tekstai.lt

Jurgis Blekaitis. Balys Sruoga: keli kūrybos bruožai (1958)

b_100_146_16777215_0___images_iliustracijos_2013_tekstai_Balys_Sruoga.jpg     Pastabos, skaitytos 10 metų mirties sukaktuvių minėjime Čikagoje, 1957 m. gruodžio 15 d.

          

     I

          

     Kaip daugiabriaunis kristalas, kuris, daugeliu paviršių tviskėdamas, laužia ir siunčia šviesą įvairiom kryptim, — tokia yra Balio Sruogos kūryba. Daugiabriaunis ir jo gyvenimas — to pat plataus mosto ir temperamento nuspalvintas, tų pačių idėjų vedinas, ta pačia tragiška gaida nuskambėjęs.

      Iš susipynusio asmens ir kūrybos likimo, tik paviršium jo eigą peržvelgę, šiandien iškeikime kelis atžvilgius ir bruožus, kurie, atrodo, būdingi ir gal kitur mažiau besuminėti. Lyg paliestume žvilgsniu tik kelis to daugiabriaunio kristalo paviršius!

    

     * * *

    

     Jau dešimtį metų ilsisi nurimus toji deganti ir uždeganti, veržli ir nerami dvasia.

     Didėjančioje perspektyvoje vis labiau ryškėja Balio Sruogos vaidmuo Lietuvos gyvenime ir jo palikimas. Vienas kūrybingiausių atstovų tos idealistinės, šviesios jaunuomenės, kuri su entuziazmu griebėsi laisvos Lietuvos atstatymo ir iškėlimo, — Sruoga šiandien iš tolo atrodo, kaip tikras ir "Aušros" ir "Varpo" gadynės įpėdinis — kovotojas: ir romantikas, ir pozityvistas drauge. Tiktai laisvė, už kurią jis kovojo, buvo jau nebe politinė, o dvasinė, vidinė, kurią neša sąmoningumas ir sava kultūra. Lietuvis turėjo būti išlaisvintas iš tamsiųjų amžių pėdsakų savo buityje ir sąmonėje, jis turėjo išugdyti tikėjimą Lietuvos savitumu ir nemarumu, išdidų ir gražų tikėjimą žmoniškuoju savo tautos taurumu.

     Tame laiko nuotoly ryškiai matosi: tik išjunk iš Balio Sruogos veiklos bei kūrybos tą augštą tarnavimą savo tautai — ir išjungsi pačią esmę, neliks iš jos nei vardo, nei pėdsako. Atimk iš nepriklausomos Lietuvos tokius žmones — žmones lyg mieles — kaip Sruoga, ir koks nepalyginti skurdesnis, pilkesnis liks jos vaizdas!

     Sruogos patriotizmas buvo ne parodomasai, o esminis intymus. Tai lyg didelės šeimos bendrų siekimų jausmas — glaudžios šeimos, vieno kilimo, vieno likimo. Tad ir Sruogos visų dienų rūpestis, ir jo kūryba veržėsi ne į kokį politinį siekimą, ne į kokią abstrakčią doktriną ar ideologiją, bet į patį žmogų. Žmogų lietuvyje ir lietuvį žmoguje.

     Toji tautinė-humanistinė idėja nenutrūkdama perveria, neatjungiamai riša visą aktyvų Sruogos gyvenimą ir jo kūrybą.

     Tačiau jeigu Sruogos — kūrybingo asmens veikla šiandien jau iškyla visoje neabejotinoje, šakotoje įtakoje nepriklausomųjų metų Lietuvos kultūriniam formavimuisi, — tai jo kūrybos užsimotas žygis lieka dar didele dalimi tautoje nerealizuotas.

    

     * * *

    

     Ten, apie Vabalninką, gimsta stiprūs, stambūs, didelio jausmo vyrai. Gal jau pati Augštaičių žemė kas' kelintam iš jų įdiegia poeto širdį,— ir ten daug tokių niekam nežinomų kasdienos poetų pragyvena savo amželį, prie jos, prie žemės, prisirišę. Tokių, kaip Balio Sruogos motina, kuri kalbėdavusi posmuodama...

     Gimęs Baibokų kaime 1896 metų vasario 2 dieną, Pranciškaus sūnus Balys jau nuo piemenautinių dienų, nuo mokyklos suolo rašė eilėraščius. Jų nemaža išbarstyta ano meto spaudoje Barito Kaunio slapyvardžiu. Baigęs Panevėžio gimnaziją, ilgas ilgas, liesas liesas jaunuolis leidžiasi svetur mokslo j ieškoti — atlieka savo "kelionę Peterburkan". Pasipuošia miškininko munduru. Bet jau po metų — baigta su girininko karjera. Ima studijuoti literatūrą. Plaukai, kaip mergaitės, krinta ant pečių, po kaklu meniškai perrištas kaspinas, sielvartingas žvilgsnis — gyvas ano meto poeto paveikslas!

