tekstai.lt

Juozas Keliuotis. Gyvenimo vingiuose (apie Faustą Kiršą, 2007)

b_100_162_16777215_0___images_iliustracijos_2013_tekstai_Kirsa_ruko.jpg     Faustas Kirša – vienas iš žymiausiųjų pradininkų intelektualinės poezijos Lietuvoje. Jis drauge su Jurgiu Baltrušaičiu ir Motiejum Gustaičiu pradėjo naują poezijos epochą Lietuvoje. Ligi šiems trims poetams įsitvirtinant, lietuvių literatūroje vyravo jausminių ir pojūtinių išgyvenimų vaizduotės ir prisiminimų, plastinio vaizdavimo ir muzikinio dainavimo, tautinio atgijimo ir moralinio skaidrėjimo šūkių poezija. Tokios poezijos vyriausiais atstovais buvo K. Donelaitis ir A. Baranauskas, A. Vienožindis ir A. Strazdelis, Maironis ir Vincas Kudirka, P. Vaičaitis ir L. Gira.

     Bet J. Baltrušaičio, M. Gustaičio ir F. Kiršos kūrybinėmis pastangomis Lietuvoje gimė nauja galinga ir originali intelektualinė poezija. Ji nenustelbė emocijų ir vaizduotės, dainavimo ir plastinio vaizdavimo, tautinio ir socialinio dinamizmo poezijos, bet tvirtai atsistojo greta jos ir sudarė naują didelį poezijos sąjūdį, kuriam ir universalus pasaulinio masto poetas Oskaras Milašius pasidarė artimas ir suprantamas, savas ir aktualus. Šis intelektualinis lyrinis sąjūdis praturtino, pagilino ir nuskaidrino mūsų poeziją. Jai įsigalėjus iš mūsų poezijos ėmė bėgti primityvumas ir naivumas, sentimentalizmas ir trafaretinis liaudies dainų imitavimas, lėkštas propagandiškumas ir įkyrus didaktizmas. Tad ši intelektualinė poezija mūsų literatūros istorijoje jau įbrėžė gilių ir neišdildomų pėdsakų.

     Su Faustu Kirša pirmą kartą susipažinau 1932 m. pas Paulių ir Adelę Galaunes. Aš jau buvau skaitęs jo poezijos knygas: „Verpetus“, „Aidus aidučius“, „Suverstas vagas“, „Pelenus“ ir jo redaguotus žurnalus „Dainavą“, „Pirmąjį barą“, „Pradus ir žygius“.

     Jis jau buvo daug nuveikęs ir turėjo garsų vardą. Aš labai aukštai vertinau ir kaip poetą, ir kaip žmogų, ir kaip kultūros veikėją. Priešais mane dabar stovėjo vidutinio ūgio, grynai lietuviškos struktūros, jaunas ir gražus vyras. Mudu stipriai paspaudėme kits kitam rankas, pasikeitėm paprastais mandagumo žodžiais ir susėdome greta prie juodos kavos puodelių. Įsikalbėjome aktualiais Lietuvoje kultūros klausimais. Pasirodė, jog daugeliu atžvilgių mudviejų pažiūros sutampa arba bent labai artimos ir giminingos.

     Aš pakviečiau jį būti nuolatiniu ir artimiausiu „Naujosios Romuvos“ bendradarbiu, teikti jai savų eilėraščių, straipsnių, literatūros ir teatro recenzijų.

     Jis mielai ir nuoširdžiai priėmė mano pakvietimą. Ir nuo to pirmojo susitikimo pasidarėme artimi ir nuoširdūs draugai. Ir mudviejų draugystė išliko gyva ir patvari ligi pat poeto mirties 1962 m. Bendrai sprendėme daug problemų, bendrai kovojome už tuos pačius idealus, visada vienas kitą rėmėmė ir morališkai, ir materialiai. Mudviejų draugystė nenutrūko ir jam po karo išvykus į Ameriką. Ligi pat savo mirties jis rašė turiningus ir gaivinančius laiškus, siuntinėjo pasaulinės literatūros šedevrus, pats paprastu darbininku būdamas, mane kiek galėdamas šelpė drabužiais, kad aš čia nusušalčiau ir nemirčiau badu. O aš tik simboliškai galėjau jam atsilyginti naujomis lietuviškomis knygomis, kurių jis troško ir ilgėjos.

     Ši dvidešimties metų draugystė nė karto nebuvo sudrumsta jokiais nesusipratimais, jokiais asmeniškų interesų susikryžiavimais, jokiais idėjiniais konfliktais ir jokiais politiniais ar materialiniais sumetimais.

     Buvo gražus 1932 metų pavasario vakaras. Meniškai turtingas Galaunių salonas. Ant stalo garuojanti ir kvepianti juoda kava. Vienas puošnus tortas. Prie stalo sėdime penki žmonės, visi susirūpinę lietuviškos kultūros likimu ir jos ugdymu. Centre dainininkė Adelė Galaunienė. Ji maloni, miela, bet graudingai nusiteikusi. Ji pačiame savo kūrybiniame pajėgume atleista iš operos.

     O ji – mūsų operos motina, kaip Kipras Petrauskas jos tėvas. Ji tai gerai žino ir dieną, ir naktį jaudinas, negali susitaikyti su savo tragišku likimu. Ir jo kaltininkais laiko kažkokius „piktus žmones“. Priešais Faustą Kiršą sėdi graži, labai dinamiška ir originaliai ekspresyvi impozantiška dama. Tai Marijona Rakauskaitė, pirmaeilė operos dainininkė, mecosopranas. Ji dar aštresniais žodžiais vertina tuos piktus žmones, tiek daug jai darančius įvairiausių nemalonumų. Paulius Galaunė joms pritaria, bet su nuolatine ironijos doze. Joms mielai pritardamas, niekad nesiliauna šelmiškai šaipytis. Tuo sukelia dar didesnį įniršusių damų dinamiškumą ir mūsų pokalbis virsta tikra operos dinamiška scena. O Faustas Kirša – tobulas operos žiūrovas ir klausytojas: jis sriubčioja kvepiančią kavą, ramiai sau rūko pypkę ir kartkartėmis, atrodo pritariančiai, linkteri galvą. Damos tai laiko visišku pritarimu ir didžiausiu palankumu. Ir vėliau savo draugėms pasakos: „Tik vienas Kirša mus puikiai supranta ir visiškai mums pritaria!“, nors Kirša stebėdamas tokią dramatišką operos sceną netaria nė vieno žodžio. Jis turbūt tuo metu kuria naują eilėraštį ar sprendžia kokią filosofinę problemą. Aš elgiuos Kiršos pavyzdžiu: nieko nesakau, o tik žiūriu ir klausaus, tik gal akyliau už Kiršą, nes jam tai jau tūkstančius kartų girdėta, o man tai tikra naujiena. Aš pirmą kartą girdžiu „tokius baisius dalykus“ ir stengiuos suvokti jų esmę. Juk jei iš tiesų taip yra, tai gal reikia visa tai iškelti viešumon ir mano žurnale apsvarstyti. Bet ir damos, atrodo, tikisi mano žurnalo paramos, nes dramatiškiausius įvykius pasakodamos įtaigiai žiūri man tiesiai į akis. Bet aš nesu lengvabūdis žurnalistas: aš žinau, jog nesu operos specialistas, pats negaliu įsikišti į šiuos reikalus – tai būtų nerimta. Daugiausia ką aš galiu – tai visapusiškai susipažinti su šiuo klausimu, rasti kompetentingą muziką, kuris, kaip begalima objektyviau, šiuos klausimus pasvarstytų mano žurnale.

     Pagaliau mūsų damos pradeda išsisemti, ima kartotis, aiškiai pavargsta. Paulius Galaunė iškelia aktualius ir skaudžius dailės ir muziejų klausimus. Jais pasisako ir Faustas Kirša. Man atrodo, jog juodu truputį reakcingai juos sprendžia. Tad ir aš įsikišu į pokalbį. Žinoma, aš karštai imu ginti modernizmą ir linkstu į radikalesnį ir revoliucingesnį meno problemos sprendimą. Prasideda karštos diskusijos. Bet Galaunė ir Kirša ima švelninti savo poziciją ir prasidėjusi diskusija nevirsta aistringais ginčais. Atsiliepia ir jau atsikvėpusios damos, savo žaismingom ir intymiom pastabom diskusiją paverčia ramiu, draugišku ir sąmojingu pokalbiu. Ir išsiskiriam žymiai suartėję, nuoširdžiai susidraugavę, giliau kits kitą supratę. Ir baigiasi visas šis pasimatymas naujausiais politiniais ir intymiais anekdotais, kurie visus pralinksmina, žaismingai ir humoristiškai nuteikia.

     Panašūs pobūviai pasidaro dažni, beveik reguliarūs, matyt, jie turi gilesnį dvasinį ir estetinį pagrindą. Jie brangūs savo nuoširdumu ir draugiškumu: jų atmosferoje pasijauti esąs ne toks vienišas to meto miesčioniškoje Kauno aplinkoje. Jie visada spinduliuoja lietuviškos kultūros meile ir teikia medžiagos ir energijos kovoti už ją ir ieškoti būdų iškelti jos didybei. Jie – intymi atrama prieš iš visų pusių besiveržiantį miesčioniškumą ir kosmopolitizmą. Į šio būrelio pobūvius nuolat įsipina naujų asmenų, kurie juos paįvairina ir jiems suteikia naujos medžiagos. O Galaunė niekad nepamiršta jų papuošti savo kandžios ironijos pastabomis. Būdamas gan inteligentiškas, jis jaučia, jog čia nestinga ir paradoksų, ir efektingos retorikos, ir iliuzioniškumo.

     Tada buvo organizuojami ir platesnio pobūdžio klubai, salonai, pobūviai. Štai rašytojos S.Čiurlionienės salone gal ištisą dešimtį metų veikė kalbos ir literatūros klubas. Čia reguliariai rinkdavosi kalbininkai, vertėjai ir vienas kitas rašytojas. Aš irgi buvau pakviestas šio klubo nuolatiniu nariu. Pirmą kartą į jo sueigą mane atvedė poetas kun. M.Vaitkus. Jis iš anksto man išdėstė kaip jame elgtis, kokių klausimų nekelti... Bet aš tik kelis kartus apsilankiau į šį klubą. Man atrodė, jog šis klubas buvo suorganizuotas nusižiūrėjus į XVII -XVIII amžių aukštųjų Prancūzijos damų veikusius salonus. Čia buvo laikomasi aukšto, iškilmingo, beveik apeiginio stiliaus, kuris jau visiškai nebetiko XX amžiaus Lietuvos valstiečių vaikams. Man atrodė, jog tai buvo gryna pseudobajoriška atgyvena. Be to, čia buvo svarstomos daugiausia vertimų problemos. O aš nebuvau vertėjas ir nesiruošiau juo pasidaryti. Greitai čia man pasidarydavo nuobodu ir turėdavau gerti daug juodos kavos, kad neužmigčiau arba bent nepradėčiau žiovauti, kas žinoma, būtų skandalingu nusižengimu geram stiliui. Čia jausdavaus vienišas ir svetimas. Man įdomiau, smagiau ir jaukiau būdavo boheminėse sueigose. Jose ne tik pailsėdavau ir patirdavau tikro džiaugsmo, bet gaudavau ir įkvėpimo naujiems kūrybos žygiams. Faustas Kirša, rodos, nė karto nebuvo atsilankęs į šį bajorišką klubą saloną. Jam jis buvo irgi gana svetimas.

     „Metropolio“ kavinėje buvo įsteigtas Juodosios kavos klubas, į kurį ir aš buvau įtrauktas. Į jį rinkdavosi daugiausiai tautiškos orientacijos žmonės. Bet greitai aš įsitikinau, jog šis klubas daugiausiai rūpinas tautininkų įtakos palaikymu „Naujojoje Romuvoje“. Jame nebuvo nuoširdžiai sielojamasi lietuviškos kultūros ugdymu. Jam nerūpėjo man taip brangaus humanizmo idėjų brandinimas ir skleidimas Lietuvoje. Jis man įkyrėjo ir aš iš jo greitai pasitraukiau. Man iš jo išėjus, jis liovėsi egzistavęs. O į tautininkų vadų privačias sueigas aš nebuvau kviečiamas: jiems aš nebuvau „savas“; bet ir aš pats nedariau jokių pastangų į jas patekti: grynai kokios nors partijos politiniai klausimai manęs nedomino. Kartkartėmis aplankydavau tik respublikos prezidentą Antaną Smetoną, bet tai jau visos Lietuvos bendrais kultūros klausimais. Ir tie susitikimai būdavo oficialaus pobūdžio.

