simpatingiausiųjų Sruogos sukurtų personažų, nesiekia sau nei valdžios, nei turtų, ir tuo esmingai skiriasi nuo savo bažnytinės vyriausybės atstovų — Vysk. Bžostausko ir kt. Susikrimtęs dėl girtų bajorų nužudytojo Mykolo Sapiegos — Malakauskas ragina minią melstis už žuvusįjį ir — už jo žudikus:

    

     Raudokit, broliai Kristuje, iš gėdos. Velionis kunigaikštis atsiskyrė Nuo mūsų, kaip pirmagimė auka. Už ką jis mirė? Už žmonių kvailybę. Už žvėrį, pasislėpusį žmogaus Niekingoj dvasioj, už menkystą žemės. Pralietas kraujas spigina akis. Rūstybė Viešpaties siaubingai niaukias. Ant kelių, broliai, pulkim, kad žudikam Aukščiausias būtų gailestingas. Protą Grąžintų ir atleistų beprotybę, kaip Jo sūnus Golgotoje atleido. Ne lūpom — širdimi sudėkim, broliai, Už vėlę Mykolo po „Tėve mūsų“...

    

     Pozityvieji, taurieji Sruogos veikalu personažai yra panerti į žymiai už. juos gausesnę, skaičiumi viršijančią, materialia jėga stipresnę priešišką minią. Nebūtų Sruoga didelis menininkas, jei visą tą margaspalvį žmonių skruzdėlyną būtų padalinęs į aniuolus ir maliavotus velnius. Jo ir „priešus“ tenka tik formaliai į negatyviąją stovyklą kelti — šiaip jie labai dažnai esti tik visai paprasti, natūralūs ir net simpatinei žmonės, kurių siekimai dėl kuriu nors priežasčių kertasi su herojų. Taip. Dalios Radvilaitės valdovas ir engėjas, žymusis didikas Tyzenhausenas, imponuoja mums savo sumaniame, kūrybiškame turtų valdyme, civilizacijos ir pramonės plėtime. Daugeliu atvejų mes sugebame atjausti ir jaunąją karalienę Sonką, persenusio Jogailos neištikimą žmoną, kai pajuntam jos tikrąją meilę savo vaikams, dėl kurių ji ir visokių intrigų imasi. Savo bajoriškoje garbėje užgautas kunigaikštis Vysnioveckis tampa mirtinu Sapiegų priešu ir vienu iš Mykolo žudikų, tačiau mes matome jį esant greičiau lengvabūdišką, nei piktą, greičiau nesusivokiantį padėty, nei išdaviką, ir jo galantiškas riteriškumas, jo gyvenimo džiaugsmas ir jaunatvė mus dažnai nuteikia jo atžvilgiu1 palankiai.

     Vienas iš didžiausiu žavesiu apdovanotų Sruogos vaikų yra ir nesėkmingas karalaitis Jokūbas Sobieskis, viduje išsaugojęs tiesos meilę, bet apsuptas žemiausių dvariško gyvenimo intrigų, melo, pataikavimo ir moralinio sunykimo. Savo motinos Marysenkos asmeny turįs prieš akis vieną iš niekingiausių jų pavyzdžių, jis neturi kitos išeities, kaip tik kartų humorą, tariamą skeptišką filosofiją, kurią jis dangsto savo nusivylimą. Bajoriškosios tuštybės produktas ir auka, savo kalbos stiliuje jis išreiškia vieną iš būdingiausių jų Sruogos veikalams bruožų: aštrų sąmojų, gebėjimą taikliai, originaliai nusakyt. Per tragediją jis praeina juokdariu — šis karalaitis be karūnos ir mažiausios pagarbos sostui. Štai, kas jam bajoriška garbė: Garbė, garbė... Ar tau matyt neteko, Kai kaitrią dieną pliūptelės lietus? Iš žemės oras švirkščia. Vaikšto pūslės Pačiam paviršiuj. Pūstelėk — ir nėr.

     O štai, po pašaipios priesaikos apvesdinti savo sėbrą Vysnioveckį su pirma sutikta moterimi, jis kreipiasi į savo motiną:

    

     Žinai, mamyte, — negerai išeina.

     Galąstuvui, va, tam aš pažadėjau

     Apvesdint jį su pirmu sijonu.

     Geresnės už tave žmonos negaus jis,

     O aš — patėvio. Bet kad tėvas — gyvas...

     Gal kanauninkas išeitį surastų?