     O tuo metu Rusijoje žydi ir klesti nauja poezijos mokykla — simbolizmas. Nuo tradicinio rusiško buitiškumo atitrūkęs, su egzotiškų kraštų ir antikinės senovės aromatu, su išpuoselėta eiliavimo kultūra, su augšta žodine muzika: Blokas, Briusovas, Balmontas, Sologubas, Viačeslavas Ivanovas — ir mūsų Jurgis Baltrušaitis.

     Šio lietuvio poeto maskviniam salione jaunuolis Sruoga susipažįsta su didžiaisiais, klausosi eruditų diskusijų — ir rašo, rašo!

     Vienu ar kitu būdu šis pirmasai etapas paliks savo antspaudą visam amžiui: simbolistinis bus ir pats paskutinis Sruogos paskelbtas eilėraščių eiklius. Jau ir pačiu pavadinimu: "Giesmės viešnelei žydriajai". Tačiau tatai — dar už kalnų.

     Karas, revoliucija, ir iš griuvėsių prisikelia laisva Lietuva. Vargana, bet pilna vilties, ryžto, kūrybingumo epocha. Grįžęs tėvynėn, Balys Sruoga 1919-tais metais debiutuoja nedidele poema "Deivė iš ežero". Po metų — pirmas eilėraščių rinkinys "Saulė ir smiltys". Dar po poros — antras rinkinys "Dievų takais". Neatsitiktini tie pavadinimų dievai ir saulė. Jaunasis poetas tiki, kad, tarytumei saulės, siekianti gėrio ir grožio dieviška yra žmogaus kūryba. Iškilusio virš minios individo — kūrėjo augštoji misija, ji visada liks Baliui Sruogai, kaip atnašavimas. Jam ir teatras niekad nebus pramoga, bet žmogaus nuskaidrinimas estetinių emocijų keliu.

     Apie teatrą, apie naujų formų jieškojimą jame, Sruoga daug naujo patiria savo studijų metu Vokietijoje. Pamiltųjų Alpių fone, meniniu veiklumu virusiame Miunchene, Sruoga artimai susipažįsta su vokiškuoju ekspresionizmu. Nauja pokario Europos dvasia atsiliepia jo rašyme: poema "Miestas" praskamba dar negirdėtu, karčiu sarkazmu.

     Apgynęs disertaciją apie lietuviškųjų dainų poetiką, Sruoga daktaru grįžta į Lietuvą. Stoja dėstyti į universitetą teatro ir rusų literatūros. Susikuria šeimą. Vis aktyviau įsijungia į kultūrinę veiklą. Improvizaciniam "Vilkolakio" teatre jis vienas įkvėpėjų ir entuziastų. Rašo apie poeziją ir teatrą, karštai ir kandžiai polemizuoja ne vien su A. Jakštu ir kitais, bet ir su pačiu savim. Gerai pagaląsta plunksna kovoja vis už tą patį idealą — už kūrybišką lietuvių kultūrą. Įsteigia teatro seminarą. Parašo keletą studijų teatro temomis. O eilėraščiai lieka pamiršti. Be nediduko cikliaus "Alpėse", prie poezijos ilgai nebegrįžta. Jis vis daugiau linksta į teatrą.

     Tarp 1928-1934 metų Lietuvos dramos teatre vyksta didelis pakilimas, kurio įkvėpėjas — Andrius Oleka-Žilinskas. Sruoga — artimas Žilinsko bičiulis, patarėjas literatūros ir skonio klausimais, bet nesuklysim spėdami — mokinys magiškųjų scenos paslapčių pažinime.

     1930-tais vytautiniais metais Sruoga, jau rimtas 34 metų vyras, parašo savo pirmąjį veikalą teatrui ir drauge — savo draminės poezijos šedevrą. "Milžino paunksmėje" Sruoga laimingai suvesdino abu savo kūrybinius pradus — lyriką ir teatrą. Jau pirmu darbu poetas pasirodė esąs nepalyginamas mūsų dramaturgijoje scenos meistras. Kaip giliai šis literatas — ne teatro žmogus — buvo įėjęs scenos karalijon ir kaip labai apvaldė jos specifiką, iškalbingiausiai liudija Vytauto personažas.

     Vytautas yra veikalo ašis. Visų likimas tampriausiai su juo surištas, jis visų lūpose — mylimas, keikiamas, bijomas, pavydimas, su nuostaba stebimas. Bet jo nepaprasta, herojinė realybė sukuriama netiesioginėm teatro priemonėm. Jis "apvaidinamas", kaip sako aktoriai. Jį kuria visų santykis į jį, tiršta atmosfera, visur juntamas priklausomumas. Gi labiausiai savo meile Vytauto didybę liudija, — lyg koks mėnulis naktyje to lietuviško Karaliaus—Saulės šviesą nešiodamas, — senelis Jogaila, savo sosto kalinys, silpnas, nuviltas žmogus, tesvajojąs apie gimtąją Lietuvą.