     Į katalikų aktyvistų ir krikščionių demokratų privačias, intymias sueigas aš nebuvau kviečiamas. Dar daugiau. Mane, kilusį iš katalikų visuomenės, buvo stengiamasi izoliuoti nuo plačiųjų katalikų masių. Nuo 1925 metų, kada aš „Ateityje“ paskelbiau daug triukšmo sukėlusį straipsnį „Krikščioniško Renesanso gadynė“, o vėliau ir savo paskaitą „Kuriamasis veiklumas“, paskaitytą Ateitininkų Kongrese, buvo nuolatos būgštaujama, kad aš nesudaryčiau katalikų sąjūdžio, pagrįsto neokatolicizmo, socialinio reformizmo ir modernizmo pagrindais. Todėl ir „Naujosios Romuvos“ pasirodymas reakcinių ir politikuojančių katalikų buvo labai nepalankiai sutiktas.

     Vigilencijos komisija, sudaryta prie arkivyskupijos ir besirūpinanti katalikų religiją apsaugoti nuo bet kokių permainų ir nukrypimų, per visą dešimtį metų rūpinosi, kad „Naujoji Romuva“ būtų Vatikano ekskomunikuota ir kad katalikams būtų uždrausta ją skaityti ir joje bendradarbiauti. Aš visomis šitomis reakcinėmis intrigomis nesidomėjau, o tik stengiaus gerus santykius palaikyti su arkivyskupu Skvirecku, kas mane ir išgelbėjo nuo ekskomunikos. Ir net prelato A. Jakšto–Dambrausko manęs pravardžiavimas „katalikišku bolševiku“ neįgijo lemiančios reikšmės. Žinoma, visa tai sudarė realių sunkumų žurnalui leisti ir redaguoti, ir man asmeniškai teikė daug kančių ir rūpesčių.

     O su valstiečiais liaudininkais teko visą laiką būti „karo būklėje“. Aš visiškai nenorėjau su jais peštis, nesikėsinau į jokius jų interesus, bet „Lietuvos žinios“, nepataisomo demagogo J.Kardelio redaguojamos, nuo pat mano viešos veiklos pradžios labai priešiškai prieš mane nusiteikė ir niekad nepanūdo reviduoti šio savo visiškai neteisingo nusiteikimo. O aš asmeniškai nebuvau suinteresuotas su jais ieškoti modus vivendi. Aš tiesiog juos ignoravau. Su socialdemokratais buvo žymiai draugiškesni ir normalesni santykiai. Su profesorium V.Čepinsku ir profesorium A.Janulaičiu, su profesorium A.Buzėnu ir broliais Biržiškomis palaikėm draugiškus, net ir asmeniškus, santykius. Ir ne vienas žymus socialdemokratas sėkmingai bendradarbiavo „Naujojoje Romuvoje“ ir dalyvavo Naujosios Romuvos bičiulių sąjungos veikloje. Šie turėjo rimtų mokslo vyrų ir brandžių asmenybių, ko nebūtų galima pasakyti apie valstiečius liaudininkus, kurie daugiausia pasižymėjo kaip nepataisomi demagogai.

     Aš iš principo nejaučiau pareigos kovoti nė su viena iš tada egzistavusių partijų, bet nė vienai jų nejaučiau ir kokių nors simpatijų. Politinė mano pozicija buvo nei dešinėje, nei kairėje, net ir ne viduryje. Aš gyvenau ir veikiau ant visiškai kitokios platformos. Pirmiausia, nežiūrint visų politinių požiūrių skirtingumo, mes visi buvome lietuviai. Tad jaučiau pašaukimą kultivuoti tai, kas visus mus, lietuvius, jungia į vieną šeimą, o ne tai, kas mus skiria. O visus mus jungia lietuviškoji kultūra, kuri įvairių okupantų šimtmečius buvo slopinama, dusinama ir persekiojama. Tik originalia, vertinga ir visuotinės reikšmės kultūra mes kaip tauta galime pateisinti ir įprasminti savo egzistavimą pasaulyje. Tad visas savo geriausias jėgas turime skirti lietuviškos kultūros ugdymui.

     Ir mūsų lietuviškos kultūros prototipu gali būti tik Atėnai, Florencija ir Paryžius. Ir ši kultūra neturi būti nacionalistinė: ji būtinai turi siekti visuotinės reikšmės ir prasmės. Ji turi vadovautis universalinio naujojo humanizmo dvasia, kuri neniekintų nė vieno žmogaus, ir nė vienos tautos, ir nė vienos kitos kultūros. Ji turi būti universali, bet ne kosmopolitinė, ji turi būti lietuviška, bet ne nacionalistinė ir ne rasistinė. Ji turi būti individuali ir originali, bet ne individualistinė, ir ne ekstravagantiškai ekskliuzyvinė, bet ir ne kompiliacinė – tik kūrybiškai sintezuojanti kitų tautų kūrybinius laimėjimus. Pati lietuvių tauta turi kurti savitą, individualią, originalią kultūrą ir ja organiškai įsijungti į universalią visos žmonijos humanistinę kultūrą.

     Toks lietuvių tautos misijos supratimas, ši lietuviškos kultūros koncepcija, toks kūrybinės veiklos būdas ir kelias pasirodė mudviem su Faustu Kirša bendras. Ir tas mudu surišo, sujungė visam gyvenimui. Ir šis bendras pozicijos pasirinkimas ir suvokimas susidarė ne teorinių diskusijų keliu, bet intuityviai, iš lėto, organiškai, tokiai pozicijai pasirodė labai artimas ir J.A.Herbačiauskas. Tad mes trys ir pasidarėme neišskiriami draugai, ištikimi bendražygiai, intuityviai kits kitą suprantą, gaivališkai kits kitą remią ir užjaučią, savaimingai kovoją už bendrus idealus, giminingai reaguoją į visus gyvenimo reiškinius.

     Tik J.A.Herbačiauskas buvo daugiau linkęs į visokį misticizmą ir į drąsiausį modernizmą, o Faustas Kirša – nuoširdus katalikas su stipriu palinkimu į intelektualumą. Jis visą savo gyvenimą skaitė filosofus ir norėjo ne tik emociškai, bet ir intelektualiai suvokti tiesą, o J.A.Herbačiauskas daugiau vadovavosi intuicija ir įkvėpimu, betarpiškumu ir vaizduote.

     Faustas Kirša buvo daugiau panašus į susimąsčiusį, kenčiantį liaudies Rūpintojėlį, melancholiškai kryžkelėje rymantį, o J.A.Herbačiauskui buvo artimesnis Prometėjaus dinamizmas ir nuolatinis visuotinis maištavimas prieš visą esamą tvarką, prieš visas sustabarėjusias kultūros formas.

     Jis maištavo net ir prieš Dievą, iš didžiosios raidės. O man buvo savas ir brangus miestiškas Herbačiausko siurrealistinis prometėjizmas ir Kiršos valstietinis, kontempliatyvus, lyriškas emocionalus intelektuališkumas. Aš iš prigimties savyje turėjau abi šias tendencijas ir nė vienos jų nenorėjau ir negalėjau atsisakyti: jos abi sudarė mano prigimties ir mano pašaukimo esmę.

     Jausdami šį vidinį giminingumą, mes visi trys įpratome beveik kasdien susitikti Konrado ar Metropolio kavinėse ir prie juodos kavos puodelio pasidalinti dienos įspūdžiais, pakomentuoti dienos naujienas, pasiginčyti aktualiomis problemomis. Jei kurią nors dieną J.A.Herbačiauskas būdavo ramiau nusiteikęs, tai Faustas Kirša savo kandžiomis, ironiškomis pastabomis visada jį įsiutindavo, sudinamindavo ligi kraštutinio paroksizmo. Atsitikdavo, jog šis lietuviškas prometėjus kandžiai lietuviškojo rūpintojėlio įgeltas pašokdavo nuo savo kėdės, bandydavo triukšmingai pabėgti iš kavinės, bet ir vėl sugrįždavo ir imdavo Kiršą purtyti už apykaklės ir jį visaip plūsti.

     Bet šis niekad nepradėdavo karščiuotis, ramiai sau rūkydavo pypkę ir toliau prometėją erzindavo. Tokiu momentu aš įsikišdavau ir kilusį ginčą nukreipdavau kita linkme arba iškeldavau kitokį klausimą, kurį panašiu būdu visi trys spręsdavome. Ir Prometėjas, ir Rūpintojėlis nusiramindavo, pamiršdavo kilusį konfliktą ir visi trys toliau ramiausiu ir draugiškiausiu būdu šnekučiavomės. Kai tokiuose pokalbiuose dalyvaudavo ir Kiršos draugė Marijona Rakauskaitė, tai ji visada palaikydavo J.A.Herbačiauską ir jį nuolat skatindavo dar į didesnį dinamizmą ir ekstravagantiškumą. Ji – operinių tragedijų puiki aktorė, ji visada linkusi operinę tragediją perkelti į kasdienio gyvenimo tikrovę, visiškai negalvodama apie realias tokio elgesio pasekmes. Tada būdavo prarandamas tikrovės jausmas ir kilusias mintis bandant realizuoti būtinai mus visus tris turėjo ištikti tragedija.

     Kai J.A.Herbačiauskas dėl susidariusios jam būklės nusprendė mirti badu ir apie tai pranešė visuose laikraščiuose, tai aš bandžiau jį sulaikyti, kad jis nepereitų tikrovės ribų ir stengiaus jam suorganizuoti kitokią būklę, kurioje jis dar galėtų gyventi. Per Rašytojų sąjungą ir Ministrų tarybą išrūpinau jam pensiją ir jį patį visokiais būdais stengiaus nuraminti ir grąžinti į tikrovės pasaulį.

     Faustas Kirša tada tik skausmingai stebėjo įvykius, o M.Rakauskaitė nuolat ragino „nepasiduoti“, „nekapituliuoti“, „herojiškai kovoti iki galo“. Ji – puikiausia ir tipiškiausia mūza visų herojų.

     Bet pasirodė, jog ir J.A.Herbačiausko žmona dar radikalesnė. Aš tada nuvykau pas ją ir bandžiau įtikinti, kad ji savo vyrą sulaikytų nuo beprotiškų žygių.

     Ši irgi keista moteris ramiai, bet kategoriškai man atsakė:

     – Mudu su vyru esame amžini ir neišskiriami draugai... Jei jis nutars mirti, tai ir aš mirsiu drauge su juo... Aš niekad nevaržiau jo laisvės, niekad nebandžiau jo gyvenimo nukreipti kitu keliu... Jei jis mirs, tai ir aš mirsiu, o jei gyvens, tai ir aš drauge su juo gyvensiu...

     Šie kategoriški, kuo ramiausiai ištarti žodžiai, atrodė plaukia iš giliausio įsitikinimo, ir aš padariau išvadą, jog šia kryptimi mano daromos pastangos beviltiškos. Tad pakilau ir, atsiprašęs už bandymą įsikišti į jų gyvenimą, liūdnas išėjau.

     Nuėjau į Konrado kavinę ir prisėdau prie J.A.Herbačiausko staliuko. Užsisakiau sau juodos kavos ir pradėjome draugišką pokalbį.

     – Mano nusprendimas mirti badu neatšaukiamas! – garsiai ir ekspresyviai taria J.A.Herbačiauskas. – Ir nebandyk mane paveikti, kad aš pakeisčiau šį galutinį sprendimą.

     – Bet mes ne patys savo valia pradedame gyventi, mes ne patys save pagimdome ir mes neturime teisės patys nutraukti sau gyvybę. Mes šioje srityje esame aukštesnės už mus galios valioje. Mums neduota teisė patiems nutraukti savo gyvybę...