    

     Ir vis dėlto, cinikas ir nevykėlis, slankiojantis be užsiėmimo ir prasmės po tragiškąjį maskaradą, jis lieka žmoniškas, suprantamas ir net patrauklus. Ir jis, kaip ir daugelis, įeina į bendrąjį žmoniškos didybės ir menkystos paveikslą su kažkokia negęstama paties Sruogos kibirkštėle savyje. Daugybė smulkesnių ir stambesnių bajorų, karių, raštininkų, ūkvedžių, dvasiškių, miestiečių ir valstiečių, kiekvienas su savo individualiu veidu ir su kuo nors, būdingu epochai ir reikalingu veikalui, maišosi po Sruogos sceną. Daugumas jų — amoralūs, visokio plauko išgėreivos, mergišiai, pokštininkai, keikūnai, šiaip — kvailiai, — jie kuria epochos ir vaizduojamųjų įvykių, tik paviršiumi, jo teatrališku įvairumu ir blizgesiu — linksmąjį, bet savo esme — tragiškąjį foną, kuriame užsimezga, užauga, lūžta ir išsisprendžia pagrindinių personažų likimas.

     Tai, ką su visų šitų žmonių ir jų likimu pagalba Sruoga dainuoja savo plačioj ir didelei kūrybos giesmėj, yra visados tas pats — tai Lietuva, tai lietuvis amžiuose, tai nemari, nepalaužiama ir neiškreipiama, savita ir išdidi Lietuvos dvasia, kuri, kaip tyra versmė iš uolos, prasikala pro juodžiausius priespaudos ir valstybės nykimo šimtmečius. — „Milžino paunksmė“ — tai Vytauto Didžiojo priešmirtiniai metai; mes nematome didžiojo kunigaikščio, tik jo papėdėje susibūrusią, priešingiausių siekimų vedamą minią bajorų, aukštu dvasiškiu ir karių, kurie visi vienaip ar kitaip priklauso nuo nematomojo galiūno. „Baisioji naktis“ — tai 1905 metu revoliuciniai įvykiai Lietuvoje, kurie, įsiliedami į bendrą socialistinę bangą pačioje Rusijoje, įgyja mūsų krašte tautinės kovos pobūdį. „Apyaušrio dalia“ — tai 18-to amžiaus pabaiga, Stanislovo Poniatovskio laikai, galutinis lenkų-lietuvių valstybės irimas, kada individuali lietuviškoji dvasia beišlieka paprastu, beteisių, bet savo vidum stiprių valstiečių tarne. Jų sukilimas prieš svetimus ponus — atspindys nuolatinės, tragiškos Lietuvai, niekad nesiliaujančios kovos už laisvę. „Kazimieras Sapiega“ — 17-18 šimtmečiu sąvartoje piešiamas tamsus svetimų valdovų ir svetimų kariuomenių, tarpusavio riaušių periodas, kuriame, kaip prošvaistė, šviečia tik didelio žmogaus ir lietuvio tragiškas paveikslas.

     Noras pagrįsti lietuvio dvasios savitumą amžių būvyje, amžinąją lietuvio teisę į laisvę ir nepriklausomybę, paskatinti jo dabarties kovą — štai, kas yra visos draminės Sruogos kūrybos idėja. Tai yra pozityvi, patriotiška, drauge kūrybiška ir kovotojiška idėja, ir tuo Balys Sruoga skiriasi nuo daugelio stipriausiųjų šių dienų vakarietiškų dramaturgų, kurie taip pat, kaip jis, savo pagrindinių tikslu laiko sukelti estetines emocijas, bet kurie dažnai nebeturi jokio tikėjimo, jokios pozityvios siekiamybės, tas emocijas įprasminančios. Sruoga visa savo karšta, idealistine kovinga prigimtimi tolimas dekadentiškam abejingumui tiesai ir gėriui, ir jo credo, kurį savimi išreiškia jo veikalų idealistiniai didvyriai, yra draugė visos mūsų tautos credo. Lietuviškasis menas — ne žaismas, ne pramoga, bet kūrybiškas tautos gyvastingumo pasireiškimas, viena iš formų kovos dėl savitos ir išlaisvintos dvasios.

     Kada „Kazimiero Sapiegos“ pabaigoje nepaprastos jėgos monologo paskutiniaisiais žodžiais senasis, visko netekęs etmonas išreiškia savo kančiose ir nusivylime subrendusią tauriąją paskirtį, tai jau nebe sceninis personažas ir nebe istorinis karvedys šneka į jį lydinčią mergaitę, — tai pats kūrėjas, sumuodamas savo kūrybą, kalba į savo poeziją:

    

     Eime, dukrel, eime ...  Širdžių pašildyt.

     Eime žmonėms į širdį viltį sėt,

     Kartot kaip maldą vardą Lietuvos.