     Pats Vytautas scenoje matomas tik apoteozėje — savo karste. Jis paskutinį kartą galingai praskamba — kunigaikščio Švitrigailos priesaikoje, minios raudoje.

     Tokiu netiesioginiu pavaizdavimu Sruoga sukuria nepaprastos jėgos Vytautą Didįjį — beveik mistinį, visur nematomai veikiantį, itin sugestyvų herojų.

     Po "Milžino paunksmės" seka kiti stambieji herojiniai veikalai: "Baisioji naktis", vaizduojanti 1905-tų metų revoliucijos prieštaravimus Lietuvoje; "Apyaušrio dalia", kurioje, dar ištiso šimtmečio atstume nuo "Aušros" laikų, iškeliama lietuvių valstiečių kova už laisvę; pagaliau "Kazimieras Sapiega", šalia "Milžino paunksmės" — didžiausio dvasinio pakilimo Sruogos kūrinys.

     Visi šie veikalai turi daug bendro: monumentalūs, romantiškai herojiniai, įvairiais L4etu-vos praeities periodais nušviečia skirtingus didvyrius — idealaus tautiškumo nešėjus. Visi jie — masiniai, su daugeliu spalvingų dalyvių ir su minia, kuri Sruogos veikaluose yra pats įkūnytas laikotarpio gyvenimas, gyvas mediumas, kuriame reiškiasi susikirsdami veikėjų siekimai. Visi jie taikyti dideliam teatrui, su neribota scenine technika, leidžiančia laisvai keistis daugybei masyvių scenovaizdžių, kostiumų bei butaforijos. Kai kurie veikalai reikalauja orkestro ar baleto Visi jie pakrauti veiksmo ir įvairumo, o lyriškus ar tragiškus momentus keičia groteskinio komizmo scenos. Lyginant galėtumėm pasakyti, kad šių veikalų konstrukcija yra artima Šekspyrui ir tolima Ibsenui. Jie parašyti baltais penkiapėdžiais jambais, jų dvasia pakili, poetiška, nerealistinė, kartais — ekstatiška. Tai didelis, šventiškas teatras.

     Dar kiti to pat periodo Sruogos kūriniai: "Radvila Perkūnas" — libretas operai, kuriai muziką parašė J. Karnavičius; vienveiksmis scenos veikalas "Algirdas Izborske". Jauniesiems: sceninė alegorija "Aitvaras teisėjas"; beletristinis istoriškas pasakojimas "Kas bus, kas nebus, o žemaitis nepražus"; lakiom eilėm papasakota legenda "Giesmė apie Gediminą".

     Visas iš jaunystės grįžęs entuziazmas simbolistinei poezijai dar kartą apvaldo Sruogą, kai karo ir alkanos vokiečių okupacijos metu, prieš pat savo lemtingą valandą — suėmimą, jis verčia italo Sem Benelli veikalą "Apsiautalą". Verčia — lyg savo veikalą rašytų: degdamas. Tiek jį sužavi artimas dūšiai pakilus veikalas ir jo herojus — laisvas, nesuprastas, žūstantis poetas.

     1943 metais pavasarį naciai Sruogą suima ir uždaro koncentracijos stovyklon Stutthofe. Didvyriškų pastangų ir šiame siaube išlikti žmogumi ir kūrėju vaisius — kelios eksperimentinės komedijos, keli teoriniai rašiniai ir lyrinė tragedija "Pavasario giesmė". Tai vienintelis Balio Sruogos veikalas, neturįs būtino ryšio su kuriuo apibrėžtu laikotarpiu, vienintelis nedidelio veikėjų skaičiaus, labiau sukauptas į vidinius veikėjų išgyvenimus, negu į ištisos epochos vaizdą.
1945-tų metų pavasarį Sruoga bolševikų grąžinamas Lietuvon, pakirstos sveikatos, atskirtas nuo savo šeimos, atsidūręs prieš klaikią okupuotos Lietuvos realybę. Pasiekia žinios, kad jis gydosi, verčia, rašo.

     Mums nežinomos tikrosios aplinkybės jo mirties 1947-tų metų spalio 16-tą dieną. Balys Sruoga ilsisi senuose Rasų kapuose Vilniuje — ten, kur Basanavičius, kur Čiurlionis.

    

     II

     Sruogos didžiųjų dramos veikalų likimą turime pasverti jo paties svarstyklėmis. Gilų tikėjimą teatro kuriamąja galia Sruoga taip išreiškia viename straipsnyje:

    

     Atspausdintas dramos veikalas dar nėra baigtas. Jo uždavinys — ne betarpiškai emocijas kelti, bet duoti medžiagos, duoti pagrindo spektakliui — teatrinio meno kūrybiniam žygiui organizuoti.