     Į mano šiuos filosofinius teiginius jis nieko neatsako. Nebando nei jų kritikuoti, nei jų paneigti. Matyti jis pats prieš juos bejėgis. Bet jis bando mane paveikti emociniais motyvais:

     – Kai aš šitaip mirsiu, tuojau Lietuvoje kils neregėta negirdėta revoliucija ir nuo žemės paviršiaus nušluos visą šią neteisingą santvarką ir visą šią egoizmu ir miesčioniškumu persisunkusią visuomenę...

     – Gal konkrečiai nurodytumei, kas gi iš tiesų įvykdys šią revoliuciją?

     – Pirmiausia sukils visi studentai: jie dar nesužaloti, jie dar svajoja apie šviesesnį gyvenimą... Jie, kaip audra karštą vasaros dieną, perkūnais ir žaibais trenks į šią sukiaulėjusią visuomenę! Paskui sukils ir daug jaunų karininkų (aš juos asmeniškai pažįstu!): jie su patrankomis ir kulkosvaidžiais išeis tratinti šių kiaulysčių! Pats pamatysi, kaip bus gražu ir šviesu gyventi naujoje Lietuvoje, kurioje nebebus ne vienos kiaulidės...

     Niekur nebejausi šios kiaulių smarvės. Visur žydės kvepiančios gėlės, visur giedos vieversėliai ir čiulbės lakštingalos...

     Toliau J.A.Herbačiauskas tęsė:

     – Prie šios revoliucijos prisidės ir visi šviesūs, geros valios Lietuvos žmonės. Tu net nežinai kiek jų Lietuvoje yra! Jie dabar pavergti, jie išgąsdinti: jie dabar tyli ir skausmingai mąsto tie visi Lietuvos rūpintojėliai... Bet jie sukils, pakels savo galvas – ir pasaulis sudrebės!

     – Viešpatie, koks jūs siurrealistinis romantikas! Aš irgi šiek tiek pažįstu dabartinį Lietuvos gyvenimą ir tikrai žinau, jog dėl jūsų mirties Lietuvoje nekils jokia revoliucija...Tiesa, studentai dabar jums kalbant visada triukšmingai ploja ir atrodo, jog nuoširdžiai jums pritaria. Bet jums taip savavališkai mirus daugelis tars: „Na, ir keistuolis tas Herbačiauskas!“ O pasitaikys ir tokių, kurie išdrįs ir šitaip išsireikšti: „Štai žuvo dar vienas variotas!“, ir jums mirus, nekils jokios revoliucijos ir jūsų mirtis bus beprasmiška. Ar tada ne geriau būtų pasilikti gyvam ir toliau kovoti už šviesesnę Lietuvą ir jai kurti dar vertingesnių veikalų?

     J.A.Herbačiauskas ligi kraštutinės ribos įsiunta beklausydamas šių mano žodžių. Matyt, pajunta savo pozicijos silpnumą. Staiga kumščiu trenkia į marmurinį staliuką, kad visi ant jo buvę indai šokteli aukštyn ir ima skambėti. Ligi šiol prie manęs jis niekad nebuvo taip pasielgęs. Paskui irgi pašoksta nuo kėdės ir surinka:

     – Aš tai galutinai ir neatšaukiamai esu nusprendęs ir aš tau draudžiu šį klausimą iš naujo kelti! Ir aš atsisakau toliau su tavimi sėdėti prie bendro stalo!

     Tai surikęs demonstratyviai išeina iš kavinės, su manimi net neatsisveikinęs. Visi kavinės lankytojai stebi šią triukšmingą sceną ir girdi visus mudviejų karštai tariamus žodžius.

     – J.A.Herbačiausko santykiai su „Naująja Romuva“ nutrūko! – šnabždasi prie daugelio staliukų.

     Aš pasilieku vienas prie savo staliuko, o tik užsisakau naują kavos puodelį. Niekas nepakyla ir neprieina prie manęs, nors pasiteirauti, kas įvyko. Atrodo, jog niekas nei pritaria įvykiui, nei jo smerkia, nors beveik visi mudu pažįsta. Jie abejingi, jiems vis tiek pat: tai man dar vienas įsakmus įrodymas, jog J.A.Herbačiauskui mirus nekils jokia revoliucija ir jog jo savavališka mirtis beprasmiška ir jog ji bus traktuojama kaip didžiausia nuodėmė ir kaip baisus nusikaltimas.

     Vienas ir liūdnas sėdžiu prie staliuko, o aplinkui skamba linksmi pokalbiai, draikosi triukšmingo džiazo balsai. Ir aš dabar jau panašus į pakelės rūpintojėlį, giliai kenčiantį plyname lauke. Tik čia nematyti dangaus žvaigždžių, o visur koketiškai šypsos pudruoti veidai. Čia nejauti malonaus laukų vėjo dvelkimo, o junti šlykščią tvankumą. Čia tau ir lakštingalos negieda. Čia tau tik nerimas ir kančia, vienatvė ir skausmas.

     Turėčiau ir aš čia kumščiu trenkti į stalą ir išeiti, į nieką ir nežvilgterėjęs, su niekuo neatsisveikinęs. Bet kaip paralyžuotas sėdžiu ir lyg nežinia ko dar laukčiau, ko dar tikėčiaus. Bet štai, staiga, vėl pasirodo J.A.Herbačiauskas. Jis ramiai prisiartina prie mano staliuko ir tyliai draugiškai taria:

     – Aš pasikarščiavau... Eime į lauką pasivaikščioti... Ten nuostabiai graži žvaigždėta naktis...

     Aš nė žodžio netaręs pakylu, užsimoku už kavą ir drauge su J.A.Herbačiausku pasuku durų link. J.A.Herbačiauskas paima mane už parankės ir mudu išeiname kaip geriausi bičiuliai, ir koks nusivylimas tiems, kurie neseniai čia šnabždėjo: „Tarp Herbačiausko ir „Naujosios Romuvos“ jau nutrūko diplomatiški santykiai“.

     Lauke tikrai žavi pavasario naktis. Einame Laisvės alėja ir žiūrime į žvaigždėtą tyrą dangų. Savo suvargusias krūtines gaiviname liepos kvapais. Mašinų beveik jau nebegirdėti. Jau dvylikta valanda nakties. Nebesutinkame ir žmonių: jie jau ilsisi. Tad beveik vieni du slenkame Laisvės alėja ir vienas kitam netariame nė vieno žodžio. Nė vienas nenorime atgaivinti buvusios audros ir akiplėšiškai sudrumsti iškilmingos nakties tylos. Tik staiga iš kažkur išnyra Faustas Kirša ir linksmai su mudviem pasisveikina. Dabar jis mudviem kaip apvaizdos siųstas žmogus, kaip Fiksas perkūnsargis, kuris nejučiomis į save įtrauks visas susitvenkusias audros sroves.

     J.A.Herbačiauskas staiga pragiedrėja, nurimsta, džiaugsmingai Kiršą sveikina, paima jį už parankės. Jį pagauna poetinis įkvėpimas. Jo balsas pasidaro lyriškas, švelnus, bičiuliškas.

     – Dabar atidžiai klausykite, ką jums pasakysiu. Aš tikrai badausiu ir tikrai mirsiu badu. Ir man mirštant užaugs man archangelo sparnai ir tokio dydžio kaip visas Kaunas... Aš pakilsiu į erdvę ir suplasnosiu savo tais archangelo sparnais... ir šiame Babilone neliks akmens ant akmenio ir žus visi niekšai, visi skriaudėjai, visi išnaudotojai, visi neteisingi ir tamsūs žmonės...

     – Viešpatie! Juk Kaune yra ir dorų, šviesių žmonių, nejaugi ir juos visus sunaikinsite? – aš jį pertraukiu.

     – Mano gyvenimo paskutinę dieną visi dori ir šviesūs žmonės apturės šventosios dvasios įkvėpimą ir išvyks iš Kauno... Nė vienas nekaltas žmogus nebus nužudytas...

     – Bet ar jūs absoliučiai tikras, kad jie, tie visi dori žmonės, gaus tokį dievišką įkvėpimą? O jei kuris nors jų nesulauks tokio įkvėpimo ir nekaltai žus, tai visas šis jūsų žygis praras savo tyrumą: jis bus suteptas nekalto žmogaus krauju, šaukiančiu dangaus keršto...

     – Ak, tas Keliuotis prikibo prie manęs kaip paties Liuciferio ambasadorius ir tarytum norėtų mane suvilioti į patį pragarą!

     Herbačiauskas ima šūkauti ekspresyviu, bet ne piktu balsu, o daugiau kūrybiniu, estetiniu, įkvėptu.

     – Profesoriau, jūs gi visą gyvenimą ligi šiol skelbėte, jog jūsų dūšia užrašyta velniui, jog jūs betarpiškai bendraujate su Liuciferiu, jog pats esate mirusiųjų karalystės ambasadorius Lietuvai, o dabar nei iš šio, nei iš to mane imate kaltinti turint ryšių su pačiu Liuciferiu...

     – Kirša, sudrausk šį Liuciferiaus ambasadorių: šiąnakt jis prie manęs prikibo kaip lapas pirtyje ir niekaip nebegaliu juo atsikratyti!

     Bet Faustas Kirša tyli. Jis tik skausmingai mąsto ir niekam nieko nesako. Jis su niekuo nenori ginčytis, jis nieko nenori mokyti, niekam nenori duoti net kokių nors patarimų. Jis tik klausosi ir mąsto.

     – Taigi klausykite: paskutinę mano gyvenimo dieną man išaugs milžiniški sparnai, kaip visas Kaunas. Aš jais suplevėsuosiu ir šiame Babilone neliks akmens ant akmens. Visi niekšai žus! Tu, Kirša, dar šiąnakt išvažiuok į savąjį Senadvarį, kitaip kilusi apokalipsinė audra tave nublokš ant Antalieptės bažnyčios bokšto ir tu tada šauksi, rėksi iš viso pasaulio reikalaudamas pagalbos, o tada tau jau niekas jos nesuteiks! Tad geriau tučtuojau išvažiuoti į savąjį Senadvarį!

     – O ar Vytauto bažnyčia irgi bus sunaikinta? – tyliai paklausia Kirša.

     – Vytauto bažnyčia išliks: ji mums tautinė ir religinė tvirtovė. Bet ar kanauninko J. Tumo – Vaižganto klebonija išliks, tai to dabar negaliu garantuoti. Greičiausia ji bus iš pamatų sugriauta! Tos būsimos audros metu ponia Sofija Čiurlionienė bus nublokšta į vištidę ir vištos ją užkapos. Lapėnas bus nublokštas į kiaulidę ir kiaulės jį gyvą suės! Prezidentūros rūmai nuskęs į

     patį pragaro dugną ir pėdsakų neliks, kad jie kada nors egzistavo.

     – O Valstybės teatras turbūt išliks? – vėl ramiai, susimąsčiusiai paklausia Kirša.

     – Kur dabar Valstybės teatras, atsivers tik ežeras, o prie jo liks iškaba su užrašu „Valstybės teatras“.

     – O kas atsitiks su Baliu Sruoga? – smalsumo pagautas toliau teiraujas Kirša.

     – Devyni velniai Sruogą nujos į devintą pragaro ratą ir greičiausiai raganos amžinai jam svilins akis ir užpakalį.

     – Kaip baisu!– susijaudina Faustas Kirša.

     – Žinoma, kad baisu! Čia tau ne Marijonos glamonės!

     Kirša vėl nutyla ir susimąsto. Aš irgi tyliu: šiąnakt jau per daug mano širdžiai nerimo ir skausmingų išgyvenimų.

     Ties „Metropoliu“ kits kitam karštai paspaudžiame rankas ir išsiskirstome. J.A.Herbačiauskas nuslenka miegoti į savo butą. Faustą Kiršą aš palydžiu į „Naujosios Romuvos“ redakciją, nes jis niekur neturi savojo buto. Aš tame pačiame name kopiu į ketvirtąjį aukštą, kur dantų kabinete turiu išnuomavęs mažytį kambarėlį.

     Ryte, vienuoliktą valandą atėjęs į „Naujosios Romuvos“ redakciją, Faustą Kiršą aptinku dar tebemiegantį.

     – Kelkis, Faustai, greitai į redakciją pradės plaukti bendradarbiai ir interesantai!