    

     Visa didžioji Balio Sruogos teatrinė veikla skyla į du barus: realizuotąjį ir į ateitį nužymėtąjį.

     Visapusiškoje veikloje lietuviškosios kultūros kūrimo ir formavimo srity didžiąją savo prisirišimo dalį Sruoga, kaip matome, skyrė teatrui. Jo reikalais jis sielojosi nuo pat jaunystės iki gyvenimo pabaigos, su juo nuolat buvo glaudžiausiam kontakte, jam kūrė, vertė, jį barė ir skatino. Vienintelis plataus mąsto teatro teoretikas Lietuvoje, savo sukurtam seminare jis ruošė studentus suprasti Šią meno šaką, jis ugdė skonį, statė aukštesnius reikalavimus. Jis visą amžių kovojo prieš teatrinį pigumą, beskonę, nekultūringumą, mėgėjišką maivymąsi, nekūrybišką kartojimą savo ir iš kitur nužiūrėtų trafaretinių priemonių. Jis aršiai kovojo su prastais vadovais ir nekūrybingais aktoriais, o seminare klausytojų tarpe ugdė ir išugdė nemaža tos kovos talkininkų. Savo opozicija mėgėjiškumui ir natūralizmui jis buvo neilstąs spiritus movens, kurs šalia teatro stovėdamas, visada darė jam įtakos, neleisdamas sustingti, skatindamas siekti.

     Dviem atvejais — „Vilkolakio“ ir A. Olekos-Žilinsko laikais — jis visai arti priėjo prie teatro. Ypatingai meninio Lietuvos teatro pražydimui Žilinsko vadovybėje jo inspiruojanti, kryptį rodančioji dvasia turėjo neįkainuojamos įtakos. Žilinsko vedamoji studija, vėliau užaugusi į Jaunojo Teatro kolektyvą, o dar vėliau, pačiam Žilinskui išvykus, suteikusi Lietuvos teatrui beveik visas lemiamąsias kūrybines, gerai paruoštas jėgas — šitai studijai Sruoga taip pat skyrė savo pasišventimą ir žinias. Spaudoje gi Sruoga, o vėliau jo mokiniai, nuolat tvirtai valdė teatro kritikos skyrius ir turėjo didelės įtakos visuomenės opinijai. Požilinskio laikotarpio tamsioje reakcijoje Sruoga sumanė ir įsteigė šalia savo seminaro Akademinę Teatro Studiją, kurios uždavinys,, toli ateitin numatytas, buvo kūrimas ir jieškojimas naujo, aukštesnio meninio ir kultūrinio lygio, antinatūralistinio teatro. Tai studijai vadovauti Sruoga pakvietė vieną gabiausių Žilinsko mokinių, talentingą aktorių ir režisierių Algirdą Jakševičių, ką tik grįžusį iš užsieninių teatro studijų. Tačiau studija, gyvavus ir su nepaprastu vadovo ir jo mokinių entuziazmu dirbus 1937—1939 metais, likvidavosi, išorinių aplinkybių veikiama. Tiesa, ji buvo spėjusi paruošti vieną spektaklį, nebrandų, mokinišką, ji, kad ir pablogėjusiomis sąlygomis, tęsė savo darbą Vilniuje, tačiau rezultate teįliejo į profesinius teatrus keletą naujų žmonių; jos pagrindinė misija — naujo teatro kūrimas — negalėjo būti įvykdyta. Netrukus, su ankstybąja jos vadovo mirtimi 1941 metais, buvo palaidotos ir teatrinės viltys.

     Tuo bendraisiais bruožais išsemiama prof. Balio Sruogos teatrinės veiklos realizuotoji sritis jau neginčijamai priklausanti mūsų kultūros istorijai, joje palikusi neišdildomą pėdsaką.

     Tačiau pagrindinė Sruogos teatro sritis, kurios reikšmė šimteriopai žymesnė už bet kokį dėstymo, auklėjimo, organizavimo ir kritikos darbą, — jo meninė kūryba, jo dramaturgija, — liko beveik visiškai nerealizuota. Visiškai nevykęs Fedoto-Sipavičiaus „Baisiosios nakties“ pastatymas, o taip pat ir per jaunomis, studijinėmis jėgomis Olekos — Žilinsko pastatytoji „Milžino paunksmė“ neįvykdė nė dalies reikalavimų, kuriuos iškelia Sruogos veikalų teatrinis įkūnijimas. Veikalai ne tik žiūrovų, bet ir pačių aktorių nebuvo suprasti ir neturėjo pasisekimo. Laikas dar nebuvo atėjęs, ir teatro, kuris galėtų tinkamai pastatyti Sruogos veikalus, nebuvo. Lietuva jo dar laukė. Kad žymiausias Lietuvos dramaturgas, kurio veikalai savo menine jėga ir mostu prilygsta patiem didiesiem šių laikų Europos teatro, kūriniam, nesulaukė Lietuvoje sau atitinkamo sceninio įkūnijimo, — t. y. paties Sruogos nuomone, iš viso, — neįgijo atbaigtos egzistencijos, netapo estetine realybe — priežastys glūdi pačioje kūrinių esmėje, jų stilistiniam savitume.