    

     Tai mastas, kurį Balys Sruoga nuosekliai taiko sau, veikaluose nė valandėlei neišleisdamas iš akių scenos. Jis kuria gyvenimą ir žmones, kaip kiekvienas dramaturgas, pirmiausia — žodžiais. Ir juos — skambius, itin kondensuotus, pilnus įtampos — jis meistriškai valdo. Tačiau labiau, nei daugumas dramaturgų, jis akcentuoja visų kitų teatrinių komponentų svarbą: jis kuria personažą aktoriui vaidinti, nepamiršdamas drabužio, kurį jis dėvės, aplinkumos vaizdo ir nuotaikos, kurioje jis veiks. Jis kuria masines scenas, kontrastines scenas, ryškias, spalvingas grupiruotes, — kurias turės išryškinti režisierius—statytojas mizanscenomis, ritmų kaita, visais teatrinės magijos efektais, kaip spalvos, šviesos, garsai, muzika, pačių daiktų kalba.

     Kodėl toks didelis pasikliovimas scenai? Juk tiek daug literatų laiko sceną tik iliustracija prie jų teksto — gal pageidaujama, bet toli gražu nebūtina. Juk ir mes galime pilnai pasidžiaugti be galo gyvais, veržliais, poetiškais Sruogos veikalais, vien juos skaitydami, jų veiksmą miglotai tesukurdami vaizduotėje. Tačiau tatai nepatenkina Sruogos — kodėl?

     Nes jis visa savo prigimtimi — asmens ir kūrybos — stovi gyvam gyvenime ir todėl ieško gyvo ryšio su tais, kuriems kalba. Nes jam rūpi šaukti tiesiogiai į žmones savo emocijos pakrautu žodžiu, jam svarbu turėti kontaktą, atliepimą tuoj pat, čia pat, kūrybos vyksmo metu. Nes jam nėra teatro be scenos ir be žiūrovų, teatro knygos puslapiuose.

     Sruoga tiki — priešingai, kaip daugelis — kad ne skelbiamosios idėjos sukelia žmonių sielose pageidaujamas emocijas, o atvirkščiai: sukeltosios emocijos pagimdo idėjas. O teatras savo betarpišku šnekėjimu iš gyvo žmogaus į žmogų yra vienas galingiausių emocijos mediumų. Žiūrovuose sukeltos estetinės emocijos įvykdo Sruogos kūrybos paskirtį: jos ugdo dvasinį jautrumą, jos sukrečia, jos pačion žmogaus gelmėn pasėja tą humanistinę ir tautinę mintį, kurią Sruoga ir siekia žmonėms įdiegti.

     Jei manytume, kad šis Sruogos tikėjimas teatro galia kuria nors prasme netikėtas, kone revoliucinis, — klystume: tai tas pats senasai Aristotelio minėtasai "katarsis": žmogaus, siaubo ir užuojautos sukrėsto, dvasinis atsigaivinimas, taurėj imas.

     Kokiu būdu iš emocijos kyla idėja, pailiustruokime paties Sruogos kūrinio pavyzdžiu: galinga, herojinė Kazimiero Sapiegos asmenybė tarytum nauja šviesa nušvinta, tarytum iš naujo gimsta ir praregi savo kovos ir gyvenimo prasmę, kada smūgis po smūgio ištinka jo siekimus ir kada, pagaliau, tragizmu viską viršija jo mylimo sūnaus nužudymas.   Kančia nušviečia tiesą. Sapiega, lyg žaibo nupliekstą, pamato savo gyvenimą, jo klaidas ir bergždumą, ir drauge aiškiai išvysta, kur yra tikrasis lietuvių tautos likimo pagrindas, kur jos gyvybe ir ateitis: pačiuose žmonėse, kurių ligšiol Sapiega išdidžiai nematė. Tas Sapiegos praregėjimas veikalo kulminacijoje, kilęs iš nepaprastos emocinės įtampos, sukrečiančiai skelbia pagrindinę Sruogos kūrybos idėją.

     Tik tuo būdu — per stiprų emocinį išgyvenimą — Sruoga mato savo idėjų užsimezgimą ir tuose, į kuriuos su meile ir tikėjimu jis visą gyvenimą kalbėjo.

     Todėl mes galime suprasti Sruogą, kai jis sako, kad kol veikalas visa savo jausmų pakrova nėra prabilęs nuo scenos tiesiog į žiūrovus, tol tas veikalas nėra tikrai gyvenęs.
Mums, skaitytojams, jo stiprūs, skambūs jambai, jo margas, kunkuliuojąs gyvenimas gali atrodyti nepaprastai gyvas ir knygoje — ne pačiam Sruogai!

     Ir tuo Sruogos požiūriu: koks yra jo didžiųjų veikalų likimas? Jie liko nerealizuoti — čia tik dalinai scenoje nušviesti, čia nesuprasti ar iškreipti, čia ir visai neliesti.