     – Aš visą naktį nemiegojau. Užmigau tik rytui išaušus, tad ir nepastebėjau, kad jau vidurdienis.

     – Tai ką svajojai, ar rašei naujus eilėraščius?

     – Nei svajojau, nei rašiau, o skaičiau čia aptiktas knygas. Mane tiesiog pritrenkė profesoriaus St.Šalkauskio veikalai. Aš ligi šiol maniau, jog Šalkauskis idealistas, katalikų filosofas, o šiąnakt pirmą kartą paskaitęs jo raštus įsitikinau, jog jis beveik materialistas. Materialistu atrodo ir prelatas R.P.Kuraitis.

     – Faustai, tu čia klysti. Ir Šalkauskis, ir Kuraitis gryniausio plauko tomistai. O šių dienų tomistai laikosi daugiausia kritinio realizmo. Jie griežtai neigia XIX – XX amžiaus idealistinę filosofiją, nuolat su ja polemizuoja ir todėl tau susidarė įspūdis, jog juodu materialistai.

     – Tai ir tu jiems pritari ir laikaisi tų pačių filosofinių pažiūrų?

     – Visiškai ne! Aš ne tomistas. Aš manau, jog tomizmas netinka dvidešimtam amžiui. Ir jei Tomas Akvinietis atsikeltų iš kapo, tai šiandien būtų didžiausias tomizmo priešas. Jis, kaip rimtas mokslininkas, sudarytų XX amžiaus mokslo laimėjimų sintezę.

     – Tai siurrealistinis paradoksas!

     – Tai visiškai ne paradoksas, o mano ilgų filosofinių ieškojimų vaisius. Tai dvidešimto amžiaus intelektualo gilus įsitikinimas. Tomas Akvinietis buvo Viduramžių didelis mokslininkas: jis sudarė didingą Viduramžių filosofinių ieškojimų sintezę, jis apibendrino visus Viduramžių mokslinius duomenis ir sudarė tiems laikams tinkamą filosofinę sistemą. Tą sistemą jis sukūrė prieš penkis šimtus metų, kai dar nebuvo nei Keplerio, nei Galilėjaus, nei Niutono, nei Dekarto, nei Darvino, nei Bernaro, nei Planko, nei Einšteino išradimų. Jis ją sukūrė neskaitęs nei Šekspyro, nei Gėtės, nei Dostojevskio genialių veikalų. Jis nebuvo matęs nei Leonardo da Vinči, nei Mykolo Angelo, nei Gojos, nei Brogelos, nei Rembranto, nei Cezano, nei Van Gogo, nei Monet, nei Rodeno, nei Pikaso kūrinių. Jei jis gyventų dabar, tai galbūt bandytų sukurti XX amžiaus filosofinę sistemą, paremtą naujausiais mokslo duomenimis ir naujųjų laikų didžiųjų rašytojų, dailininkų ir muzikų kūriniais. Tokia filosofija būtų suprantama ir priimtina XX amžiaus piliečiui.

     Ir aš visiškai nesuprantu daugelio katalikų milžiniškų pastangų žūtbūt šių dienų žmonijai primesti viduramžišką filosofinę terminologiją.

     – Tai pats pabandyk sukurti dvidešimto amžiaus filosofinę sistemą! – pusiau rimtai, pusiau juokaudamas taria Kirša, keldamasis nuo sofos.

     – Ne, aš tokios sistemos nebandysiu kurti: aš tam neturiu nei sąlygų, nei pašaukimo. Aš net abejoju, ar šiais laikais, susikaupus tokiai milžiniškai ir tokiai įvairiaspalvei mokslo ir meno medžiagai, begalima sudaryti vieningą, racionalią filosofinę sistemą. Jei ir būtų bandoma ją sukurti, tai man atrodo, jog ji visada turės daug dirbtinumo ir net sofistiškumo. Tam pataisyti būtų kuriamos vis naujos ir naujos sistemos ir visos jos būtų dirbtinės ir sofistinės.

     – Kaip matau, tu ne per daug aukštai vertini filosofiją ir filosofus? – klausia F.Kirša.

     – Tas tai tiesa! Ankstyvoje jaunystėje mane ištiko gyvenimo ir pasaulėžiūros krizė ir aš dar moksleivio suole sėdėdamas įvairių filosofų raštuose ėmiau ieškoti tiesos. Ir Lietuvos universitetą baigiau pagrindiniu studijų dalyku pasirinkęs filosofijos istoriją. Ir savo gyvenime jau perskaičiau daugelį Platono ir Augustino, Dekarto ir Jumo, Spinozos ir Kanto, Hėgelio ir Konto, Kirkegoro ir Nyčės, Paskalio ir Šopenhauerio, Huserlio ir Spenglerio, Bergsono ir Blondelio, Marselio ir Muni raštų ir ligi šiol dar tebeieškau tiesos. Netvirtinu, kaip skeptikai, kad jos nėra, bet ir negalėčiau pasakyti, kad štai aš ją turiu savo rankose tarytum kokį nors riestainį, kurio reikalui esant visada galėčiau atsikąsti ir nuraminti savo intelektualinį troškulį. Turbūt visą gyvenimą ir teks tos tiesos ieškoti...

     – Argi tavęs nesužavėjo, nepavergė nė vienas iš tavo tų skaitytų filosofų?

     – Daugelis praeities ir šių dienų filosofų mane žavėjo ir žavi, bet tik tie, kurie drauge yra filosofai ir poetai. Pavyzdžiui, Platono ir Augustino, Nyčės ir Spenglerio, Blondelio ir Bergsono, Lavelio ir Marselio veikalai man yra drauge ir filosofijos, ir poezijos kūriniai: juose poetinė ir filosofinė tiesa susilieja į vieną organišką visumą ir teikia man begalinio intelektualinio ir estetinio džiaugsmo. Ir aš manau, kad ir tau, ypač kaip poetui, nedera skaityti sisteminių filosofų raštų. Tau tai būtų tik laiko ir energijos gaišinimas. Juk ir tau tik ta tiesa sužavi, kuri yra intelektualinė ir drauge poetinė.

     – Man atrodo, jog mūsų bičiuliui Herbačiauskui galioja tik poetinė tiesa. Intelektualinė, o ypač konkreti, gyvenimiška tiesa, jam visiškai nerūpi.

     – Dar daugiau. Herbačiauskas jau buvo siurrealistas dar siurrealizmui negimus. Jau prieš Pasaulinį karą jis skelbė pasąmonės emocijos ir vaizduotės primatą... Kaip mūsų M.K.Čiurlionis pirmas iškėlė abstraktinės dailės kai kuriuos pradus, taip mūsų J.A.Herbačiauskas gali būti laikomas siurrealizmo pradininku. Žinoma, ne iš jų išsivystė šių dienų meno didžiosios tendencijos, jos gaivališkai iškilo beveik visuose civilizuotuose kraštuose. Epochos vėjas visur jas sukėlė, kur tik buvo didesnių kūrybos versmių. Jos susiformavo ir viešai ir plačiai ėmė reikštis tik karui baigiantis ir jam pasibaigus. Tad būtų tuščias dalykas ginčytis, kas yra šių dviejų srovių pirmtakai, iniciatoriai ir pradininkai.

     – Bet J.A.Herbačiauskas nekuria siurrealistinių kūrinių, o tik kovoja už siurrealizmo pradų teisę egzistuoti, o M.K.Čiurlionis per labai trumpą laikotarpį sukūrė ištisą eilę didingų, genialių kūrinių.

     – Tas tai tiesa. J.A.Herbačiauskas tik skelbia pasąmonės, jausmų ir vaizduotės kultą ir triukšmingai kovoja prieš visokį intelektualizmą ir konservatyvizmą. O M.K.Čiurlionis nieko neskelbė, su niekuo nekovojo, o tiesiog kūrė genialius kūrinius ir savo kūrybinių jėgų neeikvojo šiai kovai. J.A.Herbačiauskas tik kovoja ir ieško, o M.K.Čiurlionis tik randa ir su niekuo nekovoja. Šiuo atžvilgiu juodu labai skirtingi ir abu reikalingi, nors ir nelygia prasme. J.A.Herbačiauskas dabar poetinę tiesą sutapatino su kasdienio gyvenimo tiesa ir tas jam gali turėti tragiškų pasekmių...

     Ryte atėjęs į redakciją Faustą Kiršą vėl randu tebemiegantį. Jis vėl visą naktį skaitė čia esamas filosofines knygas ir užmigo tik rytui išaušus. Dabar jis vėl kelia ištisą eilę filosofinių problemų ir iš manęs reikalauja aiškaus atsako. Vėl tenka susitelkti ir jam atsakinėti arba su juo ginčytis. Bet štai laiškanešys įteikia man laišką. Jį atplėšus pasirodo, jog tai prelato A.Jakšto -Dambrausko man parašytas laiškas ir jame štai kas rašoma: „Gerbiamas redaktoriau! Vakar garbingame Katalikų mokslininkų kongrese, visų Lietuvos vyskupų ir visų katalikybės vadų akivaizdoje Jūs juoko dėlei nusikaltote antrajam Dievo įsakymui: „Be reikalo neminėsi savo Viešpaties Dievo vardo“. Todėl aš Jus kviečiu tuojau atlikti išpažintį, pripažinti savo kaltę, dėl jos gailėtis ir pasižadėti daugiau tokių nuodėmių nedaryti. Su pagarba prelatas A.Jakštas – Dambrauskas“

     Ir Faustui Kiršai duodu šį laišką paskaityti. Šis išpučia akis ir paprašo platesnio paaiškinimo.

     – Iš tiesų aš vakar buvau nuėjęs į Katalikų Mokslo akademijos vakarinį posėdį. Ten prelatas ir dr. J.Grinius dėstė integralinės katalikų estetikos principus ir juos įrodinėdami dažnai rėmėsi Dievo ir Bažnyčios autoritetu. Ir ypatingai niekino modernųjį meną, jį vadindami dekadentiniu, išsigimusiu ir bolševikiniu. Tai mane labai įsiutino ir aš po jų kalbų paprašiau sau žodžio ir jį gavau. Išėjęs į tribūną iš tiesų visų Lietuvos vyskupų ir katalikų vadų akivaizdoje maždaug pasakiau šiuos žodžius: „Čia garbingi prieš mane kalbėję prelegentai, įrodinėdami savo integralinę estetiką, nuolat rėmėsi ir Dievo ir Bažnyčios autoritetu. Taip pat Dievo vardu buvo žiauriai niekinamas visas modernusis menas ir visos modernistinės literatūros srovės. Ir net buvo norima modernistus sutapatinti su bolševikais, kurie iš tiesų dar griežčiau smerkia visą modernistinį XX amžiaus meną.

     Neturėdamas laiko čia iš esmės pasisakyti dėl visų šių integralinės estetikos principų ir teiginių, aš čia noriu padaryti tik porą metodologinių pastabų. Pirmiausiai aš labai abejoju, ar iš viso gali būti katalikiška literatūra, katalikiška dailė, katalikiška estetika griežta šių sąvokų prasme. Gali būti tik katalikų kuriama literatūra, muzika ir dailė, o ne katalikiška literatūra, dailė ir muzika, nes pirmiausia turi būti estetinis kūrinys, o jei jo nėra, tai visiškai nėra jokio kūrinio, nors jis būtų vadinamas katalikišku. Juk nėra katalikiškos matematikos, chemijos, fizikos, astronomijos, biologijos – gali būti tik katalikų kuriamas mokslas. Tokią pat metodologinę klaidą daro ir marksistai: jie irgi nuolat kalba apie marksistinę literatūrą, apie marksistinį mokslą, o iš esmės gali būti tik literatūra, tik mokslas ir viskas.

     Pridėdami epitetus „katalikiška“, mes tą literatūrą, muziką, dailę kažkaip tik pažeminam, diskriminuojam, pavergiam ją kažkokiam jai svetimam pradui. Aš todėl čia labai stebiuos, jog šiuo atžvilgiu šių katalikų prelegentų pažiūros visiškai sutampa su marksistų pažiūromis. Ir kaip šie katalikai integralistai reikalauja, kad menas turi būti iš anksto a priori racionaliai konstruojamas ir planuojamas, ir drauge turi imituoti „tikrovę“ ir būti drauge moralizuojančiu ir propagandiniu, taip lygiai ir marksistai to paties iš meno reikalauja. Ir šiuo atžvilgiu ir katalikų integralistų, ir materialistų marksistų estetinės pažiūros visiškai sutampa. O antra mano pastaba liečia Dievo autoriteto naudojimą savo asmeninėms pažiūroms sustiprinti.