     Jei mes bandytume rasti vardą tai krypčiai, kurią Sruoga atstovauja, priešpastatydamas savo siekimus „vyžų ir apyvarų“ — atseit, natūralistiniam, Lietuvoj įsigalėjusiam teatrui, — mes bergždžiai eikvotume jėgas ir laiką. Bet kuris -izmas su savo istoriškai ir stilistiškai determinuotu tūriu čia nieko nepadėtų ir neužpildytų. Išėjęs iš jaunatvėje žavėjusios simbolistinės poetikos, savo brandžiuose veikaluose, Sruoga nuo simbolizmo nutolsta. Nutolsta jis ir nuo realistinio, gyvenimui ištikimo metodo — tikrovės vaizduotojui Sruoga pernelyg poetiškas, sapniškas, vietomis net irracionalus, jo gyvenimas pernelyg stilizuotas ir pakilus. Nenueina jis į amžiaus pradžioje madingus impresionistinius ar detalizuoto psichologizmo pustonius, prietemas, aidus ir minorinę gaidą — priešingai, pilnakraujis mažoras skamba jo veikaluose! Moderninės kryptys, daugiau ar mažiau suvienašalinančios žmogų ir buitį: — čia ekspresionistiniu lakoniškumu ir suskaldymu, čia surrealistiniu bėgimu nuo logikos ir sąmonės kontroliuojamų sričių, čia naujausiuoju šūkiu — egzistencializmu — dengiančiu neviltį ir jėgų išsekimą, — jos visos negali nė iš tolo laikyti Sruogos savo sekėju. Bet jis nėra nei klasikų mokinys — tam jis per aistringas, per plačiai išsiliejęs savo kompozicijoje, per kaprizingas. Jo stiliui trūksta „tauraus paprastumo, ramaus didingumo“, o architektonikai — geležinės logikos. Artimiausiai telpąs į romantizmo sąvoką, su kuria jis principe daug kur sutinka, jis vis dėlto deklaravo, kad1 su senaisiais romantikais jam tik iš dalies pakeliui, kad jo siekimai — kiti. Ir iš tiesų, su tradicine romantizmo sąvoka, su Schillerio ar Hugo patetika, Sruoga neturi nieko bendra. — Jo neįmanoma įtalpinti į jokius mums žinomus teorinius rėmus.

     Vienas tačiau, negriežtas ir nemoksliškas, bet mūsų visų juntamas mastas ištisai apima Sruogos kūrybos visumą. Tai — lietuviškumo mastas. Visa, kuo mūsų tauta reiškiasi savo buity, išminty, tikėjime, papročiuos, darbe, savo dainoj, smūtkelio nuotaikoj ir drobės rašte, savo vidiniam ritme, visa, kuo ji gyvena, džiaugias ir kenčia, kas sudaro jos giliausią savitumą — visa tai Balio Sruogos veikaluose išryškėja adekvatišku temperamentu ir forma. Sruoga tad kuria naują, lietuvišką teatro stilių, — teatro, kuriam atitikti dar nepribrendo joks mūsų aktorių kolektyvas ir kurio negalima išreikšti scenoje senomis, įprastinėmis, vis tiek: rytų ar vakarų mokyklų — priemonėmis.
Būsimasis Lietuvos teatras turės didelį uždavinį — rasti tą naują, savitą, sceninį stilių, kurį nužymėjo Sruoga savo dramaturgijoje. Šioji, dar neįkūnytoji jo teatro kūrinių reikšmė siekia tolimos ateities ir atrodo mums žymiai svarbesnė, negu visa kita.

     Kaip būsimąjį teatro stilių pavadins būsimasis istorikas — ateities dalykas. Mūsų dienos neturi Sruogos kūrybai apibrėžti vardo, labiau ir pilniau išreiškiančio jos turinį ir dvasią, kaip tik tas vienas vardas — Lietuva.

    

     Aidai, 1948 m.    

 

     b_600_110_16777215_0___images_iliustracijos_2013_tekstai_aidai.jpg