     Pažvelkim trumpai į kiekvieną: "Milžino paunksmę" Oleka-Žilinskas pastatė su vos studiją baigusiu Jaunojo Teatro kolektyvu. Grupė buvo ir kūrybinga, ir pasišventusi, bet tuo metu dar toli gražu nepribrendusi didžiuliams reikalavimams, kuriuos Sruogos šedevras stato. Tiesa, brandesnieji aktoriai pasiekė stiprių laimėjimų. Yra nuomonių, kad Juknevičiaus Jogaila — vienas giliausiai sukurtų vaidmenų, kokius laisvosios Lietuvos scena yra mačiusi. Tačiau Sruogos medžiaga reikalauja augščiausio gebėjimo iš visų gausių dalyvių. Jau vien eiliuotas žodis niekad nebuvo mūsų scenoje nugalėtas.

     Su visu savo dideliu talentu ir sceniniu išradingumu Žilinskas, atrodo, ir pats neturėjo ausies tai naujai gaidai, kuria Sruogos veikalas suskambėjo. Čia reikėjo pamiršti net ir geriausiąją, stanislavskinę tradiciją ir drauge su dramaturgu leistis į jieškojimą visai naujos išraiškos, dar niekeno anksčiau nesurastos. Negudriu posakiu, bet nerandant geresnio — reikėjo kurti daugelio svajotąjį, bet neapibrėžtą lietuviškąjį teatro stilių.

     Sruogos teikiama medžiaga yra visa savo dvasia, temperamentu, psichologiniais pamatavimais, poetika, kalbos ypatumais — savita ir lietuviška.

     Sruoga yra daug studijavęs ir rašęs apie lietuvių liaudies dainas, jų poetiką. Perkelkime vaizduotėje jų dvasią scenon — tą itin kondensuotą, nebuitišką, metaforišką liaudies poezijos dvasią — perkelkime pastatyman, žodin, judesin, nuotaikon. Teatras, kurį vaizduosimės, neišvengiamai labai skirsis nuo to buitinio, anot Sruogos — "vyžų ir apivarų" teatro, kurį tada turėjom, kuriame vaidinti mokėjom.

     Deja, šis "naujas teatras" ir liks šmėkščioti tik mūsų vaizduotėje. Sruoga buvo pilnai sąmoningas, kad teatro, kuriam jis rašo, Lietuvoje nėra. Tada jis susvajojo kurti tą kitokį teatrą ir net savo idėjas sugebėjo įpiršti švietimą tvarkiusiems žmonėms: busimuos universiteto rūmuos buvo numatyta pastatyti ir akademinį teatrą.

     Reikėjo tam teatrui ir naujų žmonių. Sruoga savo teatro seminaro prieglobstyje suorganizavo vaidybos studiją ir pakvietė jai vadovauti naują žmogų, kuriuo jis tikėjo. Algirdas Jakševičius savo nors ir negausiais darbais vaidybos ir režisūros srity neabejotinai parodė daug talento ir kitų davinių, reikalingų kurti tam didžiajam nežinomajam — lietuviškajam teatrui. J paties Sruogos veikalų lietuviškąją dvasią jis būtų galėjęs įsilieti be pastangos — organiškai, ir pats būdamas visų reikiamųjų komponentų įkūnijimas. Į žodžio poeziją jis turėjo atsakymą — scenos poeto vaizduotę.

     Jakševičius niekada nepastatė jokio Sruogos veikalo (konkrečiai, jis buvo svajojęs apie "Baisiąją naktį"). Vienas skaudžiausių jų Sruogos neįsikūnijusių siekimų tarpe buvo tas negimęs teatras. Jakševičius mirė jaunas. Studija nespėjo sustiprėti, pasiruošti meniniam darbui. Dėl karo ir okupacijos universiteto teatras, — patvirtintas sąmatoje, išbrėžtas būsimų rūmų plane, — niekad nebuvo pastatytas.

     Grįžtame prie veikalų. "Baisioji naktis", Kauno teatre pastatyta Fedoto Sipavičiaus, atrodo, ironiškai pateisino savo vardą: tai buvo ištisa nesėkmė, chaotiškas, nevykęs spektaklis, — gal tik su kai kuriom vaidybinėm prošvaistėm. Jo ir gyvenimas buvo neilgas. Tokie pastatymai nėra tik nepakankami — jie yra kenksmingi ir teatrui, ir dramaturgui, tik atstumdami tuos, į kurių sąmones autorius beldžiasi.

     Trečias didelis kūrinys, "Apyaušrio dalia", buvo baigtas rašyti jau pirmosios bolševikinės okupacijos metu. Apie jo statymą Vilniaus teatre tada buvo rimtai galvojama, tačiau Sruoga spektaklio nesulaukė. Jis buvo pastatytas tik po 15-kos metų — pernai rudenį. Mes negalim susikurti pilno spektaklio vaizdo iš pasiekiančių recenzijų, aptarimų arba nuotraukų sovietinėje spaudoje.   Kai ką tegalim nuspėti ar nujausti.