     Niekad nepamirškime, kad Dievas yra visumos kūrėjas, kad jis turi milijardų milijardus Saulės sistemų ir kad jis visiškai neturi laiko rūpintis, kaip tie mažytės Žemės planetos vabalėliai turi rašyti savo eilėraščius, romanus ar piešti savo paveikslus – klasikiniai ar ekspresionistiniai, realistiniai ar natūralistiniai, natūralistiniai ar siurrealistiniai. Tai jau grynai kuriančio žmogaus reikalas. Dievas turi rimtesnių ir didesnių uždavinių ir jis nereikalauja, kad tikintieji kurdami būtinai vadovautųsi šios integralinės estetikos principais. O mano nuomone, ši estetika yra reakcinė ir netinka XX a. kūrėjams. Ir ją ginti Dievo vardu, mano nuomone, yra truputį demagogiška ir sofistiška. Tą patį galima pasakyti ir dėl Bažnyčios autoriteto panaudojimo. Juk nei Evangelijose, nei Bažnyčios tėvų raštuose, nei popiežių enciklikose nėra paskelbtos kokios nors estetikos, kuri kaip Dievo apreiškimas būtų privaloma visiems tikintiesiems. Tad tada kokia teise modernistai apšaukiami Dievo niekintojais, chaoso skleidėjais ar net bolševikais?“

     Man tokią kalbą baigus, gerbiamieji prelegentai buvo sugluminti ir tylėjo, o daugelis kongreso dalyvių man triukšmingai paplojo. Žinoma, prelatas A.Jakštas–Dambrauskas atsipeikėjęs nuo tokio netikėto užpuolimo dabar yra baisiai ant manęs įsiutęs ir todėl man tuojau ir parašė tokį laišką. Prieš savaitę jis man paštu grąžino vieną „Naujosios Romuvos“ numerį, kur buvo teigiamai rašoma apie modernųjį meną ir kuriame buvo atspausdinta daug moderniojo meno reprodukcijų, per visą jo viršelį didelėm raidėm užrašęs: „Šito bolševikiško žurnalo prašau man nebesiuntinėti! Prelatas A.Jakštas – Dambrauskas“.

     – Aš net nežinojau, kad tu turi tokių rimtų konfliktų su tokiais dideliais bažnyčios autoritetais,– taria Faustas Kirša. – O dabar kaip manai reaguoti į šį laišką?

     – Aš tuojau jam parašysiu tinkamą atsakymą.

     Paimu popierių ir parašau tokį jam laišką:

     Didžiai Gerbiamas Prelate! Jūs mane apkaltinote nusižengus antrajam Dievo įstatymui ir raginate greičiau išpažinti šią nuodėmę. Bet aš turiu garbę Jums pranešti, jog jūs drauge su dr. Grinium pirmi be reikalo paminėjote Dievo vardą: aš tik reaguodamas į Jūsų pranešimus noromis nenoromis turėjau naudotis Dievo vardu. Ir jei dėl to reikia eiti išpažinties, tai mes visi trys turėtumėm išpažinti šią nuodėmę, dėl jos gailėtis ir pasižadėti daugiau tokių nuodėmių nedaryti.

     Kiršai paduodu laišką paskaityti. Kirša paskaito, nusišypso, susimąsto ir po valandėles taria:

     – Žinai, Juozai, geriau šio laiško jam nesiųsk! Jis daug vyresnis už tave ir dar prelatas: nereikia jo erzinti. Juk žinai, kad tu jo neįtikinsi. Tad geriau šį laišką palik be atsako. Taip bus geriau abiem. Juk jis gali tau dar didesnių nemalonumų padaryti.

     – Jis ir dabar privačiame gyvenime kitaip manęs nevadina kaip „bolševiku“, „raudonuoju revoliucionierium“ ir dar stipresniais žodžiais.

     – Tegul kaip sau nori, taip tave ir pravardžiuoja. Nekreipk į tai jokio dėmesio, o tik toliau dirbk savo darbą. Aš girdėjau, jog ir A.Smetona tave kartais „bolševiku“ išvadina. O kai kurie kunigai tave laiko „slaptu masonu“, o „Lietuvos žinių“ žmonės „slaptu tautininku“, o vienas Kauno vikaras tave laiko „labai pavojingu eretiku“, o politikuoją katalikai būgštauja, kad tu nesudarytum naujos partijos...

     – Tai viską aš žinau ir, nors tai mane labai skaudina, bet ligi šiol į tai nekreipiau jokio dėmesio.

     – Na ir gerai darai, ir toliau neprarask kantrybės.

     – Tik aš bijau, kad kai taip įvairiai ir prieštaraujančiai mane pravardžiuoja, tai vieną gražią dieną imsiu ir pats nebežinosiu, kas aš besąs... Juk daugelis žmonių pagal kitų nuomones susiformuoja aiškesnį apie save vaizdą.

     – Tikiuos, jog tokia katastrofa tavęs neištiks. O iš esmės imant ir tarp mūsų kalbant, kažin ar tu pats žinai, kas tu esi: juk tu tik ieškai savęs, kaip kad ieškai naujo meno, naujos filosofijos ir svajoji apie naujos Lietuvos sukūrimą...

     Juk tavo visas gyvenimas – tai nuolatinis dinamizmas, juk jokių sustabarėjusių gyvenimo formų, jokių apriorinių schemų dar neturi, o gyveni ir veiki gaivališkai... Todėl tu taip artimas visiems kūrybos žmonėms, visoms jaunatviškos dvasios asmenybėms... Na, o dabar eime į Konrado kavinę!

     Faustas Kirša, su manim susipažinęs ir susidraugavęs, gan aktyviai ima bendradarbiauti „Naujojoje Romuvoje“. Rašo jai straipsnius, spausdina savo eilėraščius, ima dalyvauti „Naujosios Romuvos“ klubo posėdžiuose, dažnai lankosi jos redakcijoje, o kartkartėmis joje ir nakvoja. Čia pirmą straipsnį parašo 1932 metų liepos m. specialiai Maironiui skirtame numeryje antrašte „Maironis gyvas tarp mūsų“. Tai sintetinis straipsnis, kuriame trumpai ir prabėgomis paliečiami beveik visi Maironio problematikos aspektai. Maironį labai aukštai vertindamas kaip lietuvių tautinio atgijimo vadovą, stovėjusį aukščiau visų partijų, bet jis kritiškai vertina jo poetiką. Tais pačiais metais parašo keturis publicistinius straipsnius: „Kovose dėl kultūros“, „Dvasinis susmukimas“, „Tarp žemės ir svajonių“, „Švenčių apmąstymai“. Šis pastarasis – reikšmingiausias, iš giliausių tyros širdies apmąstymų kilęs. Visuose juose jis skausmingai reaguoja – prieš šviesuomenės egoistėjimą ir niekšėjimą, prieš svetimybių garbinimą, prieš miesčioniškumo įsigalėjimą, prieš kosmopolitizmo plitimą, prieš kultūrininkų susiskaldymą, prieš dvasios kultūros niekinimą.

     1933 m. Faustas Kirša parašo ištisą etiudą apie poeto Motiejaus Gustaičio kūrinius, kuris spausdinamas net per tris „Naujosios Romuvos“ numerius, bet kažkodėl jo nebaigia. Čia jis Gustaitį labai aukštai vertina kaip poetą ir kaip mokslininką, ir kaip taurų, dorą ir kuklų žmogų. Čia jis aiškiai prisipažįsta, jog M.Gustaitis jam labai artimas ir brangus, jam teikęs daug įkvėpimo ir daręs įtakos. Abu šiuos poetus sieja simbolizmas ir intelektualinė lyrika. Abu jie žengia tuo pačiu poezijos keliu. Tais pačiais metais specialiame Vaižgantui skirtame numeryje jis paskelbia straipsnį „Vaižganto darbo kelias“. Tai bene bus šedevras iš jo literatūrinių etiudų. Suglaustai ir sintetiškai apibūdina Vaižganto kūrybos ir veiklos kelią. Labai taikliai jį lygina su A.Vienožindžiu, A.Strazdeliu ir Stakele. Parašo jį su didele meile ir nuoširdžiu įkvėpimu.

     1934 metais Faustas Kirša „Naujojoje Romuvoje“ paskelbia irgi du straipsnius, tai –„Dėl Vinco Kudirkos dalybų“, kuriame karštai polemizuoja su partijomis, norinčiomis Kudirką pasisavinti ir monopolizuoti, ir „Meno verpetuose“, kur iškelia Pauliaus Galaunės nuopelnus Lietuvos menui.

     1935 metais Faustas Kirša „Naujojoje Romuvoje“ jau daug plačiau ir giliau pasireiškia. Čia jis paskelbia puikią savo paskaitą, skaitytą Pirmajame lietuviškos kultūros kongrese, „Naujosios Romuvos“ surengtame. Tai – „Lietuviško teatro gairės“, kur jis parodo gilų teatro meno išmanymą, kur sielojosi dėl mūsų teatro nukrypimų, kur tiesia gaires lietuviškajam teatrui. Straipsnyje „Stasys Šimkus“ suglaustai apibūdinama visa jo muzikinė veikla. Straipsnyje „Užmiršti žmonės“ atskleidžia įdomų lapą iš mūsų literatūros ir kultūros istorijos. Dviem publicistiniais straipsniais – „Žmonių beieškant“ ir „Užsienio lietuvių kongresas“ Faustas Kirša pareiškia savo nuoširdžią meilę lietuvių liaudžiai, skausmingą pasipiktinimą šviesuomenės suegoistėjimu ir nutolimu nuo liaudies ir savo gilią išmintį, tautai nustatant ateities gaires. Šie straipsniai parodo Kiršą turint ir pirmaeilio publicisto gabumų. Bet 1936, 1937, 1938 ir 1939 metais F.Kirša „Naujajai Romuvai“ neparašo nė vieno straipsnio, neturi sąlygų savo publicistiniam talentui plėtoti: tuo metu jis rašo tik eilėraščius ir nemažai jų spausdino „Naujojoje Romuvoje“.

     Šia proga tenka pabrėžti, jog daugiausia J.Tumo-Vaižganto ir Vydūno, J.A.Herbačiausko ir Fausto Kiršos, J.Vienožinskio ir Pauliaus Galaunės, Stasio Šimkaus ir Kazio Banaičio, dr. Kazio Pakšto ir dr. J.Puzino dėka lietuviškos kultūros ugdymas ir kova su viskuo, kas kliudė jai atsiskleisti, pasidarė svarbiausiu „Naujosios Romuvos“ rūpesčiu ir tikslu. Šių didžiųjų lietuviškos kultūros kūrėjų įkvėptas, aš 1934 m. sugalvojau sušaukti Pirmąjį lietuviškos kultūros kongresą ir jis įvyko 1935 m. balandžio mėnesį. Norėdamas šiam kongresui suteikti visuotinės, beveik ir valstybinės reikšmės, jį atidaryti pakviečiau Respublikos prezidentą Antaną Smetoną. Jam jį atidarius, kongreso mintys pasidarytų beveik privalomos visoms kultūros įstaigoms ir daugeliui kultūros veikėjų. Aš norėjau, kad lietuviškas kultūros sąjūdis kaip vėjas, kaip audra aplėktų visą Lietuvą, apimtų visas partijas, visus lietuvius ir visą lietuvių tautą išvaduotų nuo svetimų, žalingų įtakų, nuo tuščio kosmopolitizmo, miesčioniškumo ir sibaritizmo. Bet A.Smetona nesutiko šio kongreso atidaryti ir aiškiai pasakė kodėl:

     – Lietuviškos kultūros ugdymo klausimu aš kitaip galvoju negu jūs, romuviečiai. Jūs manote, jog tik lietuviai turi kurti lietuviškąją kultūrą ir kelti jos lygį. O aš manau, jog lietuviškos kultūros lygiui pakelti reikia kviesti aukštesnės kultūros tautų atstovų. Istorija mus moko, jog tautos kultūra pakyla tik kitos, aukštesnės kultūros tautų veikiama ir padedama. Todėl atidarydamas jūsų kongresą aš būsiu priverstas iš anksto kritikuoti būsimųjų kongreso paskaitų mintis ir iš esmės pasisakyti prieš „Naujosios Romuvos“ skelbiamą lietuviškos kultūros ugdymo koncepciją. Tai būtų nelabai gražu. Tai būtų beveik skandalas. Aš nenorėčiau sukelti tokio skandalo, jūs turbūt irgi to nenorėtume. Tai ar nebūtų geriau, kad šį kongresą atidarytų tik švietimo ministras.