     Iš visų, likusių dirbti okupuoto j Lietuvoj, veikalą statęs režisierius Romualdas Juknevičius yra, be abejonės, ir talentingiausias, ir vispusiškai apvaldęs komplikuotą sceninę techniką. Jo kolektyvas — ir pajėgiausias, ir labiausiai favorizuojamas. Tiek meninės pajėgos, tiek materialinės galimybės Juknevičiaus rankose buvo geriausios. Esama laiškų, kad spektaklis buvęs gražus ir lietuviškas.

     Iš to, kad spektaklis nebuvo parinktas, kaip tų metų geriausias; iš to, kad "Tiesoje" spektaklio recenzija pasirodė tik po kelių mėnesių sunkios tylos; iš to, kad Juknevičiaus darbas partinės ideologijos prasme buvo pabartas, nors meniniu atžvilgiu ir pagirtas, — mes galime daryti kai kurias geras išvadas. Mes galime tikėtis, kad Juknevičius ir jo aktoriai Sruogos neišdavė, nevulgarizavo jo pigia tendencija, neprislėgė sovietiniu grubiu štampu, neskirstė veikėjų į groteskiškus išgamas — ponus ir kilnios dvasios, marksistinės sąmonės kupinus piemenis.
Ir vis dėlto, žinant sovietines sąlygas, niekad "neatitirpusią" Lietuvoje kietą kompartinę priežiūrą, jos apinasrius kiekvienam menui, — mes jokiu būdu negalime tikėtis, kad Sruogos veikalui Vilniuje būtų leista visu pilnumu praskambėti — laisvai, lietuviškai, humaniškai, ne-tendencingai — žodžiu, sruogiškai. Be falsifikatų neapsiėjo jau pats bolševikų atspaustas ai veikalo tekstas, kur, pavyzdžiui, žodžiai "dieviškoji malonė" buvo pakeisti nesąmone: "žmogiškoji malonė". Kaipgi būtų galėjęs Sruogos "nenudievinti", nesovietinti ir teatras?

     Pagaliau, trumpiausia kalba apie ketvirtą iš didžiųjų Sruogos veikalų: vienas monumentaliausių jo ir visoje lietuvių dramaturgijoje, sukurtas, kaip galinga, tragiška simfonija teatrui, "Kazimieras Sapiega", dar niekeno nebuvo nei užsimotas statyti.

     Balio Sruogos veikalai lieka neįkūnyti, lieka neišnaudota medžiaga dideliems spektakliams, lieka iššaukimas, didelis įpareigojimas lietuviškajam teatrui, tačiau — tik ateities teatrui, laisvam, kūrybingam ir pajėgiam.

    

     III

    

     Kas teikia Sruogai jėgų dvasiškai atsilaikyti šiurpioje nacių koncentracijos stovykloje? Tik neabejotinas tikėjimas, kad visa ta karo ir abiejų okupacijų klaikuma, teroras, kančios — eina pabaigon, kad netrukus gimtasis kraštas to slogučio nusipurtys. Toji viltis teikė Sruogai išdidaus taurumo. Iš kaceto jis rašo: "Aš esu įkaitas už lietuvių tautą, ir tos aukos suvokimas palengvina man gyvenimą".

     O vėliau, kai jį, pusgyvį radę, bolševikai su propagandos fanfarais atgabeno savo vėl už-grobton Lietuvon, — ar ne tas naujas fizinis ir dvasinis teroras, užgožęs tėvynę, taip greitai pakirto paskutines Sruogos jėgas? Juk jis tik tiek tos bolševikinės "laisvės" patvėrė, kiek ir nacių kaceto. O mirė nesulaukęs 52-jų metų. Vėliausiojo nepriklausomybės laikotarpio kūryba rodė patį subrendimą, meistrystę. Taip, kaip ir kūryba, liko neišbaigta pati Sruogos buitis.

     Tiesa, jis teberašo — ir kacete, ir grįžęs Lietuvon. Tačiau nebe laisvės sąlygomis — tarsi be oro. Ir iš tos pokacetinės jo literatūros verta iškelti kelis būdingus momentus. Nebegalėdamas atvirai išrėkti savo skausmo ir savo krašto skriaudos, Sruoga randa būdų prasmelkti tiesą aplinkiniu būdu, čia lyg "kritinių pastabų" pavidalu, čia vertimo pasirinkimu, čia veikėjo lūpomis.
Štai jis parašo atsiminimus iš Stutthofo pragaro ir pavadina knygą sarkastiškai "Dievų miškas". Bolševikai spausdina ir rusų kalbon išsiverčia, bet įvaduose skuba paaiškinti skaitytojams autoriaus "idėjinį nesusivokimą" tame, ką jis išgyvenęs ir užrašęs. Jie skuba jam po mirties paaiškinti, jog nacių žiaurumai blogi dėl to, kad jie nacių, kad jie vykdomi klaidingu — nemarksistiniu pagrindu. Sruoga, mat, nesupratęs visų klasių kovos plonybių savo nedalioj.
Sruoga parašo ir dramos veikalą iš to pat kacetinio patyrimo ir vėl pavadina su makabriš-ka šypsena: "Pajūrio kurortas". Jis pritaiko jį dienos reikalavimams — ką veiktų nepritaikęs! — ir rodo herojų vaidmenyse raudonus pogrindininkus, raudonus "išlaisvintojus".

     Bet tą valdinį veikalą palydi "kritinėmis pastabomis", kur pats tiesiai savo darbą sunaikina. Ir taip Sruogos vis nepalaužtoji dvasia vėl iškyla, paneigdama prievartinį melą.

     Jis kalba santūriai — tai yra, tiek aštriai, kiek aplinkybėse įmanoma, tačiau kiekvienam aišku, kuo jis nusiskundžia. Štai penktoji ir paskutinė dalis tų "kritinių pastabų", pavadinta Taškai ant "i", kur Sruoga stačiai skundžiasi savo paties taikstymusi ir net sugestijonuoja kažkam — gal teatrui, ar kam kitiem, už jį tvirčiau tarybinėj santvarkoj stovintiems, bent kiek reikalą "atitaisyti". Sruoga rašo (raštų 4-tas tomas, p. p. 404-405) ryšium su savo paties "tarybine" pjese:

    

     Visiškai suprantamas ir pateisinamas noras, kad tarybinėje literatūroje būtų, tariant, statomi ant "i" taškai... Tiktai vargas, kad šis sveikas veiksnyj praktikoje ne kartą virsta visiška taškomanija: taškų tiek prikleksinama, kad to vargšo "i" net visiškai nebematyti: išeina tokia "dešiovka", kad net trys sieksniai prieš veją, nuoboduliu dvelkia. Šią maniją sugundo noras: viską pasakyti, nieko neapleisti, nieko neužmiršti, — kad skaitytojui ar žiūrovui nieko pačiam nebereikėtų galvoti, kad jis gautų jau visa gatavą, suvirškintą,— kad jam beliktų praryti aptiekoje rūpestingai paruoštą "proškelį". Gi dar nesenai Volteras mokė: "nuobodumo sekretas — nepalik nieko nedasakęs". O rašytojui pasidaryti nuobodžiu — paskutinis reikalas: tai — jo moralinė mirtis.

    

     Ir šiame rašiny tų "taškų" ant "i" tiek yra prilašinta, kad kai kur "i" paliko vos - vos beįžliebiamas... Kažin ar nebūtų gera tie "taškai" kai kur paskutinėti, — kad "i" pasidarytų įdomesnis, atseit, gyvesnis, be pamokslininko pozos?

     Šiaip ar taip, "taškų" ant "i" gremėzdijimas — yra meniško skonio, meniško saiko jutimo, meniško takto reikalas. O šiuo reikalu ar nebūtų jau pats metas grąžinti pilietines teises senajai išminčiai, formuluotai: Caesar ne supra grammaticos?!" — (Ir valdovas nėra augščiau gramatikos taisyklių — t. y., jam nevalia varžyti kūrybos laisvės).

     Šiomis kritinėmis pastabomis tarsi nubraukiamas visas veikalas — efektingiausiu būdu: autoriaus lūpomis.

     Tačiau ir pačiame šiame pseudotarybiniame Sruogos rašiny "Pajūrio kurorte" rasime žodžių, kurie nesunkiai perteiktų l;etuviui savo tikrąją minti, jei juos kas scenoje pratartų. Pгsibjaurėjus žiaurumais, herojė sušunka:

               

     Vergų vergai! Vernai iš prigimimo -

     Vergai paliko ir tironais virtę!

     Išviję iš bažnyčios Dievo vardą,

     Žandarą vietoj jo pasisodino!

     Temoka melstis jie prieš savo stabą, -

     Tą budelių karalių budeliausią,—

     Kakta badyti žemę, pagaliais

     Kitus į savo stabmeldystę versti!

     Prasmekite! Aptverkit šimteriopai

     Vielų tvorom, statykite sargybom

     Skylėtus bokštus nors ir milijonais,

     Žudykit žmones, budelius samdykit, —

     Jūs dvasios nepalenksite laisvos!

    

     Po šių žodžių tenka priminti, kad herojė — ne kokia lietuvaitė, pasipiktinusi visų pirma Dievo išvijimu iš bažnyčios. Ne, ji yra neva raudonoji partizanė nacių kacete.