     – Pone prezidente, žinoma, jokio skandalo aš nenorėčiau. Betgi ar romuviečiai kada nors pasisakė prieš teigiamą kitų kultūrų įtaką? Priešingai: mes atidžiai sekame kitų tautų kultūrinius laimėjimus ir stengiamės juos kūrybiškai pasisavinti.

     Mes tik prieš vergišką svetimų kultūrų imitavimą, nes mes jau nenorime būti svetimųjų beždžionėmis arba nužemintais jų vergais. Mes norime drįsti būti laisvais ir originaliais. Norime pagaliau laisvai ir drąsiai pareikšti savo lietuviškąjį genijų. Juk jau šimtmečius mes vergavome svetimiesiems, dabar norime patys būti savo likimo viešpačiais, patys kurti savąją kultūrą ir nenorime, kad iš visur būtų kviečiami visokie nuo savo tautų atkritę klajūnai ir kad būtų jiems pavedama net vadovauti daugeliui mūsų kultūros sričių. Toks elgesys yra įžeidimas lietuvių tautos ir jos stūmimas į bergždų tuščią kosmopolitizmą.

     – Aš dabar neturiu laiko įsitraukti į platesnes su jumis diskusijas: mano audiencijos laukia keli ministrai ir kelios visuomeninės delegacijos. Betgi jūs pats žinote, kaip aš rūpinuos lietuvių kalbos grynumu, kaip valdžia rūpinas sukaupti visus mūsų tautos praeities lobius, o jūs be paliovos ją kritikuojate. Jums vis per maža ir per maža.

     – Pone prezidente, lietuvių kalbos ugdymas ir jos plėtojimas, mūsų praeities lobių kaupimas – tai dar ne viskas, tai tik pradžia. To galėjo pakakti „Aušros“ epochai, bet dabar mes jau norime pasauliui apsireikšti, kas mes, lietuviai, esame ir galime, norime pasaulyje suspindėti lietuviškiausiais, atseit originaliais, savitais, dar niekieno neregėtais kūriniais, nebenorime būti svetimųjų beždžionėmis ar vergais, norime būti visiškai laisvi ir savarankiški ir reikalaujame tam tinkamų sau sąlygų. Valstybė turi mums sudaryti palankiausias sąlygas lietuviškajam genijui atsiskleisti.

     – Aš bijau, kad jūs dar daugiau norite?

     – Pone prezidente, jūs tuo norite pasakyti, kad mes ir valdžios norime. Ne, mes valdžios nenorime: mes norime, kad valdžia padėtų, o ne trukdytų lietuviškajam genijui pasireikšti.

     – Jūs pats matote – vos tik prasidėjo pokalbis, tuoj kilo ir diskusijos. O jei aš, atidarydamas jūsų kongresą, pakritikuočiau jūsų poziciją, tai kiltų karščiausios diskusijos, kurios nežinia kuo baigtųsi. Geriau jau bus, kad aš neatidarysiu jūsų kongreso.

     – Pone prezidente, jei jau tokia jūsų valia, tai ką gi padarysi, tada leiskite su jumis atsisveikinti ir padėkoti už suteiktą audienciją.

     – Viso gero! – taria prezidentas ir pakilęs paspaudžia ranką. Į audiencijų salę tuojau įeina užsienio reikalų ministras.

     Iš prezidentūros aš išėjau sukrėstas ir nustebęs. Ligi šios audiencijos aš nežinojau, kad tautininkų vyriausias vadas toliau „Aušros“ programos nesiekia, kad tolimesni lietuvių tautos troškimai jam svetimi ir nesuprantami, kad jis galbūt yra dar susiaurinęs ir apribojęs ir „Aušros“ programą, nes siekia pats vienas savo rankose laikyti visos tautos likimą, tarytum lietuvių tauta būtų taip karštai kovojusi už savo laisvę tik tam, kad paskui patektų į vieno žmogaus vergiją, tarytum visa Lietuva būtų jo asmeninė nuosavybė, su kuria jis galėtų elgtis kaip jam patinka.

     Po šios prezidento audiencijos dar atkakliau ir karščiau ėmiau rūpintis suorganizavimu šio lietuviškos kultūros kongreso, nes pajutau dar didesnį jo aktualumą ir reikalingumą. Dabar suvokiau, kad Lietuvoje plintąs sibaritinis kosmopolitizmas, išdidus ir niekinantis abejingumas viskam, kas lietuviška (lietuvių literatūra, lietuvių dailė, lietuvių muzika) yra pačių Valstybės vadų globojamas, palaikomas ir gal net ir skleidžiamas. Dabar supratau, kodėl į aukštąją valdančiąją visuomenę taip lengvai ir taip daug įsibrovė visokių perėjūnų, “bielogvardiečių“, net buvusio Kauno gubernatoriaus šeima, net įvairių mišrių lenkuojančių šeimų, semitiškos kilmės biznierių, o lietuviškos kultūros kūrėjai savo Tėvynėje blaškosi kaip našlaičiai. Dabar giliau supratau ir Fausto Kiršos rašomus „Pelenus“, jų kančią, jų skausmingą sarkazmą, jų pesimizmą.

     Nežiūrint to viso, vis dar nepraradau vilties sušaukti lietuviškos kultūros kongresą, turintį valstybinės ir visatautinės reikšmės, o ne kaip izoliuotą, tik vienos srovės apraišką. Todėl nuvykau pas švietimo ministrą, profesorių J.Tonkūną ir jį paprašiau atidaryti kongresą. Profesorių J.Tonkūną pažinojau kaip sąžiningą, dorą mokslininką, ne kartą esu pas jį viešėjęs ir nakvojęs, kai jis buvo Dotnuvos žemės ūkio akademijos rektoriumi. Šis tiesiai, nuoširdžiai, beveik ciniškai atsakė:

     - Aš gi esu agronomas, o ne humanitaras. Nieko neišmanau nei apie literatūrą, nei apie dailę, nei apie muziką, nei apie humanitarinius mokslus. Visiškai nesuvokiu jūsų lietuviškos kultūros problematikos ir nieko šiuo klausimu negaliu pasakyti. Aš galiu tik apie šūdą kalbėti, o jums turbūt tai būtų nelabai įdomu. Geriau bus, jei aš savo kultūros departamento direktorių įgaliosiu jūsų kongresą atidaryti.

     Atsakas aiškus ir suprantamas. Aš ir nebandžiau poną ministrą įtikinti, kad jis pakeistų šį savo nusistatymą. Aš su juo sutikau, nes tai, ką jis pasakė, buvo akivaizdi tiesa. Aš tik pasakiau, jog kultūros reikalų departamento direktoriaus neprašysiu šio kongreso atidaryti, o susidarius tokiai būklei, aš pats jį atidarysiu. Man jau buvo visiškai aišku, jog valdžia nepageidauja šio kongreso, o jei jis vis dėlto įvyktų, tai nori jį sumenkinti, padaryti tik vienos srovės reiškiniu ir neleisti, kad jis apimtų visą tautą. Tautininkai bijo paskęsti šiame lietuviškos kultūros sąjūdyje, nenori, kad „Naujoji Romuva“ per daug įsigalėtų ir net juos pačius pagautų į savo idėjų akiratį.

     Dabar Vidaus reikalų ministerijos paprašiau leidimo šiam kongresui sušaukti. Bet ši ministerija atsisakė tai padaryti. Tad bandoma smurto keliu užgniaužti šią kūrybinę iniciatyvą. Tad 1933 m. kongresas neįvyksta. Bet aš nenusileidžiu ir nenurimstu. Kompetentingų asmenų paprašiau paruošti visas jam reikalingas paskaitas (V.Mykolaičio-Putino, F.Kiršos, P.Galaunės, V.Jakūbėno, profesoriaus B.Čėsnio, K.Pakšto, P.Puzino, Z.Ivinskio ir kt.).

     Vytauto Didžiojo universiteto senato paprašiau, kad ištisai savaitei kongresui užleistų didžiąją universiteto salę. Universitetas mielai sutinka. O Universitetas turi autonomiją – susirinkimams ruošti jam nereikalinga iš Vidaus reikalų ministerijos paprašyti leidimo. Tad lietuviškos kultūros kongresas įvyks ir be valdžios leidimo ir tokiom sąlygom jis bus prieš ją.

     Tai sužinoję tautininkai paskubomis, tomis pačiomis dienomis ruošia savo lietuviškos kultūros kongresą. Jie žūtbūt nenori iš savo rankų išleisti vadovavimo lietuvių tautai, nori savo rankose išlaikyti „tautiškumo“ monopolį, kurį, jų nuomone, „Naujoji Romuva“ kėsinasi sau pasiglemžti. Jei jai tai pasisektų, tai liktų tuščiomis rankomis tyruose bestovį. Bet jiems ir tai nepasiseka. Jų paskubomis ir nelabai nuoširdžiai suruoštas kongresas nesulaukia jokio pasisekimo, neatkreipia platesnės visuomenės dėmesio, spaudoje nesulaukia jokio atgarsio, jo paskaitas lanko tik kelios dešimtys žmonių. O „Naujosios Romuvos“ Lietuviškos kultūros kongrese salė visada pilnutėlė, jo kiekviena paskaita plačiausiai visoje spaudoje komentuojama ir jos visos ištisai „Naujojoje Romuvoje“ paskelbiamos. Opozicijos dienraščiai, pajutę „Naujosios Romuvos“ konfliktą su valdžia, kongresui atskleidžia plačiausias skiltis. Ir oficiozas buvo priverstas apie jį nemažai rašyti. Tai buvo pirmas didelis lietuviškos kultūros kūrėjų laimėjimas. Ypač katalikai intelektualai ir net oficialūs Bažnyčios vadovai – vyskupai parodo šiam kongresui didelio palankumo ir laikinai pamiršta savo pretenzijas „Naujajai Romuvai“.

     Tautininkai ieško progos „Naujajai Romuvai“ suteikti jei ne reikiamą atkirtį, tai apčiuopiamą smūgį. Jau nepamenu, kokio straipsnio proga Ministrų Taryba „Naujajai Romuvai“ uždėjo 500 litų pabaudą, o jos mėnesio bėgyje nesumokėjus aš, kaip jos leidėjas ir redaktorius, baudžiamas vieno mėnesio kalėjimu. Jei aš ją sumokėsiu, vadinasi, aš kapituliuoju ir valdžia kitą kartą jau paskirs 1000 litų pabaudą ir t.t.

     Mėnesiui baigiantis daug kas ragina pabaudą sumokėti ir net siūlo tam savo aukas. Aš griežtai atsisakau. Paskutinę suteikto termino dieną gerai išsimaudau redakcijos vonioje, apsirengiu naujais baltiniais, redakcijos sekretoriui perduodu savo pareigas, su atitinkamais nurodymais jam įteikiu visą turimą medžiagą ir redakcijoje ramiai laukiu policininkų, kurie turi ateiti ir mane išvesti į kalėjimą. Artimiausi ir nuoširdžiausi bendradarbiai ateina manęs palydėti. Ateina ir Faustas Kirša, liūdnas ir susirūpinęs:

     – Aš tik ką buvau pas kunigą Mironą. Jam pranešiau, jog tu pabaudos nemokėsi ir pasiryžęs sėsti į kalėjimą. Aš karštai jį prašiau paveikti Ministrų Tarybą, kad jie šią pabaudą panaikintų. Juk jis laikomas labai įtakingu valdžioje žmogumi, beveik viceprezidentu. Kunigas Mironas piktai nusijuokė į mano prašymą ir štai ką atsakė: „Aš Ministrų Tarybos paprašysiu, kad tavo bičiuliui Keliuočiui dar vienu mėnesiu padidintų pabaudą. Juk jis kiekviename „Naujosios Romuvos“ numeryje vis puola ir kritikuoja valdžią – jei netiesioginiai, tai įvairiomis aliuzijomis, užuolankomis. Pagaliau reikia jį rimtai sudrausti – tegul atsipeikėja ir pagalvoja, ką daro ir kur eina. Daugiau nebegalima jo toleruoti. Savo žurnalo neduoda cenzūrai patikrinti ir ten rašo ir skelbia, ką tik nori. Tokia būklė toliau nebegali tęstis!“ Tai štai aš ir atėjau tau pranešti šios liūdnos naujienos.

     – Labai dėkui, brangus Faustai! Bet, manęs neatsiklausus, nereikėjo tokio žygio daryti. Aš susipažinsiu su kalėjimu, o tu tuo metu pabūk vyriausiuoju žurnalo redaktorium. Visą turimą rankraštinę medžiagą įdaviau redakcijos sekretoriui. Bet jis dar per jaunas, neprityręs, tai dabar paimk vadovauti visam redakcijos darbui. Leidimo reikalus tvarkys administratorius. Tikiuos, jog ir man sėdint kalėjime, žurnalas kas savaitę laiku bus atspausdinamas.

     – Dėkui už pasitikėjimą, bet vis dėlto gal dar pergalvotum šį savo nusistatymą. Jei trūksta pinigų, aš dar galėčiau bėgti pas vieną kitą jų paskolinti. Dabar „Metropolio“ ir „Konrado“ kavinės jau pilnos žmonių.

     – Faustai, nereikia to daryti. Nuolaidžiavimu mes čia nieko nelaimėsime. Aš jau pasiruošęs eiti į kalėjimą: išsimaudžiau, pakeičiau baltinius, pasirinkau paketą naujausių romanų. Tikiuosi, kad ten per daug nenuobodžiausiu, – sakau Kiršai.

     Staiga suskamba redakcijos telefonas:

     – Kalba krašto apsaugos ministras pulkininkas Giedraitis. Tik viena valanda liko pabaudai sumokėti, o man pranešė, kad jūs dar nesumokėjote. Argi laukiate, kol ateis jūsų areštuoti?

     – Taip, pone ministeri, aš pabaudos nesumokėjau ir jos nesumokėsiu. Aš dabar esu „Naujosios Romuvos“ redakcijoje, Laisvės alėja 31b, galite čia atsiųsti policininkus ar kareivius manęs paimti į kalėjimą.

     – Pone redaktoriau, aš niekad nesitikėjau, kad jūs padarysite mums tokį nemalonumą. Aš maniau, jog jūs sumokėsite pabaudą ir reikalas bus baigtas. Jei jūs neturite pinigų, aš galėčiau jums paskolinti. Mes gi ne priešai ir galime geruoju susitarti, kaip abiem pusėm patogiau.

     – Pone ministeri, labai dėkui už gerą širdį, bet čia principiškas reikalas. Aš kapituliuoti negaliu. Aš atstovauju plačioms mūsų inteligentijos masėms ir nenoriu ir negaliu jų apvilti. Aš už visišką spaudos laisvę. Jei tauta laisva ir nepriklausoma, tai ir jos spauda turi būti laisva ir nepriklausoma. Jei tos laisvės nėra, tai man geriau bus sėsti į kalėjimą, o ne taikstytis su visokiais jos suvaržymais. Aš manau, jog ir aš ne blogesnis patriotas negu jūs, tai kodėl gi aš negalėčiau turėti viešo žodžio laisvės. Jei aš klystu, galima mane kritikuoti, bet nenoriu, kad prievarta ir smurtu būtų užčiaupta man burna.

     – Tai ką dabar man su jumis daryti? Aš kalbėjaus ir su jūsų, ir mano bičiuliu prelatu profesorium B. Česniu: jis man irgi pasakė, jog jūs pabaudos nemokėsite ir jog jis neturįs galios jus priversti tai padaryti. Jei aš pats būčiau uždėjęs šią pabaudą, tai esant tokioms aplinkybėms aš pats ją ir panaikinčiau. Bet šią pabaudą paskyrė aukštesnė už mane valdžia, būtent Ministrų Taryba. O Ministrų Tarybos nutarimus aš negaliu pakeisti. Tai ką gi man dabar su jumis daryti?

     – Pone ministre, to ir aš nežinau! Darykite tai, ką jums lietuvio ir doro žmogaus sąžinė liepia, o aš darau tai, ką man liepia lietuviškos kultūros žurnalo redaktoriaus sąžinė.

     Ministras padeda ragelį. Čia pat esą dailininkai bando juokauti, nori išblaškyti slegiančią nuotaiką. Bet Faustas Kirša liūdnas ir susimąstęs. Tikras kryžkelės skausmingas rūpintojėlis. Jis tik pučia dūmą po dūmo ir jau nieko nesako. Gal jis jau kuria naują eilėraštį, o gal galvoja kokį artimiausią „Naujosios Romuvos“ numerį suredaguoti, kokį straipsnį į jį parašyti.

     Jau lygiai dvylikta valanda. Jau turi pasirodyti policininkai manęs paimti į kalėjimą. Ir iš tiesų, jau smarkiai beldžia į redakcijos duris. Kažkas tuojau jas atidaro. Įtampa nebepakenčiama: ji turi greičiau baigtis, nes kažkas neištvers, kažkam gali sprogti širdis. Į redakciją įeina jaunas prezidento adjutantas. Sustojo ties manim. Kariškai išsitempia. Iškelia ranką prie savo kariškos kepurės ir garsiai, įsakmiai ir aiškiai taria:

     – Jo Ekselencija ponas prezidentas prašė įteikti jums šį raštą ir tuojau atvykti pas jį į prezidentūrą!

     Jis įduoda man didžiulį voką ir paprašo pasirašyti, jog tokiais tai metais, tokią mėnesio dieną, tokią valandą ir tokią minutę aš jį gavau. Aš pasirašau. Adjutantas mandagiai atsisveikina ir tuojau pasišalina. Atplėšiu voką. Jame randu prezidento tokį laišką: „Remdamasis Krašto apsaugos ministro raportu, aš, Respublikos prezidentas, Ministrų Tarybos paskirtą pabaudą panaikinu“. Visiems duodu raštą paskaityti. Visi nudžiunga ir nuoširdžiai mane sveikina.

     – Juozai, tai didelis laimėjimas! – taria Faustas Kirša ir į savo pypkę ima kimšti naujo tabako.

     Nuvykstu į prezidentūrą. Užeinu į prezidento raštinę. Jo sekretorius praneša, jog man paskirta ištisos valandos audiencija. Jo adjutantas mane lydi į antrą aukštą, kur yra audiencijų salė. Kopiu laiptais karišku jauno adjutanto tempu, galva man ūžia ir širdis svaigsta nuo visų šios dienos gilių išgyvenimų. Jaučiuos pavargęs ir ištroškęs poilsio. Įeinu į audiencijų salę, išklotą brangiais kilimais ir išpuoštą lietuvių dailininkų paveikslais.

     Prezidentas sėdi už stalo, greta didelės krūvos naujų knygų. Man įėjus, jis pakyla, draugiškai pasisveikina ir pakviečia atsisėsti prie to paties stalo. Prasideda ilgas pokalbis atskirais kultūros klausimais. Jis užtrunka visą valandą. Kalba daugiausia jis pats, aš tik kartkartėmis įterpiu vieną kitą sakinį. Pagaliau atsidaro audiencijų salės durys. Įeina adjutantas ir ministras D. Zaunius ir nori su ponu prezidentu pasikalbėti. Aš pakylu atsisveikinti. Prezidentas dabar taria:

     – Aš panaikinau jums uždėtą pabaudą. Ministrų Taryba pasikarščiavo, o jūs irgi kartais per skaudžiai kandžiojatės. Spaudai įsakyta apie tai nerašyti. Aš tikiuos, jog ir jūs neminėsite šio įvykio ir jo nekomentuosite.

     – Labai dėkui, Ekscelencija! – atsakau. Atsisveikinu ir išeinu. Prezidento adjutantas laukiamajam dar gerą valandą šnekina mane, stengdamasis mane šviesiai nuteikti.

     Iš prezidentūros tiesiai nueinu į „Metropolį“ pietauti. Ten jau randu Faustą Kiršą ir M. Rakauskaitę bepietaujančius. Aš jų paprašiau šį įvykį laikyti baigtu ir jo daugiau nekomentuoti. Šitaip susitarta. Juodu man pritaria. Ir kalbamės jau kitomis temomis, o jų begalybė. Kas įvyko, tas įvyko. To jau nepakeisi. Čia nei pridėsi, nei atimsi. Faktai – atkaklūs dalykai ir nepakeičiami.

     Aš dabar įsitikinu, jog „Naujoji romuva“ turi didelio pritarimo kariuomenėje ir daug palankumo. Tad galiu ir toliau drąsiai savo žurnalo neduoti cenzūrai koreguoti ir toliau ryžtingai kelti aktualiausius Lietuvos reikalus. Juk iš esmės aukščiausia valdžia yra kariuomenės rankose. A. Smetona laikosi, kol jį palaiko kariuomenė. Kai jis praras kariuomenės pasitikėjimą ir jos paramą, tai jis nei vienos dienos negalės likti savotišku Lietuvos “diktatoriumi“ ar autoritarinio režimo vykdytoju. Jis gi neturi net tvirtos galingos partijos, kuri jį palaikytų, gintų ir remtų. Tautininkų sąjunga turi jam tik pritarti ir jo klausyti: ji negali jam duoti patarimų, negali jam kelti savų reikalavimų. Dėl to ji nėra aktyvi jį remianti jėga, o yra tik jo įrankis, jo paklusnus, brangiai apmokamas tarnas. O tautiškasis jaunimas jau maištauja prieš jį. Vieni jų reikalauja daugiau liberališkumo, o kiti – daugiau fašizmo, daugiau totalitariškumo.

     Faustas Kirša, išaugęs lietuviškoje dirvoje, subrendęs pačiame lietuvių meno sūkuryje, dalyvavęs pirmajame jau laisvos Lietuvos meno įstaigų kūrimo entuziazme, buvo perdėm lietuviškos orientacijos, nesudrumstos jokių svetimų vėjų. Jis labai piktinos pirmojo laisvos Lietuvos entuziazmo atslūgimu, bjaurėjosi kosmopolitinio sibaritizmo pasireiškimu, tiesiog pristigdavo žodžių plūsti kai kuriuos meno žmonių suegoistėjimo, sustabarėjimo ir suniekšėjimo procesus. Jis norėjo, kad tas tautinio atgijimo sukeltas entuziazmas, idealizmas ir heroizmas amžinai tęstųsi, o jis, kaip tyčia, tik švystelėjo ir užgeso. Jis užgeso ir plačioje visuomenėje, kuri liovėsi domėjusi literatūra ir daile, ir net visa spauda, jam atrodė, jog egoizmas ir sibaritizmas, miesčioniškumas ir suniekšėjimas, tarytum viduramžių maras, apėmė visą kraštą, ypač jos inteligentiją. Kada kiti jo kolegos rašytojai ir menininkai, politikai ir ekonomistai skubėjo daryti karjeros, veržėsi į direktorius, į universiteto katedras, į partijų vadus, tai jis pasiliko vienas šio egoistinio sambrūzdžio sūkury, nesiekė jokios karjeros, nesidėjo nė prie vienos partijos, o tik bandė redaguoti ištisą eilę literatūros ir dailės žurnalų, bet jie visi sužlugo, nesulaukę nei skaitytojų, nei valdžios paramos.

     Jis rašo satyrinius „Pelenus“: jie skaito juos ir daro savo, kaip alkoholikai šypsodamiesi klausosi priešalkoholinių paskaitų ir pamokslų ir maukia stikliuką po stikliuko. Jis rašo eilėraščius, bet jiems neturi jokios auditorijos ir jos net neieško. Jis visa būtybe pritampa prie „Naujosios Romuvos“, nuoširdžiai išsilieja į jos sąjūdį ir iš šio žurnalo pozicijų bando gelbėti, ką dar galima išgelbėti, bando sukelti naują kūrybinį entuziazmą. Bet čia reikalingu entuziazmu nepasireiškia – jis per daug rūpintojėliškas, per daug konservatyvus ir per daug skausmingas.