     Beje, negirdėt, kad šį sovietams visumoje lyg ir tinkamą veikalą kas nors Lietuvoje ketintų pastatyti.  Ar tik ne dėl panašių dviašmenių monologų, kaip pacituotasai? Turbūt, žino tie, nuo ko priklauso, kad geriau apie priverčiamojo darbo stovyklų siaubus daug nekalbėti. Taip, societiniai taškai ant "i' , autoriaus su širdies skausmu sustatinėti ir paties pasmerkti, lieka popieriuje, kaip ir ta dvasia, kuri, jais užvožta, veržiasi laisvėn.

     Pažvelkime dar į tai, ko Sruoga 1946-tais metais nerašė. Štai jo nebaigtoji "Barbora Radvilaitė" — joje nė kvapo "socialistinio realizmo", nei klasių kovos, nei "didžiosios rusų tautos draugystė", ar kokio kito prisitaikymo bei pataikavimo. Tolimų laikų siužetas išvaduoja Sruogą nuo sovietinės tendencijos varžtų ir būtinybes. Jis vėl rašo ją sruogiškai, lakiai ir veržliai — visai panašiai, kaip parašyti kiti jo stambieji dramos veikalai.

     Toliau. Prie naujausio Sruogos eilėraščių pluošto "Giesmės viešnelei žydriajai" pastaboje pasakyta, kad jie — 1946-tų metų. Ir čia Sruoga neparašė nė vieno sakinio, kurs atsiduotų komunistiniu kvapu. Dėmesin krinta ne laimės bei naujo gyvenimo privalomi motyvai, o visiškai asmeniški išgyvenimai: vienišumas, sielvartas, nuovargis, dažnai net beviltiškos, slogučio nuotaikos, ir jau itin nesocialistinio tipo pusiau mistinės, pusiau simbolistinės godos svajonės. Tiesa, nesruogiškai nuskamba kad ir tokios eilutės, bet—nesruogiškai kita prasme:

    

     Ir kaip siaubas panaktinis

     Iš išdegintos krūtinės

     Veržias skundas begalinis:

     Dieve, būk man gailestingas!

    

     Eikim ir dar toliau, žiūrėdami, ko Sruoga okupacijoje, prieš mirdamas neparašė. Tarp atspausdintųjų kelių vertimų — nė vieno iš tarybinių rašytojų. Itin įdomūs keli vertimai iš Nekrasovo. Įdomūs jie pačiu pasirinkimu.

     Nekrasovo eilėraštį "Nežinomam draugui" net šiurpu skaityti — kaip labai per ji šaukia pats poetas, per jį — nes jo lūpos užčiauptos. Vertimas, datuotas dešimt mėnesių prieš Sruogos mirtį, prasideda taip:

    

     Aš mirsiu greitai. Skurdų palikimą

     Paliksiu tau, o tėviške mana.

    

     Ir kiek toliau — kiekvienas žodis ima skambėti, lyg Sruogos išpažintis, atlikta Nekrasovo vertimo priedanga:

    

     Slėgimo metas dvasią nukankina,

     Palikęs pėdsakų joj amžinų.

     Kaip maža liūdnas tavo dainius žino,

     O, tėviške, laisvesnių valandų.

    

     Kiek pakeliui kliaudžių jam atsiranda,

     Kol jo niauri mūza pakels sparnus.

     Už kraujo lašą su tautiečiais bendrą,

     Ir mažas triūsas nuopelnu tebus.

    

     O prieš pabaigą būtina išcituoti du posmu, kurie galėtų eiti motto Sruogos kūrybai: ir kaip jos vidinės galios šaltinis, ir kaip jos tragiškas užgniaužimas, neišsakymas, neįsikūnijimas. Štai, tie Sruogos — Nekrasovo žodžiai:

    

     Dainuot man buvo skirtas pašaukimas

     Tave, tauta, kentėjimais garsi.

     Ir šviest nors vieną spindulį švietimo

     Kelin, kur Dievo vedama eini.

    

     Mana daina be pėdsakų nuskriejo,

     Jos neišgirdo vargstanti tauta,

     Viena tik meilė joj ištrykšt suspėjo,—

     Manoji meilė tau, šalie gimta!

    

     Šiais vertimo žodžiais, taip neabejotinai Sruogos perjaustais, taip iš savo sielos gelmės pratartais, galėtume šias pastabas ir užbaigti.

     Ir vis dėlto, nors Sruogos kūryba nėra realizuota taip, kaip jis užsimojo, — tikėkime, kad jo daina nenuskriejo be pėdsakų. Jo meilė gimtai šaliai tikrai suspėjo ištrykšti, ir ją pajuto jei ne visa vargstančioji tauta, tai bent jos dalis, ko ir mes visi, šiandien jį minintieji, esame liudininkai.
Ar galėtų būti, kad tokia augšta daina, tokia žadinanti, tokia besiveržianti įsikūnyti kūryba, kaip Balio Sruogos, — liktų neįvykdžiusi sasavo misijos lietuvių tautoje?    

          

     Aidai, 1958 m.

 

      Balys_Sruoga.jpg