     Faustas Kirša žavėjosi Maironiu ir Vaižgantu, Basanavičium ir Kudirka, Herbačiausku ir Gustaičiu. Jų nuoširdus patriotizmas, jų herojinis idealizmas jam kaip šviesios žvaigždės spindėjo dabartinėje tamsioje naktyje. To meto Baliu Sruoga tada jis nesižavėjo, buvo su juo aštriame asmeniniame konflikte. Vinco Krėvės kūrybą aukštai vertino, bet jo visuomeninė ir universitetinė veikla jam nepatiko. Apie V. Mykolaitį–Putiną kalbėdavo labai kritiškai:

     – V. Mykolaitis–Putinas turi puikią uoslę. Jis visada suvokia, ko visuomenė iš jo laukia, ir mielai tenkina jos poreikius. Jis rašo momentui ir konkrečiai auditorijai, todėl ir turi tokį pasisekimą, bet tam momentui užgesus, užges ir jo poetinė šlovė. Maironio poetika XIX amžiaus, bet jo idėjos, jo lietuviškas entuziazmas amžinas. Bet V. Mykolaitis–Putinas neduoda nieko patvaraus, tai, ką jis rašo, yra tik „momento mirksniai“. Jis visada stengiasi sugauti tai, kas aktualu, kas madinga, kas tinka to momento auditorijai.

     Aš ne visiškai sutikdavau su tokiais griežtais teiginiais ir bandydavau prieštarauti, bet jis čia nenusileisdavo ir savo šiai pozicijai apginti surasdavo vis naujų duomenų.

     Faustas Kirša, kaip ir visi tikrieji Lietuvos rašytojai, dailininkai ir muzikai, labai brangino M. K. Čiurlionį. Išskyrus tik „Trečio fronto“ bendradarbius, niekas nedrįsdavo M. K. Čiurlionio genijum suabejoti. Net politikai ir dvasiškiai, mokslininkai ir pedagogai, nors ne visi reikiamai jį suprasdavo, bet niekad nedrįsdavo tuo viešai girtis.

     Faustas Kirša žavėjosi Stasio Šimkaus muzikine kūryba, jo veikla ir jo dinamine asmenybe. Jis artimai su juo bendravo ir kartkartėmis jį aplankydavo. Jis artimai bendravo su A. P. Galaunių šeima, dažnai pas juos praleisdavo sekmadienio vakarus. J. Vienožinskį brangino kaip didelį aukštaitišką dailininką ir kritiką, bet nemokėjo asmeniškai su juo bendrauti. Bet su jaunaisiais dailininkais puikiai sugyveno ir visada mėgo jų draugijoje pabuvoti. Su jaunaisiais rašytojais jis artimiau nebendravo ir vengdavo apie juos kalbėti. Nelabai žavėdavos Petro Vaičiūno dramomis ir poezija.

     1939 metų pabaigoje man su „Naująja Romuva“ persikėlus į Vilnių, su Faustu Kirša jau retai besusitikdavau: aš tada pasinėriau į Vilniaus gyvenimo sūkurį, o jis pasiliko Kaune. Nesusitikdavau su juo ir pirmaisiais 1940-1941 tarybiniais metais. Vokiečių okupacijos metais jis išvyko į Šiaulius vadovauti dramos teatrui. Ir tik 1944 metų vasarą vėl susitikom Kaune ir tai paskutinį kartą. Šis pasimatymas įvyko tragiškomis aplinkybėmis. Kaunas jau buvo supamas Raudonosios armijos. Mieste viešpatavo panika. Valdinės įstaigos jau nebeveikė. Krautuvės jau buvo uždarytos. Inteligentija masiškai traukėsi į Vakarus. Suglumusi vokiečių kariuomenė dar bandė beviltiškai gintis. Aš didžiuliame, kelių aukštų name prie Kranto gatvės pasilikau gyventi. Mano šeimininkai ir kaimynai jau buvo pasitraukę į Vakarus.

     Anksčiau ir aš bijojau čia užeiti, nes slapsčiausi nuo vokiečių žandarų. Bet kilus visuotinei panikai ir visam namui ištuštėjus, aš jau drįsau grįžti į savo kambarėlį. Viršum miesto jau kasdien skraidė tarybiniai lėktuvai ir beveik nuolatos čia vyko oro mūšiai. „Kūrybos“ žurnalas, kurio aš tada buvau vyriausiuoju redaktoriumi, irgi jau nebeveikė. Aš suskubau dar atspausdinti penktąjį jo numerį, bet paštas jo jau nebeišsiuntinėjo, nes jau nebeveikė. Dabar aš automatiškai ruošiau spaudai jo šeštąjį numerį, bet jau nebesitikėjau galėsiąs jį atspausdinti.

     Žurnalo bendradarbiai ir tarnautojai „išnyko kaip dūmas“. Aš užrakinau jo patalpas, jo raktą įsidėjau į savo kišenę ir daugiau ir pats ten nebesirodžiau. Visame mieste jau niekas maisto nebepardavinėjo. O aš jokių jo atsargų neturėjau. Tik iš Raudonojo kryžiaus gavau du kepalėlius duonos (Lastauskienės dėka) ir ja palaikiau savo neramią būtybę.

     Vieną vakarą kažkas pabeldė į mano buto duris. Aš visas ėmiau virpėti: nejaugi vokiečių žandarai prisiminė mane? Noriu ir nenoriu atidaryti. Be galo išsiilgęs žmonių: jau tiek laiko nebuvau sutikęs nė vieno gyvo žmogaus. Juk visas šis baisus nerimas sumažėtų, jei susitikčiau su artimu bičiuliu... O jei žandarai? Tai jau atsisveikink ir su šiuo nerimu, ir prarask viltį dar kada nors išvysti šios mūsų gimtosios planetos saulę. Duris beldžia pakartotinai, bet kukliai, santūriai, be didelio triukšmo. Vokiečių žandarai nemokėtų šitaip belstis į mano duris. Rizikuoju. Su virpančia širdimi atidarau duris. Ogi prieš mane stovi Faustas Kirša. Be palto ir be skrybėlės, be lagamino ir be portfelio.

     – Iš Šiaulių išbėgau taip kaip stoviu! Viską ten palikau: ir direktoriaus pareigas, ir knygas, ir rankraščius, ir visus drabužius ir batus. Dabar Šiauliai raudoname karo sūkury...

     – Labai džiaugiuosi, kad pas mane užsukai! – Apsikabiname, įeiname į mano butą, atsisėdame.

     – Sakyk, ar vyksti į Vakarus ar čia pasilieki?

     – Aš dar šiąnakt išvykstu į Vokietiją.

     – O gal pasiliktumei? Gal dar pasvarstytumei savo šį sprendimą? Juk tu tik poetas! Ne politikas ir ne vyskupas, ne dvarininkas ir ne generolas... Juk tu tik poetas!

     – Ne! Aš griežtai ir galutinai esu nusprendęs išvykti...

     – Faustai, rimtai pagalvok. Tenai tavęs nelaukia nei dėdės, nei tetos. Pavojaus valandomis reikia glaustis prie gimtosios žemės... Gal vis dėlto surizikuotumei pasilikti?

     – Ne! Nerizikuosiu... Aš, kaip žinai, karo metu buvau Rašytojų sąjungos pirmininku, o paskui Šiaulių teatro direktoriumi. Įsigijau nemažai asmeninių priešų. O tokiomis aplinkybėmis jie puikiai moka pasinaudoti! Pagaliau ką gi aš čia veikčiau pasilikęs? Šlovinti naujų valdovų nenoriu, o veidmainiauti aš irgi niekad nesutiksiu. Visą gyvenimą buvęs nuoširdus, laisvas ir savarankiškas, žilo plauko sulaukęs nenoriu pasidaryti veidmainiu ir šunuodegiautoju. Geriau vargti tremtyje, negu prarasti kūrybos ir savo asmenybės laisvę... Ir tau bičiuliškai patariu draug su manimi vykti į Vakarus... Todėl ir užėjau pas tave.

     – O aš nusprendžiau pasilikti. Pirmiausia aš esu nelegalioje būklėje. Vokiečių žandarai jau seniai nori mane sučiupti. Jau kelintas mėnuo kaip aš nuo jų slapstausi. Grįžau į šiuos namus tik visiems pabėgus. Manau, jog dabar vokiečiai turi rimtesnių rūpesčių negu mane gaudyti. Bet vis tiek yra didelė rizika kreiptis į juos leidimo išvažiuoti.

     Be to, nepamiršk, Faustai, jog dabar bėga ir visi tautos išdavikai, talkininkavę vokiečių okupantams, – ir aš nelabai norėčiau patekti į tą kompaniją... O bėgant kaip jų išvengti, nežinau. Pagaliau, aš baisiai nusivylęs Lietuvos vadinamąja buržuazija. Ji buvo baisiai suegoistėjusi, sumiesčionėjusi ir sustabarėjusi. Kurčia ir akla buvo naujam kūrybos žodžiui. Ir jos tarpe aš susvetimėjau. Aš jau svetimas ir katalikams aktyvistams, ir tautininkams fašistams, ir liaudininkams demagogams. Aš per jų galvas, be jų pagalbos ir prieš jų valią norėjau kurti naują Lietuvą, naują visuomenę, laisvą nuo fašizmo ir klerikalizmo, laisvą nuo reakcijos ir demagogijos, laisvą nuo sibaritizmo ir miesčioniškumo... Bet nesuskubau... Jei nebūtų kilęs karas, turbūt jau turėtume naują Lietuvą ir naują visuomenę – šviesią ir nuoširdžią, jauną ir dinamišką, kūrybišką ir didingą. O dabar? Dabar?

     Aš manau, jog sunkią valandą nedera pasitraukti iš savo Tėvynės. Aš čia gimiau, čia užaugau, aš čia kūriau ir veikiau – ir bus geriau, jei čia ir mirsiu. Juk tu žinai, jog ir daugely kraštų turiu gerų pažįstamų ir nuoširdžių bičiulių, ir aš vienur ar kitur galėčiau prisiglausti. Bet tragišką valandą negaliu Tėvynės palikti. Aš pasiryžęs drauge su savo tauta kentėti visas jos kančias ir drauge pergyventi visą jos tragediją...

     – Man atrodo, jog dar per jaunas, per daug jautrus ir per daug nuoširdus ir drauge pasiryžęs būti visados laisvas ir savarankiškas. Tau bus sunku gyventi ir naujoje santvarkoje, nors tu ir ne politikas, o tik rašytojas, žurnalistas ir mokslininkas. Norėčiau tau padėti ir išgelbėti tave nuo naujos tragedijos, bet dabartinėmis aplinkybėmis nežinau kaip... Šiąnakt aš jau išvažiuoju. Leidimą jau turiu. Kažin ar mudu kada nors dar susitiksime? Sudieu! Sudieu!

     Poetas pakyla ir ašarojančiomis akimis mudu atsisveikiname. Ir daugiau mudu nebesusitinkame. Tik 1956 m. man grįžus iš lagerio mudu surandame vienas kito adresus. 1957 m. ir pradedame susirašinėti. Jis man atsiunčia daug anglų ir amerikiečių literatūros naujausių veikalų, kurie man daug padeda vėl grįžti į intelektualinį gyvenimą. Aš jam siuntinėju lietuviškas knygas. Beveik prieš pat mirtį ir prieš mano valią man atsiunčia puikų modernų kostiumą. Man begalvojant, kaip jam nors simboliškai atsilyginti, mane pribloškia žinia, jog poetas jau mirė Bostone...

     Čia jau nieko nepadarysi. Toks jau visų gyvųjų žmonių likimas. Kas gimsta, tas ir miršta. Bet Faustas Kirša gimė, kad amžinai gyventų savo kūryba ir savo tauriu gyvenimu.

    

     XXI amžius, 2007 m. spalis-lapkritis

 

     Kirsa_ruko.jpg